Administracinė byla Nr. I-3984-505/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01588-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.1.;74.

(S)

                                     KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 6 d.

Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Daina Kukalienė,

sekretoriaujant Oksanai Berezovskei,

nedalyvaujant pareiškėjui R. Č., atsakovo Alytaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Č. skundą atsakovui Alytaus apskrities priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai dėl kompensacijos už neišduotą tarnybinę uniformą priteisimo,

              n u s t a t ė :

              Pareiškėjas skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą,  prašydamas priteisti iš atsakovo kompensaciją už neišduotą tarnybinę uniformą ir jos dalis 2008-2013 metais – 1459,97 Eur bei priteisti 90,00 Eur turėtas išlaidas už suteiktą teisinę pagalbą (b. l. 4-5).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nuo 1997 m. birželio 24 d. iki 2015 m. liepos 9 d. dirbo Alytaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos antros komandos gelbėtoju. Laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. atsakovo pareiga aprūpinti pareiškėją tarnybine uniforma nebuvo tinkamai įgyvendinta. Kadangi savalaikiai nebuvo išduotos tarnybinių uniformų dalys, jis įgijo teisę į žalos atlyginimą pagal Vidaus reikalų ministro 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymą Nr. 690 „Dėl piniginių kompensacijų  vietoj uniformos mokėjimo tvarkos“. Prašo skundą tenkinti ir priteisti iš atsakovo 1459,97 Eur turtinę žalą.

Atsakovas atsiliepime į skundą (b. l. 14-17) nurodė, kad už nustatytais terminais neišduotas tarnybines uniformas ar jų dalis mokėti piniginę kompensaciją nėra pagrindo, kadangi nei Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnyje, nei Valstybinės priešgaisrinės  gelbėjimo tarnybos pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo normose ir dėvėjimo taisyklėse, patvirtintose Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktoriaus 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1-397, nebuvo nustatyta įstatyminė prievolė mokėti kompensaciją vietoj neišduotų uniformų ar jų dalių. Prašė  skundo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Pareiškėjo skundą patenkinus, prašo sprendimo vykdymą atidėti vienerių metų laikotarpiui. Pažymėjo, jog išrašytoje sąskaitoje už teisines paslaugas yra duomenų taisymų, kurie neatitinka Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 18 straipsnio reikalavimų, o taip pat pabrėžė, kad prašoma priteistina suma nurodyta neaiškiai.

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilęs dėl žalos atlyginimo pareigūnui, laiku neišdavus tarnybinės uniformos dalių.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pasibaigus nustatytam pareiškėjo turimos tarnybinės uniformos dalių dėvėjimo terminui, pareiškėjo skunde nurodytu laikotarpiu nebuvo išduotos tam tikros tarnybinės uniformos dalys. Šių aplinkybių neginčija ir atsakovas, byloje taip pat nėra ginčo ir dėl negautos tarnybinės uniformos dalių piniginės vertės, dėl to, kad už šias priklausančias  tarnybinės uniformos dalis pareiškėjui nebuvo išmokėta kompensacija.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjui nebuvo išduota tarnybinės uniformos (kasdieninės bei išeiginės) elementų už 1459,97 Eur (b. l. 8, 9).

Pareiškėjas prašo teismo priteisti jo patirtą žalą dėl laiku neišduotų tarnybinės uniformos dalių, kurių dėvėjimo terminas nagrinėjamu atveju jau yra pasibaigęs, teigdamas, jog jis tarnybos metu, turėjo nešioti savo pirktą avalynę, dėvėti savo drabužius ir patyrė nuostolių dėl jų nusidėvėjimo. Pažymėtina, jog administracinių bylų teisenoje galioja dispozityvumo principas, kuris reiškia, kad bylos nagrinėjimo dalyką ir pagrindą, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį, nustato pats pareiškėjas, skunde (prašyme) suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą bei nurodydamas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 24 str. 2 d. 7, 8 p.). Įvertinęs pareiškėjo skunde suformuluotą reikalavimą dėl piniginės sumos priteisimo, šio reikalavimo pagrindimą, atsižvelgęs į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuolat pažymima, jog galimi pareigūno turėti nuostoliai dėl uniformos neišdavimo laiku turėtų būti kompensuojami taikant žalos atlyginimo institutą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2020/2013, 2012 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2857/2012, 2012 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2845/2012, kt.), teismas daro išvadą, kad pareiškėjas prašo atlyginti jam padarytą turtinę žalą, kuri iš esmės pasireiškė pareiškėjo išlaidomis, jam savo lėšomis įsigyjant aprangą ir avalynę, kurią jis privalėjo dėvėti atsakovui neišdavus naujų tarnybinės uniformos dalių, taip pat išlaidomis tarnybinės uniformos dalims, kurių dėvėjimo terminas buvo pasibaigęs, taisyti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1032/2014).

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Civilinė atsakomybė kyla nustačius bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246-6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju žalai atlyginti yra būtina nustatyti tiesioginį priežastinį ryšį tarp institucijos (jos pareigūno ar tarnautojo) neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir prašančio atlyginti žalą nurodytų nuostolių.

Šioje byloje neginčijamai nustatytas faktas, jog pareiškėjui nebuvo suteikta socialinė garantija nešioti tinkamą tarnybinę uniformą ir dėl to jis patyrė nuostolių. Pareiškėjas kreipėsi su prašymu į atsakovą, prašydamas užtikrinti Statute įtvirtintą garantiją ir paskaičiuoti bei išmokėti piniginę kompensaciją.

Prašomų priteisti nuostolių rūšis yra pareiškėjo turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), patirtos dėvint savo drabužius (ne tarnybinės uniformos dalis) tarnyboje (CK 6.249 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad pareigūnas, kuriam nustatyta tvarka nebuvo išduota privaloma uniforma (jos dalys) ir dėl to tarnyboje yra priverstas nešioti savo drabužius, patiria nuostolių, kurių faktas, remiantis protingumo kriterijumi, neprivalo būti plačiau įrodinėjamas. Taip pat teismų praktikoje pripažįstama, kad pareigūnas, turėdamas teisėtus lūkesčius gauti įstatyme numatytas garantijas, t.y. visas tarnybinės uniformos dalis, įrodymų, pagrindžiančių turėtas išlaidas, galėjo apskritai nerinkti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011m. rugsėjo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3379/2011).

Šiems ginčo santykiams yra suformuota privaloma teismų praktika panašiose bylose, kadangi Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje, aiškindamas Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio 1 dalies, reglamentuojančios vidaus reikalų sistemos pareigūnų aprūpinimą uniformomis, nuostatas, konstatavo, kad tokiu būdu įstatymu vidaus tarnybos sistemos pareigūnams įtvirtinta socialinė garantija, kuri negali būti keičiama ar ribojama žemesnės galios teisės aktais. Šios nuostatos turi būti suprantamos kaip imperatyvas nustatytais terminais aprūpinti pareigūnus tarnybinėmis uniformomis. Minėtu imperatyvu nustatyta teisė gali būti įgyvendinama trimis būdais: pirma, aprūpinant pareigūnus uniformomis; antra, sumokant pareigūnams kompensaciją teisės aktų nustatytomis sąlygomis; trečia, atlyginant žalą dėl to, kad pareigūnai tarnyboje turėjo dėvėti savo aprangą vietoje neišduotos tarnybinės uniformos (LVAT 2009 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-580/2009, 2012 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2845/2012).

Nurodytos teisės normos patvirtina, kad vidaus tarnybos pareigūnams privaloma dėvėti nustatyto pavyzdžio tarnybinę uniformą, o vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovams įtvirtinta ne tik teisė, bet ir pareiga nustatyti tarnybinės uniformos dėvėjimo normas. Teisės aktai nenustato atvejų, kada pareigūnai tarnybine uniforma neaprūpinami, taigi, minėta nuostata yra imperatyviai įpareigojanti nustatytais terminais aprūpinti pareigūnus uniformomis. Dėl to, pasibaigus patvirtintam tarnybinės uniformos sudedamosios dalies dėvėjimo terminui, įstaiga privalo spręsti naujos tarnybinės uniformos ar jos dalių išdavimo pareigūnui klausimą.

Nagrinėjamo ginčo atveju pareiškėjas siekia gauti žalos, patirtos dėl neišduotos uniformos ir jos dalių, atlyginimą. Šis reikalavimas atitinka suformuotą teismų praktiką.

Sprendžiant dėl atlygintinos turtinės žalos pažymėtina, kad pagal CK6.249 straipsnio 1 dalį, jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas.

Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgiant į teismų praktiką ir aptartą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad pareiškėjas turi teisę į nuostolių, kuriuos sąlygojo uniformos dalių laiku neišdavimas, atlyginimą ir yra visos sąlygos taikyti deliktinę atsakomybę bei priteisti jam turtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas turėjo teisėtų lūkesčių gauti įstatyme numatytas garantijas, todėl nuostolių dydžio įrodinėjimo požiūriu pareiškėjo prašoma priteisti žala, teismo vertinimu, yra 30 proc. uniformos dalių vertės. Toks kompensacijos dydis laikytinas teisingu ir adekvačiu pareiškėjo patirtiems nuostoliams dėl uniformų dalių neišdavimo, toks patirtos žalos dydžio apskaičiavimas atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašiose bylose, kurioje pripažįstama, kad pareigūnams nepateikus jokių duomenų apie realiai turėtas išlaidas rūbų ir avalynės įsigijimui ar jų taisymui, jų patirtų nuostolių dydis lygus 30 proc. uniformos dalių vertės (ginčo atveju 30 procentų nuo uniformos dalių vertės sudaro –  437,99 Eur  (1459,97X30%) (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1796/2013, 2013 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1936/2013, 2013 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1648/2013, 2013 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1608/2013, 2013 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1647/2013, kt.).

Pastebėtina, jog atsakovas savo nesutikimo dėl žalos dydžio nepagrindė jokiais įrodymais, o tik pateikė savo aplinkybių vertinimą, kuris teismui nėra privalomas (ABTĮ 56 str. 6 d.). Todėl daroma išvada, jog nustatytas turtinės žalos dydis ir jo priteisimas nėra paneigtas.

Akcentuotina, jog pareiškėjas šiuos tiesioginius nuostolius patyrė dėl atsakovo neteisėto neveikimo – įstatyme nustatytos pareigos nevykdymo (CK 6.246 straipsnis, 2.271 straipsnis), kuris laikytinas tęstiniu pažeidimu. Atsakovo neteisėti veiksmai (tarnybinės uniformos dalių neišdavimas) nagrinėjamo ginčo atveju tęsėsi iki tos dienos, kurią pareiškėjas kreipėsi į teismą (CK 1.127 str. 5 d.), todėl pareiškėjo reikalavimas teisme yra pareikštas nepraleidus įstatyme nustatyto 3 metų ieškinio senaties termino. Tokios pozicijos nuosekliai laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. pvz., administracines bylas Nr. A492-3379/2011, Nr. A552-1838/2013, Nr. A.438-1796/2013; Nr. A438-1652/2013, kt.), todėl atsakovo argumentai, susiję su 3 metų ieškinio senaties termino taikymu, yra nepagrįsti.

Atsakovas prašo atidėti sprendimo vykdymą, kadangi neturės pakankamai lėšų įvykdyti teismo sprendimą

Teismo sprendimo įvykdymo ar išdėstymo klausimas sprendžiamas vadovaujantis Civilinio proceso kodekso normomis (ABTĮ 85 str.).

CPK 284 str. 1 d. numato, jog teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Jeigu teismo sprendimui, kuriuo iš Lietuvos valstybės priteistos mokėtinos sumos, įvykdyti reikalingos sumos nenumatytos patvirtintame valstybės biudžete, šio sprendimo įvykdymas atsakovo prašymu gali būti atidėtas kitiems biudžetiniams metams. Skubiai vykdytino sprendimo ar jo dalies įvykdymą atidėti ar išdėstyti negalima.

Teismas atsižvelgia į tai, kad priteista suma nėra didelė – 437,99 Eur, ji negali žymiai pabloginti atsakovo turtinės padėties, todėl teismas neturi pagrindo atidėti sprendimo vykdymą.

Pareiškėjas prašo priteisti 90,00 Eur turėtas išlaidas už suteiktą teisinę pagalbą.

              Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti ir gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (ABTĮ 40 str. 5 d.).

Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 5 dalį atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas LR Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose (toliau – Rekomendacijos, nauja redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.) dėl užmokesčio dydžio. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui turi pateikti prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, o tai reiškia, kad suinteresuotai šaliai gali būti priteistos tik pagrįstos ir realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos.

Pareiškėjas į bylą pateikė advokato Stepono Špogio 2016 m. rugpjūčio 1 d. išrašytą 90,00 Eur Sąskaitą už teisines paslaugas (b. l. 11).

Išlaidų pagrįstumas reiškia, jog jos turi būti įrodytos, tačiau šiuo atveju nepakanka pateikti dokumentus, pagrindžiančius tam tikras sumas ir (ar) suteiktas paslaugas, būtina įrodyti, kad už jas buvo sumokėta (realios išlaidos) (2009 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-34/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 18, 2009 m., 144 – 216 p., 2012 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-172/2012). Tai, jog proceso šalis patyrė realias išlaidas paprastai patvirtina pinigų apskaitos dokumentas, fiksuojantis vieno subjekto grynųjų pinigų mokėjimo ar pervedimo operacijas įvykdytas kitam subjektui (2008 m. gegužės 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-284/2008, 2009 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525 – 422/2009). Atsižvelgiant į tai, jog byloje nepateikta įrodymų dėl apmokėjimo už suteiktas teisines paslaugas, pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, atmestinas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teisėja

n u s p r e n d ž i a:

Skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo Alytaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos (kodas (duomenys neskelbtini) ) pareiškėjui R. Č. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 437,99 Eur turtinės žalos atlyginimą.

Kitos skundo dalies netenkinti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai ar per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėja                                                                                                                          Daina Kukalienė