Administracinė byla Nr. A-1819-520/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00725-2016-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas T. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, (toliau – ir atsakovas, Šiaulių AVPK) 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2014 m. gruodžio 28 d. iki 2015 m. sausio 31 d. buvo laikomas Šiaulių AVPK areštinėje (toliau – ir Areštinė) nežmoniškomis sąlygomis, nes trūko ploto, tualetas nebuvo aptvertas, tvyrojo smarvė, nuolatinė drėgmė, žiemos metu buvo šalta, kamerose nebuvo tvarkingų langų. Kamerų sienos buvo pasidengusios pelėsiu, grybeliu, o pelės, žiurkės, tarakonai ir kiti graužikai naikino asmeninius daiktus, maistą, kamerose nebuvo šilto vandens. Buvo neįmanoma skaityti ir rašyti dėl nepakankamo apšvietimo, nebuvo įrengta atskiros lentynos indams susidėti. Pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo stogelių nuo lietaus ir iškvietimo mygtuko. Lovos buvo trumpos, čiužiniai ploni ir suplyšę, su dėmėmis, kamerose nebuvo iškvietimo mygtuko, pareiškėjas jautė pareigūnų psichologinį spaudimą. Pareiškėjo teigimu, jam dėl tokių laikymo sąlygų sutriko sveikata, trūko privatumo, atsirado depresijos požymiai.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių AVPK, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas Areštinėje buvo laikomas nuo 2014 m. gruodžio 28 d. iki 2015 m. sausio 9 d. ir nuo 2015 m. sausio 21 d. iki 2015 m. vasario 5 d. kamerose Nr. 5–7, kurių plotai yra 22,01, 21,17 ir 20,97 kv. m. Vadovaujantis Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 (toliau – Taisyklės), kamerose esantys baldai įskaičiuojami į bendrą gyvenamąjį plotą. Sanitarinio mazgo plotas užima apie 1 kv. m ir jis yra atitvertas nuo bendrų patalpų 1,20 m aukščio pertvaros sienele, kiekviename sanitariniame mazge yra tupyklos tipo unitazas ir metalinis praustuvas. Sanitarinio mazgo įėjimas durimis nebuvo atitvertas, kadangi pareiškėjo buvimo Areštinėje laikotarpiu to nenustatė areštinių įrengimą reglamentuojantys teisės aktai. Kameroje yra 4 dviaukštės metalinės lovos, prie jų padėtos keturios spintelės, viduryje kameros stovi stalas, prie jo taburetė, ant sienos pakabintos lentynėlės ir pakabos rūbams. Nors kameroje yra 8 lovos, naudojamos tik 4 apatinės, o viršutinės skirtos daiktams susidėti. Visos keturvietės kameros įrengtos analogiškai. Kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, maksimaliai buvo laikoma po 4 asmenims. Todėl pareiškėjo skundo argumentas, kad buvo pažeistos jo teisės dėl per mažo gyvenamojo ploto Areštinės kamerose, yra nepagrįstas.

Atsakovas nurodė, kad Areštinės kamerų langai įstiklinti permatomu stiklu, atsidarinėja, kameros vėdinamos per langus bei mechanine patalpų vėdinimo sistema. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centro darbuotojai kiekvienais metais tikrina Areštinės būklę, tačiau jokių pastabų dėl temperatūros, santykinės drėgmės, oro judėjimo, ventiliacijos sistemų trūkumo, natūralios šviesos ar dirbtinio apšvietimo kamerose nepateikė. Atsakovo teigimu, Areštinės kamerose yra pavojaus (iškvietimo) mygtukai, pasivaikščiojimo kiemeliai be stogo ir juose nėra iškvietimo mygtukų, tačiau pasivaikščiojimo kiemeliai filmuojami vaizdo kameromis, be to, asmenų pasivaikščiojimo metu lauko poste nuolat vaikšto pareigūnas, kurio poste yra iškvietimo mygtukas, taip pat pareigūnas turi radijo stotį. Virš pasivaikščiojimo kiemelių yra įrengtas lauko postas, todėl asmenų saugumas pasivaikščiojimo metu yra užtikrintas. Atsakovas pažymėjo, kad asmenys, laikomi Areštinėje, privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu kamerose, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl švaros trūkumo ir smarvės kamerose nepagrįstos.

Pagal Taisyklių 82 punktą Areštinėje laikomi asmenys aprūpinami minkštuoju inventoriumi (čiužiniais, pagalvėmis, antklodėmis), kuris dezinfekuojamas dezinfekcinėje kameroje, todėl nuo karščio patalynė kartais paruduoja ir gali atrodyti, kad yra purvina. Pareiškėjo pretenzijos dėl kenkėjų kamerose nepagrįstos, deklaratyvaus pobūdžio, Areštinėje yra atliekami kenkėjų kontrolės darbai. Atsakovas pabrėžė, kad per visą laikymo Areštinėje laikotarpį pareiškėjas jokių prašymų, skundų dėl laikymo sąlygų nepateikė, taip pat nepateikė įrodymų, kad pareigūnai jam grasino, darė psichologinį spaudimą.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. liepos 5 d. sprendimu pareiškėjo T. V. skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo sąlygas areštinėje, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

Ploto (ne)užtikrinimo gyvenamosiose patalpose aspektu teismas vadovavosi Taisyklių 80 punktu, kuriame įtvirtinta, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Įvertinęs byloje esančius duomenis apie kamerų, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, dydžius, kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių, sanitarinio mazgo užimamą plotą, teismas konstatavo, kad pareiškėjui nuo 2014 m. gruodžio 28 d. iki 2015 m. sausio 9 d. ir nuo 2015 m. sausio 21 d. iki 2015 m. vasario 5 d. kamerose Nr. 5–7 teko ne mažiau kaip 5 kv. m, t. y. atsakovas nepažeidė Taisyklių 80 punkto reikalavimų.

Dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad kamerose tualetas nebuvo aptvertas ir kad jose nebuvo šilto vandens, teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojo iki 2015 m. lapkričio 1 d.) (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 37:2009) nereglamentuoja, kad sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto, reikalaujama tik 120–130 cm aukščio pertvara, taip pat nereglamentuoja ir šilto vandens kamerose buvimo. Teismo vertinimu, Šiaulių AVPK Viešosios tvarkos tarnybos vyresniojo specialisto 2016 m. balandžio 4 d. tarnybinio pranešimo Nr. 40-PR2-12255-(1.28) turinys ir tai, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras nenustatė sanitarinio mazgo įrengimo pažeidimų, leidžia teigti, jog nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Šiaulių AVPK pareigūnų veiksmus šiais aspektais.

Teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus dėl drėgmės, šalčio kamerose, netvarkingų langų, pelėsio, grybelio, nepakankamo apšvietimo ir remdamasis Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. spalio 16 d. patikrinimo akte Nr. EP-429 užfiksuotais duomenims, sprendė, kad pareiškėjas buvo laikomas Areštinės kamerose, kurios neatitiko Lietuvos higienos normos HN 37:2009 6 (policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka) ir 48 (visos policijos areštinių patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs, langai ir durys sandarūs, patalpose ant sienų ir lubų paviršių neturi būti pelėsio) punktų reikalavimų. Teismas darė išvadą, kad taip pat nepagrįstos pareiškėjo pretenzijos dėl pasivaikščiojimo kiemų įrengimo trūkumų stogelio ir pagalbos mygtuko nubuvimo aspektais, nes teisės aktai nereglamentuoja, jog pasivaikščiojimo kiemai turi būti uždengti stogeliais ar jog juose turi būti kiekvienam asmeniui prieinami iškvietimo mygtukai. Be to, teismas atmetė pareiškėjo teiginį, kad Areštinės kamerose nėra iškvietimo mygtukų, nes nustatė, jog Areštinės kamerose pavojaus (iškvietimo) mygtukai yra.

Nagrinėdamas pareiškėjo argumentus dėl graužikų buvimo ir čiužinių būklės, teismas rėmėsi Šiaulių AVPK Viešosios tvarkos tarnybos vyresniojo specialisto 2016 m. balandžio 4 d. tarnybiniame pranešime Nr. 40-PR2-12255-(1.28) pateikta informacija ir Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. rugsėjo 18 d. patikrinimo metu nustatytais duomenimis apie minkštojo inventoriaus dezinfekavimą, taip pat byloje esančiais įrodymais apie aplinkos kenksmingumo pašalinimo darbus, tačiau neteisėtų atsakovo veiksmų nenustatė.

Apibendrinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė būti laikomam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista, nes pareiškėjas buvo laikomas Areštinės kamerose, neatitinkančiose Lietuvos higienos normos HN 37:2009 6 ir 48 punktų reikalavimų, tačiau, teismo vertinimu, pažeidimas buvo trumpalaikis ir nebuvo nepertraukiamas, nesukėlė žalos pareiškėjo fizinei sveikatai. Byloje nenustatyta, jog Areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Nors šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais, tačiau teismas akcentavo, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, teismas sprendė, kad šioje byloje nustatytas pažeidimas nelaikytinas intensyviu ir neprilygo pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį draudžiamam elgesiui, todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą.

III.

Pareiškėjas T. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis nesutinka su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 5 d. sprendimu, ir prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių AVPK, 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas pažymi, kad jis nesutinka su tuo, jog buvo atmestas reikalavimas priteisti atlyginti neturtinę žalą pinigais. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jis Areštinėje buvo laikomas nuo 2014 m. gruodžio 28 d. iki 2015 m. sausio 9 d. ir nuo 2015 m. sausio 21 d. iki 2015 m. vasario 5 d. Pareiškėjas nurodo, kad jis visas aplinkybes dėl blogų kalinimo sąlygų Areštinėje buvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių AVPK, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Atsakovo teigimu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjas Areštinėje buvo trumpai, nepatogumai buvo menkaverčiai ir neintensyvūs, pareiškėjas nepatyrė didelių kančių, todėl pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama satisfakcija pažeistai teisei apginti. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes, bei pateikė teisėtą, teisingą ir pagrįstą jų teisinį įvertinimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui T. V. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių AVPK, už kalinimą Areštinėje teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis Areštinėje buvo laikomas nuo 2014 m. gruodžio 28 d. iki 2015 m. sausio 31 d., tačiau apeliaciniame skunde patvirtina ir byloje nustatyta, jog pareiškėjas Areštinėje buvo laikomas nuo 2014 m. gruodžio 28 d. iki 2015 m. sausio 9 d. ir nuo 2015 m. sausio 21 d. iki 2015 m. vasario 5 d. (b. l. 50). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo kalinimo sąlygas nurodytu laikotarpiu, skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad pareiškėjas buvo laikomas Areštinės kamerose, neatitinkančiose Lietuvos higienos normos HN 37:2009 6 ir 48 punktų reikalavimų, tačiau kitų pareiškėjo skunde nurodytų teisės aktų reikalavimų, įskaitant vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto ir sanitarinio mazgo įrengimo reikalavimų, pažeidimų nenustatė, todėl sprendė, jog teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, t. y. atmetė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą pateikė pareiškėjas.

Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Atkreiptinas dėmesys, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra nustatyti apeliaciniam skundui keliami reikalavimai, kurių būtina laikytis paduodant apeliacinį skundą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai nurodyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad jis visas aplinkybes dėl blogų kalinimo sąlygų Areštinėje buvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui, kuris nepagrįstai nepriteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytas kalinimo Areštinėje sąlygas, kurias pareiškėjas buvo nurodęs kaip skundo pagrindą. Apeliaciniame skunde nėra nurodyti jokie argumentai dėl to, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl Areštinės pareigūnų veiksmų (ne)teisėtumo ginčijamu laikotarpiu, būtų padaręs klaidą, todėl ši viešosios atsakomybės sąlyga apeliacine tvarka nevertinama. Kaip minėta, apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės pagrindiniu argumentu, jog pareiškėjui turėjo (turi) būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą su tuo nesutinka ir tvirtina, kad pareiškėjas Areštinėje buvo trumpai, nepatogumai buvo menkaverčiai ir neintensyvūs, pareiškėjas nepatyrė didelių kančių, todėl pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama satisfakcija pažeistai teisei apginti.

Vertindama apeliacinio skundo ir atsikirtimų į jį argumentus, susijusius su neturtinės žalos atlyginimo forma, teisėjų kolegija nurodo, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, ar būtina priteisti piniginį žalos atlyginimą (žr. 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą).

Kaip jau minėta, šiuo atveju pirmosios instancijos teismo nustatytas pažeidimas yra susijęs su tuo, kad pareiškėjas buvo kalinamas Areštinės kamerose, neatitinkančiose Lietuvos higienos normos HN 37:2009 6 (policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka) ir 48 (visos policijos areštinių patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs, langai ir durys sandarūs; patalpose ant sienų ir lubų paviršių neturi būti pelėsių) punktų reikalavimų, tačiau kitų pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų pirmosios instancijos teismas nenustatė ir pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia jokių argumentų šiuo aspektu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamu atveju nustatytas faktines bylos aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms šiuo aspektu ir jų nekartodama, papildomai atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde tik abstrakčiai ir deklaratyviai teigia, jog jo reikalavimas priteisti atlyginti neturtinę žalą pinigais buvo nepagrįstai atmestas, tačiau nenurodo jokių argumentų, kurie pagrįstų, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas turėjo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindžia, jog būtent dėl Lietuvos higienos normos HN 37:2009 pažeidimų, kuriuos nustatė pirmosios instancijos teismas, jis patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginta pinigais. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui šiuo aspektu atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį, ypač atsižvelgiant į pažeidimų pobūdį ir tai, jog pareiškėjo ginčijamas kalinimo Areštinėje laikotarpis buvo itin trumpas.

Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jis būtinai nori dalyvauti teismo posėdyje, o tai vertintina kaip prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Taigi minėtoje ABTĮ normoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.

Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, teisėjų kolegija nustatė, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad pareiškėjas buvo pateikęs prašymą nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme jam nedalyvaujant, o prašydamas bylą apeliacine tvarka nagrinėti žodinio proceso tvarka, nenurodė jokių išskirtinių bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir byla apeliacine tvarka nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, iš jų ir apeliaciniame skunde bei atsiliepime į apeliacinį skundą. Dėl šių nurodytų priežasčių teisėjų kolegija netenkino pareiškėjo prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. V. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė