Civilinė byla Nr. e2A-833-823/2017

                                                                                         Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00133-2015-2

                                                                                         Procesinio sprendimo kategorija 2.6.1.3.6

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

                            LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 4 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Čekanauskaitės ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. kovo 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-805-265/2017, kuriuo buvo tenkintas ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Sauliaus transporto sistemos“ ieškinys atsakovei dėl skolos priteisimo, ir

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. Ginčas byloje kilęs dėl atsakovės pareigos atlyginti išlaidas, susijusias su pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) nuostatas konfiskuotų transporto priemonių nuvežimu ir saugojimu.
2. Ieškovė UAB „Sauliaus transporto sistemos“ kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis 2012 m. balandžio 30 d. ieškovės ir Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Tauragės apskrities VPK) sudarytos laikinos sutarties dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo Šilutės rajone sąlygą, įtvirtintą 3.12 punkte; 2012 m. gegužės 25 d. ieškovės ir Tauragės apskrities VPK sudarytos sutarties dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo, krovinių pervežimo Šilutės rajone sąlygą, įtvirtintą 3.12 punkte; priteisti solidariai iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) ir Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Klaipėdos apskrities VPK) ieškovės naudai 23 189,72 EUR įsiskolinimą; iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos VMI, ir Tauragės apskrities VPK solidariai ieškovės naudai priteisti 92 324,48 EUR dydžio įsiskolinimą; solidariai iš atsakovų ieškovės naudai priteisti 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir visas bylinėjimosi išlaidas.
3. Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. sausio 4 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies – ieškovei UAB „Sauliaus transporto sistemos“ iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos VMI, priteisė 7 348,24 EUR skolą, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. kovo 17 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 267,88 EUR bylinėjimosi išlaidų; kitų ieškinio reikalavimų netenkino.
4. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. spalio 19 d. nutartimi panaikino Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimo dalis, kuriomis ieškovei UAB „Sauliaus transporto sistemos“ iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos VMI, priteista 7 348,24 EUR skolos, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. kovo 17 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 267,88 EUR bylinėjimosi išlaidų, taip pat ieškovei grąžinta 74 EUR permokėto žyminio mokesčio ir bylą dėl panaikintų sprendimo dalių perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kitą Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.
5. Grąžinus bylą nagrinėti iš naujo ieškovė UAB „Sauliaus transporto sistemos“ pateikė patikslintą ieškinį, prašydama priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos VMI, ieškovės naudai 22 132,80 EUR įsiskolinimą, 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas; grąžinti ieškovei 1 527 EUR žyminio mokesčio.
6. Ieškovė nurodė, kad 2011 m. gegužės 19 d. ieškovė ir Klaipėdos apskrities VPK sudarė sutartį dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo Nr. 30-4-ST2-11-97 (toliau ir – Sutartis 2), kuria ieškovė įsipareigojo priverstinai nuvežti ir saugoti transporto priemones Šilutės rajono savivaldybės teritorijoje. Sutarties 3.10 punkte nurodyta, kad už transporto priemonės priverstinį nuvežimą, pervežimą, saugojimą atlygina transporto priemonės savininkas, valdytojas ar kitas asmuo, sutarties 9.6 punkte įtvirtinta transporto priemonių saugojimo kaina už vieną parą – 25 Lt, įskaitant PVM. Sutarties 3.12 punkte numatyta, kad transporto priemonės saugojimo išlaidos, patirtos po teismo sprendimo ją konfiskuoti įsiteisėjimo, apmokamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.
7. 2014 m. birželio 13 d. ieškovė ir Tauragės apskrities VPK sudarė viešojo pirkimo sutartį dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo Nr. 85-4-ST2-50 (toliau ir – Sutartis 5), kuria ieškovė įsipareigojo priverstinai nuvežti, pervežti ir saugoti transporto priemones Šilutės rajono savivaldybės teritorijoje. Pagal šios sutarties 6.1 punktą už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą moka administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo – 25 Lt (įskaitant PVM) už transporto priemonės iki 3,5 t vienos paros saugojimą (6.1.3 papunktis) ir 30 Lt (įskaitant PVM) už transporto priemonės, sveriančios daugiau kaip 3,5 t, vienos paros saugojimą (6.1.4 papunktis).
8. Nurodytas sutartis ieškovė vykdė tinkamai – gavusi užsakovo įgaliotų asmenų iškvietimus nuvykdavo į jų nurodytą vietą, perimdavo sulaikytas transporto priemones, atveždavo jas į automobilių saugojimo aikštelę ir saugodavo. Sutarčių galiojimo laikotarpiu ieškovė saugojo daugiau kaip 140 transporto priemonių, kurias teismas nusprendė konfiskuoti, tačiau atsakovė vengia atsiskaityti už suteiktas paslaugas. Be to, transporto priemonės yra toliau saugomos, todėl, pasibaigus vienų transporto priemonių saugojimo laikotarpiui, pradedamos saugoti kitos transporto priemonės ir jų saugojimo išlaidos, sumažinus ieškinio reikalavimus, yra įtraukiamos papildomai (padidėjo) bei iš viso sudaro 22 132,80 EUR sumą.
9. 2017 m. kovo 1 d. teismo posėdžio metu ieškovė sumažino patikslinto ieškinio reikalavimus iki 21 677,50 EUR.
10. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama VMI, su patikslintu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad valstybė, atstovaujama VMI, nėra šių santykių dalyvė, todėl negali būti ir atsakove nagrinėjamoje byloje. Konfiskuotų transporto priemonių saugojimas ir apmokėjimas už suteiktas šių transporto saugojimo paslaugas iki konfiskuotų transporto priemonių perdavimo kitai valstybės institucijai, t. y. VMI, yra policijos  įstatyminė pareiga. VMI atsako tik už tas turto saugojimo išlaidas, kurios susidarė po to, kai atitinkamas turtas buvo jai perduotas. Pagal Sutarties 5 6.1 punktą ieškovė ir policija rašytiniu sandoriu įsipareigojo, kad už transporto priemonės saugojimą moka administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo. Didžioji dalis ieškiniu prašomų priteisti automobilių saugojimo išlaidų susidarė dėl tam tikrų subjektų netinkamo pareigų vykdymo, lėmusio nepagrįstai ilgą automobilių saugojimo laikotarpį.
11. 2017 m. kovo 1 d. teismo posėdžio metu atsakovė nurodė, kad sutinka su ieškinio reikalavimais dėl 1 579,05 EUR sumos.
12. Trečiasis asmuo Tauragės apskrities VPK su patikslintu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovės reikalavimai nepagrįsti, kadangi tarp ieškovės ir atsakovės nebuvo sudaryta jokių saugojimo paslaugų sutarčių. Ieškovei nepriklauso patirtų išlaidų atlyginimas už konfiskuotų transporto priemonių saugojimą už laikotarpį nuo teismo priimtų nutarimų šias transporto priemones konfiskuoti įsiteisėjimo dienos iki faktinio transporto priemonių paėmimo dienos, kadangi ieškovė pati sutartimi įsipareigojo, kad neteiks jokių pretenzijų dėl šių išlaidų.
13. Trečiasis asmuo antstolis A. S. prašė nagrinėti bylą teismo nuožiūra.
14. Kiti tretieji asmenys teismo nustatytu terminu atsiliepimų į patikslintą ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

15. Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. kovo 21 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino visiškai – ieškovei UAB „Sauliaus transporto sistemos“ iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos VMI,  priteisė 21 677,50 EUR skolos, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. kovo 17 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 5 318,40 EUR bylinėjimosi išlaidų; priėmė ieškovės atsisakymą nuo reikalavimo dėl 455,30 EUR sumos priteisimo ir šioje dalyje civilinę bylą nutraukė; grąžino ieškovei UAB „Sauliaus transporto sistemos“ 1 537,26 EUR permokėto žyminio mokesčio.
16. Pasisakydamas dėl Sutarties 2 teismas nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. spalio 19 d. nutartimi, grąžindamas bylos dalį iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, konstatavo, jog valstybė, kaip konfiskuoto turto savininkė, prisiima pareigą sumokėti visas išlaidas, susijusias su jai perduoto konfiskuoto turto saugojimu ir kitais veiksmais, tvarkant bei realizuojant konfiskuotą turtą. Šias išlaidas apmoka VMI iš jai skirtų valstybės biudžeto asignavimų. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. spalio 19 d. nutartyje taip pat konstatavo, kad ieškovė pagrįstai ieškinyje (kiek tai susiję su reikalavimu dėl atlyginimo už konfiskuotų transporto priemonių saugojimą priteisimo) atsakove įvardijo ne atitinkamą valstybės instituciją, o pačią valstybę, jos atstove nurodydama VMI.
17. Atsiliepimu į patikslintą ieškinį atsakovė nurodė sutinkanti, kad nuo teismų nutarimų dėl transporto priemonių konfiskavimo įsiteisėjimo momento automobiliai tapo valstybės nuosavybe, o jų saugojimo išlaidas turėtų padengti valstybės atstovai iš jiems skirtų valstybės biudžeto asignavimų, tačiau atkreipė dėmesį į tai, kad valstybės atstovais yra ir policijos komisariatai, kuriems skiriami valstybės biudžeto asignavimai. Teismas su šiais atsakovės teiginiais nesutiko, spręsdamas, kad ieškovė nagrinėjamu atveju pagrįstai reiškia patikslintą ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai VMI.
18. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nėra keliamas atsakomybės dėl transporto priemonių neperdavimo klausimas, taigi atsakovės teikti duomenys apie tai, kad jai nebuvo žinoma apie konfiskuotas transporto priemones, neturi teisinės reikšmės nagrinėjamu atveju. Pareigų neįvykdymas po automobilio konfiskacijos, t. y. jo neperdavimas VMI, nekeičia nuosavybės teisės į jį.
19. Teismas nurodė, kad ieškovė, atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą dėl protingo atlyginimo dydžio už saugomas transporto priemones, sumažino 2011 m. gegužės 19 d. sutartyje numatytą įkainį iki 1,45 EUR už kiekvieną saugojimo dieną. Tarp šalių nėra ginčo dėl ieškovės Konfiskuotų transporto priemonių saugojimo lentelėje Nr. 1 nurodytų duomenų, todėl teismas pateiktais duomenimis vadovavosi priimdamas sprendimą. Iš ieškovės pateiktos Konfiskuotų transporto priemonių saugojimo lentelės Nr. 1 matyti, kad pagal 2011 m. gegužės 19 d. sutartį buvo saugoma iš viso 19 transporto priemonių, saugota 3 197 parą, todėl saugojimo kaina už visą laikotarpį sudaro 4 635,65 EUR (3 197 x 1,45 EUR). Iš minėtos lentelės taip pat matyti, kad ieškovė saugojimo laikotarpį apskaičiavo vadovaudamasi kasacinio teismo išaiškinimu bei teisiniu reglamentavimu, kad Lietuvos Respublika yra atsakinga už valstybės naudai konfiskuotų transporto priemonių saugojimą už laikotarpį nuo teismo priimtų nutarimų konfiskuoti transporto priemones įsiteisėjimo dienos iki faktinio transporto priemonių paėmimo iš ieškovei priklausančios transporto priemonių stovėjimo aikštelės dienos. Atsižvelgęs į tai teismas darė išvadą, kad ieškovės reikalavimas priteisti 4 635,65 EUR skolą pagal Sutartį 2 yra pagrįstas.
20. Pasisakydamas dėl Sutarties 5 teismas pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. spalio 19 d. nutartyje, grąžindamas bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, konstatavo, jog, siekiant nustatyti atlyginimo už ieškovės suteiktas paslaugas Sutarties 5 pagrindu teisingą dydį, svarbu nustatyti, kiek ieškovės saugotų transporto priemonių buvo nevežta, saugoma ir/ar konfiskuota pagal ATPK normas (sutarties 6.1. punktas), o kiek transporto priemonių buvo priverstinai nuvežta, perkelta, saugoma Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – SEAKĮ) 33 straipsnyje 2 dalyje numatytais atvejais, arba jas (transporto priemones) paėmus policijai ikiteisminio tyrimo metu, arba teismo sprendimu jas (transporto priemones) konfiskavus pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) normas (sutarties 6.2. punktas). Teismas nustatė, kad visos transporto priemonės, nurodytos Lentelėje Nr. 2, buvo saugotos ir/ar konfiskuotos pagal ATPK normas.
21. Sutarties 5 6.1. punkte numatyta, kad saugotojas (ieškovė) turi teisę už priverstinį transporto priemonių nuvežimą ir saugojimą tais atvejais, kai transporto priemonė yra nuvežta ir saugoma pagal ATPK normas, gauti atlygį už paslaugą iš administracinėn atsakomybėn traukiamų asmenų. Tačiau iš ieškovės pateiktos lentelės Nr. 2 matyti, kad ieškovė reiškia reikalavimą priteisti įsiskolinimą pagal šią sutartį tik už laikotarpį nuo teismo priimtų nutarimų konfiskuoti transporto priemones įsiteisėjimo dienos iki faktinio transporto priemonių paėmimo iš ieškovei priklausančios transporto priemonių stovėjimo aikštelės dienos, t. y. už laikotarpį, kai konfiskuotų transporto priemonių nuosavybė buvo perėjusi Lietuvos Respublikai. Pagal Sutartį 5 buvo (yra) saugota iš viso 123 transporto priemonės, saugota 11 753 parą, o saugojimo kaina už visą laikotarpį iš viso sudaro 17 041,85 EUR (12 067 x 1,45 EUR). Atsižvelgdamas į tai teismas pripažino pagrįstu ieškovės reikalavimą ir pagal Sutartį 5.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

22. Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama VMI, apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. kovo 21 d. sprendimą panaikinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Ieškovė, siekdama laimėti konkursus dėl transporto priemonių saugojimo paslaugų suteikimo su policijos komisariatais galimai sąmoningai sudaro jas sau nenaudingomis sąlygomis, t. y. įsipareigoja paslaugas teikti neatlygintinai, o vėliau iš valstybės, atstovaujamos VMI, su kuria ieškovė nėra pasirašiusi jokių paslaugų teikimo sutarčių ir kuri nėra sutartinių santykių su ieškove dalyvė, reikalauja atlyginti visas, jos teigimu, patirtas išlaidas. Tokia praktika yra žalinga, kadangi sukuria atsakomybę ne sutartinių santykių dalyviams, o trečiajam asmeniui.
2. Teismas ginčijamu sprendimu nusprendė, kad atsakomybė už automobilių saugojimą turi būti perkelta vykdyti tik vienai jos institucijai – VMI, ir kad būtent VMI atstovauja visą valstybę už kitų jos institucijų (policijos) sudarytas sutartis, priimtus įsipareigojimus, veiksmus ir pan. Apeliantės vertinimu, tokia teismo išvada sudaro prielaidas saugojimo paslaugas teikiančioms įmonėms atsainiai vertinti galimų sandorių pasekmes, kadangi jos bus užtikrintos, jog, nepaisant jų prisiimtų įsipareigojimų, valstybė (šiuo atveju VMI) atlygins visas išlaidas.
3. Teismas priteisė reikalaujamas transporto priemonių saugojimo išlaidas remdamasis tik ieškovės paskaičiavimais. Šiuo atveju nebuvo atsižvelgta į tai, kad realiai atsakovei ieškovė dėl saugojimo išlaidų nebuvo pateikusi apmokėjimui nei vienos sąskaitos – faktūros. Ieškovė galimai suprato, kad, nesant sutartinių santykių su VMI dėl saugojimo paslaugų teikimo, neišreiškus abipusės valios dėl įsipareigojimų vykdymo, ji neturi teisės į atlygį. Tačiau teismas, priteisdamas ieškovės naudai 5 proc. metines palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, leido jai be pagrindo praturtėti.
4. Teismas nevertinto aplinkybės, kad pagal UAB „Sauliaus transporto sistemos“ ir Tauragės apskrities VPK 2014 m. birželio 13 d. sutarties 6.1 punktą už saugojimą moka administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, dėl ko kyla pagrįstas klausimas, kodėl reikalaujamos sumos nebuvo išieškotos iš administracinėn atsakomybėn patraukto asmens, o ieškinys tenkintas tik VMI atžvilgiu.
5. Konfiskuotų transporto priemonių savininkė yra ir gali būti tik valstybė, o ne VMI. Bešeimininkio konfiskuoto, valstybės paveldėto, valstybei perduoto turto, daiktinių įrodymų ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklės (toliau – Taisyklės) yra poįstatyminis teisės aktas, skirtas įgyvendinti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 692 straipsnio nuostatas. Kadangi Taisyklės suteikia teisę VMI ne bet kokį turtą perimti savo žinion, šiai valstybės institucijai negali kilti ir pareiga mokėti už tokio turto saugojimo išlaidas.
6. Teismui buvo pateikti įrodymai apie tai, kad, nuvykus į saugojimo aikštelę atsiimti transporto priemonių, ieškovė jų neatidavė, tačiau už šių automobilių saugojimą skaičiavo kelių šimtų parų saugojimo išlaidas ir tik antstolei A. T. įspėjus apie atsakomybę už antstolio reikalavimų nevykdymą transporto priemonės buvo atiduotos. Tai tik keletas pavyzdžių, kai teismas nevertino ieškovės teikiamų paslaugų kokybės ir tenkino ieškinį visiškai, konstatuodamas, kad pareigų neįvykdymas dėl automobilio konfiskacijos, t. y. jo neperdavimas VMI, nekeičia nuosavybės teisės į jį.
7. SEAKĮ 1 straipsnis reglamentuoja šio įstatymo taikymą ir paskirtį, remiantis kuriais VMI pagal savo uždavinius ir funkcijas negali atstovauti valstybei santykiuose, kylančiuose iš minėtų santykių. Valstybė, atstovaujama VMI, nėra šių santykių dalyvė, todėl negali būti ir nagrinėjamos bylos atsakove. Transporto priemonės savininkui ar valdytojui pažeidus kelių eismo taisykles, atsiranda pagrindas transporto priemonę priverstinai paimti iš pažeidėjo ir nuvežti į saugojimo vietą. Tokiais atvejais VMI nėra nei minėtos transporto priemonės savininkė, nei valdytoja, taip pat nėra ir pažeidėja. Todėl VMI negali būti perkelta saugojimo išlaidų našta, juolab, kad tokia transporto priemonė buvo kitos valstybės institucijos žinioje.
8. Policijos komisariatai, sudarę su ieškove sutartis, tapo civilinių santykių dalyviai, kurie turi teises ir pareigas. Konfiskuotų transporto priemonių saugojimas ir apmokėjimas už suteiktas saugojimo paslaugas iki konfiskuotų transporto priemonių perdavimo kitai valstybės institucijai t. y. VMI, yra policijos įstatyminė pareiga. Policija taip pat yra valstybinė įstaiga, kuri atstovauja valstybei ir kuri privalo vykdyti valstybės jai pavestas funkcijas (nustatytus įsipareigojimus). Jeigu ieškovė prisiima įsipareigojimus teikti policijos įstaigoms saugojimo paslaugas neatlygintinai, tai ji privalo prisiimti ir atsakomybę už jos pačios pasirašytų sutarčių turinį, o ne atsakomybę perkelti valstybei, atstovaujamai VMI.
9. Aplinkybę, kad saugojimo paslaugų atlyginimas iki konfiskuoto turto perėmimo VMI žinion yra įgyvendinamas saugojimo sutartimis, kurias sudaro valstybės institucijos ir kurių žinioje yra valstybei perduotinas turtas, patvirtina susiformavusi teismų praktika. Kilę ginčai iš šių sutarčių yra nagrinėjami keliant reikalavimą ne Lietuvos valstybei, o valstybės institucijai, atsakingai už tokios sutarties sudarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 24 d. nutartis  civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-/2014).
10. CPK 692 straipsnyje nustatyta, kad konfiskuotą turtą VMI realizuoti perduoda antstolis, jeigu įstatymai nenustato kitaip. Vadinasi, VMI ne pati pasiima konfiskuotą turtą iš jo saugojimo (buvimo) vietos, o turtą perima tik po to, kai iš antstolio gauna dokumentus dėl konfiskuoto turto perdavimo. Šiuo atveju antstolis yra asmuo, nuo kurio priklauso, kaip greitai jis perduos konfiskuotą turtą VMI. VMI, kol negauna iš atitinkamo antstolio su turto konfiskavimu susijusių dokumentų, negali spręsti konfiskuoto turto perėmimo klausimo, kas leidžia teigti, jog atsakovė yra priklausoma nuo tam tikrų aplinkybių ir asmenų, todėl konfiskuotu turtu realiai gali disponuoti tik nuo jo perdavimo. Nesutiktina su teismo išvada  perkelti mokesčių administratoriui pareigą vienam valstybės vardu atsakyti už automobilių saugojimą nuo teismo nutarimų konfiskuoti turtą įsiteisėjimo dienos, kai VMI net negalėjo įtakoti su ieškove sutartos pasaugos paslaugų kainos, bei kai dėl kitų asmenų neveikimo negalėjo laiku atsiimti automobilių iš ieškovės saugojimo aikštelės.
23. Ieškovė UAB „Sauliaus transporto sistemos“ atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą prašo skundo netenkinti; iš atsakovės priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas – 381,15 EUR. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1. Remiantis galiojančiu teisiniu reglamentavimu, akivaizdu, kad atsakovė, kaip transporto priemonių savininkė, atstovaujama VMI, yra atsakinga už apmokėjimą už valstybės naudai konfiskuotų transporto priemonių saugojimą laikotarpiu nuo teismo priimtų sprendimų konfiskuoti transporto priemones įsiteisėjimo dienos iki faktinio transporto priemonių paėmimo iš ieškovei priklausančios transporto priemonių stovėjimo aikštelės dienos. Kadangi atsakovė, atstovaujama VMI, pažeisdama Taisyklių 5 punkto nuostatą, niekuomet nesudarė su ieškove sutarties dėl konfiskuotų transporto priemonių saugojimo, SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nuostata reglamentuoja įstatyminę šios atsakovės atstovės pareigą atsiskaityti su ieškove už faktinį transporto priemonių saugojimą nuo teismo sprendimo konfiskuoti transporto priemonę įsiteisėjimo dienos. Toks aiškinimas yra pateiktas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2011.
2. Saugotojas, kaip privatus subjektas, niekaip negali būti atsakingas už laikotarpį, kai saugo transporto priemones, konfiskuotas valstybės naudai (taigi, tapusias valstybės nuosavybe), tačiau dar neperduotas konkrečios valstybės institucijos žinion. Šiuo klausimu išsamiai pasisakyta Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartyje (31-33 punktai) bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Tokia teismų formuojama praktika, priešingai nei teigia atsakovė, nėra žalinga, kadangi, sudarydama automobilių saugojimo sutartis su atitinkamais policijos komisariatais, ieškovė apsibrėžia šalių bei trečiųjų asmenų (transporto priemonių savininkų ir valdytojų) teises ir pareigas, kylančias saugojimo sutarties pagrindu – iki transporto priemonės konfiskavimo atlyginimą už jos saugojimą moka pirmasis savininkas ar valdytojas, po konfiskavimo – naujasis savininkas, kuriuo tampa valstybė.
3. Akivaizdžiai neteisingas apeliantės teiginys, kad šiuo atveju taikytina Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.49 straipsnio 1 dalis, numatanti, jog turto įgijėjas nuosavybės teisę į turtą įgyja nuo jo perdavimo įgijėjui momento. Šis CK straipsnis reglamentuoja momentą, nuo kada daikto įgijėjas pagal sandorį įgyja nuosavybės teisę, ir nėra taikoma šioje byloje analizuojamiems teisiniams santykiams.
4. Ieškovė nepateikė apeliantei sąskaitos – faktūros, kadangi, nesant teismo sprendimo, atsakovės atstovė nesutiko nei su ieškovės siūloma atlyginimo už saugojimą vienos paros kaina, nei su ieškovės pateikiamu saugojimo skaičiavimo terminu, nei apskritai su pareiga mokėti už valstybės naudai konfiskuotų transporto priemonių saugojimą.
5. Atmestinas apeliantės argumentas, kad teismas priteisė atsakovei reikalaujamas transporto priemonių saugojimo išlaidas remdamasis tik ieškovės paskaičiavimais, nes dėl atlyginimo skaičiavimo bei vienos paros atlygio kainos ginčo tarp šalių byloje nebuvo. Atsakovės atstovė įrodinėjo tik tai, kad saugojimo pradžia turi būti laikoma transporto priemonės perdavimo VMI data, tačiau pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu visiškai pagrįstai tokį aiškinimą atmetė.
6. Atmestinas VMI argumentas neva Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. sausio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-90-469/2016 buvo pateikti išaiškinimai, aktualūs šiai civilinei bylai. Minimoje kasacinio teismo nagrinėtoje byloje buvo sprendžiamas visai kitas klausimas – buvo nagrinėjama situacija, kai policijos komisariatas sudarė viešojo pirkimo sutartį, kuria pats savanoriškai įsipareigojo mokėti saugotojui atlyginimą už transporto priemonių, priklausančių konkretiems privatiems asmenims, saugojimą. Esant tokiai policijos komisariato sudarytai sutarčiai, kasacinis teismas padarė išvadą, kad policijos įstaigos sutartinis įsipareigojimas paslaugos teikėjui sumokėti už transporto priemonių transportavimą ir saugojimą neprieštarauja jos veiklos tikslams. Šioje civilinėje byloje nagrinėjamas visai kitas teisinis klausimas, kadangi Sutartis 2 ir Sutartis 5 nereglamentuoja, kad jas sudaręs policijos komisariatas turėtų pareigą sumokėti už valstybės naudai konfiskuotų transporto priemonių saugojimo paslaugas. Todėl bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, vadovaudamiesi galiojančiu teisiniu reglamentavimu, visiškai pagrįstai konstatavo, kad tokiu atveju pareiga sumokėti saugotojui atlyginimą tenka atsakovei, atstovaujamai VMI.
24. Trečiasis asmuo Tauragės apskrities VPK atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

25. Apeliacijos objektu yra teismo sprendimo, kuriuo teismas priteisė ieškovės naudai iš atsakovės – Lietuvos valstybės, atstovaujamos VMI, įsiskolinimą, susidariusį už atitinkamą laikotarpį saugotas konfiskuotas transporto priemone, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teisėjų kolegija sprendžia vadovaudamasi apeliacinio skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
26. Prieš pradėdama analizuoti atsakovės apeliacinio skundo bei atsiliepimų į jį argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinio teismo praktika šioje byloje aktualiu konfiskuoto turto saugojimo išlaidų atlyginimo klausimu yra aiškiai suformuota. Kasacinio teismo praktikoje šiuo klausimu nurodoma, kad priverstinai nuvežama transporto priemonė praprastai yra saugoma pasaugos sutarties tarp policijos komisariato ir saugotojo pagrindu, kuri nustato sutarties šalių teises ir pareigas. Šios pasaugos sutarties ypatybė ta, kad pareiga sumokėti už suteiktas saugojimo paslaugas kyla ne ją sudariusiai šaliai (arba ne tik ją sudariusiai šaliai, priklausomai nuo konkrečios sutarties nuostatų). Pareiga atlyginti saugojimo išlaidas atsiranda transporto priemonės savininkui specialios viešosios teisės normos pagrindu. SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Atsižvelgiant į tai, kiekvienu atveju turi būti nustatytas transporto priemonės savininkas ir valdytojas, kuriems kyla įstatymo nustatyta pareiga atlyginti priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo išlaidas.
27. ATPK 26 straipsnis nustato, kad daikto, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis arba tiesioginis objektas, konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinis šio daikto pavertimas valstybės nuosavybe. Konfiskuotas turtas valstybės nuosavybe tampa nuo nuosprendžio ar nutarimo skirti administracinę nuobaudą įsiteisėjimo momento. Tai nustatyta CK 4.47 straipsnio 10 punkte, 4.67 straipsnyje, BK 72 straipsnyje, ATPK 26 straipsnyje. Savo ruožtu, valstybei perimant teismo sprendimu konfiskuojamą turtą (CK 4.47 straipsnio 10 punktas, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 8 punktas) valstybei atstovauja valstybinė mokesčių inspekcija (CPK 638 straipsnio 2 dalis). Valstybė, kaip konfiskuoto savininkė, prisiima pareigą sumokėti visas išlaidas, susijusias su jai perduoto konfiskuoto turto saugojimu ir kitais veiksmais tvarkant bei realizuojant konfiskuotą turtą. Šias išlaidas apmoka mokesčių inspekcija iš jai skirtų valstybės biudžeto asignavimų, išskyrus Taisyklių 22 punkte nurodytus atvejus. Tai reiškia, kad tik tuo atveju, kai konfiskuotas turtas iki jo perdavimo mokesčių inspekcijai neišsaugomas ar sugadinamas ir tampa nerealizuotinas dėl už jį atsakingos valstybės institucijos netinkamo veikimo (neveikimo), ši institucija tampa atsakinga ir privalo įstatymų nustatyta tvarka atlyginti neteisėtu veikimu (neveikimu) padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-219/2016).
28. Apibendrinus aptartą teisinį reglamentavimą bei kasacinio teismo praktiką, darytina išvada, kad įsiteisėjus teismo nuosprendžiui ar nutarimui dėl automobilio konfiskavimo, jis tampa valstybės nuosavybe ir valstybė yra atsakinga už prievoles, susijusias su konfiskuoto turto saugojimu (saugojimo išlaidas), o VMI, atstovaujanti valstybę, yra subjektas, turintis apmokėti transporto priemonės saugojimo išlaidas. Tuo tarpu už konfiskuotą turtą atsakingos valstybės institucijos tampa atsakingomis ir privalo įstatymų nustatyta tvarka atlyginti padarytą žalą tik tuo atveju, jeigu konfiskuotas turtas iki jo perdavimo VMI neišsaugomas ar sugadinamas ir tampa nerealizuotinas dėl jų netinkamo veikimo (neveikimo). 
29. Iš atsakovės apeliacinio skundo turinio matyti, kad ji savo nesutikimą su ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis iš esmės grindžia aplinkybe, jog teismo sprendimu atsakomybė už automobilių saugojimą buvo perkelta tik VMI, nors saugojimo sutartis su ieškove sudarė policijos komisariatai ir būtent jie, apeliantės vertinimu, tapo civilinių santykių dalyviais, turinčiais atitinkamas teises bei pareigas. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, nesutikdama su paminėtais apeliantės argumentais, pažymi, kad jie laikytini nepagrįstais ne tik šios nutarties 26-28 punktuose nurodytų motyvų pagrindu, bet taip pat ir dėl to, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. spalio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-617-330/2016, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovės UAB „Sauliaus transporto sistemos“ ir atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos VMI, apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimo, jau analizavo minėtus, atsakovės apeliantės skunde dėstomus, argumentus ir ginčą šioje bylos dalyje iš esmės išsprendė, pripažindamas atitinkamų apeliantės argumentų nepagrįstumą.
30. Analizuodamas, kam kyla pareiga atlyginti už ieškovės suteiktas paslaugas pagal 2011 m. gegužės 19 d. ieškovės su Klaipėdos apskrities VPK sudarytą sutartį (Sutartis 2), Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. spalio 19 d. nutartyje, detaliai išanalizavęs Sutarties 2 sąlygas, sprendė, kad valstybė yra atsakinga už konfiskuoto turto saugojimo išlaidų atlyginimą, ir būtent valstybė, o ne atitinkama valstybės institucija, pagrįstai šioje byloje (kiek tai susiję su reikalavimu dėl atlyginimo už konfiskuotų transporto priemonių saugojimą priteisimo) nurodyta atsakove, o jos atstove – VMI (nutarties 35 punktas). Tokias išvadas teismas darė atsižvelgęs į tai, kad pagal Sutarties 2 sąlygas Klaipėdos apskrities VPK nenustatyta pareiga apmokėti transporto priemonių nuvežimo, saugojimo išlaidas, ar jų išsaugojimui reikalingas išlaidas, susitariant, jog už priverstinį transporto priemonių nuvežimą ir saugojimą sumokės transporto priemonių savininkai, valdytojai (3.10 punktas), o atlyginimas už teismo sprendimu konfiskuotų transporto priemonių saugojimą, kurio sumokėjimo nagrinėjamu atveju ir siekia ieškovė, apmokamas specialia Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.
31. Teismas vertino Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintų Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių (toliau – Taisyklės) redakciją, galiojusią ginčo laikotarpiu, kurių 5 punktas numato, jog valstybės institucijų, kurių žinioje yra valstybei perduotinas turtas, patirtos išlaidos, susijusios su šio turto saugojimu, pripažinimu atliekomis ir kitais veiksmais, apmokamos iš joms skirtų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų. Mokesčių inspekcija jai perduoto turto saugojimo, pripažinimo atliekomis, realizavimo ir kitas išlaidas apmoka iš jai skirtų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų. Atsižvelgęs į tai Lietuvos apeliacinis teismas padarė jau minėtą išvadą t. y. kad valstybė, kaip konfiskuoto turto savininkė, tokiu atveju prisiima pareigą sumokėti visas išlaidas, susijusias su jai perduoto konfiskuoto turto saugojimu ir kitais veiksmais, tvarkant bei realizuojant konfiskuotą turtą. Šias išlaidas apmoka VMI iš jai skirtų valstybės biudžeto asignavimų.
32. Kolegija, įvertinusi aptartas aplinkybes bei teismų pareigą laikytis savo pačių sukurtų precedentų nagrinėjamose bylose, nutarties 30 punkte nurodytus apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus, iš naujo jų neanalizuodama. Teisėjų kolegija papildomai pažymi tik tai, kad policijos komisariatai taptų atsakingi ir privalėtų atlyginti padarytą žalą, jeigu būtų įrodyta, jog dėl jų netinkamo veikimo (neveikimo) konfiskuotas turtas iki jo perdavimo mokesčių inspekcijai būtų neišsaugotas ar sugadintas bei taptų nerealizuotinas (nutarties 28 punktas). Kaip pažymėta tiek Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-617-330/2016, tiek ginčijamame pirmosios instancijos teismo sprendime, šioje byloje būtent VMI yra subjektas, turintis apmokėti transporto priemonių saugojimo išlaidas.
33. Atsakovė apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo, kad Taisyklės suteikia teisę VMI perimti savo žinion ne bet kokį turtą, todėl jai negali kilti ir pareiga atlyginti tokio turto saugojimo išlaidas. Tačiau, kaip minėta, Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. spalio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-617-330/2016 jau yra pažymėjęs, kad įsiteisėjus teismo nutarimui dėl automobilio konfiskavimo, jis tapo valstybės nuosavybe ir būtent nuo šio momento valstybė yra atsakinga už prievoles, susijusias su konfiskuoto turto saugojimu (saugojimo išlaidas). Be to, teismas šioje nutartyje atmesdamas atsakovės argumentus, kad inspekcijos pareiga iš jai skirtų valstybės biudžeto asignavimų apmokėti konfiskuoto turto saugojimo išlaidas kyla tik nuo konfiskuoto turto faktinio perėmimo momento, taip pat pažymėjo, kad nuosavybės teisės perėjimo faktui neturi reikšmės aplinkybė, ar automobilis (konfiskuotas turtas) buvo teisės aktų nustatyta tvarka faktiškai perduotas valstybei.
34. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės dėstomos abejonės dėl policijos komisariato sudaromų sutarčių dėl transporto priemonių saugojimo paslaugų suteikimo galimo nenaudingumo, nėra šioje byloje nagrinėjamo ginčo dalykas, todėl dėl šių apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako bei jų nevertina. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, nepaisant Sutartyje 2 numatyto – 25 Lt bei Sutartyje 5 numatytų 25 Lt ir 30 Lt transporto priemonės saugojimo kainų už vieną parą, patikslintu ieškiniu ieškovė atsisakė dalies ieškinio reikalavimų ir iš atsakovės prašė priteisti sumą, paskaičiuotą, remiantis ne Sutartyse nustatytais dydžiais, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-219/2016 protingu pripažintu 1,45 EUR atlyginimo už transporto priemonių saugojimą dydžiu už kiekvieną jų saugojimo dieną.
35. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su apeliantės teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, jog pagal Sutarties 5 6.1 punktą už saugojimą moka administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, taigi neaišku, kodėl už saugojimą nebuvo išieškota iš administracinėn atsakomybėn patrauktų asmenų. Nors apeliantė yra teisi nurodydama, kad pagal Sutarties 5 6.1 punktą už transporto priemonės saugojimą, kai transporto priemonė yra nuvežama ir saugoma pagal ATPK normas, saugotojas atlygį už paslaugas turi teisę gauti iš administracinėn atsakomybėn traukiamų asmenų, tačiau iš ieškovės byloje pateiktos Konfiskuotų transporto priemonių saugojimo lentelės Nr. 2, kuria rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, matyti, kad ieškovė įsiskolinimą Sutarties 5 pagrindu iš atsakovės prašė priteisti ne už visą transporto priemonių saugojimo laikotarpį, o tik už laikotarpį nuo teismo sprendimo dėl transporto priemonės konfiskavimo įsiteisėjimo dienos iki jo saugojimo pabaigos. Taigi, ieškiniu buvo prašoma priteisti iš atsakovės sumas už laikotarpius, kai konfiskuotas turtas perėjo valstybės nuosavybėn ir būtent ji, o ne administracinėn atsakomybėn traukiami asmenys, tapo atsakinga už prievoles, susijusias su apmokėjimu už konfiskuoto turto saugojimą. Kadangi atlyginimo už laikotarpį iki transporto priemonių konfiskavimo patikslintu ieškiniu nebuvo prašoma, pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo spręsti dėl saugojimo išlaidų išieškojimo iš administracinėn atsakomybėn patrauktų asmenų, kadangi tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
36. Apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas priteisė atsakovės reikalaujamas transporto priemonių saugojimo išlaidas remdamasis tik ieškovės paskaičiavimais, neatsižvelgdamas į tai, kad realiai ieškovė dėl saugojimo išlaidų atsakovei nebuvo pateikusi nei vienos sąskaitos – faktūros, pažeidžia CPK įtvirtintą draudimą apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, nenurodytomis pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Kita vertus, vien sąskaitos – faktūros nepateikimo atsakovei faktas nepaneigia nei skolos fakto, nei jos dydžio, o pagrįstų argumentų, kad ieškovės reikalaujama priteisti skola buvo paskaičiuota neteisingai, apeliantė nenurodė.
37. Pasisakant dėl apeliantės argumentų, susijusių su procesinių palūkanų priteisimu, pažymėtina, kad, pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę. Taip pat jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis. Šios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai yra pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti.  Joms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas. Procesinės palūkanos priteisiamos visais atvejais, jei byloje yra pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti ir ieškinys tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Nagrinėjamu atveju egzistavo visos sąlygos procesinių palūkanų ieškovei priteisimui t. y. ieškovė buvo pareiškusi prašymą priteisti procesines palūkanas ir ieškovės ieškinys teismo sprendimu buvo patenkintas, taigi, kalbėti apie ieškovės nepagrįstą praturėjimą, teismui jos naudai iš atsakovės priteisus procesines palūkanas, nėra jokio pagrindo.
38. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pakeitimui arba jo panaikinimui, todėl ginčijamas sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovės apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
39. Atmetus atsakovės apeliacinį skundą iš jos ieškovės naudai priteisiamos bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą – 381,15 EUR (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

          Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

          Priteisti ieškovei UAB „Sauliaus transporto sistemos“ iš atsakovės Lietuvos Valstybės, atstovaujamos VMI, 381,15 EUR bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

Teisėjai                                                                                              Goda Ambrasaitė -  Balynienė

                                                                      Virginija Čekanauskaitė

                                                                      Vigintas Višinskis