Administracinė byla Nr. A-628-492/2017
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00888-2015-6
Procesinio sprendimo kategorija 17.5; 17.6
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. balandžio 26 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. M. prašymą suinteresuotiems asmenims Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Kauno miesto savivaldybės administracijai, Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos ir L. J. dėl reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėja R. M. su 2015 m. birželio 3 d. prašymu, kurį vėliau patikslino (toliau prašymas ir patikslinti prašymai kartu įvardijami prašymu), kreipėsi į teismą, prašydama pratęsti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminą nuo 2015 m. balandžio 14 d. iki 2016 m. balandžio 14 d. R. M. taip pat prašė atnaujinti terminą šiam prašymui paduoti.
Pareiškėja paaiškino, kad Inspekcija 2014 m. liepos 3 d. atliko jai priklausančio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), patikrinimą ir nustatė, kad buvo atliktas savavališkas statinio rekonstravimas. R. M. 2014 m. liepos 14 d. buvo surašytas privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PRN-20-140714-00036. Norėdama įteisinti pastato rekonstrukciją, pareiškėja kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyrių bei prašė įteisinti atliktus rekonstravimo darbus, tačiau paaiškėjo, kad kol nėra suformuotas žemės sklypas, to padaryti neįmanoma. Pareiškėja 2014 m. gruodžio 18 d. Inspekcijos Kauno teritorijų planavimo skyriui pateikė prašymą pratęsti privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius terminą ir šis jos prašymas buvo patenkintas, o nurodytas terminas pratęstas iki 2015 m. balandžio 14 d. Pažymėjo, kad yra formuojamas žemės sklypas ir atlikus šiuos darbus, neliks kliūčių įteisinti pastato rekonstrukciją.
R. M. teigė, kad 2015 m. balandžio 14 d., sąžiningai manydama, jog byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui, su pareiškimu pratęsti privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminą šešiems mėnesiams kreipėsi į Kauno apylinkės teismą, tačiau teismas 2015 m. balandžio 16 d. nutartimi jos pareiškimą atsisakė priimti kaip neteismingą šiam teismui. 2015 m. birželio 4 d. pareiškėja su prašymu dėl termino pratęsimo kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą. Mano, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnio nuostatomis, terminas kreiptis į administracinį teismą buvo praleistas dėl svarbios priežasties, todėl jis turi būti atnaujintas. Pažymėjo, kad formalus atsisakymas atnaujinti įstatymų nustatytą terminą ir jį pratęsti užkirstų kelią pabaigti pastato rekonstrukcijos registravimą.
Teismo posėdyje pareiškėja R. M. ir jos atstovas palaikė prašymą ir prašė jį tenkinti.
Suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašė pareiškėjos prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Inspekcija paaiškino, kad 2014 m. birželio 30 d. atlikusi statybos patikrinimą vietoje, 2014 m. liepos 9 d. surašė statybos patikrinimo nagrinėjant skundą aktą Nr. SPA-1314-(15.2), kuriame buvo konstatuoti padaryti pažeidimai – virš buto Nr. (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamajame name, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane žymimame (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), buvo pakeltas stogas ir įrengta palėpė, kurios matmenys – 6,9 m ir 5,9 m, o aukštis nuo karnizo iki kraigo – 1,3 m. Buto savininkė 2014 m. liepos 2 d. paaiškinime nurodė, kad minėtos palėpės rekonstrukcija buvo pradėta 2005–2006 m., kadangi vaikams trūko gyvenamojo ploto. Statytoja statybą leidžiančio dokumento Inspekcijos specialistui nepateikė. Inspekcijos Kauno skyrius už buto rekonstrukciją be statybą leidžiančio dokumento statytojai 2014 m. liepos 3 d. surašė savavališkos statybos aktą Nr. SSA-20-140702-00037. 2014 m. liepos 14 d. R. M. buvo surašytas privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PRN-20-140714-00036, kuriame buvo pareikalauta ne vėliau kaip iki 2015 m. sausio 14 d. savo lėšomis išardyti savavališkai pastatytas ar perstatytas statinio dalis ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę. Inspekcijos 2015 m. sausio 13 d. sprendimu Nr. RE-12-(15.51) privalomojo nurodymo įvykdymo terminas buvo pratęstas trims mėnesiams iki 2015 m. balandžio 14 d.
Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos pabrėžė, kad su prašymu pratęsti Inspekcijos reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminą ilgesniam laikotarpiui pareiškėja į Kauno apygardos administracinį teismą kreipėsi tik 2015 m. birželio 4 d., t. y. jau pasibaigus pratęstam terminui savavališkos statybos padariniams šalinti. Atkreipė dėmesį, kad pasibaigusio termino pratęsti negalima, o jo atnaujinimo galimybės teisės aktai nenustato. Tokiu atveju taikoma bendra taisyklė, kad galima pratęsti dar nepasibaigusius terminus, o kai terminas jau yra pasibaigęs, jo pratęsimo galimybė išnyksta.
Inspekcijos nuomone, norint įteisinti savavališką statybą, turi būti esminė sąlyga – statyba turi būti galima pagal galiojančius teritorijų planavimo dokumentus. R. M. prašyme nurodyti argumentai patvirtina, jog ji siekia parengti ir teritorijų planavimo dokumentą, o tokios galimybės Lietuvos Respublikos statybos įstatymas nenustato. Taigi, nėra vienos iš esminių sąlygų, kuri suteiktų galimybę savavališką statybą įteisinti pareiškėjos pageidaujamu būdu. Inspekcijos nuomone, patenkinus R. M. prašymą ir pratęsus terminą savavališkos statybos padariniams pašalinti, būtų nepagrįstai vilkinamas tokių padarinių šalinimo procesas.
Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašė pareiškėjos prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos paaiškino, kad R. M. 2015 m. rugsėjo 16 d. patikslintame prašyme prašo teismo pratęsti nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminą nuo 2015 m. balandžio 14 d. iki 2016 m. balandžio 14 d., nors terminas savavališkos statybos padariniams pašalinti pasibaigė 2014 m. balandžio 14 d. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suinteresuotas asmuo teigė, kad Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies norma yra skirta reguliuoti reikalavimui terminą savavališkos statybos padariniams pašalinti pratęsti, o ne jį atnaujinti, todėl turi būti taikoma bendra taisyklė, kad galima pratęsti dar nepasibaigusius terminus, o kai jie yra pasibaigę, pratęsimo galimybė išnyksta. Atsižvelgusi į tai, kad nėra pateikta įrodymų, jog 2015 m. balandžio 14 d. privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PRN-20-140714-00036 būtų įvykdytas, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos mano, kad pareiškėjos prašymas yra nepagrįstas.
Teismo posėdyje Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovas palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją.
Suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra.
Kauno miesto savivaldybė paaiškino, kad R. M. 2014 m. rugsėjo 11 d. kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją ir prašė išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus / specialiuosius saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimus gyvenamojo namo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), savavališkai rekonstrukcijai įteisinti. Kauno miesto savivaldybės administracija 2014 m. rugsėjo 23 d. raštu Nr. (33.205)R-5401 pareiškėją informavo, kad specialiųjų architektūros reikalavimų negali išduoti, kadangi prašyme nurodytas statytojas neatitinka Lietuvos Respublikos statybos įstatyme statytojui nustatytų reikalavimų. Pagal šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą, statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, turi valdyti nuosavybės teise arba kitais Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytais pagrindais. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. sausio 19 d. įsakymu Nr. A-143 buvo pradėtas organizuoti žemės sklypo prie pastatų ((duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projekto rengimas. Kauno miesto savivaldybės administracija 2015 m. spalio 22 d. raštu Nr. 70-2-2747 uždarąją akcinę bendrovę „Geodezininkai“ informavo, kad pateikto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projekto nederina.
Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies norma yra skirta reguliuoti reikalavimui terminą savavališkos statybos padariniams pašalinti pratęsti, o ne jį atnaujinti, todėl turi būti taikoma bendra taisyklė, kad galima pratęsti dar nepasibaigusius terminus, o kai jie yra pasibaigę, pratęsimo galimybė išnyksta. Kadangi teisės aktai nenumato reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, pasibaigus reikalavime nustatytam terminui, prašymo pratęsti tokį terminą padavimas teismui nebetenka prasmės.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 1 d. sprendimu pareiškėjos R. M. prašymą atmetė.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos 2014 m. birželio 30 d. atliko statybos patikrinimą vietoje žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), ir nustatė pažeidimus, susijusius su statinio rekonstravimu. 2014 m. liepos 3 d. buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-20-140702-00037, kuriame buvo konstatuota, kad atliktas savavališkas gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstravimas. 2014 m. liepos 14 d. pareiškėjai R. M. buvo surašytas privalomasis nurodymas Nr. PRN-20-140714-00036 ne vėliau kaip 2015 m. sausio 14 d. savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius. Inspekcijos 2015 m. sausio 13 d. sprendimu Nr. RE-12-(15.51) „Dėl privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo“, atsižvelgiant į pareiškėjos 2014 m. gruodžio 18 d. prašymą, privalomojo nurodymo įvykdymo terminas buvo pratęstas trims mėnesiams iki 2015 m. balandžio 14 d. 2015 m. balandžio 14 d. R. M. kreipėsi į Kauno apylinkės teismą ir prašė pratęsti privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminą šešiems mėnesiams, tačiau teismas 2015 m. balandžio 16 d. nutartimi pareiškimą dėl termino pratęsimo atsisakė priimti kaip neteismingą šiam teismui. Pareiškėja su prašymu dėl termino pratęsimo į Kauno apygardos administracinį teismą kreipėsi 2015 m. birželio 4 d.
Teismas pažymėjo, kad neginčydama paties savavališkos statybos fakto ir sutikdama, jog statinio rekonstravimas buvo atliktas be statybą leidžiančių dokumentų, R. M. siekia, kad būtų atnaujintas įstatymų nustatytas terminas prašymui dėl privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo paduoti ir pratęstas reikalavimo pašalinti šios savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminas.
Remdamasis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 3 ir 4 dalių (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-459 redakcija, įsigaliojusi nuo 2014 m. sausio 1 d.) nuostatomis bei sprendimo priėmimo metu galiojančio to paties įstatymo 14 straipsnio 3 dalimi, teismas padarė išvadą, kad teisinis reglamentavimas suteikia pareiškėjai teisę kreiptis į teismą dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo, tačiau tokio klausimo išsprendimas siejamas su įstatyme apibrėžtomis svarbiomis su atliekamomis procedūromis susijusiomis priežastimis, kurias pareiškėja privalo nurodyti ir pateikti šias priežastis pagrindžiančius dokumentus.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, konstruodamas teisės normas, yra išskyręs termino pratęsimo ir termino atnaujinimo institutus. Pirmuoju atveju yra pratęsiama tai, kas nėra pasibaigę, o antruoju atveju, tai kas yra pasibaigę, gali būti atnaujinama, esant aplinkybėms, paprastai nepriklausančioms nuo suinteresuoto asmens valios. Remdamasis lingvistiniu Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio aiškinimu bei atsižvelgdamas į šios nuostatos tikslą, teismas pažymėjo, kad minėtos teisės aktų normos yra skirtos reguliuoti reikalavimui įvykdyti nustatyto termino pratęsimą, o ne atnaujinimą, ir padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju turi būti taikoma bendra taisyklė, jog galima pratęsti dar nepasibaigusius terminus, o kai toks terminas jau yra pasibaigęs, jo pratęsimo galimybė išnyksta. Teisės aktai taip pat nenumato reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl pasibaigus tokiame reikalavime nustatytam terminui, prašymo pratęsti terminą padavimas teismui nebetenka prasmės. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad minėtos Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio nuostatos suponuoja išvadą, jog reikalavimui įvykdyti nustatyto termino pratęsimo procedūroje egzistuoja du elgesio variantai – asmuo turi teisę: 1) kreiptis į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos ir prašyti reikalavimo įvykdymo terminą pratęsti 3 mėnesiams, arba 2) iki reikalavimo įvykdymo termino pabaigos kreiptis į teismą ir prašyti reikalavimo įvykdymo terminą pratęsti ilgiau negu 3 mėnesiams. Antruoju atveju asmuo gali kreiptis į teismą ir kai Inspekcija jau pratęsė šį terminą 3 mėnesiams, tačiau asmuo mano, kad jo nepakaks reikalavimui įvykdyti. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje suformuota vienareikšmiška pozicija šios situacijos teisės aktų aiškinimo ir taikymo prasme.
Įvertinęs aplinkybę, kad pareiškėjai R. M. konkretus terminas reikalavimui įvykdyti buvo nustatytas iki 2015 m. sausio 14 d. ir vėliau Inspekcijos buvo pratęstas iki 2015 m. balandžio 14 d., o prašymą pratęsti nustatytą ir vieną kartą Inspekcijos jau pratęstą šio reikalavimo įvykdymo terminą ji teismui pateikė tik 2015 m. birželio 4 d., teismas padarė išvadą, kad reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius terminas iki pareiškėjai kreipiantis į teismą dėl jo pratęsimo jau buvo pasibaigęs, todėl nesant teisės aktuose nustatytos tokio termino atnaujinimo galimybės, jo atnaujinimas nėra galimas. Teismo vertinimu, įstatymo leidėjui nenustačius termino atnaujinimo instituto, sprendžiant šį ginčą dėl termino pratęsimo, R. M. nurodyta ar bet kokios kitos ypatingos aplinkybės, susijusios su priežastimis, dėl kurių ji praleido reikalavime nustatytą terminą kreiptis į teismą, neturi jokios teisinės reikšmės. Kadangi reikalavimo įvykdymo terminas negali būti atnaujintas, pareiškėjos prašymo aplinkybės dėl termino pratęsimo svarbių priežasčių, susijusių su procedūromis, kurių trukmei ji negali daryti įtakos, nenagrinėjamos.
Teismas akcentavo, kad iš byloje esančių rašytinių įrodymu pakankamai akivaizdu dėl prasidėjusio proceso, įteisinant savavališką statybą, t. y., kad yra prasidėjęs procesas, kurio trukmė nebepriklauso nuo dėl teisminės gynybos besikreipusio asmens valios. Taigi, iš esmės jau yra atsiradusios tam tikros juridinę reikšmę turinčios aplinkybės savavališkoms statyboms įteisinti, tačiau yra pasibaigęs laikas, kuris nebegali būtų pratęstas, ir per kurį šis procesas turėjo būti užbaigtas. Ginčo situacijos išsprendimas, tenkinant vienos šalies interesus ir kartu nepaneigiant kitos pusės vykdomos įstatymų leidėjo numatytos veiklos, teismo nuomone, būtų galimas jau kito proceso metu. Prašymo pratęsti reikalavimo įvykdymo terminą baigtis, nepalanki pareiškėjai, turėtų lemti Inspekcijos pareigą imtis veiksmų numatytų Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 35 straipsnyje. Tokiu atveju teismas, priklausomai nuo byloje esančių įrodymų, turėtų nuspręsti, ar yra pagrindas nugriauti savavališkai pastatytą statinį.
III.
Pareiškėja R. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimą, atnaujinti įstatymuose nustatytą terminą prašymui pratęsti privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinių įvykdymo terminą paduoti bei pratęsti nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinių įvykdymo terminą nuo 2015 m. balandžio 14 d. iki 2016 m. liepos 14 d.
Papildomai apeliacinės instancijos teismui pareiškėja 2007 m. balandžio 3 d. pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad šiuo metu žemės sklypas, unikalus Nr. 4400-4305-1103, yra suformuotas ir įregistruotas, gauti gretimų butų ir sklypo savininkų bei NŽT sutikimai, Kauno miesto savivaldybės administracijos miesto planavimo ir architektūros skyrius 2017 m. kovo 20 d. raštu Nr. 70-27-85 pritarė Daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), rekonstravimo projekto (savavališkos statybos padarinių įteisinimo projekto) projektinių pasiūlymų rengimo užduočiai, 2017 m. balandžio 10 d. organizuotas viešas susirinkimas susipažinti su projektiniais pasiūlymais ir pateikti pastabas (b. l. 148-152).
Apeliacinį skundą R. M. iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad sklypo formavimo ir pertvarkymo darbai užsitęsė ne dėl jos kaltės ir pareiškėja negali daryti įtakos vykstančiai procedūrai.
R. M. nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas pažeidžia teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas bei nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teisingo sprendimo priėmimas. Vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija.
R. M. nurodo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo protingumo principui tenka pozityvinio reguliavimo spragų funkcija. Šio įstatymo 4 straipsnio 6 dalies normoje įtvirtinta, kad jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Formalus įstatymo supratimas ar net jo pažeidimas neturi kliudyti tokių pamatinių žmogaus teisių, kaip teisės į nuosavybę, garantuojamos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įgyvendinimui. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad negali būti taikomas įstatymas prieštaraujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai, esant pagrindui taip manyti, kreipiamasi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.
Proporcingumo principas, kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, reiškia, kad įstatyme nustatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmenų teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Pažymi, kad kitu aspektu, terminų atnaujinimas, juos praleidus dėl svarbių priežasčių, yra numatytas visuose procesuose, todėl abejotina, ar jis iš viso turi būti atskirai nustatytas įstatyme. Nors Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnyje įtvirtinta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą teismų praktiką, tačiau teisės taikymas yra dinamiškas procesas, todėl keičiama ir teismų praktika.
Suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašo Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Inspekcija savo poziciją grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui. Papildomai paaiškina, kad tai, jog privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminui pasibaigus nebėra galimybės jo pratęsti, patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tapataus pobūdžio administracinėse bylose.
Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atkreipia dėmesį, kad nuo 2014 m. sausio 1 d. buvo pakeista Lietuvos Respublikos stybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalis, nurodant, kad savavališkos statybos padariniai šalinami Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo nustatyta tvarka, tačiau šio įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtinta nuostata, identiška Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies nuostatai. Teigia, kad atsižvelgiant į šios administracinės bylos faktines aplinkybes, taip pat tai, jog ji yra analogiška kitoms minėtoms išnagrinėtoms administracinėms byloms, kuriose buvo spręsti tapataus pobūdžio teisiniai klausimai, o pareiškėja nenurodė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių turėtų būti keičiama suformuota teismų praktika ar kuriamos naujos teisės aiškinimo taisyklės, Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos savo poziciją grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad Lietuvos vyriausias administracinis teismas išaiškino, jog nors skundo padavimas nesilaikant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytos tvarkos, pateikiant skundą neteismingam teismui, pats savaime nėra laikomas objektyvia nuo pareiškėjo valios nepriklausiusia aplinkybe, tačiau sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, yra svarbu ir tai, kiek, net ir laikant, kad pareiškėjas sąžiningai suklydo, paduodamas skundą ne pagal teismingumą, pareiškėjas buvo aktyvus, siekdamas savo pažeistų teisių gynimo ir stengdamasis šią savo teisę realizuoti per įmanomai trumpą bei protingą terminą, po to, kai jam akivaizdžiai tapo žinoma skundo padavimo tvarka.
Suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybė prašo dėl pareiškėjos R. M. apeliacinio skundo pagrįstumo spręsti teismo nuožiūra.
Kauno miesto savivaldybė savo poziciją grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui.
Suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos prašo pareiškėjos R. M. apeliacinį skundą atmesti.
Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos paaiškina, kad gyvenamasis namas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), nėra įrašytas į kultūros vertybių registrą, tačiau patenka į kultūros paveldo vietovės – Kauno pirmojo karinio miestelio, vadinamo Žemųjų Šančių kareivinėmis, teritoriją. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 19 d. įsakymu Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“, Kauno pirmasis karinis miestelis buvo pripažintas valstybės saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe ir nustatytas apsaugos tikslas – saugoti viešajam pažinimui ir naudojimui. Kultūros vertybių registro duomenys yra vieši ir skelbiami tinklapyje adresu: http://krv.kpd.lt/heritage.
Pažymi, kad Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos 2014 m. birželio 9 d. „Karštąja linija“ gavo pranešimą dėl galbūt savavališkai, neturint Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos raštiško sutikimo, pastato, esančio (duomenys neskelbtini), tūrio keitimo. Patikrinus gautą informaciją, buvo nustatyta, kad pakeičiant stogo konfigūraciją, buvo pakelta vidurinė pastato stogo dalis. Šie veiksmai buvo atlikti nesuderinus su Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno skyriumi. Atsižvelgęs į patikrinimo rezultatus, šis skyrius kreipėsi į Inspekcijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrių, kad jo darbuotojai pagal kompetenciją patikrintų galbūt savavališkus statybos darbus ir atitinkamai juos įvertintų.
R. M. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno skyriui pateikė 2014 m. rugpjūčio 1 d. prašymą išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus / specialiuosius saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimus gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) savavališkos rekonstrukcijos įteisinimo projektui rengti. Šiame prašyme nurodyta, kad statybos rūšis – rekonstravimas, statinio kategorija – neypatingas, tačiau pastatas patenka į nekilnojamųjų kultūros vertybių teritoriją ar yra jos apsaugos zonoje.
Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos 2014 m. rugsėjo 5 d. išdavė specialiuosius paveldosaugos reikalavimus gyvenamojo namo rekonstrukcijos projektui rengti. Šiuose reikalavimuose nurodyta rengiant minėto pastato rekonstrukcijos įteisinimo projektą, vadovautis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi. Taip pat buvo nurodyta nežaloti, nesumenkinti ir kuo didesne apimtimi išsaugoti autentišką materiją, nepakenkti kultūros paveldo vietovės vertingo elemento autentiškumui, nesumenkinti jo vertingųjų savybių, maksimaliai išlaikyti bei atkurti pastato autentišką fasadų išvaizdą, fasadų puošybos elementus, langus, jų angas, dydį, išdėstymą, stogo formą bei stogo dangos tipą (lygi cinkuotos skardos danga su falcais). Akcentuota, kad gyvenamąjį namą būtina rekonstruoti kompleksiškai, vengiant atskirų dalių (fragmentų) atnaujinimo, o rengiant tvarkybos darbų projektą, vadovautis kultūros vertybių registro duomenimis, reikiamų atlikti tyrimų išvadomis, istoriniais ir ikonografiniais bei kitais duomenimis. Taip pat buvo nurodyta parengtą tvarkybos darbų projektą pateikti derinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno skyriui. Pažymėta, kad projektavimo bei statybos darbus kultūros paveldo objektuose gali vykdyti tik Lietuvos Respublikos kultūros ministro patvirtinta tvarka atestuoti kultūros paveldo apsaugos specialistai. Suinteresuotas asmuo atkreipia dėmesį, kad projektas nebuvo pateiktas derinti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.
Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Inspekcijos 2014 m. liepos 14 d. privalomajame nurodyme Nr. PRN-20-140714-00036 nustatyto ir jau kartą šios institucijos pratęsto termino savavališkos statybos padariniams pašalinti pratęsimo.
Remiantis administracinėje byloje esančiais rašytinais įrodymais nustatyta, kad Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros poskyrio specialisto surašytame 2014 m. liepos 3 d. savavališkos statybos akte Nr. SSA-20-140702-00037 nurodyta, kad virš gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buto buvo pakeltas stogas ir įrengta palėpė, kurios išmatavimai – 6,9 m x 5,9 m, o aukštis nuo karnizo iki kraigo – 1,3 m. Padaryta išvada, kad pastatas buvo rekonstruotas savavališkai, o pažeidimas padarytas 2006 m. R. M. buvo nurodyta nevykdyti jokių buto, esančio (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statybos darbų, išskyrus darbus, kuriuos būtina atlikti šalinant savavališkos statybos padarinius, apsaugoti statybvietę ir aplinką (b. l. 17–18). 2014 m. liepos 14 d. buvo surašytas privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PRN-20-140714-00036, kuriuo statytojai R. M. buvo nurodyta ne vėliau kaip iki 2015 m. sausio 14 d. savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos, dėl kurios 2014 m. liepos 3 d. buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-20-140702-00037 padarinius: išardyti savavališkai virš buto pastatytą stogą ir įrengtą palėpę ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę (b. l. 18A). Pareiškėja su 2014 m. gruodžio 18 d. prašymu kreipėsi į Inspekcijos Kauno skyrių ir prašė iki 2014 m. liepos 14 d. pratęsti privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PRN-20-140714-00036 įvykdymo terminą. Svarbia privalomo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo priežastimi R. M. nurodė aplinkybę, kad nėra suformuotas žemės sklypas (b. l. 47). Inspekcijos Kauno skyrius 2015 m. sausio 13 d. sprendimu Nr. RE-12-(15.51) „Dėl privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo“ privalomojo nurodymo įvykdymo terminą pratęsė iki 2015 m. balandžio 14 d. (b. l. 49).
R. M. 2015 m. balandžio 14 d. Kauno apylinkės teismui pateikė pareiškimą šešiems mėnesiams pratęsti privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminą, tačiau šio teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutartimi jos pareiškimą buvo atsisakyta priimti kaip neteismingą šiam teismui (b. l. 6). Pareiškėja su 2015 m. birželio 3 d. prašymu pratęsti privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinių įvykdymo terminą kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą. Ji taip pat prašė atnaujinti terminą prašymui paduoti. Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad pareiškėjai kreipiantis į teismą, privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius terminas jau buvo pasibaigęs, o teisės aktai jo atnaujinimo galimybės nenumato, R. M. prašymą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėja su tokiu teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad terminų atnaujinimas, juos praleidus dėl svarbių priežasčių, yra nustatytas visuose procesuose, todėl abejotina, ar jis iš viso turi būti atskirai nustatytas įstatyme. Pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog teisės taikymas yra dinamiškas procesas, keičiama ir teismų praktika. R. M. nuomone, teismas, priimdamas 2016 m. vasario 1 d. sprendimą, pažeidė teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus.
Savavališkos statybos padarinių šalinimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymas (aktuali redakcija nuo 2014 m. sausio 1 d.), o padarinių šalinimo tvarka detalizuota Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. D1-827 (aktuali redakcija nuo 2014 m. sausio 1 d.) patvirtintame statybos techniniame reglamente STR 1.09.06:2010 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“.
Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (aktuali redakcija nuo 2014 m. sausio 1 d.) 14 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad Inspekcijos pareigūnas per 10 darbo dienų nuo savavališkos statybos akto surašymo dienos pateikia šio straipsnio 1 dalyje nurodytam asmeniui privalomąjį nurodymą dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo. Privalomajame nurodyme nurodoma, kad asmuo turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją ir, sumokėjęs Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gauti statybą leidžiantį dokumentą, šalinantį savavališkos statybos padarinius, tais atvejais, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame (kurioje) nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo, remonto ar griovimo darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius planus ar žemės valdos projektus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius planus ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Taip pat asmeniui nurodoma vienu iš šių būdų pašalinti savavališkos statybos padarinius: 1) nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę; 2) išardyti savavališkai pastatytas (įrengtas, sumontuotas ir pan.) ar perstatytas statinio dalis ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę; 3) atstatyti (atkurti) nugriautą kultūros paveldo statinį (išardytas jo dalis) ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę; 4) atstatyti nugriautą statinį ar išardytas statinio dalis, jeigu dėl statinio nugriovimo ar jo dalių išardymo buvo pažeistas viešasis interesas, ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad šio straipsnio 2 dalyje nustatyti privalomieji nurodymai turi būti įvykdyti per 6 mėnesius arba išimtiniais atvejais per Inspekcijos nurodytą trumpesnį terminą, jeigu nustatoma, kad savavališka statyba šiurkščiai pažeidė trečiųjų asmenų teises ir iš esmės suvaržė jų galimybes tinkamai naudotis jų turimu nekilnojamuoju turtu. Inspekcija šį terminą, jeigu yra svarbių priežasčių, asmens rašytiniu prašymu gali vieną kartą pratęsti 3 mėnesiams. Svarbiomis priežastimis laikomos priežastys, susijusios su procedūromis (atliekamomis siekiant įteisinti savavališką statybą pagal šio straipsnio 5 dalies nuostatas – projektinės dokumentacijos pakeitimo ir kitų savavališkai statybai įteisinti reikalingų dokumentų gavimo ar jų patikslinimo, papildymo ir pan.), kurių trukmei asmuo negali daryti įtakos. Dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui ar dėl atsisakymo jį pratęsti asmuo gali kreiptis į teismą.
Aptartų Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 2 ir 4 dalių nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, kad Inspekcijai statytojui (užsakovui) nurodžius savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius, gali būti elgiamasi dviem būdais – arba įvykdant vieno iš Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 2 dalies 1–4 punkto reikalavimą, arba kreipiantis į statybos leidimus išduodantį subjektą dėl statybos leidimo išdavimo ir jį (leidimą) gaunant, t. y. įteisinant statybas. Maksimalus terminas savavališkos statybos padariniams pašalinti yra 9 mėnesiai, o ilgesnio termino nustatymas priskirtas tik teismo kompetencijai pagal suinteresuoto asmens kreipimąsi.
Atkreiptinas dėmesys, kad ginčo dėl to, jog pareiškėjai priklausančio buto rekonstrukcijos darbai buvo atlikti savavališkai, t. y. neturint rekonstrukciją leidžiančio dokumento, byloje nėra. R. M., kuriai buvo pateiktas privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius, siekia įteisinti savavališkai virš gyvenamojo buto pakeltą stogą ir įrengtą palėpę. Kadangi Inspekcija turi teisę reikalavimo įvykdymo terminą pratęsti tik vieną kartą, o dėl termino pratęsimo ilgesniam laikui sprendžia teismas, pareiškėja dėl termino savavališkos statybos padariniams pašalinti pratęsimo su 2015 m. birželio 3 d. prašymu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą. Ji taip pat prašė atnaujinti terminą tokiam prašymui pateikti.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnyje nustatyti terminai yra skirti užtikrinti operatyvų ir savalaikį valstybės institucijų reagavimą, nustatant savavališką statybą ir šalinant jos padarinius, bet ne statytojo (užsakovo) interesų gynybai, todėl nustatytų terminų nesilaikymas nešalina statytojo (užsakovo) pareigos atlikti atitinkamus veiksmus.
Atkreiptinas dėmesys, kad administracinių teismų praktikoje aiškinant Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies nuostatą, kuri nustato iš esmės tapačius dabar Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus terminus, yra pažymėta, kad įstatymas nenumato terminų, per kuriuos asmuo, prašantis pratęsti terminą reikalavimui (dabar – privalomam nurodymui) įvykdyti, turi kreiptis į inspekciją ar teismą, tačiau teisėjų kolegija ne kartą yra atkreipusi dėmesį į tai, jog pirmiau paminėtos teisės normos yra skirtos reguliuoti reikalavimui įvykdyti nustatyto termino pratęsimą, o ne atnaujinimą, todėl šiuo atveju taikoma bendra taisyklė, jog galima pratęsti tik nepasibaigusius terminus, o kai terminas jau yra pasibaigęs, jo pratęsimo galimybė išnyksta. Teisės aktai nenumato reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl pasibaigus reikalavime nustatytam terminui, prašymo pratęsti tokį terminą padavimas teismui nebetenka prasmės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2398-502/2016, 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2054/2014, 2013 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1972/2013, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1980/2013, 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3130/2012, 2012 m. gegužės 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-305/2012).
Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, pagal kurią teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.
Įvertinusi nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgusi į teisinį reglamentavimą bei aptartą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisėjų kolegija daro išvadą, kad asmuo, kuriam buvo nustatytas konkretus terminas privalomajam nurodymui įvykdyti, turi kreiptis į teismą su prašymu pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, tačiau tik iki nurodymo įvykdymo termino pabaigos. Kadangi R. M. dėl privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo į teismą kreipėsi jau po to, kai jis buvo pasibaigęs, pareiškėjos prašymas pratęsti reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminą negali būti tenkinamas. Taigi, nors nagrinėjamu atveju yra prasidėjęs procesas dėl savavališkos statybos įteisinimo, t. y. prasidėjo savavališkų statybos darbų pašalinimo procesas, kurio trukmė nebepriklauso nuo besikreipusio teisminės gynybos asmens valios, tačiau yra pasibaigęs laikas, kuris nebegali būtų pratęstas, per kurį šis procesas turėjo būti užbaigtas. Ginčo situacijos išsprendimas tenkinant vienos šalies interesus ir kartu nepaneigiant kitos pusės vykdomos įstatymų leidėjo nustatytos veiklos, kolegijos nuomone, būtų galimas jau kito proceso metu. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, prašymo pratęsti reikalavimo įvykdymo terminą neigiama baigtis pareiškėjos atžvilgiu toliau turėtų lemti Inspekcijos pareigą imtis veiksmų nustatytų Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 35 straipsnyje, o tokiu atveju teismas, priklausomai nuo byloje esančių įrodymų, turėtų nuspręsti, ar yra pagrindas nugriauti savavališkai pakeltą stogą ir įrengtą palėpę.
Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad pirmą kartą į teismą su pareiškimu šešiems mėnesiams pratęsti privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminą į Kauno apylinkės teismą R. M. kreipėsi 2015 m. balandžio 14 d., tačiau jos pareiškimą šio teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-12247-775/2015 buvo atsisakyta priimti. Pareiškėjai buvo išaiškinta, į kokį teismą ji turėtų kreiptis. Tą R. M. ir padarė, Kauno apygardos administraciniam teismui pateikdama 2015 m. birželio 3 d. prašymą. Aplinkybė, kad paduodama pareiškimą Kauno apylinkės teismui, pareiškėja sąžiningai klydo, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės, kadangi, kaip nurodytose nutartyse yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, termino atnaujinimo instituto įstatymo leidėjas nenustatė.
Pareiškėjos R. M. 2017 m. balandžio 3 d. pateiktų papildomų dokumentų, patvirtinančių, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto planavimo ir architektūros skyrius su pastabomis pritarė daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstravimo projekto projektinių pasiūlymų rengimo užduočiai bei buvo suorganizuotas viešasis susirinkimas, kad būtų galima susipažinti su projektiniais pasiūlymais ir pateikti pastabas, teisėjų kolegija neprideda prie bylos ir netiria, kadangi jie, padarius išvadą, jog yra praleistas terminas pateikti prašymą dėl privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo, neturi teisinės reikšmės (ABTĮ 138 str. 3 d.).
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes bei tinkamai vadovavosi teismų praktika analogiško pobūdžio bylose, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti, remiantis R. M. apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjos R. M. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Artūras Drigotas
Dainius Raižys
Virginija Volskienė