Civilinė byla Nr. 3K-3-282/2010

         Procesinio sprendimo kategorijos:

11.9.4; 11.10; 11.11; 14.5; 114.11

(S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2010 m. birželio 22 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko, Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas) ir Antano Simniškio (pranešėjas),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Prekybos ir logistikos centras“ ir ieškovės I. O. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. O. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Prekybos ir logistikos centras“ (ankstesnis pavadinimas – „Ost Logistik“) dėl atleidimo iš darbo, drausminių nuobaudų panaikinimo, išmokų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo bei neturtinės žalos atlyginimo ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Prekybos ir logistikos centras“ priešieškinį dėl susitarimo pripažinimo galiojančiu.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Byloje kilęs ginčas tarp darbuotojo ir darbdavio, kuriuos sieja darbo sutartis, dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą darbuotojo pareiškimu dėl svarbių priežasčių, drausminę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė prašė įpareigoti atsakovą atleisti ją iš darbo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, priteisti iš atsakovo 29 677,92 Lt darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, 284,40 Lt delspinigių už neatsiskaitymą laiku, 3103,64 Lt išeitinės išmokos, 4417,45 Lt kompensacijos už nepanaudotas atostogas, 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, taip pat panaikinti jai skirtas penkias drausmines nuobaudas. Ieškovė nurodė, kad atsakovas nesumokėjo jai darbo užmokesčio darbo sutartyje sulygtomis sąlygomis už 2007 m. rugsėjo mėnesį atliktus darbus, dėl to ji 2007 m. lapkričio 19 d. parašė prašymą atleisti iš darbo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, tačiau darbdavys prašymo nepatenkino.

Atsakovas priešieškiniu prašė pripažinti galiojančiu 2008 m. vasario 19 d. šalių susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 125 straipsnį ir pripažinti, kad šalių darbo santykiai pasibaigė DK 125 straipsnio pagrindu (šalių susitarimu) nuo 2008 m. vasario 26 d. Šis susitarimas, kuriuo šalys nutarė nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu iki 2008 m. vasario 26 d., buvo pasirašytas šalių atstovų (ieškovei atstovavo jos advokatas) po to, kai ieškovės prašymu darbdavio sudarytoje darbo ginčų komisijoje buvo išnagrinėtas darbo ginčas ir priimtas atitinkamas kompromisinis sprendimas. Ieškovė 2008 m. vasario 26 d. informavo darbdavį, kad ji su 2008 m. vasario 19 d. susitarimu nesutinka ir atsisako pasirašyti susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo.

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 23 d. nutartimi atsakovui UAB „Prekybos ir logistikos centras“ iškelta bankroto byla.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2008 m. spalio 13 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priešieškinį tenkino visiškai: pripažino galiojančiu šalių 2008 m. vasario 19 d. pasirašytą susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 125 straipsnį; pripažino, kad šalių darbo santykiai pasibaigė DK 125 straipsnio pagrindu nuo 2008 m. vasario 26 d.; priteisė iš atsakovo ieškovei 1667,17 Lt kompensacijos už nepanaudotas atostogas. Teismas nustatė, kad pagal šalių 2007 m. kovo 13 d. sudarytą darbo sutartį ieškovė pradėjo dirbti atsakovo įmonėje vadybininke; darbo sutarties 3 punkte nurodyta, kad ieškovės darbo užmokestis pasibaigus bandomajam laikotarpiui sudarys 7,5 procento ekspedicinio pelno išskaičiavus mokesčius, bet ne mažiau kaip Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas minimalus darbo užmokestis. Dėl reikalavimo atleisti pagal DK 127 straipsnio 2 dalį. Ieškovė nurodė, kad atsakovas pažeidė savo įsipareigojimus pagal darbo sutartį, t. y. nesumokėjo jai priklausančio darbo užmokesčio (ekspedicinio pelno dalies už atliktus ir apmokėtus 26 reisus); dėl šios priežasties ieškovė 2007 m. lapkričio 19 d. pateikė atsakovui prašymą atleisti ją tą pačią dieną iš darbo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį. Nesutikdamas su prašyme ir vėlesniame pasiaiškinime išdėstytais motyvais, atsakovas atsisakė tenkinti prašymą; ieškovei pranešta, kad ji turi toliau eiti savo pareigas ir gali pasinaudoti galimybe nutraukti darbo santykius kitu įstatyminiu pagrindu. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė buvo nedarbinga šiais laikotarpiais: nuo 2007 m. gegužės 22 d. iki 2007 m. gegužės 24 d., nuo 2007 m. gegužės 25 d. iki 2007 m. birželio 1 d., nuo 2007 m. liepos 31 d. iki 2007 m. rugpjūčio 21 d., nuo 2007 m. spalio 5 d. iki 2007 m. spalio 8 d., nuo 2007 m. spalio 8 d. iki 2007 m. spalio 30 d., nuo 2007 m. spalio 31 d. iki 2007 m. lapkričio 16 d. ir nuo 2007 m. lapkričio 20 d. iki 2007 m. lapkričio 21 d. Atsižvelgiant į tai, kad šiais laikotarpiais ieškovė darbo funkcijų nevykdė, atitinkamai jai buvo išmokėtas ir mažesnis darbo užmokestis nei paprastai (Ligos ir motinystės valstybinio socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalis). Teismas pažymėjo, kad ieškovės darbo užmokestis darbo sutartyje nustatytas ne stabilia suma, o procentu. Įvertinęs vadybininko ekspedicinio pelno darbo užmokesčiui apskaičiuoti sistemą, teismas nurodė, kad vadybininko darbo užmokestis tiesiogiai priklauso nuo tinkamai įvykdytų ir apmokėtų reisų skaičiaus; jei vadybininkas tik užregistravo reisą (pirminė informacija), o vėliau visus darbus dėl kažkokių priežasčių tęsė kitas darbuotojas, tai darbo užmokestis už gautą ekspedicinį pelną bus priskirtas pastarajam; tokiu atveju registravimo žurnale užbraukiamas identifikacinis pirmojo (pradėjusio vežimą) vadybininko numeris ir vietoje jo įrašomas antrojo. Visiškai įvykdžius reisą, baigiami pildyti duomenys žurnale ir programėlėje (nurodoma apmokėjimo data, suma, sąskaitos ir važtaraščio gavimo data). Teismas konstatavo, kad, atsižvelgiant į ieškovės ilgą nedarbingumo laiką, jos pradėtų reisų vykdymas buvo perduotas kitiems atsakovo darbuotojams apie tai pažymint Reisų registravimo žurnale; ieškovės tabelio numeris 411 buvo užbraukiamas įrašant kito vadybininko ar Pardavimų skyriaus vadovo tabelio numerį; šias aplinkybes patvirtino ir liudytojas A. S. Kadangi ieškovės minimų 26 reisų vykdymo priežiūra dėl jos laikinojo nedarbingumo faktiškai buvo perduota vadybininkų grupės vadovui A. S., tai teismas sprendė, kad apmokėjimas už šiuos reisus pagrįstai nebuvo priskirtas ieškovės ekspediciniam pelnui. Kiti ieškovės 2007 m. lapkričio 21 d. pasiaiškinime nurodyti atleidimo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį motyvai, teismo vertinimu, yra teisiškai nereikšmingi ir nėra pagrindas taikyti šią DK normą. Dėl reikalavimo panaikinti drausmines nuobaudas. Teismas pažymėjo, kad ieškovė neginčijo atsakovo atsisakymo nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, ji nedirbo nuo 2007 m. lapkričio 19 d., nors turėjo visas sąlygas patekti į darbovietę ir dirbti. 2007 m. lapkričio 21 d. įsakymu ieškovei paskirta drausminė nuobauda už tai, kad ji 2007 m. lapkričio 19 d. atvyko į darbą pavėlavusi ir, nesiklausydama savo vadovo nurodymų, apie 11 val. išėjo iš darbo ir negrįžo iki 17 val. Teismas sprendė, kad šis įsakymas yra pagrįstas, nes byloje nėra įrodymų, jog ieškovė nepažeidė darbo drausmės 2007 m. lapkričio 19 d., priešingai, ieškovė teigia, kad iš darbovietės išėjo palikusi prašymą dėl atleidimo iš darbo ir laikė, kad jis yra pagrįstas. Teismas pažymėjo, kad ieškovės darbo vieta po laikinojo nedarbingumo 2007 m. lapkričio 19 d. nebuvo užimta; tai, kad ieškovės klientai buvo perduoti kitiems vadybininkams, teismo nuomone, negali būti laikoma darbdavio susidorojimo ar kitokio neigiamo požiūrio į ieškovę rodikliu – ieškovė laikotarpiu nuo 2007 m. liepos 31 d. iki 2007 m. lapkričio 21 d. buvo nedarbinga net 68 dienas, todėl atsakovas neturėjo kitos išeities, kaip ieškovės darbus paskirstyti kitiems darbuotojams. Teismas nenustatė drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos pažeidimų, taip pat nematė pagrindo naikinti ir kitas vėliau ieškovei paskirtas drausmines nuobaudas. Dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą. Teismui nenustačius jokių atsakovo neteisėtų veiksmų, dėl kurių ieškovei būtų galėjusi kilti neturtinė žala, šis ieškovės reikalavimas atmestas kaip nepagrįstas. Dėl reikalavimo priteisti darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, delspinigius ir išeitinę išmoką. Kadangi nėra pagrindo nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, o laikotarpiu nuo 2007 m. lapkričio 19 d. iki 2008 m. rugsėjo 29 d. ieškovė nepagrįstai neatvykdavo į darbą ir taip pažeidė darbo drausmę, tai reikalavimas priteisti darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, išeitinę išmoką atmestinas kaip nepagrįstas. Dėl priešieškinio reikalavimų. Teismas nustatė, kad ieškovė 2008 m. vasario 1 d. įteikė darbdaviui prašymą sudaryti darbo ginčų komisiją ir išnagrinėti jos reikalavimus; 2008 m. vasario 15 d. įvyko darbo ginčų komisijos posėdis, kuriame priimtas sprendimas šalių darbo sutartį nutraukti pagal DK 125 straipsnį išmokant darbuotojai 1500 Lt bei kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas; posėdžio protokolas įteiktas ieškovės atstovui 2008 m. vasario 19 d., tą pačią dieną pasirašytas susitarimas dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 125 straipsnį, kuriuo sutarta nutraukti darbo sutartį iki 2008 m. vasario 26 d., išmokėti ieškovei 1500 Lt bei kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas; šį susitarimą ieškovės vardu pasirašė jos atstovas advokatas. 2008 m. vasario 26 d. atsakovas elektroniniu paštu gavo ieškovės žinutę, kad ji nesutinka su darbo ginčų komisijos protokolo turiniu ir atsisako pasirašyti susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 125 straipsnį, todėl atsakovas laikinai sustabdė susitarimo vykdymą, o ieškovė ir toliau neatvykdavo į darbą. Atkreipęs dėmesį į tai, kad ieškovė turėjo teisę per nustatytą terminą apskųsti komisijos posėdžio protokolą ir susitarimą, tačiau to nepadarė, teismas sprendė, kad ji sutiko su sprendimu. Teismo vertinimu, 2008 m. vasario 19 d. susitarimas dėl darbo sutarties nutraukimo buvo sudarytas laikantis DK nustatytos tvarkos, o darbo ginčų komisijoje dalyvaujant ieškovei priimtas sprendimas dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu ir protokolo įteikimas atitinka rašytinio pasiūlymo dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu įteikimą darbuotojui taip, kaip nustatyta DK 125 straipsnyje. Ieškovės argumentus, kad susitarimą pasirašė neįgaliotas asmuo, teismas atmetė, nurodydamas, kad susitarimas galėjo būti pasirašytas ir ieškovės atstovo (DK 18 straipsnio 1 dalis, CK 1.1 straipsnio 1 dalis, 1.70 straipsnis, 2.133 straipsnis); be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad DK nenustatyta jokių apribojimų susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo sudaryti per atstovą; šis susitarimas taip pat nepriskirtinas ir asmeninio pobūdžio sandorių grupei. Dėl to teismas pripažino, kad šalių darbo santykiai 2008 m. vasario 26 d., t. y. kaip nustatyta DK 125 straipsnyje – praėjus 7 dienoms nuo susitarimo sudarymo, pasibaigė DK 125 straipsnio pagrindu. Dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo. Nustatęs, kad šalių darbo santykiai pasibaigė 2008 m. vasario 26 d., teismas koregavo kompensacijos už nepanaudotas atostogas apskaičiavimą.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą 2009 m. vasario 17 d. nutartimi, Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. spalio 13 d. sprendimą panaikino ir atsakovo priešieškinį atmetė, o bylos dalį dėl ieškinio reikalavimų grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo kasacinį skundą, 2009 m. birželio 22 d. nutartimi, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 17 d. nutarties dalį, kuria bylos dalis dėl ieškinio reikalavimų grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, panaikino ir šią bylos dalį perdavė iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui; kitą nutarties dalį paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija, be kita ko, konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti galiojančiu 2008 m. vasario 19 d. susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 125 straipsnį, nes šiuo susitarimu nebuvo išreikšta vienos iš susitarimo šalių – ieškovės – tikroji valia.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2010 m. sausio 20 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. spalio 13 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo priteista ieškovei 1667,17 Lt kompensacijos už nepanaudotas atostogas, panaikino ir ieškinį tenkino iš dalies: pripažino, kad darbo sutartis pagal DK 127 straipsnio 2 dalį nutraukta teismo sprendimu nuo 2007 m. lapkričio 26 d.; panaikino ieškovei skirtas 2007 m. lapkričio 21 d., 2007 m. gruodžio 4 d., 2007 m. gruodžio 27 d., 2008 m. sausio 10 d. ir 2008 m. sausio 28 d. drausmines nuobaudas; priteisė iš atsakovo ieškovei 2561,54 Lt išeitinės kompensacijos, 686,85 Lt atlyginimo už 2007 m. spalio mėnesį, 13,52 Lt atlyginimo už 2007 m. lapkričio mėnesį, 1512,88 Lt kompensacijos už nepanaudotas atostogas, 21 363,71 Lt kompensacijos už uždelstą atsiskaityti laiką, iš viso 26 138,50 Lt (išskaičiavus mokesčius), 1000 Lt neturtinės žalos. Kolegija nustatė, kad darbo sutartyje šalys sulygo 1500 Lt darbo užmokestį bandomojo laikotarpio metu, o jam pasibaigus nuo ekspedicinio pelno 7,5 proc. išskaičiavus mokesčius, bet ne mažiau kaip 1 MMA; atlyginimas išmokamas po pinigų įplaukimo į įmonės sąskaitą ar kasą; atlyginimas mokamas vieną kartą per mėnesį, ne vėliau kaip per kito mėnesio, einančio po einamojo mėnesio, 5 darbo dienas. Dėl reikalavimo atleisti pagal DK 127 straipsnio 2 dalį. Ieškovė nurodo, kad jai nebuvo sumokėta ekspedicinio pelno už 26 reisus. Iš atsakovo pateiktų apskaičiavimų reisai 4895, 4896, 5141, 5142, 5219, 5432, 5467, 5682 buvo įvykdyti, ir už juos atsiskaityta ieškovės darbo metu; kiti ieškovės iš dalies vykdyti reisai apskaičiuoti remiantis procentine išdirbto laiko išraiška, t. y. atsakovas ekspedicinį pelną už ginčijamus 26 reisus pateikė apskaičiavęs pagal tai, kiek ieškovė priėmusi užsakymus realiai juos kontroliavo, ir įvertinęs tai pinigais. Pagal atsakovo pateiktus apskaičiavimus, ieškovei už šiuos reisus turėjo būti sumokėta 928,44 Lt, tačiau sumokėta tik 241,59 Lt; taigi iš ieškovės nurodytų 26 reisų atsakovo nepriemoka buvo 686,85 Lt. Nagrinėjamu atveju darbo sutartyje nenumatyta, kad darbuotojas gaus ekspedicinį pelną tik tuo atveju, jeigu įvykdys visą užsakymą nuo pradžių iki galo, be to, teismo vertinimu, toks apmokėjimas būtų neteisingas darbuotojo atžvilgiu, nes didžiausias darbas iš viso užsakymo yra surasti klientą, susitarti dėl kainos bei sudaryti sutartį. Be to, kolegija nustatė, kad ieškovei atlyginimas už 2007 m. balandžio, gegužės, rugsėjo, spalio, lapkričio mėnesius buvo išmokėtas pažeidžiant darbo sutartyje nustatytą terminą. Šalių sąskaitos yra Lietuvos Respublikoje ir pinigai tokiu atveju iš vieno banko sąskaitos į kitą sąskaitą paprastai įplaukia tą pačią dieną, todėl kolegija kritiškai vertino atsakovo argumentus, jog laiku pervesto atlyginimo ieškovė negavo dėl bankinių operacijų. Kolegija taip pat nustatė, kad atsakovas sistemingai vėlavo išmokėti darbo užmokestį; atkreipė dėmesį į tai, kad Valstybinė darbo inspekcija 2007 m. gruodžio 14 d. patikrinimo metu atsakovo bendrovėje nustatė ir kitų pažeidimų – darbuotojams nenustatytas konkretus tarifinis atlygis (mėnesinė alga) po išbandymo laikotarpio pasibaigimo (DK 188 straipsnio 2 dalis), darbo sutartyse nenustatytas konkretus darbo užmokesčio mokėjimo terminas (kalendorinė mėnesio diena) (DK 201 straipsnio 2 dalis), ieškovei nebuvo išduodami atsiskaitymo lapeliai (DK 202 straipsnis). Nustačiusi, kad ieškovei buvo neteisingai apskaičiuotas (ekspedicinio pelno dalis) ir pavėluotai mokamas nustatytas darbo užmokestis, kolegija sprendė, jog buvo faktinis ir teisinis pagrindas ieškovei prašyti atleisti ją iš einamų pareigų pagal DK 127 straipsnį 2 dalį. Ieškovė darbdaviui prašymą įteikė nenurodydama atleidimo termino ir priežasčių; atsakovas 2007 m. lapkričio 19 d. raštu pareikalavo pagrįsti ieškovės prašymą; ieškovė pateikė atsakymą 2007 m. lapkričio 21 d., taigi, kolegijos vertinimu, trijų dienų terminas skaičiuotinas nuo 2007 m. lapkričio 21 d. Kadangi 2007 m. lapkričio 24 d. buvo ne darbo diena, tai atsakovas turėjo pareigą nutraukti darbo sutartį pirmadienį 2007 m. lapkričio 26 d. Aplinkybę, kad darbo santykiai nutrūko ir teisiškai, ir faktiškai, kolegijos vertinimu, patvirtina šalių 2007 m. lapkričio 19 d. pasirašytas materialinių vertybių priėmimo-perdavimo aktas, taip pat aplinkybė, kad ieškovė nuo 2007 m. lapkričio 22 d. dirbo jau kitoje bendrovėje ir faktiškai nebeatėjo į atsakovo bendrovę, atsakovas ieškovei nebemokėjo darbo užmokesčio bei kitų, susijusių su darbo santykiais privalomų įmokų į valstybės biudžetą. Pripažinus, kad ieškovė turėjo teisinį pagrindą prašyti ją atleisti pagal DK 127 straipsnio 2 dalį ir kad atsakovas darbo sutarties nenutraukė nepagrįstai, šalių darbo sutartis nutrauktina teismo sprendimu nuo 2007 m. lapkričio 26 d. Dėl reikalavimo priteisti kompensaciją už priverstinę pravaikštą. Pripažinusi, kad yra pagrindas darbo sutartį nutraukti pagal DK 127 straipsnio 2 dalį teismo sprendimu nuo 2007 m. lapkričio 26 d., kolegija atmetė ieškovės reikalavimą priteisti 9398,98 Lt už priverstinę pravaikštą. Dėl reikalavimo panaikinti drausmines nuobaudas. Kolegijos vertinimu, atsakovas nepateikė rašytinių įrodymų ar kitų objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad ieškovė pažeidė darbo tvarką, t. y. vėlavo ar 2009 m. lapkričio 19 d. neatvyko į darbą; priešingai 2009 m. lapkričio 19 d. šalių pasirašytas materialinių vertybių priėmimo perdavimo aktas, ieškovės prašymas atleisti ją iš darbo, atsakovo reikalavimas nurodyti priežastis, dėl kurių ieškovė prašo nutraukti darbo santykius, parodo, jog 2009 m. lapkričio 19 d. ieškovė atvyko į darbą. Kolegijos vertinimu, labiau tikėtina, kad, ieškovei parašius prašymą ją atleisti pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, tarp šalių įvyko konfliktas, po kurio buvo pasirašytas materialinių vertybių priėmimo-perdavimo aktas ir ieškovė buvo išprašyta iš bendrovės patalpų. Nutraukus darbo sutartį nuo 2007 m. lapkričio 26 d., naikintinos ir vėliau (po nurodytos datos) ieškovei skirtos drausminės nuobaudos. Dėl išeitinės kompensacijos. Vadovaujantis atsakovo 2009 m. lapkričio 19 d. pažyma apie ieškovei išmokėtą darbo užmokestį, ieškovei už 2007 m. rugpjūčio mėnesį išmokėta 2210,66 Lt, už rugsėjo mėnesį 703,22 Lt ir už spalio mėnesį 241,59 Lt, be to, už šiuos mėnesius atsakovas liko skolingas 686,85 Lt ekspedicinio pelno už ginčijamus 26 reisus. Taigi, ieškovei nurodytais mėnesiais turėjo būti išmokėta iš viso ne 3155,47 Lt, o 3842,32 Lt, todėl ieškovės trijų mėnesių atlyginimo vidurkis yra 1280,77 Lt. Kolegija nesirėmė ieškovės pateiktais apskaičiavimais apie darbo užmokestį, nes jie neatitiko realios faktinės padėties. Dėl atlyginimo už 2007 m. spalio, lapkričio mėnesius. Darbdavys ieškovei už 2007 m. spalio mėnesį liko nesumokėjęs 686,85 Lt ekspedicinio pelno už ginčijamus 26 reisus, o už 2007 m. lapkričio mėnesį sumokėjo ne už tris darbo dienas, o tik už dvi, todėl ieškovei priteistinas neišmokėtas 686,85 Lt ekspedicinis pelnas už ginčijamus 26 reisus ir nesumokėta atlyginimo dalis už 2007 m. lapkričio mėnesį. Kolegija nustatė, kad ieškovės vienos darbo dienos užmokestis už 2007 m. lapkričio mėnesį yra 60,99 Lt. Kadangi darbdavys ieškovei už 2007 m. lapkričio mėnesį sumokėjo ne už 3, o už 2 darbo dienas 169,44 Lt, tai ieškovei turėjo būti pervesta ne 169,44 Lt, o 182,97 Lt; ši neišmokėto darbo užmokesčio dalis už lapkričio mėnesį priteistina ieškovei. Dėl atlyginimo permokos. Atsakovas pateikdamas apskaičiavimus apie ieškovės darbo užmokestį nurodė, kad ieškovei mokant atlyginimą buvo padarytos atlyginimo permokos, todėl iš ieškovės neva turi būti išskaičiuota permokėta atlyginimo suma. Atkreipusi dėmesį į DK 224 straipsnio 3 dalies nuostatą, kolegija konstatavo, kad atsakovas neįrodė, jog priskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis ieškovei buvo be teisėto pagrindo ar dėl skaičiavimo klaidos. Dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas. Kolegija nustatė, kad ieškovė liko neišnaudojusi 18 kalendorinių dienų atostogų, todėl ieškovei priteistina 1512,88 Lt kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas. Dėl kompensacijos priteisimo už uždelsimą atsiskaityti su ieškove. Kolegija nustatė, kad atsakovas ieškovei skolingas iš viso 2213,25 Lt išmokų, susijusių su darbo santykiais; atsakovas 2007 m. gruodžio 19 d. pervedė ieškovei 169,44 Lt (už 2007 m. lapkričio mėn. 2 darbo dienas) ir 2008 m. rugsėjo 26 d. 1500 Lt (pagal šalių 2008 m. vasario 19 d. susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 125 straipsnį), tačiau tokį susitarimą pripažįsta tik atsakovas, nors ieškovė 2008 m. rugsėjo 26 d. jai pervestų 1500 Lt darbdaviui negrąžino. Dėl to už laikotarpį nuo 2007 m. lapkričio 26 d. iki 2008 m. rugsėjo 26 d., t. y. už 10 mėnesių, pagal DK 141 straipsnio 3 dalį ieškovei priteistinas 12 807,70 Lt vidutinis darbo užmokestis. Nuo 2008 m. rugsėjo 26 d. atsakovas ieškovei liko neišmokėjęs 543,81 Lt darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas, todėl tokio dydžio suma ieškovei priteistina už likusį uždelsimo laiką nuo 2008 m. rugsėjo 26 d. iki 2010 m. sausio 20 d. Dėl neturtinės žalos priteisimo. Kolegija pripažino, kad ieškovė dėl darbdavio veiksmų patyrė nepatogumų, nes jai nebuvo teisingai apskaičiuotas ir laiku mokamas atlyginimas, darbdavys nenutraukė darbo sutarties pagal darbuotojos prašymą, nesumokėjo darbo užmokesčio ir kitų išmokų, susijusių su darbo santykiais, nesutvarkė atleidimo iš darbo dokumentų, nepagrįstai atsakovei skyrė drausmines nuobaudas, ieškovė savo teises privalėjo ginti teisme, o bylinėjimasis dėl neteisėtų atsakovo veiksmų užtruko kelerius metus, dėl to jai priteistina neturtinė žala. Priteisdama neturtinę žalą, kolegija atsižvelgė į tai, kad ieškovė po 2007 m. lapkričio 19 d. konflikto jau 2007 m. lapkričio 22 d. įsidarbino kitoje bendrovėje, t. y. ieškovės reputacija nenukentėjo, bendravimo galimybės nesumažėjo ir ypač didelių išgyvenimų dėl konflikto su darbdaviu ieškovė nepatyrė; rašytinių įrodymų ar kitų objektyvių duomenų dėl pablogėjusios sveikatos ieškovė nepateikė. Dėl to kolegija darė išvadą, kad ieškovės prašoma priteisti 5000 Lt neturtinė žala yra per didelė; 1000 Lt priteistina neturtinė žala yra adekvati patirtiems išgyvenimams. Kolegija pažymėjo, kad ieškovės darbo užmokestis ir kitos išmokos apskaičiuotos jau išskaičiavus visus privalomus mokesčius, susijusius su darbo santykiais; nuo priteistinų sumų atsakovas privalo sumokėti visus mokesčius į valstybės biudžetą ir SODRĄ įstatymų nustatyta tvarka.

 

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 20 d. nutarties ginčijamą dalį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Atsakovo kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl DK 127 straipsnio 2 dalies.

1.1. Kasatorius pažymi, kad jis nepažeidė savo pareigos mokėti darbo užmokestį ieškovei pagal darbo sutartį ir net išmokėjo ieškovei daugiau, negu jai faktiškai priklauso, tačiau apeliacinės instancijos teismas žemiau nurodytų aplinkybių nevertino ar vertino netinkamai, t. y.: a) kasatorius šalių susitarimo pagrindu nuo 2007 m. gegužės mėnesio iki 2007 m. rugpjūčio mėnesio ieškovei papildomai mokėjo avansinį priedą, kurio paskirtis – avansu apmokėti ieškovei už jos darbą, įvertinus jos materialinę padėtį bei turimus įsipareigojimus, taip pat leidžiant ieškovei sukaupti tinkamą darbo patirtį bei įdirbį, vėliau šio avansu išmokėto darbo užmokesčio sumas įvertinti apskaičiuojant ieškovei priklausantį darbo užmokestį. Iš viso ieškovei avansu buvo sumokėta 5852,06 Lt, išskaičiavus mokesčius, kurių ieškovė neuždirbo ir neatidirbo; b) ieškovei faktiškai išmokėtino darbo užmokesčio dydis buvo visuomet apskaičiuojamas atsižvelgiant į jos darbo rezultatus, o ligos pašalpa – laikantis įstatymo nustatytų taisyklių; c) ieškovė ilgą laiką buvo nedarbinga, todėl jai priklausantis darbo užmokestis buvo apskaičiuojamas įvertinus tai, kad jos pradėtų reisų vykdymas buvo perduotas kitiems darbuotojams apie tai pažymint Reisų registravimo žurnale. Kadangi ieškovės minimų 26 reisų vykdymas ir vykdymo priežiūra dėl ieškovės laikinojo nedarbingumo faktiškai buvo perduota kitiems darbuotojams, tai apmokėjimas už šiuos reisus pagrįstai nebuvo priskirtas ieškovės ekspediciniam pelnui.

1.2. Konstatuodamas, kad buvo pagrindas darbo sutarčiai nutraukti DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė Ligos ir motinystės valstybinio socialinio draudimo įstatymo. Dėl ieškovės laikinojo nedarbingumo turėjo būti išmokėtas ir mažesnis darbo užmokestis (Ligos ir motinystės valstybinio socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalis). Akivaizdu, kad darbuotojui neturi būti mokamas darbo užmokestis už tuos laikotarpius, kai jis yra laikinai nedarbingas dėl ligos, nes už šiuos laikotarpius SODRA moka pašalpą, tačiau apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino šių aplinkybių bei netaikė Ligos ir motinystės valstybinio socialinio draudimo įstatymo.

2. Dėl darbo užmokesčio dydžio ir mokėjimo avansu.

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį, DK 2 straipsnio 1 dalies 6 punktą, netinkamai vertino faktines aplinkybes, taip pat nepagrįstai nevertino kasatoriaus argumentų ir pateiktų įrodymų dėl ieškovei priklausančio ir išmokėto darbo užmokesčio, tarp jų – dėl darbo užmokesčio ieškovei mokėjimo avansu, todėl padarė neteisėtą išvadą, kad nagrinėjamu atveju kasatorius neįrodė, jog apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis ieškovei buvo be teisėto pagrindo ar dėl skaičiavimo klaidos, todėl nėra pagrindo mažinti ieškovei priteistiną atlyginimą ir atitinkamai kitas išmokas. Kasatorius pažymi, kad byloje nenustatyta, jog šalių darbo sutartyje nustatytas darbo užmokesčio skaičiavimas ir mokėjimas yra neteisingas, negali būti taikomas ir pažeidžia ieškovės interesus. Anot kasatoriaus, jis bylos nagrinėjimo metu ne kartą yra akcentavęs, kad žodinio susitarimo su ieškove pagrindu nuo 2007 m. gegužės mėnesio iki 2007 m. rugpjūčio mėnesio ieškovei prie jos darbo užmokesčio, apskaičiuoto pagal darbo sutartį, mokėjo avansinį priedą. Taip pat kasatorius pateikė teismui visus įrodymus, pagrindžiančius, kad šiuo laikotarpiu ieškovė gavo daugiau darbo užmokesčio, nei jai faktiškai priklausė pagal sutartį. Tuo tarpu DK 224 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad darbdavys gali daryti išskaitas iš darbuotojo darbo užmokesčio grąžinti avansui, kuris buvo duotas darbuotojui, įskaitant jį į darbo užmokestį; vadovaujantis šia DK nuostata buvo apskaičiuojamas ieškovės darbo užmokestis vėlesniais laikotarpiais. Kasatorius pažymi, kad jis bylos nagrinėjimo metu yra nurodęs, jog ieškovei avansu išmokėtų sumų jis nelaiko išmokėtomis be teisėto pagrindo ar dėl skaičiavimo klaidos ir nereikalauja šių sumų grąžinimo šiais pagrindais; priešingai, kasatorius nuolat laikėsi pozicijos, kad šios sumos buvo išmokėtos avansu ir galėjo bei turėjo būti išskaičiuotos iš ieškovei priklausančio darbo užmokesčio, jį apskaičiuojant pagal darbo sutartyje įtvirtintus principus. Akivaizdu, kad darbo užmokesčio avansas, skirtingai nei aiškino apeliacinės instancijos teismas, netapatus atlyginimo permokai (DK 224 straipsnio 3 dalis). Taigi apeliacinės instancijos teismas neteisingai, užuot taikęs DK 224 straipsnio 2 dalies 1 punktą, taikė DK 224 straipsnio 3 dalį.

3. Dėl darbo sutarties nutraukimo momento ir ieškovei paskirtų drausminių nuobaudų.

3.1. Išvadą, kad šalių darbo sutartis nutrauktina teismo sprendimu nuo 2007 m. lapkričio 26 d., apeliacinės instancijos teismas grindė neteisingai įvertintomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, t. y. kad darbo santykiai nutrūko. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu drausminių nuobaudų klausimas net nebuvo nagrinėjamas ar papildomai analizuojamas, teismas nesuteikė kasatoriui galimybių pateikti papildomų įrodymų ar paaiškinimų šiuo klausimu. Apeliacinės instancijos teismas nevertino, kad ieškovė visą tą laiką piktnaudžiavo savo padėtimi, savavališkai nutraukė darbą ir vengė išspręsti susidariusią situaciją nesirodydama darbe, o kasatorius – priešingai, siūlė ieškovei atvykti dirbti, skyrė drausmines nuobaudas ir pan. Be to, teismas nepagrįstai nevertino, kad šalių ginčas buvo nagrinėtas darbo ginčų komisijoje, kuri nenagrinėja ginčų, jeigu šalių darbo santykiai yra nutrūkę. Kasatorius pabrėžia, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje byloje jau nagrinėjo darbo ginčų komisijos sudarymo ir sprendimo priėmimo aplinkybes; teigdamas, kad šalys pripažino, jog jų nebesaisto darbo teisiniai santykiai, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino to, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. birželio 22 d. nutartyje laikėsi pozicijos, jog šalis darbo teisiniai santykiai saisto ir po to, kai ieškovė, pateikusi prašymą atleisti ją iš darbo, darė pravaikštas. Anot kasatoriaus, tokia išvada grindžiama tuo, kad nurodytoje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nevertino darbo ginčų komisijos sprendimo kaip neteisėto tuo pagrindu, kad ginčo šalių tuo metu jau nebesaistė darbo teisiniai santykiai ir kad darbo ginčų komisija nebuvo kompetentinga nagrinėti ginčą. Atsižvelgiant į tai, kad šalių darbo santykiai nuo 2007 m. lapkričio 26 d. nei faktiškai, nei teisiškai nebuvo nutrūkę, ir įvertinus, kad ieškovė savavališkai nutraukė darbą, ieškovei pagrįstai 2007 m. gruodžio 4 ir 27 dienomis bei 2008 m. sausio 10 ir 28 dienomis paskirtos drausminės nuobaudos dėl neatvykimo į darbą.

3.2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 1 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje V. K. v. UAB „Trikampis žiedas“, bylos Nr. 3K-3-195/2008, nusprendė darbo sutartį laikyti nutraukta DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu nuo apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo dienos, tuo tarpu skundžiama nutartimi pripažinta, kad darbo sutartis DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu nutraukiama nuo 2007 m. lapkričio 26 d., o ne nuo tos dienos, kai šalių teisminiai ginčai būtų buvę pabaigti. Taip apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutarties; teismas turėjo nustatyti, kad šalių darbo sutartis nutraukiama ne nuo 2007 m. lapkričio 26 d., o nuo to momento, kai tarp šalių bus pabaigti teisminiai ginčai.

4. Dėl proceso teisės normų pažeidimo.

4.1. Atkreipęs dėmesį į CPK 178 straipsnio nuostatas ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Kesko Agro Lietuva“ v. AB „Tauragės grūdai“, bylos Nr. 3K-3-199/2005, kasatorius teigia, kad būtent ieškovė turėjo įrodyti kasatoriaus kaltę, dėl kurios ji galėjo būti atleidžiama pagal DK 127 straipsnio 2 dalį. Jai to neįrodžius, ieškinys neturėjo būti tenkinamas.

4.2. Atkreipęs dėmesį į CPK 177 straipsnio 1 dalies, 185 straipsnio 1 dalies nuostatas ir jų aiškinimo bei taikymo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriam teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Ū. ir kt. v. O. I. ir kt., bylos Nr.3K-3-862/2002, 2006 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. G. v. A. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-67/2006; 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. I. V. v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-177/2006; 2006 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. Kauno miesto 8-ojo notarų biuro notarė L. T., bylos Nr. 3K-3-295/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Liteksas“ ir kt. v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-427/2008; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Ž. v. R. P., bylos Nr. 3K-3-156/2009; 2010 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. J. ir kt. v. VšĮ Vilniaus miesto universitetinė ligoninė, bylos Nr. 3K-3-59/2010; kt.), kasatorius teigia, kad sprendžiant klausimą, ar jis, kaip darbdavys, nevykdė savo įsipareigojimų pagal darbo sutartį, nebuvo nagrinėjami jokie kiti ieškovės 2007 m. lapkričio 21 d. laiške nurodyti argumentai ir buvo nagrinėjamas vienintelio tariamo kasatoriaus įsipareigojimo, susijusio su darbo užmokesčio mokėjimu, nevykdymas. Tai reiškia, kad teismai pripažino, jog visus kitus įsipareigojimus kasatorius vykdė tinkamai ir atitinkamai neturėjo pareigos atleisti ieškovę pagal DK 127 straipsnio 2 dalį dėl kitų jos išsakytų argumentų. Nutarties dalies dėl atlyginimo permokos apeliacinės instancijos teismas negrindė jokiais įrodymais, tik konstatavo, kad kasatorius neįrodė, jog darbo užmokestis ieškovei buvo išmokėtas be teisėto pagrindo ar dėl skaičiavimo klaidos; taigi teismas nevertino kasatoriaus pateiktų rašytinių įrodymų ir paaiškinimų apeliacinės instancijos teisme, kuriais buvo grindžiami kertiniai kasatoriaus atsikirtimai į ieškinį dėl atsiskaitymo su ieškove.

4.3. Apeliacinės instancijos teismas nevertino tos aplinkybės, kad ieškovei niekada nebuvo mokama mažiau, nei MDU, kaip tai buvo numatyta darbo sutartyje. Taigi akivaizdu, kad kasatorius savo įsipareigojimo pagal darbo sutarties 3 punktą nepažeidė. Priešingai, turėtų būti laikomas nesąžiningu darbuotojo elgesys, kai darbuotojas, gavęs daugiau nei jam priklauso pagal darbo sutartį ir žinodamas, kad darbdaviui bus pakankamai sunku susigrąžinti avansu išmokėtą darbo užmokestį, reikalauja darbdavio nutraukti darbo sutartį, juolab savo reikalavimą motyvuodamas darbdavio įsipareigojimų, susijusių su darbo užmokesčio mokėjimu, pažeidimu.

4.4. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad buvo faktinis ir teisinis pagrindas ieškovei prašyti atleisti ją iš darbo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, kasatoriaus nuomone, prieštarauja byloje esantiems įrodymams ir paties teismo padarytam šių įrodymų vertinimui, nes, spręsdamas klausimą dėl ieškovei priklausančios išeitinės išmokos, kuri apskaičiuojama pagal vidutinį darbo užmokestį, apeliacinės instancijos teismas iš esmės pripažino, kad kasatorius tinkamai apskaičiavo ieškovei priklausantį darbo užmokestį už ginčijimus 26 reisus ir kad ieškovei apskaičiuotas darbo užmokestis už šiuos reisus yra 928,44 Lt. Anot kasatoriaus, tai eliminuoja teismo nutarties dalyje „Dėl reikalavimo atleisti pagal DK 127 straipsnio 2 dalį“ padarytą išvadą, kad ieškovei buvo neteisingai apskaičiuotas (ekspedicinio pelno dalis) darbo užmokestis ir todėl buvo faktinis bei teisinis pagrindas ieškovei prašyti atleisti ją iš einamų pareigų pagal DK 127 straipsnio 2 dalį. Be to, teismo išvada, kad kasatorius liko skolingas 686,85 Lt ekspedicinio pelno už 26 reisus yra neteisėta ir nepagrįsta dėl to, kad kasatorius šių sumų faktiškai ieškovei nebuvo skolingas, o kaip tik buvo permokėjęs darbo užmokesčio.

4.5. Apeliacinės instancijos teismas nevertino ir netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir faktines aplinkybes dėl kasatoriaus vėlavimo tam tikrais mėnesiais išmokėti ieškovei apskaičiuotą darbo užmokestį kaip sudarančias pakankamą pagrindą pripažinti teisėtu ieškovės reikalavimą atleisti ją pagal DK 127 straipsnio 2 dalį. Negali būti laikomi tinkamu proceso normų taikymu ir sprendimo motyvavimu teismo samprotavimai, kad pinigai iš vienos banko sąskaitos į kitą paprastai įplaukia tą pačią dieną, taip, kasatoriaus teigimu, ignoruojant byloje esančius įrodymus, t. y. VDI Vilniaus skyriaus 2007 m. gruodžio 21 d. atsakymą, kuriame nurodyta, jog nenustatyta, kad darbo užmokestis būtų išmokėtas vėliau kaip penktą mėnesio darbą dieną, išskyrus lapkričio ir spalio mėnesius, kai darbo užmokestis išmokėtas vėluojant vienu atveju dvi, antruoju – tris darbo dienas. Kasatoriaus teigimu, VDI oficialus atsakymas ieškovei yra tinkamas įrodymas ir turėjo būti teismo įvertintas, tačiau teismas dėl jo nepasisakė.

4.6. Bylos nagrinėjimo metu kasatorius nurodė, kad jis nėra gavęs VDI 2007 m. gruodžio 14 d. reikalavimo Nr. 0351 0033 ir pateikė tai patvirtinančius įrodymus (paklausimą VDI ir atsakymą). Šiame reikalavime nurodyta, kad jis išsiųstas faksu. Pagal socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004 m. vasario 17 d. įsakymo Nr. A1-40 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos nuostatų patvirtinimo“ 10 punktą reikalavimas įteikiamas pasirašytinai arba išsiunčiamas paštu (registruotu paštu). Anot kasatoriaus, tik tokiu būdu įteiktas reikalavimas yra tinkamas ir įgyja privalomą galią; kitokiu būdu, t. y. faksu išsiųstas, reikalavimas negali būti laikomas tinkamu ir darbdavį įpareigojančiu; atitinkamai reikalavimas negali būti laikomas tinkamu įrodymu šioje byloje, tačiau teismas to nevertino ir vadovavosi neleistinu įrodymu. Kasatoriaus teigimu, net ir pripažinus aptariamą VDI reikalavimą tinkamu įrodymu, jame nenurodyta, kad buvo nustatyta darbo užmokesčio vėlavimo faktų.

4.7. Skundžiamoje nutartyje išvadą, kad nėra pagrindo mažinti ieškovei priteistiną atlyginimą ir atitinkamai kitas išmokas, apeliacinės instancijos teismas argumentavo tik viena trumpa fraze: „nagrinėjamu atveju atsakovas neįrodė, jog apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis ieškovei buvo be teisėto pagrindo ar dėl skaičiavimo klaidos“. Kasatorius pažymi, kad jis neteigė ir neįrodinėjo, kad ieškovei apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis buvo be teisėto pagrindo; priešingai, kasatorius nuosekliai laikėsi pozicijos, kad darbo užmokestis ieškovei buvo apskaičiuotas ir išmokėtas avansu. Taigi skundžiama nutartis šiuo klausimu yra be motyvų, padaryta visiškai nevertinant kasatoriaus pateiktų rašytinių įrodymų ir paaiškinimų teisme. Anot kasatoriaus, darbo užmokesčio avansas netapatus atlyginimo permokai, todėl šiuo atveju negali būti taikoma DK 224 straipsnio 3 dalis. Toks teismo motyvų neaiškumas atitinka pseudoargumentacijos bei faktų konstatavimo metodus (Civilinio proceso teisė, II tomas; autoriai – E. Laužikas, V. Mikelėnas, V. Nekrošius; Justitia, Vilnius 2005, psl. 156-157). Pripažįstama, kad tokiais pseudoargumentais bei dalies bylos faktų konstatavimo būdu surašytas teismo sprendimas yra nemotyvuotas, todėl atitinka absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindą pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismo sprendimo motyvavimo būtinybė įtvirtinta ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. V. v. D. V., bylos Nr. 3K-3-495/2009). Taigi apeliacinės instancijos teismas, neįvertinęs visų įrodymų ir nemotyvavęs savo sprendimo, kartu pažeidė esminius civilinio proceso teisės į tinkamą teismo procesą bei teisės būti išklausytam principus.

4.8. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje G. Ū. ir kt. v. O. I. ir kt., bylos Nr. 3K-3-862/2002, 2006 m. sausio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje E. G. v. A. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-67/2006, 2006 m. birželio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje J. G. v. Kauno miesto 8-ojo notarų biuro notarė L. T. ir kt., bylos Nr. 3K-3-295/2006, išdėstytų išaiškinimų dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo.

Atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą ieškovė prašo skundžiamą nutartį pakeisti tik iš dalies – pagal ieškovės kasacinį skundą. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Priimant atsakovo kasacinį skundą buvo pažeisti CPK 350 straipsnio 2 dalies 4 punkto, 347 straipsnio 3 dalies reikalavimai, nes skundą turėjo pasirašyti jį paduodantis asmuo ir skundą surašęs asmuo, tuo tarpu atsakovo kasacinį skundą pasirašė tik advokatė I. Ž. Ieškovės teigimu, kyla abejonių dėl advokatės I. Ž. įgaliojimų pateikti kasacinį skundą, nes įgaliojimus turėjo suteikti atsakovo direktorius S. A., be to, Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 23 d. nutartimi atsakovui iškelta bankroto byla.

2. Ieškovės nuomone, kasacinio skundo teiginiai niekuo nepagrįsti, tik plačiais teoriniais išvedžiojimais, kurie yra teisingi, tačiau visiškai nesusiję su bylos esme. Atsiliepime nurodoma, kad kasatorius, teigdamas, jog ieškovei neva mokėjo tariamą avansą, sąmoningai klaidina teismą.

3. Anot ieškovės, darbo ginčų komisija buvo neteisėtos sudėties, ji iš esmės nenagrinėjo ieškovės keliamų reikalavimų, be to, komisijos sprendimą pasirašė neįgaliotas asmuo (tai patvirtino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. birželio 22 d. nutartyje).

4. Aplinkybės dėl darbo santykių nutraukimo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį buvo išsamiai įrodytos apeliacinės instancijos teisme bei VDI išvadose; teisminio nagrinėjimo metu buvo įrodyta, kad vidiniais norminiais aktais kasatorius pažeidė ne tik DK, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos normas, atsisakydamas ieškovei sumokėti už atliktą darbą. Kasatoriaus tvirtinimai, kad ieškovei buvo išmokėta atlygio daugiau nei jai priklauso, be to, buvo mokamas tariamas avansas, yra melas. Pirmosios instancijos teismas priėmė tris nutartis, įpareigojančias kasatorių pateikti darbo užmokesčio apskaičiavimą, kurių jis piktybiškai nevykdė. Be to, ieškovė pati keturis kartus kreipėsi į kasatorių su prašymais pateikti darbo užmokesčio apskaičiavimus, tačiau atsakymo nesulaukė. Dėl to keisti kasatoriaus teiginiai apie ieškovei mokėtą neva avansą, apie kurį kasatorius nekalbėjo nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose; apie tariamą avansą kasatorius prabilo paskutinę teismo posėdžio dieną prieš priimant skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Be to, tą pačią dieną kasatorius pateikė teismui ieškovės darbo užmokesčio apskaičiavimus, pagal kuriuos jai buvo priteistos skundžiamoje nutartyje nurodytos sumos.

5. Anot ieškovės, kasatorius elgėsi nesąžiningai savo vidiniais norminiais aktais pažeisdamas pagrindinius Lietuvos Respublikos įstatymus bei Konstitucijos normas; kasatorius ignoravo visus ieškovės paklausimus apie darbo užmokestį bei priedus; kasacijoje atsiradęs tariamas avansinis mokėjimas yra nepagrįstas, be to, buhalteriškai neįtvirtintas. Šiuo atveju atsiradęs „žodinis susitarimas“ pagal įstatymus yra niekinis. Kasatoriaus tvirtinimai, kad faksu išsiunčiamas VDI reikalavimas nėra darbdavį įpareigojantis dokumentas, yra niekinis.

Kasaciniu skundu ieškovė ginčija apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl atsisakymo priteisti darbo užmokestį už priverstines pravaikštos laiką, delspinigius ir išeitinę išmoką. Ieškovės kasaciniame skunde nurodoma, kad:

1. Kasatorė iki 2010 m. sausio 20 d. ne tik faktiškai, bet ir teisiškai buvo atsakovo darbuotoja ir atleista atgaline data. Šią aplinkybę patvirtina dokumentai: 1) 2009 m. rugpjūčio 31 d. nedarbingumo pažymėjimas Nr. 4125045, kurio kitoje pusėje atsakovo padarytas įrašas „Darbuotoja neturi draudžiamųjų pajamų (dėl pravaikštų)“; 2) atsakovo reikalavimai atleisti kasatorę iš darbo buvo ultimatyvaus pobūdžio – 2008 m. sausio 21 d. raštas, kuriame atsakovas primygtinai reikalauja pasirašyti prašymą dėl atleidimo iš darbo „savo noru“, kituose 2007 m. lapkričio 19 d. ir 2007 m. lapkričio 27 d. reikalavimuose atsakovas tik kalba apie teisę atleisti kasatorę iš darbo. Anot kasatorės, iš to darytina išvada, kad atsakovas galėjo (ir turėjo) atleisti kasatorę pagal DK 131 straipsnio 2 dalį, be to, ji ir pati elektroniniu paštu kreipėsi į atsakovą su prašymu atleisti ją iš darbo, nes neatleista iš darbo ji turėjo daug nepatogumų.

2. Anot kasatorės, jai turėjo būti priteista 2774,91 Lt delspinigių, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažeidė DK 207 straipsnį ir Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnio 1 punktą.

3. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai vertino atsakovo prieš pirmosios instancijos teismo parengiamąjį posėdį išmokėtą 1500 Lt sumą, kuri iki šiol nepagrįsta jokia paskirtimi. Pirmosios instancijos teismas dėl šios sumos teisinio statuso nepasisakė, kas ją turi apmokestinti įstatymo nustatyta tvarka, ar ji iš viso yra neapmokestinama ir pan., nors apie tai buvo privaloma pasisakyti. Kasatorės teigimu, 1280,77 Lt suma turėjo būti konstanta iki visiško atsiskaitymo dienos. Kasatorei apskaičiuotas vidutinis darbo užmokestis – 1280,77 Lt, todėl nuo 2007 m. lapkričio 26 d. (atleidimo dienos) iki 2010 m. sausio 20 d. jai skaičiuotinas darbo užmokestis – iš viso 33 056,08 Lt. Anot kasatorės, mistinės 1500 Lt sumos, išmokėtos likus dienai iki pirmosios instancijos teismo posėdžio, negalima vertinti kaip darbo užmokesčio, nes, pirma, ji nebuvo deklaruota SODROJE ir VMI, antra, visiškai nesuprantamas tų pinigų statusas, juolab kad atsakovas kasaciniame skunde tvirtina, jog jis, vykdydamas savo įsipareigojimus pagal susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo, pervedė į ieškovės banko sąskaitą 1500 Lt pagal susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo, kuriuos kasatorė klaidingai savo apeliaciniame skunde buvo įvardijusi kaip darbo užmokestį. Iš to kasatorė daro išvadą, kad ši 1500 Lt suma negali būti vertinama kaip darbo užmokestis, todėl ji neturi turėti jokios principinės ir juolab teisinės įtakos skaičiuojant kompensaciją už uždelstą atsiskaityti laiką. Dėl to, kasatorės nuomone, kompensacija už uždelstą laiką turėtų būti ne 21 363,71 Lt, bet 33 056,08 Lt.

Atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą atsakovas prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti; atsižvelgiant į atsakovo kasacinį skundą panaikinti skundžiamos teismo nutarties dalį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Atsakovo atsiliepime nurodoma, kad:

1. Teigdama, kad, nagrinėdamas klausimą dėl darbo užmokesčio už priverstinės prastovos laiką, delspinigių priteisimo bei atsiskaitymo už visą darbo laiką ir atmesdamas kasatorės reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas pažeidė materialiosios ir proceso teisės normas, kasatorė nenurodo nė vienos teisės normos, kuri esą buvo pažeista priimant nutartį. Taigi kasatorė skundą iš esmės grindžia ne teisės normų pažeidimais, o tik savo subjektyvia nuomone ir nutarties vertinimu. Anot atsakovo, ieškovės kasaciniame skunde nenurodytas nė vienas realus CPK įtvirtintas kasacijos pagrindas, taip pat nepateikta jokių išsamių teisinių argumentų dėl kasacijos pagrindų buvimo; nėra teisinio pagrindo nagrinėti kasatorės skundą ir skundas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

2. Atsakovas pažymi, kad kasatorė aiškiai nurodo, jog skundu ji ginčija tik apeliacinės instancijos teismo sprendimą dėl atsisakymo priteisti darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, delspinigius ir išeitinę išmoką. Atkreipęs dėmesį į DK 297 straipsnio 1 dalį ir teismų praktikoje suformuotą priverstinės pravaikštos sampratą, atsakovas teigia, kad kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką darbuotojui turi būti mokama tik esant (1) darbo santykiams ir (2) DK 297 straipsnyje nurodytoms aplinkybėms. Dėl to, apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad šalių darbo sutartis nutraukta nuo 2007 m. lapkričio 26 d., konstatuotina, kad šalių darbo santykiai nuo nurodytos dienos pasibaigė ir negali būti keliamas joks klausimas apie priverstinės pravaikštos buvimą po darbo santykių pasibaigimo. Nors kasatorė nurodo, kad ji iki 2010 m. sausio 20 d. faktiškai ir teisiškai buvo atsakovo darbuotoja, tačiau neginčija teismo sprendimo dėl darbo sutarties nutraukimo nuo 2007 m. lapkričio 26 d. ir neprašo pripažinti, kad darbo sutartis nutraukta nuo 2010 m. sausio 20 d. Nesant pagrindo ir reikalavimo pripažinti, kad šalių darbo sutartis nutraukta nuo 2010 m. sausio 20 d., nėra teisinio pagrindo nagrinėti klausimą dėl priverstinės pravaikštos laikotarpiu nuo 2007 m. lapkričio 26 d. buvimo ir kompensacijos už šį laikotarpį priteisimo.

3. Atsakovas pažymi, kad, skaičiuodamas kompensacijos už atsiskaityti uždelstą laiką dydį, apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė DK 127 straipsnio 2 dalį ir 141 straipsnio 3 dalį, nes nepagrįstai vertino, kad atsakovas su kasatore atsiskaitydavo ne laiku ir netinkamai, dėl to netinkamai apskaičiavo vidutinį darbo užmokestį. Anot atsakovo, jis nepažeidė savo pareigos mokėti darbo užmokestį kasatorei pagal darbo sutartį ir net išmokėjo jai daugiau negu faktiškai priklauso (atitinkami argumentai išdėstyti atsakovo kasaciniame skunde), todėl nebuvo pagrindo tenkinti kasatorės prašymui nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, taip pat nebuvo pagrindo skaičiuoti vidutinį darbo užmokestį taip, kaip skaičiavo apeliacinės instancijos teismas.

4. Kadangi atsakovas tinkamai vykdė savo įsipareigojimus pagal darbo sutartį, nebuvo skolingas kasatorei darbo užmokesčio, tai jis sutinka su apeliacinės instancijos teismo pozicija, jog nėra jokio pagrindo skaičiuoti delspinigius.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka

 

Ieškovės atsiliepime į atsakovo kasacinį skundą yra išdėstyti teiginiai apie netinkamą atsakovo kasacinio skundo priėmimą nagrinėti kasaciniame teisme. Dėl jų pasisakydama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo UAB „Prekybos ir logistikos centras“ kasacinio skundo, kurį surašė ir pasirašė atsakovo atstovė advokatė I. Ž., Lietuvos Aukščiausiajame Teisme gauto 2010 m. kovo 20 d., priėmimo klausimas išspręstas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2010 m. kovo 26 d. nutartimi, kuri yra galutinė ir neskundžiama (CPK 350 straipsnio 4 dalis). Nurodyta nutartimi teisėjų atrankos kolegija, be kita ko, nustatė, kad pateiktas kasacinis skundas atitinka CPK normų reikalavimus dėl kasacinio skundo surašymo ir pasirašymo tvarkos, atstovavimo. Advokatės I. Ž. teisės ir pareigos bei jų mastas yra patvirtinti kartu su atsakovo kasaciniu skundu pateiktu susitarimu, sudarytu 2009 m. spalio 9 d., pagal kurį advokatei suteikta teisė, be kita ko, atstovauti atsakovui šioje byloje kasaciniame teisme, atsakovo vardu surašyti, pasirašyti ir pateikti procesinius dokumentus (T. 3, b. l. 194). Nurodytą susitarimą atsakovo vardu yra pasirašęs direktorius V. V., kuris pagal byloje esančio Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro išplėstinio išrašo su istorija (T. 3, b. l. 170-172) duomenis 2001 m. lapkričio 12 d. – 2009 m. spalio 21 d. laikotarpiu buvo atsakovo direktorius (S. A. atsakovo direktoriumi paskirtas (išrinktas) 2009 m. spalio 21 d.). Dėl to teisėjų kolegija vertina kaip teisiškai nepagrįstus ieškovės atsiliepime į kasacinį skundą išdėstytus teiginius, kuriais apeliuojama į netinkamą atsakovo kasacinio skundo priėmimą nagrinėti kasaciniame teisme.

 

Dėl DK 127 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo

 

DK 127 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamas darbo sutarties nutraukimas darbuotojo prašymu dėl svarbių priežasčių. Pagal šią įstatymo normą darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą, taip pat terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos, apie tai įspėjęs darbdavį ne vėliau kaip prieš tris darbo dienas, be kita ko, jeigu darbdavys nevykdo įsipareigojimų pagal darbo sutartį, pažeidžia įstatymus ar kolektyvinę sutartį; darbo sutartis tokiais atvejais turi būti nutraukiama nuo darbuotojo prašyme nurodytos dienos.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas DK 127 straipsnio 2 dalį, yra konstatavęs: kadangi dėl šioje normoje išvardytų nuo darbuotojo valios nepriklausančių priežasčių darbuotojas neturi galimybės dirbti darbo sutartyje sulygtomis sąlygomis, tai įstatymas jas pripažįsta svarbiomis. Sąvoka „svarbi priežastis“ yra vertinamoji, aplinkybės, kurias kaip svarbias vertina darbuotojas ir darbdavys, gali būti skirtingos, ypač tais atvejais, kai darbuotojas svarbia priežastimi nurodo darbdavio įsipareigojimų pagal darbo sutartį nevykdymą arba įstatymo ar kolektyvinės sutarties pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. J. v. UAB „Zepter International“, bylos Nr. 3K-3-644/2004; 2009 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. J. v. Skuodo rajono Mosėdžio gimnazija, bylos Nr. 3K-3-246/2009). Teisėjų kolegija šios bylos kontekste konstatuoja, kad darbuotojas, prašydamas aptariamoje teisės normoje nustatytu pagrindu nutraukti darbo sutartį, savo prašyme, be kita ko, turėtų nurodyti konkrečią priežastį (konkrečias priežastis), kuri (kurios), jo nuomone, teikia pagrindą nutraukti darbo sutartį, bei ją (jas) pagrįsti. Aptariama teisės norma, skirtingai nei DK 127 straipsnio 1 dalis, nenustato, kad įspėjimo terminui pasibaigus darbuotojas turi teisę nutraukti darbą, o darbdavys privalo įforminti darbo sutarties nutraukimą, nes darbuotojo nurodytų priežasčių egzistavimą ir jų svarbą visų pirma vertina darbdavys. Darbdaviui sutikus, kad yra pagrindas nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu, darbo sutartis nutraukiama nuo darbuotojo prašyme nurodytos dienos, kuri turėtų būti ne ankstesnė kaip trys dienos nuo prašymo pateikimo dienos, jeigu darbuotojas su darbdaviu nesusitarė kitaip. Tuo tarpu, darbdaviui nesutikus, kad yra pagrindas nutraukti darbo sutartį, darbo santykiai tarp darbuotojo ir darbdavio tęsiasi, jie pasibaigia įstatymuose nustatytais darbo sutarties pasibaigimo pagrindais pasibaigus darbo sutarčiai (DK 124 straipsnis). Kilus darbuotojo ir darbdavio nesutarimams dėl aptariamo darbo sutarties nutraukimo pagrindo egzistavimo, jo egzistavimas arba neegzistavimas konstatuojamas darbo ginčų nagrinėjimo tvarka. Teismas, nagrinėdamas darbuotojo reikalavimą dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, be kita ko, vertina, ar darbuotojo prašymas nutraukti darbo sutartį buvo pagrįstas svarbia priežastimi. Tuo atveju, kai faktas, kad buvo pagrindas nutraukti darbo sutartį darbuotojo prašymu pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, konstatuojamas išnagrinėjus darbo ginčą teisme, darbo sutarties nutraukimas nuo šioje teisės normoje nustatyto momento – darbuotojo prašyme nurodytos dienos – paprastai yra negalimas, nes teismui priimant sprendimą darbuotojo nurodyta diena paprastai jau būna praėjusi, po jos darbo sutarties šalys ir toliau buvo siejamos darbo santykių (galimi atvejai, kai laikotarpiu nuo darbuotojo prašyme nurodytos darbo sutarties nutraukimo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos abi darbo sutarties šalys vykdė šia sutartimi prisiimtas pareigas). Dėl to, kai teismo, išnagrinėjusio darbuotojo ieškinį, sprendimo nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu priėmimo diena yra vėlesnė, nei darbuotojo pateiktame darbdaviui prašyme nurodyta darbo sutarties nutraukimo diena, ir iki tokio teismo sprendimo priėmimo šalių darbo sutartis nebuvo pasibaigusi DK 124 straipsnyje nustatytais darbo sutarties pasibaigimo pagrindais (pavyzdžiui, pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą), tai darbo sutartis teismo sprendimu nutraukiama nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (DK 9 straipsnio 1 dalis, 10 straipsnio 1, 3 dalys, 297 straipsnio 4 dalis).

Įrodinėjimo civilinėje byloje tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai tai leidžia byloje esančių įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. I. V. v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-177/2006; 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-398/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Liteksas“ ir kt. v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-427/2008; kt.). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Ž. v. R. P., bylos Nr. 3K-3-156/2009).

Šioje byloje ieškovė savo prašymą nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu grindė, be kita ko, tuo, kad atsakovas pažeidinėja šalių sudarytos darbo sutarties 3 punktą, reglamentuojantį darbo apmokėjimo sąlygas. Aktualu, jog nurodytame darbo sutarties punkte yra sulygta, kad: „atlyginimas mokamas, skaičiuojant nuo ekspedicinio pelno, 7,5 proc. išskaičiavus mokesčius, bet ne mažiau kaip Vyriausybės nustatytas minimalus darbo užmokestis; išmokama po pinigų įplaukimo į įmonės sąskaitą ar kasą; <...>atlyginimas mokamas vieną kartą per mėnesį, ne vėliau kaip sekančio mėnesio, einančio po einamojo mėnesio, per penkias darbo dienas“. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad ieškovei buvo neteisingai apskaičiuotas darbo užmokestis (ekspedicinio pelno dalis), už 2007 m. spalio mėnesį neišmokėta dalis – 686,85 Lt – darbo sutartimi sulygto darbo užmokesčio, darbo užmokestis buvo mokamas pavėluotai, sprendė, jog buvo pagrindas nutraukti darbo sutartį ieškovės prašymu pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, atsakovas nepagrįstai nenutraukė šalių darbo sutarties pagal ieškovės pateiktą prašymą. Teisėjų kolegija, įvertinusi faktinius bylos duomenis bei kasaciniam teismui šalių pateiktų procesinių dokumentų argumentus, konstatuoja, kad nurodyta apeliacinės instancijos teismo išvada atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes bei padaryta tinkamai taikant DK 127 straipsnio 2 dalį. Bylos duomenys suponuoja išvadą, kad nurodytoje teisės normoje nustatytas įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą terminas nagrinėjamu atveju atsakovui nebuvo aktualus, jis (atsakovas) nesinaudojo su šiuo terminu susijusiomis teisėmis, savo pozicijos byloje negrindė argumentais dėl šio termino.

Pažymėtina, kad DK 35 straipsnyje nustatyti bendrieji darbo subjektų teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo reikalavimai, t. y. įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų; draudžiama piktnaudžiauti savo teise. Darbo teisės ir pareigos yra nustatytos įstatymuose, šie įstatymai nustato ne tik teisę ar pareigą, tačiau ir tam tikrus būdus bei procedūras tokiai teisei įgyvendinti ar pareigai vykdyti, taip pat atvejus, kuriais asmuo gali pasinaudoti tam tikra teise. Taigi įstatymais darbo sutarties šalių dispozityviškumas yra ribojamas, pavyzdžiui, keičiant darbo sutartyje sulygtas darbo apmokėjimo sąlygas privalu laikytis DK 120, 203 straipsniuose nustatytos tvarkos, išskaitų iš darbuotojo darbo užmokesčio darymas galimas tik laikantis DK 224–226 straipsnių reikalavimų.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad darbo užmokestis už 2007 m. spalį ieškovei buvo apskaičiuotas ir išmokėtas tinkamo dydžio, nepažeidžiant darbo sutarties, o apeliacinės instancijos teismas, darydamas kitokias išvadas, pažeidė materialiosios ir proceso teisės normas, yra nepagrįsti. Atsakovo kasacinio skundo argumentai dėl už 2007 m. spalį ieškovei priklausančio darbo užmokesčio dydžio yra prieštaringi: atsakovas, viena vertus, nurodo, kad darbo užmokestis už ginčijamus 26 reisus ieškovei apskritai nepriklausė, kita vertus, teigia, jog darbo užmokestį ieškovei apskaičiavo vadovaudamasis DK 224 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata dėl darbdavio galimybės daryti išskaitas iš darbuotojo darbo užmokesčio grąžinti avansui, kuris buvo duotas darbuotojui, įskaitant jį į darbo užmokestį. Byloje surinkti įrodymai neteikia pagrindo pripažinti įrodyta atsakovo nurodytą aplinkybę, kad buvo šalių susitarimas dėl, kaip teigia atsakovas, „avansinio priedo“ ieškovei mokėjimo, „vėliau šio avansu išmokėto darbo užmokesčio sumas įvertinant apskaičiuojant ieškovei priklausantį darbo užmokestį“. Atsakovo byloje pateikti įrodymai, kuriais jis įrodinėjo šios aplinkybės buvimą, tarp jų atsakovo pateikti pažyma ir apskaičiavimai (T. 3, b. l. 107, 109-113), nėra pakankami jos egzistavimui konstatuoti (CPK 177, 178, 185 straipsniai). Šiuo aspektu pažymėta ir tai, kad paties atsakovo vyr. buhalterės parengtoje pažymoje (T. 3, b. l. 107) nurodyta apie kompensacinį („kompen.“) priedą, o ne apie avansinį priedą, ieškovė atsiliepime į atsakovo kasacinį skundą neigia atsakovo nurodomo šalių susitarimo buvimą. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai, laikydamasis teisės aktų reikalavimų išaiškino šalių sudarytos darbo sutarties (T. 1, b. l. 6-8) 3 punktą ir padarė pagrįstą išvadą, kad darbo užmokestis ieškovei turėjo būti mokamas ir už užsakymo dalies įvykdymą, t. y. už faktiškai atliktą darbą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis, DK 2 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 186 straipsnio 1, 3 dalys). Atsakovo kasacinio skundo teiginys, kad darbo užmokestis ieškovei buvo apskaičiuojamas pagal jos darbo rezultatus, neatitinka faktinių bylos duomenų. Atsakovo kasacinio skundo argumentai nepatvirtina jo teiginio, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė Ligos ir motinystės valstybinio socialinio draudimo įstatymo, be to, šioje byloje ginčas yra dėl darbo užmokesčio už darbo laiku ieškovės faktiškai atliktą darbą, o ne dėl ligos pašalpos mokėjimo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu. Kaip nepatvirtinantys nurodomų pažeidimų vertintini ir atsakovo kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį, DK 2 straipsnio 1 dalies 6 punktą. Nors byloje atsakovo pateiktuose įrodymuose yra informacijos apie tai, kad 2007 m. gegužės – rugsėjo mėnesių laikotarpiu ieškovei buvo mokamas atlyginimo priedas, tačiau bylos duomenys neteikia teisinio pagrindo tokį priedą įvertinti kaip avansą, duodamą įskaitant į darbo užmokestį; pastarosios aplinkybės atsakovas byloje neįrodė (CPK 177, 178, 185 straipsniai). Pažymėtina, kad sąvokų avansas ir avansinis priedas turinys savaime neturėtų būti tapatinamas, tuo tarpu pagal DK 186 straipsnio 2 dalį darbo užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą. Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs aplinkybės, kad atsakovas buvo davęs ieškovei avansą, kuris buvo duotas įskaitant į darbo užmokestį, skundžiamoje nutartyje pasisakydamas dėl atsakovo argumentų apie išskaitą iš ieškovės darbo užmokesčio pagrįstai taikė DK 224 straipsnio 3 dalį ir pagrįstai netaikė to paties straipsnio 2 dalies 1 punkto. Pažymėtina ir tai, kad atsakovas, kasaciniame skunde teigdamas apie savo teisę daryti 5864,98 Lt išskaitą iš ieškovės darbo užmokesčio ir faktinį šios teisės įgyvendinimą, nepaiso DK 224 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 1 punkto nuostatų dėl išskaitų iš darbo užmokesčio darymo galimybės ir jų darymo tvarkos. Faktiniai bylos duomenys, juos vertinant DK 224 straipsnyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo kontekste, nepatvirtina atsakovo nurodomos teisės į išskaitos darymą. Šią bylą nagrinėjant teisme atsakovo pateikimas į bylą tinkamai apskaičiuoto ieškovei priklausančio darbo užmokesčio, atsižvelgiant į faktinius bylos duomenis ir atsakovo argumentus, neeliminavo galimybės apeliacinės instancijos teismui padaryti pagrįstą išvadą, jog už 2007 m. spalį atsakovas netinkamai apskaičiavo ir išmokėjo ieškovei priklausantį darbo užmokestį. Byloje esant nustatytai aplinkybei, kad už 2007 m. spalį atsakovas netinkamai apskaičiavo ir išmokėjo ieškovei priklausantį darbo užmokestį, atsakovo kasaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog ieškovei niekada nebuvo mokama mažiau nei MDU, yra teisiškai nereikšminga.

Atsakovas kasaciniame skunde netinkamai interpretuoja skundžiamą nutartį teigdamas, kad apeliacinės instancijos teismas jo (atsakovo) vėlavimą tam tikrais mėnesiais išmokėti ieškovei apskaičiuotą darbo užmokestį vertino kaip sudarantį pakankamą pagrindą pripažinti teisėtu ieškovės reikalavimą atleisti iš darbo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį. Bylos medžiaga teikia pagrindą išvadai, kad atsakovas šioje byloje nepateikė įrodymų, kurių pagrindu teismui galėtų susiformuoti pagrįstas įsitikinimas, jog atsakovas darbo užmokestį už 2007 m. balandžio, gegužės, rugsėjo mėnesius ieškovei išmokėjo nepažeisdamas šalių sudarytos darbo sutarties 3 punkto sąlygos. Atsakovo kasacinio skundo argumentai neteikia teisinio pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismo išvada dėl atsakovo pažeidimo šalių darbo sutarties 3 punkto nuostatos dėl darbo užmokesčio mokėjimo laiko yra padaryta neįvertinus visų tam reikšmingų byloje surinktų įrodymų, tarp jų – Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus 2007 m. gruodžio 21 d. rašto, bei pažeidžiant įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles.

Pagal CPK 197 straipsnio 1 dalį rašytiniai įrodymai – tai dokumentai, dalykinio ir asmeninio susirašinėjimo medžiaga, kitokie raštai, kuriuose yra duomenų apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai. Byloje atsakovo pateiktas Valstybinės darbo inspekcijos 2007 m. gruodžio 14 d. reikalavimas Nr. 0351 0033 (T. 3, b. l. 141, 142) atitinka nurodytus rašytiniams įrodymams keliamus reikalavimus. Atsakovo kasaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad jam šis Valstybinės darbo inspekcijos reikalavimas nebuvo įteiktas socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004 m. vasario 17 d. įsakymo Nr. A1-40 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos nuostatų patvirtinimo“ 10 punkte nustatytais būdais, nepaneigia šio dokumento vertinimo kaip rašytinio įrodymo ir jo įrodomosios reikšmės. Atsakovo kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nurodytu Valstybinės darbo inspekcijos reikalavimu, rėmėsi netinkamu ir neleistinu įrodymu.

Teisėjų kolegija, įvertinusi faktinius bylos duomenis, skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį bei kasaciniam teismui šalių pateiktų procesinių dokumentų argumentus, konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti pagrįstais atsakovo kasacinio skundo argumentus, jog apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos dėl įrodinėjimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo.

Atsakovas kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė esminius civilinio proceso teisės į tinkamą teismo procesą bei teisės būti išklausytam principus, nes skundžiamos nutarties dalis „Dėl atlyginimo permokos“ yra motyvuota tik vienu sakiniu, t. y. skundžiama nutartis šiuo klausimu yra be motyvų, tai atitinka absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindą pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Teisėjų kolegija vertindama šį kasacinio skundo argumentą, pažymi, kad pagal CPK 331 straipsnio 4 dalį apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas turi būti motyvuotas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje antstolis A. B. v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-603/2008), teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Šis pagrindas taikytinas tik tuo atveju, kai sprendimas (nutartis) yra visiškai be motyvų. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (CPK 328 straipsnis). Šios bylos atveju teisėjų kolegija pripažįsta, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, į kurią nurodoma atsakovo kasaciniame skunde, yra nepakankamai motyvuota, taip pažeidžiant CPK 331 straipsnio 4 dalies reikalavimus, tačiau pagrindo pripažinti, kad ji yra visiškai be motyvų, nėra. Vertinant visą skundžiamą apeliacinės instancijos nutartį jos motyvuotumo aspektu darytina išvada, kad joje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus. Atsakovo kasacinio skundo argumentais pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė esminius civilinio proceso teisės į tinkamą teismo procesą bei teisės būti išklausytam principus, teisinio pagrindo nėra. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytas proceso teisės pažeidimas neturėjo įtakos neteisėtos nutarties priėmimui. Dėl to konstatuotina, kad nustatytas pažeidimas nėra pagrindas naikinti iš esmės teisingą nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į faktinius bylos duomenis ir DK įtvirtintą teisinį reglamentavimą, sutinka su atsakovo kasacinio skundo argumentu, kuriuo apeliuojama į apeliacinės instancijos teismo išvados dėl šalių darbo santykių nutrūkimo neteisingumą. Nėra pagrindo sutikti su atsakovo kasacinio skundo argumentu, kad šią bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. K. v. UAB „Trikampis žiedas“, bylos Nr. 3K-3-195/2008, išdėstytų teisės aiškinimo ir taikymo išaiškinimų, nes bylos, kurioje buvo priimta nurodyta kasacinio teismo nutartis, ir šios bylos faktinės aplinkybės nėra panašios: pirmiau nurodytoje byloje, skirtingai nei šioje, buvo nagrinėjamas darbuotojo, atleisto iš darbo drausminės nuobaudos taikymo tvarka, reikalavimas dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad šalių darbo sutartis DK 127 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu turi būti nutraukta nuo teismo sprendimo, kuriuo ši ieškinio dalis tenkinama, įsiteisėjimo dienos, t. y. skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuri įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos, priėmimo dienos – 2010 m. sausio 20 d. Netinkamas apeliacinės instancijos teismo materialiosios teisės normų taikymas nustatant momentą, nuo kurio šalių darbo sutartis turi būti nutraukiama, yra pagrindas pakeisti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).

 

Dėl ieškovei paskirtų drausminių nuobaudų

 

Drausminės atsakomybės pagrindas – tai darbo drausmės pažeidimas, t. y. darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės (DK 234 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotos principinės nuostatos dėl darbuotojo drausminės atsakomybės pagrindų ir sąlygų, kurie reikšmingi sprendžiant drausminės nuobaudos skyrimo klausimą, pasisakyta dėl drausminės nuobaudos parinkimo kriterijų ir pan. (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. P. v. VšĮ Radviliškio ligoninė, bylos Nr. 3K-3-669/2005; 2007 m. gruodžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. Ch. v. individuali L. Š. įmonė „Meškėnas“, bylos Nr. 3K-3-560/2007; 2009 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. C. v. Alytaus sporto ir rekreacijos centras, bylos Nr. 3K-3-393/2009; kt.).

Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas skundžiama nutartimi panaikino ieškovės ginčijamas drausmines nuobaudas – papeikimus, paskirtus atsakovo 2007 m. lapkričio 21 d., gruodžio 4 d. ir 27 d. bei 2008 m. sausio 10 d. ir 28 d. įsakymais. Pirmąją iš nurodytų drausminių nuobaudų apeliacinės instancijos teismas panaikino motyvuodamas tuo, kad neįrodytas ieškovės drausminės atsakomybės pagrindas, o likusias keturias – motyvuodamas tuo, jog, šalių darbo sutartį nutraukus nuo 2007 m. lapkričio 26 d., naikintinos ir pastarosios, dėl neatvykimo į darbą skirtos drausminės nuobaudos.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, kasaciniam teismui atsakovo bei ieškovės pateiktų procesinių dokumentų argumentus, sprendžia, kad nėra pagrindo pripažinti, jog šią bylą apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo pažeisdamas procesines žodinio bylos nagrinėjimo taisykles. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas apeliacinės instancijos teisme naudojosi savo procesinėmis teisėmis, tuo tarpu duomenų, leidžiančių padaryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas suvaržė ar kitaip pažeidė atsakovo procesines teises, tarp jų – teikti paaiškinimus, papildomus įrodymus, bylos medžiagoje nėra.

Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovo 2007 m. lapkričio 21 d. įsakymu drausminė nuobauda ieškovei skirta nesant drausminės atsakomybės pagrindo, šią drausminę nuobaudą panaikino teisėtai.

Atsakovo 2007 m. gruodžio 4 d. ir 27 d. bei 2008 m. sausio 10 d. ir 28 d. įsakymais drausminės nuobaudos iškovei yra paskirtos dėl neatvykimo į darbą po to, kai ji jau buvo įteikusi atsakovui prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį. Vertindama skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties dalies, kuria nuspręsta šias drausmines nuobaudas panaikinti, teisėtumą, teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas šias drausmines nuobaudas, priėmė iš esmės teisingą procesinį sprendimą, tačiau jį netinkamai motyvavo. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kai, esant teisiniam pagrindui nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, darbuotojas neatvyksta į darbą ir darbdavys, taikydamas drausminę nuobaudą, dėl to šį darbuotoją atleidžia iš darbo, tai toks atleidimas iš darbo pripažįstamas neteisėtu (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. K. v. UAB „Trikampis žiedas“, bylos Nr. 3K-3-195/2008). Skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties atitinkami motyvai yra pakeičiami konstatuojant, kad tokiu kaip šios bylos atveju, kai jau esant pagrindui nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį darbuotojas neatvyksta į darbą, o darbdavys dėl to skiria šiam darbuotojui drausmines nuobaudas, paskirtos drausminės nuobaudos naikintinos kaip skirtos nesant drausminės atsakomybės pagrindo (DK 234 straipsnis).

 

Dėl su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo

 

Priverstinė pravaikšta yra laikas, per kurį darbuotojas dėl darbdavio kaltės negalėjo dirbti. Atlyginimas (vidutinis darbo užmokestis) už priverstinės pravaikštos laiką yra pinigų suma, kurią darbuotojas būtų uždirbęs, jeigu nebūtų pažeista jo teisė dirbti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad faktiniai šios bylos duomenys, jog ieškovė pati nėjo į darbą, nors atsakovas ir kvietė, neleidžia pripažinti, kad ieškovė negalėjo pas atsakovą dirbti dėl pastarojo kaltės ir kad buvo priverstinė pravaikšta. Konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas ieškovės reikalavimą dėl atlyginimo už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, priėmė iš esmės teisingą procesinį sprendimą.

Darbo stažo kasmetinėms atostogoms gauti skaičiavimą reglamentuoja DK 170 straipsnis. Šioje teisės normoje nustatyti laikotarpiai, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos. Pagal ją bei kitus teisės aktus laikotarpiai, kai darbuotojas, laikydamas, jog darbo sutartis jo pareiškimu yra nutraukta, savo iniciatyva neina į darbą, nėra priskirti prie laikotarpių, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos. Teisėjų kolegija, remdamasi faktiniais šios bylos duomenimis bei vadovaudamasi teisės aktuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, sprendžia, kad ieškovei kasmetinės atostogos turi būti skaičiuojamos už laikotarpį nuo 2007 m. kovo 13 d. iki 2007 m. lapkričio 20 d. imtinai, t. y. iš viso už 253 dienų laikotarpį. Apeliacinės instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje skaičiuodamas piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, netinkamai nustatė laiką, už kurį ieškovei turi būti suteiktos kasmetinės atostogos, nepagrįstai sureikšmino ieškovės dirbtų darbo dienų reikšmę ir netinkamai apskaičiavo šią kompensaciją. Tai yra pagrindas pakeisti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Už laikotarpį nuo 2007 m. kovo 13 d. iki 2007 m. lapkričio 20 d. imtinai iš atsakovo ieškovės naudai priteistina 1631,24 Lt (235 x (28:365) x 0,7 x 120,07 Lt) kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas (DK 170, 177 straipsniai).

Atsiskaitymo su atleidžiamu iš darbo darbuotoju tvarką reglamentuoja DK 141 ir 206 straipsniai. Ieškovės atleidimo iš darbo diena yra šalių darbo sutarties nutraukimo diena, t. y. 2010 m. sausio 20-oji. Atsižvelgiant į tai bei į faktinius šios bylos duomenis, konstatuotina, kad pagal įstatymą atsakovas privalo su ieškove atsiskaityti (išmokėti visas jai priklausančias pinigų sumas) per vieną dieną nuo tos dienos, kurią ji (ieškovė) pareikalaus (po darbo sutarties nutraukimo pareikalavo) atsiskaityti (DK 141 straipsnio 1 dalis, 206 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Apeliacinės instancijos teismo išvados, kad atsakovas privalėjo su ieškove atsiskaityti 2007 m. spalio 26 d., nuo tos dienos prasidėjo ir tebesitęsia uždelsimo atsiskaityti su ieškove laikotarpis, atsakovas pagal DK 141 straipsnio 3 dalį turi pareigą sumokėti ieškovei jos vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo laiką, yra padarytos netinkamai pritaikius materialiosios teisės normas. Pagal faktinius bylos duomenis ir teisės aktuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą apeliacinės instancijos teismas šioje byloje netinkamai taikė DK 141 straipsnio 3 dalį ir be teisėto pagrindo priteisė iš atsakovo ieškovės naudai 21 363,71 Lt už uždelsimo atsiskaityti laiką, todėl ši skundžiamos nutarties dalis naikintina. Pažymėtina, kad ieškovė šioje byloje nebuvo pareiškusi reikalavimo dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką priteisimo, apeliacinės instancijos teismas aptariamą išmoką priteisė vadovaudamasis CPK 417 straipsniu.

Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas priteisė iš atsakovo ieškovės naudai 686,85 Lt darbo užmokesčio už 2007 m. spalio mėnesį ir 13,52 Lt darbo užmokesčio už 2007 m. lapkričio mėnesį padaręs prieštaringas išvadas: skundžiamos nutarties dalyje „Dėl atlyginimo už 2007 m. spalio ir lapkričio mėnesius“ konstatuota, kad atsakovas nesumokėjo ieškovei nurodytų sumų, tuo tarpu skundžiamos nutarties dalyje „Dėl kompensacijos priteisimo už uždelsimą atsiskaityti su ieškove“ konstatuota, kad, atsakovui 2007 m. gruodžio 19 d. pervedus ieškovei 169,44 Lt bei 2008 m. rugsėjo 26 d. pervedus ieškovei 1500 Lt, atsakovas liko ieškovei neišmokėjęs 543,18 Lt darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas. Esant nustatytiems faktams, kad atsakovas 2007 m. gruodžio 19 d. pervedė ieškovei 169,44 Lt bei 2008 m. rugsėjo 26 d. pervedė ieškovei 1500 Lt, teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, faktiniais bylos duomenimis ir įrodymų vertinimo taisyklėmis, daro išvadą, kad taip atsakovas yra išmokėjęs ieškovei darbo užmokestį už 2007 m. spalio ir lapkričio mėnesius. Atsakovo 2008 m. rugsėjo 26 d. mokėjimo nurodyme dėl 1500 Lt pervedimo ieškovei (T. 2, b. l. 44) nurodyta mokėjimo paskirtis – išmoka pagal 2008 m. vasario 19 d. susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 125 straipsnį. Nurodytas susitarimas buvo dėl šioje byloje nagrinėjamo darbo ginčo išsprendimo, tačiau jis nebuvo įgyvendintas. Sprendžiant šią bylą nepaisymas fakto, kad atsakovas 2008 m. rugsėjo 26 d. pervedė ieškovei 1500 Lt, šios sumos neįskaičiavimas nustatant egzistuojančias pinigines prievoles bei jų dydį, teisėjų kolegijos vertinimu, prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas ieškovės naudai nurodytą darbo užmokestį, netinkamai taikė materialiosios bei proceso teisės normas ir tai yra pagrindas pakeisti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).

DK 207 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui išmokami įstatymų nustatyto dydžio delspinigiai. Delspinigių dydį, mokėjimo sąlygas reglamentuoja Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymas. Šio įstatymo 2 straipsnyje, be kita ko, nustatyta, kad kai ne dėl darbuotojo kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui sumokami delspinigiai; delspinigių dydį sudaro 0,06 procento priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti po 7 kalendorinių dienų, kai išmokos teisės aktuose ar kolektyvinėje (jeigu jos nėra – darbo) sutartyje arba darbdavio nustatytu laiku turėjo būti sumokėtos, ir baigiant skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo dieną; įstatymo nustatytas delspinigių dydis kartą per metus indeksuojamas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija šios bylos kontekste konstatuoja, kad nurodytuose teisės aktuose nustatyta delspinigių sankcija darbdaviui laiko atžvilgiu gali būti taikoma tol, kol darbuotoją, kuriam nustatytu laiku nebuvo išmokėtos atitinkamos išmokos, ir darbdavį sieja darbo santykiai; po darbo santykių pasibaigimo, darbdaviui neįvykdžius DK 141 straipsnio 1 dalyje bei 206 straipsnyje nustatytos prievolės, gali būti taikoma DK 141 straipsnio 3 dalyje nurodyta sankcija, o delspinigių skaičiavimas nutraukiamas. Šioje byloje ieškovė reiškė reikalavimą dėl delspinigių priteisimo. Apeliacinės instancijos teismas skundžiama nutartimi netenkino šio ieškovės reikalavimo, o, vadovaudamasis CPK 417 straipsniu, atsakovui taikė DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytą sankciją. Teisėjų kolegija, remdamasi teisės aktuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, apeliacinės instancijos teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis bei faktiniais bylos duomenimis, daro išvadą, kad atsakovas šalių darbo sutartyje nustatytu laiku neišmokėjo ieškovei 686,85 Lt darbo užmokesčio už 2007 m. spalį ir 13,52 Lt darbo užmokesčio už 2007 m. lapkritį. Pagal šalių darbo sutarties 3 punktą atsakovas 686,85 Lt darbo užmokesčio už 2007 m. spalį ieškovei turėjo išmokėti ne vėliau kaip 2007 m. lapkričio 9 d. Šios sumos neišmokėjus, 2007 m. lapkričio 17 d. turi būti pradedami nuo jos skaičiuoti delspinigiai. Atsakovas 13,52 Lt darbo užmokesčio už 2007 m. lapkritį ieškovei turėjo išmokėti ne vėliau kaip 2007 m. gruodžio 7 d. Šios sumos neišmokėjus, 2007 m. gruodžio 15 d. turi būti pradedami nuo jos skaičiuoti delspinigiai. Delspinigių dydis – 0,06 procento (socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymas Nr. A1-21, 2008 m. sausio 24 d. įsakymas Nr. A1-29). Byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovas 2007 m. gruodžio 19 d. pervedė ieškovei 169,44 Lt. Esant šiai faktinei aplinkybei delspinigiai nuo 2007 m. gruodžio 20 d. turi būti skaičiuojami nuo neišmokėtos 530,93 Lt sumos. Byloje apeliacinės instancijos teismas taip pat nustatė, kad atsakovas 2008 m. rugsėjo 26 d. pervedė ieškovei 1500 Lt. Esant šiai faktinei aplinkybei darytina išvada, kad atsakovas 2008 m. rugsėjo 26 d. išmokėjo ieškovei priklausančias darbo užmokesčio sumas, už kurių neišmokėjimą laiku turėjo pareigą mokėti delspinigius, todėl delspinigiai nuo 2008 m. rugsėjo 27 d. neskaičiuotini. Konstatuotina, kad delspinigiai už 2007 m. lapkričio 17 d.–gruodžio 14 d. laikotarpį yra 11,54 Lt, 2007 m. gruodžio 15–19 dienų laikotarpį – 2,10 Lt, o už 2007 m. gruodžio 20 d.–2008 m. rugsėjo 26 d. laikotarpį – 89,83 Lt, t. y. iš viso 103,47 Lt delspinigių. Vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo 2008 m. rugsėjo 26 d. ieškovei pervesta 1500 Lt suma padengė ne tik tuo metu egzistavusią darbo užmokesčio ieškovei skolą, bet ir nurodytą delspinigių sumą. Konstatuotina, kad atsakovo prievolė ieškovei sumokėti nurodytus delspinigius yra įvykdyta, apeliacinės instancijos teismas, netenkindamas ieškovės reikalavimo dėl delspinigių priteisimo, priėmė iš esmės teisingą procesinį sprendimą.

Vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, teisėjų kolegija konstatuoja ir tai, kad atsakovas, 2008 m. rugsėjo 26 d. pervedęs ieškovei 1500 Lt, ieškovei permokėjo 865,60 Lt, į šią permokėtą sumą gali ir turi būti atsižvelgiama šioje byloje priteisiant iš atsakovo išmokas ieškovės naudai. Remdamasi apeliacinės instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad ieškovė yra įgijusi teisę į 2561,54 Lt išeitinę kompensaciją, bei išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad iš atsakovo ieškovės naudai priteistinos išeitinės išmokos 2561,54 Lt yra išskaičiuotina permokėta 865,60 Lt suma ir iš atsakovo ieškovei priteistina 1695,94 Lt išeitinė išmoka, taip pat priteistina 1631,24 Lt piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas.

Pažymėtina, kad išeitinė išmoka bei piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas teismo sprendimu priteistinos pinigų sumomis, iš jų neišskaičiavus privalomų mokesčių. Darbdavys, vykdydamas teismo sprendimą ir išmokėdamas darbuotojui šias išmokas, iš jų išskaičiuoja privalomus mokesčius, kurių išskaičiavimo pareigą darbdaviui nustato mokesčių ir kitokie viešosios teisės aktai. Šioje byloje surinkti įrodymai neteikia teisėjų kolegijai galimybės priteisiamas išeitinę išmoką ir kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas apskaičiuoti taip, kad į jas būtų įskaičiuoti privalomi mokėjimai. Kadangi tarp šalių kilusio darbo nagrinėjimas yra užsitęsęs, jo išsprendimo nevilkinimas ir greitesnis teisinės taikos atkūrimas aktualus abiem šalims, atsakovui yra iškelta bankroto byla, tai teisėjų kolegija nurodytas išmokas ieškovės naudai priteisia piniginėmis sumomis, kurios apskaičiuotos be privalomų mokesčių. Atsakovas privalo nuo priteistų ieškovės naudai išeitinės išmokos bei piniginės kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas sumų apskaičiuoti ir sumokėti privalomus mokesčius.

 

Dėl to, kas išdėstyta, skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis keistina. Teisinio pagrindo pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl neturtinės žalos priteisimo nenustatyta.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. CPK 98 straipsnio 1 dalis analogiškai reglamentuoja ir išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimą. CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Pakeičiant skundžiamus teismų procesinius sprendimus, taip pat atitinkamai keistinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

Kasaciniam teismui pateiktuose savo procesiniuose dokumentuose šalys yra suformulavusios prašymus priteisti jų turėtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nėra pateikusios kasaciniame teisme turėtas atstovavimo išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl šalių atstovavimo kasaciniame teisme išlaidos nepriteistinos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Atsakovas už kasacinį skundą sumokėjo 815 Lt žyminio mokesčio (T. 3, b. l. 177). Atsižvelgiant į bylos išnagrinėjimo kasaciniame teisme rezultatą, iš ieškovės atsakovo naudai priteistina 421,18 Lt žyminio mokesčio.

Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo aspektu įvertinus šios bylos išnagrinėjimo teisme rezultatą, šalių pateiktus įrodymus apie turėtas atstovavimo išlaidas, bylos sudėtingumą advokatų darbo ir laiko sąnaudas, spręstina, kad ieškovei iš atsakovo priteistina 4000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, o iš ieškovės atsakovui – 1000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Padarius šių sumų įskaitą, iš viso ieškovei iš atsakovo priteistina 3000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Šioje byloje yra patirta 70,10 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Šios bylinėjimosi išlaidos valstybei priteistinos taip: iš ieškovės – 14,22 Lt, iš atsakovo – 56,88 Lt (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 20 d. nutartį pakeisti. Nutarties rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. spalio 13 d. sprendimo dalis, kuriomis iš atsakovo UAB „Prekybos ir logistikos centras“ priteista ieškovei I. O. 1667,17 Lt kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir 50 Lt žyminio mokesčio valstybei, o iš ieškovės I. O. atsakovui UAB „Prekybos ir logistikos centras“ priteista 123 Lt žyminio mokesčio ir 1800 Lt atstovavimo išlaidų.

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad ieškovės I. O. ir atsakovo UAB „Prekybos ir logistikos centras“ 2007 m. kovo 13 d. darbo sutartis nutraukta 2010 m. sausio 20 d. pagal DK 127 straipsnio 2 dalį.

Panaikinti ieškovei I. O. atsakovo UAB „Prekybos ir logistikos centras“ 2007 m. lapkričio 21 d., gruodžio 4 d. ir 27 d. bei 2008 m. sausio 10 d. ir 28 d. skirtas drausmines nuobaudas.

Priteisti iš atsakovo UAB „Prekybos ir logistikos centras“ (j. a. k. 125746514) ieškovės I. O. (duomenys neskelbtini) naudai 1695,94 Lt (vienas tūkstantis šeši šimtai devyniasdešimt penki litai 94 ct) išeitinės išmokos, 1631,24 Lt (vienas tūkstantis šeši šimtai trisdešimt vienas litas 24 ct) piniginės kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas ir 1000 Lt (vienas tūkstantis litų) neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą ieškinio dalį atmesti.“

Priteisti iš ieškovės I. O. (duomenys neskelbtini) 421,18 Lt (keturi šimtai dvidešimt vienas litas 18 ct) žyminio mokesčio atsakovo UAB „Prekybos ir logistikos centras“ (j. a. k. 125746514) naudai ir 14,22 Lt (keturiolika litų 22 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

Priteisti iš atsakovo UAB „Prekybos ir logistikos centras“ (j. a. k. 125746514) 3000 (trys tūkstančiai) Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti ieškovės I. O. (duomenys neskelbtini) naudai ir 56,88 Lt (penkiasdešimt šeši litai 88 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

 

 

Teisėjai                                                                                                 Egidijus Laužikas

 

 

 

 

Zigmas Levickis

 

 

 

 

Antanas Simniškis