Civilinė byla Nr. e2-219-589/2021
Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00020-2021-6
Procesinio dokumento kategorijos: 2.4.2.13;
(S)
2.6.11.1;3.2.6.1
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. gegužės 26 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rita Dambrauskaitė,
Sekretoriaujant Angelei Andrikonienei,
Dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ atstovui advokatui G. B.,
Atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ atstovui T. V.,
Viešame teismo posėdyje nuotoliniu būdu išnagrinėjo civilinę bylą dėl įpareigojimo parduoti turtą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „ Swedbank lizingas“ , ir
Teismas
n u s t a t ė :
1. Ieškovė, uždaroji akcinė bendrovė „Nekilnojamojo turto valdymas“ ( toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą bei prašo įpareigoti atsakovę UAB „Swedbank lizingas“ parduoti turtą – 58346/104396 dalis pastato – įstaigos, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), 3/5 dalis kitų inžinierinių statinių – kiemo statinių, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), 0,2128 ha sklypo dalies ( 0,1281 ) unikalus numeris (duomenys neskelbtini) ( nuomos teisė), adresu (duomenys neskelbtini) ieškovei už ne didesnę kaip 116 323,50 Eur kainą. Taip pat prašo priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovės.
2. Nurodo, kad ieškovė ir UAB „Swedbank lizingas“ 2009-03-20 sudarė lizingo sutartį Nr. LT081652, pagal kurios sąlygas lizingo davėjas įgijo nuosavybės teise iš trečiojo asmens „Swedbank“, AB turtą -58346/104396 dalis pastato – įstaigos, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), 3/5 dalis kitų inžinierinių statinių – kiemo statinių, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), 0,2128 ha sklypo dalies ( 0,1281 ) unikalus numeris (duomenys neskelbtini) ( nuomos teisė), adresu (duomenys neskelbtini) ir perdavė jį lizingo gavėjui valdyti ir naudoti verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą sutartyje numatytą kainą turtas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise.
3. Atsakovė 2018-02-27 pateikė ieškovei pranešimą Nr. 01-30-6984 „ Dėl įsiskolinimo ir vienašalio sutarčių nutraukimo“, kuriame atsakovė nurodė, jog ieškovė laiku nesumokėjo įmokų, nurodytų sutartyje. Pranešimo pateikimo metu visa ieškovės skola 120 kalendorinę vėlavimo dieną yra 33 548,20 Eur. Pranešimu atsakovė taip pat informavo ieškovę, kad nuo 2018-03-30, ieškovei nesumokėjus visos pagal sutartį pradelstos skolos, atsakovė vienašališkai nutrauks sutartį.
4. Ieškovė, reaguodamas į gautą pranešimą, atsakovei 2018-03-29 pateikė du pranešimus dėl skolos dengimo ir mokėjimo pavedimo kopiją, kuriais informavo atsakovę, kad įsiskolinimą pagal sutartį 7400 Eur sumai padengė.
5. Nurodo, jog atsakovė vienašališkai nutraukė sutartį prieš terminą bei informavo ieškovę, kad sutartis yra laikoma vienašališkai nutraukta atsakovės iniciatyva, o ieškovė privalo grąžinti atsakovei sutarties pagrindu valdyti, naudotą turtą. Atsakovė 2018-05-03 turtą vienašališkai atsiėmė, tai įformindama vienašaliu turto priėmimo aktu.
6. Atsakovė, siekdama realizuoti turtą, 2020-12-18 pateikė pasiūlymą ieškovei įsigyti turtą, sumokant turto likutinę vertę – 167 158,52 Eur, debitorinį įsiskolinimą – 2770,30 Eur, kitas papildomas išlaidas, susijusias su turto paruošimu pardavimui -3401,40 Eur, t.y. iš viso už 173 330,22 Eur kainą.
7. Ieškovė informavo atsakovę, kad svarsto galimybę įsigyti turtą, tačiau ji neturi galimybės per trumpą laiką sumokėti pasiūlyme nurodytos sumos. Ieškovė taip pat nurodė, kad surado potencialų pirkėją – UAB „Estero“, kuris norėtų įsigyti turtą pasiūlyme nurodytomis sąlygomis.
8. Atsakovė pateikė ieškovei raštą 2021-01-13 „Dėl bendrovės surastų pirkėjų įsigyti turtą“, kuriame pažymėjo, kad atsakovė gavo trečiojo asmens UAB „Kardos“ pasiūlymą dėl turto įsigijimo bei tai, kad UAB „Kardos“ už norimą įsigyti turtą gali pasiūlyti didesnę kainą.
9. Ieškovė nesutiko su atsakovės atliktu turto vertinimu, kadangi ieškovės nuomone, atsakovas turėjo pasitelkti nepriklausomus turto vertintojus, kad būtų atliktas nepriklausomas turto vertinimas, tačiau atsakovė nenurodė, kokiu būdu nustatyta turto rinkos vertė. Be to, atsakovė turtą nuomoja tretiesiems asmenims ir gauna iš turto nuomos pajamas. Atsakovė nepatiria jokių išlaidų, susijusių su turto išlaikymu.
10. Nurodo, jog šiuo nagrinėjamu atveju, protingumo ir sąžiningumo principų įgyvendinimas pasireiškia tuo, kad pirmiausia turi būti suteikta galimybė išsipirkti turtą būtent buvusiam lizingo gavėjui ( ieškovei). Lizingo gavėjas nuo sutarties įsigaliojimo momento pradėjo įgyvendinti savo teisę įsigyti nuosavybės teisę į turtą, periodinėmis įmokomis palaipsniui išpirkdamas turtą iš lizingo davėjo ( atsakovės). Ieškovė sutartį vykdė ilgą laiką. Turto išsipirkimo pabaiga -2019-03-30, t.y. buvo likę mažiau nei vieneri metai iki visiško turto išpirkimo, dėl ko ieškovė sutarties nutraukimo metu jau buvo sumokėjusi reikšmingą turto išpirkimo sumą, sudarančią daugiau nei pusę visos neišpirktos turto vertės.
11. Nurodo, jog turtas turi būti parduodamas būtent ieškovei, tokiu būdu išnaudojant galimybę susidariusią situaciją išspręsti abiem šalims ekonomiškiausiu ir priimtiniausiu būdu, ką konkliudentiniais veiksmais pripažino atsakovė, pateikdama 2020-12-18 ieškovei pasiūlymą įsigyti turtą už 173 330,22 Eur kainą.
12. Ieškovė priėmė atsakovės pasiūlymą įsigyti turtą, tačiau ieškovei nėra žinoma galutinė turto išpirkimo kaina. Atsakovės pasiūlyme nurodyta kaina turi būti mažinama, kadangi atsakovė turtą nuomoja trečiajam asmeniui ir gauna nuomos mokestį. Be to, atsakovė jokių su turto išlaikymu, susijusių išlaidų nepatiria. Todėl turto išpirkimo kaina turi būti sumažinta atsakovės gauto nuomos mokesčio ir bet kokios kitos atsakovės iš turto gaunamos naudos suma, ne mažesne kaip 57 006,72 Eur, o turtas parduodamas ieškovei už ne didesnę kaip 116 323,50 Eur sumą.
13. Atsakovės su turtu susijusi turtinė nauda iki pat turto realizavimo pabaigos, įskaitant, bet neapsiribojant, pajamas iš turto nuomos, bet kokią kitą naudą ir turto realizavimo kainą, yra skirta lizingo davėjo ( atsakovės) nuostolių sumažinimui. Atsakovė nepatiria jokių išlaidų, susijusių su turto išlaikymu, tačiau reikalauja ieškovės atlyginti su turto išlaikymu susijusias išlaidas.
14. Pažymi, kad atsakovė pasiūlyme nurodė turto išsipirkimo kainą, kuri kompensuoja visus jo patirtus nuostolius, įskaitant ir negautą pelną. Nesumažinus turto išpirkimo kainos atsakovės gautomis pajamomis iš turto nuomos ir kita gauta nauda nuo turto vienašališko atsiėmimo iš ieškovės, atsakovo gaunama nauda būtų didesnė nei jo patirti nuostoliai dėl sutarties nutraukimo.
15. Pateiktame dublike ieškovė nurodo, kad teismas gali įpareigoti šalis sudaryti sutartį esant pakankamam pagrindui, kurio priežastys gali būti imperatyvios teisės normos, asmens įpareigojimas sudaryti sutartį, būtinumas apginti silpnesnės šalies interesus, viešąją tvarką, geros moralės principus. Ieškovo reikalavimas įpareigoti atsakovą parduoti turtą ieškovui, grindžiamas: 1) imperatyvia įstatymo normą, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.158 straipsnyje; 2) atsakovo savanorišku įsipareigojimu parduoti turtą ieškovui sudarant sutartį ir pateikiant 2020-12-18 pasiūlymą Nr. SL-SR-20-724; 3) būtinybe ginti silpnesnės šalies – ieškovo, kaip buvusio lizingo gavėjo, interesus, kartu užtikrinant abiejų šalių pusiausvyrą.
16. Pažymi, kad tuo atveju, jei būtų taikomi pirkimo – pardavimo išsimokėtinai sutarčių nutraukimo teisiniai padariniai, tai ieškovas yra sumokėjęs daugiau kaip pusę turto išpirkimo kainos, nurodytos sutartyje, atsakovas apskritai net neturėtų teisės reikalauti grąžinti turtą ( CK 6.414 straipsnio 1 dalis). Būtent turto pardavimas ieškovui atitiktų imperatyvių teisės normų, įskaitant įtvirtintų CK 6.158 straipsnyje, reikalavimus.
17. Nurodo, kad ieškovas reikalauja įpareigoti atsakovą parduoti turtą remiantis atsakovo savanorišku įsipareigojimu parduoti turtą ieškovui sudarant sutartį ir pateikiant pasiūlymą. Šiuo atveju atsakovo gauta bendra finansinė nauda, kuri būtų ne mažesnė kaip 423 330,22 Eur, įskaitant sumokėtas turto išpirkimo įmokas iki sutarties nutraukimo, netgi viršys sutartyje nustatytą turto išpirkimo kainą – 386 005,56 Eur, o dėl sutarties nutraukimo patirti nuostoliai bus atlyginti atsakovui. Be to, atsakovas, 2020-12-18 pateikdamas ieškovui pasiūlymą įsigyti turtą už 173 330,22 Eur kainą, ne tik pripažino ieškovo pirmumo teisę išpirkti turtą , bet ir atitinkamai laisva valia įsipareigojo turtą parduoti ieškovui tuo atveju, jei ieškovas sutiktų turtą nupirkti.
18. Pažymi, kad atsakovo nurodytos turto pardavimo kliūtys: šalys nėra susitarusios dėl esminės nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties sąlygos ( kainos, atsiskaitymo už parduotą turtą tvarkos, nuosavybės teisės perėjimo momento, turto perdavimo ir t.t.), yra dirbtinės kliūtys, deklaratyvaus pobūdžio, kadangi šioje stadijoje nėra būtinybės detaliai aptarti visas turto pirkimo sąlygas ir tuo labiau procedūrinius klausimus. Be to, teismas, priimdamas sprendimą, kuriuo atsakovas įpareigojamas atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, teismas sprendime nustato terminą, per kurį sprendimas turi būti įvykdytas. Visos turto pirkimo pardavimo procedūros turės būti suderintos ir atliktos per teismo sprendime nurodytą terminą.
19. Ieškovo nuomone, šioje byloje taip pat egzistuoja būtinybė ginti silpnesnės šalies – ieškovo, kaip buvusio lizingo gavėjo interesus, kartu užtikrinant abiejų šalių interesų pusiausvyrą. Pažymi, kad nutraukus lizingo sutartį, teisingos restitucijos taikymas ieškovo atžvilgiu negalimas, dėl ko ieškovo teisių apsauga turi būti užtikrinta kitu būdu – įpareigojant atsakovą parduoti turtą ieškovui. Priešingu atveju yra pagrindo manyti, kad atsakovas , gavęs didesnę turtinę naudą, nei jo patirti nuostoliai, piktnaudžiaus savo geresne padėtimi ir vadovaudamasis sutarties punktu negrąžins ieškovui sumokėtų turto išpirkimo įmokų, viršijančių atsakovo patirtus nuostolius, kas lems tolesnių ginčų tarp šalių kilimą. Ieškovo reikalavimas įpareigoti atsakovą parduoti turtą ieškovui ne tik geriausiai užtikrintų šalių interesus, atitiktų visišką nuostolių atlyginimo principą ir tinkamą atsakomybės ieškovui taikymą, bet ir nepažeistų kitų ieškovo kreditorių teisių ir teisėtų interesų. Pažymi, kad ieškovas yra finansiškai pajėgus įsigyti turtą ir sumokėti ne tik sumažintą turto kainą, bet ir atsakovo pasiūlyme nurodytą turto išpirkimo kainą.
20. Pažymi, kad atsakovas pasiūlė ieškovui įsigyti turtą sumokant turto likutinę vertę -167 158,52 Eur, debitorinį įsiskolinimą -2770,30 Eur, kitas papildomas išlaidas, susijusias su turto paruošimu pardavimui -3401,40 Eur, t.y. viso už 173 330,22 Eur kainą. Tačiau pasiūlyme nurodyta kainą turi būti mažinama. Priešingu atveju, turto išpirkimo kainos nesumažinus atsakovo gautomis pajamomis iš turto nuomos ir kita gauta nauda nuo turto vienašališko atsiėmimo iš ieškovo, atsakovo gaunama nauda būtų didesnė nei jo patirti nuostoliai dėl sutarties nutraukimo bei pažeistų CK 6.574 straipsnyje ir 6.251 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą visišką nuostolių atlyginimo principą.
21. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas pažymėjo, kad šioje nagrinėjamoje byloje, turėtų būti vertinama kaip turėtų būti kvalifikuojama finansinė nauda, kurią atsakovas gavo po sutarties nutraukimo ir tai, ar ieškovė turi teisę reikalauti, kad jai, kaip buvusiai lizingo gavėjai, būtų parduotas turtas. Pažymėjo, kad lizingo davėjas, sutikdamas lizinguoti išperkamą daiktą, turi tik finansinę naudą, bet ne turtinę. Finansinis interesas apibrėžiamas kaip neišpirkta turto vertė ir palūkanos, kurios buvo planuojamos gauti iš sudarytos lizingo sutarties. Atsakovas daugiau nei du metus nesiėmė jokių priemonių, kad nutraukus lizingo sutartį, turtas būtų parduotas per įmanomai trumpiausius terminus. Atsakovas išnuomojo turtą ir gavo pajamas, kas ieškovo nuomone turėtų atpirkti atsakovo finansinį interesą. Mano, kad turėtų būti taikoma analogija dalinant finansinę naudą, kuri taikoma nutraukus lizingo sutartį.
22. Pažymėjo, kad ieškovė pasirinko tokį teisių gynimo būdą, kadangi iš atsakovo veiksmų galima suprasti, kad atsakovas net neketina grąžinti gautos naudos. Atsakovas pateikė pasiūlymą pirkti nekilnojamąjį turtą. Nustatydamas nekilnojamojo turto vertę, atsakovas rėmėsi neišpirkta turto verte, tačiau ieškovo nuomone, nekilnojamojo turto vertė turėtų būti mažinama gauto nuomos mokesčio dydžiu, kuris ieškovės preliminariais skaičiavimais yra 57 000 Eur. Ieškovė sutiko pirkti nekilnojamąjį turtą, tačiau nesutiko su nekilnojamojo turto kaina. Ieškovo nuomone, įpareigojimas atsakovui sudaryti nekilnojamojo turto pardavimo sandorį, atitiktų bendradarbiavimo pareigą, kadangi atsakovas šioje situacijoje kaip lizingo davėjas, nutraukus sutartį, turi pareigą realizuoti nekilnojamąjį turtą. Atsakovas, atsisakydamas parduoti nekilnojamąjį turtą, pažeidžia bendradarbiavimo pareigas, kurios yra imperatyvi tarp lizingo davėjo ir lizingo gavėjo. Lizingo davėjo pareiga yra ta, kad lizingo gavėjo interesai neturėtų būti pažeidžiami daugiau nei būtina.
23. Nurodė, kad ieškovė nesutinka su atsakovo argumentais, kad ji nėra finansiškai pajėgi sumokėti visos sumos, jeigu būtų nustatytas įpareigojimas, sudaryti nekilnojamojo turto sandorį. Jeigu atsakovas abejoja 2020 metų balanso duomenimis, tokiu atveju galima būtų remtis 2019 metų balanso duomenimis, kurie pagrindžia, kad ieškovė turi galimybę įvykdyti prievolę.
24. Atsakovė UAB „Swedbank lizingas“ pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su pareikštu ieškiniu nesutinka.
25. Nurodo, jog 2009-03-20 ieškovė ir atsakovė sudarė lizingo sutartį Nr. LT081652, kuria ieškovei valdyti ir naudoti buvo perduotas nekilnojamasis turtas – 58346/104396 dalis pastato - įstaigos, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), 3/5 dalis kitų inžinierinių statinių - kiemo statinių, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), 0,2128 ha sklypo dalies ( 0,1281), unikalus numeris (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) (nuomos teisė). Ieškovė netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, todėl 2018-02-27 pranešimu Nr. 01-30-6984 atsakovė vienašališkai nutraukė sutartį ir pareikalavo grąžinti jos pagrindu valdytą ir naudotą turtą. Kadangi ieškovė atsisakė vykdyti teisėtą atsakovės reikalavimą ir grąžinti turtą, 2018-05-03 atsakovė vienašališkai perėmė turto valdymą. Po turto perėmimo iš ieškovės, atsakovė ėmėsi veiksmų, kad turtas būtų parduotas tretiesiems asmenims.
26. 2018-06-25 ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama vienašalį sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu ir įpareigoti atsakovę tęsti sutarties vykdymą. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra konstatuota, kad sutartis buvo nutraukta teisėtai ir pagrįstai.
27. 2019-01-16 ieškovė kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą, prašydama priteisti jai nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, valdytą pagal kitą šalių sudarytą lizingo sutartį. Šis ieškovės reikalavimas taip pat buvo atmestas 2019-06-17 sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-370-357/2019. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, sprendimas buvo galioti nepakeistas.
28. Ieškovė reiškia reikalavimą, kuriuo prašoma įpareigoti atsakovę parduoti turtą ieškovei už ne didesnę nei 116 323,50 Eur kainą. Ieškovė teigia, kad atsakovė turi prievolę parduoti turtą ieškovei ir siekia įpareigoti atsakovę šią prievolę vykdyti natūra. Tenkinus tokį ieškinio reikalavimą, atsakovė būtų įpareigota su ieškove sudaryti turto pirkimo pardavimo sutartį. Kadangi turtas yra nekilnojamasis turtas, tai tokiam sandoriui yra privaloma notarinė forma. Mano, kad ieškovės pasirinktas teisių gynimo būdas yra akivaizdžiai neleistinas ir neįmanomas, kadangi yra siekiama teismo keliu įpareigoti atsakovę su ieškove sudaryto notarinės formos sandorį.
29. CK 6.156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Atvejai kuomet sutarčių laisvės principas ir asmens teisė laisvai apsispręsti dėl sutarties sudarymo gali būti ribojama tik aiškiai įstatyme numatytais atvejais arba kilti iš asmens savanoriško įsipareigojimo sudaryti sutartį. Jokiais kitais atvejais asmuo negali būti įpareigotas sudaryt sutartį. Tokiu atveju, ieškovė privalo įrodyti, kad egzistuoja įstatyme numatyta išimtis iš sutarčių laisvės principo ir atsakovė gali būti priversta sudaryti sutartį, kurios sudaryti nepageidauja. Tokių aplinkybių ieškovė neįrodė. Ieškovė nenurodė konkrečios įstatymo normos, kuri imperatyviai įpareigotų atsakovę sudaryti pirkimo pardavimo sutartį ar kad atsakovė būtų savanoriškai įsipareigojusi parduoti turtą ieškovei.
30. Nurodo, jog atsakovė savo pareigas po vienašalio sutarties nutraukimo vykdė tinkamai, t.y. atsakovė nedelsdama siekė perimti turto valdymą bei ėmėsi priemonių tam, kad turtas būtų parduotas už rinkos kainą. Atsakovė taip pat tinkamai rūpinosi turto išlaikymu ir priežiūra. Pažymi, kad atsakovės elgesys yra visiškai teisėtas, natūralus ir įprastas lizingo sutarties nutraukimo atveju. Atsakovė deda visas pastangas, kad turtas būtų parduotas už maksimalią įmanomą kainą, tačiau tai yra neįmanoma, kadangi ieškovė nevykdo savo pareigos bendradarbiauti su atsakove po sutarties nutraukimo. Ieškovė po vienašalio sutarties nutraukimo nesielgia sąžiningai ir nesiekia, kad turtas būtų parduotas operatyviai bei už didžiausią įmanomą kainą. Ieškovė siekia sudaryti dirbtines ir nepagrįstas kliūtis turto pardavimui ir taip pažeidžia atsakovės interesus.
31. Atsakovės nuomone, turtas turėtų būti parduotas ir tik tuomet sprendžiama, ar yra pagrindas taikyti dvišalę restituciją bei grąžinti dalį ieškovės sumokėtų turto išpirkimo įmokų, ar nėra. Toks situacijos sprendimo būdas būtų ne tik racionalus, bet ir atitiktų abiejų šalių teisėtus interesus. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad šalių santykiai po lizingo sutarties nutraukimo turėtų būti sprendžiami būtent tokiu būdu.
32. Vykdydama bendradarbiavimo pareigą, atsakovė pasiūlė ieškovei įsigyti turtą, atlyginant visus dėl sutarties nutraukimo ieškovės patirtus nuostolius, tačiau šis pasiūlymas negali būti laikomas atsakovės savanorišku įsipareigojimu parduoti turtą ieškovei. Be to, ieškovė šio pasiūlymo nepriėmė, t.y. per pasiūlyme nurodytą terminą ieškovė nepareiškė noro įsigyti turto, o gerokai po pasiūlymo galiojimo pabaigos išreiškė norą įsigyti turtą už ženkliai mažesnę kainą. Reikšdama ieškinį, ieškovė pripažino faktą, kad turto išpirkimas yra negalimas dėl to, kad iškilo būtinybė nustatyti jo pardavimo kainą. Mano, kad ieškovė pripažįsta, kad šalys nėra susitarusios dėl esminės nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutarties sąlygos - daikto kainos. Nekilnojamojo daikto kaina yra esminė pirkimo pardavimo sutarties sąlyga.
33. Nurodo, jog šalys nėra susitarusios ir dėl kitų pirkimo pardavimo sutarties, kurią teismo sprendimu būtų įpareigota sudaryti atsakovė, sąlygų. Šalys nėra aptarusios atsiskaitymo už turtą tvarkos, nuosavybės teisės perėjimo momento, turto perdavimo sąlygų ir daugybės kitų sąlygų, kurios įprastai būna numatytos nekilnojamojo daikto pirkimo - pardavimo sutartyse.
34. Pažymi, kad ieškovė nepateikė jokių duomenų, kad ji yra finansiškai pajėgi sumokėti 116 323,50 Eur sumą.
35. Nurodo, jog nesutinka su ieškovės teiginiais, kad ji turi teisę pretenduoti į pajamas, kurias turtas atneša po sutarties nutraukimo. Vienašalis sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo jos vykdymo. Nuo sutarties nutraukimo momento atsakovė, kaip vienintelis ir teisėtas turto savininkas ir valdytojas, atgavo teisę gauti pajamas iš turto naudojimo. Teisė į turto generuojamas pajamas vienareikšmiškai priklauso atsakovei, o tai lemia, kad ieškovė neturi teisės reikalauti šiomis pajamomis sumažinti ieškovės prievolių atsakovei dydį.
36. Pažymi, kad iki šios bylos iškėlimo atsakovė turėjo kelis potencialius pirkėjus susidomėjusius turto įsigijimu, tačiau dėl iškeltos bylos ir taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pastarieji prarado susidomėjimą turtu. Jei atsakovei būtų pavykę parduoti turtą, tai ji būtų galėjusi ne tik atgauti visa tai, ką buvo tikimasi gauti tinkamo sutarties įvykdymo atveju, bet ir gauti didesnę sumą. Šią sumą atsakovė, vadovaudamasi nuosekliai suformuota kasacinio teismo praktika būtų galėjusi grąžinti ieškovei, t.y. turtas galėjo būti realizuotas abiejų šalių interesus atitinkančiu būdu.
37. Pažymi, kad ne visos iš turto nuomos gautos pajamos galėtų būti laikomos atsakovės gautu pelnu. Nuo gautų pajamų turi būti sumokėtas pelno mokestis bei kiti taikytini mokesčiai. Iš gautų nuomos pajamų taip pat yra dengiamos kitos atsakovės patiriamos išlaidos. Visos šios išlaidos yra susijusios su sutarties nutraukimu ir su turtu. Tuo tarpu, ieškovė nepatiria jokių su turtu susijusių išlaidų, tačiau nori gauti visas jo duodamas pajamas, nepaisant to, kad turtas nuosavybės teise priklauso atsakovei ir visos turto duodamos pajamos yra atsakovės darbo pasekmė. Ieškovės noras pretenduoti į turto nuomos pajamas yra visiškai nepagrįstas, be to pažeistų protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus.
38. Pateiktame dublike atsakovė pažymi, kad CK 6.156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Tai reiškia, kad civilinių teisinių santykių subjektai ( tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys) patys sprendžia, sudaryti konkrečią sutartį ar jos nesudaryti. Versti kitą asmenį sudaryti sutartį draudžiama, išskyrus atvejus, kai pareiga sudaryti sutartį nustato įstatymai ar savanoriškas įsipareigojimas sudaryti sutartį.
39. Dublike ieškovė nurodo, kad atsakovės pareiga parduoti ieškovui nekilnojamąjį turtą numatyta CK 6.158 straipsnyje, reglamentuojančiame sąžiningumą ir sąžiningą dalykinę praktiką. Sąžiningumas yra svarbus sutartiniuose santykiuose, tačiau šis bendro pobūdžio reikalavimas nėra ir negali būti pagrindas versti kitą asmenį sudaryti sutartį.
40. Nurodo, jog šioje byloje sprendžiamas ginčas dėl ieškovės ir atsakovės tarpusavio santykių po vienašalio lizingo sutarties nutraukimo. Nutraukus sutartį, sutartiniai santykiai tarp šalių pasibaigia, sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo. Šiuo metu ieškovės ir atsakovės sutartiniai santykiai, susiję su turtu, yra pasibaigę ir nauji sutartiniai santykiai galėtų būti sukurti tik pagal CK nustatytas taisykles, t.y. šalims laisva valiai sudarius įstatymo nedraudžiamą sutartį. Nauji sutartiniai santykiai negali būti sukurti teismo sprendimu prieš vienos iš šalių valią.
41. Nesutinka su ieškovės teiginiais, kad atsakovė savanoriškai yra įsipareigojusi parduoti turtą ieškovei. Pažymi, kad atsakove siūlė ieškovei įsigyti turtą sumokant pasiūlyme nurodytą kainą, kartu nurodydama, jog pasiūlymas galioja 12 kalendorinių dienų nuo pasiūlymo išsiuntimo. Atsakovė pateikė ieškovei ofertą, kurioje buvo nurodytas jos akceptavimo terminas. Per ofertoje nurodytą terminą ieškovė jos neakceptavo, todėl oferta neteko galios. Atsakovė nesutinka parduoti turto pagal ieškovo pateiktą priešpriešinę ofertą, t.y. ženkliai mažesnę ir rinkos sąlygų neatitinkančią kainą.
42. Nurodo, kad ieškovė yra verslo subjektas, todėl ji laikytinas lygiaverte atsakovei. Be to, ieškovė yra pakankamai stambus verslo subjektas, turintis ilgametę patirtį įsigyjant, valdant ir naudojant nekilnojamojo turto objektus, todėl tokio pobūdžio teisiniuose santykiuose, ieškovė yra sukaupusi reikiamą patirtį ir kvalifikaciją. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad ieškovė yra silpnesnioji šalis ar jos interesai turėtų būti prioritetiškai ginami. Be to mano, kad ieškovė nėra finansiškai pajėgi įsigyti turtą, nes pateikia klaidinančią ir tikrovės neatitinkančią informaciją apie savo finansinę padėtį. Iš ieškovės įvairiems kreditoriams išieškojimus vykdo antstoliai. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė nutartį administracinėje byloje, kuria paliko galioti Valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo aktą, nurodantį ieškovei sumokėti valstybei 6 517 901,36 Eur pridėtinės vertės mokesčio, 3 431 505,31 Eur pridėtinės vertės mokesčio delspinigių ir 1 862 257,00 Eur baudą. Ieškovė yra įpareigota sumokėti valstybei 11 811 663,67 Eur sumą.
43. Pažymi, kad ieškovės balanse nurodyti duomenis yra netikslūs. Ieškovė turi 34 653 281,72 Eur mokėtiną sumą pagal vekselius, kuri yra išieškoma ir suma nėra įtraukta į balansą. Į balansą taip pat nėra įtraukta valstybei mokėtina suma. Dėl to, ieškovės pateiktas balansas ar kiti duomenys negali būti laikomi patikimais įrodymais apie ieškovės turtinę padėtį.
44. Mano, kad ieškovė neturi finansinių galimybių įsigyti turtą. Ieškovės finansinė padėtis yra prasta, kas tik dar kartą patvirtina ieškovės nesąžiningumą.
45. Nekilnojamojo turto kainą tretiesiems asmenims, įskaitant ir ieškovę, turi teisę nustatyti tik turto savininkas - atsakovė. Turto valdymą iš ieškovės atsakovė perėmė 2018-05-03 ir nuo to laiko ieškovė negalėjo daryti jokio poveikio turtui. Atitinkamai ieškovė negalėjo prisidėti ir jokia apimtimi neprisidėjo prie turto duodamų pajamų, todėl nėra visiškai jokio pagrindo teigti, kad ieškovei turi tekti visa turto duodama finansinė nauda, net ir po to kai lizingo sutartis buvo vienašališkai nutraukta dėl ieškovės kaltės.
46. Teismo posėdyje atsakovo atstovas pažymėjo, kad jų nuomone ieškovė pasirinko netinkamą savo teisių gynimo būdą. Galiojantis sutarties laisvės principas, draudžia asmenį versti sudaryti sutartį. Po lizingo sutarties nutraukimo turėtų būti sprendžiama dėl restitucijos taikymo, bet ne įpareigojimą sudaryti pirkimo pardavimo sutartį. Nei viena teisės norma neįpareigoja lizingo davėjo parduoti nekilnojamąjį turtą.
Teismas
k o n s t a t u o j a:
47. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad UAB „Swedbank lizingas“ 2018-02-27 pranešimu Nr. 01-30-6984 informavo UAB „Nekilnojamasis turto valdymas“, kad UAB „Nekilnojamasis turto valdymas“ laiku nesumokėjo įmokų pagal lizingo sutartis Nr. LT080347 ir Nr.LT081652, t.y. už 120 kalendorinių dienų 33 548,20 Eur. ir kad, nuo 2018-03-30 nesumokėjus visos pagal sutartis pradelstos skolos, UAB „Swedbank lizingas“ vienašališkai nutrauks sutartį. UAB „Swedbank lizingas“ 2018-04-09 pranešime Nr. SL-SR/18-900, kuriame nurodoma, kad UAB „Swedbank lizingas“ gauta įmoka pagal lizingo sutartį Nr. LT081652 bus paskirstoma laikantis CK nustatytos įmokos paskirstymo tvarkos, t.y. pirmiausia bus nukreipta palūkanų įmokų, paskaičiuotų pagal lizingo sutartį Nr. LT081652 dengimui. Padengus šias įmokas likusi suma bus skirta palūkanų įmokų , paskaičiuotų pagal lizingo sutartį Nr. LT080347, dengimui. Dėl priešpriešinių reikalavimų įskaitymo, UAB „Swedbank lizingas“ nurodė, kad UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ neturi galiojančios reikalavimo teisės į lizingo bendrovę, todėl priešpriešinis reikalavimo įskaitymas yra negalimas. Taip pat UAB „Swedbank lizingas“ nurodė, kad 2018-04-09 UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ įsiskolinimas pagal lizingo sutartis sudaro 26148,20 Eur. Kadangi įmokos nebuvo sumokėtos, UAB „Swedbank lizingas“ vienašališkai nutraukė lizingo sutartis. 2018-05-29 UAB „Swedbank lizingas“ informavo UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“, kad vienašališkai atsiima nekilnojamą turtą : 58346/104396 dalį pastato – įstaigos, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančios adresu (duomenys neskelbtini), 3/5 dalis kitų inžinierinių statinių - kiemo statinių ( aikštelės b1-b5), unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančios adresu (duomenys neskelbtini), kuriuo UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ naudojosi pagal lizingo sutartį Nr. LT081652. Ieškovė UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl UAB „Swedbank lizingo“ sutarčių Nr. LT080347 ir Nr.081652 vienašališko nutraukimo pripažinimo negaliojančiu, įpareigojant atnaujinti lizingo sutarčių galiojimą. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-10-22 sprendimu, UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ieškinys – atmestas. Vilniaus apygardos teismo 2019-11-21, Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas paliktas nepakeistas. UAB „Swedbank lizingas“ 2020-12-18 pasiūlymu Nr. SL-SR-20-724 pasiūlė ieškovei įsigyti nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), sumokant už nekilnojamąjį turtą: turto likutinę vertę 167 158,52 Eur, debitorinį įsiskolinimą 2770,30 Eur, kitas papildomas išlaidas, susijusias su turto paruošimu pardavimui 3401,40 Eur.
48. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso ( toliau – ir CK ) 6.154 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus ( ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Pagal sutarčių teisėje galiojantį sutarties laisvės principą civilinės apyvartos dalyviai ( išskyrus atvejus, kai pareigą sudaryti sutartį nustato įstatymai ar savanoriškas įsipareigojimas sudaryti sutartį) yra laisvi spręsti, ar sudaryti sutartį ir kokiomis sąlygomis ją sudaryti. Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teisės bei pareigas ( CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią: sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai ( CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Sutarties šalys turi vykdyti prisiimtus įsipareigojimus tinkamai, vienos sutarties šalies pareigą vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisė, kuri yra ginama įstatymu. Sutarčių vykdymo principai įtvirtinti CK 6.200 straipsnyje: šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai, vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis, sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu; jeigu pagal sutartį ar jos prigimtį šalis, atlikdama tam tikrus veiksmus, turi dėti maksimalias pastangas sutarčiai įvykdyti, tai ši šalis privalo imtis tokių pastangų, kokių būtų ėmęsis tokiomis pat aplinkybėmis protingas asmuo.
49. Sutarčių laisvės principas leidžia šalims sudaryti sutartis, kad jos atitiktų tikrąją sutarties šalių valią, neprieštarautų imperatyvioms įstatymų normoms, gerai moralei, šalių lygiateisiškumo ir bendriesiems teisės principams. Pažymėtina, kad sutarties laisvės principas reiškia galimybę pačioms šalims pasirinkti kokia sutartis yra sudaroma tarp šalių, taip pat laisvę pasirinkti objektą su kuriuo sudaroma sutartis bei galimybė pasirinkti dalyvių teises ir pareigas bei prisiimamus įsipareigojimus pagal sutartį. Siekiant užtikrinti sutarties šalių teises ir pareigų pusiausvyrą, įpareigojimai teismo sprendimu gali būti pateisinami tik įstatyme ar šalių susitarimo nurodytais atvejais ( pvz., privalomumas vykdyti sutartį ). Priešingas sutarties laisvės principas suponuotų nepasitikėjimą šalių galimybę jų valią atitinkančiomis sąlygomis sudaryti šalių pasirinktas sutartis ir kenktų civilinių teisinių santykių stabilumui, kuris pirmiausia grindžiamas šalių lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių, neleistinumo piktnaudžiauti teise ir visokeriopos civilinės teisių teisminės gynybos principams ( Civilinio kodekso 1.2 straipsnis, 1.5 straipsnis).
50. Nagrinėjamu atveju, ieškovė prašo įpareigoti atsakovę sudaryti pirkimo pardavimo sutartį, remiantis CK 6.158 straipsnio nuostatomis bei atsakovės savanorišku įsipareigojimu parduoti turtą ieškovei pateikiant 2020-12-18 pasiūlymą Nr. SL-SR-20-724 bei ginant ieškovės, kaip buvusios lizingo gavėjos interesus.
51. Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193- 6.195 straipsniuose bei suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas aplinkybes. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Sprendžiant klausimą, ar sutarties neįvykdė kuri nors šalis ir ar ji atsakinga už neįvykdymą, turi būti atsižvelgiama ir į šalių elgesį prieš sutarties sudarymą ir po jo: derybas dėl sutarties sudarymo, sutarties vykdymo veiksmus ir šalių tarpusavio santykių praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703/2013).
52. Sprendžiant ginčą dėl šalių sutartinių ar galimai sutartinių santykių, pirmiausia nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai ( CK 6.193 straipsnio 1 dalis), vertinama kokias tarpusavio teises ir pareigas siekė sukurti šalys ir taikytiną teisinį kvalifikavimą šalių valią atitinkantiems santykiams.
53. Tarp šalių nėra ginčo, kad šalys siejo lizingo sutartiniai santykiai. Lizingo sutartis buvo nutraukta dėl skolininko kaltės ( ieškovės). Ieškovė ginčijo atsakovo sprendimą vienašališkai nutraukti lizingo sutartis dėl ieškovės kaltės. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-10-20 sprendimu, ieškovės ieškinys dėl UAB „Swedbank lizingas“ lizingo sutarčių Nr. LT083047 ir Nr.LT081652 nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir įpareigojimo atnaujinti lizingo sutarčių galiojimą, buvo atmestas. Vilniaus apygardos teismo 2019-11-21 nutartimi, pirmosios instancijos teismo sprendimas, buvo paliktas nepakeistas.
54. Lizingo sutarties šalys yra susijusios tarpusavyje ne tik lizingo sutarties sudarymo ar jos vykdymo metu, bet ir po sutarties nutraukimo, nes nuostolių dėl sutarties nutraukimo atsiradimas ir jų dydis gali priklausyti ne tik nuo objektyvių aplinkybių, kurių šalys negali pakeisti, bet ir nuo jų sąžiningo elgesio viena kitos teisių ir pareigų atžvilgiu. Vertinant byloje esančius duomenis, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė neperdavė nekilnojamojo turto atsakovui, o šis turtas buvo perimtas vienašaliu atsakovės aktu, buvo ginčijamas vienašalis lizingo sutarties nutraukimas, taikant laikinąsias apsaugos priemones nekilnojamam turtui, todėl nėra jokio pagrindo sutikti su ieškove, kad atsakovė buvo nesąžininga ir piktnaudžiavo savo padėtimi išnuomodama nekilnojamąjį turtą ir gaudama finansinę naudą. Pažymėtina, kad lizingo davėjas, siekdamas susigrąžinti atliktas pinigines investicijas, imasi priemonių realizuoti iš lizingo gavėjo atgautą daiktą ar imasi kitų priemonių, kad šis turtas teiktų ekonominę naudą ir neleistų atsirasti didesniems nuostoliams. Todėl atsakovės sprendimas išnuomoti turtą, dėl kurio vyko teisminiai ginčai, siekiant išvengti didesnių nuostolių, yra pateisinamas ir atitinka verslo sprendimų taisykles. Teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo sutikti su ieškovės argumentais, kad atsakovo gautų pajamų iš nuomojamo nekilnojamojo turto dydžiu turėtų būti sumažinta ieškovės prievolių dydis.
55. Kaip nustatyta bylos nagrinėjimo metu, atsakovė 2020-12-18 pasiūlymu Nr. SL-SR-20-724 pasiūlė įsigyti ieškovei nekilnojamąjį turtą, sumokant likutinę turto vertę – 167 158,52 Eur, debitorinį įsiskolinimą -2770,30 Eur, kitas papildomas išlaidas, susijusias su turto paruošimu pardavimui -3401,40 Eur. Ieškovės vertinimu, šis atsakovės pasiūlymas įsigyti nekilnojamąjį turtą, vertintinas kaip savanoriškas atsakovės įsipareigojimas sudaryti pirkimo pardavimo sutartį, tuo labiau, kad ieškovė šį pasiūlymą akceptavo. Atsakovės vertinimu šis pasiūlymas buvo pateiktas, kadangi tarp šalių buvo sudaryta lizingo sutartis ir po jos nutraukimo, atsakovė vykdydama bendradarbiavimo pareigą, pasiūlė įsigyti ieškovei nekilnojamąjį turtą. Šiuo atveju sutiktina su atsakovės pozicija, kad pasiūlymas ieškovei įsigyti nekilnojamąjį turtą buvo pateiktas vykdant bendradarbiavimo pareigas po lizingo sutarties nutraukimo ir siekiant išvengti didesnių nuostolių. Nėra jokio pagrindo vertinti atsakovės pasiūlymą įsigyti nekilnojamąjį turtą kaip savanorišką įsipareigojimą parduoti nekilnojamąjį turtą būtent ieškovei. Nors ieškovė nurodo, kad ji atsakovės pasiūlymą akceptavo, tačiau teismo vertinimu, atsakovės pasiūlymas nebuvo priimtas. Pirmiausia dėl to, kad ieškovė atsakyme nurodė, kad ji pati šiuo metu neturi lėšų sumokėti pasiūlyme nurodytos sumos, tačiau nurodė trečiąjį asmenį, kuris norėtų įsigyti nekilnojamąjį turtą. Pažymėtina, kad atsakovės pasiūlyme nurodytą nekilnojamojo turto įsigijimo kaina buvo siūloma ieškovei, tačiau ne tretiesiems asmenims, todėl nesutiktina su ieškovės argumentais, kad ji atsakovės pasiūlymą akceptavo. Be to, savo valią ieškovė išreiškė jau praėjus pasiūlyme nurodytam terminui. Šalių susitarimas dėl tam tikrų būsimo sandorių sąlygų gali būti vertinamas kaip atitinkantis abiejų šalių valią tik tuo atveju, jeigu šalys susitaria dėl abiem pusėms priimtinų sąlygų arba priimamas pateiktas pasiūlymas be jokių išlygų, sutinkant su visomis pasiūlymo sąlygomis. Šiuo nagrinėjamu atveju, ieškovė pasiūlymą priėmė sąlyginai, t.y. tik nurodydama, kad ją domina nekilnojamojo turto įsigijimas, tačiau toliau akcentuodama, kad ji pati lėšų įsigyti nekilnojamojo turto neturi ir nurodė trečiąjį asmenį. Tačiau atsakovė nesutiko su ieškovės nurodytomis sąlygomis, t.y. šalys nesusitarė dėl būsimo sandorio sąlygų, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad atsakovė įsipareigojo parduoti nekilnojamąjį turtą ieškovei. Kaip jau buvo minėta, šalys laisva valia pasirenka ne tik sandorio objektą, bet ir sąlygas, kuriomis šis sandoris bus sudaromas. Vien pasiūlymo pateikimas negali būti vertinamas kaip įsipareigojimas sudaryti pirkimo pardavimo sutartį, nes tokiu atveju būtų iškreipiamas nekilnojamojo turto savininko teisė siūlyti įsigyti nekilnojamąjį turtą už atitinkamą kainą ir sąlygas bei ribojama nekilnojamojo turto savininko teisė disponuoti jam priklausančiu turtu.
56. Vienas iš argumentų, kuriuo ieškovė grindžia savo reikalavimą, tai, kad šioje situacijoje ji yra silpnesnioji pusė, kaip buvusi lizingo gavėja. Pažymėtina, kad abi šalys yra juridiniai asmenys, verslo subjektai, siekiantys pelno, todėl vienos iš šalies laikyti silpnesniąja puse vien tuo pagrindu, kad ji buvo lizingo gavėja, negalima. Be to, iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovė yra pakankamai stambus verslo subjektas, turintis ilgametę patirtį įsigyjant, valdant ir naudojant nekilnojamąjį turtą. Ieškovės turima patirtis ir kvalifikacija, neleidžia teigti apie ne lygiavertiškumą atsakovei ir ieškovės interesai neturėtų būti prioritetiškai ginami, suteikiant vienai iš šalių šiame verslo santykyje, prioritetą, apribojant lygiateisiškumą. Tuo pačiu būtų pažeidžiamas ne tik lygiateisiškumo principas, bet ir šalių tarpusavio bendradarbiavimo ir sąžiningumo principai.
57. Nors ieškovė nurodė, kad nagrinėjamoje situacijoje neturėtų būti vertinama ieškovės galimybės įsigyti nekilnojamąjį turtą, be to ieškovė yra pakankamai finansiškai pajėgi sumokėti už nekilnojamąjį turtą, tačiau teismo nuomone, ši aplinkybė yra svarbi, kadangi priešingu atveju, šalys atsidurtų nelygiavertėje padėtyje ir tokiu atveju atsakovas atsidurtų blogesnėje situacijoje. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje duomenis apie tai, kad UAB „ Nekilnojamojo turto valdymas“ gali būti iškelta nemokumo byla nebuvo pateikti ir ieškovė neturėjo galimybės pareikšti savo nuomonės šiuo klausimu, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad apie pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimą priėmimą yra skelbiama viešai ir šie duomenys yra vieši, todėl ši aplinkybė gali būti vertinama nagrinėjamoje byloje, kadangi reikalavimas pareikštas gali turėti tiesioginės įtakos UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ galimiems kreditoriams ir įvertinant tai, kad, iškėlus nemokumo bylą, juridinio asmens valdymo organai praranda savo įgalinimus, tai tiesiogiai įtakotų UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ galimybes vykdyti ne tik jau turimus įsipareigojimus, bet ir būsimus įsipareigojimus. Kaip jau buvo minėta, būtų pažeisti lygiateisiškumo ir sąžiningumo principai, jeigu vienai iš šalių esant finansiškai nepajėgiai vykdyti įsipareigojimus, kita šalis būtų priversta priimti šiuos įsipareigojimus.
58. , darytina išvada, kad sutartiniai santykiai tarp ieškovės ir atsakovo galėtų būti sukurti tik pagal Civilinio kodekso taisykles, t.y. šalims laisva valia susitarus dėl sandorio sąlygų, sandorio objekto ir pan. Nei Civilinio kodekso normos, nei joks kitas teisės aktas nenumato galimybės įpareigoti kitą asmenį prieš jo valią sudaryti turto – pirkimo pardavimo sutartį. Priešingu atveju susiklostytų tokia situacija, kad būtų pažeidžiamas ne tik sutarties laisvės principas, bet ir šalys atsidurtų nelygiavertėje padėtyje, suteikiant viena iš šalių prioritetą. Esant šioms aukščiau nustatytoms aplinkybėms, ieškovės ieškinys – atmestinas.
59. Dėl bylinėjimosi išlaidų.
60. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisti iš antrosios šalies, nors ši būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą ( CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė šioje nagrinėjamoje civilinėje byloje yra sumokėjusi 38 Eur žyminio mokesčio, paduodant atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Kadangi ieškinys yra atmetamas, šios patirtos atsakovės bylinėjimosi išlaidos, priteistinos iš ieškovės.
61. Teismas visus procesinius dokumentus byloje dalyvaujantiems asmenims siuntė elektroninio ryšio priemonėmis, todėl su dokumentų įteikimu susijusios išlaidos nepriteistinos.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 259, 270 straipsniais, teismas
n u s p r e n d ž i a:
Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ ieškinį – atmesti.
Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ , juridinio asmens kodas 300145575, atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“, juridinio asmens kodas 111568069, 38 Eur ( trisdešimt aštuonis eurus ) žyminio mokesčio.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant Panevėžio apygardos teisme.
Teisėja Rita Dambrauskaitė