Civilinė byla Nr. e2-354-381/2019

Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00240-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.4

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 1 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovės individualios V. V. įmonės atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutarties, kuria atsakovei individualiai V. V. įmonei iškelta bankroto byla,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos atsakovei individualiai V. V. įmonei (toliau – IĮ V. V. įmonė) iškėlimo.

2.       Ieškovė nurodė, kad Panevėžio apygardos teismas 2013 m. gegužės 8 d. nutartimi iškėlė IĮ V. V. įmonei restruktūrizavimo bylą, tačiau įmonė teismo patvirtinto restruktūrizavimo plano neįvykdė ir Panevėžio apygardos teismas 2018 m. kovo 26 d. nutartimi nutraukė atsakovės restruktūrizavimo bylą. Panevėžio apygardos teismo 2018 m. kovo 26 d. nutartis įsiteisėjo 2018 m. birželio 19 d. Mokesčių apskaitos informacinės sistemos duomenimis, 2018 m. rugsėjo 19 d. atsakovės mokestinė nepriemoka – 116.269,78 Eur. Mokestinė nepriemoka susidarė nuo 2012 m. lapkričio 27 d. Siekdama išieškoti mokestinę nepriemoką, VMI 2012 m. lapkričio 29 d. priėmė sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš įmonės turto, kuris buvo perduotas vykdyti antstoliui S. R.. Sprendime nurodytos mokestinės nepriemokos išieškoti nepavyko, todėl antstolis S. R. VMI grąžino vykdomąjį dokumentą su išieškojimo negalimumo aktu, kuriame nurodyta, kad skolininkė neturi turto ar pajamų, iš kurių gali būti išieškoma.

3.       Ieškovės teigimu, tai, kad atsakovė yra nemoki, patvirtina ne tik antstolio S. R. pateikta informacija, bet ir tai, jog įmonei nepavyko įgyvendinti restruktūrizavimo plano. IĮ V. V. įmonės restruktūrizavimo byla buvo nutraukta, nes 2016–2017 metais įmonės veiklos perspektyvos ženkliai sumenko, nepavyko subalansuoti finansinių srautų ir užtikrinti tinkamą plano vykdymą. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, IĮ V. V. įmonei ir V. V. priklausantis nekilnojamasis turtas yra apsunkintas hipoteka ir areštais. Antstolių informacinės sistemos duomenimis, iš IĮ V. V. įmonės yra vykdomi išieškojimai ir kitų kreditorių naudai, iš viso yra pradėta 12 vykdomųjų bylų.

4.       Ieškovė pažymėjo, kad IĮ V. V. įmonė neturi turto ar pajamų, iš kurių galėjo būti išieškomos skolos, ir dėl šios priežasties antstolis S. R. grąžino VMI vykdomąjį dokumentą. Kadangi VMI termino kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nustatyto Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 6 straipsnio 3 dalyje, nepraleido, todėl IĮ V. V. įmonei apie savo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nepranešė.

5.       Atsakovė IĮ V. V. įmonė atsiliepime į pareiškimą prašė atmesti VMI pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo IĮ V. V. įmonei. Atsakovė pažymėjo, kad antstolis S. R. vykdomojoje byloje neatliko jokių skolos išieškojimo veiksmų ir Nr. 0102/13/00119 išieškojimo negalimumo akte Nr. S-18-102-22799 nurodė tikrovės neatitinkantį faktą, jog IĮ V. V. įmonės sąskaitose nebuvo finansinių lėšų. Iš sąskaitos išrašo matyti, kad atsakovė nuo 2018 m. birželio 6 d. iki 2018 m. rugsėjo 28 d. turėjo 14 506,34 Eur įplaukų bei vykdė einamuosius mokėjimus. Atsakovė, sužinojusi apie išieškojimo negalimumo aktą Nr. S-18-102-22799 ir 2018 m. rugpjūčio 10 d. patvarkymą Nr. S-18-102-22800 dėl vykdomosios bylos Nr. 0102/13/00119 užbaigimo, kreipėsi į šiuos aktus priėmusį antstolį, kuris 2018 m. spalio 11 d. patvarkymu panaikino šiuos aktus. Taigi dėl neatsakingų antstolio veiksmų susidarė situacija, kad atsirado sąlyga, nustatyta ĮBĮ 6 straipsnio 3 dalyje, tačiau antstolis šią klaidą ištaisė. Antstoliui panaikinus išieškojimo negalimumo aktą Nr. S-18-102-22799 ir 2018 m. rugpjūčio 10 d. patvarkymą Nr. S-18-102-22800 dėl vykdomosios bylos Nr. 0102/13/00119 užbaigimo, pasibaigė teisinis pagrindas pagal ĮBĮ 6 straipsnio 3 dalį kreiptis į teismą dėl bankroto bylos IĮ V. V. įmonei iškėlimo. Šiam pagrindui išnykus, VMI pareiškimas turi būti atmestas ir VMI turi vadovautis ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta pranešimo apie kreipimąsi į teismą tvarka.

6.       Atsakovės teigimu, Panevėžio apygardos teismui 2018 m. kovo 26 d. nutartimi nutraukus atsakovės restruktūrizavimo bylą, įmonės mokumas buvo atstatytas bei su dauguma kreditorių susitarta dėl skolų, susidariusių iki 2008 metų, grąžinimo dalimis. 2018 m. rugsėjo 30 d. duomenimis, įmonė turėjo 59 985 Eur grynojo pelno, o praėjusiais metais tuo pačiu laikotarpiu – 18 002 Eur grynojo pelno. Stabilizavus įmonės veiklą, einamosios įmokos mokamos laiku. Kadangi valstybės įmonė (toliau – VĮ) Registrų centras atsakovės, kaip restruktūrizuojamos įmonės, statusą panaikino tik 2018 m. spalio 12 d., atsakovė iki tol negalėjo VMI pateikti prašymo dėl skolos išdėstymo sutarties sudarymo, nes skola tiesiog nebuvo rodoma VMI sistemoje. Atsakovės savininkas ne kartą bendravo šiuo klausimu su VMI atstovais. Atsakovės pagrindinė kreditorė akcinė bendrovė (toliau – AB) SEB bankas pritaria atsakovės savininko siekiui tęsti įmonės veiklą bei mažinti įsiskolinimus kreditoriams iš veiklos metu gaunamų pajamų, taip išvengiant priverstinio išieškojimo ar bendrovės veiklos nutraukimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7.       Panevėžio apygardos teismas 2018 m. gruodžio 13 d. nutartimi iškėlė IĮ V. V. įmonei bankroto bylą.

8.       Teismas nurodė, kad atsakovės veikla – nuosavo ir nuomojamo nekilnojamojo turto nuoma ir eksploatavimas; baldų, apšvietimo įrangos ir kitų namų ūkio prekių mažmeninė prekyba specializuotose parduotuvėse; mažmeninė prekyba, išskyrus variklinių transporto priemonių ir motociklų prekybą. Teismas nustatė, kad Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gegužės 8 d. nutartimi atsakovei buvo iškelta restruktūrizavimo byla, kuri teismo 2018 m. kovo 26 d. nutartimi nutraukta. Šioje teismo nutartyje nurodyta, kad 2018 m. sausio 30 d. įvyko restruktūrizuojamos įmonės kreditorių susirinkimas, kuriame kreditoriai nutarė nutraukti IĮ V. V. įmonės restruktūrizavimo bylą. Restruktūrizavimo administratorius informavo kreditorius, jog 2016–2017 metais įmonės veiklos perspektyvos ženkliai sumenko, nepavyksta subalansuoti finansinių srautų ir užtikrinti tinkamą restruktūrizavimo plano vykdymą. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. birželio 19 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismo 2018 m. kovo 26 d. nutartį, kuria nutraukta IĮ V. V. įmonei iškelta restruktūrizavimo byla, paliko nepakeistą. Lietuvos apeliacinis teismas sprendė, kad IĮ V. V. įmonės restruktūrizavimo planas buvo vykdomas netinkamai, kad byloje nėra įrodymų, jog restruktūrizavimo plane numatytos priemonės buvo įgyvendintos tinkamai, ir kad planas galėtų būti įvykdytas per teismo nustatytą terminą restruktūrizavimo procesui baigti.

9.       Teismas taip pat nustatė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. birželio 20 d. nutartimi dėl Panevėžio apygardos teismo 2018 m. kovo 29 d. nutarties, kuria buvo atmesti kreditorių uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Prekuva“ ir VMI skundai dėl IĮ V. V. įmonės 2018 m. sausio 30 d. kreditorių susirinkimo nutarimo trečiuoju darbotvarkės klausimu dėl restruktūrizuojamos įmonės bankroto ne teismo tvarka pripažinimo neteisėtu, nutarė Panevėžio apygardos teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pripažinti neteisėtu ir panaikinti ginčijamą kreditorių susirinkimo 2018 m. sausio 30 d. nutarimą dėl IĮ V. V. įmonės bankroto ne teismo tvarka. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. birželio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1020-241/2018 sprendė, kad IĮ V. V. įmonės veikla yra nuostolinga, įmonė nebus pajėgi atsiskaityti su kreditoriais, todėl spręstinas įmonės bankroto proceso inicijavimo klausimas, t. y. turėjo būti inicijuotas teisminis IĮ V. V. įmonės bankroto procesas.

10.       Teismas pažymėjo, kad atsakovės savininkas V. V. į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nesikreipė, pažeisdamas Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo 28 straipsnio 2 dalies nuostatą, kurioje nurodyta, jog įsiteisėjus teismo nutarčiai nutraukti įmonės restruktūrizavimo bylą šio straipsnio 1 dalies 1, 4 arba 5 punkte nurodytais pagrindais ir jeigu yra kitų ĮBĮ nurodytų bankroto bylos iškėlimo sąlygų, teismui turi būti pateiktas pareiškimas dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo ĮBĮ nustatyta tvarka. Pareiškimą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo teismui pateikė atsakovės kreditorė VMI, kurios pradelstas reikalavimas 2018 m. rugsėjo 19 d. sudarė 116 269,78 Eur. Ginčo dėl šio reikalavimo dydžio nėra.

11.       Teismas nepripažino pagrįstu atsakovės teiginio, kad antstoliui S. R. 2018 m. spalio 11 d. panaikinus išieškojimo negalimumo aktą Nr. S-18-102-22799, išnyko pagrindas VMI kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Išieškojimo negalimumo aktas antstolio buvo panaikintas po VMI kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, todėl ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl įmonės informavimo apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo netaikomos.

12.       Teismas nurodė, kad bendra atsakovės nurodytų skolų suma – 195 052,26 Eur. Iš šios sumos 116 269,78 Eur skola VMI yra pradelsta, tačiau atsakovė nenurodė, ar ir likusi skolų suma 78 782,48 Eur (195 052,26 – 116 269,78) yra pradelsta. Iš atsakovės pateikto 2018 m. rugsėjo 30 d. balanso teismas nustatė, kad įmonė iš viso turi turto, kurio balansinė vertė 3 430 287 Eur (ilgalaikis turtas – 3 402 240 Eur, trumpalaikis turtas – 28 047 Eur), mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 3 023 407 Eur (po vienerių metų mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai – 2 736 465 Eur, finansinės skolos – 2 664 509 Eur, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 286 942 Eur). Iš bylos duomenų teismas taip pat nustatė, kad IĮ V. V. įmonei ir jos savininkui priklausantis turtas yra apsunkintas hipoteka, areštais. VĮ „REGITRA“ duomenimis, įmonė ir jos savininkas transporto priemonių neturi. Antstolių informacinės sistemos duomenimis, iš IĮ V. V. įmonės turto vykdomi išieškojimai – pradėta 12 vykdomųjų bylų.

13.       Teismo vertinimu, antstolio S. R. 2018 m. rugpjūčio 10 d. išieškojimo negalimumo aktas, patvarkymas dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir vykdomojo dokumento grąžinimas vykdomojoje byloje Nr.0102/13/00119 patvirtina, kad įmonė neturi turto / pajamų, iš kurių būtų galima išieškoti skolas. Antstolio S. R. 2018 m. spalio 11 d. patvarkyme dėl išieškojimo negalimumo akto panaikinimo nurodyta, kad IĮ V. V. įmonės savininkas V. V. nurodė, jog yra galimybė per 2,5–4 mėnesius sumokėti įsiskolinimą VMI, jog turi laiduotoją „Nemuno 73“ UAB. Būtent dėl šių atsakovės savininko paaiškinimų antstolis 2018 m. spalio 11 d. priėmė patvarkymą dėl išieškojimo negalimumo akto panaikinimo, tačiau atsakovė ir jos savininkas be deklaratyvių paaiškinimų tiek antstoliui, tiek teismui nepateikė jokių realių įrodymų apie galimybę sumokėti pradelstas skolas kreditoriams. Atsižvelgęs į tai, teismas sutiko su VMI pozicija, kad antstolio S. R. 2018 m. spalio 11 d. patvarkymo dėl išieškojimo negalimumo akto panaikinimo neapskundimas nepaneigia akivaizdaus fakto, jog IĮ V. V. įmonė yra nemoki.

14.       Teismas nurodė, kad atsakovės argumentai, jog Panevėžio apygardos teismui 2018 m. kovo 26 d. nutraukus atsakovės restruktūrizavimo bylą, buvo atstatytas įmonės mokumas bei su dauguma kreditorių susitarta dėl skolų, susidariusių iki 2008 metų, grąžinimo dalimis, yra deklaratyvūs, nepagrįsti įrodymais (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis). Įvertinęs įrodymų visumą, teismas konstatavo, kad įmonės pradelsti įsipareigojimai viršija pusę į balansą įrašyto turto, kuris yra įkeistas / areštuotas, vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Nustatęs, kad įmonė yra nemoki, kad įmonės sunkumai yra ilgalaikiai, kad įmonės mokumo restruktūrizavimo proceso metu atstatyti nepavyko, teismas sprendė, jog yra pagrindas IĮ V. V. įmonei iškelti bankroto bylą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

15.       Atsakovė IĮ V. V. įmonė atskirajame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutartį ir bylą išspręsti iš esmės – VMI pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo IĮ V. V. įmonei atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1.       ĮBĮ 6 straipsnyje nustatyti konkretūs teisiniai pagrindai, kuriais kreditoriai turi vadovautis teikdami pareiškimą iškelti bankroto bylą bei teismas juos turi patikrinti. Antstoliui S. R. panaikinus išieškojimo negalimumo aktą Nr. S-18-102-22799 ir 2018 m. rugpjūčio 10 d. patvarkymą Nr. S-18-102-22800 dėl vykdomosios bylos Nr. 0102/13/00119 užbaigimo, pasibaigė teisinis pagrindas pagal ĮBĮ 6 straipsnio 3 dalį kreiptis į teismą dėl bankroto bylos IĮ V. V. įmonei iškėlimo. Pasibaigus teisiniam pagrindui pagal ĮBĮ 6 straipsnio 3 dalį VMI kreiptis į teismą dėl bankroto bylos IĮ V. V. įmonei iškėlimo, VMI privalėjo laikytis ĮBĮ normų ir tikslinti pareiškimą dėl kitų teisinių pagrindų arba jo atsisakyti, o to VMI nepadarius, teismas tokį pareiškimą turėto atmesti. Teismas padarė neteisingą išvadą, kad neišnyko teisinis pagrindas VMI kreiptis į teismą dėl bankroto bylos IĮ V. V. įmonei iškėlimo, nes skundžiamos teismo nutarties priėmimo dieną buvo išnykęs teisinis pagrindas pagal ĮBĮ 6 straipsnio 3 dalį VMI kreiptis į teismą dėl bankroto bylos IĮ V. V. įmonei iškėlimo. 

15.2.       Teismas padarė neteisingas išvadas dėl IĮ V. V. įmonės nemokumo būsenos. Teismas klaidingai vertino įmonės pateiktą balansą. Teismas klaidingai nurodė, kad įmonės turtas sudaro 3 402 240 Eur, o pradelsti mokėjimai – 3 023 407 Eur. Teismas neteisingai nurodė pradelstus reikalavimus, pradelsti mokėjimai sudaro tik 286 942 Eur. Visos kitos sumos, t. y. banko suteikta 2 442 397 Eur paskola ir savininko įnešti pinigai (222 112 Eur), yra nepradelstos, nes AB SEB bankas pratęsė paskolos sutartį su IĮ V. V. įmone, o savininko įnešti pinigai nėra skola jo individualiai įmonei. IĮ V. V. įmonės mokumas yra atstatytas, nes dabartines atsakovės skolas sudaro tik 116 269,78 Eur skola VMI bei 27 394,43 Eur skola AB „Energijos skirstymo operatorius“, dėl kurios yra pasirašyta sutartis Nr. 204614/200848. Pasirašius šią sutartį, 27 394,43 Eur skola AB „Energijos skirstymo operatorius“ nėra pradelsta. Likusi suma (143 277,79 Eur) yra einamieji mokėjimai ir dėl šių skolų jokių ginčų nevyksta. Visi IĮ V. V. įmonės pradelsti mokėjimai sudaro tik 8,5 proc. įmonės balansinės vertės. Atsakovės skola ieškovei sudaro tik 3,4 proc. visos įmonės turto vertės.

15.3.       Teismas visai nevertino atsakovės argumentų, kad pati VMI sudarė sąlygas, jog IĮ V. V. įmonė nesudarytų sutarties dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo. Atsakovė 2018 m. rugpjūčio 9 d. kreipėsi į VMI su prašymu dėl įsiskolinimo išdėstymo 5 metams, tačiau VMI 2018 m. rugpjūčio 21 d. rašte nurodė, kad prašymą reikia pateikti elektroninių ryšių priemonėmis, tačiau pateikti VMI tinklalapio atvaizdai patvirtina, jog VMI tinklalapyje buvo nurodoma, kad atsakovė mokestinės nepriemokos neturi. 2018 m. spalio–lapkričio mėnesiais VMI tinklalapyje buvo nurodoma, kad prašymo pildymas negalimas, nes mokesčių mokėtojas VMI duomenimis neturi nepriemokų. Atsakovei pateikti prašymą išdėstyti mokestinę nepriemoką pavyko tik 2018 m. gruodžio 4 d., kai VMI ištaisė savo klaidą, tačiau VMI šį atsakovės prašymą atmetė, nes Panevėžio apygardos teismas 2018 m. gruodžio 13 d. iškėlė atsakovei bankroto bylą.

15.4.       Atsakovė vykdo veiklą, gauna pajamas, neturi einamųjų įsiskolinimų VMI ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ar darbo ministerijos. Po restruktūrizavimo bylos nutraukimo įmonė atstatė mokumą, jos sąskaitos nėra areštuotos. IĮ V. V. įmonės veikla yra stabilizuota, einamosios įmokos mokamos laiku, taip pat mokami iki 2008 metų susidarę įsiskolinimai. Iš papildomai teikiamo sąskaitos išrašo matyti, kad įmonė vykdo veiklą, gauna pajamas bei yra moki.

16.       Ieškovė VMI atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Panevėžio apygardos teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

16.1.       Teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas reikšmingas bylai aplinkybes, padarė teisingas išvadas.

16.2.       Apeliantės kreditorė VMI gali kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo ne vien tais atvejais, kai įmonė neturi turto ar pajamų, iš kurių galėtų būti išieškomos skolos, ir dėl šios priežasties antstolis grąžina jai vykdomuosius dokumentus. ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta kreditoriaus pareiga informuoti įmonę apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o šio straipsnio 3 dalyje – išlyga, kada ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalies nuostatos netaikomos. Antstolio S. R. išieškojimo negalimumo aktas Nr. S-18-102-22799 panaikintas 2018 m. spalio 11 d. patvarkymu dėl išieškojimo negalimumo akto panaikinimo, o VMI pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo pateikė 2018 m. rugsėjo 20 d., t. y. tuo metu, kai antstolio S. R. išieškojimo negalimumo aktas Nr. S-18-102-22799 dar nebuvo panaikintas. Taigi teismui sprendžiant klausimą dėl pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo, VMI neturėjo pareigos įmonei papildomai pranešti apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. VMI kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nes apeliantė laiku nemoka įstatymų nustatytų mokesčių (ĮBĮ 4 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Antstoliui S. R. panaikinus išieškojimo negalimumo aktą, mokestinė nepriemoka nebuvo sumokėta, pagrindas kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo neišnyko, todėl VMI neturėjo pareigos tikslinti pareiškimo ar net jo atsisakyti. 

16.3.       Įmonė, net ir žinodama apie keliamą bankroto bylą, nesumoka įsiskolinimo valstybei. Nuo 2018 m. rugsėjo 20 d. apeliantė sumokėjo tik 1 022,46 Eur, o VMI priverstinai išieškojo dar 3 917,19 Eur, tačiau įmonės mokestinė nepriemoka nuo pareiškimo pateikimo teismui ne tik nesumažėjo, bet ir padidėjo, nes apeliantė nesumokėjo papildomai deklaruotų sumų. Tai patvirtina, jog apeliantės finansiniai sunkumai yra ilgalaikio pobūdžio, todėl teismas pagrįstai iškėlė jai bankroto bylą. Apeliantės mokestinė nepriemoka susidarė nuo 2012 m. lapkričio 27 d., įmonei buvo suteikta galimybė stabilizuoti finansinę padėtį, nes Panevėžio apygardos teismas 2013 m. gegužės 8 d. nutartimi iškėlė IĮ V. V. įmonei restruktūrizavimo bylą, tačiau įmonei nepavyko įgyvendinti restruktūrizavimo plano, todėl IĮ V. V. įmonės restruktūrizavimo byla buvo nutraukta. Tai, kad 2016–2017 metais įmonės veiklos perspektyvos ženkliai sumenko, kad nepavyko subalansuoti finansinių srautų ir užtikrinti tinkamą plano vykdymą, taip pat pavirtina, jog įmonė yra nemoki. Nėra pagrindo sutikti su apeliantės teiginiu, kad ji neturi einamųjų įsiskolinimų VMI. Kadangi visa įsiskolinimo VMI suma, nurodyta pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo, yra pradelsta, mokestinė nepriemoka didėja, mokesčių administratorius ir įmonė nėra sudariusi mokestinės paskolos sutarties, įmonei nėra iškelta restruktūrizavimo byla, įmonė privalo nedelsdama sumokėti įsiskolinimą VMI.

16.4.       Apeliantė negalėjo pateikti prašymo išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą dėl savo kaltės. Tol, kol įmonei buvo suteiktas restruktūrizuojamos įmonės statusas, jai nebuvo siunčiami pranešimai apie susidariusią mokestinę nepriemoką. Nutraukus restruktūrizavimo bylą, pati įmonė iki 2018 m. spalio 20 d. Juridinių asmenų registre nepakeitė statuso, t. y. nebuvo panaikintas restruktūrizuojamos įmonės statusas, todėl ji negalėjo pateikti prašymo išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, nes Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 88 straipsnio nuostatos netaikomos restruktūrizuojamoms įmonėms. Be to, vien mokesčių mokėtojo prašymas išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą besąlygiškai nelemia tokio prašymo tenkinimo. Dėl to, kad negali pateikti prašymo dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo, įmonė į mokesčių administratorių nesikreipė. Įmonė prašymą išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą pateikė tik 2018 m. gruodžio 4 d., t. y. teismui jau iškėlus bankroto bylą, todėl įmonės prašymas nebuvo tenkintas.

17.       Suinteresuotas asmuo A. V. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą tenkinti. Atsiliepime į atskirąjį skundą pakartoti atskirajame skunde išdėstyti argumentai ir papildomai nurodyta, kad VMI stengiasi eliminuoti apeliantę iš rinkos, nesiekdama atgauti skolos, o tiktai pablogindama savo padėtį. Nors apeliantė pateikė prašymą sudaryti taikos sutartį šioje byloje, tačiau iš VMI veiksmų matyti, kad ji nesuinteresuota šioje byloje pasiekti taikų susitarimą. Didžiausia apeliantės kreditorė AB SEB bankas pratęsė 2007 m. birželio 14 d. kreditavimo sutartį Nr. 0760711010075-03 ir toliau kredituoja apeliantę, siekdama ją išlaikyti rinkoje.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

18.       CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).

19.       Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria IĮ V. V. įmonei iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Be to, apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo peržengti atskirajame skunde ir atsiliepimuose į jį nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

20.       Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).

21.       Apeliantė IĮ V. V. įmonė kartu su atskiruoju skundu pateikė apeliacinės instancijos teismui naują įrodymą – 2018 m. gruodžio 27 d. atspausdintą sąskaitos išrašą. Ieškovė VMI kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naujus įrodymus: mokesčių apskaitos informacinės sistemos išrašus ir VMI 2018 m. gruodžio 18 d. raštą Nr. (23.1-08) RNA-36127 „Dėl V. V. įmonės prašymo išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą“. Suinteresuotas asmuo A. V. kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naujus įrodymus: apeliantės VMI adresuotą 2019 m. sausio 4 d. raštą sudaryti taikos sutartį, AB SEB banko atstovo pasirašytą 2018 m. gruodžio 31 d. 2007 m. birželio 14 d. kreditavimo sutarties Nr. 0760711010075-03 pakeitimą Nr. 13 su priedais, 2018 m. lapkričio 16 d. tarp apeliantės ir AB „Energijos skirstymo operatorius“ sudarytą juridinio asmens skolos grąžinimo sutartį Nr. 204614/200848, 2018 m. gruodžio 31 d. pelno (nuostolių) ataskaitą (nepasirašyta), 2018 m. gruodžio 31 d. balansą (nepasirašytas), 2018 m. gruodžio 27 d. atspausdintą sąskaitos išrašą, VĮ Registrų centro Panevėžio filialo 2018 m. spalio 12 d. raštą „Dėl V. V. įmonės teisinio statuso“ ir VMI tinklalapio atvaizdą. Lietuvos apeliaciniame teisme 2019 m. sausio 31 d. gautas apeliantės prašymas pridėti teikiamus dokumentus: apeliantės VMI adresuotą 2019 m. sausio 4 d. raštą sudaryti taikos sutartį ir 2019 m. sausio 25 d. elektroniniu paštu gautą VMI raštą „Dėl taikos sutarties sudarymo“.

22.       Atsižvelgdamas į nagrinėjamoje byloje vyraujantį viešąjį interesą, į tai, kad nauji įrodymai yra susiję su apeliantės finansine padėtimi ir skolų statusu jų (ne)pradelstumo aspektu, t. y. jie yra reikšmingi sprendžiant dėl apeliantės (ne)mokumo, siekdamas objektyviai ir visapusiškai išnagrinėti kilusį ginčą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog yra pagrindas priimti ieškovės ir suinteresuoto asmens pateiktus naujus įrodymus, išskyrus 2018 m. lapkričio 16 d. tarp apeliantės ir AB „Energijos skirstymo operatorius“ sudarytą juridinio asmens skolos grąžinimo sutartį Nr. 204614/200848 ir VMI tinklalapio atvaizdą, nes tai nėra nauji įrodymai (jie jau buvo pateikti teismui nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme), be to, nepriimtini nepasirašyti 2018 m. gruodžio 31 d. pelno (nuostolių) ataskaita ir 2018 m. gruodžio 31 d. balansas (CPK 314 straipsnis). Pažymėtina, kad apeliantės apeliacinės instancijos teismui pateikti įrodymai (2018 m. gruodžio 27 d. atspausdintas sąskaitos išrašas ir apeliantės VMI adresuotas 2019 m. sausio 4 d. raštas sudaryti taikos sutartį) sutampa su suinteresuoto asmens apeliacinės instancijos teismui pateiktais įrodymais, todėl jie pakartotinai nepriimtini. Apeliantės atstovo 2019 m. sausio 25 d. elektroniniu paštu gautas ieškovės VMI raštas „Dėl taikos sutarties sudarymo“ priimtinas, nes šio dokumento dėl jo sudarymo datos nebuvo galimybės pateikti anksčiau.

Dėl bankroto bylos inicijavimo sąlygų

23.       Pagal ĮBĮ 4 straipsnį ĮBĮ 5 straipsnyje išvardyti asmenys gali pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, jeigu yra bent viena iš šių sąlygų: įmonė laiku nemoka darbo užmokesčio ir su darbo santykiais susijusių išmokų (1 punktas); įmonė laiku nemoka už gautas prekes, atliktus darbus (paslaugas), negrąžina kreditų ir nevykdo kitų sandoriais prisiimtų turtinių įsipareigojimų (2 punktas); įmonė laiku nemoka įstatymų nustatytų mokesčių, kitų privalomųjų įmokų ir (arba) priteistų sumų (3 punktas); įmonė neturi turto ar pajamų, iš kurių galėjo būti išieškomos skolos, ir dėl šios priežasties antstolis grąžino kreditoriui vykdomuosius dokumentus (5 punktas). Kreditorius (kreditoriai) yra tas asmuo (tie asmenys), kuris (kurie) pagal ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą turi teisę pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei.

24.       ĮBĮ 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu yra bent viena iš šio įstatymo 4 straipsnio 1, 2 ir 3 punktuose nurodytų sąlygų, pasibaigus šio straipsnio 2 dalyje nustatytam terminui kreditorius (kreditoriai) gali pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Prie pareiškimo turi būti pridėti įrodymai, kad CPK nustatyta tvarka įvykdyti šio straipsnio 2 ir 4 dalyse nustatyti reikalavimai, ir šio straipsnio 2 dalyje nurodyto pranešimo kopija. Kreditorius (kreditoriai) apie savo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turi pranešti įmonei raštu registruotu laišku arba per kurjerį ar antstolį. Tuo atveju, kai vienu iš nurodytų būdų pranešimo įteikti nepavyksta, kreditorius (kreditoriai) turi išsiųsti pranešimą įmonės buveinės adresu. Pranešimas laikomas įteiktu praėjus penkioms dienoms nuo jo išsiuntimo. Pranešime nurodomi įmonės neįvykdyti įsipareigojimai ir įspėjama, kad jeigu jie nebus įvykdyti per šiame pranešime nurodytą laikotarpį, kreditorius (kreditoriai) kreipsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Įsipareigojimams įvykdyti kreditorius (kreditoriai) nustato ne trumpesnį kaip 30 dienų laikotarpį nuo pranešimo įteikimo dienos (ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalis). Jeigu yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 5 punkte, ir kreditorius (kreditoriai) ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo vykdomųjų dokumentų grąžinimo dienos kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, pateikiant pareiškimą teismui šio straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos netaikomos (ĮBĮ 6 straipsnio 3 dalis). Pareiškimo teismui ir pateikiamų prie pareiškimo priedų nuorašus kreditorius (kreditoriai) privalo pateikti įmonei (ĮBĮ 6 straipsnio 4 dalis).

25.       Nustatyta, kad antstolis S. R. 2018 m. rugpjūčio 10 d. surašė išieškojimo negalimumo aktą Nr. S-18-102-22799, kuriame nurodyta, jog įmonė neturi turto ar pajamų, iš kurių gali būti išieškoma, bei priėmė patvarkymą Nr. S-18-102-22800 dėl vykdomosios bylos Nr. 0102/13/00119 užbaigimo ir vykdomojo dokumento grąžinimo, kurie VMI užregistruoti 2018 m. rugsėjo 13 d. ĮBĮ nustatytos sąlygos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo turi egzistuoti būtent tuo metu, kai kreipiamasi į teismą. Kadangi VMI, 2018 m. rugsėjo 24 d. kreipdamasi į teismą dėl bankroto bylos apeliantei iškėlimo, nepraleido ĮBĮ 6 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos netaikomos, nes tuo metu egzistavo ĮBĮ 4 straipsnio 5 punkte ir 6 straipsnio 3 dalyje nustatytos sąlygos, leidžiančios VMI nepranešti įmonei apie savo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos jai iškėlimo. Pažymėtina, kad VMI pareiškimas buvo priimtas 2018 m. rugsėjo 25 d. teisėjos rezoliucija, o antstolis S. R. patvarkymą dėl 2018 m. rugpjūčio 10 d. išieškojimo negalimumo akto Nr. S-18-102-22799 panaikinimo priėmė tik 2018 m. spalio 10 d., t. y. jau po to, kai VMI pareiškimas buvo priimtas. Be to, net jeigu VMI ir būtų ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka pranešusi apeliantei apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir nustačiusi ne trumpesnį kaip 30 dienų laikotarpį nuo pranešimo įteikimo dienos įsipareigojimams įvykdyti, šiuo atveju tai neturėtų lemiamos reikšmės, nes nuo VMI pareiškimo padavimo dienos praėjo jau daugiau nei 4 mėnesiai, tačiau apeliantė savo įsipareigojimų VMI nėra įvykdžiusi.

Dėl įmonės (ne)mokumo vertinimo

26.       Bankroto byla įmonei iškeliama, jei yra bent vienas iš ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje nustatytų pagrindų: 1) įmonė yra nemoki arba vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų (gresiantis nemokumas). Iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties matyti, kad pirmosios instancijos teismas iškėlė apeliantei bankroto bylą dėl jos nemokumo, o ne dėl gresiančio nemokumo. Bankroto paskirtis ir tikslas yra ne tik pašalinti nemokią įmonę iš rinkos ir taip užtikrinti rinkos stabilumą bei skatinti ekonominį kilimą, bet ir, konstatavus įmonės nemokumą, greičiau apsaugoti nemokios įmonės kreditorių ir pačios įmonės interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-541-219/2018).

27.       Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Įmonės (ne)mokumas nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai ir jų santykis su įmonės turto verte. Sprendžiant įmonės (ne)mokumo klausimą, turi būti vadovaujamasi į balansą įrašyto turto verte (o ne įrašyta turto verte), taigi į balansą įrašytas turtas turi realiai egzistuoti, turi būti nustatyta reali jo vertė. Be to, sprendžiant įmonės (ne)mokumo klausimą, teisinę reikšmę turi ne visos įmonės skolos, o tik pradelstos skolos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję. Taigi tam, kad būtų išsiaiškinta įmonės reali turtinė padėtis, teismas įmonės nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį bei realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę. Teismų praktikoje pažymima, kad įmonės sudarytas balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę, jei kiti byloje esantys įrodymai paneigia balanse įrašytų duomenų teisingumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugpjūčio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1397-180/2018).

28.       Visais atvejais klausimas dėl bankroto bylos įmonei (ne)iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes. Nepaisant to, jog bankroto bylos turi viešąjį interesą, sprendžiant pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pagrįstumo klausimą, yra taikomas ir civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Sprendžiant bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą, mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12, 178 straipsniai, ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1482-241/2018).

29.       Nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gegužės 8 d. nutartimi apeliantei buvo iškelta restruktūrizavimo byla, kuri Panevėžio apygardos teismo 2018 m. kovo 26 d. nutartimi nutraukta. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. birželio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1019-241/2018 Panevėžio apygardos teismo 2018 m. kovo 26 d. nutartį paliko nepakeistą. Pažymėtina, kad apeliantės restruktūrizavimo byla buvo nutraukta pagal ĮRĮ 28 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nustačius, jog nevykdomas / netinkamai vykdomas restruktūrizavimo planas. Tačiau vien konstatavimas, kad restruktūrizavimo planas nevykdymas / netinkamai vykdymas, savaime nereiškia, jog įmonė, kurios restruktūrizavimo byla nutraukta, yra nemoki, kaip tai suprantama pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį.

30.       Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. birželio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1020-241/2018, kuria Panevėžio apygardos teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartis panaikinta ir klausimas išspręstas iš esmės – pripažintas neteisėtu ir panaikintas apeliantės 2018 m. sausio 30 d. kreditorių susirinkimo nutarimas trečiuoju darbotvarkės klausimu dėl apeliantės bankroto ne teismo tvarka, konstatavo, kad įmonės veikla yra nuostolinga, kad įmonė nebus pajėgi atsiskaityti su kreditoriais, todėl spręstinas įmonės bankroto proceso inicijavimo klausimas. Nors Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. birželio 20 d. nutartyje pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti inicijuotas būtent teisminis apeliantės bankroto bylos procesas, tačiau vien tai neatleido pirmosios instancijos teismo, nagrinėjusio VMI pareiškimą dėl bankroto bylos apeliantei iškėlimo, nuo pareigos visapusiškai pagal aktualius duomenis ištirti apeliantės finansinę būklę. Aplinkybė, ar apeliantė atitinka bent vieną iš bankroto bylos iškėlimo pagrindų, turėjo būti patikrinta būtent šioje byloje sprendžiant, ar VMI pareiškimas dėl bankroto bylos apeliantei iškėlimo yra pagrįstas.

31.       2018 m. gruodžio 27 d. atspausdintas sąskaitos išrašas patvirtina, kad apeliantė gauna tam tikras pajamas, atlieka tam tikrus mokėjimus, tačiau tai dar savaime nepatvirtina įmonės mokumo, kuris, kaip jau minėta, nustatomas pagal pradelstų skolų ir turimo turto santykį. Nors apeliantė kaltina VMI, kad ji sukūrė sąlygas, jog IĮ V. V. įmonė nesudarytų sutarties dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo, tačiau tai, kad įmonė prašymą išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą pateikė tik 2018 m. gruodžio 4 d., lėmė ir pačios apeliantės veiksmai, nes ji, žinodama, jog turi mokestinę nepriemoką, nebuvo pakankamai aktyvi, kad būtų operatyviai išspręstos kliūtys, kurios jai trukdė teisės aktų nustatyta tvarka pateikti prašymą išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą.

32.       Apeliantės turimo turto aspektu iš įmonės pateikto 2018 m. rugsėjo 30 d. balanso pirmosios instancijos teismas nustatė, kad įmonė iš viso turi turto, kurio balansinė vertė 3 430 287 Eur. Jau minėta, kad sprendžiant įmonės (ne)mokumo klausimą, turi būti vadovaujamasi į balansą įrašyto turto verte (o ne įrašyta turto verte), taigi į balansą įrašytas turtas turi realiai egzistuoti, turi būti nustatyta reali jo vertė. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nelygino 2018 m. rugsėjo 30 d. balanse nurodytų duomenų su kitais byloje esančiais įrodymais. 2018 m. rugsėjo 30 d. balanse nurodyta, kad didžiąją dalį apeliantės turto (3 402 240 Eur) sudaro ilgalaikis materialusis turtas: 70 088 Eur žemė aikštelė ir 3 332 152 Eur pastatai ir statiniai, tačiau šį turtą sudarantys objektai apeliantės pateiktuose dokumentuose nėra konkretizuoti.

33.       Iš ieškovės pateiktų Nekilnojamojo turto registro išrašų matyti, kad apeliantei nuosavybės teise priklauso tik du nekilnojamojo turto objektai, esantys (duomenys neskelbtini), Panevėžyje: 35,57 kv. m negyvenamoji patalpa (gydymo patalpos), kurios vidutinė rinkos vertė – 13 960 Eur, ir 40,92 kv. m negyvenamoji patalpa (administracinės patalpos), kurios vidutinė rinkos vertė – 21 287 Eur. Kiti tuo pačiu adresu esantys nekilnojamojo turto objektai priklauso kitiems subjektams: žemės sklypas – Lietuvos Respublikai (su V. V. ir A. V. yra sudaryta valstybinės žemės sklypo nuomos sutartis), 4 376,50 kv. m bendro ploto pastatas (komercinis pastatas su integruota fotovoltine elektrine ir medicininės paskirties patalpomis) ir kiti inžineriniai statiniai (aikštelė) – V. V. ir A. V. (su apeliante yra sudaryta šių objektų panaudos sutartis), 129,34 kv. m ir 287,88 kv. m bendro ploto negyvenamosios patalpos (gydymo patalpos) – V. V. ir A. V.. Iš byloje esančių įrodymų taip pat matyti, kad V. V. ir A. V. dar turi ir kito nekilnojamojo turto, tačiau jų nuosavybės teise turimas turtas nėra apeliantės turtas.

34.       Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad apeliantė nuosavybės teise neturi 2018 m. rugsėjo 30 d. balanse nurodyto turto, apibūdinto kaip 70 088 Eur vertės žemė aikštelė, be to, byloje nėra duomenų, pagrindžiančių, kad apeliantės turimų dviejų negyvenamųjų patalpų vertė būtų 3 332 152 Eur. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada apie įmonės turimo turto vertę padaryta neįvertinus byloje esančių įrodymų visumos, nepalyginus jų tarpusavyje ir neišsiaiškinus, koks turtas yra įtrauktas į apeliantės balansą, ar jis tikrai priklauso apeliantei ir kokia yra jo tikroji vertė.

35.       Dėl apeliantės pradelstų skolų pažymėtina, kad apeliantės pateiktas 2018 m. lapkričio 2 d. kreditorių sąrašas nėra išsamus, jame nėra nurodyta skola didžiausiai kreditorei AB SEB bankui, nors šios skolos egzistavimą procesiniuose dokumentuose apeliantė pripažįsta, nėra nurodyti skolų mokėjimo terminai, todėl neaišku, ar šios skolos yra pradelstos, taip pat šis kreditorių sąrašas turi esminių skirtumų nuo antstolių informacinės sistemos 2018 m. rugsėjo 19 d. duomenų apie apeliantės kreditorius ir jų naudai išieškomus sumų dydžius. Šių prieštaravimų pirmosios instancijos teismas nepašalino. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje tik apeliantės skolą VMI aiškiai įvertino kaip pradelstą, tačiau bendros pradelstų skolų sumos neįvardijo, t. y. nėra aišku, kurias dar skolas pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad jos viršija pusę apeliantės turto, vertino kaip pradelstas. Atskirajame skunde pripažįstama, kad pradelsti mokėjimai sudaro 286 942 Eur, tačiau jie nėra detalizuoti, todėl nėra galimybės šių duomenų palyginti su byloje esančiais įrodymais apie pradelstas skolas. 

36.       Pagal naujausius ieškovės pateiktus duomenis apeliantės skola VMI padidėjo iki 132 388,03 Eur ir ji yra pradelsta, nes VMI netenkino apeliantės prašymo išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą. Antstolių informacinės sistemos 2018 m. rugsėjo 19 d. duomenimis, iš IĮ V. V. įmonės yra vykdomi išieškojimai ne tik VMI, bet ir kitų kreditorių naudai, iš viso kitų kreditorių naudai yra pradėta 10 vykdomųjų bylų, kuriose išieškoma 150 892,93 Eur. Iš 2018 m. lapkričio 16 d. tarp apeliantės ir AB „Energijos skirstymo operatorius“ sudarytos juridinio asmens skolos grąžinimo sutarties Nr. 204614/200848 matyti, kad šalys susitarė dėl skolos mokėjimo išdėstymo, todėl apeliantės 2018 m. lapkričio 2 d. kreditorių sąraše nurodyta 27 745,47 Eur skola AB „Energijos skirstymo operatorius“ nelaikytina pradelsta. Nors atskirajame skunde teigiama, kad apeliantės skola didžiausiai kreditorei AB SEB bankui nėra pradelsta, ir tai galėtų patvirtinti suinteresuoto asmens pateikti dokumentai (2018 m. gruodžio 31 d. 2007 m. birželio 14 d. kreditavimo sutarties Nr. 0760711010075-03 pakeitimas Nr. 13 su priedais), tačiau kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktas šių dokumentų egzempliorius, pasirašytas tik AB SEB banko atstovo, nors tam, jog 2018 m. gruodžio 31 d. dokumentai būtų laikomi galiojančiu susitarimu, patvirtinančiu apeliantės skolos AB SEB bankui nepradelstumą, jie turėtų būti pasirašyti ne tik AB SEB banko atstovo, bet ir apeliantės atstovo ir laiduotojų (V. V., A. V. ir „Nemuno 73“ UAB atstovo). 

37.       Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai vertindamas tik 2018 m. rugsėjo 30 d. balanse nurodytus duomenis ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 19 d. bei 2018 m. birželio 20 d. nutartis, neatskleidė bylos esmės, t. y. neištyrė ir neįvertino esminių teisiškai reikšmingų bylos aplinkybių, susijusių su apeliantės finansine padėtimi (įrodymų, susijusių su apeliantės turimo turto verte ir skolų (ne)pradelstumu), todėl klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei galėjo būti išspręstas neteisingai. Skundžiama nutartis naikintina ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui bankroto bylos iškėlimo klausimui nagrinėti iš naujo tam, kad būtų visapusiškai išsiaiškinta (sudarant apeliantei sąlygas pateikti papildomus įrodymus apie turimą turtą, pradelstas skolas ir galimybes vykdyti įsipareigojimus) ir įvertinta apeliantės finansinė padėtis (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei, turėtų pagal tokio pobūdžio bylose taikytiną įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę spręsti, ar egzistuoja bent vienas iš ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje nustatytų pagrindų iškelti atsakovei bankroto bylą. Kaip minėta, įmonei bankroto byla gali būti iškelta ne tik dėl jos nemokumo (ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas), bet ir kai įmonė negali ar negalės vykdyti įsipareigojimų (gresiantis nemokumas) (ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 2 punktas). Pažymėtina, kad tokia procesinė bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka baigtis neužkerta kelio apeliantei VMI rašte „Dėl taikos sutarties sudarymo“ nurodytais būdais siekti susitarimo dėl abiem šalims priimtinų mokestinės nepriemokos sumokėjimo sąlygų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo individualiai V. V. įmonei (j. a. k. 148323562) perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjas                                                     Artūras Driukas