Civilinė byla Nr. 3K-3-416/2012
Teisminio proceso Nr. NESUTEIKTAS
Procesinio sprendimo kategorija 73.2.5.5 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. spalio 10 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (pranešėjas), Algio Norkūno ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės draudimo bendrovės „ERGO Lietuva“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 20 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. S. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei draudimo bendrovei „ERGO Lietuva“ dėl draudimo išmokos priteisimo, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Swedbank lizingas“ ir uždaroji akcinė bendrovė „Akepus prekyba“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl draudimo sutarties nuostatų, kuriose nustatytos draudiko atsakomybės ribos apdraustos transporto priemonės vagystės ar plėšimo atveju, aiškinimo.
Ieškovas A. S. (toliau – ieškovas) kreipėsi į teismą prašydamas priteisti: trečiojo asmens UAB „Hansa lizingas“ (dabar – „Swedbank lizingas“) naudai – 73 170,01 Lt draudimo išmoką ir 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo draudiko atsisakymo sumokėti draudimo išmoką iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, ieškovo naudai – jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinyje nurodyta, kad ieškovas su atsakovu UADB „ERGO Lietuva“ (toliau – atsakovas) 2008 m. balandžio 22 d. sudarė automobilio „Renault Trafic“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) transporto priemonių kasko draudimo (įskaitant vagystės ir plėšimo atvejus) sutartį (Transporto priemonių draudimo liudijimas Nr. 851-0276706). 2008 m. gegužės 15 d. apdraustą automobilį ieškovas išnuomojo UAB „Akepus prekyba“, atstovaujamai direktoriaus A. G. Pasibaigus nuomos terminui, nuomininko atstovas automobilio negrąžino; dėl įvykio pradėtas ikiteisminis tyrimas. Ieškovas kreipėsi į atsakovą dėl draudimo išmokos, tačiau atsakovas atsisakė sumokėti, teigdamas, kad automobilį ieškovas prarado dėl nedraudžiamojo įvykio – automobilis pasisavintas asmenų, kurie su transporto priemonės savininko ar jos teisėto valdytojo žinia ir valia buvo įgiję teisę naudotis apdrausta transporto priemone. Ieškovo nuomone, atsakovas nepagrįstai atsisakė sumokėti draudimo išmoką. Kadangi automobilis įsigytas lizingo būdu ir draudimo liudijime nurodytas naudos gavėjas – trečiasis asmuo UAB „Hansa lizingas“ (dabar – UAB „Swedbank lizingas“), tai ieškovas patikslintu ieškiniu prašė priteisti draudimo išmoką trečiajam asmeniui, o ne pačiam ieškovui.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2010 m. birželio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas, nustatęs, kad atsakovas įvykdė CK 6.992 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas pareigas ir tinkamai supažindino ieškovą su Transporto priemonių draudimo taisyklėmis (ERGO LIETUVA, TPDT-2007) Nr. 030 (toliau – Draudimo taisyklės), konstatavo, jog ieškovo transporto priemonės pasisavinimas laikytinas nedraudžiamuoju įvykiu Draudimo taisyklių 1.18 ir 4.2.1.6 punktų pagrindu. Teismas sprendė, kad, siekdamas sumažinti draudimo riziką ir apsisaugoti nuo neatsakingų draudėjo veiksmų, draudikas (atsakovas) pagrįstai Draudimo taisyklėse nustatė, jog žala dėl automobilio vagystės ar plėšimo nėra laikoma draudžiamuoju įvykiu ir pagal šias taisykles nėra apdraudžiama, jei transporto priemonė pasisavinama asmenų, kurie su transporto priemonės savininko ar jos teisėtų valdytojų žinia ir valia buvo įgiję teisę naudotis apdrausta transporto priemone. Teismo nuomone, Draudimo taisyklių nuostatos dėl nedraudžiamųjų įvykių yra esminės draudimo sutarties sąlygos, jos išdėstytos dviejose Draudimo taisyklių vietose (1.18 ir 4.2.1.6 punktuose), yra aiškios, todėl analogiški šalims protingi asmenys turėjo suvokti, kad, savininkui gera valia perdavus teisę naudotis automobiliu trečiajam asmeniui, o šiam automobilį pasisavinus, draudėjas neturi teisės į prarasto automobilio draudimo apsaugą. Įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, teismas darė išvadą, kad atsakovo atsisakymas sumokėti ieškovui draudimo išmoką atitinka CK 6.987 straipsnio, Draudimo taisyklių 4.1, 4.2.1.6 punktų nuostatas. Teismas sprendė, kad ieškovo nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Fortūnos žiedas“ v. UADB „ERGO Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-152/2007, teisėjų kolegija pasisakė dėl draudimo taisyklių, kuriose nebuvo pateiktas aplinkybių, kai transporto priemonė pasisavinama asmenų, kurie su transporto priemonės savininko ar jos teisėtų valdytojų žinia ir valia įgiję teisę naudotis apdrausta transporto priemone, išaiškinimas ir reikšmė, todėl nebuvo pagrindo ja remtis nagrinėjamoje byloje.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2012 m. kovo 20 d. sprendimu Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. birželio 7 d. sprendimą ir 2010 m. birželio 13 d. papildomą sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį patenkino.
Teisėjų kolegija sprendė, kad, veikdamas kaip savo srities profesionalas, atsakovas turėjo pareigą ne tik išaiškinti draudimo sutartį ieškovui, bet ir gauti iš jo visą informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti įtakos draudžiamojo įvykio atsitikimui ir galimų nuostolių dydžiui. Nustatyta, kad atsakovas draudimo sutarties sąlygas aiškino kaip iš esmės eliminuojančias galimybę gauti draudimo išmoką draudėjui, besiverčiančiam transporto priemonių nuoma, jei nuomininkas apgaulės būdu neteisėtai užvaldo apdraustą transporto priemonę, ją pagrobdamas ir padarydamas draudėjui žalą, tačiau iš draudėjo nepareikalavo informacijos apie numatomus transporto priemonės panaudojimo būdus. Teisėjų kolegija darė išvadą, kad, atsakovui nepateikus įrodymų, jog pareikalavo ieškovo paaiškinimų dėl numatomo transporto priemonės naudojimo būdo, ieškovui pateikus įrodymus turėjus tikslą apdraustą transporto priemonę naudoti nuomos verslui (lizingo sutarties sudarymo faktas, duomenys apie verslo liudijimo iki transporto priemonės valdymo pradžios įsigijimą, paraiška lizingo įmonei, kurioje nurodyta, kad transporto priemonė bus naudojama verslo tikslu), atsakovo pasiūlytos draudimo sutarties sąlygos, kurias ieškovas priėmė sudarydamas draudimo sutartį prisijungimo būdu, turi būti aiškinamos ieškovo naudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis). Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu draudimo sutarties aiškinimu, kolegija nurodė, kad Draudimo taisyklių 1.18 ir 4.2.1.6 punktai reiškia, jog draudimo išmoka turi būti mokama tuo atveju, kai draudėjo valia ir žinojimas apie perdavimo aplinkybes yra klaidinamai suformuoti, nustačius, kad prieš draudėją panaudota apgaulė ir klasta (tą privalo įrodyti draudėjas), o draudėjas tyčiniu arba pasireiškusiu dideliu neatsargumu elgesiu laisvu savo pasirinkimu sąmoningai neprisidėjo prie transporto priemonės perdavimo tokiomis aplinkybėmis, kuriomis galima buvo protingai numatyti transporto priemonės pagrobimo riziką. Kadangi transporto priemonės perdavimas tretiesiems asmenims yra galimas, nedraudžiamieji įvykiai siejami ne su perdavimo faktu, bet su perdavimo būdu (draudėjo valia ir žinia) bei padariniais, tai Draudimo taisyklių 1.18 ir 4.2.1.6 punktai gali būti taikomi tik nustačius, kad draudėjas perdavimui aktyviais veiksmais ar susilaikymu nuo veiksmų pritarė ir taip savo laisva, neteisėtai nepaveikta valia perdavė transporto priemonę pagrobimą įvykdžiusiam asmeniui. Teisėjų kolegija draudimo išmoką priteisė draudėjui, sumokėjusiam naudos gavėjui turto kainą pagal lizingo sutartį.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas UADB „ERGO Lietuva“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 20 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. birželio 7 d. sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:
- Dėl naudos gavėjo pagal draudimo sutartį ir apeliacinio skundo ribų peržengimo. Kasatorius nurodo, kad ieškovas patikslintu ieškiniu prašė priteisti draudimo išmoką naudos gavėjui trečiajam asmeniui UAB „Swedbank lizingas“, šį reikalavimą palaikė apeliacinio proceso metu, tačiau apeliacinės instancijos teismas skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje draudimo išmoką priteisė ieškovui A. S. Teisėjų kolegija netinkamai aiškino šalių sudarytos draudimo sutarties sąlygas, netinkamai taikė CK 6.987 straipsnį ir peržengė apeliacinio skundo ribas (tarp šalių nebuvo ginčo dėl naudos gavėjo), nors teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje pasisakė, kad byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
- Dėl nukrypimo nuo teismų praktikos. Kasatorius teigia, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. kovo 13 d. priėmė nutartį civilinėje byloje UAB „Vitulas“ v. UADB „ERGO Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-91/2012, kurioje analogiškame ginče nagrinėjo atsakovo Draudimo taisyklių nuostatas dėl jo atsakomybės ribų apdraustos transporto priemonės vagystės ar plėšimo atveju. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad iš Draudimo taisyklių nuostatų aišku, jog draudikas draudžia visus apdraustos transporto priemonės vagystės ir plėšimo atvejus, išskyrus tokius, kai transporto priemonė pasisavinta paties draudėjo ar jo įgalioto asmens ar kitų asmenų, kurie su jos savininko ar jos teisėtų valdytojų žinia ir valia buvo įgiję teisę naudotis apdrausta transporto priemone. Kadangi sutartimi suteikiamos draudimo apsaugos ribos nustatytos aiškiai ir nedviprasmiškai, tai teisėjų kolegija pripažino pagrįsta išvadą, kad transporto priemonės praradimas nepatenka į šalių draudimo sutartimi aptartas draudimo apsaugos ribas. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas tas pačias Draudimo taisykles vertino priešingai, jas laikė neaiškiomis, o draudiko atsisakymą išmokėti draudimo išmoką pripažino nepagrįstu.
- Dėl draudimo sutarties aiškinimo. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šalys buvo numačiusios transporto priemonės praradimo, kai ją pasisavina nuomininkas, riziką ir laikė tokį įvykį draudžiamuoju. Skunde jis nurodo, kad nebuvo susijęs su lizingo sutartimi, sudaryta dėl transporto priemonės, todėl nebuvo žinomas apdrausto turto naudojimo tikslas; CK 6.567 straipsnis nedraudžia lizingo sutarties šalims susitarti ir dėl kitokio daikto naudojimo pobūdžio; pažymi, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovo laisva valia ir žinia nebuvo susiformavusi, nes nuomininkas pateikė suklastotus dokumentus. Kasatorius teigia, kad pagal Draudimo taisyklių 1.18 punktą neturi reikšmės aplinkybės ir priežastys, turėjusios įtakos draudėjo valios susiformavimui – svarbus valios susiformavimo faktas, t. y. jog automobilį ieškovas perdavė savo valia ir žinia, o transporto priemonės nuomininko veiksmų neteisėtumas nesudaro pagrindo pripažinti įvykį draudžiamuoju.
Atsiliepime į atsakovo UADB „ERGO Lietuva“ kasacinį skundą ieškovas A. S. prašo kasacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą; Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
- Dėl naudos gavėjo pagal draudimo sutartį. Ieškovas neprieštarauja, kad, vadovaudamasis CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kasacinis teismas pakeistų apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį dėl naudos gavėjo ir draudimo išmoką priteistų trečiojo asmens UAB „Swedbank lizingas“ naudai, kaip to buvo prašoma patikslintu ieškiniu.
- Dėl nukrypimo nuo teismų praktikos. Ieškovo nuomone, teismas neturėtų vadovautis kasatoriaus nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 13 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje UAB „Vitulas“ v. UADB „ERGO Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-91/2012, nes šioje byloje nebuvo vertinama draudėjo „valia ir žinia“, aplinkybė, kad transporto priemonė ne pasisavinta, tačiau įgyta apgaule (nuomotojas nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už sukčiavimą). Ieškovas nesutinka su pirmiau nurodytoje nutartyje padaryta išvada, kad Draudimo taisyklių sąlygos yra aiškiai suprantamos ir nedviprasmiškos, jis teigia taisyklių 4.2.1.6 punktą supratęs kitaip, nei aiškina kasacinis teismas ir kasatorius, turėjęs pareigą įvertinti draudimo riziką, tikslus ir suprantamai suformuluoti draudimo sutarties sąlygas. Ieškovo vertinimu, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Fortūnos žiedas“ v. UADB „ERGO Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-152/2007, analizuotų, tiek nagrinėjamoje byloje pateiktų Draudimo taisyklių punktai ir juose išdėstytos sąlygos identiškos, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Vitulas“ v. UADB „ERGO Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-91/2012, nurodomi draudimo taisyklių skirtumai apibrėžiant vagystės sąvoką iš tiesų neegzistuoja.
- Dėl draudimo sutarties aiškinimo. Ieškovas teigia, kad draudimo sutarties sąlygos negali būti laikomos aiškiomis, suprantamomis ir tinkamai atskleistomis kitai šaliai; nurodo, jog tiek jis, tiek liudytojas K. D. suprato, kad transporto priemonė buvo apdrausta nuo visų rizikų; byloje nepateikta įrodymų, jog kasatoriaus darbuotoja išaiškino sutarties nuostatas, kad, nustatęs didesnę draudimo įmoką, kasatorius neprisiėmė papildomos rizikos, nors šias aplinkybes įrodyti jį įpareigoja Draudimo įstatymo 96 straipsnio 6 dalis. Kadangi kasatorius buvo informuotas apie draudžiamos transporto priemonės naudojimą nuomai, tai, ieškovo manymu, atsisakydamas mokėti draudimo išmoką dėl to, kad transporto priemonė buvo pasisavinta asmens, kuris ją išsinuomojo iš ieškovo, kasatorius elgiasi nesąžiningai silpnesniosios draudimo sutarties šalies atžvilgiu. Ieškovas nurodo, kad byloje nėra įrodymų, kurie pagrįstų, jog automobilis buvo pasisavintas, taip pat jog pasisavinimas būtų įvykdytas ieškovo įgalioto asmens, kuris būtų su teisėto valdytojo žinia ir valia įgijęs teisę naudotis automobiliu. Išvada pagrindžiama aplinkybe, kad baudžiamojoje byloje konstatuotas sukčiavimo faktas, ši veika skiriasi nuo turto pasisavinimo, nes sukčiaujant turtas užvaldomas neteisėtai, panaudojant apgaulę, o ne teisėtai, sutarčių pagrindu, kaip turto pasisavinimo atveju. Kadangi nuomos sutartis negali būti laikoma įgaliojimu, tai nuomos sutarties pagrindu transporto priemonę naudojantis asmuo negali būti laikomas nuomotojo įgaliotiniu, o transporto priemonę perdavus nuomininkui panaudojant apgaulę negalima teigti, kad ši buvo perduota laisva jos valdytojo valia.
Daugiau atsiliepimų į kasacinį skundą nebuvo gauta.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl kasacinio teismo praktikoje suformuluoto draudimo sutarties sąlygų aiškinimo
Pagal CK 6.987 straipsnį draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis. Vadovaujantis draudimo teisinių santykių reguliavimu, pagrindinės draudimo sutarties sąlygos nurodomos draudimo liudijime (polise), jos gali būti detalizuojamos, papildomos atitinkamos rūšies draudimo taisyklėse, kurios yra sudėtinė draudimo sutarties dalis (CK 6.991, 6.992 straipsniai, Draudimo įstatymo 2 straipsnio 22 dalis). Draudimo rūšies taisyklėse turi būti nustatyti draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai (Draudimo įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai). Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad nedraudžiamieji įvykiai yra esminė draudimo sutarties sąlyga, todėl jie draudimo taisyklėse turi būti apibrėžti aiškiai ir nedviprasmiškai, o kai abejojama, draudimo sutarties sąlygos turi būti aiškinamos sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2002 m. gruodžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. D. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-1445/2002; kt.).
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl automobilio vagystės ar plėšimo, jei transporto priemonė pasisavinama asmenų, kurie su transporto priemonės savininko ar jos teisėtų valdytojų žinia ir valia buvo įgiję teisę naudotis apdrausta transporto priemone, pripažinimo draudžiamuoju įvykiu. Kasatorius (draudikas) savo skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą pripažinti transporto priemonės pasisavinimą nedraudžiamuoju įvykiu, taip nukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Vitulas“ v. UADB „ERGO Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-91/2012. Su šiuo kasatoriaus argumentu teisėjų kolegija sutinka dėl tokių motyvų:
CPK 4 straipsnyje (tiek redakcijoje, galiojusioje bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek redakcijoje, įsigaliojusioje nuo 2011 m. spalio 1 d. ir galiojusioje bylą nagrinėjant apeliacine tvarka) nustatytas reikalavimas užtikrinti vienodos teismų praktikos formavimą. Pasisakydamas dėl teismo precedento reikšmės, Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimuose yra pažymėjęs, kad Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, jog būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje nurodo, kad teismai suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika turi vadovautis ne a priori, o atsižvelgdami į visas nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes; konkrečiu atveju, siekiant nustatyti, ar nagrinėjamoje byloje nebuvo nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, būtina išsiaiškinti ne tik tai, kad kasatoriaus keliamu teisės klausimu yra suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktika, bet ir tai, ar teismas sprendime ar nutartyje, kuri skundžiama kasacine tvarka, iš tikrųjų nuo šios praktikos be teisinio pagrindo nukrypo.
Atsižvelgusi į tai, kad kasatoriaus nurodytoje kasacinio teismo byloje Nr. 3K-3-91/2012 spręstas ginčas dėl 2008 m. balandžio 24 d. (galiojant Transporto priemonių draudimo taisyklėmis (ERGO LIETUVA, TPDT-2007) Nr. 030) kasatoriaus sudarytos transporto priemonių kasko draudimo (įskaitant vagystės ir plėšimo atvejus) sutarties nuostatų aiškinimo; byloje žala kilo trečiajam asmeniui pasisavinus draudėjo išnuomotą automobilį (įtariamiesiems iškelta baudžiamoji byla pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl apgaulės būdu užvaldyto didelės vertės turto); draudėjas vertėsi automobilių nuoma, teisėjų kolegija konstatuoja, jog aprašytos ir nagrinėjamos bylų faktinės aplinkybės (ratio decidendi) sutampa, todėl teismas privalėjo vadovautis šia byla. 2012 m. kovo 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Vitulas“ v. UADB „ERGO Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-91/2012, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nurodęs, kad draudikas privalo užtikrinti sutarties sąlygų teisinį apibrėžtumą ir jų suderinamumą, draudimo taisyklėse pateiktos sąvokos turi būti kiek įmanoma aiškiau atskleistos, konkretizuotos, konstatavo, jog iš kasatoriaus Draudimo taisyklių 1.18 punkto nuostatos aišku, kad draudikas draudžia visus apdraustos transporto priemonės vagystės ir plėšimo atvejus, išskyrus tokius transporto priemonės pasisavinimo atvejus, kai transporto priemonė pasisavinta paties draudėjo ar jo įgalioto asmens ar kitų asmenų, kurie su jos savininko ar jos teisėtų valdytojų žinia ir valia buvo įgiję teisę naudotis apdrausta transporto priemone. Tokia draudiko pozicija nedrausti aptartos automobilio praradimo rizikos yra pakartota Draudimo taisyklių 4.2.1.6 punkte, kuriame aptarti nedraudžiamieji įvykiai, todėl darytina išvada, kad draudiko nuostata nedrausti transporto priemonės pasisavinimo atvejų, įvykdytų paties draudėjo ar jo įgalioto asmens ar kitų asmenų, kurie su transporto priemonės savininko ar jo teisėto valdytojo žinia ir valia įgijo teisę naudotis apdrausta transporto priemone, aiškiai ir nedviprasmiškai išreikšta tiek aptariant draudžiamuosius, tiek nedraudžiamuosius įvykius. Padarydamas priešingas išvadas nei nurodytos, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino Draudimo taisyklių nuostatas ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos analogiškose bylose. Kadangi dėl pirmiau išdėstytų priežasčių apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas, tai teisėjų kolegija nepasisako dėl subjekto, kuriam turėtų būti priteisiama draudimo išmoka (pirmasis kasacinio skundo argumentas).
Dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kasatorius tinkamai įvykdė CK 6.992 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas pareigas (supažindino ieškovą su Draudimo taisyklėmis ir įteikė jų kopijas), apeliacinės instancijos teismas pripažino įrodytu ieškovą turėjus tikslą verstis automobilio nuoma, individualių draudimo sutarties sąlygų dėl papildomos draudimo apsaugos nebuvo nustatyta, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas, būdamas verslininkas, galėjo suprasti jam taikomos draudimo apsaugos apimtis, jo argumentai dėl draudimo sutarties aiškinimo pripažintini nepagrįstais.
Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas teigia, kad automobilio vagystė negali būti laikoma šio pasisavinimu, įvykdytu draudėjo ar jo įgalioto asmens ar kitų asmenų, kurie su transporto priemonės savininko ar jo teisėto valdytojo žinia ir valia įgijo teisę naudotis apdrausta transporto priemone; byloje nėra įrodymų, kurie pagrįstų, kad automobilis buvo pasisavintas. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota, jog civilinių ir baudžiamųjų įstatymų skirtinga paskirtis bei skirtingi teisinio reglamentavimo principai lemia netapačią tam tikrų teisės institutų ir sąvokų reikšmę civiliniuose ir baudžiamuosiuose santykiuose. Baudžiamojoje teisėje nusikalstamos veikos neteisėtai užvaldant (įgyjant) svetimą turtą pagal įvairius požymius kvalifikuojamos kaip atskiri nusikaltimai (vagystė, plėšimas, sukčiavimas ir kt.), tačiau civiliniuose santykiuose toks kvalifikavimas gali neturėti esminės reikšmės. Atsižvelgiant į nurodytą, aiškinant Draudimo taisyklių 1.18 punkto nuostatą, apibūdinančią išimtį, kai vagystė ar plėšimas nelaikomi draudžiamuoju įvykiu, esminę reikšmę turi ne baudžiamojoje byloje kaltinamajam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėtį nusakantys terminai, tačiau konstatuotas turto netekimo faktas; turtas gali būti užvaldytas kito asmens atvirai ar slapta, jis gali būti iš teisėto valdymo neteisėtai išgautas panaudojant fizinę jėgą, prievartą, apgaulę, taip pat teisines priemones, pavyzdžiui, sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Olegas ir sūnūs“ v. UAB „Lietuvos žemės ūkio banko draudimas“, bylos Nr. 3K-7-175/2003).
Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą atsiliepimo į kasacinį skundą argumentą, kad tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Vitulas“ v. UADB „ERGO Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-91/2012, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Fortūnos žiedas“ v. UADB „ERGO Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-152/2007, nurodomi Draudimo taisyklių punktai ir juose išdėstytos sąlygos yra identiškos. Teisėjų kolegija pažymi, kad 2012 m. kovo 13 d. nutartyje konstatuota, jog sprendžiant bylą taikytose draudimo taisyklėse yra aptarti atvejai, kurie nelaikytini vagyste draudžiamojo įvykio prasme, o 2007 m. kovo 16 d. nutartyje vertintose taisyklėse šie požymiai nebuvo aprašyti, todėl nėra teisinio pagrindo kvestionuoti įsiteisėjusia 2012 m. kovo 13 d. kasacinio teismo nutartimi nustatytų aplinkybių bei teismo padarytų išvadų.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, dėl to neteisingai išsprendė šalių ginčą, todėl skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, turi būti perskirstomos apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
Kadangi ieškovas buvo atleistas nuo dalies (1795 Lt) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimo, tai, atmetus jo reikalavimus, žyminio mokesčio dalis į valstybės biudžetą nepriteisiama (CPK 96 straipsnio 2 dalis).
Kasatorius (atsakovas), pateikdamas kasacinį skundą, sumokėjo 2195 Lt žyminio mokesčio, kuris, patenkinus kasacinį skundą, priteistinas iš ieškovo (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad kasatorius apeliacinės instancijos teisme turėjo 1500 Lt, o kasaciniame teisme – 2420 Lt išlaidų, sumokėtų už advokato pagalbą. Kasatorius prašo šias išlaidas priteisti iš ieškovo. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatas, šių išlaidų atlyginimas mažintinas iki 3530 Lt (CPK 98 straipsnio 2 dalis).
Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme patirta 108,8 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 10 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, bylą nagrinėjant kasaciniame teisme patirta 41,60 Lt bylinėjimosi išlaidų. Kadangi kasacinis skundas tenkinamas ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas ieškinį atmesti, tai šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš ieškovo (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 20 d. sprendimą ir 2012 m. balandžio 18 d. papildomą sprendimą panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. birželio 7 d. sprendimą ir 2010 m. birželio 13 d. papildomą sprendimą.
Priteisti atsakovui UADB „ERGO Lietuva“ (juridinio asmens kodas 110012799) iš ieškovo A. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 5725 (penkis tūkstančius septynis šimtus dvidešimt penkis) Lt bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
Priteisti valstybei iš ieškovo A. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 150,4 Lt (vieną šimtą penkiasdešimt litų 40 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Sigitas Gurevičius
Algis Norkūnas
Juozas Šerkšnas