Civilinė byla Nr. 2A-2004-553/2013

Teisminio proceso Nr. 2-03-3-03904-2012-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 73.2.6.1; 116.1; 121.21

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 13 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Aldonos Tilindienės, kolegijos teisėjų Andriaus Ignoto ir Astos Radzevičienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (ieškovo) AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-12-18 sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-5109-868/2012 pagal ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui V. Z. T. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

n u s t a t ė:

1. Ginčo esmė

Ieškovas AB „Lietuvos draudimas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui V. Z. T., kuriuo prašė iš atsakovo priteisti 8 910,69 Lt žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 267 Lt sumokėto žyminio mokesčio ir l 300 Lt turėtų atstovavimo išlaidų. Nurodė, kad 2011-07-16 įvykusios avarijos metu buvo apgadintas UAB „Grota“ priklausantis turtas (automobilis KIA CEED). Avarija įvyko dėl to, kad prie transporto priemonės VW GOLF buvo prikabinta priekaba, kuriai įvykio dienai nebuvo atlikta techninė apžiūra ir kuri atsikabino nuo ją tempiančio automobilio VW GOLF, ko pasėkoje kliudė sankryžoje UAB „Grota“ priklausantį automobilį KIA CEED. 2011-07-16 įvykusios avarijos metu padarytai žalai atlyginti AB „Lietuvos draudimas“ išmokėjo 8 910,69 Lt draudimo išmoką, kadangi eismo įvykio metu atsakovo valdoma priekaba buvo AB „Lietuvos draudimas“ apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Savo reikalavimą priteisti 8 910,69 Lt žalą iš atsakovo (priekabos valdytojo) ieškovas grindė aplinkybe, kad atsakovas be galiojančios techninės apžiūros vairavo techniškai netvarkingą priemonę, dėl ko atsikabino prie automobilio prikabinta priekaba. Taip pat ieškovas atkreipė dėmesį į deliktinės atsakomybės nuostatas ir Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 22 straipsnio nuostatą, kad draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis vairavo techniškai netvarkingą transporto priemonę, kai ją naudoti draudžia teisės aktai, ir eismo įvykis įvyko dėl šios priežasties (b. l. 2-4).

Atsakovas V. Z. T. atsiliepimu prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad neneigia fakto, jog jis yra kaltas dėl 2011-07-16 įvykusio autoįvykio, tačiau nesutinka su ieškovo nuomone, kad autoįvykis įvyko būtent dėl tos priežasties, jog atsakovas vairavo techniškai netvarkingą transporto priemonę, kadangi pasibaigęs techninės apžiūros galiojimo laikas nereiškia fakto, jog atsakovas įvykio metu vairavo techniškai netvarkingą priemonę. Draudiko (ieškovo) išmoka visiškai atlygino nukentėjusiojo nuostolius, todėl deliktinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai pasibaigė visa apimtimi (b. l. 28-30).

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012-12-18 priėmė sprendimą ieškinį atmesti. Teismas nustatė, kad ieškovas neįrodė fakto, jog atsakovas vairavo techniškai netvarkingą transporto priemonę ir eismo įvykis įvyko dėl šios priežasties. Taip pat teismas nenustatė, jog yra pagrindas priteisti iš atsakovo draudimo išmoką dėl to, jog atsakovas padarė žalos, neturėdamas teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę ar neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonę. Teismas vertino, kad ieškovas neįrodė, jog transporto priemonė buvo netvarkinga, nes techninės apžiūros nebuvimas nepatvirtina tvarkingumo ar netvarkingumo transporto priemonės. Teismas pažymėjo, jog tarp techninės apžiūros buvimo ar nebuvimo ir žalos atsiradimo nėra priežastinio ryšio, būtino TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymui (b. l. 72-73).

3. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas (apeliantas) AB „Lietuvos draudimas“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai, taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė TPVCAPDĮ 22 straipsnio nuostatas. Šiuo atveju teismas privalėjo atsakovo atžvilgiu taikyti TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus. Pagal KET 15 ir 246 punktus draudžiama važiuoti transporto priemone, kai netvarkingas transporto priemonės ir priekabos sukabinimo įtaisas. Vien ta aplinkybė, kad priekaba atsikabino nuo ją tempiančio automobilio, suponuoja tai, kad priekaba buvo nepatikimai pritvirtinta prie automobilio bei priekabos sukabinimo įtaisai nebuvo dubliuojami apsauginiais lynais ar grandinėmis, o tokios būklės transporto priemonę draudžiamą eksploatuoti. Atsakovas, neturėdamas galiojančios priekabos techninės apžiūros, neturėjo teisės (teisėto pagrindo) naudoti priekabos eisme. Tai numato KET 238 punktas (b. l. 75-77).

Atsakovas V. Z. T. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Be atsiliepime į ieškinį pateiktų argumentų, atsakovas papildomai nurodo, kad apeliantas jokiais įrodymais nepagrindžia savo teiginio, jog priekaba buvo nepatikimai pritvirtinta prie automobilio bei priekabos sukabinimo įtaisai nebuvo dubliuojami apsauginiais lynais ar grandinėmis. Apeliantas nebandė nei tirti įvykio, nei nustatyti įvykio priežasties, todėl apeliaciniame skunde paminėti nauji teiginiai atmestini kaip nepagrįsti. Neturėjimas teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę niekaip negali būti siejamas ar sutapatinamas su ta aplinkybe, kad transporto priemonei nebuvo atlikta techninė apžiūra. Nagrinėjamoje byloje yra būtent tas atvejis, kai draudėjo veiksmais padarytos žalos riziką privalo prisiimti draudikas ir šiuo atveju įstatymai nenumato draudikui teisės reikalauti grąžinti sumokėtas dėl padarytos žalos sumas iš atsakingo už žalos padarymą asmens (b. l. 86-89).

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų nuostatų aiškinimo ir taikymo klausimas bei tai, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis minėtomis normomis, atmetė ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovo ieškovo išmokėtą draudimo išmoką dėl to, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovas vairavo techniškai netvarkingą transporto priemonę, o teismas nenustatė, kad atsakovas padarė žalą, neturėdamas teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas TPVCAPDĮ įtvirtintą teisinį reglamentavimą, pažymėjo, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo esmė ir tikslas iš principo eliminuoja draudiko regreso teisę į transporto priemonės valdytojus, dėl kurių kaltės ir šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjo bei patyrė žalos tretieji asmenys ir jų patirtus nuostolius įstatyme ir sutartyje nustatyta tvarka atlygino draudikas. Išimtys, kada draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtą dėl padarytos žalos sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, nurodytos TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalyje ir tokių išimčių sąrašas yra baigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-12-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-483/2011; 2009-09-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2009). Regresinis reikalavimas nepaneigia civilinės atsakomybės tikslų, o išimtys yra grindžiamos neteisėtais draudėjo veiksmais, kurie visiškai ar iš dalies panaikina jo interesų draudimo apsaugą. Pasisakydamas dėl draudiko atgręžtinio reikalavimo tenkinimo sąlygų, kasacinis teismas išaiškino, kad asmuo gali būti įpareigotas atlyginti žalą tik esant priežastiniam ryšiui tarp teisei priešingų jo veiksmų ir kilusios žalos. Priežastinio ryšio nebuvimas visais atvejais atleidžia asmenį nuo pareigos atlyginti žalą. Tos pačios taisyklės taikytinos ir draudimo įmonėms (draudikams), kurios pareiškia regresinius reikalavimus asmenims, atsakingiems už padarytą žalą. Šiuo atveju nepakanka įrodyti draudimo išmokų fakto, bet būtina įrodinėti, ar atitinkamas draudimo išmokų dydis yra susijęs priežastiniu ryšiu su žalą padariusio asmens veiksmais (eismo įvykiu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-02-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2010). Eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui išmokėjęs draudimo išmoką draudikas turi atgręžtinio reikalavimo teisę dėl išmokėtos draudimo išmokos tik tada, jei draudikas įrodo, kad draudėjas dėl savo kaltės neįvykdė ar netinkamai vykdė savo, kaip transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį sudariusio asmens, pareigas.

Pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 2 punktą draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis vairavo techniškai netvarkingą transporto priemonę, kai ją naudoti draudžia teisės aktai, ir eismo įvykis įvyko dėl šios priežasties. Apelianto teigimu, vien ta aplinkybė, kad priekaba atsikabino nuo ją tempiančio automobilio, suponuoja tai, kad priekaba buvo nepatikimai pritvirtinta prie automobilio bei priekabos sukabinimo įtaisai nebuvo dubliuojami apsauginiais lynais ar grandinėmis, o tokios būklės transporto priemonę draudžiamą eksploatuoti. Teisėjų kolegijos nuomone, toks apelianto teiginys nepatvirtina fakto, kad 2011-07-16 eismo įvykio metu priekaba buvo techniškai netvarkinga. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų įvertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-11-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; kt.). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-04-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009; 2010-03-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; kt.). Byloje nėra ginčo dėl to, kad būtent ieškovas (draudikas) turi įrodyti TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų nuostatų taikymo pagrindą nagrinėjamoje byloje, taigi ieškovas (apeliantas) turi į bylą pateikti pakankamai įrodymų, kurie pagrįstų aplinkybę, jog prie atsakovo vairuojamo automobilio prikabinta priekaba buvo techniškai netvarkinga. Į bylą nėra pateikta nei vieno dokumento, kuris patvirtintų, kad po eismo įvykio draudikas (ar jo pavedimu kitas asmuo (specialistas)) nustatinėjo žalą padariusios atsakovo priekabos (kuri važiuojant atsakovo automobiliui atsikabino nuo jo ir kliudė UAB „Grota“ priklausantį automobilį) techninę būklę, t. y. nustatinėjo, dėl kokio priekabos dalies gedimo ar kitų priežasčių priekaba atsikabino važiuojant automobiliui. Kartu su ieškiniu ieškovas pateikė tik atsakovo užpildytą 2011-07-16 eismo įvykio deklaraciją, kurioje pažymėta, kad „automobilio A priekaba (atsikabinusi) atsitrenkė į automobilį B“, bei 2011-07-18 transporto priemonės techninės apžiūros aktą, kuriame užfiksuoti UAB „Grota“ priklausančios transporto priemonės sugadinimai (b. l. 12-13). Taigi savo išvadą apie netvarkingą transporto priemonės (priekabos) techninę būklę ieškovas padarė visiškai netirdamas pačios transporto priemonės techninės būklės, o tik vadovaudamasis atsakovo teiginiu, jog atsakovo priekaba, atsikabinusi nuo atsakovo automobilio, atsitrenkė į kitą automobilį. Teisėjų kolegija pažymi, kad draudimo sutartis yra rizikos sutartis, pagal kurią draudikas perima iš draudėjo nuostolių atsiradimo riziką; be to, tai yra fiduciarinė, t. y. grindžiama jos šalių didžiausio tarpusavio pasitikėjimo principu (lot. uberrimae fidei), sutartis; dėl to draudimo sutarties šalys privalo būti viena kitai absoliučiai atviros ir atskleisti viena kitai visą informaciją, kuri gali būti reikšminga šiai sutarčiai sudaryti bei jos sąlygoms nustatyti ir vykdyti. Įvardyti draudimo sutarties ypatumai lemia didesnę šios sutarties šalių pareigą bendradarbiauti ir kooperuotis (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.38 straipsnio 3 dalis), taip pat didesnį atidumą ir rūpestingumą viena kitos atžvilgiu. Tokiu būdu teisėju kolegija daro išvadą, kad apeliantas neįrodė faktinio atsakovo priekabos techninio netvarkingumo, kuris sąlygotų TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų taikymą nagrinėjamoje byloje. Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad KET ir kitų poįstatyminių teisės aktų nuostatų citavimas apeliaciniame skunde neeliminuoja apelianto, kaip draudiko, pareigos dedant reikiamas pastangas tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti (Draudimo įstatymo 96 straipsnio 2 dalis). Taigi, nustatytos aplinkybės apeliacinės instancijos teismui leidžia daryti išvadą, jog ieškovas byloje neįrodė egzistuojant visas prielaidas ginčo santykiui taikyti TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, kadangi šiuo atveju neįrodytas priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų (vairavimo techniškai netvarkingą transporto priemonę) bei kilusios žalos.

Kita nuostata, kuri, apelianto nuomone, taikytina ginčo santykiui, yra TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punktas, pagal kurį draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis padarė žalos neturėdamas teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę ar neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonę. Apeliantas teigia, kad atsakovas neturėjo galiojančios priekabos techninės apžiūros, todėl neturėjo teisės (teisėto pagrindo) naudoti priekabos eisme ir tai numato KET 238 punktas. Atsakovo nuomone, sąvokos „teisėtas pagrindas“ negalima (ydinga) aiškinti plečiamai ir teigti, kad neturėjimas teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę gali būti sutapatinamas su ta aplinkybe, kad transporto priemonei nebuvo atlikta techninė apžiūra. Šiuo atveju pritardama apelianto pozicijai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Saugos eismo automobilių keliais įstatymo 25 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2008-10-24 įsakymu Nr.3-406 patvirtinto Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų privalomosios techninės apžiūros atlikimo tvarkos aprašo 3 punktas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-12-11 nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių 238 punktas draudžia viešajame eisme dalyvauti transporto priemonėms, neturinčioms galiojančios privalomos techninės apžiūros. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad 2011-07-16 eismo įvykio metu atsakovo valdoma priekaba neturėjo galiojančios privalomos techninės apžiūros, taigi 2011-07-16 atsakovas neturėjo teisės į kelią išvažiuoti su šia priekaba. Minėto įstatymine įtvirtinto imperatyvaus draudimo nepaisymo nepateisina nei vienas iš atsakovo nurodytų argumentų (pavyzdžiui, tai, kad priekabai tik neseniai buvo pasibaigęs techninės apžiūros galiojimo terminas, o įvykio metu pastebėjus, kad minėtas terminas pasibaigęs, nedelsiant priekabos atlikta techninė apžiūra patvirtino priekabos stovio atitikimą keliamiems reikalavimams). Nors pagal TPVCAPDĮ 2 straipsnio 17 dalį ir Saugos eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 62 dalį transporto priemonės valdytoju laikomas asmuo, kuris nuosavybės, patikėjimo, nuomos, panaudos ar kitokiu teisėtu pagrindu valdo ir naudoja transporto priemonę, tačiau ydinga yra aiškinti TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatą siaurai ir tik per tą prizmę, jog teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę turėjimas yra siejamas tik su transporto priemonės valdymu ir naudojimu nuosavybės, patikėjimo, nuomos, panaudos ar kitais pagrindais. Bet kuri transporto priemonė (automobilis ar jo priekaba) yra didesnio pavojaus šaltinis, todėl jos valdytojui (šiuo atveju atsakovui) yra taikomi griežtesni atsakomybės už transporto priemonės padarytą žalą taikymo pagrindai. Be to, asmens veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens (lot. bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną. Atsakovas patvirtino, kad tik įvykio metu pastebėjo, jog yra pasibaigęs priekabos techninės apžiūros galiojimo terminas, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, tai pastebėti atsakovas turėjo prieš išvažiuodamas į viešo eismo kelią ir padarydamas eismo įvykį, kurio metu kitas asmuo patyrė žalą, dėl kurios priteisimo iš atsakovo regreso tvarka ir nagrinėjamas ginčas šioje byloje. Pažymėtina, kad atsakovas pripažįsta, jog yra kaltas dėl 2011-07-16 eismo įvykio. Tokiu būdu teisėjų kolegija daro išvadą, jog 2011-07-16 atsakovas neturėjo teisės, t. y. teisėto pagrindo, vairuoti automobilį su priekaba, kurios techninės apžiūros galiojimo terminas buvo pasibaigęs, kas sudaro sąlygą nagrinėjamoje byloje taikyti TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatą ir atsakovą įpareigoti grąžinti ieškovui (draudikui) dėl padarytos žalos sumokėtą sumą (8 910,69 Lt). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra ginčo dėl žalos dydžio, kadangi nei procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdžių metu atsakovas (jo atstovas) nenurodė nei vieno argumento, kuriuo siektų įrodyti, jog ieškovas nepagrįstai prašo priteisti būtent tokio dydžio žalą. Tenkinus ieškinio reikalavimą priteisti 8 910,69 Lt žalos atlyginimą, taip pat yra tenkintinas ieškovo reikalavimas priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, CK 6.210 straipsnio 1 dalis).

Atsižvelgiant į tai, kas anksčiau išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialines teisės normas, kas sąlygojo neteisingo sprendimo priėmimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas ieškinį atmesti yra naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinį tenkinti (CPK 330 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, perskirstomos šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Ieškovas pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme patyrė 2 134 Lt (b. l. 5, 20-25, 78-81) bylinėjimosi išlaidų (žyminis mokestis ir advokato padėjėjo teisinės pagalbos išlaidos). Tenkinus ieškinį, minėtos išlaidos, kurios yra protingo dydžio ir nepažeidžia Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio nuostatų, priteistinos iš atsakovo ieškovui (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Taip pat iš atsakovo valstybei priteistinos procesinių dokumentų siuntimo išlaidas, kurios sudaro 41,70 Lt sumą (b. l. 1) (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ė :

ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-12-18 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti ieškovui AB „Lietuvos draudimas“ (į. k. 110051834) iš atsakovo V. Z. T. (duomenys neskelbtini) 8 910,69 Lt (aštuonis tūkstančius devynis šimtus dešimt litų, 69 ct) žalos atlyginimo, 5 (penkių) procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012-08-13) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 134 Lt (du tūkstančius šimtą trisdešimt keturis litus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš atsakovo V. Z. T. (duomenys neskelbtini) 41,70 Lt (keturiasdešimt vieną litą, 70 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Šios sumos turi būti įmokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (kodas 188659752) į vieną iš biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, nurodytų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos interneto tinklapyje, įmokos kodas 5660.

Kolegijos pirmininkė                                                                      Aldona Tilindienė

Kolegijos teisėjai                                                                           Andrius Ignotas

Asta Radzevičienė