Administracinė byla Nr. A525 – 781/2009
Procesinio sprendimo kategorija 14.3.1; 14.3.3; 14.7
(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. birželio 29 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės ir Arūno Sutkevičiaus,
sekretoriaujant Ilonai Kovger,
dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Virgilijui Kaupui,
trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos atstovei Žydrei Stirbienei, trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atstovams Algiui Urbaičiui ir Renatai Strumskytei, trečiojo suinteresuoto asmens Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos atstovui Vygaudui Čekanauskui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Neringos savivaldybės, Neringos savivaldybės tarybos, Neringos savivaldybės administracijos ir trečiojo suinteresuoto asmens K. M. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro prašymą atsakovams Neringos savivaldybei, Neringos savivaldybės administracijai, Neringos savivaldybės tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Klaipėdos apskrities viršininko administracijai, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijai, Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentui, uždarajai akcinei bendrovei „Klaipėdos projektas“, Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, K. M. dėl sprendimo panaikinimo bei sutarties pripažinimo negaliojančia.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras prašymu (t. V, b.l. 148 – 153) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Neringos savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2002 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. 124 „Dėl teritorijos prie (duomenys neskelbtini) pastato, Neringa, detaliojo plano patvirtinimo ir pritarimo infrastruktūros sutarčiai“ (toliau – ir Sprendimas); pripažinti negaliojančia 2002 m. liepos 19 d. sutartį Nr. 06 „Dėl infrastruktūros plėtojimo“ (toliau – ir Sutartis), sudarytą Neringos savivaldybės su K. M.
Nurodė, kad 2006 m. liepos 12 d. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Statybos inspekcija) 2006 m. liepos 10 d. raštu Nr. 6-342 pateikė pažymą, kurioje nurodyti tvirtinant detalųjį planą padaryti pažeidimai. 2006 m. rugpjūčio 23 d. Statybos inspekcijos raštu Nr. 6-1680 pažyma patikslinta. Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūroje 2006 m. rugpjūčio 23 d. gautos Statybos inspekcijos pažymos Nr. 6-1680 pagrindu Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 49 straipsnio tvarka pareiškėjas Klaipėdos miesto apylinkės teismui 2006 m. rugpjūčio 25 d. pateikė ieškinį, manydamas, kad pareiškėjas dėl teisės aktų pažeidimų kreipėsi į teismą per įstatymo nustatytą laiką. Atsižvelgdamas į tai, kad pakankamai objektyvių duomenų apie pažeidimus prokurorui pakako tik specialistams pateikus galutinę pažymą (išvadą), nurodo, kad pareiškimo padavimo teismui terminas skaičiuotinas nuo 2006 m. rugpjūčio 23 d.
Pažymėjo, kad Sprendimu patvirtintu detaliuoju planu apibrėžtas žemės sklypas (duomenys neskelbtini), Neringoje, yra valstybės nuosavybė, patikėjimo teise jį valdo Klaipėdos apskrities viršininko administracija (toliau – ir Klaipėdos AVA). Žemės sklypas adresu (duomenys neskelbtini) nesuformuotas ir VĮ Registrų centre neįregistruotas, šiuo adresu įregistruotas pastatas – fotostudija-laboratorija (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), nuosavybės teise priklausantis K. M.. Sprendimu patvirtinto teritorijos detaliojo plano sprendiniais numatoma prie esamo statinio suformuoti žemės sklypą, kurio naudojimo būdas – gyvenamoji teritorija, naudojimo pobūdis – sodybinio užstatymo teritorija, statinių aukštis – 2 aukštai su pastoge, pastato paskirtis keičiama į gyvenamąją, numatoma vieta pagalbinio statinio statybai. Pabrėžė, kad Kuršių nerijos nacionalinio parko režimas nustatytas 1994 m. gruodžio 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr.1269, kuriuo patvirtinta Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generalinis planas)(toliau – ir Planavimo schema) bei 1999 m. kovo 19 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 308 patvirtintais Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatais (toliau – ir Parko nuostatai), o tokių teisės aktų nuostatos privalomos visiems detaliojo planavimo objektams. Nurodė, kad Planavimo schemos pagrindiniame brėžinyje nagrinėjama teritorija yra ūkinėje funkcinėje zonoje – komunalinių pastatų ir įrenginių teritorijoje. Nidos pamario zonos ir jos artimiausios aplinkos perspektyvinio teritorijų naudojimo schemoje nagrinėjama teritorija priskiriama XXI zonai. Planavimo schemos Nidos ir jos apylinkių principinio plano skyriaus Architektūrinės-planinės dalies Architektūrinio-erdvinio tvarkymo reglamento XXI punkte nustatytas šiaurinės komunalinės-ūkinės zonos tvarkymas, kuriame numatyta šiaurinės komunalinės-ūkinės zonos teritorijai parengti detalųjį tvarkymo planą, įvertinant šio reglamento nuostatas, be šio plano nevykdyti pavienių pastatų statybos darbų (4 punktas). Atsižvelgdamas į Parko nuostatų 4 punktą, pažymėjo, jog Planavimo schemos sprendiniais nenumatytas gyvenamojo fondo formavimas XXI zonoje, gyvenamosios zonos teritorijos plėtra, nenustatytas gyvenamosios teritorijos įrengimas, t.y. negalimas gyvenamosios paskirties pastatų šioje teritorijoje statymas, todėl Sprendimu patvirtinti detaliojo plano sprendiniai prieštarauja Planavimo schemos sprendiniams, Planavimo schemos pagrindinių teiginių 5, 4.1 punktams, Nidos ir jos apylinkių principinio plano skyriaus Architektūrinės-planinės dalies Architektūrinio-erdvinio tvarkymo reglamento XXI punkto nuostatoms. Remdamasis 2001 m. liepos 3 d. fotostudijos-laboratorijos pripažinimo tinkama naudoti aktu (nurodyta, kad pastatas yra vieno aukšto), VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis, faktu, jog sklypo (duomenys neskelbtini), Neringoje, detaliojo plano skyriuje „Esamos padėties analizė“ pateiktose fotonuotraukose užfiksuotas šio sklypo pagrindinio statinio vaizdas, kuris įrodo, jog fotostudijos-laboratorijos statusą turintis pastatas yra dviejų aukštų su mansarda, padarė išvadą, jog detaliojo plano sprendiniais siekiama įteisinti pagrindinio sklype esančio statinio – fotostudijos-laboratorijos – savavališką plėtrą. Pažymėjo, kad detaliojo plano pagrindiniai sprendiniai prieštarauja ne tik Planavimo schemai, bet ir kitiems Lietuvos Respublikos norminiams aktams – Parko nuostatams (4, 6.6, 11 p.), Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymui (28 str. 1 d., 31 str. 8 d., 5, 13 str.).
Nurodė, kad Sprendimu patvirtinto detaliojo plano pagrindu Neringos savivaldybė 2002 m. liepos 19 d. su K. M. sudarė sutartį Nr. 06 „Dėl infrastruktūros plėtojimo“, pagal kurią savivaldybė įsipareigojo pritarti teritorijos prie (duomenys neskelbtini), Neringa, detaliajame plane numatomiems sprendiniams, o K. M. įsipareigojo savo lėšomis įrengti privažiavimo kelią su betoninių trinkelių danga ir kelio bortais rytinėje sklypo dalyje nuo esamo kelio iki sklypo (duomenys neskelbtini). Sutartis nepradėta vykdyti, statybos ir žemės darbų leidimai neišduoti, darbai nėra vykdomi. Pažymėjo, jog Sutartis sudaryta ginčijamo Sprendimo pagrindu, todėl Sutartis savo turiniu prieštarauja Planavimo schemos sprendiniams, neatitinka Planavimo schemos numatytų XXI zonos teritorijos naudojimo reglamentų, Nidos ir apylinkių principinio plano sprendinio XXI zonai nustatytų reikalavimų, Planavimo schemos pagrindinių teiginių nuostatų bei prieštarauja kitoms skunde nurodytoms imperatyvioms teisės aktų normoms. Padarė išvadą, jog Sutartis pripažintina niekiniu sandoriu, negaliojančiu nuo jo sudarymo momento (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.80 str. 1 d.).
Atsakovai Taryba ir Neringos savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija) atsiliepimu į prašymą (t. V, b.l. 172 – 174) prašė administracinę bylą nutraukti.
Nurodė, jog prašymas teismui pateiktas praleidus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje numatytą terminą. Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 30 straipsnio 1 dalį, pabrėžia, kad pareiškėjas prašymą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui padavė praėjus daugiau negu vienam mėnesiui nuo ginčijamo akto priėmimo dienos, todėl ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies nuostatos yra akivaizdžiai pažeidžiamos. Nesutiko su prašymo išvada, jog ginčijamas detalusis planas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Remdamiesi Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsniu, 20 straipsnio 4 dalimi, aplinkybe, jog Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija 1999 m. rugsėjo 6 d. raštu Nr. 02-05-3819 išaiškino, kad Planavimo schema yra specialusis planavimo dokumentas, išrašo apie patvirtintus teritorijų planavimo dokumentus (registro Nr. 100002000006) 4 ir 11 punktais, Detaliųjų planų rengimo taisyklių (patvirtintų Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1996-11-15 įsakymu Nr. 159) 2, 8, 9 ir 42 punktais, pabrėžė, jog, derinant detaliojo plano sprendinius su specialiųjų planų sprendiniais, jei nėra parengtas bendrasis ar detalusis planai, tokie specialieji planai yra tik rekomendacinio pobūdžio. Pažymėjo, jog Sprendimu patvirtintas detalusis planas yra suderintas su visomis planavimo procese dalyvavusiomis institucijomis, todėl ginčijamo detaliojo plano sprendiniai neprieštarauja ir negali prieštarauti jokiems aukštesnės galios teisės aktams. Nurodė, kad joks teisės aktas imperatyviai nenumato, jog derinamo ir vėliau tvirtinamo detaliojo plano sprendiniai turi absoliučiai atitikti jau egzistuojančius planavimo dokumentų sprendinius. Atsižvelgdami į Detaliųjų planų rengimo taisyklių 46 punktą, į tai, kad Neringos savivaldybės teritorijoje patvirtinto ir galiojusio bendrojo plano nebuvo, šio plano nėra ir dabar, detalusis planas yra suderintas, padarė išvadą, jog Taryba Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 4 dalies imperatyvių nuostatų nepažeidė ir negalėjo pažeisti. Pabrėžė, jog pareiškėjas nenurodė, kokioms imperatyvioms įstatymo nuostatoms prieštarauja Sutartis, siekiant pripažinti sandorį negaliojančiu.
Tretysis suinteresuotas asmuo Statybos inspekcija atsiliepimu į prašymą (t. V, b.l. 160) nurodė, kad sutinka su prašyme išdėstytais argumentais, palaiko pareiškėjo reikalavimus ir prašo juos tenkinti.
Tretysis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Kultūros paveldo departamentas) atsiliepimu į prašymą (t. V, b.l. 169 – 170) nurodė, jog su prašymu pripažinti negaliojančiu Sprendimą sutinka. Dėl kitų prašyme pareikštų reikalavimų, nesusijusių su Kultūros paveldo departamento kompetencija, nepasisakė ir prašė priimti sprendimą teismo nuožiūra. Atkreipė dėmesį į tai, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 27 d. nutarimu nutarė pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ (1994-12-19 redakcija) pagal paskelbimo tvarką neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Tretysis suinteresuotas asmuo Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija (toliau – ir Direkcija) atsiliepimu į prašymą (t. V, b.l. 178) nurodė, kad sutinka su prašymo reikalavimais.
Tretysis suinteresuotas asmuo Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Saugomų teritorijų tarnyba) atsiliepimu į prašymą (t. V, b.l. 181 – 184) prašė pareiškėjos prašymą tenkinti.
Nurodė, jog detaliuoju planu suplanuota teritorija yra Kuršių nerijos nacionalinio parko ūkinėje zonoje. Nidos pamario zonos ir jos artimiausios aplinkos perspektyvinio teritorijų naudojimo schemoje nagrinėjama teritorija pažymėta kaip esama komunalinės-ūkinės ir gamybinės paskirties teritorija, žemės sklypui numatyta kompleksinė tvarkymo programa. Planavimo schemos (generalinio plano) tekstiniuose sprendiniuose reglamentu Nr. XXI pažymėta teritorija įvardijama kaip šiaurinė komunalinė-ūkinė zona. Šios teritorijos tvarkymo tikslas – pagerinti pastatų išvaizdą ir suteikti jiems tradicinį siluetą bei spalvinę gamą, sušvelninti poveikį bendrai pamario panoramai, stebimai iš marių. Numatyta šiaurinės komunalinės-ūkinės zonos teritorijai parengti detalųjį tvarkymo planą, įvertinant reglamento nuostatas, pavienių pastatų statybos toliau nevykdyti. Generalinio plano Architektūrinės-planinės dalies apibendrinančio tomo lentelėje „Naujo gyvenamojo fondo formavimo galimybės Nidoje laikotarpyje iki 2005 metų“ nenumatytas gyvenamojo fondo formavimas reglamentu Nr. XXI pažymėtoje teritorijoje. Padarė išvadą, kad Sprendimu patvirtinto detaliojo plano sprendiniai akivaizdžiai prieštarauja Planavimo schemos Nidos ir apylinkių principinio plano skyriaus, Architektūrinio-erdvinio tvarkymo reglamento nuostatoms. Atsižvelgdamas į Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 4 punktą ir 3 dalį, Parko nuostatų 4, 6.6 punktus, Kuršių nerijos nacionalinio parko apsaugos reglamento (patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002-08-10 įsakymu Nr. 439) 25 punktu, pabrėžė, jog Planavimo schemos privalomumas įtvirtintas daugelyje norminių teisės aktų. Nurodė, kad, pripažinus negaliojančiu Sprendimą, neteisėtomis pripažintinos ir jo pagrindu sukurtos teisinės pasekmės. Rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarimu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsniu, Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, jog Kuršių nerijos nacionalinio parko įsteigimas bei veiklos jame imperatyvus reglamentavimas susiję su šio nacionalinio parko, kaip gamtinio ir kultūrinio Lietuvos paveldo, verte valstybei ir visuomenei.
Tretysis suinteresuotas asmuo K. M. atsiliepimu į prašymą (t. V, b.l. 186 – 195) prašė prašymą atmesti.
Nurodė, jog 1993 m. gruodžio 1 d. potvarkiu Nr. 273p „Dėl sklypo kūrybinėms dirbtuvėms skyrimo“ skirtas 2 arų sklypas K. M. fotostudijai-laboratorijai rengti. Neringos miesto vyriausiasis architektas 1994 m. birželio 23 d. patvirtino K. M. fotostudijos-laboratorijos Nidos ūkiniame sektoriuje (duomenys neskelbtini) gatvėje architektūrinę-planinę užduotį Nr. 94.3, kurioje nustatyti pagrindiniai pastato reikalavimai: pastatas vieno aukšto su mansarda, fasadų apdaila – medis, stogas – čerpinis dvišlaitis arba derintas su skandinaviška stogo danga. Architektės B. A. individuali įmonė „Krantai“ 1994 m. spalio mėnesį parengė kūrybinių dirbtuvių statybinę techninę dokumentaciją, kurią patvirtino ir suderino kompetentingos valstybės institucijos. Klaipėdos AVA Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnyba 2001 m. liepos 3 d. priėmė fotostudijos-laboratorijos (duomenys neskelbtini) pripažinimo tinkamos naudoti aktą. 2001 m. lapkričio 22 d. Neringos savivaldybės valdyba nusprendė organizuoti teritorijos prie (duomenys neskelbtini) pastato detaliojo plano rengimą. Kadangi K. M. pastatui fotolaboratorijai-kūrybinėms dirbtuvėms nebuvo suformuotas žemės sklypas, tai nutarta parengti ir patvirtinti teritorijos raidos programą, kuri patvirtinta 2002 m. balandžio 26 d. Tarybos sprendimu, o 2002 m. liepos 19 d. sprendimu patvirtintas teritorijos detalusis planas. Remdamasis ABTĮ 56 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais (1997-05-06, 2001-02-22), pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimas nėra įstatymu nustatęs prokuroro teisės ginti viešą interesą, sprendžiant klausimu dėl statybinio pobūdžio veiklos Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje, todėl Klaipėdos miesto apylinkės prokuroras nėra tinkamas pareiškėjas šioje byloje. Nurodė, kad galimai nustatyti Tarybos padaryti teisės aktų pažeidimai, priimant teritorijų planavimo sprendinius, nėra tapatu viešojo intereso gynimui. Vadovaudamasis ABTĮ 56 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 49 straipsnio 3 dalimi, pabrėžė, jog trečiaisiais suinteresuotais asmenimis į bylą turi būti įtraukti asmenys, kurių viešasis interesas ginamas, tačiau prašyme tokie asmenys nenurodyti. Atsižvelgė į ABTĮ 48 straipsnio 2 dalį ir nurodė, jog pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų ir argumentų, kaip trečiųjų suinteresuotų asmenų teisėms ir pareigoms gali turėti įtakos bylos išsprendimas. Įvertinęs planavimo schemos pagrindinių teiginių 4.1, 5 ir 14 punktus, pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė, kuo pasireiškė minėtų punktų pažeidimai. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog Sprendimu patvirtintas detalusis planas pažeidžia kokius nors teisės aktų reikalavimus. Nurodė, jog Planavimo schemos pagrindiniuose teiginiuose (2 punktas) buvo nustatyta, kad schema parengta laikotarpiui iki 2005 metų. Atsižvelgiant į tai, 2004 metais pradėtas rengti Kuršių nerijos nacionalinio parko ribų bei zonų ribų planas ir šio parko tvarkymo planas. Todėl nagrinėjamoje byloje turi būti tiriami ir įvertinti naujieji Kuršių nerijos nacionalinio parko ir jos zonų ribų bei tvarkymo planai, susiję su Nida ir jos apylinkėmis. Rėmėsi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi ir teigė, jog bylos nagrinėjimo metu prašymo padavimo teismui senaties terminas yra pasibaigęs, todėl prašo taikyti senatį ir prokuroro prašymą atmesti.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2008 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu (t. V, b.l. 245 – 258) pareiškėjo prašymą patenkino – panaikino Sprendimą ir pripažino Sutartį negaliojančia.
Teismas, įvertinęs pateikto detaliojo plano medžiagą, nustatė, kad Neringos miesto savivaldybės valdyba 2001 m. lapkričio 22 d. sprendimu Nr. 278 nusprendė organizuoti teritorijos prie (duomenys neskelbtini), Neringoje, detaliojo plano rengimą (sprendimo 1 punktas), planavimo organizatoriaus funkcijas pavesdama vykdyti Neringos miesto savivaldybės administracijos Miesto tvarkymo ir statybos skyriui (sprendimo 4 punktas). Sąlygos teritorijų planavimo dokumentui – teritorijos prie pastato, adresu (duomenys neskelbtini), Neringa sklypo detaliajam planui rengti buvo išduotos 2001 m. gruodžio 20 d. Išduotose planavimo sąlygose nurodyta, kad planuojamai teritorijai inter alia taikomi Saugomų teritorijų įstatymas, Parko nuostatai, Planavimo schema. Atsižvelgdamas į detaliojo plano sprendinius, detaliojo plano aiškinamąjį raštą, pažymėjo, jog vienas iš tikslų – galimybė rekonstruoti esamą pastatą nebuvo numatyta Neringos miesto savivaldybės valdybos 2001 m. lapkričio 22 d. sprendime Nr.278, kuriuo nuspręsta organizuoti ginčijamą detalųjį planą. Taryba 2002 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 63 patvirtino teritorijos prie (duomenys neskelbtini), Neringa, detaliojo plano raidos programą. 2002 m. birželio 28 d. Klaipėdos AVA, atlikdama teritorijų planavimo priežiūrą, patikrino minėtos teritorijos detalųjį planą ir pateikė išvadą Nr. 537, kad parengtą detalųjį planą galima tvirtinti nustatytąja tvarka. Taryba Sprendimu patvirtino teritorijos prie (duomenys neskelbtini), Neringoje detalųjį planą ir pritarė Sutarties projektui. Taip pat nustatė, kad ginčijamu detaliuoju planu apibrėžtas žemės sklypas yra valstybės nuosavybė, patikėjimo teise jį valdo Klaipėdos AVA. Žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), Neringoje, nesuformuotas ir VĮ Registrų centre neįregistruotas, šiuo adresu įregistruotas pastatas – fotostudija-laboratorija (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), nuosavybės teise priklausantis K. M. Leidimas statyti fotostudiją-laboratoriją K. M. buvo išduotas Neringos miesto vyriausiojo architekto 1995 m. vasario 2 d., pastatas pripažintas tinkamu naudoti 2001 m. liepos 3 d. aktu. Ginčijamu detaliuoju planu suplanuota teritorija yra Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje, todėl šiai teritorijai taikomi Saugomų teritorijų įstatymo, kuris suplanuotos teritorijos teisinio statuso požiūriu yra specialus bendrųjų teritorijų planavimo ir statybos teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų sistemoje, reikalavimai. Atsižvelgė į Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio dalį ir nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1378 buvo pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimo Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ priedo „Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) pagrindiniai teiginiai“ 2 punktas, pagal kurį nebeliko nuostatos, kad Planavimo schema yra parengta laikotarpiui iki 2005 m. Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarimu, pažymėjo, jog akivaizdu, kad Tarybai buvo žinomi Planavimo schemos sprendiniai, pagal juos parengtos planavimo sąlygos, todėl jų buvo būtina laikytis rengiant ir tvirtinant detaliuosius planus. Nurodė, jog 2000 m. lapkričio 29 d. UNESCO Pasaulio paveldo komiteto dvidešimt ketvirtajame posėdyje Kuršių nerija buvo įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą kaip kultūros ir gamtos vertybė. Planavimo schemos pagrindinių teiginių 5 punkte įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad Kuršių nerijos nacionalinis parkas tvarkomas pagal Planavimo schemą. Vadovaudamasis Planavimo schemos pagrindinių teiginių 6 punktu, pagrindiniu brėžiniu, aplinkybe, jog nagrinėjama teritorija Nidos pamario zonos ir jos artimiausios aplinkos perspektyvinio teritorijų naudojimo schemoje priskiriama XXI zonai, Planavimo schemos Nidos ir jos apylinkių principinio plano skyriaus Architektūrinės-planinės dalies Architektūrinio-erdvinio tvarkymo reglamento 4 punktu, faktu, jog Planavimo schemos Architektūrinės-planinės dalies apibendrinamojoje lentelėje „Naujo gyvenamo fondo formavimo galimybės Nidoje laikotarpyje iki 2005 metų“ nenumatytas gyvenamojo fondo formavimas XXI zonos teritorijoje, padarė išvadą, jog Planavimo schemos Nidos ir jos aplinkos principinio plano sprendiniais nėra numatyta gyvenamosios zonos teritorijos plėtra, nenustatyta įrengti gyvenamąją (mažaaukštę sodybinio užstatymo) teritoriją. Konstatavo, kad ginčijamo detaliojo plano sprendiniai, numatantys pakeisti statinio paskirtį iš dirbtuvių-fotolaboratorijos – į gyvenamąjį namą bei pagalbinio statinio statybą, akivaizdžiai prieštarauja Planavimo schemos sprendiniams, draudžiantiems statyti pavienius pastatus, kol nebus parengtas detalusis tvarkymo planas. Pabrėžė, kad detaliuoju planu negalėjo būti nustatytas teritorijos, adresu (duomenys neskelbtini), Neringoje naudojimo būdas – gyvenamoji teritorija bei negalėjo būti numatyta gyvenamojo namo priklausinio – pagalbinio statinio statyba. Atsižvelgdamas į 2001 m. liepos 3 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktą, VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenis, detalaus plano skyriuje „Esamos padėties analizė“ pateiktas fotonuotraukas, pažymėjo, kad ginčijamu sprendimu siekiama įteisinti teritorijoje esančio statinio savavališką plėtrą. Teismas, vadovaudamasis Parko nuostatų 4, 6.6 ir 11 punktais, padarė išvadą, kad ginčijamo detaliojo plano sprendiniai – prie esamo statinio suformuoti žemės sklypą, kurio naudojimo būdas – gyvenamoji teritorija, naudojimo pobūdis – sodybinio užstatymo teritorija, statinių aukštis – 2 aukštai su pastoge, pakeisti esamo statinio (fotolaboratorijos) paskirtį į gyvenamąją, numatoma vieta pagalbinio statinio statybai akivaizdžiai prieštarauja Planavimo schemos (generalinio plano) sprendiniams: pagrindimų teiginių 5, 4.1 punktų bei Nidos ir jos apylinkių principinio plano skyriaus Architektūrinės-planinės dalies Architektūrinio-erdvinio tvarkymo reglamento XXI punkto nuostatoms. Taip pat konstatavo, kad Sprendimu patvirtinto detaliojo plano sprendiniai inter alia prieštarauja Saugomų teritorijų įstatymo 5, 13 straipsnių, 28 straipsnio 1 dalies, 31 straipsnio 8 dalies nuostatoms. Teismas atsižvelgė į Sutartį, Administracijos Architektūros skyriaus 2006 m. liepos 26 d. raštą Nr.(4.16)V15 bei proceso dalyvių paaiškinimus teismo posėdyje ir pabrėžė, jog infrastruktūros sutartis buvo sudaryta detaliojo plano, prieštaraujančio aukščiau paminėtoms imperatyvioms įstatymo normoms, pagrindu. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.80 straipsnio 1 dalimi bei nustatytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, konstatavo, kad Sprendimas, kuriuo buvo patvirtintas teritorijos, esančios prie pastato (duomenys neskelbtini), Neringoje, detalusis planas ir pritarta infrastruktūros sutarčiai, yra neteisėtas ir naikintinas, nes prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rėmėsi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, 56 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir nurodė, jog administracinę bylą inicijavusio prokuroro teisinis statusas iš principo suteikia jam tokias pat procesines teises ir pareigas, kaip ir pareiškėjui administracinėje byloje, tačiau sprendžiant prokurorų prašymų padavimo ir priėmimo nagrinėti administraciniuose teismuose klausimus, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir kitais teisę ginti viešąjį interesą nustatančiais įstatymais. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A7-585/2005, A146-335/2008), Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimu, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 2 dalimi , pabrėžė, jog vieno mėnesio terminas, per kurį prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali kreiptis į teismą su pareiškimu ir prašyti panaikinti sprendimą, skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą. Teismas, atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjas pakankamai duomenų apie galimai pažeistą viešąjį interesą gavo 2006 m. rugpjūčio 23 d. (Statybos inspekcijos patikslintos pažymos pagrindu), o į teismą kreipėsi 2006 m. rugpjūčio 25 d. Nurodė, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. balandžio 2 d. nutarties pagrindu civilinės bylos perdavimas administraciniam teismui nevertinamas kaip savarankiškas prokuroro kreipimasis į administracinį teismą, todėl nesietinas su terminu skundui paduoti. Padarė išvadą, jog pareiškėjas nepraleido ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto kreipimosi į teismą termino, nes nepateikta duomenų, paneigiančių faktinę aplinkybę, kad apie viešojo intereso pažeidimą pareiškėjui tapo žinoma anksčiau, nei jam šiuos duomenis pateikė Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos.
Teismas, remdamasis ABTĮ 56 straipsnio 1 dalimi, Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalies 1 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A146-335/2008), Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija (1997-05-06 ir 2005-05-13 nutarimai), pažymėjo, jog kreiptis į teismą administracinio proceso tvarka, gindamas viešąjį interesą, prokuroras gali visais atvejais, nustatęs tokį teisės aktų pažeidimą, kurio pobūdis, prokuroro nuomone, turi esminės reikšmės asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams ir sudaro pagrįstas prielaidas prokuroro reiškiamam materialiniam teisiniam reikalavimui patenkinti. Galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis administracinę bylą, iškeltą pagal prokuroro prašymą. Tokioje byloje teismas kiekvieną kartą turi ad hoc nustatinėti viešojo intereso buvimo faktą, atsižvelgdamas į visas konkrečios bylos aplinkybes, joje nagrinėtinų klausimų pobūdį ir reikšmę. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją (2007-07-05 ir 2005-05-13 nutarimai), nurodė, jog kadangi pareiškėjo ginčijami viešojo administravimo subjekto priimti administraciniai aktai dėl juose įtvirtintų sprendimų gali turėti įtakos saugomai teritorijai (Kuršių nerija įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą kaip kultūros ir gamtos vertybė), konstatuotina, jog šių sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas laikytinas viešuoju interesu. Pripažino nepagrįstu teiginį, jog viešasis interesas šioje byloje neginamas.
Taip pat teismas netenkino atsakovų atstovo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, nes nagrinėjamoje byloje tai teisiškai nereikšminga, kadangi minėtas teismas 2007 m. birželio 27 d. nutarimo antruoju punktu pripažino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ (1994 m. gruodžio 19 d. redakcija) pagal paskelbimo tvarką neprieštarauja Konstitucijai.
III.
Atsakovai Taryba ir Administracija apeliaciniu skundu (t. VI, b. l. 1 – 5) prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą nutraukti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Vadovaudamiesi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A11–1668/2005), Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarimu, nurodo, kad buvo išaiškinta, jog nepaskelbtoji teisės akto dalis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies taikymo požiūriu negali būti laikoma galiojančia, turi būti paskelbiamas visas teisės aktas kartu su visomis jo sudedamosiomis dalimis.
2. Planavimo schema vertintina ne kaip imperatyvus, o kaip rekomendacinio pobūdžio planavimo dokumentas. Remdamiesi Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 1999 m. rugsėjo 6 d. raštu Nr. 02-05-3819, kuriame išaiškinta, kad Parko planavimo schema yra specialusis planavimo dokumentas, išrašo apie patvirtintus teritorijų planavimo dokumentus (registro Nr. 100002000006) 4 bei 11 punktais, Detaliųjų planų rengimo taisyklių 2, 8 ir 42 punktais, daro išvadą, jog, kadangi Neringos savivaldybės teritorijoje nebuvo patvirtinto bendrojo plano, Planavimo schema yra rekomendacinio pobūdžio teisės aktas.
3. Vadovaudamiesi Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsniu, 20 straipsnio 4 ir 8 dalimis, pažymi, jog Klaipėdos AVA patikrino ginčijamą detalųjį planą, jokio akto dėl pažeidimų surašyta nebuvo, todėl Taryba neturėjo jokio teisinio pagrindo atsisakyti tvirtinti ginčijamą detalųjį planą.
4. Atsižvelgia į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.80 straipsnį ir pabrėžia, jog teismo sprendime nenurodyta konkreti imperatyvi įstatymo norma, kuriai sandoris prieštarauja, todėl teismo sprendimas šioje dalyje yra be motyvų ir naikintinas ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu.
5. Nesutinka su teismo išvada, jog Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerija 1995 m. liepos 12 d. Neringos savivaldybės merui perdavė vieną originalų Planavimo schemos egzempliorių, nes tokia išvada nepagrįsta įrodymais ir prieštarauja viešuosiuose registruose esantiems duomenims.
6. Remiasi ABTĮ 86 straipsnio 2 dalimi ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neaptarė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, Teritorijų planavimo įstatymo, Detaliųjų planų rengimo taisyklių taikymo. Todėl pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (byla Nr. P756-27/2008) pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas pagal ABTĮ 142 straipsnio 1 dalį.
Tretysis suinteresuotas asmuo K. M. apeliaciniu skundu (t. VI, b.l. 14 – 20) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – prašymą atmesti. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teismui, taip pat pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
1. Nesutinka su teismo išvada, jog pareiškėjas kreipėsi į teismą, gindamas viešąjį interesą. Nurodo, jog faktiniu prašymo pagrindu pareiškėjas išimtinai nurodė tariamai nustatytus teisės aktų pažeidimus, Tarybai priimant teritorijų planavimo sprendinius.
2. Nesutinka su teismo išvada, jog Planavimo schema kartu su visais jos priedais, net ir nepaskelbtais leidinyje „Valstybės žinios“, buvo privaloma visiems asmenims ir institucijoms. Teigia, jog teismas netinkamai vertino Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarimo turinį ir išvadas. Pažymi, kad pagal minėtą nutarimą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintos Planavimo schemos priedai, kurie nebuvo paskelbti leidinyje „Valstybės žinios“, ginčijamo detalaus plano priėmimo metu negalėjo būti privalomi visiems fiziniams ir juridiniams asmenims.
3. Teismas nevertino tos aplinkybės, jog Planavimo schemos pagrindinių teiginių 2 punkte buvo nustatyta, kad Planavimo schema parengta laikotarpiui iki 2005 metų.
4. Nesutinka su teismo išvada, jog pareiškėjas nepraleido ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino, todėl prašo taikyti senatį ir prašymą atmesti.
5. Teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti jo prašymą kviesti byloje specialistą.
6. Teismas nepagrįstai į bylos nagrinėjimą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis neįtraukė jo nurodytų asmenų.
Tretysis suinteresuotas asmuo Direkcija atsiliepimu į apeliacinius skundus (t. VI, b.l. 25 – 26) nurodo, kad su apeliacinių skundų reikalavimais nesutinka, prašo apeliacinių skundų netenkinti ir palikti galioti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą.
Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinius skundus (t. VI, b.l. 27 – 32) prašo palikti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą nepakeistą, o apeliacinius skundus atmesti. Atsiliepimas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir prašymas pirmosios instancijos teismui, taip pat pateikiami tokie nesutikimo su apeliaciniais skundais argumentai:
1. Nesutinka su teiginiu, jog teismas nepagrįstai nustatė, kad pareiškėjas nepraleido vieno mėnesio termino pareiškimui paduoti. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A7-585/2005; A146-335/2008; AS525-501/2008) ir nurodo, kad Saugomų teritorijų tarnyba 2006m. liepos 12 d. pateikė prokuratūrai pirminę informaciją apie galimus teisės pažeidimus, kurios pagrindu atliktas tyrimas, surinkti reikiami duomenys. Pažymi, jog galutiniai duomenys gauti 2006 m. rugpjūčio 23 d., todėl nustatytas skundo padavimo terminas nepraleistas.
2. Remdamasis Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsniu, Parko nuostatų 5 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A8-918/2007, A20-335/2008), nesutinka su teiginiu, jog jis nėra tinkamas pareiškėjas nagrinėjamoje byloje.
3. Nesutinka su teiginiu, jog Planavimo schema nėra privaloma. Pabrėžia, kad ji negali būti vertinama kaip rekomendacinio pobūdžio, o priešingas aiškinimas prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarimui ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai (byla Nr. A10-1534/2007).
4. Pažymi, kad naujųjų Kuršių nerijos nacionalinio parko ir jo zonų ribų bei tvarkymo planų derinimo procedūra nėra baigta, jie Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka nėra patvirtinti bei įregistruoti, todėl tokių planų projektų analizavimas nesusijęs su nagrinėjamos bylos dalyku.
5. Nurodo, jog pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 4 punktą teisiškai nepagrįstas Teritorijų planavimo įstatymo normų interpretavimas Neringos savivaldybės institucijoms nesuteikia teisės priimti administracinius aktus, prieštaraujančius norminiams teisės aktams.
6. Pabrėžia, kad šalys, sudarydamos Sutartį, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.157 straipsnio 1 dalyje numatytą imperatyvų draudimą savo susitarimu keisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimą ir taikymą.
7. Priimti sprendimą dėl specialisto bei institucijų ir jų pareigūnų, derinusių ir tvirtinusių ginčijamą detalųjį planą, įtraukimo į bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis yra teismo diskrecija. Pabrėžia, kad apeliantams žinoma, jog Specialiųjų tyrimų tarnybos Klaipėdos skyriuje atliekami du ikiteisminiai tyrimai, kuriuose tiriami asmenų, dalyvavusių tiek ginčijamo detaliojo plano, tiek kai kurių kitų Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijos detaliųjų planų derinimo ir tvirtinimo procedūrose, atsakomybės klausimai.
Tretysis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas atsiliepimu į K. M. apeliacinį skundą (t. VI, b.l. 33 – 34) prašo apeliacinį skundą atmesti.
Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas ir priėmė pagrįstą sprendimą. Taip pat nesutinka su trečiojo suinteresuoto asmens K. M. teiginiais, jog Planavimo schemos priedai nebuvo privalomi tretiesiems asmenims, nes nebuvo paskelbti leidinyje „Valstybės žinios“.
Tretysis suinteresuotas asmuo Statybos inspekcija atsiliepimu į apeliacinius skundus (t. VI, b.l. 35 – 38) prašo apeliacinius skundus atmesti, o Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą. Pateikiami tokie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniais skundais argumentai:
1. Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą nepraleido, ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatyto termino. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A7-585/2005), nurodo, kad pareiškėjas tik gavęs Statybos inspekcijos 2006 m. rugpjūčio 19 d. raštą Nr. 6-1680 gavo pakankami duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad, priėmus Sprendimą, buvo pažeistas viešasis interesas.
2. Atsižvelgia į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarimą ir pažymi, jog Planavimo schema negalėjo ir negali būti laikoma rekomendacinio pobūdžio teritorijų planavimo dokumentu, o jos sprendiniai buvo privalomi rengiant teritorijos prie (duomenys neskelbtini), Neringoje, pastato detalųjį planą.
3. Remiasi Sprendimo priėmimo metu galiojusios Teritorijų planavimo įstatymo redakcijos 20 straipsnio 7 dalimi ir pabrėžia, jog Sutartis sudaryta po detaliojo plano patvirtinimo, todėl ji vertintina kaip Sprendimo pagrindu sukurta teisinė pasekmė. Panaikinus Sprendimą, Sutartis pagrįstai pripažinta negaliojančia.
4. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimu, Parko nuostatų 2, 4 ir 6 punktais, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (byla Nr. 3K-3-194/2006), nurodo, kad Kuršių nerijos nacionalinis parkas įsteigtas siekiant apsaugoti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 straipsnio pagrindu valstybės įsipareigotas saugoti gamtos vertybes. Pabrėžia, jog Taryba, Sprendimu patvirtindama neteisėtą detalųjį planą, pažeidė viešąjį interesą.
5. Nesutinka su teiginiu, jog byloje turėjo būti tiriami ir vertinami parengti naujieji Kuršių nerijos nacionalinio parko ir jo zonų ribų bei tvarkymo planai. Atsižvelgdamas į Planavimo schemos pagrindinių teiginių 2 punktą, pažymi, jog Sprendimo priėmimo dieną Planavimo schema galiojo, todėl Sprendimo ir juo patvirtinto detaliojo plano teisėtumas turi būti vertinamas pagal tokį jo patvirtinimo dieną galiojusį privalomą specialiojo teritorijų planavimo dokumentą.
6. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsniu, nurodo, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad K. M. nurodytų pareigūnų teisėms ir pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos, todėl nesutinka su teiginiu, jog teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti K. M. prašymą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis į bylą įtraukti pareigūnus, priėmusius ginčijamus sprendimu dėl detaliojo plano.
Tretysis suinteresuotas asmuo Saugomų teritorijų tarnyba atsiliepimu į Tarybos apeliacinį skundą (t. VI, b.l. 39 – 41) prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Pateikiami tokie nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Nurodo, jog prokuratūra nėra įgaliota ir įpareigota sekti visų rengiamų teritorijų planavimo dokumentų rengimo, tvirtinimo eigos, nuolat susipažinti su kiekvienu rengiamu ar parengtu detaliuoju planu ar kitu teritorijų planavimo dokumentu ir vertinti kiekvieno jų atitikimą teisės aktų reikalavimams. Todėl nesutinka su teiginiu, jos pareiškėjas praleido ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.
2. Remdamasis Saugomų teritorijų įstatymo 32straipsnio 9 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A17-742/2007; A18-756/2007), Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 8 dalimi, pažymi, jog atsakovas privalėjo patikrinti, ar nėra kliūčių tvirtinti detalųjį planą.
3. Vadovaudamasis Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 4 punktu ir 3 dalimi, Parko nuostatų 4, 11 punktais, pabrėžia, jog Taryba, kaip galutinį sprendimą priimanti institucija, nepaisant to, kad teisės aktų numatytos institucijos detaliojo plano projektą suderino, turėjo patikrinti, ar tvirtinamo detaliojo plano sprendiniai atitinka teisės aktų reikalavimus ir teritorijų planavimo normas.
4. Pabrėžia, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai laikomi galiojančiais ir privalo būti taikomi tol, kol jie įstatymų nustatyta tvarka nėra panaikinti ar pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai ar įstatymams. Kadangi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1269 nebuvo pripažintas negaliojančiu ar prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl jis buvo privalomas.
5. Nurodo, kad Planavimo schemos privalomumas įtvirtintas Saugomų teritorijų įstatyme, Parko nuostatuose, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarime, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (byla Nr. A10-1534/2007).
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliantai tarp kitų argumentų, kuriais remiantis, jų teigimu, skundžiamas Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimas gali būti panaikintas, nurodo viešojo intereso nebuvimą bei teigia, jog Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras praleido terminą kreiptis į teismą dėl sprendimų panaikinimo. Todėl, prieš pradedant nagrinėti individualaus akto teisėtumą, būtina įvertinti šiuos apeliantų procesinio pobūdžio argumentus, nes nuo jų vertinimo priklausytų, ar administracinės bylos nagrinėjimas apskritai yra prasidėjęs teisėtai.
Dėl termino kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą.
ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Specialiuoju prokuratūros veiklą reglamentuojančiu įstatymu prokurorams yra suteikti įgaliojimai ginant viešąjį interesą kreiptis į teismą su ieškiniu, pareiškimu, prašymu, jei jie turi pagrindą manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai (Prokuratūros įstatymo 19 straipsnis), tačiau šis įstatymas terminų nereglamentuoja. Todėl prokurorui kreipiantis dėl viešojo intereso gynimo į administracinį teismą turi būti laikomasi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti nustatyta nuo kokios datos turi būti skaičiuojama ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino eigos pradžia. Ginantis viešąjį interesą prokuroras nėra ginčijamu administraciniu aktu sukurtų teisinių santykių dalyvis. Viešojo administravimo subjekto priimtu administraciniu aktu sukuriamų teisinių santykių dalyviai, iš vienos pusės, yra aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas, iš kitos pusės, atitinkami asmenys, kurių teisėms ir pareigoms šis aktas turi įtakos. Tiesioginiai administracinio akto adresatai, ar kiti subjektai, kurie kitokiu būdu dalyvauja administraciniu aktu sukurtuose teisiniuose santykiuose, apie priimtą administracinį aktą, kaip taisyklė, sužino ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatytais būdais netrukus po to, kai aktas priimtas, todėl turi galimybę nedelsdami apsispręsti, ar administracinis aktas pažeidžia jų teises, ar yra pagrindas kreiptis į teismą dėl savo subjektinių teisių gynimo. Tuo tarpu prokuroras informaciją apie galimą viešojo intereso pažeidimą gauna Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka: pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą, arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Pirminės informacijos apie viešojo intereso gavimas pats savaime nereiškia, kad viešasis interesas yra pažeistas ir yra pagrindas kreiptis į teismą dėl jo gynimo. Pagal Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1,2 dalių nuostatas prokurorams suteikti įgaliojimai įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka ginant viešąjį interesą kreiptis į teismą, kai jie turi pagrindą manyti, kad yra pažeisti teisės aktų reikalavimai, t.y. nustačius, asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą. Pažymėtina, kad įstatymu nustatyta tvarka gavęs informaciją apie asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų galimą pažeidimą, prokuroras ne kiekvienu atveju turi pagrindą manyti, kad aktas pažeidžia viešąjį interesą ir ar yra pagrindas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Pirmiausia jis per protingą terminą turi nustatyti, ar administracinis aktas yra priimtas srityje, susijusioje su viešuoju interesu, ar šis aktas pažeidžia viešąjį interesą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (žr.Vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2005 m. rugsėjo 28 d. Nr. A7-585/2005, Administracinių teismų praktika Nr. 8, 205–230 psl.; 2005 m. kovo 3 d. Nr. AS10-67/2005, 2005 m. sausio 20 d. Nr. AS10 - 27/2005, 2007 m. birželio 28 d. byloje Nr. A8 – 660/2007; 2007 m. lapkričio 5 d. Nr. A17-742/2007; 2008 m. liepos 25 d. Nr. A146-335/2008; 2009 m. vasario 12 d. Nr. A882-65/2009).
Kolegija apeliantų argumentus, kad pareiškėjas yra praleidęs terminą kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, vertina kaip nepagrįstus.
Nustatyta, kad pareiškėjui apie padarytus viešojo intereso pažeidimus pranešta 2006 m. liepos 12 d. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Statybos inspekcija) 2006 m. liepos 10 d. raštu Nr. 6-342, kuriame nurodyti tvirtinant detalųjį planą padaryti pažeidimai. 2006 m. rugpjūčio 23 d. Statybos inspekcijos raštu Nr. 6-1680 pažyma patikslinta. Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūroje 2006 m. rugpjūčio 23 d. gautos Statybos inspekcijos pažymos Nr. 6-1680 pagrindu Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 49 straipsnio tvarka pareiškėjas Klaipėdos miesto apylinkės teismui 2006 m. rugpjūčio 25 d. pateikė ieškinį, manydamas, kad pareiškėjas dėl teisės aktų pažeidimų kreipėsi į teismą per įstatymo nustatytą laiką. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nuo Statybos inspekcijos 2006 m. liepos 10 d. rašto Nr. 6-342 gavimo dienos savo tyrimo nevilkino ir per protingą terminą gavo reikalingus duomenis procesiniam dokumentui suformuluoti, kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad nagrinėjamu atveju ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatyto termino eigos pradžia yra 2006 m. rugpjūčio 23 d. (pakankamų duomenų priimti sprendimą, ar yra pagrindas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo gavimo diena), todėl pareiškėjas 2006 m. rugpjūčio 25 d. paduodamas prašymą teismui dėl viešojo intereso gynimo, termino kreiptis į teismą nepraleido.
Nustačiusi, kad Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras dėl viešojo intereso gynimo kreipėsi į teismą nepraleidęs įstatymu nustatyto termino, teisėjų kolegija apeliantų prašymą dėl bylos nutraukimo vertina kaip nepagrįstą ir jį atmeta.
Dėl pareiškėjo ginamo intereso pripažinimo viešuoju
Prokuroro pareiga ginti viešąjį interesą įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalyje, nustatančioje, jog prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus. Ši Konstitucijos nuostata perkelta į Prokuratūros įstatymo 19 straipsnį.
ABTĮ 56 straipsnio 1 dalis nustato, jog įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, viešojo administravimo subjektai, valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai.
Viešojo intereso sąvokos įstatymai neapibrėžia. Viešojo intereso samprata yra formuojama teismų jurisprudencijoje. Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog valstybės, kaip visos visuomenės politinės organizacijos, paskirtis – užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Tačiau kiekvienas viešasis interesas tegali būti grindžiamas pamatinėmis visuomenės vertybėmis, kurias įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija, jo įtvirtinimas ir užtikrinimas, gynimas ir apsauga yra konstituciškai motyvuoti. Be to, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai). Atsižvelgiant į paminėtą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad viešasis interesas, taikant Administracinių bylų teisenos įstatymą, turėtų būti suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, o įstatyme numatytų subjektų teisė ginti viešąjį interesą administracinių bylų teisenoje apibrėžiama kaip teisė nustatytais atvejais kreiptis į administracinį teismą ginant tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2004 m. sausio 23 d. Nr. A3-11/2004; 2005 m. lapkričio 23 d. Nr. A13-1725/2005; 2007 m. sausio 19 d. Nr.A3-64-2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr.1(11), 2007, 221-248 psl.; 2008 m. liepos 25 d. Nr. A146-335/2008; 2009 m. vasario 12 d. Nr. A882-65/2009). Kiekvienu atveju, kai kyla klausimas, ar tam tikras interesas, dėl kurio gynimo kreipiamasi į teismą, turi būti laikomas viešuoju ir ginamas bei saugomas kaip viešasis interesas, bylą nagrinėjantis teismas turi nustatyti, ar jo tesės aktais nustatyta tvarka neapgynus būtų pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės.
Pareiškėjas Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras nagrinėjamoje byloje prašydamas panaikinti atsakovo Neringos savivaldybės tarybos 2002 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. 124 „Dėl teritorijos prie (duomenys neskelbtini), pastato, Neringa, detaliojo plano patvirtinimo ir pritarimo infrastruktūros sutarčiai“ bei pripažinti negaliojančia 2002 m. liepos 19 d. sutartį Nr. 06 „Dėl infrastruktūros plėtojimo“, sudarytą Neringos savivaldybės su K. M., viešąjį interesą sieja su vertybe, kuri neabejotinai reikšminga, reikalinga, vertinga valstybei ir visai visuomenei, ne tik šiuo metu gyvenantiems žmonėms, bet ir ateities kartoms, grindžia būtinumu išsaugoti unikalų ir ypač vertingą Lietuvos kraštovaizdžio kompleksą – Kuršių nerijos nacionalinį parką, kultūrinį Lietuvos paveldą visai visuomenei. Pareiškėjas, ginantis viešąjį interesą, akcentavo, kad KNN parkas buvo įsteigtas turint tikslą išsaugoti Lietuvos žmonėms ir būsimoms kartoms vertingiausius Lietuvos kraštovaizdžio kompleksus ir etnokultūrinį paveldą. Pabrėžė, kad Kuršių nerija, kaip kultūrinis kraštovaizdis, įrašyta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Lietuvos valstybė, siekdama išsaugoti šį unikalų kraštovaizdžio kompleksą Lietuvos ir Europos saugomų gamtos ir kultūros paveldo vertybių sistemoje, teisės aktais nustatė specialų KNN parko teisinį režimą. Pažymėjo, kad bet kokio pobūdžio veikla KNN parko teritorijoje, jeigu ji vykdoma nesilaikant šiai teritorijai teisės aktais nustatyto specialaus priežiūrios bei naudojimo režimo, suteikia prokurorui pagrindą įstatymų nustatyta tvarka ginti viešą interesą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šiuos pareiškėjo argumentus nagrinėjamos bylos kontekste konstatavo, jog visuomenė yra suinteresuota, kad ypač vertinga saugoma teritorija būtų tinkamai saugoma ir racionaliai naudojama. Padarė išvadą, kad Klaipėdos apygardos prokuroras, kreipdamasis į teismą dėl pirmiau minėtų administracinių aktų panaikinimo, administracinę bylą inicijavo neabejotinai esant viešajam interesui. Ši pirmosios instancijos teismo išvada, teisėjų kolegijos vertinimu, yra teisinga.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, tai pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai. Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad pagal minėtas nuostatas natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės, o jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas). Tinkama aplinkos ir ypač vertingų vietovių apsauga yra suinteresuota visa visuomenė, o ne tik pavieniai asmenys ar bendruomenės, todėl egzistuoja viešasis interesas dėl aplinkos, vertingų vietovių apsaugos režimo pažeidimų nustatymo ir pašalinimo. Aiškindamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalies sąvoką „ypač vertingos teritorijos“, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog ši bendrinė sąvoka suponuoja tai, kad tam tikros Lietuvos teritorijos dalys (vietovės), kurios dėl savo ekologinės, kultūrinės, istorinės, mokslinės ir kitokios reikšmės skiriasi nuo kitų Lietuvos teritorijos dalių (vietovių), jeigu tai konstituciškai pagrįsta, ne tik gali, bet ir turi būti priskirtos ypač vertingų vietovių kategorijai. Valstybiniai parkai ir valstybiniai draustiniai yra laikomi ypač vertingomis teritorijomis (Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimas). Saugomų teritorijų įstatymas apibrėžia, kad valstybiniai (nacionaliniai ir regioniniai) parkai – didelio ploto saugomos teritorijos, įsteigtos gamtiniu, kultūriniu ir rekreaciniu požiūriais sudėtingose, ypač vertingose teritorijose, kurių apsauga ir tvarkymas siejamas su teritorijos funkcinių bei kraštovaizdžio tvarkymo zonų nustatymu 2 straipsnio 43 dalis, 12 straipsnio 1 dalis); nacionaliniai parkai – saugomos teritorijos, įsteigtos nacionalinės svarbos gamtiniam ir kultūriniam kraštovaizdžiui, reprezentuojančiam šalies etnokultūrinių sričių gamtos bei kultūros savitumus, saugoti ir tvarkyti. Atsižvelgdamas į valstybinių parkų įkūrimo tikslus, įstatymų leidėjas valstybiniuose parkuose draudžia arba riboja veiklą, galinčią pakenkti saugomiems kompleksams ir objektams (vertybėms), taip pat rekreaciniams ištekliams (STĮ 13 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. balandžio 23 d. priėmė nutarimą Nr. 1-1244 „Dėl Dzūkijos, Kuršių nerijos, Žemaitijos nacionalinių parkų, Trakų istorinio nacionalinio parko ir Viešvilės valstybinio rezervato įsteigimo“, kuriame nurodyta, kad jie įsteigti siekiant išsaugoti Lietuvos žmonėms ir būsimoms kartoms vertingiausius Lietuvos kraštovaizdžio kompleksus bei etnokultūrinį paveldą. KNNP nuostatų 1 punkte apibrėžta, kad KNN parkas įsteigtas vertingiausiam gamtiniu bei kultūriniu požiūriu Lietuvos pajūrio kraštovaizdžio kompleksui su unikaliu Europoje kopagūbriu ir etnokultūriniam paveldui išsaugoti, tvarkyti bei tausojamai naudoti. 1992 m. kovo 31 d. Lietuva prisijungė prie Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo globos konvencijos, įsipareigojo globoti kultūros ir gamtos paveldą, taip pat įgijo teisę siūlyti įtraukti šalies teritorijoje esančius objektus į Pasaulio paveldą. 2000 m. lapkričio 29 d. Kuršių nerija buvo įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą kaip kultūros ir gamtos vertybė. Taigi Kuršių nerija yra ypatingą reikšmę turinti vertybė ne tik Lietuvos valstybei bei visuomenei, bet ir pasaulio visuomenei. Minėti aspektai suponuoja išvadą, kad KNN parkas pagal kraštovaizdžio ypatumus ir etnokultūrinį paveldą yra unikali Lietuvos teritorijos dalis, priskirtina ypač vertingų vietovių kategorijai, pamatinė visuomenės vertybė, kurią saugo ir gina aukščiausios galios teisės aktas – Lietuvos Respublikos Konstitucija (54 straipsnio 1 dalis). Pareiga apsaugoti šią ypač vertingą vietovę, visuotinę reikšmę turinčią nacionalinę vertybę nuo neracionalaus, netausojančio vartojimo, ar darkančios kultūros ir gamtos paveldą veiklos yra viešasis interesas, konstitucinė priedermė. Todėl prokuroras, pagal surinktą medžiagą nustatęs, kad ginčijamas Neringos savivaldybės tarybos sprendimas bei sudaryta sutartis prieštarauja KPNN planavimo schemos sprendiniams, jais pažeidžiamas KNN parko dalies - Nidos gyvenvietės apsaugos ir naudojimo režimas, neabejotinai privalėjo kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo.
Viešasis interesas nagrinėjamos bylos kontekste yra aiškiai apibrėžtas, todėl teisėjų kolegija atsakovų argumentus, kad dėl viešojo intereso gynimo pateikti tik bendro pobūdžio samprotavimai, vertina kaip nepagrįstus.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėjas turėjo teisę šioje byloje kreiptis į teismą gindamas viešąjį interesą, todėl apeliantų argumentai, susijęs su viešojo intereso nebuvimu, atmestini kaip nepagrįsti. Konstatavus, kad šiuo konkrečiu interesas, kurį gindamas prokuroras kreipėsi į teismą, laikytinas viešuoju, pareiškėjo skundžiamo administracinio akto teisėtumo klausimas gali būti nagrinėjamas iš esmės.
Dėl ginant viešąjį interesą ginčijamų administracinių aktų.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, prokuroras, gindamas viešąjį interesą, nagrinėjamoje byloje prašo teismą panaikinti Neringos savivaldybės tarybos sprendimą dėl detaliojo plano patvirtinimo (2002 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. 124), taip pat pripažinti negaliojančia infrastruktūros sutartį, kuri buvo sudaryta detaliojo plano sprendinių pagrindu (2002 m. liepos 19 d. sutartį Nr. 06). Klaipėdos apygardos administracinis teismas šiuos pareiškėjo reikalavimus patenkino.
Visuomeninius santykius, susijusius su saugomomis teritorijomis, ir veiklą jose reglamentuoja Saugomų teritorijų įstatymas. Ginčijamu detaliuoju planu suplanuota teritorija patenka yra Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje ir priklauso šio parko gyvenamajai zonai. Todėl šiai teritorijai taikomi Saugomų teritorijų įstatymo reikalavimai.
Saugomų teritorijų įstatymo (aktuali redakcija nuo 2001 m. gruodžio 28 d.) 15 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybiniuose parkuose esantys miestai ir miesteliai tvarkomi pagal parengtus ir patvirtintus jų bendruosius bei detaliuosius planus, kurių sprendiniai neprieštarauja valstybinių parkų tvarkymo planų (planavimo schemų) sprendiniams. Todėl nagrinėjamu atveju taikytina Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generalinis planas), patvirtinta Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1269. Remiantis Teritorijų planavimo įstatymu (aktuali 2000 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. VIII-2041 redakcija), Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema yra specialiojo planavimo dokumentas, bet pagal šio įstatymo 14 straipsnio 3 dalį, Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema negali būti laikoma rekomendacinio pobūdžio teritorijų planavimo dokumentu, nes ją rengiant ir tvirtinant šio įstatymo kontekste nebuvo galiojančių specialiųjų ar detaliųjų planų, su kuriais šią schemą reikėtų derinti. KNN parko planavimo schema buvo parengta ir patvirtinta Teritorijų planavimo įstatymui dar neįsigaliojus, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. kovo 12 d. nutarimu Nr. 161 “Dėl Lietuvos Respublikos teritorinio planavimo” patvirtintus Lietuvos Respublikos teritorinio planavimo laikinuosius nuostatus (toliau - ir Laikinieji nuostatai). Įsigaliojus Teritorijų planavimo įstatymui Schemos teisinio statuso klausimas buvo išspręstas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. gegužės 24 d. nutarimu Nr. 617 “Dėl Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo taikymo patvirtintiems, pradėtiems ir iki šio įstatymo įsigaliojimo nebaigtiems rengti teritorijų planavimo dokumentams”, pagal kurio 1 punktą miestų (ar jų dalių), miestelių ir kaimų (kaimo gyvenviečių) generaliniai planai, detalieji planai ir projektai, regeneracijos projektai ir schemos, susisiekimo ir inžinerinės infrastruktūros tinklų bei objektų išdėstymo projektai ir schemos, teritorijų užstatymo projektai ir schemos, sklypų nužymėjimo ir raudonųjų linijų projektai ir schemos, valstybinių parkų planavimo schemos, žemėtvarkos ir miškotvarkos projektai bei kiti dokumentai, kuriuose numatytos teritorijų žemės naudojimo, veiklos joje plėtojimo sąlygos, žemės naudotojų teisės ir prievolės, yra teritorijų planavimo dokumentai, jei jie nustatyta tvarka buvo patvirtinti iki Teritorijų planavimo įstatymo įsigaliojimo dienos. Minėti planai turėjo būti įregistruoti valstybiniame teritorijų planavimo dokumentų registre. Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generalinis planas) teritorijų planavimo dokumentų registre buvo įregistruota kaip specialusis teritorijų planavimo dokumentas.
Teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, kad Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarime konstatuota, kad jokie su Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijos administravimu (inter alia su gyvenviečių detaliaisiais planais, miškotvarka, žemėtvarka, vandens ūkiu, gyvenviečių planavimu, kaimų regeneravimu, rekreacija, kelių bei inžinerinėmis komunikacijomis ir pan.) susiję sprendimai negalėjo (ir šiuo metu negali) būti priimami neatsižvelgiant į minėtą Vyriausybės patvirtintą Schemą ir negalėjo (ir šiuo metu negali) prieštarauti minėtos Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos sprendiniams. Šių sprendinių nepaisymas, ypač žinant, jog tai, kad Lietuvos valstybė visą laiką Kuršių neriją traktavo ir traktuoja kaip unikalų gamtos ir žmogaus sukurtą kraštovaizdžio kompleksą - saugotiną teritoriją, kuriai turi būti nustatytas ypatingas teisinis režimas, yra visuotinai žinomas faktas, neatitiktų bendrojo teisės principo bona fides. Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generalinis planas) parengta pagal 1992 metais sudarytą ir suderintą su suinteresuotomis institucijomis parko kraštotvarkinio zonavimo schemos koncepciją. Ši Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema yra didelės apimties ir ją sudaro 18 tomų, ji turi ne tik tekstinę, bet ir grafinę dalį. Dėl techninių galimybių ši Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema visa apimtimi nebuvo paskelbta “Valstybės žiniose”. Nors Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema visa apimtimi nebuvo paskelbta “Valstybės žiniose”, tačiau minėtame Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarime konstatuota, kad nėra teisinio pagrindo teigti, kad Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ (1994 m. gruodžio 19 d. redakcija) pagal paskelbimo tvarką prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad KNN parko planavimo schema taikytina visa apimtimi.
Kartu su Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generaliniu planu) kaip sudėtinė šio teisės akto dalis, buvo paskelbti ir Kuršių nerijos nacionalinio parko schemos (generalinio plano) pagrindiniai teiginiai. Pagrindinių teiginių 5 punkte nustatyta, kad Kuršių nerijos nacionalinis parkas tvarkomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, kitais norminiais aktais ir nacionalinio parko planavimo schema (generaliniu planu). Taigi įtvirtintas imperatyvas, kad KNN parkas tvarkomas pagal LR Vyriausybės patvirtintą KNN parko planavimo schemą. Pagal KNN parko planavimo schemos pagrindinių teiginių 6 punktą nacionalinio parko teritorija pagal gamtos ir kultūros vertybes, jų apsaugos formas ir naudojimą suskirstyta į funkcines zonas: konservacinę, apsauginę, rekreacinę, gyvenamąją ir ūkinę. KNN parko planavimo schemos pagrindinis brėžinys tvirtina, kad teritorija, kurios detalusis planas ginčijamas šioje byloje, yra KNN parko teritorijoje ir priklauso šio parko ūkinei-funkcinei zonai – komunalinių pastatų ir įrenginių teritorijai. Nidos pamario zonos ir jos artimiausios aplinkos perspektyvinio teritorijų naudojimo schemoje nagrinėjama teritorija priskiriama XXI zonai, schemoje pažymėta kaip esama komunalinės-ūkinės ir gamybinės paskirties teritorija.
KNN parko planavimo schemos Nidos ir jos apylinkių principinio plano skyriaus Architektūrinės-planinės dalies Architektūrinio-erdvinio tvarkymo reglamento XXI punkte reglamentuotas šiaurinės komunalinės-ūkinės zonos tvarkymas. Šio reglamento 4 punktas nustato, kad šios zonos teritorijai parengti detalųjį tvarkymo planą įvertinant šio reglamento nuostatas ir be šio plano pavienių pastatų statybos nevykdyti. Šiaurinės komunalinės-ūkinės zonos tvarkymo tikslas – pagerinti pastatų išvaizdą ir suteikti jiems tradicinį siluetą bei spalvinę gamą. KNN parko planavimo schemos Architektūrinės-planinės dalies apibendrinamojoje lentelėje „Naujo gyvenamojo fondo formavimo galimybės Nidoje laikotarpyje iki 2005 metų“ nenumatytas gyvenamojo fondo formavimas XXI zonos teritorijoje. KNN parko planavimo schemos Nidos ir jos apylinkių principinio plano sprendiniai nėra numatyta gyvenamosios zonos teritorijos plėtra, nenumatyta įrengti gyvenamąją teritoriją.
Tokiu būdu pirmosios instancijos teismo išvados, kad ginčijamo detaliojo plano sprendiniai, numatantys pakeisti statinio paskirtį iš dirbtuvių-fotolaboratorijos į gyvenamąjį namą bei pagalbinio statinio statybą, prieštarauja KNN parko planavimo schemos sprendiniams, yra pilnai pagrįstos. Nes KNN parko planavimo schemos sprendiniai ginčo teritorijoje draudžia statyti pavienius pastatus, kol nebus parengtas visos zonos detalusis tvarkymo planas, be to KNN parko planavimo schemos sprendiniai ginčo teritorijoje nenumato tokio naudojimo būdo kaip gyvenamoji teritorija, o tuo pačiu nenumato galimybės statyti gyvenamojo namo priklausinį – pagalbinį statinį. Ginčo detaliojo plano sprendiniai – prie esamo statinio suformuoti žemės sklypą, kurio naudojimo būdas – gyvenamoji teritorija, naudojimo pobūdis – sodybinio užstatymo teritorija, statinių aukštis – 2 aukštai su pastoge, pakeisti esamo statinio (fotolaboratorijos) paskirtį į gyvenamąją, numatoma vieta pagalbinio statinio statybai, prieštarauja KNN parko planavimo schemos Pagrindinių teiginių 5, 4.1 punktų bei Nidos ir jos apylinkių principinio plano skyriaus Architektūrinės-planinės dalies Architektūrinio-erdvinio tvarkymo reglamento XXI punkto nuostatoms.
Atsižvelgiant LR Konstitucinio teismo 2007m. birželio 27 d. nutarime padarytas išvadas, kad jokie su Kuršių nerijos nacionalinio parko administravimu (inter alia su gyvenviečių detaliaisiais planais) susiję sprendimai negalėjo (ir šiuo metu negali) būti priimami neatsižvelgiant į KNN parko planavimo schemą ir prieštarauti jos sprendiniais, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, jog ginčo detaliojo plano sprendiniai taip pat prieštarauja Saugomų teritorijų įstatymo 5, 13 straipsnių nuostatoms, numatančios, jog valstybinių parkų apsaugos ir tvarkymo ypatumus nustato ne tik pats įstatymas, bet ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinti nacionalinių ir regioninių parkų nuostatai, kiti veiklos saugomose teritorijose reglamentavimo dokumentai, kad ginčo detaliojo plano sprendiniai prieštarauja šio įstatymo 28 straipsnio 1 dalies nuostatoms, reglamentuojančioms, kad saugomos teritorijos tvarkomos ir veikla jose plėtojama pagal bendrojo ir specialiojo teritorijų planavimo bei strateginio planavimo dokumentus ir jais nustatomus reglamentus, taip pat prieštarauja 31 straipsnio 8 dalies nuostatoms, kad pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis saugomose teritorijose keičiama tik tuo atveju, jeigu tai neprieštarauja saugomų teritorijų tvarkymo planų sprendiniams ir reglamentams.
Šioje byloje taip pat ginčijama tarp atsakovo ir trečiojo suinteresuotojo asmens K.M. 2002 07 19 pasirašyta infrastruktūros plėtros sutartis, kuria numastyta įgyvendinti kai kuriuos šioje byloje ginčijamo detaliojo plano sprendinius. Vadovaujantis bendru teisės principu, kad iš neteisės teisė negali kilti bei atsižvelgiant į tai, kad ginčo sutartis sudaryta siekiant įgyvendinti sprendinius detaliojo plano, kuris pripažįstamas prieštaraujančiu teisės aktų reikalavimams, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog toks sandoris Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu laikytinas niekiniu ir negaliojančiu, yra pagrįsta ir teisėta.
Apeliantų Neringos savivaldybės tarybos ir Neringos savivaldybės administracijos argumentai, kad Klaipėdos apskrities viršininko administracija patikrino ginčijamą detalųjį planą, tačiau jokių pažeidimų nenustatė, ir šis planas buvo suderintas, nėra pagrindas patenkinti apeliacinį skundą. Apeliantų minimas detaliojo planavimo dokumento patikrinimo aktas yra privalomasis procedūrinis dokumentas, tačiau teigiama išvada pati savaime nėra pagrindas tvirtinti detalųjį planą. Detalusis planas netvirtinamas, jeigu jis neatitinka teritorijų planavimo ar statybos normų (byloje aktualios Teritorijų planavimo įstatymo Nr. VIII-2041 20 straipsnio 5, 8 dalys). Apeliantų remiantis Teritorijų planavimo įstatymu ir Detaliųjų planų rengimo taisyklėmis nurodyta aplinkybė, kad nagrinėjamai teritorijai nebuvo ir šiuo metu nėra patvirtintas bendrasis planas, šiuo konkrečiu atveju nėra lemianti. Nagrinėjamos teritorijos specifika yra ta, kad jai taikomas Saugomų teritorijų įstatymas (STĮ 13 straipsnis), iš kurio nuostatų atsakovui kilo pareiga sprendžiant klausimus dėl teritorijos detaliojo planavimo laikytis specialiojo teritorijų planavimo dokumento – KNNP planavimo schemos reikalavimų. Ginčui aktualios redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 8 dalis nustatė, kad detalusis planas netvirtinamas, jeigu jis prieštarauja bendrajam planui, arba yra pažeista nustatyta derinimo, viešo svarstymo, priežiūros procedūra, detaliojo plano sprendiniai neatitinka teritorijų planavimo ar statybos normų. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad prokuroro, ginančio viešąjį interesą, skundžiami sprendimai dėl detaliųjų planų tvirtinimo neatitinka teritorijų planavimo normų, įtvirtintų specialiajame plane (KNNP planavimo schemoje). Kiekvienas viešojo administravimo subjektas yra atsakingas už savo priimtų sprendimų pagrįstumą bei teisėtumą. Detaliojo plano tvirtinimas nėra vien formalus veiksmas. Atliekant šį veiksmą privalu objektyviai ir išsamiai patikrinti bei įvertinti visą planavimo procesą, atitiktį teisės aktų reikalavimams. To atsakovas Neringos savivaldybės taryba nagrinėjamu atveju neatliko. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Saugomų teritorijų įstatymo nuostatas, yra akcentavęs viešojo administravimo subjektų pareigą prieš priimant sprendimus dėl teritorijos, priskirtos saugomos teritorijoms, įsitikinti, ar bus paisoma saugomų teritorijų paskirties, ar nėra pažeidžiamos taisyklės, reglamentuojančios saugomos teritorijos tvarkymą. Nustačius prieštaravimus – paneigiama teisė priimti sprendimus dėl saugomos teritorijos pertvarkymo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A17-742/2007).
Vertinant trečiojo suinteresuotojo asmens apeliacinio skundo argumentus dėl trečiųjų suinteresuotojų asmenų neįtraukimo į bylą, taip pat dėl specialisto neiškvietimo į bylą, kolegija pažymi, kad trečiaisiais suinteresuotaisiais asmenimis byloje laikomi asmenys, kurių teisėms ar pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos (ABTĮ 48 straipsnio 2 dalis). Šia įtaka suprantama tokia įtaka, kuri kyla tiesiogiai iš priimamo sprendimo. Apelianto argumentai, kad vėliau gali būti keliami reikalavimai atlyginti žalą dėl neteisėtų valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmų nepagrindžia būtinumo į bylą trečiaisiais suinteresuotaisiais asmenimis įtraukti konkrečius valstybės ar savivaldybės institucijų pareigūnus ar buvusius pareigūnus, nes sprendimas šioje byloje tiesioginių pasekmių šiems pareigūnams nesukelia. Taip pat kaip nepagrįsti atmetami apelianto argumentai dėl specialisto pakvietimo į bylą, nes nagrinėjamoje byloje nėra poreikio specialioms žinioms, byloje esantiems dokumentams ištirti bei įvertinti (ABTĮ 61 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų išplėstinė teisėjų kolegija 2009 m. vasario 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-65/2009, kurioje buvo nagrinėjamas ginčas analogiškoje byloje prokurorui ginant viešąjį interesą, konstatavo, kad viešojo intereso, susijusio su saugomomis teritorijomis, pažeidimo pašalinimas turėtų būti nukreiptas į šios teritorijos mokslinės, ekologinės, kultūrinės ir kitokios vertės (Saugomų teritorijų įstatymo 2 str. 32 d.), kuria ši teritorija pasižymi, išsaugojimą ar atkūrimą. Jei neteisėtais administraciniais aktais yra sudarytos prielaidos vykdyti tam tikrą veiklą, atlikti atitinkamus darbus ir pan., tačiau šie administraciniai aktai dar nėra realizuoti, jų panaikinimas leidžia užkirsti kelią neteisėtai veiklai ir tuo pačiu apginti viešąjį interesą. Tačiau jei neteisėti administraciniai aktai jau yra sukėlę materialinius teisinius padarinius, vien administracinio akto panaikinimas, nesiejant to su atitinkamų materialinių teisinių padarinių pašalinimu, savaime neleistų apginti viešojo intereso. Priešingai, jei būtų bylinėjamasi vien dėl administracinių aktų panaikinimo, nesiekiant šiais aktais sukurtų materialinių teisinių padarinių pašalinimo (buvusios padėties atkūrimo), būtų neracionaliai naudojami valstybės resursai (prokuratūros, teismų darbas), sukuriamas nestabilumas susiformavusiuose teisiniuose santykiuose, o realiai nebūtų apgintas viešasis interesas.
Teismui nagrinėjamoje byloje patenkinus pareiškėjo, ginančio viešąjį interesą, prašymą ir panaikinus sprendimą dėl detaliojo plano patvirtinimo bei pripažinus negaliojančia infrastruktūros plėtros sutartį viešasis interesas iš esmės yra apginamas – atkuriama buvusi padėtis ta prasme, kad ginčo teritorijai lieka galioti apsaugos ir tvarkymo režimas, kuris numatytas specialiajame plane - KNNP planavimo schemoje, pašalinamos prielaidos statybų ir kitai veiklai, prieštaraujančiai KNNP planavimo schemos reikalavimams.
Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje nustatytas taisykles, sprendimą motyvavo pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio 4 dalies reikalavimus, ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus aiškino ir taikė teisingai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti atsakovų ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinius skundus nėra pagrindo. Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, apeliaciniai skundai atmetami.
Teismo kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu
n u t a r i a
apeliacinius skundus atmesti.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Laimė Baltrūnaitė
Arūnas Sutkevičius