Administracinė byla Nr. A-1231-261/2015
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01301-2014-5
Procesinio sprendimo kategorija 28
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. gruodžio 15 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Biržų rajono savivaldybei dėl nutarimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Litesko“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–16), prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) 2014 m. sausio 31 d. nutarimą Nr. O3-37 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Biržų šiluma“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ (toliau – ir Nutarimas); 2) įpareigoti Komisiją apskaičiuojant šilumos kainos pastoviosios dedamosios pokytį dėl realizuotos šilumos kiekio pasikeitimo, į ataskaitinio laikotarpio šilumos kiekį įtraukti apmokėjimui paskirstytą šilumos kiekį (29,44 tūkst. MWh); 3) įpareigoti Komisiją nustatyti atitinkamai pakeistą UAB „Litesko“ šilumos kainos pastoviąją dedamąją, įvertinant iki įpareigojimo įvykdymo dėl netinkamai nustatytos šilumos kainos pastoviosios dedamosios UAB „Litesko“ patirtas, tačiau nepadengtas būtinąsias sąnaudas.
Paaiškino, jog 2013 m. spalio 30 d. pateikė Komisijai ir Biržų rajono savivaldybei Komisijos 2012 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. O3-456 nustatytų UAB „Litesko“ filialo „Biržų šiluma“ centralizuotai tiekiamos šilumos bazinės kainos dedamųjų perskaičiavimo projektą. Komisija skundžiamu Nutarimu į ataskaitinio laikotarpio realizuotos šilumos kiekį įtraukė ne apmokėjimui paskirstytą šilumos kiekį (29,44 tūkst. MWh), o šilumos kiekį ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo-vartojimo riba (29,49 tūkst. MWh). Pagal Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu patvirtintą Šilumos kainų nustatymo metodiką, ataskaitinio laikotarpio realizuotos šilumos kiekis yra reikšmingas perskaičiuojant šilumos kainos pastoviąją dalį, kadangi iš ataskaitinio laikotarpio realizuotos šilumos kiekio (MWh) yra dalinamos šilumos tiekimo veiklos sąnaudos ir tokiu būdu gaunamas 1 kWh pastoviosios šilumos kainos dedamosios dydis vartotojui. Komisija nepagrįstai padidino realizuotą šilumos kiekį ta dalimi, kurio pareiškėjas neparduos ir dėl to atitinkamų pajamų negaus, tokiu būdu sumažino ateinančio laikotarpio šilumos energijos kainą, dėl to 2 944 Lt pareiškėjo sąnaudų šilumos tiekimo veiklai nebus padengta. Pareiškėjo teigimu, Nutarimas neteisėtas iš esmės, nes savo turiniu prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23, 46 straipsniams, Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir Šilumos ūkio įstatymas) 12 straipsnio 2 daliai, 15 straipsnio 1 daliai, 32 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (toliau – ir Energetikos įstatymas) 19 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.76, 4.82 straipsniams bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 ir 8 straipsniams. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalį, jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį.
Pažymėjo, kad Komisija 2010 m. gegužės 3 d. priėmė nutarimą Nr. O3-74, kuriuo patvirtino atitinkamus šilumos paskirstymo metodų pakeitimus bei nustatė, jog ne šildymo sezono periodu šilumos kiekis, skirtas karšto vandens temperatūros palaikymui (cirkuliacijai), negali viršyti Komisijos 2003 m. gruodžio 22 d. nutarime Nr. O3-116 „Dėl atskirų energijos ir kuro rūšių sąnaudų normatyvų būstui šildyti ir šaltam vandeniui pašildyti“ nustatytų karšto vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) normatyvų. Dėl Komisijos nustatytų maksimalių karšto vandens cirkuliacijos normatyvų viršijimo per ataskaitinį laikotarpį Biržuose susidarė 0,04 tūkst. MWh šilumos netekčių. Komisijos 2010 m. gegužės 3 d. nutarimas Nr. O3-74 neleidžia pareiškėjui sąskaitose vartotojams išdalinti ir parduoti viso name suvartoto šilumos kiekio, skirto karšto vandens temperatūros palaikymui (cirkuliacijai) net ir tais atvejais, kai daugiabučiai gyvenamieji namai pasirenka apsirūpinimo karštu vandeniu būdą be karšto vandens tiekėjo dalyvavimo (tokiu atveju pareiškėjui nekyla pareiga įrenginėti vartotojams karšto vandens skaitiklių ir tvarkyti jų apskaitą).
Pagal Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymą nuo 2011 m. lapkričio 1 d. šilumos/karšto vandens tiekėjams draudžiama užsiimti pastato šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūra (eksploatacija), todėl šilumos netektys su karšto vandens cirkuliacija susidaro dėl daugiabučių namų pasirinktų namų valdytojų (jų pasirinktų rangovų) kaltės, nes jos susidaro namų vidaus šildymo ir karšto vandens sistemose. Be to, per ataskaitinį laikotarpį susidarė 0,01 tūkst. MWh šilumos netekčių su nepaskirstytu karštu vandeniu. Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams tik tuo atveju, jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą. Pareiškėjas šią sąlygą yra įvykdęs, t. y. 5 Biržų namuose jau įrengė 221 vnt. metrologiškai patikrintų pareiškėjui priklausančių apskaitos prietaisų, tačiau šilumos netekčių su nepaskirstytu karštu vandeniu susidarė. Tokios netektys atsirado objektyviai gyventojams priklausančiose namų vidaus šildymo ir karšto vandens sistemose. Kadangi Biržų rajono savivaldybėje esančiuose vartotojų butuose šilumos netektys susidarė dėl sąlygų, už kurias atsako ne pareiškėjas, Komisija, apskaičiuodama šilumos kainos pastoviosios dedamosios pokytį dėl realizuotos šilumos kiekio pasikeitimo, į ataskaitinio laikotarpio realizuotos šilumos kiekį turėjo įtraukti realiai sąskaitose vartotojų apmokėjimui paskirstytą šilumos kiekį. Pagal Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu patvirtintos Šilumos kainų nustatymo metodikos (toliau – ir Metodika) (2013 m. birželio 30 d. redakcijos) 115.1 punktą, realizuotos šilumos kiekio pokytis apskaičiuojamas pagal šilumos kiekį ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo–vartojimo riba. Pareiškėjas teigė, kad tokiu būdu realizuotas šilumos kiekis tampa nebelygus realiai vartotojams parduotam šilumos kiekiui. Pareiškėjo manymu, šis Metodikos punktas, ta apimtimi, kiek realizuotas šilumos kiekis padidinamas šilumos netektimis, prieštarauja Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, Konstitucijos 23, 46 straipsniams, Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 daliai ir 32 straipsnio 2 daliai, CK 4.76 straipsniui, VAĮ 3 ir 8 straipsniams, teisinės valstybės principui. Prašė sustabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (toliau – ir LVAT) dėl Metodikos 115.1 punkto atitikties minėtiems teisės aktams. Pareiškėjas teigė, kad vartotojų apmokėjimui paskirstytas šilumos kiekis ir šilumos kiekis ties gyvenamųjų namų tiekimo-vartojimo riba nesutampa ne dėl šilumos/karšto vandens tiekėjo veiklos ar neveikimo, o dėl to, kad šilumos netektys yra objektyvus, nuo šilumos/karšto vandens tiekėjo nepriklausantis reiškinys. Energetikos sektorių reglamentuojančiuose įstatymuose įtvirtintas būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principas, nustatant energijos resurso kainas vartotojams, kuris nagrinėjamu atveju pažeidžiamas, nes pareiškėjui nepadengiamos būtinosios veiklos sąnaudos.
Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 71–78) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad pagal Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalį karšto vandens tiekėjas privalo įrengti atsiskaitomuosius karšto vandens apskaitos prietaisus, juos prižiūrėti bei atlikti jų patikrą. Šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams tik tuo atveju, jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name, t. y. kai yra įvykdytas Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nustatytas reikalavimas. Iki karšto vandens apskaitos sutvarkymo konkrečiame name momento karšto vandens tiekėjas neturi teisės kiekvieną mėnesį paskirstyti ir išdalinti apmokėti gyventojams su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartoto šilumos kiekio, priešingu atveju, būtų nepagrįstai padidinta šilumos kaina ir pažeidžiami šilumos vartotojų interesai. Dėl šios priežasties apskaičiuojant realizuotos šilumos kiekio pokyčio koeficientą, šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo laikotarpio šilumos kiekis Metodikos 115.1 punkte apibrėžiamas kaip šilumos kiekis ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo-vartojimo riba.
Pažymėjo, jog atsakovas nereiškia prieštaravimų dėl su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartoto šilumos kiekio priskyrimo ir išdalijimo apmokėti vartotojams namuose, kuriuose pareiškėjas yra įvykdęs prievolę sutvarkyti karšto vandens apskaitą. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalį, tais atvejais, kai pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui, išskyrus teisės aktuose nustatytas išimtis. Išimtis yra įtvirtinta minėtoje Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje. Komisijos 2010 m. gegužės 3 d. nutarimu Nr. 03-74 „Dėl Komisijos rekomenduojamų ir kitų su Komisija suderintų šilumos paskirstymo metodų pakeitimo“ buvo įtvirtintos nuostatos, kad vasarą šilumos vartotojams pagal šilumos paskirstymo metodą priskiriamas šilumos kiekis cirkuliacijai turi būti mažesnis arba lygus nustatytam šilumos sąnaudų cirkuliacijai normatyvui. Kai normatyvas yra viršijamas, nustatant mokėjimus už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams teisės aktuose nustatyta tvarka, t. y. tais atvejais, kai karšto vandens tiekėjas sutvarkė karšto vandens apskaitą daugiabučiame name. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalį bei Komisijos rekomenduojamus šilumos paskirstymo metodus, karšto vandens tiekėjas, neįvykdęs Šilumos ūkio įstatyme įtvirtintos prievolės sutvarkyti karšto vandens apskaitą daugiabučiame name, prisiima visą šilumos kiekį, viršijantį karšto vandens temperatūros palaikymo normatyvus. Atsakovo nuomone, nepaisant aplinkybės, kad šių karšto vandens netekčių susidarymo priežastimi gali būti ir trečiųjų asmenų neteisėti veiksmai ar neveikimas, tokių netekčių paskirstymas šilumos vartotojams prieštarautų imperatyvioms Šilumos ūkio įstatymo nuostatoms, kuriomis grindžiama kainodara šilumos ūkyje, visų pirma, reikalavimui šilumos kainas grįsti būtinosiomis sąnaudomis. Pažymėjo, kad minėtos nuostatos taikomos tik daugiabučio namo gyventojams pasirinkus apsirūpinimo karštu vandeniu būdą su karšto vandens tiekėju. Kitu atveju, vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi, tiekėjas turi teisę paskirstyti visą per atsiskaitymo laikotarpį suvartotą bei įvadiniu šilumos apskaitos prietaisu užfiksuotą šilumos kiekį, t. y. nėra jokių šilumos netekčių, kurių tiekėjas negalėtų priskirti vartotojams.
Dėl Metodikos 115.1 punkto prieštaravimo aukštesnės teisinės galios teisės aktams atsakovas pabrėžė, kad vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsniu, šilumos kainos dedamosios yra valstybės reguliuojamos. Komisija, kaip institucija, nustatanti valstybės reguliuojamas kainas, turi Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje numatytą pareigą, tvirtindama Metodiką, atsižvelgti į minėtame straipsnyje nustatytus kriterijus, taip pat užtikrinti būtinųjų sąnaudų padengimą. Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis siekiama užtikrinti efektyvų įmonės suinteresuotumą per kuo trumpesnį terminą įrengti karšto vandens skaitiklius karšto vandens vartotojų butuose, taip apsaugant karšto vandens vartotojus nuo Šilumos ūkio įstatyme įtvirtinto įpareigojimo įgyvendinimo proceso nepagrįsto vilkinimo. Metodikos 115.1 punkte įtvirtintas realizuoto šilumos kiekio, kuris atitinka šilumos kiekį ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo-vartojimo riba, nustatymo mechanizmas užtikrina ekonominę pusiausvyrą tarp karšto vandens tiekimo paslaugos šalių, neprieštarauja Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 daliai ir teisės principams, todėl pagrindo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą nėra.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Biržų rajono savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 100–101) prašė bylą spręsti teismo nuožiūra.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimu (b. l. 123–129) pareiškėjo UAB „Litesko“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl Komisijos priimtų sprendimų, savo praktikoje yra ne kartą akcentavęs, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalimi administraciniai teismai neatlieka to ekonominio tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymu yra pavestas Komisijai, ir nepriima tų sprendimų, kuriuos priimti, atlikus atitinkamą tyrimą ir vertinimą, priskirta Komisijos kompetencijai. Dėl šių priežasčių teismo veikla, tikrinant Komisijos atliktus sudėtingus vertinimus, apsiriboja patikrinimu, ar įgyvendindama savo diskreciją Komisija nepadarė klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar neperžengė diskrecijos ribų (pvz., LVAT administracinės bylos Nr. A7-2203/2006, A502-72/2009, A525-1626/2010, A261-740/2014).
Rėmėsi Šilumos ūkio įstatymo 11 straipsnio 2 dalimi, 12 straipsnio 2 dalimi, 15 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 32 straipsnio 2, 6, 7 ir 9 dalimis, Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 dalimi ir nurodė, kad daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose šilumos tiekėjas turi teisę paskirstyti vartotojams visą per atsiskaitymo laikotarpį suvartotą bei įvadiniu šilumos apskaitos prietaisu užfiksuotą šilumos kiekį, išskyrus atvejus, kai karšto vandens tiekėjas (vartotojams jį pasirinkus) tinkamai nėra įvykdęs prievolių, susijusių su karšto vandens apskaita tame name.
Šilumos ūkio įstatymas įgaliojimus nustatyti šilumos bazinių kainų ir jų dedamųjų nustatymo metodiką suteikia Komisijai (šio įstatymo 2 straipsnio 29 dalis, 32 straipsnio 6–7 dalys). Komisijos patvirtintos Metodikos (2013 m. birželio 30 d. redakcijos, galiojusios iki 2013 m. gruodžio 31 d., pagal kurią, remiantis 2013 m. vasario 28 d. Komisijos nutarimo Nr. O3-73 2.2 punktu, turėjo būti atliekamas šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimas nagrinėjamu atveju) 115.1 punktas numatė nustatant šilumos kainos dedamąsias apskaičiuoti realizuotos šilumos kiekio pokyčio koregavimo koeficientą. Pagal Metodikos 115.1 punktą, apskaičiuojant šį koeficientą numatyta atsižvelgti į šilumos kiekį ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo–vartojimo riba šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo ataskaitiniu laikotarpiu, tūkst. MWh (Qt). Taigi teismas sprendė, kad Komisija, skundžiamu nutarimu vienašališkai nustatydama pareiškėjo šilumos kainų dedamąsias ir skaičiavimuose įvertinusi visą namų įvadiniais atsiskaitomaisiais šilumos apskaitos prietaisais apskaitytą šilumos kiekį, pagrįstai vadovavosi minėtu Šilumos kainų nustatymo metodikos punktu.
Pareiškėjo argumentus, kad Šilumos kainų nustatymo metodikos redakcijos, galiojusios iki 2013 m. gruodžio 31 d., 115.1 punktas prieštaravo aukštesnės galios teisės aktams (Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 daliai, 32 straipsnio 2 daliai, CK 4.76 straipsniui, VAĮ 3, 8 straipsniams, teisinės valstybės principui), nes į realizuotos šilumos kiekį numatė įtraukti šilumos netektis, kurių pareiškėjas negali realizuoti, todėl apribojo šilumos tiekėjo teisę į jų kompensavimą, teismas atmetė kaip nepagrįstus.
Atkreipė dėmesį, kad Šilumos ūkio įstatymo nuostatomis, šilumos tiekėjas turi teisę paskirstyti vartotojams visą per atsiskaitymo laikotarpį suvartotą bei įvadiniu šilumos apskaitos prietaisu užfiksuotą šilumos kiekį. Vadinasi, šilumos tiekėjo parduotas šilumos kiekis turi būti lygus į daugiabutį namą (ties tiekimo-vartojimo riba) patiektam šilumos kiekiui. Taigi Metodikos taisyklė, numačiusi apskaičiuojant šilumos kainą atsižvelgti į šilumos kiekį ties tiekimo-vartojimo riba, neapribojo pareiškėjo teisės pasinaudoti įstatyme numatyta teise į šilumos netekčių kompensavimą, nes jos galėjo būti paskirstomos konkretaus daugiabučio namo vartotojams. Tik Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje numatytu atveju ribojama galimybė su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotą šilumos kiekį, kuris šildymo metu priskiriamas šildymui, o ne šildymo sezono metu priskiriamas cirkuliacijai, priskirti ir išdalyti apmokėti vartotojams, tačiau toks ribojimas galimas tuo atveju, kai karšto vandens tiekėjas (vartotojams jį pasirinkus) tinkamai nėra įvykdęs prievolių, susijusių su karšto vandens apskaita. Teismas sprendė, kad minėta įstatymo nuostata siekiama užtikrinti efektyvų įmonės suinteresuotumą per kuo trumpesnį terminą įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus vartotojų butuose. Vadinasi, tuo atveju, kai karšto vandens tiekėjas neįrodo, kad sutvarkė karšto vandens apskaitą, šilumos kainų dedamųjų skaičiavimuose ataskaitinio laikotarpio realizuotu šilumos kiekiu laikant ne ties tiekimo-vartojimo riba užfiksuotą šilumos kiekį, o realiai sąskaitose apmokėjimui paskirstytą šilumos kiekį, nebūtų užtikrintas Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies įgyvendinimas ir būtų nepagrįstai padidinta šilumos kaina dėl nepaskirstyto karšto vandens susidariusių šilumos nuostolių naštą perkeliant iš šilumos tiekėjo vartotojams, taip padidinant šilumos kainą visiems vartotojams ir tuo pažeidžiant šilumos vartotojų interesus. Kadangi Metodikos 115.1 punktas į realizuotos šilumos kiekį numatė įtraukti visą patiektą šilumos kiekį (įskaitant šilumos netektis), kurį tiekėjas turi teisę realizuoti, išskyrus šilumos netektis, kurių tiekėjas pagal įstatymą negali realizuoti dėl savo paties pareigų nevykdymo, teismui nekilo abejonių dėl šios Metodikos nuostatos atitikties pareiškėjo nurodomiems aukštesnės galios teisės aktams. Todėl pareiškėjo prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu patikrinti, ar šioje byloje taikytas teisės aktas (Metodikos 115.1 punktas) atitinka aukštesnės teisinės galios teisės aktus, teismas atmetė kaip nepagrįstą.
Pastebėjo, jog Komisijos 2010 m. gegužės 3 d. nutarimu Nr. O3-74 „Dėl Komisijos rekomenduojamų ir kitų su Komisija suderintų šilumos paskirstymo metodų pakeitimo“ nustatyta, kad šilumos vartotojams priskiriamas šilumos kiekis cirkuliacijai turi būti mažesnis arba lygus nustatytam šilumos sąnaudų cirkuliacijai normatyvui. Nutarimo 3 punkte numatyta, kad jei apskaičiuotas šilumos kiekis viršija Komisijos nustatytą normatyvą, nustatant mokėjimus už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams teisės aktuose nustatyta tvarka. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad, priešingai nei teigia pareiškėjas, Komisijos nutarimas nedraudžia pareiškėjui paskirstyti vartotojams šilumos kiekį cirkuliacijai, viršijantį nustatytą normatyvą, tuo atveju, jei karšto vandens tiekėjas įvykdė prievoles, susijusias su karšto vandens apskaita (Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalis, 15 straipsnio 1 dalis).
Teismas kaip nepagrįstus atmetė pareiškėjo argumentus, kad Komisija pažeidė VAĮ įtvirtintą objektyvumo principą ir pareigą viešojo administravimo aktus pagrįsti faktais, nes netyrė neapskaityto šilumos kiekio susidarymo aplinkybių. Pažymėjo, kad, vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 8 dalimi, šilumos kainų dedamosios nustatomos pagal šilumos tiekėjų perskaičiuotų šilumos kainų dedamųjų projektus ir jų pagrindimą. Pareiškėjui pateikus Komisijai Metodikos 115.1 punkto taikymui aktualius duomenis, Komisija neturėjo pareigos tirti sprendžiamam klausimui teisiškai nereikšmingų aplinkybių dėl neapskaityto šilumos kiekio susidarymo aplinkybių. Kita vertus, pareiškėjas, teigdamas, kad yra įvykdęs Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje numatytas pareigas Biržų mieste, pakankamų tokią aplinkybę patvirtinančių įrodymų nepateikė. Jei pareiškėjas iš tiesų viso ataskaitinio laikotarpio metu buvo įvykdęs Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje numatytas pareigas Biržų mieste, tokiu atveju su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotą šilumos kiekį galėjo priskirti vartotojams.
Atkreipė dėmesį, kad administraciniame teisme jau buvo nagrinėjamas administracinis ginčas dėl Komisijos nutarimo, kuriuo patvirtintos šilumos kainų dedamosios, teisėtumo tuo aspektu, kad apskaičiuojant dedamąsias į realizuotos šilumos kiekį per ataskaitinį laikotarpį Komisija įtraukė visą šilumos kiekį ties tiekimo-vartojimo riba. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3129-629/2014, kuris buvo paliktas nepakeistas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1898/2014, pareiškėjo skundas buvo atmestas. Tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismui nagrinėjant minėtą administracinį ginčą, nekilo abejonių dėl tų pačių teisės aktų, kurie taikomi ir nagrinėjamoje byloje, atitikties aukštesnės teisinės galios reguliavimui.
Atsižvelgęs į visą, ką išdėstė, teismas konstatavo, jog Komisija tinkamai atliko įstatymu pavestą funkciją, neperžengė diskrecijos ribų, atsižvelgė į visas reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą nutarimą, kurio panaikinti nėra pagrindų (ABTĮ 89 str.). Taip pat netenkino ir išvestinio reikalavimo dėl Komisijos įpareigojimo atlikti veiksmus.
III.
Pareiškėjas UAB „Litesko“ apeliaciniu skundu (b. l. 132–151) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
Apeliaciniame skunde nurodomi tie patys argumentai kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normas, nemotyvavo dalies savo išvadų bei nepagrįstai atsisakė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Metodikos prieštaravimo aukštesnės galios teisės aktams.
Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 161–172) prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo argumentus, pateiktus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pastebi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde atkartoja argumentus, neva pagrindžiančius skundžiamo nutarimo neatitiktį teisės aktams, pateiktus skunde pirmosios instancijos teismui.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl UAB „Litesko“ filialo „Biržų šiluma“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo.
Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsniu nustatyta bylos nagrinėjimo apimtimi, patikrinęs bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas teisingam padaryto pažeidimo kvalifikavimui. Todėl, remdamasis ABTĮ 136 straipsniu apeliacinės instancijos teismui suteiktomis instancinės teismų kontrolės teisėmis ir vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus) ir atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją), nekartoja pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, o tik, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, juos papildo.
Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai šioje byloje rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1898/2014. Teismų praktika, kuria grindžiami apeliacinio skundo argumentai, tiek pagal skunde nurodytų bylų esminius faktus, tiek pagal teisę taikytina šiam ginčui, nesiskiria, todėl teismo nurodytas procesinis sprendimas yra šiam ginčui ratio decidendi (lot. – sprendimo pagrindas, motyvacija) privalomojo pobūdžio. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas remiasi minėtoje byloje suformuotu teisės aiškinimu taikytinu teisei reglamentuojančiai nagrinėjamos bylos ginčo santykius.
Komisija, perskaičiuodama pastoviąją šilumos kainos dedamąją, vadovavosi Metodikos 115.1 punkto redakcija, galiojusia nuo 2013 m. birželio 30 d. iki 2014 m. sausio 1 d. Pareiškėjas nurodo, kad tokiu atveju buvo nepaisoma lex retro non agit (lot. – teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas) taisyklės. Šiais argumentais grindžiamas teisės pažeidimas pripažintinas nepagrįstu, vadovaujantis minėta LVAT 2014 m. lapkričio 6 d. nutartimi, kurioje konstatuota, kad „Komisijos 2013 m. vasario 28 d. nutarimo Nr. O3-73 2.1 punktas nustato, kad Metodika įsigalioja nuo 2014 m. sausio 1 d., o 2.2 punktas įtvirtina reikalavimą, kad šilumos bazinių kainų (kainų dedamųjų) ir perskaičiuotų šilumos kainų (kainų dedamųjų) projektams, pateiktiems iki Metodikos įsigaliojimo dienos, taikomos Šilumos kainų nustatymo metodikos, patvirtintos Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96, nuostatos. Iš to matyti, jog Komisijos 2013 m. vasario 28 d. nutarimo Nr. O3-73 2.2 punktas apibrėžia pirminės ir 2014 m. Metodikos redakcijų galiojimo ribas, todėl pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų pažeidimas juo grindžiamas visiškai nepagrįstai.”
Pasisakydama dėl atsakovo materialinės tesiės taikymo teisėtumo, teisėjų kolegija pažymi, kad Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už sunaudotą šilumą pagal šilumos pirkimo-pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis. Tai reiškia, jog šilumos tiekėjas turi teisę paskirstyti ir išdalinti apmokėti vartotojams visą šilumos apskaitos prietaisu išmatuojamą kiekį. Tačiau Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalimi yra nustatyta sąlyga, numatanti minėto Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies taikymą iki to momento, kai tiekėjai įvykdys visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name.
Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas atsakovui, iki jam priimant šioje byloje ginčijamą Nutarimą, pateikė duomenis apie Įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje minėtos nuostatos įgyvendinimą. Todėl atsakovas pagrįstai nesivadovavo Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Tokiu atveju LVAT 2014 m. lapkričio 6 d. nutartimi yra konstatavęs, kad nesant Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatytų išimtinių aplinkybių, atsakovas, apskaičiuodamas realizuotos šilumos kiekio pokyčio koregavimo koeficientą, turėjo atsižvelgti į šilumos kiekį ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo-vartojimo riba, kaip to reikalauja Metodikos 115.1 punktas (2013 m. birželio 27 d. nutarimo Nr. O3-256 redakcija), ir minėtą pareigą atliko tinkamai.
Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalies norma, kad jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams aiškintina sistemiškai kartu su šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies minėta sąlyga, jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name. Remdamasi šiuo aiškinimu, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalis taikytina tik įvykdžius Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje paminėtą sąlygą dėl apskaitos prietaisų įrengimo prievolę.
Kiti apeliacinio skundo argumentai, teisėjų kolegijos nuomone, nėra esminiai ir neturi įtakos teisingam bylos išsprendimui, todėl nėra vertintini.
Pažymėtina, jog pareiškėjas taip pat prašo pradėti bylą dėl norminio akto teisėtumo ir ištirti ar Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96 “Dėl šilumos kainų nustatymo metodikos” patvirtintos Šilumos kainų nustatymo metodikos 115.1 punktas (2013 m. birželio 30 d. redakcija), ta apimtimi, kiek realizuotas šilumos kiekis didinamas vartotojų apmokėjimui nepaskirstytu šilumos kiekiu, neprieštarauja Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 daliai, 32 straipsnio 2 daliai, CK 4.76 straipsniui, VAĮ 3 ir 8 straipsniams, teisinės valstybės principui ir tuo pačiu teisėtumo, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams.
Spręsdamas prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą priėmimo klausimą, teismas privalo įvertinti ir tokio prašymo turinį (LVAT 2011 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-3065/2011). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinant ABTĮ 111 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą pagrindą, pažymima, kad prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą yra pagrįstas, kai prašymas siejamas su prašomos normos taikymu konkrečioje situacijoje ir teisingas bylos išsprendimas bei galbūt pažeistos teisės gynimas įmanomas tik ištyrus norminio administracinio akto teisėtumą (LVAT 2008 m. spalio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-661/2008).
Būtent teismas galutinai konstatuoja, kokios norminių aktų nuostatos taikytinos byloje ir kaip jos turi būti aiškinamos, todėl būtent teismas ir turi galutinai nuspręsti, ar jo nagrinėjamos konkrečios bylos išsprendimui yra reikalinga pradėti atskirą norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą ir kokia apimtimi toks tyrimas turi būti atliekamas (LVAT 2011 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-3065/2011). Taigi teismas nėra saistomas asmens prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir gali jį atmesti tais atvejais, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto.
Šiuo atveju teismui nekyla abejonių dėl Metodikos 115.1 punkto prieštaravimo teisės aktams taikytiems šiam ginčui. Teismas spręsdamas ginčą rėmėsi Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei 15 straipsnio 1 dalimi ir nustatė, kad remiantis Metodikos 115.1 punktu atsakovas teisingai nustatė šilumos kainos dedamąsias. Todėl nesant kliūčių teisingam bylos išsprendimui nėra pagrindo pradėti norminę bylą dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96 „Dėl šilumos kainų nustatymo metodikos“ patvirtintos Šilumos kainų nustatymo metodikos 115.1 punkto (2013 m. birželio 30 d. redakcija) teisėtumo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu sutinka.
Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo teisinius santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimė Baltrūnaitė
Stasys Gagys
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė