Administracinė byla Nr. eA-908-438/2020
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02763-2018-2
Procesinio sprendimo kategorija 21.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. balandžio 9 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. G. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl tarnybinės nuobaudos panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėja L. G. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir Generalinė prokuratūra) 2018 m. liepos 19 d. įsakymą Nr. P-387 „Dėl tarnybinės nuobaudos Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorei L. G. skyrimo“ (toliau – ir Įsakymas); 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėja paaiškino, kad ji šiuo metu dirba Vilniaus apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurore. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2018 m. sausio 25 d. sprendimu buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas dėl pareiškėjos veiksmų baudžiamojoje byloje. 2018 m. vasario 1 d. pareiškėjai buvo įteiktas 2018 m. pranešimas apie galimai padarytą tarnybinį pažeidimą Nr. 17.9-2111. Prokurorė O. Z., baigusi tarnybinį patikrinimą, surašė 2018 m. vasario 19 d. tarnybinio patikrinimo išvadą, kurioje pasiūlė pripažinti, jog pareiškėja padarė tarnybinį pažeidimą, tačiau neskirti tarnybinės nuobaudos. Šiai išvadai Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras nepritarė ir 2018 m. vasario 20 d. pavedė atlikti papildomą tarnybinį patikrinimą dėl pareiškėjos veiksmų baudžiamojoje byloje. 2018 m. kovo 20 d. pareiškėjai buvo įteiktas 2018 m. kovo 20 d. pranešimas apie galimai padarytą tarnybinį pažeidimą
Nr. 17.9-4824 (toliau – ir Pranešimas). 2018 m. kovo 26 d. pareiškėja atsakovui pateikė paaiškinimą dėl galimai padaryto tarnybinio nusižengimo ir pažymėjo, kad jokių tarnybinių nusižengimų nepadarė, teisės aktų reikalavimų nepažeidė. 2018 m. liepos 16 d. buvo priimta tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada Nr. 17/9-10322 (toliau – ir Išvada), kurioje nurodyta, jog: 1) palaikydama valstybinį kaltinimą Vilniaus apygardos teisme baudžiamojoje byloje
Nr. 1A-90-518/2018, 2017 m. rugsėjo 20 d. baigiamojoje kalboje siūlydama teismui pripažinti M. Š. kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 183 straipsnio 2 dalį, nesant pareikšto civilinio ieškinio, nenurodė ir nepasiūlė teismui taikyti imperatyvių BK 72 straipsnio 2 ir 5 dalių nuostatų ir išieškoti iš kaltininko M. Š. konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą – 67 192,10 Eur (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 9 d. nuosprendžiu nustatyta pasisavinto turto suma 66 902,51 Eur); 2) 2017m. rugsėjo 20 d. baigiamojoje kalboje Vilniaus apygardos teismui pasiūliusi paskirti M. Š. 3 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę už svetimo turto pasisavinimą, jos vykdymą atidedant, tačiau teismui 2017 m. spalio 11 d. nuosprendžiu paskyrus M. Š. švelnesnę kitos rūšies negu BK 183 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta bausmę - baudą, apeliacine tvarka šiuo nuosprendžio neapskundė, nors tokio savo sprendimo teismas nemotyvavo ir nesusiejo su BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis bei teismų praktika. 2018 m. liepos 23 d. pareiškėja buvo supažindinta su Įsakymu, kuriuo pripažinta, kad pareiškėja padarė tarnybinį pažeidimą ir skirta tarnybinė nuobauda – pastaba.
3. Pareiškėja pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2016 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. 1-181 patvirtintų Tarnybinio patikrinimo atlikimo ir tarnybinės atsakomybės taikymo prokurorams nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 5 punktas numato, kad tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrindas – prokuroro padarytas tarnybinis pažeidimas. Tarnybinio pažeidimo sudėtį sudaro priešingas teisei veikimas ar neveikimas, kaltė, neigiami padariniai, priežastinis ryšys tarp prokuroro neteisėto veikimo ar neveikimo ir neigiamų padarinių. Pareiškėjos nuomone, šiuo atveju jai tarnybinė nuobauda - pastaba, yra paskirta nepagrįstai, nes neegzistuoja visi būtini tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, t. y. nėra nustatyti neteisėti pareiškėjos veiksmai ar neveikimas, pareiškėjos kaltė ir priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, o ir nurodytos neva atsiradusios neigiamos pasekmės yra deklaratyvaus pobūdžio.
4. Dėl neprašymo konfiskuoti kaltinamojo M. Š. turtą pareiškėja nurodė, kad atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje nebuvo surastas ar paimtas joks įtariamojo M. Š. turtas, nebuvo apribotos įtariamojo teisės į jokį turtą, todėl pareiškėjai nesuprantama, kokiu būdu ji, neprašydama teismo konfiskuoti kaltinamojo M. Š. turto, galėjo pažeisti BK 72 straipsnio 3 dalies nuostatas. Be to, 2018 m. vasario 1 d. pranešime apie galimai padarytą tarnybinį pažeidimą pareiškėja nebuvo kaltinama pažeidusi BK 72 straipsnio 3 dalį, toks pažeidimas nebuvo konstatuotas ir Išvadoje. Atsakovo tvirtinimas, kad dėl padaryto tarnybinio pažeidimo atsirado realūs neigiami padariniai – valstybė prarado teisę pretenduoti į konfiskuotą M. Š. nusikalstama veika įgytą turtą, yra nepagrįstas, nes joks teisės aktas imperatyvai neįpareigoja pareiškėjos prašyti konfiskuoti M. Š. turtą. Tarp pareiškėjos veiksmų (nepateikto prašymo konfiskuoti M. Š. turtą) ir atsiradusių neigiamų padarinių (valstybė prarado teisę pretenduoti į konfiskuotą turtą) nėra priežastinio ryšio, o nesant priežastinio ryšio, nėra ir tarnybinio pažeidimo.
5. Dėl nuosprendžio neapskundimo dėl neteisingai paskirtos bausmės pareiškėja nurodė, kad nepakankamai motyvuotas nuosprendis ar padarytos techninės klaidos nereiškia, kad nuosprendis yra neteisėtas ir jį prokurorui privalu skųsti. Vertindama paskirtos bausmės pagrįstumą, pareiškėja atsižvelgė ne tik į aplinkybes, nurodytas BK 54 straipsnio 2 dalyje, į kurias privalu atsižvelgti teismui, bet ir į EŽTT ir Lietuvos teismų formuojamą praktiką dėl baudžiamojo proceso trukmės skiriant bausmę, t. y. įvertino, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje truko 4 metus, kas taip pat lėmė pareiškėjos sprendimą, kad nuosprendžiu paskirta bausmė – 500 MGL bauda – ekonominio pobūdžio byloje yra pagrįsta ir teisinga. Be to, neegzistuoja joks imperatyvus teisės aktas, kuris reglamentuotų, kokiais atvejais prokuroras privalo paduoti apeliacinį skundą. Prokuroras turi teisę paduoti apeliacinį skundą, tiek jo nepaduoti. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2015 m. gruodžio 14 d. įsakymo Nr. I-319 „Dėl neapskųstų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių ir sprendimų nutraukti baudžiamąją bylą pagrįstumo bei teisėtumo patikrinimo“ 1 punktas įpareigoja valstybinį kaltinimą palaikiusį prokurorą per 7 dienas nuo nuosprendžio priėmimo priimti sprendimą dėl nuosprendžio apskundimo (neskundimo) ir apie priimtą sprendimą padaryti įrašą Informacinėje prokuratūros sistemoje (IPS). Pareiškėja šį reikalavimą įvykdė, o aukštesnysis prokuroras tam pritarė, todėl darytina išvada, kad pareiškėjos sprendimas neskųsti teismo nuosprendžio buvo pagrįstas. Inkriminuojami pažeidimai, pareiškėjos nuomone, yra nepagrįsti, kadangi savo, kaip valstybinio kaltintojo, funkcijas ji atliko tinkamai.
6. Nagrinėjamu atveju tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas gavus 2018 m. sausio 24 d. tarnybinį pranešimą Nr. 17.9-1570. Tačiau dar 2018 m. sausio 2 d. Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojas elektroniniu laišku informavo visus prokurorus (išskaitant ir generalinį prokurorą) apie tai, kad Lietuvos apeliaciniame teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą pagal nuteistojo asmens skundą Generalinės prokuratūros prokuroras, dalyvavęs teismo posėdyje, nustatė įstatymų pažeidimus. Taip pat laiške konstatuojama, kad prokurorės sprendimas neprašyti konfiskuoti turto prieštarauja suformuotai teismų praktikai ir rekomendacijoms, o prokurorės veiksmai vienareikšmiškai įvardijami kaip teisės aktų pažeidimas. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad jau 2018 m. sausio 2 d. kompetentingas (tiek Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo (toliau – ir Prokuratūros įstatymas), tiek Nuostatų 9 p. prasme) nustatyti teisės aktų pažeidimo požymius prokuroras tai padarė ir informavo apie nustatytus teisės aktų pažeidimus generalinį prokurorą. Pareiškėjos nuomone, nuo šios dienos turi būti skaičiuojamas 6 mėn. terminas tarnybinei nuobaudai skirti. Kadangi tarnybinė nuobauda pareiškėjai buvo paskirta 2018 m. liepos 19 d., laikytina, kad ji buvo paskirta pasibaigus skyrimo terminui, todėl paskirta neteisėtai.
7. Tarnybinės nuobaudos paskyrimo metu pareiškėja buvo išrinkta į Lietuvos Respublikos prokuratūroje veikiančios profesinės sąjungos atstovaujamąjį ir (arba) valdymo organą, todėl jos atžvilgiu turėjo būti taikomas Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo (toliau – ir Profesinių sąjungų įstatymas) 21 straipsnio nuostatos. Atsakovas, prieš skirdamas tarnybinę nuobaudą pareiškėjai, nesikreipė dėl profsąjungos sutikimo ir toks sutikimas nebuvo duotas.
8. Atsakovas Generalinė prokuratūra atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.
9. Atsakovo nuomone, pradedant ir atliekant tarnybinį patikrinimą, vykdant tarnybinės nuobaudos paskyrimo procedūrą pareiškėjos atžvilgiu nebuvo pažeistos pagrindinės taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvių visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, taip pat nebuvo padaryta esminių procedūrinių pažeidimų, kurie būtų apriboję pareiškėjos teises. Tarnybinio patikrinimo metu ir Išvadoje išanalizuotų faktinių duomenų pakako konstatuoti pareiškėjos padarytą tarnybinį pažeidimą. Be to, skundžiamas Įsakymas priimtas kompetentingo subjekto, skiriant tarnybinę nuobaudą atsižvelgta į visas reikšmingas aplinkybes, todėl jis neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, yra pagrįstas ir teisėtas.
10. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos pozicija, jog neprašydama konfiskuoti kaltinamojo turto jokio tarnybinio nusižengimo nepadarė, ir nurodė, kad pareiškėjos, kaip valstybinį kaltinimą palaikiusios prokurorės, funkcijas baudžiamojoje byloje apibrėžė bylos nagrinėjimo ribos. Tačiau tuo atveju, kai įmonės kreditoriams jau yra priteisti civiliniai ieškiniai, tačiau jie yra ne baudžiamosios bylos dalykas, tai neturi įtakos sprendžiant klausimą dėl BK 72 straipsnio nuostatų taikymo. Taigi šiuo atveju ne pareiškėjos kompetencija buvo spręsti, kokie turtiniai reikalavimai turi būti tenkinami ar užtikrinami civilinėse bylose, nes tai nesusiję su žala, atsiradusia baudžiamojoje byloje dėl turto pasisavinimo. Be to, konfiskuoto turto nesuradimas ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu nėra priežastis netaikyti BK 72 straipsnio nuostatų, nes konfiskuotas turtas gali būti surastas teismo priimto nuosprendžio vykdymo stadijoje ir pagal esamą teismo sprendimą konfiskuotas.
11. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjai buvo žinoma, kad tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyta, jog dėl IPS ir Liteko integracijos sutrikimų aukštesnysis prokuroras neturėjo galimybės patikrinti 2017 m. spalio 11 d. nuosprendžio, nes jo nebuvo IPS. Tačiau tai, kad aukštesnysis prokuroras neturėjo galimybės patikrinti nuosprendžio, nepaneigia fakto, kad pareiškėja, palaikiusi valstybinį kaltinimą baudžiamojoje byloje, po to, kai Vilniaus apygardos teismas paskyrė kitos rūšies švelnesnę bausmę, negu numatyta BK 183 straipsnio 2 dalies sankcijoje, ir nepateikė tokio sprendimo motyvų, t. y. padarė įstatymo taikymo klaidą, kurią pripažino Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. liepos 9 d. nuosprendyje, apsisprendė neskųsi 2017 m. spalio 11 d. nuosprendžio, laikydama, kad jis teisėtas ir pagrįstas, ir apie tokią savo poziciją pažymėjo IPS.
12. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai tarnybinė nuobauda skirta Įsakymu, atsižvelgiant į Išvadą ir 2018 m. liepos 19 d. teikimą, todėl Vidaus tyrimų skyriaus prokurorės O. Z. suformuotas 2018 m. vasario 1 d. pranešimas apie galimai padarytą tarnybinį pažeidimą ir šios prokurorės surašyta 2018 m. vasario 19 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 17.9-3108 nėra aktuali. Be to, 2018 m. kovo 20 d. pranešime apie galimai padarytą tarnybinį pažeidimą nenurodyta, kad pareiškėja pažeidė BK 72 straipsnio 2 ir 5 dalių normas, ten nurodyta, kad teismui nepasiūlius jų taikyti, pažeidė BK 72 straipsnio 3 dalį.
13. Pareiškėja teigė, kad turto konfiskavimo taikymas nėra formalus, absoliutus ir besąlygiškas, t. y. turtas (net ir nesant civilinio ieškinio) nėra konfiskuojamas visais atvejais, kaip tai nurodyta BK 72 straipsnio 3 dalyje. Atsakovo nuomone, šis pareiškėjos teiginys galėtų būti pagrįstas tik tokiu atveju, jeigu būtų pareikštas nukentėjusiųjų civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje arba sprendžiamas žalos atlyginimo klausimas civilinio proceso tvarka. Nagrinėjamu atveju sutikti, kad konfiskuotinas turtas net ir nesant civilinio ieškinio, gali būti nekonfiskuojamas, nėra pagrindo, nes nuosekliai formuojama teismų praktika tai paneigia. Atsakovo vertinimu, tais atvejais, kai yra teisinis pagrindas skųsti nuosprendį, tai tampa ne prokuroro teise, o pareiga tinkamai atlikti savo funkcijas.
14. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. liepos 9 d. nuosprendyje pažymėjo, kad tinkamai atlikdamas savo pareigas valstybinį kaltinimą byloje palaikęs prokuroras dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo turėjo teisę paduoti apeliacinį skundą, bet to nebuvo padaryta, todėl nesant apeliacinio skundo, kuriame nėra prašoma pabloginti nuteistojo teisinę padėtį, laikydamasis Konstitucinio Teismo išaiškinimų, apeliacinės instancijos teismas negali ištaisyti netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismas, pažymėdamas prokuroro teisę paduoti apeliacinį skundą, netiesiogiai nurodė Vilniaus apygardos teisme valstybinį kaltinimą palaikiusį prokurorą, o ne Generalinės prokuratūros prokurorą. Taigi, tokie įsiteisėjusio aukštesnės instancijos teismo nuosprendžio argumentai akivaizdžiai rodo, kad dėl prokurorės neveikimo (nepadavus apeliacinio skundo) nebebuvo galimybės spręsti nurodytą klausimą apeliacinės instancijos teisme.
15. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos nuomone, kad buvo nesilaikoma nuobaudos skyrimo terminų. Pareiškėjos skunde nurodytas teiginys, kad Išvada negali būti tapatinama su Nuostatų 9 punkte nurodytu tarnybiniu pranešimu, kuriuo generalinis prokuroras yra informuojamas apie galimai padarytą tarnybinį pažeidimą, nelaikytinas teisingu, nes Nuostatai (kaip ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas) neprilygina pranešimo apie tarnybinį pažeidimą jo paaiškėjimui. Tarnybinio pažeidimo paaiškėjimo diena yra tarnybinio patikrinimo išvados generaliniam prokurorui pateikimo diena. Išvada generaliniam prokurorui buvo pateikta 2018 m. liepos 16 d., Įsakymas priimtas 2018 m. liepos 19 d., taigi, nuobaudos skyrimo terminas nebuvo pažeistas.
16. Atsakovas pažymėjo, kad, skirtingai nei nurodė pareiškėja, Prokurorų profesinės sąjungos Revizijos komisija, kurios narė ir yra pareiškėja, yra ne profesinės sąjungos atstovaujamasis ar valdymo, o kontrolės organas, kuris kontroliuoja profesinės sąjungos lėšų ir turto naudojimą, todėl Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2 dalies nuostatos šiuo atveju netaikomos. Be to, pareiškėja nepranešė apie savo narystę Prokurorų profesinėje sąjungoje, nors viso tarnybinio patikrinimo metu aktyviai naudojosi savo teisėmis.
II.
17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimu pareiškėjos L. G. skundą atmetė.
18. Teismas nustatė, kad pareiškėjai tarnybinė nuobauda paskirta už tai, kad ji, palaikydama valstybinį kaltinimą Vilniaus apygardos teisme baudžiamojoje byloje
Nr. 1A-91-518/2018, baigiamojoje kalboje nepasiūlė teismui taikyti BK 72 straipsnio 2 ir 5 dalių nuostatų ir apeliacinė tvarka neapskundė nemotyvuoto sprendimo, kuris nebuvo siejamas su BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis ir teismų praktika.
19. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja nurodė procedūrinius tarnybinės nuobaudos skyrimo pažeidimus: praleistą nuobaudos skyrimo terminą ir Prokurorų profesinės sąjungos neinformavimą.
20. Pareiškėja nurodė, jog prokuroras Z. B., 2018 m. sausio 2 d. išplatino elektroninio laiško forma pranešimą apie tai, kad, jos manymu, jos veiksmai buvo įvertinti kaip padarytas pažeidimas dar iki tarnybinio patikrinimo, ir ta diena turėtų būti laikoma pažeidimo paaiškėjimo diena ir nuo jos turi būti skaičiuojamas Prokuratūros įstatymo 41 straipsnio 6 dalyje nustatytas 6 mėn. naikinamasis terminas tarnybinei nuobaudai paskirti, kuris tokiu atveju baigėsi 2018 m. liepos 3 d. Teismas, įvertinęs laiško turinį, sprendė, jog laiškas yra informacinio pobūdžio, jame nėra nurodomi pareiškėjos duomenys, jis buvo skirtas visiems prokurorams, ir juo atkreipiamas visų prokurorų dėmesys į turto konfiskavimo netinkamą praktiką. Todėl pareiškėjos teiginį dėl termino skaičiavimo nuo laiško išsiuntimo teismas atmetė.
21. Dėl pareiškėjos argumento, jog ji buvo išrinkta į profesinės sąjungos atstovaujamąjį ir (arba) valdymo organą ir jos atžvilgiu turėjo būti taikomos Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio nuostatos , teismas pažymėjo, kad iš į bylą pateiktų rašytinių duomenų matyti ir dėl to nėra ginčo, kad pareiškėja nuo 2015 m. spalio 9 d. yra Prokurorų profesinės sąjungos Revizijos komisijos narė. Iš profesinės sąjungos įstatų X skyriaus 10.1 punkto matyti, kad ši komisija yra profesinės sąjungos kontrolės organas, kuris kontroliuoja profesinės sąjungos lėšų ir turto naudojimą. Iš to akivaizdu, kad Revizijos komisija, kurios narė yra pareiškėja, yra ne profesinės sąjungos atstovaujamasis arba valdymo, o kontrolės organas. Revizijos komisija kontroliuoja profesinės sąjungos lėšų ir turto naudojimą. Todėl teismas atmetė pareiškėjos teiginį dėl Profesinių sąjungų įstatymo pažeidimo.
22. Dėl aplinkybės, jog pareiškėja privalėjo teismo prašyti taikyti BK 72 straipsnio 2 ir 5 dalių nuostatas, teismas, neneigdamas prokuroro diskrecijos pasirinkti ikiteisminio tyrimo eigą, prokuroro teisės pasirinkti procesinių veiksmų atlikimo eiliškumą ir tuo pačiu neneigdamas prokuroro nepriklausomumo, nurodė, kad tokia diskrecija ir prokuroro procesinė veikimo laisvė turi būti suderinta su siekiu atskleisti nusikalstamą veiką, išsiaiškinti visas aplinkybes, siekiu pašalinti bet kokias abejones, surinkti ir tinkamai užfiksuoti įrodymus bei užtikrinti teisingumo įvykdymą. Teismas sutiko su atsakovo pateiktais duomenimis, jog pareiškėja šioje konkrečioje situacijoje turėjo prašyti teismo taikyti M. Š. turto konfiskavimą. Taip pat teismas sutiko su Generalinės prokuratūros teiginiais, jog ne valstybinį kaltinimą palaikančio prokuroro, t. y. pareiškėjos, kompetencija buvo spręsti, kokie turtiniai reikalavimai turės būti užtikrinami civilinėse bylose, nes tai nesusiję su žala, atsiradusia baudžiamojoje byloje dėl turto pasisavinimo, o pareiškėjos argumentą dėl to, jog nebuvo surasta ir paimta jokio M. Š. turto, atmetė atsižvelgęs į BPK 342 straipsnio 4 dalį.
23. Pareiškėjos teigė, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ji neskundė todėl, kad su juo sutiko, o techninė klaida nereiškia, kad nuosprendis yra neteisėtas ir jį prokurorui privalu skųsti. Teismas, nevertindamas įsiteisėjusio bendrosios kompetencijos sprendimo, nurodė, kad pareiškėja, vertindama teismo nuosprendį, žinodama apie, jos teigimu, „techninę klaidą“, galėjo BPK 3081 straipsnio pagrindu kreiptis į teismą su prašymu ištaisyti minėtą klaidą. Todėl teismas kritiškai įvertino pareiškėjos teiginius, jog ji, susipažinusi su nuosprendžiu, tik dėl padarytos galimai techninės klaidos (nenurodant konkretaus BK straipsnio), nuosprendžio neskundė.
24. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs padaryto tarnybinio pažeidimo pobūdį, padarymo aplinkybes ir priežastis, nusižengusio prokuroro kaltės rūšį ir laipsnį, pažeidimo sukeltas neigiamas pasekmes, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju tarnybinės nuobaudos tikslai bus tinkamai pasiekti paskyrus lengviausią tarnybinės nuobaudos rūšį – pastabą.
III.
25. Pareiškėja L. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Įsakymą. Taip pat pareiškėja prašo priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.
26. Pareiškėja pažymi, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas, nes didžiojoje sprendimo dalyje yra cituojami pareiškėjos skundas, atsakovo atsiliepimas ir Išvada. Teismas nenurodė, kodėl sutinka su atsakovo teiginiais ir tokiu būdu pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Teismas sprendime nepateikė jokių argumentų ar motyvų, kodėl jis sutinka su visais atsakovo teiginiais ir atmeta visus pareiškėjos argumentus, taip pat nemotyvavo, kodėl ir kuo remdamasis kritiškai vertina pareiškėjos teiginius.
27. Pareiškėja akcentuoja, jog ji savo sprendimą neprašyti teismo konfiskuoti M. Š. turto priėmė ne dėl aplaidumo, apsirikimo, tingėjimo ar įstatymo nesupratimo, kaip teigė atsakovas, tačiau išsamiai ir visapusiškai susipažinusi su bylos medžiaga, remdamasi vidiniu įsitikinimu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Ji turėjo teisę pati nuspręsti, kokį sprendimą šiuo atveju priimti – prašyti ar neprašyti konfiskuoti turtą. Taigi pareiškėja, neprašydama konfiskuoti kaltinamojo M. Š. turto, jokio tarnybinio nusižengimo nepadarė.
28. Teismas nurodė, kad kritiškai vertina pareiškėjos teiginius, jog ji, susipažinusi su nuosprendžiu, tik dėl padarytos galimai techninės klaidos (nenurodant konkretaus BK straipsnio), nuosprendžio neskundė. Tačiau, pareiškėjos nuomone, teismas nepaaiškino, kokios aplinkybės duoda jam pagrindą kritiškai vertinti pareiškėjos teiginius ir kas konkrečiai suponuoja tokį teismo nepasitikėjimą. Pareiškėja prokurore dirba nuo 2003 m., buvo daug kartų skatinta, ginčijama tarnybinė nuobauda yra pirmoji per visą jos darbą, todėl tesimas turėtų argumentuoti savo poziciją, kuria iš esmės kaltina pareiškėja melavus tiek teismui, tiek tarnybinį patikrinimą atlikusiai komisijai. Sprendimą neskųsti teismo sprendimo ji priėmė įvertinusi visas bylos aplinkybes, EŽTT bei Lietuvos teismų formuojamą praktiką dėl baudžiamojo proceso trukmės skiriant bausmę. BPK 312 straipsnis numato prokuroro teisę, bet ne pareigą apskųsti teismo nuosprendį, neegzistuoja joks imperatyvus teisės aktas, kuris reglamentuotų, kokiais atvejais prokuroras privalo paduoti apeliacinį skundą. Pareiškėja pažymi, kad atsakovas nesugebėjo įrodyti nei fakto, kad ji neinformavo aukštesniojo prokuroro apie sprendimą neskųsti nuosprendžio, nei informacinės sistemos gedimo. Atsakovas tarnybinio patikrinimo metu neapklausė aukštesniojo prokuroro apie tai, ar jis buvo informuotas apie pareiškėjos sprendimą, ar tikrino nuosprendį ir pan. Atsakovas pripažino, kad visos abejonės vertinamos pareiškėjos naudai, todėl laikytina, jog pareiškėja savalaikiai informavo aukštesnįjį prokurorą apie sprendimą neskųsti nuosprendžio ir nuo to momento visa atsakomybė už nuosprendžio neapskundimą tenka aukštesniajam prokurorui. Pareiškėjos įsitikinimu, atsakovo teiginiai dėl neva atsiradusių neigiamų pasekmių grindžiami tik prielaida, kad jeigu pareiškėja būtų apskundusi teismo nuosprendį, tai apeliacinės instancijos teismas būtų skyręs teisingą (atsakovo nuomone) bausmę.
29. Pareiškėja pažymi, kad teismas skundžiamame sprendime nepasisakė, koks gi momentas laikytinas tarnybinės nuobaudos skyrimo termino skaičiavimo pradžios tašku. Taip pat teismas nenurodė, ar pritaria atsakovo pozicijai, kad tokiu tašku turėtų būti laikoma Išvados pateikimo generaliniam prokurorui diena, nors tokia pozicija, pareiškėjos įsitikinimu, suponuotų teisės aktų prieštaravimą (Nuostatų 46 p.). 2018 m. sausio 2 d. elektroninis laiškas turėtų būti laikomas pažeidimo paaiškėjimo diena ir nuo jos turėtų būti skaičiuojamas Prokuratūros įstatymo 41 straipsnio 6 dalyje nustatytas 6 mėn. naikinamasis terminas tarnybiniai nuobaudai skirti, nes jis buvo adresuotas generaliniam prokurorui ir jame buvo nurodyti teisės aktų pažeidimai.
30. Pareiškėja nuo 2015 m. spalio 24 d. yra Prokurorų profesinės sąjungos Revizijos komisijos narė, todėl jos atžvilgiu taikomos Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio nuostatos. Tačiau teismas plačiau šiuo klausimu nepasisakė, savo pozicijos jokiais teisės aktais ar teismų praktika nepagrindė. Pareiškėjos teigimu, tam, kad darbuotojo atžvilgiu būtų taikomos Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje numatytos garantijos, pakanka, kad profesinės sąjungos organas būtų renkamas.
31. Atsakovas Generalinė prokuratūra atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
32. Atsakovo atsiliepime išdėstyti argumentai sutampa su atsiliepimo, pateikto pirmosios instancijos teismui, papildomai pažymima, jog teismo sprendimas yra motyvuotas, iš jo yra aišku, kuo vadovaudamasis teismas priėjo išvadą atmesti pareiškėjos skundą, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsniuose numatytų reikalavimų, yra nepagrįstas ar priimtas pažeidus materialiosios ar proceso teisės normas. Taip pat teismas šioje byloje įrodymus vertino laikydamasis ABTĮ 56 straipsnio reikalavimų, juos vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, bylai reikšmingas aplinkybes, dėl kurių pareiškėjai paskirta tarnybinė nuobauda, išnagrinėjo visapusiškai, išsamiai ir objektyviai, vadovaudamasis įstatymu bei teisingumo ir protingumo kriterijais. Nors teismo sprendimo motyvuose yra panaudoti Išvados argumentai, tačiau teismas padarė savarankiškas išvadas dėl pareiškėjos pateikto skundo, teismo proceso metu išnagrinėjo visus šio skundo argumentus.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
33. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2018 m. liepos 19 d. įsakymo Nr. P-387 „Dėl tarnybinės nuobaudos Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorei L. G. skyrimo“, kuriuo pareiškėjai paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba.
34. Ši nuobauda pareiškėjai paskirta už tai, kad 2017 m. rugsėjo 20 d. palaikydama valstybinį kaltinimą Vilniaus apygardos teisme baudžiamojoje byloje Nr. 1A-91-518/2018, savo baigiamojoje kalboje nepasiūlė taikyti BK 72 straipsnio 2 ir 5 dalių nuostatas ir išieškoti iš kaltininko M. Š. konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą – 66 902,51 Eur; po to, neapskundė teismo 2017 m. spalio 11 d. nuosprendžio, kuriuo paskyrus M. Š. švelnesnę kitos rūšies negu BK 183 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta bausmę - baudą, teismas to nemotyvavo ir nesusiejo su BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis bei teismų praktika, tokiais veiksmais pažeisdama Prokuratūros įstatymo 16 straipsnio 2 dalies, 20 straipsnio 1 dalies 4 punkto, BK 54 straipsnio 1 dalies, 67 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 7 punkto, 72 straipsnio 2 ir 5 dalių, BPK 1 straipsnio 1 dalies, 2 ir 42 straipsnių, 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 307 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 312 straipsnio 1 dalies, Teismų įstatymo 23 straipsnio 2 ir 3 dalių, Rekomendacijų 88 ir 103 punktų, Generalinio prokuroro 2015 m. gruodžio 14 d. įsakymo Nr. I-319 „Dėl neapskųstų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių ir sprendimų nutraukti baudžiamąją bylą pagal pagrįstumo bei teisėtumo patikrinimo“ 1.1 papunkčio reikalavimus.
35. Iš šio pareiškėjai inkriminuoto kaltinimo matyti, kad ji yra kaltinama tarnybinį nusižengimą padariusi neveikimu.
36. Administracinių teismų praktikoje dėl šios kaltės formos yra, kad neveikimas turi būti sąmoningas ir valingas asmens poelgis bei kad asmuo negali atsakyti už neveikimu padarytą veiką, jei suvokė, kad turi veikti atitinkamu būdu, bet dėl objektyvių, nuo jo nepriklausančių priežasčių to negalėjo padaryti. Šie neveikimo požymiai nulemia ir įrodinėjimo dalyką tokio pobūdžio bylose – ar asmuo padarė priešingą teisei veiką; ar šią veiką, neveikimo forma, padarė dėl objektyvių, nuo jo nepriklausančių priežasčių, ar nesant tokių aplinkybių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1112/2009; 2009 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1131/2009 ir kt.). Nustačius, jog valstybės tarnautojas neturėjo objektyvios galimybės laiku ir tinkamai atlikti jam pavestas užduotis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje daroma išvada, kad valstybės tarnautojo kaltė dėl tarnybinio nusižengimo padarymo nėra įrodyta (šiuo aspektu žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1112/2009). Valstybės tarnautojo atsakomybė už neveikimu padarytą veiką kyla tokiu atveju, kai pareiga veikti atitinkamu būdu yra suformuluota konkrečiai, imperatyviai, pavyzdžiui, įtvirtinta valstybės tarnautojo veiklą reglamentuojančiuose teisės norminiuose aktuose, atitinkamos institucijos (įstaigos) vidaus teisės aktuose, kituose teisės aktais patvirtintuose valstybės tarnautojo teisinį statusą (jo teises ir pareigas) apibrėžiančiuose oficialiuose dokumentuose (pareiginėse instrukcijose, pareigybės aprašymuose ir pan.). Taigi, nustatant ar valstybės tarnautojas neveikimu padarė teisei priešingą veiką (tarnybinį nusižengimą), būtina įvertinti, ar konkretus jo pasirinktas elgesio modelis objektyviai prieštaravo imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, įpareigojančioms veikti atitinkamu būdu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. sprendimą administracinėje byloje
Nr. A438-706/2010; 2011 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-370/2011). Dėl valstybės tarnautojo pareigų apibrėžtumo ir konkretumo paminėtina administracinė byla
Nr. A146-2476/2012, kurioje konstatuota, kad reikalavimai valstybės tarnautojams, numatyti VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte (laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų) bei 3 punkte (gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams), taip pat Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (2006 m. birželio 8 d. įstatymo Nr. X–672 redakcija) 4 straipsnio 1 punkte (visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus), yra bendro pobūdžio. Tam, kad valstybės tarnautojas galėtų būti pripažintas kaltu padarius pažeidimą, numatytą VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 4 punkte (tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis), kuris yra blanketinė teisės norma, būtina nustatyti, kokios konkrečiai pareigybės aprašyme nustatytos funkcijos ar funkcijų valstybės tarnautojas neatliko ar atliko netinkamai (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2476/2012).
37. Ši jurisprudencija lemia, kad teismas nagrinėdamas tokią bylą turi nustatyti, kokios konkrečiai pareigybės aprašyme nustatytos funkcijos tarnautojas (pareigūnas) neatliko, o tai nustatyti galima atlikus tarnautojo (pareigūno) veiklą reglamentuojančių teisės norminių aktų, atitinkamos institucijos (įstaigos) vidaus teisės aktų (pareiginių instrukcijų, pareigybės aprašymų ir pan.) analizę, t. y., turi būti konkretizuota tarnautojui (pareigūnui) nustatytos veikti atitinkamu būdu pareigos pobūdis ir jis įvertintas su tais tarnautojo (pareigūno) faktiškai atliktais / neatliktais veiksmais, kurių neatlikimu jis kaltinamas.
38. Šių aplinkybių vertinimas bei nustatymas yra esminis bylos nagrinėjimo dalykas bei nulemiantis teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą.
39. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas, kiek tai susiję su pareiškėjos veiksmais, dėl kurių neatlikimo ji kaltinama padariusi tarnybinį nusižengimą, apsiribojo tik bendro pobūdžio teiginiais apie prokuroro funkcijų svarbą, bei kad pareiškėja turėjo galimybę bei galėjo apeliacine tvarka apskųsti Vilniaus apygardos teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-91-518/2018 ir pan. Tačiau šiuo atveju turėjo būti nustatyta, kokios konkrečios pareigos ir teisės yra prokuroro tokioje situacijoje, ar jos imperatyviai įpareigoja jį veikti tik tokiu būdu, ar suteikia ir kitokią veiksmų pasirinkimo galimybę. Pažymėtina, kad BPK 312 straipsnis numato prokuroro teisę, bet ne pareigą apskųsti teismo nuosprendį. Todėl turėjo būti įvertinti prokuroro veiklą reglamentuojantys vidaus administravimo teisės aktai (pareiginės instrukcijos, pareigybės aprašymas ir pan.) bei nustatyti konkretūs pareiškėjos veiksmai, kuriuos ji atliko ar neatliko, turėdama galimybę skųsti teismo nuosprendį.
40. Kadangi pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių iš esmės netyrė ir jų nevertino, todėl jo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu bei teisingu (ABTĮ 86 str.).
41. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, bylą perduodant iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui pirmosios, nes iš esmės yra neatsakyta į pareiškėjos skundą dėl jai paskirtos nuobaudos pagrįstumo (ABTĮ 145 str. 1 d. 3p.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos L. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Romanas Klišauskas
Dainius Raižys
Virginija Volskienė