Civilinė byla Nr. e3K-3-182-916/2021
Teisminio proceso Nr. 2-70-3-05573-2018-3
Procesinio sprendimo kategorija 2.4.2.9.1.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. sausio 13 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. B. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 31 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. D. ieškinį atsakovei R. B. dėl naudojimosi nekilnojamaisiais daiktais tvarkos nustatymo bei atsakovės R. B. priešieškinį ieškovei L. D. dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių teisinius santykius, susiklostančius tarp bendrosios nuosavybės teisės turėtojų, nustatant kompensacijos dydį, be kita ko, atlyginant patirtas turto išlaidas.
2. Ieškovė patikslintu ieškiniu prašė nustatyti naudojimosi nekilnojamaisiais daiktais, t. y. žemės sklypu, gyvenamuoju namu, trimis ūkiniais pastatais ir kitais inžineriniais statiniais, esančiais (duomenys neskelbtini), tvarką:
2.1. naudojimosi 0,0720 ha žemės sklypu tvarką nustatyti pagal pridedamą žemės sklypo naudojimosi dalių planą: ieškovei priskirti naudotis 500 kv. m žemės sklypo dalimi, įskaitant 321 kv. m privataus naudojimo plotą ir 179 kv. m bendro naudojimo plotą, o atsakovei priskirti naudotis 220 kv. m žemės sklypo dalimi, įskaitant 135 kv. m privataus naudojimo plotą ir 85 kv. m bendro naudojimo plotą;
2.2. ieškovei ir atsakovei priskirti bendrai naudotis trimis ūkiniais pastatais ir kitais inžineriniais statiniais – kiemo statiniais (tvora: 22,20 m, 44,80 m, 3,50 m, 0,80 m, 9,30 m, 0,70 m, 11,30 m, 15,30 m, kiemo aikštelė: 80 kv. m, 6,10 kv. m, 3 kv. m, šulinys – 6 m, kanalizacijos šulinys – 2,40 m);
2.3. nustatyti naudojimosi gyvenamuoju namu tvarką: ieškovei priskirti naudotis individualiai koridoriumi 1-1 (3,51 kv. m), kambariu 1-2 (18,54 kv. m), virtuve 1-3 (7,08 kv. m), vonia ir tualetu 1-4 (8,78 kv. m) (patalpoje 1-4 yra įrengta virtuvės kampas, vonia su tualetu), patalpa 1-8 (l,22 kv. m) (sandėlis), 1-11 veranda (6,15 kv. m), koridoriumi 1-12 (15,45 kv. m), kambariu 1-13 (10,22 kv. m), kambariu 1-14 (14,06 kv. m), kambariu 1-15 (10,03 kv. m); atsakovei priskirti naudotis individualiai: kambariu 1-5 (8,98 kv. m), kambariu 1-6 (18,31 kv. m), patalpa 1-7 (1,13 kv. m), virtuve 1-10 (7,54 kv. m); ieškovei ir atsakovei bendrai naudoti priskirti rūsio patalpas R-l (bendras plotas 15,15 kv. m), rūsio patalpas R-2 (bendras plotas 5,30 kv. m), įėjimo patalpą (tambūrą) 1-9 (bendras plotas 3,11 kv. m).
3. Ieškovė nurodė, kad jai ir atsakovei bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso nekilnojamieji daiktai, esantys (duomenys neskelbtini): žemės sklypas, gyvenamasis namas, trys ūkiniai pastatai ir kiti inžineriniai statiniai. Ieškovei bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso 11/36 ir 280/720 dalių (iš viso 500/720 dalių) žemės sklypo, 61/200 ir 39/100 dalys (iš viso 139/200 dalių) pastato – gyvenamojo namo, po 1/2 dalį trijų ūkinių pastatų, 61/200 ir 39/100 dalys (iš viso 139/200 dalys) kitų inžinerinių statinių – kiemo statinių (tvora: 22,20 m, 44,80 m, 3,50 m, 0,80 m, 9,30 m, 0,70 m, 11,30 m, 15,30 m, kiemo aikštelė: 80 kv. m, 6,10 kv. m, 3 kv. m, šulinys – 6 m, kanalizacijos šulinys – 2,40 m). Ieškovė nuosavybės teises į 11/36 dalis žemės sklypo įgijo 1994 m. liepos 8 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, o į 280/720 dalių žemės sklypo – 2018 m. kovo 14 d. ir 2018 m. balandžio 10 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimų pagrindu. Ieškovė nuosavybės teises į 39/100 dalis gyvenamojo namo ir kitų inžinerinių statinių įgijo 1990 m. birželio 22 d. dovanojimo sutarties pagrindu, o į 61/200 dalis gyvenamojo namo, 1/2 dalį trijų ūkinių pastatų – 2018 m. kovo 14 d. ir 2018 m. balandžio 10 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimų pagrindu. 1990 m. birželio 22 d. dovanojimo sutarties pagrindu viešame registre yra registruotas bendraturčių susitarimas dėl naudojimosi gyvenamuoju namu. Ieškovei pagal dovanojimo sutartį buvo priskirta naudotis 1-11 veranda (6,15 kv. m), atskirai – koridoriumi 1-12 (15,45 kv. m), kambariu 1-13 (10,22 kv. m), kambariu 1-14 (14,06 kv. m), kambariu 1-15 (10,03 kv. m) (1-12, 1-13, 1-14 patalpos yra namo antrame aukšte).
4. Atsakovei bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso 220/720 dalių žemės sklypo, 61/200 dalys gyvenamojo namo, po 1/2 dalį trijų ūkinių pastatų, 61/200 dalys kitų inžinerinių statinių – kiemo statinių (tvora: 22,20 m, 44,80 m, 3,50 m, 0,80 m, 9,30 m, 0,70 m, 11,30 m, 15,30 m, kiemo aikštelė: 80 kv. m, 6,10 kv. m, 3 kv. m, šulinys – 6 m, kanalizacijos šulinys – 2,40 m). Atsakovė nuosavybės teises į nurodytas nekilnojamųjų daiktų dalis įgijo 2018 m. kovo 14 d. ir 2018 m. balandžio 10 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimų pagrindu.
5. Nurodė, kad, dar gyvendama su savo tėvu B. B., bendru sutarimu naudojosi pirmo aukšto patalpomis: koridoriumi 1-1 (3,51 kv. m), kambariu 1-2 (18,54 kv. m), virtuve 1-3 (7,08 kv. m), vonia ir tualetu 1-4 (8,78 kv. m), patalpa 1-8 (l,22 kv. m). Po motinos B. B. mirties 1999 metais į ginčo gyvenamąjį namą atsikraustė gyventi ieškovės brolis J. B., kuris yra atsakovės tėvas. Po tėvo B. B. mirties 2001 m. ieškovė ir J. B. žodiniu susitarimu pasiskirstė, kokiomis pirmo aukšto patalpomis kiekvienas iš jų naudosis. Ieškovė gyvenamojo namo dalyje, kuria naudojosi, įsirengė virtuvę, vonią, tualetą, įvedė vandentiekį, dujas, pastatė židinį ir išvedžiojo ortakius patalpoms šildyti nuo židinio. Ieškovė taip pat nurodė, kad naudojasi žemės sklypo dalimi, esančia prie jai priskirtos verandos ir jos naudojamo įėjimo į namą. Naudojamą žemės sklypo dalį apsodino medžiais, apželdino, suformavo ir įrengė betoninius takelius. Nurodė, kad su atsakove nėra galimybės susitarti dėl naudojimosi nekilnojamaisiais daiktais tvarkos, nuolat kyla konfliktų, todėl prašo, kad naudojimosi tvarką nustatytų teismas.
6. Atsakovė pateiktu priešieškiniu prašė atidalyti ginčo šalims priklausančias žemės sklypo, gyvenamojo namo, trijų ūkinių pastatų ir kitų inžinerinių statinių, esančių (duomenys neskelbtini), dalis iš bendrosios dalinės nuosavybės vienu iš trijų siūlomų būdų:
6.1. 220/720 žemės sklypą, 61/200 pastato – gyvenamojo namo, 1/2 dalį ūkinių pastatų, 61/200 kitų statinių (tvora: 22,20 m, 44,8 m, 3,50 m, 0,80 m, 9,30 m, 0,70 m, 11,30 m, 15,30 m, kiemo aikštelė: 80 kv. m, 6,10 kv. m, 3 kv. m, šulinys 6 m, kanalizacijos šulinys 2,40 m), kitus inžinerinius statinius priteisti natūra ieškovei, o atsakovei iš ieškovės priteisti 21 570,22 Eur piniginę kompensaciją už jai priteistą atsakovės turtą natūra;
6.2. pagal UAB „Inventorizacija LT“ Nekilnojamojo daikto dalių apskaičiavimo projektą (brėžinių 2 variantas) ieškovei priteisti natūra gyvenamojo namo rūsio patalpas R-2 (5,30 kv. m), R-1 (15,15 kv. m); gyvenamojo namo pirmo aukšto patalpas 1-3 (7,8 kv. m), 1-4 (8,78 kv. m), 1-2 (18,24 kv. m), 1-8 (1,22 kv. m), 1-9 (2,16 kv. m). Atsakovei natūra priteisti gyvenamojo namo pirmo aukšto patalpas 1-5 (8,98 kv. m), 1-10 (7,54 kv. m), 1-6 (18,31 kv. m), 1-7 (1,13 kv. m), 1-9 (0,95 kv. m). Žemės sklypo dalį, sudarančią 500 kv. m, priteisti natūra ieškovei. Žemės sklypo dalį, sudarančią 220 kv. m, priteisti natūra atsakovei. 1/2 dalį trijų ūkinių pastatų ir kitų statinių (tvora: 76,90 m, kiemo aikštelė: 6,10 kv. m, 3 kv. m, kanalizacijos šulinys – 2,40 m) priteisti natūra ieškovei. Priteisti natūra atsakovei kitų statinių (tvora – 31 m, kiemo aikštelė – 80 kv. m, šulinys – 6 m). Atsakovei iš ieškovės priteisti 4245,22 Eur piniginę kompensaciją už atsakovei natūrą tenkantį 10,14 kv. m didesnį namo plotą ir ūkinius pastatus ir 11 442,00 Eur kompensaciją už jai tenkančias mažesnės vertės namo patalpas;
6.3. pagal UAB „Inventorizacija LT“ Nekilnojamojo daikto dalių apskaičiavimo projektą (brėžinių 1 variantas) rūsio patalpas R-2 (5,30 kv. m), R-1 (15,15 kv. m), patalpą 1-9 (3,11 kv. m) priteisti natūra bendrai naudoti ieškovei ir atsakovei. Namo pirmo aukšto patalpas 1-3 (7,8 kv. m), 1-4 (8,78 kv. m), 1-2 (18,24 kv. m), 1-8 (1,22 kv. m) priteisti natūra ieškovei. Namo pirmo aukšto patalpas 1-5 (8,98 kv. m), 1-10 (7,54 kv. m), 1-6 (18,31 kv. m), 1-7 (1,13 kv. m) priteisti natūra atsakovei. Žemės sklypo dalį, sudarančią 500 kv. m, priteisti natūra ieškovei. Žemės sklypo dalį, sudarančią 220 kv. m, priteisti natūra atsakovei. 1/2 dalį trijų ūkinių pastatų, 61/200 kitų statinių (tvora – 76,90 m, kiemo aikštelė – 6,10 kv. m, 3 kv. m, kanalizacijos šulinys – 2,40 m) priteisti natūra ieškovei. Kitus statinius (tvora – 31 m, kiemo aikštelė – 80 kv. m, šulinys – 6 m) priteisti natūra atsakovei. Atsakovei iš ieškovės priteisti 2331,86 Eur piniginę kompensaciją už atsakovei tenkantį 3,90 kv. m didesnį namo plotą natūrą ir ūkinius pastatus ir 11 442,00 Eur kompensaciją už jai tenkančias mažesnės vertės namo patalpas.
7. Atsakovė nurodė, kad ginčo turtas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausė ieškovės tėvams ir atsakovės seneliams B. B. ir B. B. bei atsakovės tėvui J. B.. Dalį gyvenamojo namo ir kitų statinių ieškovės tėvas B. B. 1990 m. birželio 22 d. dovanojimo sutartimi padovanojo ieškovei. Mirus ieškovės tėvams ir atsakovės tėvui, atsakovė ir ieškovė pagal įstatymą paveldėjo dalį žemės sklypo, gyvenamojo namo, ūkinių pastatų ir kiemo statinių, tokiu būdu tapdamos bendraturtėmis. Atsakovė nurodė, kad žemės sklypo vertė yra 18 900 Eur, o jai priklausančios dalies vertė – 5775 Eur. Gyvenamojo namo, ūkinių pastatų ir kitų statinių vertė – 50 335 Eur, o atsakovei priklausančios šio turto dalies vertė – 15 795,22 Eur. Bendra atsakovei bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio turto vertė, remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, – 21 570,22 Eur. Atsakovės manymu, ginčo turto negalima atidalyti natūra be neproporcingos žalos tam turtui padarymo.
8. Dėl gyvenamojo namo, ūkinių pastatų, kiemo statinių, kitų inžinerinių statinių atidalijimo natūra negalimumo atsakovė nurodė, kad gyvenamojo namo bendras plotas yra 154,26 kv. m, gyvenamasis plotas – 79,84 kv. m. 1990 m. birželio 22 d. dovanojimo sutartimi ieškovės tėvas padovanojo jai dalį gyvenamojo namo, šia dovanojimo sutartimi buvo nustatyta naudojimosi namu tvarka, kuri yra privaloma atsakovei, nes yra įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Pagal šią nustatytą tvarką ieškovė naudojasi visomis patalpomis, esančiomis antro aukšto mansardoje, todėl natūra gali būti padalytos tik patalpos, esančios gyvenamojo namo pirmame aukšte. Pirmame namo aukšte yra trys kambariai. Tik pirmame namo aukšte yra įrengta virtuvė su miesto vandentiekiu ir kanalizacija bei įrengtas vonios kambarys su vandens šildytuvu, miesto vandentiekiu ir kanalizacija, šildymo kietuoju kuru įrenginys, šildantis visą namą, atvestos dujų inžinerinės komunikacijos. Kitos buto patalpos yra pagalbinės paskirties, t. y. 6,15 kv. m veranda, kuri yra ieškovės naudojama kaip jos patalpa patekti į antrame aukšte esančias jos patalpas. Be to, namo patalpos yra ieškovės savavališkai pertvarkytos ir neatitinka faktiškai nurodyto buvusio namo pirmo aukšto plano. Dalis patalpų yra atskirtos nuo kitų patalpų ieškovės pastatyta mūrine siena, kuri atskiria dalį patalpų nuo koridorių ir inžinerinių komunikacijų, t. y. koridorių, vandentiekio, kanalizacijos, vonios, tualeto, virtuvės, šildymo, vandens šildytuvo. Todėl naudotis šiomis patalpomis, ieškovei atskyrus dalį patalpų namo pirmame aukšte, atsakovė negalėtų ir bendraturtės turėtų griauti esamą namo sieną, įvesti naujas inžinerines komunikacijas. Todėl neįmanoma namo pirmo aukšto padalyti be neproporcingos žalos jo paskirčiai padarymo, kadangi, jį padalijus pagal šalims tenkančios nuosavybės dalis, nebūtų galimybės atidalyti bendro naudojimo patalpų (vonios, virtuvės, koridorių ir kt.), o įrengti atskiras šios paskirties patalpas nėra galimybių. Ūkinių pastatų atidalyti, kad jais abi bendraturtės galėtų naudotis taip, kad neliktų bendrojo naudojimo patalpų, būtų atskiri įėjimai, negalima, kadangi jie yra nedideli, ir suformuoti juose po dvi atskiras patalpas, nepadarant jiems žalos, negalima. Be to, ieškovė patekti į šiuos ūkinius pastatus negali dar ir dėl to, kad jie yra užstatyti atsakovės pastatytais kieme neįteisintais statiniais, kurie uždengia praėjimą į ūkinius pastatus. Taip pat negalima padalyti tvoros, šulinio, kanalizacijos šulinio, aikštelės. Dėl žemės sklypo atidalijimo negalimumo nurodė, kad žemės sklypas yra 7,20 aro dydžio. Atsižvelgiant į atsakovei priklausančią šio žemės sklypo dalį, jai priklausytų 2,20 aro ginčo žemės sklypo. Tokio dydžio sklypu atsakovė negalės nei naudotis, nei jį realizuoti. Žemės sklypas yra užstatytas namu, ūkiniais pastatais, ieškovės pastatytais neįteisintais statiniais. Todėl dalyti užstatytos teritorijos dalį šalims priklausančiomis dalimis be neproporcingos žalos jo paskirčiai yra neįmanoma. Atsakovė nurodė negalinti naudotis gyvenamuoju namu, ūkiniais pastatais, kiemo statiniais ir žemės sklypu, nes šiuo metu name gyvena ir visu turtu naudojasi ieškovė bei jos sugyventinis. Šalių santykiai yra įtempti, nedraugiški. Jeigu teismas prioritetą teiktų gyvenamojo namo, ūkinių pastatų, kiemo statinių, kitų inžinerinių statinių ir žemės sklypo atidalijimui natūra, atsakovė prašė ginčo turtą padalyti natūra pagal jos siūlomus du turto padalijimo variantus.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
9. Šiaulių apylinkės teismas 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį tenkino iš dalies, nuspręsdamas atidalyti nekilnojamąjį turtą tarp bendraturčių ir ieškovei nuosavybės teise priteisti 220/720 dalių žemės sklypo, 61/200 dalis pastato – gyvenamojo namo, po 1/2 dalį visų trijų ūkinių pastatų, 61/200 dalis kitų statinių, o atsakovei priteisti iš ieškovės už šiai (bendraturtei) atitenkantį išvardytą turtą 9115 Eur kompensaciją.
10. Teismas ieškinį atmetė, motyvuodamas tuo, kad tarp ginčo šalių yra susiklostę itin konfliktiški santykiai, dėl to, palikus bendrai naudotis nors kokias patalpas ir žemės sklypo dalį, kiltų prielaidų atsirasti konfliktinėms situacijoms.
11. Teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra galimybės turto atidalyti be neproporcingos žalos turtui bei jo paskirčiai, todėl šią atsakovės priešieškinio dalį atmetė. Teismas, atsižvelgdamas į aplinkybes, jog atsakovė sutinka ir neprieštarauja, kad jai būtų priteista kompensacija, o ieškovei – visas turtas natūra, kad ieškovė ginčo turtą sudarančiame objekte gyvena visą savo gyvenimą, o atsakovė nuosavybės teises į ginčo turtą įgijo tik 2018 m. kovo 14 d. ir 2018 m. balandžio 10 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymo liudijimų pagrindu, kad atsakovei priklausanti bendro turto dalis yra gerokai mažesnė nei ieškovės, padarė išvadą, kad atidalijimas priteisiant kompensaciją yra racionaliausias ir geriausiai atitinka šalių interesus, kadangi atidalijus nebeliktų bendrosios dalinės nuosavybės.
12. Teismas nustatė, kad atsakovė reikalaujamą priteisti kompensacijos dydį grindžia Nekilnojamojo turto registre nurodytais ginčo turto vidutinės rinkos vertės duomenimis. Iš pateiktos VĮ Registrų centro pažymos teismas nustatė, kad ginčo žemės sklypo vidutinė rinkos vertė yra 18 900 Eur, atsakovei nuosavybės teise priklauso 220/720 dalių žemės sklypo, tai pinigine išraiška sudaro 5775 Eur. Ieškovė neginčijo atsakovės nurodytos žemės sklypo vertės, o pasisakydama dėl priešieškinio reikalavimų nurodė, kad nesutinka su atsakovės siūlomu ginčo turto atidalijimu, nes neturi pinigų kompensacijai sumokėti. Teismas iš liudytojų parodymų nustatė, kad ieškovė, priešingai nei atsakovės tėvas, prižiūrėjo savo pagal nusistovėjusią tvarką naudojamą žemės sklypo dalį. Pati atsakovė ginčo sklypu niekada nesinaudojo, nes gyvena Vilniuje. Po tėvo mirties atsakovei atitekusios 220/720 dalių ginčo žemės sklypo yra mažo ploto, jų atidalyti pagal teisės normų reikalavimus nėra galimybės. Atsakovei tenkančios ginčo žemės sklypo dalies vidutinė rinkos vertė (5775 Eur) yra santykinai mažesnė nei viso žemės sklypo vidutinė rinkos vertė. Nustatytos aplinkybės suteikia pagrindą sumažinti atsakovei iš ieškovės už žemės sklypą priteistinos kompensacijos dydį iki 3850 Eur, kadangi kitaip nei priteisti atsakovei kompensaciją už jai priklausančią turto dalį nėra galimybės.
13. Teismas nustatė, kad gyvenamojo namo vidutinė rinkos vertė, remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, yra 47 300 Eur, o ūkinių pastatų ir kitų statinių – 3035 Eur, iš viso 50 335 Eur. Atsakovei priklausančios šio ginčo turto dalies vertė yra 15 795,22 Eur. Teismas nusprendė, kad dėl šios dalies yra pagrindas mažinti iš ieškovės atsakovei priteistinos kompensacijos dydį iki 5265 Eur.
14. Teismas padarė išvadą, kad būtent ieškovė, o ne atsakovės tėvas, dėjo pastangas, siekdama gerinti ginčo turtą, kartu didindama jo vertę. Be to, ieškovė rūpinosi ne tik savo naudojama turto dalimi, bet ir visu turtu. Byloje nustatyta, kad ieškovė visą savo gyvenimą gyvena ginčo turtą sudarančiame objekte: iš pradžių ji ten gyveno su tėvais (atsakovės seneliais), o po tėvo mirties 2001 m. kovo 21 d. liko gyventi su broliu J. B. (atsakovės tėvu), kuris į ginčo namą atsikraustė 1999 m. rugsėjo mėnesį. Byloje nustatyta, kad jau 1990 m. birželio 22 d. ieškovės tėvas padovanojo ieškovei (savo dukteriai) 39/100 dalis ginčo gyvenamojo namo. Aplinkybė, kad tokiu būdu ieškovei buvo padovanotas ginčo namo antras aukštas, t. y. pastogės patalpos, byloje nėra ginčijama. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovės tėvas rūpinosi ginčo turtu, taip didindamas jo rinkos vertę.
15. Teismas, remdamasis liudytojų parodymais, nustatė, kad būtent ieškovė rūpinosi vandentiekio įvedimu į ginčo namą, jos lėšomis buvo įrengti vandentiekio ir nuotekų tinklai, vandens apskaitos mazgas, vandens skaitiklis. Ieškovė išperkamosios nuomos pagrindu įsigijo tris plastikinius langus. Tai, kad ginčo objekte gamtinių dujų tiekėjo iniciatyva dėl susidariusios skolos nuo 2002 m. rugpjūčio 1 d. buvo nutrauktas gamtinių dujų tiekimas, teismo vertinimu, sudaro pagrindą labiau tikėti ieškovės paaiškinimais, kad atsakovės tėvas neprisidėjo prie namo šildymo, atsidalijo mūro siena nuo ieškovės savo naudojamą gyvenamojo namo dalį, todėl ieškovė įsirengė židinį, kuriuo ir šildėsi savo gyvenamąsias patalpas. Byloje ieškovė yra pateikusi įrodymus, kad 2017 m. gegužės 20 d. buvo nupirktos šarvuotos durys. Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovė, o ne atsakovės tėvas, per laikotarpį nuo 1999 metų rugsėjo mėnesio iki dabar savo lėšomis yra atlikusi įvairius gyvenamojo namo remonto darbus.
16. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, siekdamas nepažeisti šalių interesų pusiausvyros ir teisėtų lūkesčių principų, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, įvertinęs ginčo statinių vidutinę rinkos vertę ir ieškovės pateiktus įrodymus, pagrindžiančius jos investicijas į turtą, padėjusias ne tik išlaikyti, bet ir pagerinti esamą ginčijamo turto būklę, teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas priteisti ginčo statinius natūra ieškovei, sumažinant iš ieškovės atsakovei priteistinos kompensacijos dydį iki 5265 Eur.
17. Teismas taip pat nurodė, kad, sumažindamas atsakovei iš ieškovės priteistiną bendrą kompensacijos dydį iki 9115 Eur, atsižvelgė ir į tą aplinkybę, kad ieškovė visą laiką gyveno su tėvais iki jų mirties, o atsakovės tėvas atsikraustė gyventi į ginčo namą tik po motinos mirties 1999 metais. Ieškovės tėvas (atsakovės senelis) mirė 2001 metais. Šios nustatytos aplinkybės suteikia pagrindą daryti išvadą, kad būtent ieškovė, o ne atsakovės tėvas, padėjo tėvams senatvėje.
18. Teismas, nustatęs dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės iš ieškovės priteistinos kompensacijos dydį, atsižvelgė ir į ieškovės galimybę tokią kompensaciją sumokėti. Teismas nustatė, kad ieškovė turi sveikatos problemų, yra iš dalies darbinga, jai neterminuotai nustatytas vidutinių poreikių lygis, tačiau ieškovė dirba, gauna nuolatines pajamas. Nors ieškovė nurodė, kad turi dukterį studentę ir moka už jos mokslą, tačiau į bylą nepateikė įrodymų, kad duktė pati neturi galimybės dirbti ir iš tikro nedirba, byloje pateikti mokėjimo nurodymai neįrodo, kad už dukters studijas moka būtent ieškovė, nes mokėtoju yra nurodyta ne ieškovė. Be to, ieškovės duktė turi tėvą, todėl, esant poreikiui, turi teisę kreiptis į teismą dėl išlaikymo priteisimo iš tėvo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.1921 straipsnyje nustatyta tvarka. Teismas, nustatęs, kad kartu su ieškove gyvena jos sugyventinis, padarė išvadą, kad jis privalo prisidėti prie namo išlaikymo ir kompensacijos sumokėjimo. Ieškovė, teigdama, kad jos finansinė padėtis yra sunki, nepateikė teismui duomenų apie turimas (neturimas) santaupas. Ieškovė dėl savo sunkios finansinės padėties nesikreipė dėl nemokamos valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo, o sudarė teisinių paslaugų sutartį ir šioje byloje patyrė bei sumokėjo net 1845,25 Eur už suteiktą advokato teisinę pagalbą. Iš šių aplinkybių teismas nusprendė, kad ieškovė yra pajėgi sumokėti iš jos atsakovei priteistiną piniginę kompensaciją.
19. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus, 2020 m. kovo 31 d. nutartimi pakeitė Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, o kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą.
20. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog, remiantis liudytojų parodymais, ginčo žemę prižiūrėjo ieškovė, kad atsakovė šiuo sklypu niekada nesinaudojo, nes gyvena Vilniuje, kad atsakovei priklausanti žemės sklypo dalis negali būti atidalyta dėl pernelyg mažo ploto, pripažino, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad atsakovei tenkančios žemės sklypo dalies (220/720) vidutinė rinkos vertė, skaičiuojant nuo viso žemės sklypo vidutinės rinkos vertės, yra santykinai mažesnė, todėl pagrįstai sumažino atsakovei iš ieškovės už žemės sklypą priteistinos kompensacijos dydį nuo 5775 Eur iki 3850 Eur. Kolegija atkreipė dėmesį, kad, norint parduoti atsakovei priklausančią žemės sklypo dalį, jos vertė kristų dėl nedidelio ploto, t. y. būtų mažesnė nei skaičiuojant proporcingai nuo visos ginčo žemės kainos.
21. Kolegija pripažino, kad pirmosios instancijos teismas, sumažindamas atsakovei iš ieškovės priteistinos kompensacijos dydį už jai tenkančių statinių dalį iki 5265 Eur, kai faktiškai atsakovei priklausančių statinių dalies rinkos vertė yra 15 795,22 Eur, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad būtent ieškovė, o ne atsakovės tėvas per laikotarpį nuo 1999 metų rugsėjo mėnesio iki dabar savo lėšomis yra atlikusi įvairius gyvenamojo namo remonto darbus. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl vidutinės rinkos vertės ir ieškovės investicijų į turtą apeliaciniame skunde nėra paneigtos. Šią išvadą pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė, nustatęs, kad būtent ieškovė sudarė gamtinių dujų į ginčo namą pirkimo–pardavimo sutartį, vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sutartį, elektros energijos tiekimo sutartį, išperkamosios nuomos pagrindu įsigijo 3 vnt. plastikinių langų, ieškovės naudojamo namo dalis yra šildoma jos pačios lėšomis nusipirktu ir įrengtu židiniu.
22. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, sprendžiant dėl kompensacijos dydžio, reikšminga yra ne tik nekilnojamojo turto vertė, bet ir jo pagerinimo išlaidos. Ta aplinkybė, jog turto pagerinimo darbai nėra įregistruoti, nereiškia, kad jie nebuvo atlikti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad ieškovė rūpinosi turtu, savo lėšomis jį gerino, visą laiką gyveno su tėvais iki jų mirties, o atsakovės tėvas atsikraustė gyventi į ginčo namą tik po motinos mirties 1999 metais. Teismas taip pat įvertino aplinkybę, jog būtent ieškovė, o ne atsakovės tėvas, padėjo tėvams senatvėje. Atsakovė nenurodė pagrįstų argumentų bei nepateikė įrodymų, kurie suteiktų pagrindą daryti išvadą, kad atsakovės tėvas faktiniu valdymu paveldėtą turtą ir naudojamą dalį prižiūrėjo tinkamai, gerino jo būklę, kas būtų turėję įtakos priteistinos kompensacijos dydžiui.
23. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, jog atsakovė nesinaudojo savo turtu, teismui buvo žinomi konfliktiški šalių santykiai, būtent tai ir nulėmė, kad turtas natūra buvo priteistas ieškovei, kuri ieškiniu siekė naudojimosi turtu tvarkos nustatymo, o atsakovei buvo priteista kompensacija pinigais. Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad turto (namo ir jo priklausinių) pardavimas dalimis visais atvejais mažintų jo kainą, kadangi toks dalies turto pirkimas yra mažiau patrauklus nei viso turto įsigijimas. Todėl realiai atsakovės turimo turto dalies kaina nebūtinai atitinka įregistruoto turto proporcingos dalies kainą. Ieškovė kitos gyvenamosios vietos neturi. Kito būdo atidalyti šalių turto byloje nėra, didesnės kompensacijos sumokėti ieškovė taip pat negalėtų. Iš nustatytų aplinkybių teisėjų kolegija nusprendė, kad atsakovė byloje neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo priteista kompensacija būtų neteisinga. Ieškovė, teismo sprendimo pagrindu įgydama nuosavybėn atsakovei priklausančią nekilnojamojo turto dalį, taip pat patirs papildomų apsunkinimų, susijusių su turto priežiūra, išlaikymu, kompensacijos atsakovei mokėjimu.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
24. Atsakovė kasaciniu skundu prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimą ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 31 d. nutartį ir už ieškovei asmeninės nuosavybės teise priteistą atsakovės nekilnojamąjį turtą nustatytą 9115 Eur kompensaciją padidinti iki 21 570 Eur. Kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:
24.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad turto vertė padidėjo dėl ieškovės atliekamų darbų, investuotų lėšų, sudarytų sutarčių, rūpinimosi turtu, dėl to nepagrįstai sumažino kompensaciją už atsakovei priklausančią turto dalį, kartu padidindamas ieškovei natūra tenkančio turto dalį atsakovės sąskaita.
24.2. Apeliacinės instancijos teismo išvada, jog ta aplinkybė, kad pagerinimo darbai nėra įregistruoti, nereiškia, kad jie nebuvo atlikti, yra nepagrįsta. Nekilnojamojo turto registre nesant duomenų apie atliktus statybos darbus, ieškovei atitenkančio turto dalies vertė buvo nepagrįstai padidinta.
24.3. Pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas atsakovei priteistinos kompensacijos dydį, nesilaikė kasacinio teismo praktikos. Tam, kad nebūtų pažeistos atidalijamo bendraturčio, kuriam išmokama kompensacija, nuosavybės teisės, ši kompensacija turi atitikti jo bendros nuosavybės dalies vertę, buvusią atidalijimo metu, t. y. tuo metu, kai pasibaigė bendroji dalinė nuosavybė. Tais atvejais, kai atidalijama ne natūra, bet vienam bendraturčiui sumokant kompensaciją pinigais, turi būti nustatyta bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio daikto rinkos kaina bendrosios dalinės nuosavybės pasibaigimo metu ir pagal tai, atsižvelgiant į atidalijamo bendraturčio dalies dydi, apskaičiuojama jam priteistinos kompensacijos suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008). Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimų pagrindu įgyta turto dalis negali būti padidinta ar sumažinta atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės instituto normų pagrindu. Byloje nustatyta bendra atidalijamo turto vertė – 21 570,22 Eur. Ieškovė šios aplinkybės neginčija. Todėl turtas turėjo būti atidalijamas, atsižvelgiant į jo vertę, buvusią bendrosios dalinės nuosavybės pasibaigimo metu.
24.4. Byloje apklausti liudytojai, duodami parodymus apie tai, kad buvo pakeisti namo dalies langai, apšiltintas antras namo aukštas, įrengtas židinys, vertino ieškovės dovanojimo sutarties pagrindu, o ne paveldėjimo pagrindu įgytą turto dalį. Todėl atsakovės naudai priteistina kompensacija atsakovei buvo sumažinta nepagrįstai, lyginant atsakovės paveldėtą namo dalį su ieškovės dovanojimo sutarties pagrindu gauta namo dalimi, kurią ji pagerino.
24.5. Kadangi ieškovė 1994 m. liepos 8 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo 180/720 dalių (2,80 aro) žemės sklypo, kurių vertė 7350 Eur, byloje parodymus davę liudytojai, nurodydami, kad ieškovės sklypas yra labiau prižiūrėtas nei atsakovės tėvo, vertino jos nuo 1994 metų dovanojimo sutartimi įgyto žemės sklypo dalį. Bendro sklypo naudojimosi tvarka nebuvo nustatyta. Teismai nepagrįstai atsižvelgė į tai, kad ieškovė daug metų sklype turėjo daržą, augino krūmus, kadangi tokiu būdu vertino ir lygino ne ginčo šalių paveldėtą bendrą žemės sklypo dalį, bet tą žemės sklypo dalį, kurią ieškovė įsigijo 1994 m.
24.6. Pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas atsakovei mokėtinos kompensacijos dydį, nepagrįstai atsižvelgė į aplinkybes, kad ieškovė ten gyveno ir padėjo tėvams senatvėje, kadangi ieškovė už tai iš savo tėvų kaip atlygį dovanojimo sandorio pagrindu jau buvo gavusi dalį gyvenamojo namo ir inžinerinių statinių, kurių vertė 18 744,57 Eur. Įstatyme nenustatyta galimybės atidalyti turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės ta verte, kuri buvo jo įsigijimo metu, ir atskirai spręsti dėl šalių teisių į turto vertės padidėjimą per laikotarpį iki jo įsigijimo ar nuo jo įsigijimo iki teismo sprendimo atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės priėmimo dienos. Tais atvejais, jeigu vienas iš bendraturčių pagerina bendrą turtą taip, kad jo vertė padidėja, šio bendraturčio teisės gali būti ginamos taikant kitus teisės gynimo būdus, pavyzdžiui, reikalaujant padidinti jo bendrosios dalinės nuosavybės dalį (CK 4.77 straipsnis), prašant priteisti kompensaciją už investuotas į bendrą turtą lėšas ir kt. Ieškovė nagrinėjamu atveju tokių reikalavimų nereiškė. Šalys ginčo turtą paveldėjo 2018 metais ir jų paveldėto turto vertė nėra padidėjusi dėl to, kad į jį iki to laiko buvo investuotos papildomos ieškovės lėšos. Turto vertė nepadidėjo ir dėl to, kad ieškovė iki turto paveldėjimo gyveno kartu su savo šeima ir tėvais viename name ir jais rūpinosi senatvėje. Už šią būsimą priežiūrą ieškovės tėvas padovanojo ieškovei sau priklausančio ginčo gyvenamojo namo ir kiemo statinių dalį.
24.7. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovė, įgydama atsakovei priklausančią nekilnojamojo turto dalį, patirs papildomų apsunkinimų, susijusių su turto priežiūra, išlaikymu, kompensacijos atsakovei mokėjimu. Kadangi atidalijant ieškovei atiteko visas turtas, bendrosios dalinės nuosavybės teisė buvo transformuota į asmeninės nuosavybės teisę. Todėl ieškovė įgijo rinkoje daug patrauklesnį turtą.
24.8. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodo, kad turto dalies pardavimas visais atvejais mažina jo kainą ir nėra patrauklus. Atsakovės įsitikinimu, jai priklausanti turto dalis, esanti Šiaulių miesto centre, yra lygiavertė dviejų kambarių butui, todėl ji galėtų būti parduota už 21 570 Eur sumą daug lengviau nei visas gyvenamasis namas su priklausiniais ir žeme.
25. Ieškovė atsiliepimu į atsakovės kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, o Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 31 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
25.1. Teismas, nustatydamas priteistinos kompensacijos dydį, nustatė tikrąją atidalijamos turto dalies rinkos vertę, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, kad ieškovė prižiūrėjo žemės sklypo ir gyvenamojo namo dalį, gerino turto būklę, taip pat įvertindamas ieškovės ir atsakovės interesą naudotis turtu, ieškovės galimybę sumokėti kompensaciją. Atsakovė nepagrįstai nurodo, kad ginčo turto vertė turėtų būti nustatyta išimtinai pagal VĮ Registrų centro nustatytą rinkos vertę, neatsižvelgiant į kitas turto daliai nustatyti reikšmingas aplinkybes.
25.2. Tai, kad gyvenamojo namo, kiemo statinių rekonstrukcija, statybos darbai nebuvo registruoti Nekilnojamojo turto registre, nepaneigia jų atlikimo fakto ir pagerinimo įtakos kompensacijos dydžiui. Ieškovė per laikotarpį nuo 1999 m. rugsėjo mėnesio iki dabar yra atlikusi įvairius gyvenamojo namo remonto darbus.
25.3. CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nėra nustatyti atidalijamos dalies vertės nustatymo kriterijai. Teismas, priimdamas sprendimą, turi vertinti, koks dydis yra teisingas, atitinkantis šalių interesus.
25.4. Atsakovė nepagrįstai nurodo, kad teismai, nustatydami mokėtinos kompensacijos dydį, vertino ne šalių paveldėtą bendro sklypo dalį, bet ir ieškovės sklypo dalį, įgytą 1994 m. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu. Sprendžiant atidalijimo klausimą, buvo nustatytos šalių nuosavybės dalys ir įgijimo pagrindai. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovės 1994 m. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu asmeninės nuosavybės teise įgyta žemės sklypo dalis buvo naudojama augalams auginti, o paveldėta dalis – užstatyta statiniais. Atsakovė neturėtų kasaciniame skunde remtis aplinkybėmis, kurios nebuvo įrodinėjamos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
25.5. Iki pat palikimo atsiradimo 2018 m. žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo ar atidalijimo klausimai nebuvo sprendžiami. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į liudytojų parodymus, vertino paveldėtos žemės sklypo paveldėtojų naudojamų dalių visumą ir pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad ieškovė prižiūrėjo savo žemės sklypo dalį, o atsakovės dalis nebuvo prižiūrima. Šių išvadų atsakovė nepaneigė.
25.6. Ieškovės investicijos į bendrą turtą sudaro prielaidas ieškovės, kaip bendraturtės, teisių apimties pasikeitimui ir suponuoja ieškovės teisę į didesnę dalytino turto dalį natūra ar pinigais. Pati atsakovė byloje priešieškiniu reikalavo kompensacijos už jai tenkančias mažesnės vertės patalpas. Be to, atsakovė nepaneigė tarp ieškovės ir atsakovės tėvo nuo palikimo atsiradimo nusistovėjusios naudojimosi turtu tvarkos, ieškovės nuoseklaus rūpinimosi turtu, atliktų nekilnojamųjų daiktų dalies pagerinimų, priežiūros. Todėl atsakovei mokėtinos kompensacijos dydis už jos nuosavybės teise turimą turto dalį atitinka CK 4.80 straipsnio 2 dalies reikalavimus, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo, visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus (CK 1.2, 1.5 straipsniai).
25.7. Atsakovė nepagrįstai nurodo, kad ieškovė, įgydama visą turtą, nepatirs papildomų sunkumų. Bendrąją dalinę nuosavybę transformavus į asmeninę, ieškovei atiteko neprižiūrėta, fiziškai nusidėvėjusi nekilnojamojo turto dalis, reikalaujanti papildomų lėšų jai sutvarkyti, išlaikyti.
25.8. Atsakovės argumentai, kad ji sau priklausančio turto dalį parduotų daug lengviau nei visą gyvenamąjį namą su jo priklausiniais ir žemės sklypu, nepagrįsti jokiais įrodymais. Kadangi pati atsakovė neginčija teismo parinkto atidalijimo būdo, jos argumentai, susiję su lūkesčiu parduoti savo dalį, nėra reikšmingi nustatant teisingą kompensacijos dydį už atidalytą turto dalį.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl ginčo nagrinėjimo ribų
26. Kasaciniu skundu keliami teisės taikymo ir aiškinimo klausimai, susiję su kompensacijos pinigais apskaičiavimu bei priteisimu iš bendraturčio, kuriam natūra atitenka dalijamas daiktas. Byloje yra pateiktas ieškinys, kuriuo reikalaujama nustatyti naudojimosi nekilnojamaisiais daiktais (žemės sklypu, gyvenamuoju namu, ūkiniais pastatais ir inžineriniais statiniais) tvarką, ir priešieškinis, kuriuo prašoma atidalyti šių objektų dalis iš bendrosios dalinės nuosavybės. Teismai nusprendė, kad geriausiai bendraturčių interesus atitiktų ginčo objektų priteisimas ieškovei, o atsakovei – kompensacijos pinigais priteisimas iš ieškovės. Atsakovė neginčija tokios teismų išvados.
27. Spręsdamas tokio pobūdžio ginčus, kai konstatuojamas pagrindas vienam bendraturčiui priteisti turtą natūra, o kitam – kompensaciją pinigais, teismas pirmiausiai turi nustatyti atidalijamo turto vertę, taip pat vieno iš bendraturčių atliktų to turto išlaikymo ir pagerinimo išlaidų, jeigu tokių buvo patirta, vertę, kuri, esant teisiniam pagrindui, be kita ko, pareikštam tokio pobūdžio reikalavimui, priteistina iš kito bendraturčio.
28. Kasaciniu skundu atsakovė teigia, kad teismai nepagrįstai nustatė turto vertės padidėjimą dėl ieškovės atliktų darbų, investicijų ir kitų išlaidų, susijusių bendru turtu, ir, remdamiesi tuo, nepagrįstai sumažino ieškovės atsakovei mokėtinos kompensacijos dydį.
Dėl vienam iš bendraturčių priteistinos kompensacijos už kitam priteisiamą turtą mažinimo
29. Nuosavybės teisės įgyvendinimo ribos priklauso nuo to, ar daiktas priklauso vienam asmeniui, ar keliems asmenims, t. y. nuosavybė yra asmeninė ar bendroji. Bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti; ši teisė įgyvendinama bendraturčių sutarimu (CK 4.72 straipsnio 1 dalis, 4.75 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad bendraturčių valia dėl nuosavybės teisių įgyvendinimo turi būti derinama ir ieškoma visiems priimtino sprendimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-390-701/2018, 48 punktas).
30. Vienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų įtvirtintas CK 4.80 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Šiuo būdu įgyvendinus bendraturčio, kaip savininko, teises, pasibaigia jo su kitais bendraturčiais turima bendroji dalinė nuosavybė, o atsidalijęs bendraturtis tampa asmeninės nuosavybės teisės subjektu ir turi teisę atidalytą turtą valdyti, naudoti bei juo disponuoti savo nuožiūra (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais (CK 4.80 straipsnio 2 dalis).
31. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad, bendraturčiui išmokant kompensaciją pinigais, būtina atidalijimo sąlyga yra ta, kad piniginė kompensacija atitiktų atidalijamos turto dalies vertę. Dėl to, prieš atidalijant bendraturčio dalį, būtina išsiaiškinti, ar nėra ginčo dėl dalies dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2008), ir pasirinkti teisingą kompensacijos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2007). Paprastai kompensacija pripažįstama teisinga, jeigu ji atitinka daikto dalies rinkos vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008).
32. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad, nesant galimybės atidalyti turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės natūra, ginčo turtas (t. y. gyvenamasis namas, žemės sklypas ir kiti statiniai) priteistinas ieškovei, o atsakovei iš ieškovės priteistina kompensacija pinigais.
33. Nors, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ieškovė nurodė neturinti galimybės sumokėti kompensacijos, vis dėlto tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, nustatę, kad bendraturčių santykiai yra itin konfliktiški, nusprendė, kad turto atidalijimas, priteisiant atsakovei iš ieškovės kompensaciją pinigais, yra tinkamiausias būdas išspręsti tarp šalių kilusį ginčą. Ieškovė šios išvados neginčijo byloje pateiktu apeliaciniu skundu, taip pat neteikė kasacinio skundo dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 31 d. nutarties, kuria paliktas iš esmės nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl tokio atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.
34. Atsižvelgdama į tai, kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo nesutikti, jog teismų nustatytas turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdas, kai vienas iš atidalijamų bendraturčių (atsakovė) gauna kompensaciją pinigais, o kitam atidalijamam bendraturčiui (ieškovei) priteisiamas turtas natūra, yra tinkamiausias. Pažymėtina, kad tarp šalių iš esmės nėra ginčo, jog atsakovei priklausančios ir ieškovei priteistinos ginčo turto dalies vertė – 21 570 Eur.
35. Bylą nagrinėję teismai nusprendė, kad atsakovei priteistina kompensacijos suma yra mažintina iki 9 115 Eur dydžio, atsižvelgiant į ieškovės patirtas su ginčo turtu susijusias išlaidas (įvairius gyvenamojo namo remonto darbus ir kitas išlaidas, susijusias su pastatais, statiniais bei žeme).
36. Kasacinio teismo išaiškinta, kad tais atvejais, jeigu vienas iš bendraturčių pagerina bendrą turtą taip, kad jo vertė padidėja, šio bendraturčio teisė į patirtų nuostolių atlyginimą gali būti užtikrinama, tenkinant šios šalies reikalavimą padidinti jos bendrosios dalinės nuosavybės dalį (CK 4.77 straipsnis), prašant priteisti kompensaciją už investuotas į bendrą turtą lėšas ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2012).
37. Daikto išlaidos skirstomos į įprastines ir ypatingąsias. Įprastinėmis išlaidomis laikomos išlaidos, būtinos daikto saugumui užtikrinti arba daiktui išsaugoti nuo žūties ar aiškaus pablogėjimo. Ypatingosiomis išlaidomis laikomos išlaidos, daromos tiek pačiam daiktui pagerinti, tiek ir gaunamoms iš daikto pajamoms padidinti (CK 4.10 straipsnis). Bendraturčių teises ir pareigas naudojantis bendrąja daline nuosavybe ir ją išlaikant nustatančiame CK 4.76 straipsnyje įtvirtinta, kad kiekvienas bendraturtis proporcingai savo daliai privalo apmokėti išlaidas bendram turtui išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Jeigu vienas bendraturčių nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą (turtą), tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą.
38. Kasacinio teismo išaiškinta, kad išlaidos bendram daiktui išlaikyti ir išsaugoti yra suprantamos kaip išleidžiamos lėšos, kurių paskirtis – išsaugoti turtą nuo žuvimo ar jo vertės pablogėjimo. Jas apibūdina būtinumo ir protingumo kriterijai. Išlaidos daiktui gali būti pripažįstamos būtinomis, jei jos reikalingos turtui išsaugoti nuo žuvimo, jo naudingoms ir vertingoms savybėms palaikyti, neleisti turtui labai pablogėti. Tai daikto išlaikymo išlaidos, kuriomis išlaikoma esama turto vertė, bet nesiekiama daikto pagerinti. Tokių išlaidų antrasis kriterijus yra protingumas. Pagal jį įvertinama, kokio dydžio išlaidos, atsižvelgiant į konkretaus turto ypatybes ar savybes, yra reikalingos jam tinkamai išsaugoti ir išlaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-903/2003).
39. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad tam tikri daikto remonto darbai savaime nereiškia, jog daiktas yra pagerintas. Daikto pagerinimu gali būti pripažįstami tokie darbai, dėl kurių pagerėja to daikto techninės savybės, konkretus daiktas tampa vertingesnis, naudingesnis. Daikto pagerinimui paprastai nepriskiriamas jo pritaikymas specifiniams nuomininko (panaudos gavėjo) poreikiams, kai tokie daikto pertvarkymai naudingi tik naudojant daiktą pagal tam tikrą konkrečią paskirtį, o naudojant daiktą kitam tikslui – nereikalingi (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-423-916/2016 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Sprendžiant dėl daikto pagerinimo darbų taip pat svarbu nustatyti, ar buvo kito bendraturčio sutikimas padidinti bendrą daiktą ar jo vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-227-684/2016, 22 punktas).
40. CK 4.76 straipsnyje taip pat yra nustatyta, kad jeigu vienas iš bendraturčių nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą (turtą), tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą. Šiuos nuostolius sudaro ne tik kitų bendraturčių padidėjusios išlaidos daiktui išlaikyti dėl to, kad vienas iš bendraturčių neprisideda prie jo išlaikymo, bet ir kiti nuostoliai, atsiradę dėl šios pareigos nevykdymo, pavyzdžiui, pablogėjusios bendro daikto kokybės atkūrimo išlaidos, dėl nepakankamos daikto priežiūros kitiems asmenims padaryti nuostoliai ir pan.
41. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai turėjo teisę įskaityti priešpriešinius bendraturčių reikalavimus, iš vienos pusės – atsakovės ieškovei mokėtiną sumą už ieškovės patirtas bendro turto išlaidas, jeigu būtų nustatyta, kad jos buvo būtinos ar pagerinimo darbams atlikti buvo duotas bendraturčio sutikimas, iš kitos pusės – atsakovei iš ieškovės priteistiną kompensaciją pinigais už atidalijamą turtą.
42. Teisėjų kolegija nusprendžia, kad teismas, spręsdamas dėl ieškinio reikalavimo taikyti atidalijimą iš bendrosios nuosavybės, priteisiant vienam iš bendraturčių kompensaciją pinigais, pagrįstumo, nesant pareikšto kito bendraturčio (išlaidas patyrusio asmens) priešpriešinio reikalavimo, neturi teisinio pagrindo spręsti turto išlaidų atlyginimo (priteisimo) klausimo, kadangi savarankiško reikalavimo ir jo faktinio pagrindo nesuformavimas įstatymo nustatyta tvarka reiškia reikalavimo apimties ir įrodinėjimo ribų neapibrėžtumą, o tai suvaržo bendraturčio, kuriam priteistina kompensacija, teisę į teisminę gynybą ir gali iš esmės pažeisti tokio asmens teisėtus interesus. Analogiškas aiškinimas pateiktas kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-313/2020, 112 punktas), kai buvo analizuojamas reikalavimas taikyti restituciją ir sprendžiamas klausimas dėl pagerinimo išlaidų atlyginimo. Kadangi ieškovė nebuvo pareiškusi reikalavimo priteisti turto pagerinimo išlaidas, teismai, spręsdami kompensacijos priteisimo klausimą, neturėjo pagrindo spręsti klausimo dėl turto pagerinimo ir šių išlaidų atlyginimo priteisimo.
43. CPK 8 straipsnyje nustatyta, kad teismas, bendradarbiaudamas su dalyvaujančiais byloje asmenimis, imasi priemonių, jog byla būtų tinkamai išnagrinėta. Taigi teismas, likdamas nešališkas ir neutralus, nepažeisdamas dispozityvumo, rungimosi, šalių lygiateisiškumo ir kitų proceso principų, vadovauja procesui, vykdo CPK nustatytus procesinius veiksmus. Teismas bendrais procesiniais atvejais savo iniciatyva nerenka įrodymų, kita vertus, teismas, manydamas, kad bylai teisingai išspręsti neužtenka pateiktų įrodymų, gali pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-15-701/2019 22 punktą).
44. CPK 226 straipsnyje, reglamentuojančiame šalių ir trečiųjų asmenų pareigas pasirengimo nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme metu, įsakmiai nurodyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi teismui pateikti visus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Teisėjo vadovavimo procesui principas įtvirtina teisėjo pareigą jam, laikantis teisės į tinkamą teismo procesą, rungimosi ir kitų civilinio proceso principų, užtikrinti tinkamą bylos išnagrinėjimą, rūpintis, kad būtų nustatytos esminės bylos aplinkybės, esant pagrindui patikslinti šalių pareigą įrodinėti, nurodyti, kokias aplinkybes būtina nustatyti, kad būtų teisingai išnagrinėta byla, pasiūlyti pateikti įrodymus ir pagrįsti įrodinėjamas aplinkybes, pateikti klausimus šalių pozicijai byloje kylančiais klausimais išsiaiškinti (CPK 159, 179 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2013).
45. Nagrinėjamu atveju teismai nepasisakė dėl ieškovės patirtų išlaidų, susijusių su bendru turtu, teisinės kvalifikacijos, nenurodė, kokias aplinkybes būtina nustatyti siekiant teisingai išnagrinėti bylą, nepasiūlė suformuluoti papildomo reikalavimo, t. y. neįvykdė teisėjo vadovavimo procesui pareigos (CPK 159, 179 straipsniai), bet laikė, kad ieškovė įrodė, jog jos atlikti pagerinimai turi įtakos atsakovei priteistinos kompensacijos dydžiui, ir šiais motyvais sumažino iš ieškovės priteistinos kompensacijos atsakovei dydį nuo tikrosios turto vertės (21 570 Eur) iki 9115 Eur.
46. Kasacinio teismo teisėjų kolegija nusprendžia, kad teismai galėtų sumažinti kompensacijos dydį už atsakovei bendrosios nuosavybės teise priklausančios objekto dalies priteisimą kitam bendraturčiui tik tuomet, jeigu, be kita ko, būtų nustatyta, kad šio turto vertė yra didesnė dėl to, kad kitas bendraturtis, kuriam priteisiamas turtas, patyrė daikto išlaidas, kurių dalį proporcingai savo turimai nuosavybei turi pareigą atlyginti jų nepatyręs bendraturtis. Tokių aplinkybių bylą nagrinėję teismai netyrė, nenustatė, kokio pobūdžio išlaidas, susijusias su bendru turtu, patyrė ieškovė ir ar yra teisinis pagrindas konstatuoti, kad šių išlaidų dalį proporcingai nuosavybės teise turimai bendro turto daliai turi pareigą atlyginti atsakovė. Kaip jau minėta, teismai, atidalydami turtą vienam bendraturčiui ir priteisdami kompensaciją pinigais kitam, turi kompensacijos dydį nustatyti, atsižvelgdami į priteisiamo turto vertę. Priešingas aiškinimas neatitiktų ne tik Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės apsaugos principo, bet ir CK įtvirtintų nuostatų, užtikrinančių savininko teises (CK 4.93 straipsnis). Atsakovei priteisiama pinigų suma galėjo neatitikti ieškovei priteisiamo turto vertės, atlikus priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, jeigu teismas būtų nustatęs, kad atsakovė turi prievolę atlyginti ieškovei šios patirtas bendro turto išlaidas (CK 4.10 straipsnio 2 dalis, 4.83 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
47. Šiame kontekste pažymėtina, kad bylose dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo sprendžiami dviejų ar daugiau bendraturčių teisių ir pareigų klausimai, todėl jos, kaip ir kitos civilinės bylos, teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-174-248/2019, 39 punktas).
48. Nagrinėjamu atveju ieškovė įrodinėjo patirtas būtinąsias išlaidas, teismas šiuos ieškovės argumentus vertino kaip reikšmingus, spręsdamas dėl atsakovei priteistinos kompensacijos dydžio, tačiau, kaip minėta, nepasiūlė ieškovei patikslinti ieškinio reikalavimo ir nenurodė, kad šios išlaidos negali ieškovei būti priteistos, o vėliau galimai įskaitytos į atsakovei iš ieškovės priteistinos kompensacijos dydį, ieškovei nepareiškus savarankiško reikalavimo tokių išlaidų atlyginimą priteisti iš atsakovės. Kaip buvo minėta, tam, kad teismui būtų teisinis pagrindas priteisti ieškovei šios patirtų turto išlaidų atlyginimą iš atsakovės, kurioms buvo duotas bendraturčio sutikimas, ieškovė turėjo pareikšti savarankišką reikalavimą. Ieškovės įrodinėjamos aplinkybės dėl patirtų bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo turto išlaidų teismų buvo vertinamos kaip reikšmingos ir būtent jų pagrindu buvo sumažinta mokėtina kompensacija, tačiau, kaip minėta, teisėjų kolegija vertina, kad tam nebuvo teisinio pagrindo, t. y. iš ieškovės atsakovei priteistinos kompensacijos dydis negalėjo būti sumažintas ieškovei nepareiškus reikalavimo atlyginti nuostolius, kuriuos ji patyrė tvarkydama ir išlaikydama bendrą turtą (CK 4.76 straipsnis).
49. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nesilaikė vadovavimo procesui principo, nepasiūlė ieškovei tikslinti ieškinio dalyko, neužtikrino tinkamo bylos išnagrinėjimo, dėl to buvo neatskleista bylos esmė, netinkamai taikytos materialiosios teisės normos, reglamentuojančios kompensacijos atidalijamam bendraturčiui priteisimą bei vieno bendraturčio teisę reikalauti, kad kitas bendraturtis atlygintų dalį būtinųjų išlaidų, susijusių su bendru turtu, buvo pažeisti civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principai, sudarantys prielaidas tokio pobūdžio ginčuose kompensacijos sumokėjimo ir reikalavimo atlyginti patirtų bendro turto išlaidų klausimus spręsti vienoje byloje, įskaitant priešpriešinius bendraturčių reikalavimus.
50. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors reikalavimas dėl bendraturčio reikalavimo atlyginti patirtas išlaidas, susijusias su bendro turto išlaikymu ir išsaugojimu, ar kitas būtinąsias bendro turto išlaidas galėtų būti atskiros civilinės bylos nagrinėjimo dalykas, tokių reikalavimų nagrinėjimas atskirose bylose neužtikrintų minėtų proceso principų įgyvendinimo, užvilkintų ginčo išsprendimą (CPK 7 straipsnis) ir taip neužtikrintų vieno iš civilinio proceso tikslų – kuo greičiau atkurti tarp šalių teisinę taiką – įgyvendinimo (CPK 2 straipsnis). Teisėjų kolegija, įvertinusi galimybę taikyti teismo sprendimais nustatytų priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, taip pat ieškovės nagrinėjamoje byloje jau pateiktus ir teismų vertintus įrodymus dėl ieškovės turėtų bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo turto išlaidų, nusprendžia esant tikslinga grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, pasiūlant ieškovei pasinaudoti galimybe patikslinti ieškinio reikalavimus.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
51. Kadangi byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 straipsniu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimą ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 31 d. nutartį ir perduoti civilinę bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Goda Ambrasaitė-Balynienė
Algirdas Taminskas
Dalia Vasarienė