1.1.8.1.; 1.1.8.6.3.; 2.1.16.2.12. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS
TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2010 m. lapkričio 9
d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko
Rimanto Baumilo, Gintaro Godos ir pranešėjo Vytauto Greičiaus,
teismo
posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios
R. G. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gruodžio 18 d.
nuosprendžio, kuriuo ji nuteista pagal BK 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu
dvejiems metams, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems
mėnesiams ir pagal BK 300 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu penkiems mėnesiams.
Vadovaujantis
BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 4, 5 dalies 2 punktu, 6 dalimi, bausmes
subendrinus apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, galutinė subendrinta bausmė R. G.
paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams trims mėnesiams, bausmę atliekant
pataisos namuose.
UAB ,,A“ reikalavimas
dėl 60 3178,55 Lt turtinės žalos priteisimo paliktas nenagrinėtas.
Vadovaujantis
BPK 151 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 6, 7 dalimis, laikinai apribotos P. G. nuosavybės
teisės į butą, kurio unikalus „(duomenys neskelbtini)“, esantį „(duomenys
neskelbtini)“.
Skundžiama ir Lietuvos
apeliacinio teismo 2010 m. kovo 31 d. nutartis, kuria nuteistosios R. G.
apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų
kolegija, išklausiusi teisėjo V. Greičiaus pranešimą ir susipažinusi su
baudžiamąja byla,
n u s t a t ė :
R. G. nuteista
už tai, kad dirbdama UAB „A“, buveinės adresas „(duomenys neskelbtini)“
, Klaipėda vyr. finansininke apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, dėl to
nuo 1996 m. sausio 1 d. iki 2006 m. balandžio 28 d. nebuvo galima iš dalies
nustatyti bendrovės „A“ veiklos, jos komercinės, ūkinės, finansinės būklės ir
rezultatų, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio ir struktūros bei pinigų
panaudojimo.
Ji, pagal darbo
sutartis būdama atsakinga už buhalterinių įrašų teisingumą, o pagal visiškos
materialinės atsakomybės sutartį - materialiai atsakinga už įmonės materialines vertybes, pažeisdama 1992 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos
buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo Nr. I-2654 4 straipsnį, 12 straipsnį,
2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr.
IX-574 12 straipsnį, nuo 1996 m. liepos 18 d. iki 2002 m. gruodžio 30 d. bendrovės
„A“ apskaitos registruose neužregistravo 160 atvejų atskaitingų asmenų 641 000
Lt skolos bendrovei „A“.
Be to, R. G.
2006 m. vasario 15 d. nepagrįstai iš UAB „A“ sąskaitos Nr. „(duomenys
neskelbtini)“ AB banke „Hansabankas“ į jai priklausančią sąskaitą Nr. „(duomenys
neskelbtini)“ AB banke „Hansabankas“ pervedė 1455 Lt darbo užmokesčio už 2006 m. sausio mėnesį ir 1723,55 Lt darbo užmokesčio už 2006 m. vasario mėnesį, nors darbo užmokestis už minėtą laikotarpį jai buvo išmokėtas: 2006 m. sausio 20 d., 2006 m.
vasario 9 d., 2006 m. vasario 22 d. ir 2006 m. kovo 9 d.
Taip pat R. G. nuteista už tai,
kad suklastojo tikrą dokumentą ir žinomai suklastotą dokumentą panaudojo. Ji, dirbdama
UAB „A“ vyr. finansininke nuo 1997 m. gegužės 5 d. iki 2001 m. balandžio 20 d. Lietuvos taupomojo banko Klaipėdos miesto skyriuje, UAB „A“ iš viso 78 banko
knygelės čekiuose: Nr. „(duomenys neskelbtini)“ pasirašė I. Š. vardu
ir šiuos banko knygelės čekius pateikė banko darbuotojui.
Taip pat R. G. nuteista už tai,
kad pasisavino jai patikėtą ir jos žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą.
Ji, dirbdama UAB „A“ vyr. finansininke ir pagal darbo sutartis būdama atsakinga
už buhalterinių įrašų teisingumą, o pagal visiškos materialinės atsakomybės sutartį būdama materialiai atsakinga už įmonės materialines vertybes, pažeidė 1992 m. birželio
18 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo Nr. I-2654
4 straipsnį ir 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės
apskaitos įstatymo Nr. IX-574 12 straipsnį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2000 m. vasario 19 d. nutarimu Nr. 179 „Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos
operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų taisyklių 10 punktą ir nuo
1997 m. sausio 6 d. iki 2000 m. liepos 5 d., turėdama tikslą jai patikėtą UAB „A“
didelės vertės turtą pasisavinti, 85 atvejais nepagrindė apskaitos dokumentais
316 000 Lt panaudojimo. Po to R. G. E. J. (K.) vardu bankui pateiktuose
čekiuose 85 atvejais iš UAB „A“ sąskaitos Nr. „(duomenys neskelbtini)“ Lietuvos
taupomojo banko Klaipėdos miesto skyriuje gavo 1 674 000 Lt, iš šios jai
patikėtos sumos pasisavino UAB „A“ priklausančius pinigus – 316 000 Lt.
Be to, R. G. laikotarpiu nuo 2000
m. liepos 21 d. iki 2001m. balandžio 20 d., turėdama tikslą jai patikėtą UAB „A“
didelės vertės turtą pasisavinti, 18 atvejų nepagrindė apskaitos dokumentais 74
000 Lt panaudojimo bei I. Š. (N.) vardu bankui pateiktuose čekiuose per
18 atvejų gavusi iš UAB „A“ sąskaitos Nr. „(duomenys neskelbtini)“ Lietuvos
taupomojo banko jai patikėtus 358 000 Lt ir iš šios jai patikėtos sumos
pasisavino UAB „A“ priklausančius 74000 Lt.
Be to, ji laikotarpiu nuo 2001 m.
gegužės 18 d. iki 2002 m. gruodžio 30 d. 46 atvejais iš UAB „A“ sąskaitos Nr. „(duomenys
neskelbtini)“ Lietuvos taupomojo banko ir „(duomenys neskelbtini)“ AB
„Hansabankas“ gavo 83 6000 Lt ir iš šios jai patikėtos sumos pasisavino UAB „A“
priklausančius 210 000 Lt.
Kasaciniu skundu nuteistoji
R. G. prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei
apeliacinės instancijos teismo nutartį ir paskirti jai bausmę, nesusijusią su
laisvės atėmimu, taip pat panaikinti laikiną nuosavybės teisės apribojimą į jos
sūnui priklausantį butą.
Kasatorė
nurodo, kad teismai tinkamai neįvertino, ar bausmės paskirtis nebus pasiekta
jai paskyrus su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę ir prašo taikyti BK 54
straipsnio 3 dalies nuostatas. Pirmosios instancijos teismas R. G. atsakomybę
lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad ji prisipažino padariusi nusikalstamą
veikas ir iš dalies padėjo išaiškinti veiką, susijusią su dokumentų klastojimu.
Atsakomybę sunkinančių aplinkybių teismai nenustatė. Tačiau pirmosios
instancijos teismas pažeidė BK 59 straipsnio 1 dalies reikalavimus
nepripažindamas atsakomybę lengvinančia tos aplinkybės, kad kasatorė
ikiteisminio tyrimo metu iš dalies atlygino padarytą žalą – sumokėjo 53 293,30
Lt.
Nepaisant to,
kad ekspertizės išvadose pripažinta, jog dėl sveikatos būklės R. G. gali
atlikti laisvės atėmimo bausmę, tačiau tiek pirmosios, tiek apeliacinės
instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad jos sveikatos būklė nuolat blogėja,
jai būtina vengti stresinių situacijų ir vartoti psichiatro paskirtus vaistus. Teismai
nevertino, ar dėl sveikatos būklės kasatorė gali atlikti laisvės atėmimo bausmę
(BK 76 straipsnis) bei ar nėra pagrindo jai skirti pakartotinę ekspertizę.
Kasaciniame
skunde teigiama, kad pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai, palikę
civilinį ieškinį nenagrinėtą, nepagrįstai nepanaikino laikino nuosavybės teisės
apribojimo į butą, kuris priklauso ne nuteistajai, o jos sūnui. Byloje esantys
dokumentai akivaizdžiai įrodo, kad butas pirktas už sąžiningai uždirbtus
pinigus. Jį kasatorė įsigijo savo vardu už vyro R. G. turėtas santaupas ir 2006
m. kovo 29 d. padovanojo sūnui.
Atsiliepimu į
kasacinį skundą Lietuvos Generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo
skyriaus prokuroras Sergejus Stulginskis prašo nuteistosios R. G. kasacinį
skundą atmesti ir nurodo, kad jai paskirtos bausmės atitinka baudžiamojo
įstatymo reikalavimus. Skirdamas bausmes pirmosios instancijos teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais,
atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį (padaryti savanaudiški tyčiniai nusikaltimai,
pasisavinta labai didelė pinigu suma, suklastotas didelis skaičius dokumentų), kaltės
formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, kasatorės asmenybę. Be nurodytų aplinkybių,
šis teismas, atsižvelgdamas į nuteistosios R. G. atsakomybę
lengvinančią aplinkybę (prisipažino padariusi
nusikalstamas veikas, iš dalies padėjo išaiškinti veiką, susijusią su dokumentų
klastojimu), į sveikatos būklę
(neįgali), asmenybę (neteista, administracine tvarka nebausta), motyvuotai
paskyrė laisvės atėmimo bausmes,
kurių dydžiai yra mažesni už jai inkriminuotų nusikaltimų sankcijose numatytus laisvės atėmimo bausmių
vidurkius.
Teismai pagrįstai nepripažino BK 59 straipsnio 1 dalies 3
punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad kasatorė atlygino dalį padarytos turtinės žalos. Ji pagal susitarimą su bendrove „A" 53 293,30 Lt
pervedė dar iki ikiteisminio tyrimo pradžios. Tuo tarpu bylos ikiteisminio
tyrimo metu ir nagrinėjant ją teisiamajame posėdyje padarytos žalos ar jos
dalies kasatorė neatlygino.
Byloje buvo atliktos dvi R. G. sveikatos būklės ekspertizės, kuriomis
nustatyta, kad nuteistoji nepagydomomis lygomis, dėl kurių galėtų būti atleista
nuo laisvės atėmimo bausmės dėl ligos neserga,
ji gali atlikti bausmę ir laisvės atėmimo vietose, o sveikatai pablogėjus, medicinos pagalba gali būti suteikta bausmės
atlikimo vietų ligoninėje. Be to, pablogėjus sveikatai gali būti keliamas klausimas dėl kasatorės
atleidimo nuo tolesnio bausmės atlikimo vadovaujantis BK 76 straipsnio
nuostatomis.
Kasatorės prašymas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį atmestinas, nes teismai
nenustatė išimtinių aplinkybių, kurios leistų skirti švelnesnę nei įstatymo
numatyta bausmę, tokių
aplinkybių savo skunde nenurodė ir R. G.
Laikinas nuosavybės teisės apribojimas paskirtas nepažeidžiant BPK 151 straipsnio reikalavimų. Nuosavybės
teise priklausantį butą R. G. prieš pat baudžiamosios bylos iškėlimą perregistravo savo sūnaus P. G. vardu. Ji neturi lėšų turtinei
žalai atlyginti, pastaruosius dvejus metus niekur nedirbo. UAB „Ąžuolino valda" reikalavimas
atlyginti 603 178,55 Lt turtinę žalą paliktas nenagrinėtas, todėl žalos atlyginimo klausimas gali būti
sprendžiamas civilinio
proceso tvarka. Laikino nuosavybės teisių apribojimo panaikinimas gali
apsunkinti ginčo dėl
žalos atlyginimo išsprendimą.
Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl paskirtos bausmės
Kasacinio skundo argumentai dėl
nuteistajai R. G. paskirtų bausmių atmestini. Kasacinės instancijos teismas,
vadovaudamasis BPK 369 straipsnio 1,2 dalimis, paskirtą bausmę gali
sušvelninti tik tada, kai jos paskyrimas susijęs su netinkamu baudžiamojo
įstatymo taikymu.
Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas
skiria bausmę vadovaudamasis straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą
veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. Parinkdamas bausmės rūšį
ir dydį, teismas taip pat vadovaujasi BK 54 straipsnio 2 dalies ir BK
61 straipsnio nuostatomis. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės,
į kurias privalu atsižvelgti skiriant bausmę, o BK 61 straipsnio 2 dalis
nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę
lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir
tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas
aplinkybes. Visos šios aplinkybės turi vienodą reikšmę skiriant bausmę, jas
įvertinęs teismas motyvuotai parenka skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo
jos vidurkio.
Prielaidų išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajai
R. G. bausmę, bei apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs jos
apeliacinį skundą, kuriuo buvo prašoma paskirti švelnesnę bausmę, pažeidė nurodytus baudžiamojo
įstatymo reikalavimus, nėra. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo
nuosprendžio, skirdamas bausmes nuteistajai R. G. šis teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais,
atsižvelgė į padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį,
motyvus ir tikslus, t. y. į tai, kad padaryti savanaudiški tyčiniai nusikaltimai, pasisavinta didelė pinigų suma,
suklastotas didelis
skaičius dokumentų, taip pat buvo atsižvelgta į kasatorės asmenybę (neteista, administracine tvarka
nebausta). Teismas,
priešingai nei teigia kasatorė, įvertino ir jos
atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad ji prisipažino padariusi nusikalstamas veikas, iš dalies padėjo išaiškinti veiką, susijusią
su dokumentų klastojimu, taip pat
jos sveikatos būklę. Išanalizavęs visas bausmės skyrimui reikšmingas
aplinkybes, teismas motyvuotai paskyrė laisvės
atėmimo bausmes, kurių dydžiai yra mažesni už R. G. inkriminuotų nusikaltimų sankcijose numatytus laisvės atėmimo bausmių
vidurkius.
Kasatorė
prašo pritaikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti jai švelnesnę
bausmę nei numatyta jai inkriminuotų nusikaltimų sankcijose nurodydama, kad teismai
be pagrindo netaikė minėto straipsnio. BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad
tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai
prieštarautų teisingumo principui, teismas vadovaudamasis bausmės paskirtimi
gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį
kitokia bausmė nei numatyta straipsnio sankcijoje, pagal kurią kvalifikuota
veika, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių ir jei nėra
pagrindo paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę pagal BK 62
straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas,
neadekvatus konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei
bei kitoms bylos aplinkybėms. Taigi BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs
su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką
padariusį asmenį, visumos vertinimu.
Byloje nenustatyta
išimtinių aplinkybių, leidžiančių teismui taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį,
todėl teismai pagrįstai šio straipsnio netaikė. Kasatorės minimos aplinkybės, susijusios
su jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių nustatymu bei sveikatos būkle, vertinant
kartu su byloje nustatytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visuma, negali
būti laikomos išimtinėmis, leidžiančioms jai taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies
nuostatas ir skirti švelnesnes nei įstatymo numatyta bausmes. R. G. paskirtos
bausmės švelninti nėra pagrindo.
Kasaciniame skunde nurodoma,
kad teismai nevertino, ar nėra pagrindo nuteistajai taikyti BK 76 straipsnio
nuostatas ir atleisti ją nuo bausmės dėl ligos. Pažymėtina, kad BK 76
straipsnio 1 dalis numato ne teismo pareigą, o galimybę nusikalstamą veiką
padariusį asmenį atleisti nuo bausmės, jeigu iki teismo nuosprendžio priėmimo
jis suserga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku. Spręsdamas
dėl BK 76 straipsnio taikymo, teismas atsižvelgia į sunkios nepagydomos ligos pobūdį,
įtaką bausmės atlikimui, tokios ligos gydymo galimybes įkalinimo įstaigoje,
taip pat padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, nuteistojo asmenybę ir pan.
Didelę reikšmę turi ir tai, kada paaiškėjo sunkios nepagydomos ligos požymiai,
nes jeigu tokia liga asmuo jau sirgo nusikalstamos veikos darymo metu ir tai
nesutrukdė jam tokią veiką padaryti, tokia liga paprastai negali būti
pripažinta pagrindu atleisti nuteistąjį nuo bausmės (kasacinės bylos Nr. 2K-337/2010,
2K-95/2010, 2K-92/2010, 2K-69/2009, 2K-496/2008, 2K-438/2008).
Byloje esančiame
ekspertizės akte Nr. EG 540/09(03) nustatyta, kad medicininiuose dokumentuose
neužfiksuotas objektyvus R. G. sveikatos būklės pablogėjimas nei anksčiau, ir
tai įvertinta, kaip jos lėtinių ligų agravacija. Taip pat konstatuota, kad R.
G. nepagydomomis ligomis, dėl kurių galėtų būti atleista nuo laisvės atėmimo
bausmės dėl ligos, neserga ir gali atlikti bausmę laisvės atėmimo vietose. Kasatorės
liga nėra įtraukta į Nepagydomų ligų ir sveikatos būklių, dėl kurių nuteistieji
gali būti atleisti nuo laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąrašą, patvirtintą
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos
apsaugos ministro 1995 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. 969/578 (T. 9, b. l.
52). Atsižvelgiant į šio ekspertizės akto išvadoje nurodytą nuteistosios R. G. ligos
pobūdį, taip pat į kitas bylos aplinkybes, taikyti jai BK 76 straipsnio
1 dalies nuostatų nebuvo teisinio pagrindo.
Jeigu bausmės
atlikimo vietoje kasatorės sveikatos būklė blogėtų, liga progresuotų ir
įkalinimo įstaigoje nebūtų galimybės užtikrinti tinkamo gydymo, bausmę
vykdančios institucijos teikimu, remiantis gydytojų komisijos išvada, galėtų
būti sprendžiamas klausimas dėl jos atleidimo nuo tolesnio bausmės atlikimo (BK
76 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso
177 straipsnis, BPK 359, 362 straipsniai).
Dėl turtinės žalos atlyginimo
pripažinimo atsakomybę lengvinančia aplinkybe
Kasaciniame skunde nepagrįstai
nurodoma, kad teismai turėjo pripažinti nuteistosios R. G. atsakomybę lengvinančią
aplinkybę, kad ji atlygino dalį padarytos žalos.
Padarytos žalos atlyginimas, kaip
atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Ši
atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininkas pats savo noru
ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą iki
teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo
apeliacinės instancijos teisme. Nuteistoji R. G. visos bendrovei „A“ padarytos
žalos neatlygino, todėl BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos jai
negalėjo būti taikomos. Kita vertus, teismas, vadovaudamasis BK 59 straipsnio 2
dalimi, priklausomai nuo bylos aplinkybių gali pripažinti atsakomybę
lengvinančia aplinkybe ir dalinį padarytos žalos atlyginimą. Tačiau tokiais
atvejais atlygintos žalos dydis turi būti pakankamai didelis, sudaryti
pagrįstas prielaidas nukentėjusiems (civiliniams ieškovams) tikėtis neuždelsto
likusios žalos dalies atlyginimo, o kaltininko pastangos atlyginti likusią
padarytos žalos dalį – nuoširdžios (kasacinės bylos Nr. 2K-420/2007, 2K-437/2007,
2K-38/2009, 2K-77/2009). Tokių aplinkybių šioje byloje taip pat nenustatyta. Nuteistoji
R. G. pagal susitarimą su
bendrove „A" pervedė 53
293,30 Lt – tai tik nedidelė jos nusikalstamais veiksmais padarytos žalos dalis.
Be to, žinodama apie padarytą žalą ir galimus civilinius ieškinius, ji savo
sūnui pagal neatlygintiną sandorį (dovanojimo sutartį) perleido turtą (butą),
iš kurio pareikšti ieškiniai galėjo būti tenkinami. Vėliau, viso proceso metu
ji susilaikė nuo tolesnio žalos atlyginimo. Šios aplinkybės yra pakankamas
pagrindas abejoti kasatorės pastangų atlyginti padarytą žalą nuoširdumu, todėl
teismai pagrįstai nepripažino jos atsakomybę lengvinančios aplinkybės.
Dėl laikino nuosavybės teisės
apribojimo
Kasacinio
skundo argumentai, kad teismai be pagrindo nepanaikino laikino nuosavybės
teisės apribojimo į nuteistosios R. G. sūnui priklausantį butą iš dalies
pagrįsti.
Laikinas
nuosavybės teisės apribojimas, numatytas BPK 151 straipsnyje, yra procesinė
prievartos priemonė, skiriama esant vienam iš dviejų pagrindų, t. y. kai procese
turi būti užtikrintas civilinis ieškinys arba galimas turto konfiskavimas. Šio
straipsnio 1 dalyje nurodyti ir asmenys, kuriems gali būti taikomas laikinas nuosavybės
teisės apribojimas - įtariamajam, pagal įstatymus materialiai atsakingam už
įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi
nusikalstamu būdu gautą ar įgytą turtą. Pirmosios instancijos teismas BPK 151
straipsnio 1 dalies nuostatomis nesivadovavo ir nuosprendyje neteisingai nurodė
nuteistosios R. G. sūnui P. G. pritaikyto nuosavybės teisės apribojimo į jam
priklausantį butą teisinį pagrindą – BPK 151 straipsnio 2 dalies 2 punktą, nes
šioje normoje reglamentuotas nuosavybės teisės apribojimas juridiniams
asmenims. Apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė, todėl jau
vien dėl to laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymas šioje byloje negali
būti pripažįstamas pagrįstu.
Priimdamas
nuosprendį, teismas turi išspręsti klausimą ir dėl procesinių prievartos
priemonių taikymo. Tais atvejais, kai civilinis ieškinys tenkinamas ir
priteistai sumai esant didesnei nei turto, kuriam taikomas nuosavybės teisių
apribojimas, teismas apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje paprastai
pratęsia šios priemonės taikymą iki teismo sprendimo dėl žalos atlyginimo
įvykdymo. Šioje byloje laikinas nuosavybės teisės apribojimas buvo
paskirtas siekiant užtikrinti civilinio ieškovo galimybes išieškoti padarytos
žalos atlyginimą, tačiau teismas nusprendė ieškinį palikti nenagrinėtą, nes jis
neatitiko CPK 135 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktų reikalavimų. Ieškinį
palikus nenagrinėtą pasibaigė procesas dėl žalos atlyginimo baudžiamojoje
byloje ir kartu išnyko pagrindas laikinam nuosavybės teisės apribojimui
taikyti, todėl ši procesinės prievartos priemonė turėjo būti panaikinta. Palikus
civilinį ieškinį nenagrinėtą, civiliniai ieškovai turi galimybę kreiptis į
teismą dėl žalos atlyginimo civilinio proceso tvarka ir prašyti teismo taikyti
laikinąsias apsaugos priemones vadovaudamiesi CPK nuostatomis.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos
teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m.
kovo 31 d. nutartį pakeisti. Panaikinti laikiną nuosavybės teisės apribojimą į
butą, esantį „(duomenys neskelbtini)“ Kitas nuosprendžio ir nutarties dalis
palikti nepakeistas.
Teisėjai
Rimantas Baumilas
Gintaras Goda
Vytautas Greičius