Civilinė byla Nr. e2A-227-585/2020
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01032-2018-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.29.4; 3.2.4.4.
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. kovo 17 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Aldonos Tilindienės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-255-431/2019 pagal ieškovės S. B. ieškinį atsakovei R. Z. dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė S. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės R. Z. 48 772 Eur skolą ir 4 451,52 Eur palūkanų, iš viso 53 223,52 Eur, bei 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Ieškovė nurodė, kad 2011 metais atsakovė R. Z. iš ieškovės pasiskolino iš viso 18 246,06 Eur (63 000 Lt) su palūkanomis: pagal 2011 m. gegužės 13 d. vekselį pasiskolino 5 792,40 Eur (20 000 Lt), įsipareigodama mokėti 4 procentus mėnesinių palūkanų, skolą su palūkanomis grąžinant iki 2016 m. gegužės 13 d., palūkanų suma sudaro 8 109,36 Eur; pagal 2011 m. liepos 27 d. vekselį pasiskolino 6 661,26 Eur (23 000 Lt), įsipareigodama mokėti 5 procentus mėnesinių palūkanų, skolą su palūkanomis grąžinant iki 2016 m. liepos 27 d., palūkanų suma sudaro 11 990,27 Eur; pagal 2011 m. rugsėjo 16 d. vekselį pasiskolino 5 792,40 Eur (20 000 Lt), įsipareigodama mokėti 5 procentus mėnesinių palūkanų, skolą su palūkanomis grąžinant iki 2016 m. rugsėjo 16 d., palūkanų suma sudaro 10 426,32 Eur. Suėjus reikalavimo terminui, ieškovė nesikreipė į notarą dėl vykdomojo rašto neprotestuotinam vekseliui išdavimo, kadangi skolininkė nuolat žadėjo grąžinti skolą, prašė pratęsti skolos grąžinimo terminą. Tačiau skola, nepaisant nuolatinių pažadų skolą grąžinti, nebuvo grąžinta.
3. Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovė nevykdė įrodinėjimo pareigos ir į bylą nepateikė paskolos sutarties (kaip rašytinio dokumento, vienašalio (pakvitavimo forma), ar dvišalio (sutarties forma), nenurodė aplinkybių, kurioms esant paskolos sandoris buvo sudarytas, neteikė paaiškinimo, kas kada, su kuo ir kokiomis sąlygomis susitarė, bei kokia iš tiesų buvo tikroji sutarties šalių valia, ir dėl ko, bei kas iš esmės tarėsi. Ieškovės nurodytų vekselių pagrindu ieškinyje nurodytos sumos atsakovė nesiskolino ir nesitarė dėl šios paskolos sumos su palūkanomis grąžinimo. Pažymėjo, kad atsakovę ir ieškovę iš tiesų siejo paskolos teisiniai santykiai, dėl kurių buvo užvesta civilinė byla teisme Nr. 2-2292-723/2017, kurioje buvo patvirtinta šalių sudaryta taikos sutartis. Vekselių kopijų pateikimas teismui, nesant juose įrašų, kad pinigai buvo perduoti (nesant pakvitavimo), ar nesant jokiam kitam įrodymui, negali būti laikomas tinkamu įrodinėjimo pareigos realizavimu, ir toks ieškovės veiksmas gali ir turi būti laikomas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. balandžio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė.
5. Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog 2011 m. gegužės 13 d., 2011 m. liepos 27 d., 2011 m. rugsėjo 16 d. paskolos sandoriai iš tikrųjų įvyko, t. y. jog ieškovė perdavė vekseliuose minimus pinigus atsakovei šių vekselių pasirašymo metu.
6. Teismas nustatė, kad ieškovės pateiktuose vekseliuose, kuriais grindžiamas reikalavimas, įrašytos mėnesinių palūkanų normos. Teismui pateikti ir keli, galbūt, ankstesniu laiku surašyti tos pačios dienos ir tos pačios sumos vekseliai, kurie perbraukti ir su prierašu, kad „anuliuoti“, tačiau ant jų esantys įrašai leidžia manyti, kad palūkanos nuo įrašytų mokėtinų sumų šalių buvo skaičiuojamos.
7. Teismas taip pat nustatė, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2292-723/2017 buvo patvirtinta ieškovės S. B. ir atsakovės R. Z. 2017 m. gegužės 18 d. sudaryta taikos sutartis, kuria šalys susitarė nagrinėjamą ginčą dėl skolos priteisimo išspręsti taikiai, atsakovė R. Z. įsipareigojo sumokėti ieškovei S. B. 28 696 Eur skolos. Šalys susitarė anuliuoti 2012 m. sausio 19 d. ir 2013 m. sausio 13 d. paprastuosius neprotestuotinus vekselius ir patvirtino, kad šia sutartimi yra visiškai ir galutinai išsprendžiamas tarp jų minėtoje civilinėje byloje Nr. 2-2292-723/2017 kilęs ginčas dėl skolos priteisimo.
8. Teismo vertinimu, bylos aplinkybės, tokios kaip pinigų skolinimas pagal visą eilę vekselių dviejų metų laikotarpyje nepriklausomai nuo to, kad skola pagal ankstesnius vekselius, suėjus jų terminui, nebuvo, kaip teigė ieškovė, grąžinama, išrašytųjų vekselių anuliavimas ir jų perrašymas ta pačia data, vienais atvejais įrašant palūkanų normą, kitais atvejais didinant skolos sumą, ieškinio reikalavimas Vilniaus rajono apylinkės teisme tik dėl dalies tuo metu mokėtinos, t. y. 55 168 Lt skolos priteisimo, byloje patvirtintoji taikos sutartis dėl įsipareigojimo sumokėti beveik dvigubą, lyginant su ieškiniu, t. y. 99 082 Lt skolą, eilė šioje byloje pateiktų vekselių, kurių pagrindu vis dar nėra reiškiamas reikalavimas priteisti skolą, paaiškinimai, kad pinigai atsakovei buvo perduodami tik grynaisiais, aplinkybė, kad ieškovė, kaip vekselio turėtoja, nė karto nepasinaudojo teise pareikšti reikalavimus vekselio davėjai per vienerius metus nuo mokėjimo termino dienos, siekiant, kad jos reikalavimai būtų patenkinami ne ginčo tvarka, padarant vykdomąjį įrašą Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo nustatyta tvarka, ne tik neįrodo pinigų perdavimo pagal tris įvardijamus vekselius jų pasirašymo momentu, bet suponuoja abejones, ar kiekvienu atveju, kai buvo pasirašomas naujas vekselis, atitinkamai buvo skolinama ir vekselyje nurodyta suma, ar tai buvo tik skolos ir/ar palūkanų sumos fiksavimas naujo vekselio išdavimo dieną.
9. Teismas sprendė, kad ieškovei nepateikus atitinkamų įtikinamų paaiškinimų ar įrodymų, nėra pagrindo paneigti atsakovės poziciją, kad šalys, būdamos rūpestingos ir atidžios, keldamos klausimą dėl paskolinių įsipareigojimų civilinėje byloje už 2012–2013 metus, nebūtų palikusios galioti dar ankstesnių susitarimų, jei šie iš tikrųjų būtų galioję, todėl labiau tikėtina, kad minima civiline byla Nr. 2-2292-723/2017 buvo išspręsti visi anksčiau buvę paskolos sandoriai ir būtent dėl jų ir buvo pasirašyta taikos sutartis.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Apeliaciniame skunde ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti; priteisti iš atsakovės valstybės naudai bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
10.1. Kai ieškovė ir atsakovė pasirašydavo vekselius, jie buvo pasirašomi būtent kaip vekseliai ir juose neturėjo būti papildomų įrašų apie pinigų perdavimą. Pats vekselio pasirašymas ir buvo pinigų vekselio davėjui perdavimo patvirtinimas.
10.2. Ieškovė pateikė į bylą susirašinėjimą su atsakove, iš kurio matyti, kad atsakovė ne vieną kartą žadėjo atsiskaityti, nurodydama skirtingas neatsiskaitymo priežastis ir prašydama sudaryti naujas sutartis.
10.3. Šalių sudarytoje taikos sutartyje civilinėje byloje Nr. 2-2292-723/2017 yra pasisakoma dėl konkrečių vekselių, t. y. dėl 2012 m. sausio 19 d. ir 2013 m. sausio 13 d.
10.4. Nėra pagrindo sutikti su teismo išvada, kad 2011 m. gegužės 13 d., 2011 m. liepos 27 d. bei 2011 m. rugsėjo 16 d. vekseliai yra arba galėtų būti pasirašyti dėl jau išspręstų sumų tik galimai su procentais, kadangi visiškai nesutampa nei sumos nei procentų skaičiavimas. Tuo tarpu atsakovės pateikti ranka užpildyti vekseliai atitinka teismui pateiktiems vekseliams, skiriasi tik skolos grąžinimo data.
11. Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė prašo skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
11.1. Ieškovei nepaskolinus vekselyje nurodytos pinigų sumos ir vis pačiai ieškovei atidedant paskolos davimo terminą, buvo pasirašinėjami nauji vekseliai, taip anuliuojant ankstesniuosius. Visi ieškovės pateikti vekseliai galiausiai buvo anuliuoti ir pasirašyti 2012 m. sausio 19 d. ir 2013 m. sausio 13 d. bei dėl jų mokėjimo yra pasirašyta taikos sutartis civilinėje byloje Nr. 2-2292-723/2017.
11.2. Ieškovė, žinodama, jog skola pagal ieškinyje nurodytus vekselius neegzistuoja, sąmoningai pateikė nepagrįstą ieškinį atsakovės atžvilgiu, nepateikdama faktinį pagrindą pagrindžiančių dokumentų, taip siekdama sukurti spaudimą atsakovei dėl pasirašytos taikos sutarties sąlygų vykdymo.
11.3. Teismas pagrįstai sprendė, kad likę šalių skoliniai įsipareigojimai buvo išspręsti viena byla dar 2017 metais, pagal 2012-2013 metais pasirašytus vekselius. Nėra logiška, jog šalys, spręsdamos bendrą įsiskolinimų dalį 2017 metais pagal visus esamus pasirašytus vekselius, būtų galėjusios palikti 2011 metų vekselius. Būtent šalių atidų elgesį ir patvirtina tai, jog vekseliuose yra atžyma apie anuliavimą, dėl ko dar 2017 metais ankstesnėje byloje ir nebuvo keliamas kausimas dėl atsakovės įsiskolinimo pagal minimus 2011 metų vekselius.
11.4. Ieškovė apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog šalims susirašinėjant atsakovė pripažino esanti skolinga ieškovei. Iš bylos duomenų matyti, jog ieškovė nėra pripažinusi turinti įsiskolinimą būtent pagal vekselius, dėl kurių šioje byloje yra kilęs ginčas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
13. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė 2011 m. gegužės 13 d. pasirašė paprastąjį vekselį, kuriame nurodyta, jog ji įsipareigoja iki 2016 m. gegužės 13 d. sumokėti ieškovei 20 000 Lt ir 4 proc. mėnesinių palūkanų; 2011 m. liepos 27 d. pasirašė paprastąjį vekselį, kuriame nurodyta, jog ji įsipareigoja iki 2016 m. liepos 27 d. sumokėti ieškovei 23 000 Lt ir 5 proc. mėnesinių palūkanų; 2011 m. rugsėjo 16 d. pasirašė paprastąjį vekselį, kuriame nurodyta, jog ji įsipareigoja iki 2016 m. rugsėjo 16 d. sumokėti ieškovei 20 000 Lt ir 5 proc. mėnesinių palūkanų.
14. Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 53 223,52 Eur skolą, kurią kildino iš atsakovės pasirašytų 2011 m. gegužės 13 d., 2011 m. liepos 27 d., 2011 m. rugsėjo 16 d. vekselių. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad ieškovė vekselio apmokėti laiku nepateikė. Pagal kasacinio teismo praktiką, tuo atveju, kai vekselis netenka vertybinio popieriaus teisinio statuso dėl turinio, formos trūkumų ar įstatyme nustatytų terminų jam pateikti apmokėti ir pateikti reikalavimus pagal jį praleidimo, iš vekselio kylantiems reikalavimams patenkinti negali būti taikomos Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo nuostatos, be kita ko, vekselyje įtvirtinta prievolė netenka besąlygiškumo ir abstraktumo savybių; tokiu atveju reikalavimo teisė pagal vekselį savaime nepasibaigia, tačiau jai patenkinti taikomos konkrečius prievolinius santykius reglamentuojančios CK ar kitų materialiųjų įstatymų normos. Sprendžiant dėl prievolinių santykių egzistavimo ir (ar) jų turinio vekselis tampa paprastu rašytiniu įrodymu, dėl jo įrodomosios reikšmės sprendžiama pagal atitinkamus santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-496/2019). Dėl to, jog minėti vekseliai yra laikytini skolos rašteliu ir tarp šalių susiklosčiusiems santykiams taikytinos CK nuostatos, reglamentuojančios paskolos teisinius santykius, ginčo tarp šalių nėra.
15. CK 6.870 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 straipsnio 3 dalis). Paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Šias aplinkybes privalo įrodyti paskolos gavėjas. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 1 ir 3 dalys).
16. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad esminiai paskolos sutarties elementai yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų. Tik esant šioms sąlygoms laikoma, kad atsirado šalių paskolos teisiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008; 2009 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2009; 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2011). Šios kategorijos bylose tais atvejais, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui. Tam, kad būtų galima konstatuoti, jog šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, ypač svarbi reikšmė tenka sutarties turiniui, t. y. paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi aiškiai matytis pinigų perdavimo faktas. Tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, pripažįstama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir pareiga įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą tenka paskolos gavėjui (CPK 12, 178 straipsniai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2010; 2010 m. gruodžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-564/2010; 2011 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2011).
17. Atsižvelgdama į aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą ir jo aiškinimo praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovė neįrodė vieno iš esminių paskolos sutarties elementų – tai yra pinigų perdavimo fakto. Ieškovė į bylą nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių pinigų perdavimo pagal vekselius atsakovei faktą, o iš ieškovės pateiktų vekselių negalima nustatyti, kad juose nurodytos sumos neabejotinai buvo perduotos atsakovei. Apeliantė skunde teigia, kad pats vekselio pasirašymas ir buvo pinigų vekselio davėjui perdavimo patvirtinimas, tačiau, kaip minėta, tam, kad būtų galima konstatuoti, jog tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, ypač svarbi reikšmė tenka sutarties turiniui, t. y. paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi aiškiai matytis pinigų perdavimo faktas. Byloje nėra pateikta jokių sąskaitos išrašų, pavedimų ar pakvitavimų, iš kurių būtų galima spręsti apie pinigų ieškovei pagal minėtus vekselius perdavimą. Priešingai, iš bylos duomenų matyti, kad atsakovė ne kartą buvo išdavusi ieškovei vekselius, tačiau nepriklausomai nuo to, kad skola pagal ankstesnius vekselius, suėjus jų terminui, nebuvo, kaip teigė ieškovė, grąžinama, išrašytuosius vekselius šalys anuliuodavo ir juos perrašydavo ta pačia data, vienais atvejais įrašydamos palūkanų normą, kitais atvejais didindamos skolos sumą. Nors skolos sumos ta pačia data išrašytuose vekseliuose skyrėsi, tačiau sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ant jų esantys įrašai leidžia manyti, kad nuo įrašytų mokėtinų sumų šalių buvo skaičiuojamos palūkanos. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju labiau tikėtina, jog naujų vekselių pasirašymu iš esmės buvo sprendžiami anksčiau susiklostę šalių santykiai ir ieškovei nepaskolinus vekselyje nurodytos pinigų sumos, buvo pasirašinėjami nauji vekseliai, taip anuliuojant ankstesniuosius.
18. Be to, iš bylos duomenų taip pat nustatyta, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2292-723/2017 buvo patvirtinta ieškovės S. B. ir atsakovės R. Z. 2017 m. gegužės 18 d. sudaryta taikos sutartis, kuria šalys susitarė nagrinėjamą ginčą dėl skolos priteisimo išspręsti taikiai, atsakovė R. Z. įsipareigojo sumokėti ieškovei S. B. 28 696 Eur skolos; šalys susitarė anuliuoti 2012 m. sausio 19 d. ir 2013 m. sausio 13 d. paprastuosius neprotestuotinus vekselius ir patvirtino, kad šia sutartimi yra visiškai ir galutinai išsprendžiamas tarp jų minėtoje civilinėje byloje Nr. 2-2292-723/2017 kilęs ginčas dėl skolos priteisimo. Taigi, minėtoje byloje ieškovė reikalavo priteisti skolą pagal vėlesnius atsakovės išrašytus vekselius, nors, pasak ieškovės, atsakovė nebuvo grąžinusi skolos pagal anksčiau išduotus vekselius, kurių pagrindu priteisti skolą ieškovė prašo nagrinėjamoje byloje. Be to, minėta taikos sutartimi atsakovė įsipareigojo sumokėti ieškovei 28 696 Eur sumą, nors ieškovė buvo pareiškusi reikalavimą tik dėl 18 507,42 Eur skolos ir 5 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų priteisimo. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog šalys, būdamos rūpestingos ir atidžios, keldamos klausimą dėl paskolinių įsipareigojimų civilinėje byloje už 2012-2013 metus, nebūtų palikusios galioti dar ankstesnių susitarimų, jei šie iš tikrųjų būtų galioję, todėl labiau tikėtina, kad minima civiline byla Nr. 2-2292-723/2017 buvo išspręsti visi anksčiau buvę paskolos sandoriai.
19. Apeliantė skunde taip pat nurodo, kad jį pateikė į bylą susirašinėjimą su atsakove, iš kurio matyti, kad atsakovė ne vieną kartą žadėjo atsiskaityti, nurodydama skirtingas neatsiskaitymo priežastis ir prašydama sudaryti naujas sutartis. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad minėtame susirašinėjime atsakovė nėra aiškiai pripažinusi turinti įsiskolinimą būtent pagal vekselius, dėl kurių šioje byloje yra kilęs ginčas. Todėl nėra pagrindo pripažinti, jog minėtas šalių susirašinėjimas patvirtina tarp šalių susiklosčiusius paskolinius santykius pagal 2011 m. gegužės 13 d., 2011 m. liepos 27 d., 2011 m. rugsėjo 16 d. atsakovės išduotus vekselius ir ieškovės pinigų perdavimo atsakovei faktą.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
20. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas pirmos instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
21. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 ir 302 straipsniai).
22. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl šį prašymą teisėjų kolegija atmeta.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai Rasa Gudžiūnienė
Aldona Tilindienė
Vytautas Zelianka