Administracinė byla Nr. I-119-342/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01359-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 1.16.2; 1.16.5; 3.21

(S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 16 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Aušrelė Mažrimienė,

sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Renatai Šarkauskienei,

dalyvaujant pareiškėjui R. Ž.,

2016 m. gegužės 5 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. Š. (Š.), J. S., R. Ž., V. M., R. P. prašymą atsakovei Klaipėdos teritorinei muitinei, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Muitinės departamento prie Finansų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

n u s t a t ė:

pareiškėjai R. Š. (Š.), J. S., R. Ž., V. M., R. P. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą, prašydami priteisti iš atsakovo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. bei priteisti 5 procentų dydžio metinių palūkanų už teismo sprendimu priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Prašyme ir jo patikslinimuose (b.l. 3-8; 13-18; 30-32) pareiškėjai nurodo, jog ginčo laikotarpiu dirbo Klaipėdos teritorinėje muitinėje atitinkamose pareigose. Teigia, jog darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl to, kad 2009 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Valstybės tarybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu (įsigaliojo nuo 2009 m. gegužės 1 d.) buvo pakeistas minėto įstatymo 1 priedas, nustatantis atskirų kategorijų pareiginių algų koeficientus, kurie buvo sumažinti 15 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojams bei todėl, jog 2009 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymą (įsigaliojusį 2009 m. rugpjūčio 1 d.), kuriuo sumažinti 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginiai algų koeficientai bei priedai už kvalifikacines klases. Argumentuoja, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad aukščiau cituojamomis Valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas ir šios įstatymo nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“. Būtent iš šio Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatų pareiškėjai ir kildina reikalavimą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.  Prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atitinkamai: R. P. – 3878,90 Lt, J. S. – 1340,99 Lt, R. Š. (Š.) – 909,42 Lt, V. M. – 1704,94 Lt, R. Ž. – 802,94 Lt.

Pareiškėjas R. Ž. teismo posėdžio metu prašo tenkinti patikslintą prašymą jame išdėstytų motyvų pagrindu. Prašo teismo iš Klaipėdos teritorinės muitinės priteisti jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

Kiti pareiškėjai – R. P., J. S., R.Š. (Š.), V. M. į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Atsakovė Klaipėdos teritorinė muitinė atsiliepimu (b.l. 38-40) prašė pareiškėjų prašymą atmesti. Paaiškino, kad ji, vykdydama įstatymų nuostatas, teisėtai taikė sumažintus valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus. Pažymėjo, jog įstatymų leidėjas turėtų nustatyti asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Atsakovė nurodė, jog Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. rugsėjo 19 d. įstatymu Nr. XII-523 pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. Pabrėžė, jog pareiškėjai į teismą kreipėsi praleidę taikytiną Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Be to, pagal Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto (toliau – ir Statutas) 54 straipsnio 5 dalį muitinės pareigūnui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su tarnybos santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos valstybė, atstovaujama Muitinės departamento prie Finansų ministerijos, atsiliepime (b.l. 35-37) išdėstytais analogiškais argumentais taip pat prašė pareiškėjų prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodytos proceso šalys į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai. Kadangi byloje pakanka rašytinių duomenų išnagrinėti ją iš esmės, todėl byla nagrinėtina iš esmės nurodytoms proceso šalims nedalyvaujant (ABTĮ 78 str. 3 d.).

Teismas

k o n s t a t u o j a :

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjų darbo užmokesčio sumažinimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjai kreipėsi į teismą, prašydami iš atsakovės priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, kuri susidarė sumažinus valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus bei priedus už kvalifikacinę klasę, laikotarpiais nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. 

Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjai ginčo laikotarpiu dirbo Klaipėdos teritorinėje muitinėje: R. Š. (Š.) – Muitinės veiklos organizavimo skyriaus vyriausioji inspektorė (iki 2012-01-01, A lygis, 11 kategorija), Muitinės kontrolės organizavimo skyriaus vyriausioji inspektorė (iki 2012-12-10, A lygis, 11 kategorija), Nidos kelio posto pamainos viršininkė (iki 2013-10-04, A lygis, 11 kategorija), Nidos kelio posto viršininkė (A lygis, 12 kategorija); J. S. – Nidos kelio posto pamainos viršininkas (A lygis, 12 kategorija, iki 2013-02-17  buvo 11 kategorija); R. Ž. – Nidos kelio posto viršininkas (A lygis, 12 kategorija, iki 2013-02-17 buvo 11 kategorija); V. M. – Nidos kelio posto pamainos viršininkas (A lygis, 12 kategorija), R. P. – Posto viršininkė (A lygis, 14 kategorija) (b.l. 41-48). Atsakovės pateiktos pažymos apie ginčo laikotarpiu apskaičiuotą darbo užmokestį patvirtina, jog pareiškėjai R. P. neišmokėta darbo užmokesčio dalis yra 3878,90 Lt (1123,41 Eur), J. S. – 1340,99 Lt (388,38 Eur), R. Š.  (Š.)– 909,42 Lt (263,39 Eur), V. M. – 1704,94 Lt (493,78 Eur), R. Ž. – 802,94 Lt (232,55 Eur, b.l. 19-26).

Muitinės pareigūnų darbo apmokėjimo tvarką nustato Valstybės tarnybos įstatymas (Statuto 45 str.). Pagal Įstatymo 23 straipsnį valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. To paties Įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (1 priedas). Statuto 46–48 straipsniuose įtvirtintos muitinės pareigūnams mokamų priedų ir priemokų rūšys, dydžiai ir apskaičiavimo tvarka.

Seimas 2009 m. balandžio 23 d. priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu (įsigaliojusiu 2009 m. gegužės 1 d.) pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą ir sumažino 15–20 kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, tačiau kitų valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų (1–14) pareiginės algos koeficientai minėtu įstatymu mažinami nebuvo. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas buvo pakeistas dar kartą, sumažinant 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, tačiau kitų valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų (1–10) pareiginės algos koeficientai nebuvo mažinami. Pažymėtina, kad sumažinti pareiginių algų koeficientai galiojo iki 2013 m. rugsėjo 30 d.

Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas nustatyti šių asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; tai, be kita ko, reiškia, kad turi būti nustatyta tvarka, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Taigi šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime pažymėjo, kad Statuto 47 straipsnio 2 dalyje nustatyti muitinės pareigūnams mokami pareiginės algos priedai už kvalifikacinę kategoriją nebuvo mažinami. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas „Valstybės žiniose“ buvo oficialiai paskelbtas 2013 m. spalio 1 d. Pareiškėjai, manydami, kad jų teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista ir turi būti ginamos priteisiant visą dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo (dėl sumažintų pareiginės algos koeficientų) susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, kreipėsi į teismą, t. y. pareiškėjai iš esmės prašė ginčą išspręsti tiesiogiai taikant Konstituciją.

Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Pažymėtina, kad dėl ekonomikos krizės neproporcingai atlyginimas buvo sumažintas tiek karjeros valstybės tarnautojams, tiek statutiniams valstybės tarnautojams, todėl šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika. Šiuose sprendimuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 2 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas), taikant Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies nuostatas, galiojusias nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Taigi Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką.

Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teismas vertina, kad pareiškėjų dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jų reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Klaipėdos teritorinei muitinei) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Pažymėtina, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje  Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. kovo 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-31-552/2016)). Tuo tarpu Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr. Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimus, 2004 m. vasario 13 d. sprendimą, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš konstitucijos kyla maksima, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Be to, administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 4 d.). Taigi, pirmosios instancijos teismui yra privalomas jurisprudencijos tęstinumas ir sprendimai grindžiamai remiantis jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais.

Pareiškėjai prašymu taip pat prašė priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas už teismo sprendimu priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Netenkinus reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, išvestinis reikalavimas priteisti 5 procentų palūkanas taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aktualią praktiką darytina išvada, jog pareiškėjų prašymo ir patikslintų prašymų reikalavimai priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį laikytini nepagrįstais ir atmestini.

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, teismas

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjų R. Š. (Š.), J. S., R. Ž., V. M., R. P. prašymą ir patikslintus prašymus atmesti kaip nepagrįstus.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Teisėja                                                                                                 Aušrelė Mažrimienė