DOK-1826

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01399-2023-4

 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. liepos 1 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Agnės Tikniūtės,

susipažinusi su 2025 m. gegužės 9 d. pateiktu ieškovės akcinės bendrovės „ORLEN Lietuva“ kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. kovo 12 d. nutarties peržiūrėjimo ir prašymu kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo

n u s t a t ė :

Ieškovė padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. kovo 12 d. nutarties, kuria paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2024 m. liepos 10 d. sprendimas, kuriuo ieškovės ieškinys atmestas. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. liepos 10 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. kovo 12 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – AB „ORLEN Lietuva“ ieškinį tenkinti visiškai, arba panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. kovo 12 d. nutartį ir grąžinti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.  

Kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtiniais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą, ir argumentuotai pagrįsti, kad šis teisės pažeidimas turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kasaciniame skunde nurodomi tokie esminiai argumentai:

1. Buvo neteisėtai plečiamai, prieštaraujant Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisei, išaiškintos Tarptautinių sankcijų įstatymo (toliau – TSĮ) 7 straipsnio 4 dalies nuostatos. Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad atsakovei – su V. P. susijusiam privačiam juridiniam asmeniui, kurio atžvilgiu taikomos sankcijos (ribojamosios priemonės) – negali būti taikoma civilinė atsakomybė neįvykdžius prievolės ieškovei dėl atsakovės atžvilgiu taikomų tarptautinių sankcijų (ribojimų). Tačiau, priešingai nei sprendė teismai, Europos Sąjungos teisė (ir TSĮ 7 straipsnio 4 dalis) numato ne sankcionuoto asmens (asmens, kuriam sankcijos taikomos – atsakovės), o sankcijas įgyvendinančio asmens apsaugą nuo sankcionuoto asmens reikalavimų. Tokiu būdu teismai ne tik neteisėtai plečiamai aiškino TSĮ 7 straipsnio 4 dalį, bet ir netinkamai taikė (faktiškai netaikė) ES teisės, o nacionalinę teisę (TSĮ 7 straipsnio 4 dalį) pritaikė ES teisės esmę paneigiančiu būdu.

2. Buvo netinkamai ir prieštaringai kvalifikuotas TSĮ 7 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas. Pirmosios instancijos teismas šią nuostatą interpretavo kaip atleidimo nuo civilinės atsakomybės sąlygą ir ją sutapatino su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.212 straipsnio nuostatomis. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutiko ir nurodė, jog TSĮ 7 straipsnio 4 dalis yra lex specialis (specialioji norma), nustatanti, jog atsakomybė apskritai nekyla, todėl CK 6.212 straipsnis ir jo taikymo sąlygos byloje yra neaktualūs. Dar daugiau, Lietuvos apeliacinis teismas kitoje byloje į tą patį teisės klausimą atsakė jau kitaip (priešingai) – TSĮ 7 straipsnio 4 dalį susiejo su force majeure (nenugalimos jėgos) institutu. Taigi, teismų praktikoje nėra aiškaus atsakymo dėl TSĮ 7 straipsnio 4 dalies esmės ir taikymo sąlygų, o teismai (įskaitant ir patį apeliacinės instancijos teismą) priima prieštaringus sprendimus. Šis teisės klausimas, inter alia (be kita ko), reikšmingas sprendžiant dėl ieškovės teisės į apeliaciją įgyvendinimo, kadangi apeliacinės instancijos teismas faktiškai nenagrinėjo apeliacinio skundo motyvų, susijusių su civilinės atsakomybės bei force majeure taikymo sąlygomis.

3. Teismų priimti procesiniai sprendimai sukuria naudą sankcionuotam (ribojimus patiriančiam) subjektui – atsakovei. Tokia situacija yra nesuderinama su pačia tarptautinių sankcijų teisinio reguliavimo esme – tikslu sudaryti maksimalų spaudimą Rusijos institucijoms (ar asmenimis), kad šie nutrauktų veiksmus ir politiką, kuriais pažeidžiamas Ukrainos teritorinis vientisumas, suverenitetas ir nepriklausomybė (ar kėsinamasi juos pažeisti). Todėl teismų priimti procesiniai sprendimai paneigia tiesiogiai taikytinos ES teisės esmę bei prasmę, tarptautinės sankcijos (ribojimai) nepasiekia užsibrėžtų tikslų, o teisės taikymas lemia jos tikslams visiškai priešingą rezultatą – kuria naudą sankcionuotam (ribojimus patiriančiam) subjektui ir baudžia būtent ribojančias priemones  įgyvendinantį kontrahentą (ieškovę).

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamų teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė skunde nurodytas teisės normas ir kad tai galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui. Kasacinio skundo argumentais taip pat nepagrindžiamas nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bei CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.

Kasaciniame skunde ieškovė taip pat prašo teismo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir Teisingumo Teismas, ESTT) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl 2014 m. kovo 17 d. Tarybos reglamento (ES) Nr. 269/2014 dėl ribojamųjų priemonių, taikytinų atsižvelgiant į veiksmus, kuriais kenkiama Ukrainos teritoriniam vientisumui, suverenitetui ir nepriklausomybei arba į juos kėsinamasi (toliau – Reglamentas Nr. 269/2014) 11 straipsnio 1 dalies taikymo, užduodant šiuos klausimus:

1.        Ar Reglamento Nr. 269/2014 11 straipsnio 1 dalies nuostata, kurioje įtvirtintas draudimas tenkinti bet kokius reikalavimus dėl žalos atlyginimo arba kitus panašius reikalavimus, kylančius iš sutarties arba sandorio, kurių vykdymui tiesioginį arba netiesioginį, visapusišką arba dalinį poveikį turėjo Reglamentu Nr. 269/2014 nustatytos priemonės, yra vienakryptė, t. y. minėtą draudimą nustatanti tik šio straipsnio 1 dalies a ir b punktuose nurodytų asmenų atžvilgiu (tik kai aptartus reikalavimus pareiškia minėto straipsnio 1 dalies a ir b punktuose nurodyti asmenys)?

2.        Jeigu atsakymas į pirmąjį klausimą yra teigiamas, ar tai, kad Reglamentu Nr. 269/2014 nustatytos priemonės turi tiesioginį arba netiesioginį, visapusišką arba dalinį poveikį sutarties arba sandorio vykdymui, gali – atsižvelgiant į Reglamentu Nr. 269/2014 siekiamus tikslus – sudaryti pagrindą atleisti Reglamento Nr. 269/2014 11 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose nurodytus asmenis nuo civilinės atsakomybės force majeure (nenugalimos jėgos) arba kitais atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindais?

Ieškovė nurodo, kad Reglamento Nr. 269/2014 11 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas draudimas tenkinti reikalavimus dėl žalos atlyginimo arba kitus panašius reikalavimus, kai juos pareiškė asmenys, kurių atžvilgiu yra taikomi Reglamente Nr. 269/2014 aptariami ribojimai (tarptautinės sankcijos). Ieškovės vertinimu, sisteminė Reglamento Nr. 269/2014 nuostatų analizė leidžia daryti patikimą išvadą, jog ir Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas TSĮ 7 straipsnio 4 dalyje įtvirtino ne sankcionuoto (ribojimus patiriančio), o sankcijas įgyvendinančio asmens (kontrahento) apsaugą nuo sutartinės atsakomybės taikymo, todėl bylą nagrinėję teismai nepagrįstai TSĮ 7 straipsnio 4 dalį vertino plačiai.

Atsakovė 2025 m. birželio 11 d. pateikė nuomonę dėl ieškovės prašymo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, kurioje nurodė, kad ieškovės prašymas yra nepagrįstas, prašė šio prašymo netenkinti. Atsakovės vertinimu, kasaciniame skunde keliami ES teisės taikymo ir aiškinimo klausimai yra tarpusavyje nesuderinami ir neaktualūs nagrinėjamai bylai. Abu kasaciniame skunde keliami Reglamento Nr. 269/2014 11 straipsnio taikymo ir aiškinimo klausimai yra hipotetiniai, kadangi Reglamento Nr. 269/2014 11 straipsnio taikymo  klausimu skundžiamoje teismo nutartyje net nepasisakyta.

CPK 3 straipsnio 5 dalyje reglamentuota, kad teismas, nagrinėdamas bylas, taiko Europos Sąjungos teisės normas ir vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais, prejudiciniais sprendimais Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimais. Šioje nuostatoje taip pat reglamentuota, kad teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to prejudicinį sprendimą, o teismas, kuris yra galutinė instancija nagrinėjamoje byloje ir kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu.

Vadovaujantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau - SESV) 267 straipsnio 1 dalimi, Teisingumo Teismas priima prejudicinius sprendimus dėl Sutarčių aiškinimo ir Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo ir išaiškinimo. Tokiam klausimui iškilus nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, tas teismas kreipiasi į Teisingumo Teismą (SESV 267 straipsnio 3 dalis).

Pagal ESTT praktikoje suformuluotą bendrąją taisyklę, iškilus klausimui dėl ES teisės aiškinimo, galiojimo teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti apskundžiamas, pastarasis privalo kreiptis prejudicinio sprendimo, tačiau ESTT suformulavo ir išimtis, kurioms esant neskundžiamus sprendimus priimantys teismai neprivalo kreiptis prejudicinio sprendimo. Taisyklė dėl privalomojo kreipimosi į ESTT prejudicinio sprendimo netaikoma, kai: 1) iškeltas klausimas nėra svarbus bylai, t. y. jeigu, nepriklausomai nuo atsakymo į šį klausimą, šis neturėtų jokios įtakos bylos baigčiai (ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Srl CILFIT ir Lanificio di Gavardo SpA prieš Ministero della sanit., C-283/81, 10 punktas); 2) dėl nagrinėjamos ES teisės nuostatos ESTT jau pateikė savo išaiškinimą tokioje pačioje byloje (1963 m. kovo 27 d. sprendimas byloje Da Costa en Schaake, 28/62) arba ESTT jau nagrinėjo tą patį teisės aspektą ir pateikė atsakymą, netgi jei svarstyti klausimai nėra visai identiški (ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Srl CILFIT ir Lanificio di Gavardo SpA prieš Ministero della sanit., C-283/81, 13, 14 punktai); 3) tinkamas ES teisės taikymas yra toks akivaizdus, kad dėl to negali kilti jokių pagrįstų abejonių (ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Srl CILFIT ir Lanificio di Gavardo SpA prieš Ministero della sanit., C-283/81, 16 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-182-381/2024, 91 punktas). 

Ieškovės nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas yra iš esmės susijęs su Europos Tarybos 2014 m. kovo 17 d. Reglamento Nr. 269/2014, kuriuo buvo nustatytos ribojimo priemonės, taikytinos atsižvelgiant į veiksmus, kuriais kenkiama Ukrainos Respublikos teritoriniam vientisumui, suverenitetui ir nepriklausomybei arba į juos kėsinamasi, Tarptautinių sankcijų įstatymo bei kitų nacionalinės teisės normų, reglamentuojančių sutartinę atsakomybę taikymu.

Minėta, kad nacionalinis galutinės instancijos teismas neprivalo kreiptis prejudicinio sprendimo tais atvejais, kai iškeltas klausimas nėra svarbus bylai, t. y. jeigu, nepriklausomai nuo atsakymo į šį klausimą, šis neturėtų jokios įtakos bylos baigčiai. Atrankos kolegija pažymi, kad ieškovė prašo kreiptis į ESTT dėl galimai netinkamo Reglamento Nr. 269/2014 11 straipsnio 1 dalies taikymo, tačiau nurodytas Reglamento Nr. 269/2014 straipsnis nagrinėjamoje byloje nebuvo ir neturėjo būti taikomas, kadangi šiuo atveju sprendžiamas nesankcionuoto asmens reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo. Nagrinėjamoje byloje draudimas vykdyti bylos šalių sutartį buvo nulemtas ne Reglamento Nr. 269/2014 11 straipsnio, tačiau Reglamento Nr. 269/2014 2 straipsnio bei Tarptautinio sankcijų įstatymo 7 straipsnio 3 dalies. Ieškovė neteikia jokių argumentų, kad šiuo atveju kyla klausimas dėl Reglamento Nr. 269/2014 2 straipsnio aiškinimo ir taikymo, o nacionalinės teisės taikymo ir aiškinimo klausimai ESTT kompetencijai nepriskiriami. Atsižvelgiant į tai, jog Reglamento Nr. 269/2014 11 straipsnis nagrinėjamoje byloje nėra taikomas, konstatuotina, jog nepriklausomai nuo atsakymo į ieškovės iškeltus klausimus, šis neturėtų įtakos bylos baigčiai.

Atrankos kolegija, įvertinusi ieškovės prašymo kreiptis į ESTT argumentus ir atsakovės nuomonės dėl šio prašymo argumentus, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo ieškovės nurodomais klausimais.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti nenustačius CPK 346 straipsnyje įtvirtintų kasacijos pagrindų (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Atsisakius priimti kasacinį skundą, grąžintinas už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 5 dalimi, 346 straipsniu, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais, 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Gražinti akcinei bendrovei „ORLEN Lietuva“ (j. a. k. 166451720) 2025 m. gegužės 7 d. už kasacinį skundą Luminor banke sumokėtą 17 100 (septyniolika tūkstančių vieną šimtą) Eur žyminį mokestį (LITEKO mokėjimo užduoties kodas (ID): ZO29603).

Nutartį išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Teisėjai                                        Gražina Davidonienė 

Virgilijus Grabinskas

Agnė Tikniūtė