Civilinės bylos Nr. e2-464-330/2019

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01013-2018-2

 Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.3.

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 16 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovės LEGNO LT, uždarosios akcinės bendrovės atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 14 d. nutarties, kuria netenkintas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-1149-601/2019 pagal ieškovės LEGNO LT, uždarosios akcinės bendrovės ieškinį atsakovui A. K. dėl skolos priteisimo,

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė LEGNO LT, UAB kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovo A. K. 178 932,75 Eur skolą, 44 733,20 Eur palūkanų ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas. Ieškinyje nurodė, kad S. P. ir A. K. 2007 m. spalio 29 d. sudarė paskolos sutartį, kurios pagrindu S. P. atsakovui A. K. suteikė 178 932,75 Eur paskolą. Pagal sutarties sąlygas paskola turėjo būti grąžinta iki 2008 m. gruodžio 31 d., tačiau atsakovas prievolės pagal sutartį neįvykdė iki šiol. Ieškovė LEGNO LT, UAB perėmė reikalavimo teisę pagal šią paskolos sutartį, kreipėsi į atsakovą, tačiau šis paskolos negrąžino.

2.       Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti 223 665,95 Eur vertės atsakovui A. K. priklausantį turtą, lėšas ir turtines teises. Prašymą ieškovė grindė tuo, jog atsakovas yra fizinis asmuo, skolos suma labai didelė, todėl nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovas gali perleisti savo turtą, dėl ko ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų neįmanomas.

3.       Kauno apygardos teismas 2019 m. sausio 3 d. nutartimi ieškovės prašymą patenkino – areštavo  223 665,95 Eur vertės atsakovo turtą, lėšas ir turtines teises.

4.       Nesutikdamas su Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 3 d. nutartimi, atsakovas A. K. pateikė atskirąjį skundą. Atskirąjį skundą atsakovas grindė tuo, jog ieškovės ieškinys nėra tikėtinai pagrįstas, taip pat rėmėsi teismų praktika, pagal kurią vien didelės ieškinio sumos kriterijus nesudaro pakankamo pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5.       Kauno apygardos teismas 2019 m. sausio 14 d. nutartimi patenkino atsakovo A. K. atskirąjį skundą – panaikino Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 3 d. nutartį ir ieškovės LEGNO LT, UAB prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.

6.       Teismas, susipažinęs su atsakovo atskirojo skundo argumentais, sprendė, kad atsakovas nevengia ieškovės ir nuo jos nesislapsto, o tai, teismo vertinimu, sudaro pagrindą panaikinti teismo nutartį, kuria atsakovo atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Teismas pažymėjo, kad ieškinio suma yra didelė, o ieškinys preliminariai pagrįstas, tačiau pagal aktualią teismų praktiką vien tokios aplinkybės nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas esmine pripažino aplinkybę, jog ieškovė nepateikė duomenų, pagrindžiančių atsakovo nesąžiningą elgesį, kuris leistų įtarti jo siekį išvengti ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo.

III.                      Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7.       Atskiruoju skundu ieškovė LEGNO LT, UAB prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 14 d. nutartį iš klausimą išspręsti iš esmės – palikti galioti Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 3 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

7.1.                      Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą ir priimdamas apskųstąją nutartį, padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovė turėjo pareigą pateikti duomenis, patvirtinančius atsakovo nesąžiningumą. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismas neturi turėti įrodymų, jog teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba taps neįmanomu. Pakanka įsitikinti, kad tokia (įvykdymo pasunkėjimo) galimybė yra. Be to, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog sprendimo įvykdymo galimas pasunkėjimas preziumuojamas tais atvejais, kai ginčas yra kilęs dėl didelės pinigų sumos. Tokiu būdu taip pat siekiama ieškovui palengvinti įrodinėjimo naštą. Tokios teismų praktikos nuostatos leidžia grėsmės sąlygą skirstyti į kelias rūšis – faktinę ir hipotetinę.

7.2.                      Apskųstąja nutartimi laikinosios apsaugos priemonės netaikomos konstatavus faktinės grėsmės nebuvimą. Ieškinio pateikimo metu faktinės grėsmės egzistavimą įrodyti itin sudėtinga arba neįmanoma. Teismas turėjo įvertinti ne tik faktinės, bet ir hipotetinės grėsmės egzistavimą. Taikant didelės ieškinio sumos prezumpciją ir sprendžiant dėl hipotetinės grėsmės buvimo, įrodinėjimo našta turėjo būti perkelta atsakovui, t. y. atsakovas turėjo pateikti duomenų, kad ieškinio suma atsakovui nėra reikšminga, o jo turtinė padėtis eliminuoja grėsmę dėl būsimo teismo sprendimo neįvykdymo. Tokių duomenų atsakovas nepateikė.

7.3.                      Atsakovo nesąžiningumą rodo tai, jog atsakovas ilgą laiką neatsiskaito su kreditoriumi. Atsakovas dešimt metų nekomunikavo su kreditoriumi, o tai rodo akivaizdų šalies nesąžiningumą.  

8.       Atsakovas A. K. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Kauno  apygardos teismo 2019 m. sausio 14 d. nutartį palikti nepakeistą, o ieškovės atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tokiais argumentais:

8.1.                      Atskirajame skunde cituojama nebeaktuali ir nebetaikoma teismų praktika. Teismas, priimdamas apskųstąją nutartį, pagrįstai rėmėsi teismų praktika, kurioje išaiškinta, jog vien didelė ieškinio suma nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovė nepateikė duomenų, rodančių atsakovo nesąžiningumą.  

8.2.                      Ieškovės argumentai dėl atsakovo nesąžiningumo nepagrįsti. Reikalauti, kad atsakovas, kuris nėra gavęs pinigų ir nėra skolingas, ieškotų asmens, kuriam nėra skolingas, yra nelogiška. Nei ieškovė, nei S. P. 10 metų neieškojo atsakovo ir nereiškė jokių reikalavimų.   

8.3.                      Teismas nepadarė išvados, kad ieškinys yra preliminariai pagrįstas. Ieškovė reikalavimą atsakovui kildina iš paskolos sutarties, todėl turi įrodyti pinigų perdavimo faktą. Nagrinėjamu atveju S. P. neperdavė atsakovui paskolos sutartyje nurodytų pinigų, todėl ieškovė neįgijo reikalavimo teisės atsakovo atžvilgiu. Ieškovės akcininkas iki  2018 m. gruodžio 5 d. buvo V. M., kuris dirba toje pačioje advokatų kontoroje su ieškovo atstovu advokatu A. D.. Šis advokatas ne vienoje byloje yra atstovavęs S. P..

9.       Atsakovas kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naują įrodymą.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10.       Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria netenkintas ieškovės prašymas taikyti atsakovui laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

11.       Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018 ir joje nurodytą praktiką).

12.       Pirmosios instancijos teismas atsisakė byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nenustatęs vienos iš sąlygų – grėsmės ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Kadangi ieškovė nekvestionuoja teismo išvados dėl ieškinio preliminaraus pagrįstumo, apeliacinis teismas šios sąlygos nustatymo teisingumo taip pat nevertina. Apeliacinis teismas nevertina ir atsakovo atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytų argumentų, kuriais grindžiamas ieškinio preliminaraus pagrįstumo sąlygos nebuvimas. Pirmosios instancijos teismas apskųstojoje nutartyje padarė išvadą, kad ieškinys preliminariai pagrįstas, todėl atsakovo argumentas, esą teismas ieškinio preliminaraus pagrįstumo sąlygos egzistavimo nekonstatavo, neatitinka apskųstos nutarties turinio. Nesutikimas su pirmosios instancijos teismo išvada (šiuo atveju – dėl ieškinio preliminaraus pagrįstumo sąlygos buvimo) turėtų būti reiškiamas įstatymo nustatyta tvarka – pateikiant atskirąjį skundą.

13.       Tiek pirmosios instancijos teismui pateiktame prašyme, tiek atskirajame skunde ieškovės pozicija dėl laikinųjų apsaugos priemonių būtinumo (grėsmės sąlygos) grindžiama ieškinio reikalavimo sumos dydžiu. Kaip teisingai apskųstojoje nutartyje nurodė pirmosios instancijos teismas, aktualioje (pastarųjų metų) Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nuosekliai pasisakoma, kad tokios aplinkybės, kaip reikalavimo sumos dydis atsakovui ar atsakovo turimo turto apimtis, savaime nėra pakankamas pagrindas atsakovo turto bei piniginių lėšų areštui, jeigu į bylą nepateikiama duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį (t. y. jo veiksmus, kuriais specialiai siekiama sumažinti turimo turto masę (žr. pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. birželio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2018 m. sausio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-25-464/2018).

14.       Šiuo aspektu pažymėtina, kad asmens nesąžiningumas, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio, nėra preziumuojamas, todėl jį įrodyti pareiga tenka tam asmeniui, kuris prašo tokių priemonių imtis prieš kitą asmenį. Disponavimo turtu ribojimų nustatymo paskirtis yra konservacinė, o jų tikslas yra antrosios ginčijamų teisinių santykių šalies (atsakovo) turto išsaugojimas, jeigu kyla abejonių, kad šis turtas gali būti perleistas būtent siekiant ateityje išvengti atsiskaitymo su savo kreditoriais ar prievolių jiems įvykdymo (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017). Tokia teismų praktikos nuostata lemia išvadą, jog laikinųjų apsaugos priemonių institutu siekiantis pasinaudotu asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovo jau atlikus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.). Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu. Priešingu atveju šis išimtinis ir atsakovo interesus itin varžantis procesinis institutas netaikytinas.

15.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pritarimas atskirajame skunde pateiktai ankstesnės ir šiuo metu laikinųjų apsaugos priemonių klausimu taikomos Lietuvos apeliacinio teismo praktikos interpretacijai iš esmės paneigtų aktualios praktikos nuostatas. Pritarimas tokiai ieškovės interpretacijai iš esmės reikštų, kad grėsmės sąlygos konstatavimui pakankamas yra didelės ieškinio sumos kriterijus, nors tai paneigta vėlesnėje (aktualioje) teismo praktikoje. Dėl šios priežasties apeliacinis teismas neturi pagrindo sutikti su ieškovės argumentais nei dėl grėsmės sąlygos diferencijavimo, nei dėl atitinkamo grėsmės lygio būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo.

16.       Turto areštas taikytinas tuomet, kai grėsmė būsimo teismo sprendimo sėkmingam įvykdymui galėtų kilti dėl atsakovo nesąžiningais pripažintų veiksmų, bet ne dėl to, kad atsakovas neturi pakankamai turto / piniginių lėšų, kurių užtektų reikalavimams patenkinti, tad apeliantės išsakomos abejonės dėl atsakovo realaus pajėgumo įvykdyti būsimą teismo sprendimą netenka aktualumo. Juolab kad byloje nėra objektyvių duomenų, nei patvirtinančių, nei paneigiančių teismo sprendimo operatyvaus įvykdymo perspektyvumą.

17.       Ieškovė atsakovo nesąžiningą elgesio iš esmės įrodinėjo tuo, jog atsakovas ilgą laiką nevykdo prievolės pagal paskolos sutartį, neieško kontakto su kreditoriumi. Apeliacinio teismo vertinimu, tokia apeliantės pozicija grindžiama prielaidomis, kurios nesąžiningumo vertinimo tikslu aiškiai nepakankamos. Atsakovo elgesio vertinimas sąžiningumo aspektu negali būti siejamas su prievolės kreditoriui nevykdymu, nes tai yra argumentai dėl ginčo esmės. Šioje bylos proceso stadijoje tokie argumentai nėra aktualūs, dėl jų pagrįstumo teismas pasisakys priimdamas sprendimą dėl šalių ginčo esmės.

18.       Nesant objektyvių duomenų, rodančių nesąžiningą atsakovo elgesį, apeliacinio teismo vertinimu, laikinųjų apsaugos priemonių institutas negali būti aiškinamas ir taikomas tokiu būdu, jog sudarytų sąlygas ieškovei nustatyti atsakovo turimo turto sudėtį, įvertinti, ar ieškinio patenkinimo atveju bus reali galimybė iš atsakovo išieškoti priteistas lėšas. Tai neatitinka laikinųjų apsaugos priemonių taikymo esmės ir paskirties.

19.       Apeliacinis teismas, apibendrinęs tai, kas išdėstyta, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą suponuoja grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo, taip pat dėl kitokių objektyvių aplinkybių galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Kaip ne kartą jau buvo konstatuota teismų praktikoje, laikinosios apsaugos priemonės pasižymi procesiniu, o ne materialiniu teisiniu pobūdžiu (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-280/2012 ir kt.), kas reiškia, jog paaiškėjus ar iškilus naujoms grėsmėms būsimo teismo sprendimo įvykdymui, ieškovas turi teisę pakartotinai kreiptis į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje (CPK 144 straipsnio 1 ir 3 dalys, 147 straipsnio 2 dalis). Tokiu atveju teismas turi iš naujo vertinti prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumą, nustatinėdamas, ar pakartotinio prašymo nagrinėjimo metu egzistuoja prašyme nurodytos naujos grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui.

20.       Atsakovas kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naują įrodymą – duomenų apie juridinio asmens dalyvius išrašo kopiją. Šiuo įrodymu atsakovas grindžia procesiniame dokumente nurodytus argumentus dėl ieškinio preliminaraus pagrįstumo sąlygos nebuvimo. Kaip minėta (žr. nutarties 12 punktą) apeliacinės instancijos teismas ieškinio preliminaraus pagrįstumo sąlygos egzistavimo iš esmės nevertina, tai lemia, jog naujo įrodymo priėmimo klausimas nėra aktualus, todėl naują įrodymą atsisakoma priimti (CPK 314 straipsnis).

21.       Kiti ieškovės atskirajame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį. Teismas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                                        Gintaras Pečiulis