Pranešėjas D. Jocys                                                    Baudžiamoji byla Nr. 1A-140-361/2011

Teisėjas V. Gedeikis                                                  Teisminio proceso Nr. 1-44-1-00108-2008-9

                                                             Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.8.1.1.;

                                                             1.2.25.4.6.; 2.1.15.1.2.      (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

       LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

                                                            2011 m. balandžio 22 d.

      Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Daliaus Jocio,

teisėjų Eduardo Maškevičiaus ir Rasos Valentinienės,

sekretoriaujant Audriui Kvajauskui,

dalyvaujant prokurorei Alicijai Petkevičiūtei,

nukentėjusiosios V. S. atstovei advokatei Gražinai Mauručaitienei,

gynėjui advokatui Ignacijui Šuškevičiui,

nuteistajam E. M.,

ekspertui V. P.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios V. S. ir nuteistojo E. M. apeliacinius skundus dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2010-11-30 nuosprendžio, kuriuo E. M., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 6 d. laisvės atėmimu 3 metams, bausmę atliekant atvirojoje kolonijoje. Pritaikius BK 68 str., E. M. uždrausta vairuoti visų rūšių transporto priemones 3 metus.

Nuosprendžiu iš E. M. nukentėjusiajai V. S. priteista 75000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,              

n u s t a t ė:

E. M. nuteistas už tai, kad 2008 m. spalio 4 d., 18 val. 53 min., vairuodamas savo automobilį „Audi 90“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 14, 133, 134 punktų reikalavimus, t. y. 9 p. reikalavimus, įpareigojančius laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai; 14 p. reikalavimą, draudžiantį vairuoti transporto priemonę neblaiviam; 133 p. reikalavimus, įpareigojančius važiuoti neviršijant leistino greičio, o pasirenkant važiavimo greitį atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas; 134 p. reikalavimus, įpareigojančius vairuotoją atsiradus kliūčiai ar iškilus grėsmei eismo saugumui (jeigu jis gali tai pastebėti) sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeliant pavojaus kitiems eismo dalyviams, vairavo automobilį būdamas lengvai girtas, važiuodamas (duomenys neskelbtini) miestelio link nepasirinko saugaus važiavimo greičio, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kad priekyje dešiniosios važiuojamosios dalies pakraščiu ir kelkraščiu ta pačia kryptimi eina penkių asmenų grupė, pėsčiajam M. U. perbėgus iš dešiniosios važiuojamosios dalies į kairįjį kelkraštį ir sudarius kliūtį jo vairuojamam automobiliui nesulėtino greičio ir nestabdė automobilio savo eismo juostoje, o stabdydamas nusuko vairuojamą automobilį į kairįjį kelkraštį ir partrenkė ten ėjusį M. U., kuris dėl patirto kūno sumušimo, lydimo daugybinių sužalojimų bei kaukolės skliauto ir pamato kaulų skeveldrinių lūžių, besikomplikavusių nedideliu ūmiu vidiniu nukraujavimu, aspiracija krauju, mirė įvykio vietoje.

Nuteistasis E. M. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti, civilinį ieškinį dėl 75000 Lt neturtinės žalos atlyginimo atmesti. Nurodo, kad buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir padaryti esminiai BPK pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Dėl pareikšto kaltinimo jis iš dalies prisipažino, o būtent, kad vairavo būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tačiau pagrindinė autoįvykio priežastis yra pėsčiojo M. U. veiksmai. Be to, nesuprantama, kaip teismas padarė išvadą, kad automobilis bei M. U. lavonas buvo rasti kairiame kelkraštyje, kai autoavarijos vietos apžiūros protokole yra aiškiai nurodyta, kad automobilis bei M. U. lavonas yra pievoje tam tikrais atstumais nuo kelio važiuojamosios dalies (b. l. 6–7). Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, negalėjo remtis ir D. G. parodymais, kurie nepatvirtina jo, E. M., kaltės, nes D. G. nurodė, kad M. U. buvo partrenktas važiuojamojoje kelio dalyje. Apeliantas taip pat teigia, kad liudytojų N. V., A. S. bei P. K. parodymai jo kaltės neįrodo. Teismas nurodė, kad specialisto išvadoje Nr. 11K-1 ir eismo įvykio specialisto išvadoje Nr. 11K-212 (08) atsiradę prieštaravimai buvo pašalinti atlikus komisijos ekspertizę, todėl teismas remiasi tik jos išvadomis. Tačiau nesuprantama, kodėl teismas suteikia prioritetą vienai išvadai ir nesiremia kitomis, nors ekspertizės akte Nr. 11-662 (10) nurodyta, kad remiamasi specialisto išvadoje Nr. 11K-1 pateiktais skaičiavimais, nepaisydamas to, teismas išvadą Nr. 11K-1, kuri jam, E. M., yra palanki ir todėl ikiteisminis tyrimas jam buvo nutrauktas, atmeta. Ekspertizės akte yra nurodyta, kad susidariusiomis eismo įvykio aplinkybėmis pėsčiasis M. U. prieš kirsdamas važiuojamąją kelio dalį privalėjo tinkamai įsitikinti, kad tai daryti bus saugu ir nesudarys kliūties artėjančiam automobiliui, pažymėta, kad siekiant išvengti skersai kelio judančios kliūties – bėgančio pėsčiojo – partrenkimo vairuojamo automobilio nusukimas techniniu požiūriu yra nesaugus ir nepriimtinas. Toks kategoriškas ekspertų pasisakymas padarė įspūdį teismui, vertinusiam veiksmus. Tačiau nežinia, kodėl ekspertai tvirtina, kad apvažiuodamas kliūtį iš kairės pusės jis pasielgė nesaugiai ir nepriimtinai. KET 134 p. reikalavimas nedraudžia vairuotojui manevruoti ir apvažiuoti kliūtį, o būtent jame yra nurodyta, kad, jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Apvažiavimo manevras kaip tik ir sutapo su netikėtu kliūties atsiradimu ir su staigiu automobilio stabdymu. Kliūties atsiradimas buvo netikėtas, numatyti būtent tokius M. U. veiksmus nebuvo galima, kiekvieno žmogaus reakcija į judančios kliūties atsiradimą iš dešinės pusės – nusukti vairą į kitą pusę, t. y. į kairę pusę, tai ir buvo padaryta, tuo labiau, kad jokių priešpriešinių transporto priemonių nebuvo. Jeigu automobilis būtų buvęs stabdytas nenusukant vairo į kairę pusę, o stabdomas savo judėjimo juostoje, būtų buvę partrenkti kiti važiuojamojoje kelio dalyje ėję vaikinai, tad pasekmės galėjo būti dar baisesnės. Be to, ekspertai savo išvadas pateikia kaip tikėtinas. Nesutinka su išvada, jog M. U. buvo partrenktas kelkraštyje, nes pastarasis buvo partrenktas važiuojamojoje dalyje. Pagal automobilio stiklo šukių išbarstymą galima apytiksliai nustatyti partrenkimo vietą, nes stiklo šukių išbarstymo pradžia prasideda 2–3 metrai nuo sudaužymo vietos bei priklausomai nuo automobilio važiavimo greičio, o tai reiškia, kad M. U. buvo partrenktas ne kelkraštyje, o važiuojamojoje kelio dalyje, nes kelkraštyje buvo aptiktos automobilio stiklo šukės. Tiksliai tai galėtų paaiškinti specialistai, tačiau jis, E. M., neturėjo galimybės papildomai užduoti klausimų ekspertams autotechnikams, nes advokato prašymą iškviesti ir apklausti ekspertus autotechnikus teismas atmetė. Kelkraštyje aptikta kepurė apytiksliai nustato partrenkimo vietą, nes specialisto išvadoje Nr. 11K-1 yra nurodyta, kad nepritvirtinti užrišant, užsegant ar kitaip partrenktų pėsčiųjų galvos apdangalai dažniausiai nukrenta ir aptinkami ties partrenkimo vieta. M. U. partrenkimas įvyko kairėje kelio pusėje, tikėtina, kairiajame kelkraštyje, orientaciniai ties ar net ir prieš partrenktojo kepurės aptikimo vietą. Koks galėtų būti tas atstumas, taip ir liko neaišku, ar tai galėjo būti 0,5 metro ar vienas metras, o gal ir daugiau. Šito klausinio niekas neaiškino ir net nesistengė išaiškinti. Be to, kyla klausimas, kaip per tokį trumpą laiko tarpą M. U. spėjo perbėgti per kelią, atsidurti kelkraštyje ir jau eidamas kelkraščiu būti partrenktas. Jis pripažino savo kaltę dėl vairavimo neblaiviam, t. y. dėl KET 14 p. pažeidimo, tačiau priežastinio ryšio tarp pažeidimo ir nustatytų pasekmių nėra. Nesuprantama, kokius dar KET reikalavimus jis pažeidė, nes teismas nurodė KET pažeidimus bendromis frazėmis. Leistino važiavimo greičio jis neviršijo, nes ekspertai tiksliai nustatyti važiavimo greičio nesugebėjo, o nurodė ribą tarp 70–92 km/val. Ekspertai taip pat nenurodė, jog pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti buvo būtent jo, E. M., veiksmai, o nurodė, kad jo veiksmai tik sąlygojo eismo įvykio kilimą. Jis automobilį pradėjo stabdyti savo judėjimo juostoje ir tai yra nurodyta plane grafike ekspertizės akte Nr. 11-662 (10). Apsispręsti, kokių imtis veiksmų, turėjo 1–2 sekundes. Numatyti, kad artėjant prie jaunuolių grupės ir likus iki jų 30 metrų, kuris nors iš jų pradės bėgti per kelią, nebuvo galima ir neprivaloma. Tai buvo tiesus kelio ruožas, jeigu M. U. būtų laikęsis KET 87 p. reikalavimų, būtų pastebėjęs automobilį ir šį praleidęs, nelaimė nebūtų įvykusi. E. M. nurodo, kad  kiekvienas pėstysis, prieš pradėdamas eiti per kelią (pabrėžtina, kad tai buvo ne pėsčiųjų perėjoje), turi įsitikinti, kad tai daryti yra saugu. M. U. reikėjo palaukti 2 sekundes ir tik po to, kai automobilis būtų nuvažiavęs, eiti per kelią. Atsižvelgiant į specialistų išvadą, pėdsakų atsiradimas ant M. U. batų įrodo, kad pastarasis buvo partrenktas ant asfalto, t. y. važiuojamojoje kelio dalyje, o ne kelkraštyje, kur yra smėlis, ir pėdsakų ant batų neliktų. Pagrindinė teismo klaida susijusi su tuo, kur ekspertai autotechnikai nustatė partrenkimo vietą. Vadovautis prielaidomis teismas negalėjo. Ekspertizės aktai arba specialisto išvada pagal BPK 20 str. gali būti įrodymais, nustatinėjant asmens kaltę. Tačiau eismo įvykio ekspertizės išvados skiriasi, todėl teismas negalėjo prieiti teisingų išvadų, nes neginčytinai nebuvo nustatyta M. U. partrenkimo vieta, jo judėjimo trajektorija, kokiu tempu jis judėjo, nebuvo nustatyta, kad būtent jo, E. M., veiksmai, o ne paties M. U. neatsargus elgesys lėmė tokių sunkių pasekmių atsiradimą. Ekspertai autotechnikai nurodo, kad M. U. partrenkimas, tikėtina, įvyko kelkraštyje, tačiau tai tik tikėtina partrenkimo vieta, o ne kategoriškas tvirtinimas. Pagrindinė sąlyga šiam įvykiui kilti buvo M. U. veiksmai, šis nenustatytoje vietoje bėgdamas kirto kelią iš dešinės į kairę neįsitikinęs, kad tai daryti yra saugu, kad nėra artėjančių transporto priemonių, dėl to stabdant nebuvo techninės galimybės išvengti pėsčiojo partrenkimo, taigi teismas turėjo įvertinti abiejų eismo dalyvių padarytų pažeidimų reikšmę nusikalstamų padarinių atsiradimui. Vieta, kur įvyko M. U. partrenkimas, yra tiesus kelio ruožas, matomumas labai geras. Įspėjamųjų ženklų, kurie galėtų informuoti vairuotoją apie galimą pėsčiųjų pasirodymą kelyje tame ruože taip pat nebuvo. Apeliantas nurodo, kad pirmoje apklausoje teigė ir vis pabrėždavo, jog apvažinėjo grupę pėsčiųjų ir pasuko vairą kairiau, todėl ir išvažiavo į priešpriešinę judėjimo juostą. Specialisto išvadoje Nr. 11K-1 konkrečiai yra nurodyta, kad nebuvo techninės galimybės išvengti M. U. partrenkimo, todėl nėra nusikaltimo, numatyto BK 281 str. 6 d., sudėties, tačiau teismas visiškai ignoravo šią specialisto išvadą. Apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas, kodėl inkriminuoti KET 9 p., 133 p. pažeidimai ir koks jų priežastinis ryšys su kilusiais padariniais, nors jie visai nesusiję. Eismo įvykis nebūtų įvykęs, jei M. U. būtų laikęsis KET reikalavimų. M. U. buvo pats neatsargus ir būtent dėl jo paties veiksmų jis ir žuvo, todėl remiantis CK 6.253 str. 1 d. civilinė atsakomybė netaikoma, be to, M. U. veiksmai atitinka CK 6.253 str. 5 d. numatytus nukentėjusio asmens veiksmus, t. y. veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai.

Apeliaciniu skundu nukentėjusioji V. S. prašo nuosprendį pakeisti ir paskirti E. M. ne mažesnę nei BK 281 str. 6 d. numatytos sankcijos vidurkis bausmę bei visiškai patenkinti jos civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. E. M. paskirta aiškiai per švelni bausmė ir todėl nebus pasiekti bausmės tikslai. Teismas paskyrė minimalią sankcijoje už šią nusikalstamą veiką numatytą terminuoto laisvės atėmimo bausmę ir taip pažeidė BK 61 str. 4 d., kuri numato, kad, jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas skiria jam ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytas bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. BK 281 str. 6 d. numatytos bausmės vidurkis – 6,5 metų. Paskirti minimalią sankcijoje numatytą bausmę nebuvo jokių įstatymų numatytų pagrindų: E. M. kaltu neprisipažino, nesigailėjo dėl įvykdytos veikos, neatsiprašė, padarytos žalos neatlygino, todėl nebuvo jokių jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, kurios galėjo turėti įtakos skiriamai bausmei. E. M. ir anksčiau yra vairavęs transporto priemonę neblaivus, padaręs administracinės teisės pažeidimus, ir tai tik patvirtina, kad jo elgesys vairuojant transporto priemonę nesikeičia, iš jam paskiriamų nuobaudų jokių išvadų jis nepadaro. Teismas, skirdamas E. M. bausmę, nepakankamai atsižvelgė į jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, jo kaltės laipsnį, jo kaltės formą ir rūšį, jo asmenybę. Iš bylos aplinkybių matyti, kad E. M. paskyrus per švelnią bausmę, jis nebus paveiktas ateityje laikytis įstatymų ir nebus įgyvendintas teisingumo principas. Nors teismas nuosprendyje ir išdėstė visas aplinkybes apie E. M. padarytos veikos pavojingumą, jo šiurkštų KET pažeidimą, neatsakingumą, bet bausmę paskyrė visiškai priešingą nei nurodė savo motyvuose ir todėl ši nuosprendžio dalis turi būti pakeista, paskiriant E. M. didesnę laisvės atėmimo bausmę. Jai priteistas neturtinės žalos dydis yra per mažas, nekompensuoja patirtų išgyvenimų, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad šią žalą tiksliai apibrėžti, ją apčiuopti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tokios žalos tikslų piniginį ekvivalentą yra sunku. Neturtinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (taip pat ir jokia materialinė kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti. Kartu vienintelis, tinkamas šios žalos įvertinimo ir kompensavimo kelias yra įvertinti ją pinigais, tai toli gražu nereiškia, kad tai yra asmens išgyvenimų, skausmo, kančios, prarasto džiaugsmo kaina. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad E. M. veiksmais jai, V. S., padaryta neturtinė žala, tačiau įvertindamas interesų pusiausvyrą, priteisė tik ketvirtadalį prašomos priteisti sumos. Nuteistasis E. M. nebuvo pateikęs teismui jokių įrodymų apie savo turtinę padėtį, turimus išlaikytinius ar kitas aplinkybes, į kurias atsižvelgęs teismas galėjo mažinti prašomos priteisti žalos dydį. Nukentėjusioji pažymi, kad teismas neatsižvelgė, kad žuvo jos jau užaugintas sūnus, turėjęs aukštąjį išsilavinimą, savo verslą ir kad jis jai būtų padėjęs ateityje ligos ar materialinių sunkumų atveju. E. M. atliks bausmę ir sveikas, gyvas toliau gyvens, o ji savo sūnaus jau niekada nepamatys ir lankydama jo kapą patirs tik dvasines kančias.  Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias neturtinės žalos atlyginimą, neteisingai nustatė priteistinos žalos dydį, neatsižvelgė į visas aplinkybes ir todėl vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais bei susiformavusia teismine praktika priteistinos žalos dydis turi būti padidintas.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiosios apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusioji prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, jos skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusiosios apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, E. M. paskirti griežtesnę laisvės atėmimo bausmę, o priteistą neturtinę žalą padidinti iki 100000 Lt.

Apeliaciniai skundai atmestini.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu E. M. nuteistas už tai, kad vairuodamas transporto priemonę, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl to įvyko eismo įvykis ir žuvo žmogus. Aprašant nusikalstamos veikos aplinkybes, nurodyta, kad E. M. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau KET) 9, 14, 133 ir 134 p.

E. M. apeliaciniame skunde nurodo, jog pagrindinė priežastis autoįvykiui kilti buvo pėsčiojo M. U. veiksmai, vadinasi, ginčija priežastinį ryšį tarp padarytų pažeidimų ir kilusių pasekmių, tačiau pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad būtent E. M. padaryti KET pažeidimai lėmė kilusius padarinius – M. U. žūtį. Veikos padarymo metu galiojęs KET 14 p. draudė vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims. E. M. jam nustatyto girtumo neginčija, pripažįsta, jog prieš sėsdamas vairuoti automobilį vartojo alkoholio. Automobilio vairavimas yra gana rizikinga veikla, todėl automobilis yra priskiriamas prie didesnio pavojaus šaltinių. Taigi valdydamas automobilį asmuo turi būti ypač atidus ir apdairus bei elgtis taip, kad nesukeltų pavojaus sau ir kitiems eismo dalyviams: pasirinkti tinkamą greitį atsižvelgiant į kelio, eismo ir oro sąlygas. Todėl ne be reikalo KET keliamas imperatyvus reikalavimas, draudžiantis vairuoti automobilį apsvaigus nuo alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Juk būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir sėsdamas už automobilio vairo asmuo suvokia, kad dėl alkoholio vartojimo jo dėmesys ir orientacija susilpnėjusi ir tai  padidina eismo įvykio kilimo tikimybę. Po eismo įvykio E. M. buvo nustatytas 1,35 promilių girtumas ir, nors toks girtumas dar pripažįstamas lengvu, tačiau jau gerokai viršija minimalią lengvo girtumo ribą ir neabejotinai turi įtakos asmens reakcijai, dėmesiui, orientacijai, nepaisant to, E. M., šiurkščiai ignoruodamas KET reikalavimus, būdamas neblaivus sėdo prie vairo.

KET 133 p. įpareigoja vairuotojus neviršyti leistino greičio, o pasirenkant važiavimo greitį atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, be to, turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. Tai reiškia, jog saugus greitis ne visada tapatus leistinam. Iš bylos aplinkybių matyti, jog eismo įvykis įvyko gana tiesiame kelio ruože, kadangi buvo spalio pradžia, 18 val. 53 min. vakaro, tai nebuvo visiškai tamsus paros laikas, o liudytojai (D. G., N. V., A. S., P. K.) teisme nurodė, jog saulė dar nebuvo nusileidusi, buvo šviesu. Autoavarijos vietos apžiūros protokole užfiksuota, jog kelio danga sausa, asfaltas (b. l. 5–9, t. 1). Taigi važiavimo sąlygos buvo geros, todėl E. M., vairuodamas automobilį, keliu ėjusius pėsčiuosius galėjo pamatyti iš pakankamo atstumo, jog įvertinęs eismo sąlygas, sugebėtų pasirinkti pakankamai saugų greitį. Ikiteisminio tyrimo metu buvo skirta komisijos eismo įvykio ekspertizė, kuri atsakė, kad E. M. iki eismo įvykio važiavo 69,4–92,6 km/val. greičiu. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodoma, jog iki tol gautose specialisto išvadose atsiradę prieštaravimai buvo pašalinti atlikus komisijos ekspertizę, todėl teismas remiasi tik jos išvadomis. Apeliaciniame skunde teigiama, jog nesuprantama, kodėl teismas suteikia prioritetą vienai ekspertizei ir atmeta kitas, tačiau toks teiginys nepagrįstas. Komisijos ekspertizė ir buvo skirta tam, jog pašalintų buvusius prieštaravimus, abejoti jos išvadų teisingumu, ekspertų naudotomis metodikomis ir kompetencija kolegija neturi pagrindo. Be to, ir pats nuteistasis teisme teigė, jog važiavo 90–100 km/val. greičiu, iki pėsčiųjų likus maždaug 30 m, buvo sulėtinęs iki 70 km/val. Teisme E. M. nurodė, jog pėstieji eidami buvo užėmę nemenką kelio dalį, taigi eismo sąlygos automobilį vairuojančiam E. M. buvo šiek tiek apsunkintos dėl pakele vaikščiojusių asmenų, kurie, pasak nuteistojo, eidami buvo užėmę ir dalį važiuojamosios kelio dalies, todėl ekspertų skaičiavimais nustatytas 69,4–92,6 km/val. automobilio greitis prieš susidūrimą neatitinka kiekvienam vairuotojui keliamo saugaus greičio pasirinkimo reikalavimo.

KET 134 p. numatė, kad jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Iš paties E. M. parodymų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, matyti, jog jis pėsčiuosius pastebėjo ne staiga ir visai netikėtai, juolab, jog kelio matomumas eismo įvykio vietoje pakankamai geras, jokie pakelėje esantys objektai neužstoja važiuojamosios dalies (tai matyti ir iš liudytojų parodymų patikrinimo vietoje protokole esančių įvykio vietos nuotraukų), todėl vairuotojas galėjo įvertinti, jog dešiniąja pakele eina asmenų būrys, ir siekdamas juos saugiai aplenkti, turėjo sulėtinti greitį tiek, kad pastebėjęs netikėtą kliūtį, šiuo atveju M. U. perbėgimą į kitą kelio pusę, būtų galėjęs sustabdyti, nesukeldamas pavojaus nei M. U., nei kitiems pėstiesiems, tačiau šiuo atveju E. M. pasielgė priešingai, atliko su saugiu eismu niekaip nesuderinamą manevrą – nusuko automobilį į tą pusę, į kurią pajudėjo ir pėsčiasis M. U.. Komisijos ekspertizės išvadoje taip pat konstatuota, jog pėsčiajam M. U. pradėjus bėgti per važiuojamąją kelio dalį link kairiojo šaligatvio, E. M. privalėjo lėtinti greitį savo eismo juostoje (b. l. 15, t. 2). Nors apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad KET 134 p. reikalavimas nedraudžia vairuotojui manevruoti ir apvažiuoti kliūtį, tačiau saugaus eismo požiūriu nepateisinamas automobilio sukimas į tą pačią pusę, į kurią juda ir kliūtis (šiuo atveju M. U.). Nepakankamai atsakingai vairuodamas automobilį, E. M. pažeidė ir KET 9 p., kuriame nurodyta, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai.

Pripažįstant asmenį kaltu pagal BK 281 str. 6 d., nepakanka, jog būtų konstatuoti atitinkami KET pažeidimai bei kilusios pasekmės – asmens žūtis, būtina nustatyti ir priežastinį ryšį tarp KET pažeidimų ir kilusių padarinių. E. M. apeliaciniame skunde teigia, jog pagrindinė priežastis eismo įvykiui kilti buvo paties M. U. veiksmai, tačiau kolegija su tuo nesutinka ir konstatuoja, jog akivaizdu, kad pats M. U. buvo neatsargus, tačiau priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais yra susiję būtent E. M. padaryti KET pažeidimai. Ekspertizės akte nurodoma, kad vairuotojas E. M., neišvažiuodamas į kairįjį kelkraštį, žiūrint (duomenys neskelbtini) link, turėjo techninę galimybę išvengti šio eismo įvykio – M. U. partrenkimo, tokia eksperto išvada visiškai paneigia apeliacinio skundo argumentus, kad nenusukus automobilio į kairę pusę, būtų buvę partrenkti dešiniajame kelkraštyje ėję kiti pėstieji. Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat teigia, jog kliūties atsiradimas buvo netikėtas, natūrali reakcija į judančios kliūties atsiradimą iš dešinės pusės yra nusukti vairą į kitą pusę, ką jis ir padarė, tačiau su tuo sutikti negalima, toks manevras nėra tinkamas tokioje situacijoje ir sukelia didžiulę grėsmę eismo saugumui, kadangi automobilis judėjo į tą pačią pusę, į kurią judėjo ir pėsčiasis. Jeigu E. M. būtų nepažeidęs KET reikalavimų, pasirinkęs saugų greitį ir tinkamai įvertinęs eismo sąlygas, būtų saugiai prasilenkęs tiek su M. U., tiek su dešinėje kelio pusėje likusiais pastarojo draugais, juolab, jog, kaip pažymėjo ir ekspertai, tokią techninę galimybę E. M. turėjo. Neadekvačią E. M. reakcijai į netikėtai kelyje pasirodžiusį pėsčiąjį neabejotinai turėjo įtakos ir jo neblaivumas, kadangi asmens, apsvaigusio nuo alkoholio, reakcija yra vangesnė, orientacija apsunkinta, todėl saugiai valdyti padidinto pavojaus šaltinį ir tinkamai įvertinti kelyje atsiradusias netikėtas kliūtis yra sudėtinga, vairuotojas nebėra pajėgus susidariusioje situacijoje priimti tinkamiausią sprendimą dėl automobilio valdymo,  tai patvirtina ir šiuo konkrečiu atveju kilęs eismo įvykis, kai buvo atliktas visiškai nesaugus manevras, dėl kurio didžiausia grėsme saugiam eismui tapo jau nebe KET pažeidę pėstieji, tačiau būtent automobilį vairavęs E. M., kuris dėl paties padarytų KET pažeidimų nesugebėjo saugiai aplenkti pėsčiųjų ir automobiliu kliudė M. U., pastarasis eismo įvykyje ir žuvo.

Apeliaciniame skunde E. M., ginčydamas savo kaltę dėl eismo įvykio, pažymi, jog M. U. buvo partrenktas važiuojamojoje kelio dalyje. Apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą ir apklausė ekspertą V. P.. Tiesa, ekspertas, be kita ko, apžiūrėjęs žuvusiojo M. U. batus, nepaneigė, jog M. U. buvo partrenktas ant asfalto, tačiau ekspertas taip pat nurodė, jog galvos dangalai, jei jie nepririšti, dažniausiai krenta labai arti nuo įvykio vietos, nors ši taisyklė nėra kategoriška, nes krentantį galvos apdangalą gali kliudyti ir automobilis. Šiuo konkrečiu atveju, kaip matyti iš eismo įvykio vietos plano (b. l. 9, t. 1), kepurė buvo nukritusi kelkraštyje, 0,9 m atstumu nuo asfalto dangos. Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog stiklo šukės buvo rastos kelkraštyje, o jos paprastai randamos 2–3 metrai nuo įvykio vietos. Ekspertas V. P. apeliacinės instancijos teisme paaiškino, jog duženos paprastai atsiduria kiek toliau nuo įvykio vietos, taigi partrenkimo vieta būna prieš šukes. Apžiūros metu užfiksuota, jog kelio kelkraštyje, griovio vidiniame šlaite, griovio dugne esančiuose transporto priemonės padangų paliktuose pėdsakuose yra skaidraus stiklo žibinto šukių (b. l. 18–27, t. 1). Iš bylos duomenų matyti, jog tiek kepurė, tiek šukės rastos kelkraštyje, tačiau ekspertas šių aplinkybių, kaip labai tiksliai nurodančių partrenkimo vietą, nevertino. Nepaisant to, kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, vis dėlto pripažįsta, jog tikslios partrenkimo vietos nustatymas, net jei M. U. ir buvo partrenktas ant asfalto, o ne kelkraštyje, kaip teigia apeliantas, nepašalina E. M. atsakomybės dėl kilusių pasekmių, kadangi jas lėmė nuteistojo padaryti KET pažeidimai, iš kurių vairavimas apsvaigus nuo alkoholio laikytinas šiurkščiu, ir jei šie KET pažeidimai nebūtų buvę padaryti, eismo įvykis nebūtų kilęs, net ir pėstiesiems einant keliu ne pagal KET reikalavimus.

Nukentėjusiosios apeliaciniame skunde teigiama, kad E. M. skirta per švelni bausmė, nurodoma kad bausmės vidurkis yra 6,5 m, o skirti minimalią bausmę E. M. nebuvo pagrindo. BK 281 str. 6 d. numato, kad šią veiką padariusiam asmeniui skiriama nuo 3 iki 10 metų laisvės atėmimo. Pirmosios instancijos teismas E. M. skyrė minimalią sankcijoje numatytą 3 metų laisvės atėmimo bausmę. BK 61 str. 2 d. numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Ši baudžiamojo įstatymo nuostata neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį ar nustatyti jos dydį, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą bei nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio. Pažymėtina, jog BK 61 str. 2 d. dispozicija neturi būti suprantama kaip reikalavimas skirti bausmę, artimą taikomo BK straipsnio sankcijoje numatytos tam tikros bausmės rūšies vidurkiui. LAT yra ne kartą pažymėjęs, jog ši norma reguliuoja bausmės dydžio apskaičiavimo metodą, o ne nustato bausmės dydžio skyrimo taisyklę (kasacinė byla Nr. 2K-209/2006, 2K-320/2007). Skirdamas minimalią BK 281 str. 6 d. numatytą laisvės atėmimo bausmę, pirmosios instancijos teismas savo sprendimą pakankamai motyvavo, kolegija su šiais motyvais sutinka ir jų nebekartoja, tik pažymi, jog apylinkės teismas, skirdamas bausmę, tinkamai vadovavosi BK 54 str. numatytais bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padarytos veikos pavojingumą, kaltę, asmenybę, įvertino, kad padarytas šiurkštus KET pažeidimas, taip pat pripažino, kad veikai įtakos turėjo rizikingas nukentėjusiojo elgesys ir tai lengvina E. M. atsakomybę, apeliacinės instancijos teismas su tuo visiškai sutinka, kadangi nekyla abejonių, jog išbėgdamas prieš atvažiuojantį automobilį M. U. pats prisidėjo prie tokių skaudžių pasekmių kilimo ir į tai turi būti pakankamai atsižvelgta skiriant bausmę E. M., tai pagrįstai ir buvo padaryta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje.

Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiajai V. S. sumažino prašomą priteisti 300000 Lt neturtinės žalos dydį ir priteisė 75000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Vertindamas nukentėjusiosios prašomą priteisti sumą, teismas išdėstė motyvus dėl priteisiamos žalos dydžio, vadovavosi Lietuvos Respublikos CK numatytais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais, atsižvelgė ne tik į V. S. patirtus išgyvenimus dėl sūnaus žūties, E. M. kaltę, šiurkštų KET nesilaikymą, turtinę padėtį, bet ir besiklostančią teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, priešingų interesų pusiausvyrą. Kolegija, sutikdama su šiais motyvais, jų plačiau nebekomentuoja, tik papildo, kad ir pats žuvusysis buvo neatsargus, nesilaikė KET reikalavimų, tiek su draugais eidamas dešiniuoju kelkraščiu, tiek bėgdamas per važiuojamąją kelio dalį prieš atvažiuojantį automobilį, todėl šios aplinkybės taip pat turi reikšmės mažinant prašomą priteisti neturtinę žalą. Kolegijos nuomone, apylinkės teismo V. S. priteista suma yra pakankamai solidi, todėl keisti jos dydį apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad dėl nukentėjusiojo neatsargumo, remiantis CK 6.253 str. 1 d., civilinė atsakomybė netaikoma, tačiau toks teiginys nepagrįstas, kadangi byloje nustatyta, kad būtent E. M. yra kaltas dėl eismo įvykio ir kilusių pasekmių, todėl nuteistas dėl BK 281 str. 6 d. numatyto nusikaltimo padarymo. V. S. byloje pripažinta nukentėjusiąja, o nuo nusikaltimo nukentėję asmenys turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą, šia teise nukentėjusioji pasinaudojo, pareiškė civilinį ieškinį ir apylinkės teismas jį išnagrinėjo, nuspręsdamas dėl neturtinės žalos dydžio, įvertino žalos dydžio nustatymui reikšmingus kriterijus. Remtis CK 6.253 str. ir netaikyti E. M. civilinės atsakomybės nėra pagrindo.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

n u t a r i a:

nuteistojo E. M. ir nukentėjusiosios V. S. apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkas                                                    Dalius Jocys

Teisėjai                                                                  Eduardas Maškevičius

                                                                                Rasa Valentinienė