Civilinė byla Nr. e2-777-780/2019

Teisminio proceso Nr. 2-27-3-00562-2019-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 

2.1.1.3.3; 2.6.1.2; 2.6.8.5; 2.6.8.8; 2.6.10.5.1; 2.6.20.1; 2.6.28.1; 2.6.28.3; 3.2.6.5 

(S)

ALYTAUS APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 3 d.

Lazdijai

Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmų teisėjas Ramūnas Šarka,

sekretoriaujant Samantai Stankevičiūtei,

dalyvaujant ieškovės atstovei advokatei Jolantai Špakauskaitei,

atsakovės atstovui K. J.,

trečiajam asmeniui A. Š.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą dėl atlyginimo už paslaugas, susijusias su gyvūno laikymu, priteisimo pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Nuaras“ ieškinį atsakovei Lazdijų rajono savivaldybės administracijai, tretieji asmenys Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba ir A. Š..

Teismas

n u s t a t ė :

Ieškovė UAB „Nuaras“ pateikė teismui ieškinį dėl atlyginimo už paslaugas, susijusias su gyvūno laikymu, priteisimo, kuriuo prašo priteisti iš atsakove į bylą įtrauktos Lazdijų rajono savivaldybės administracijos 1 600,83 Eur skolą, 77,11 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinys grindžiamas tuo, kad atsakovės struktūrinis padalinys - Lazdijų rajono savivaldybės administracijos Šventežerio seniūnija, 2018-10-26 paprašė ieškovės atvykti paimti gyvūną bei juo pasirūpinti ir 2018-10-26 aktu gyvūną perdavė ieškovei, kuri atsakovės užsakymu turėjo juo pasirūpinti. Dėl gyvūno kraujavimo jis buvo skubiai nugabentas į Kauną, kad jam būtų suteikta skubi veterinarinė pagalba. Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmų 2018-12-11 nutarimu Nr. A13.-1142-393/2018 gyvūno laikytojas A. Š. buvo pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą ANK 346 str. 18 d., ir jam buvo paskirta nuobauda kartu su administracinio poveikio priemone - gyvūno konfiskavimu. 2019-02-14 Konfiskuoto gyvūno perdavimo–priėmimo aktu Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Lazdijų valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba perdavė gyvūną ieškovei. Kol gyvūno laikytojo A. Š. atžvilgiu pradėta administracinė teisena nebuvo baigta, vadovaujantis Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 4 str. 5 d., prievolę užtikrinti tinkamą gyvūno laikymą turėjo Lazdijų rajono savivaldybės administracija. Paslaugos buvo užsakytos bei teikiamos atsakovei, su kuria ieškovę ir sieja sutartiniai santykiai pagal sudarytą žodinę sutartį dėl gyvūno laikymo paslaugų, nes seniūnė telefonu pažadėjo sumokėti už ieškovės paslaugas, kurias reikės teikti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dėl gyvūno galimo konfiskavimo. Ieškovė teigia, kad jos  vykdoma ūkinė komercinė veikla nėra reglamentuojama Gyvūnų gerovės įstatymo 4 str. 5 d. nuostata, todėl ginčo santykiui taikytini bendri principai, kad už suteiktas paslaugas turi atsiskaityti tas asmuo, kuris jas užsakė. Minėta įstatymo norma neįpareigojo ieškovės priimti gyvūną, todėl tarp ieškovės ir atsakovės buvo sukurti sutartiniai santykiai ir paslaugos buvo suteiktos atsakovei. Tuo tarpu ieškovės su buvusiu gyvūno savininku A. Š. nesieja jokie teisiniai santykiai, todėl ieškovė neturi nei sutartinio, nei įstatyminio pagrindo reikalauti atlygio už suteiktas paslaugas iš jo. Ieškovė pabrėžia, kad prašo priteisti ne gyvūno laikymo išlaidas, bet siekia gauti atlygį už savo suteiktas paslaugas atsakovei. Gyvūnų gerovės įstatymo 4 str. 5 d. numatytų gyvūno laikinosios globos, gydymo, laikymo išlaidų niekas dar nėra patyręs, kadangi su ieškove nėra atsiskaityta už suteiktas paslaugas. Tuo tarpu ieškovė savo paslaugų teikimui, yra patyrusi veiklos sąnaudas, kurios nelaikytinos gyvūno laikymo/gydymo išlaidomis. Šias išlaidas atsakovė patirs tik sumokėjusi už ieškovės paslaugas ir galės prisiteisti iš gyvūno savininko A. Š.. Ieškovė reikalavimą grindžia ir analogija su bešeimininkių ir bepriežiūrių gyvūnų globos paslaugomis bei tarp šalių susiklosčiusia praktika, kai savivaldybė bešeimininkių ir bepriežiūrių gyvūnų laikinąją globą organizuoja perduodama juos ieškovei pagal Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 13-14 straipsnius ir visada atsiskaito su ieškove už jos suteiktas paslaugas. Kadangi Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 4 str. 5 d. ir 14 str. 1 d. naudojamos vienodos formuluotės, kurios įpareigoją savivaldybės administraciją perduoti globoti gyvūnus globėjui, o už bepriežiūrių ir beglobių gyvūnų laikymo paslaugas atsakovė visada sumokėdavo, tai iš šioje byloje nagrinėjamu atveju atsakovė taip pat turi sumokėti ieškovei, nes neturėjo pagrindo tikėtis, jog ieškovė jai suteiks neatlygintinas gyvūno laikinosios globos paslaugas. Nors Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 4 str. 5 d. nenurodo kieno konkrečiai patirtas išlaidas atlygina gyvūno savininkas ar laikytojas, tačiau ieškovė teigia, kad įstatymas numato išlaidas būtent to asmens, kuriam įstatymas numato pareigą paimti ir perduoti jį gyvūnų globėjui ar kitokiu būdu užtikrinti tinkamą gyvūno laikymą, ir kuris patiria gyvūno laikinosios globos, gydymo, laikymo išlaidas, t. y. sumoka gyvūnų globėjui už šio paslaugas.

Atsakovė su ieškiniu nesutinka ir nurodo, kad Lazdijų rajono savivaldybės administracija nėra tinkama atsakovė, nes su ieškovu sutarties dėl paslaugų teikimo nesudarė ir jokių paslaugų neužsakė. Atsakovė tik perdavė gyvūną ieškovei, bet nėra gyvūno savininkė ar laikytoja, todėl neturi atlyginti jo laikinosios globos, gydymo ir laikymo išlaidų. Jas atlyginti turi gyvūno savininkas, nes tai numato Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 4 straipsnio 5 dalis. Savivaldybė ieškovei sumokėdavo už ankstesnes beglobių gyvūnų laikymo paslaugas, tačiau šioje byloje nagrinėjamu atveju gyvūnas turėjo savininką, kuris ir turi atlyginti visas išlaidas.

Trečiasis asmuo A. Š. teigia, kad laikinosios gyvūno globos išlaidas turi atlyginti tas, kas inicijavo gyvūno paėmimą, t. y. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba arba savivaldybė.

Trečiasis asmuo Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba atsiliepimo į ieškinį nepateikė ir savo pozicijos byloje neišreiškė.

Rašytiniais įrodymais byloje nustatyta:

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba 2018-10-26 raštu Nr. 40S-(40.5.)-128, vadovaudamasi Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 4 straipsnio 5 dalimi, paprašė Lazdijų rajono savivaldybės administracijos paimti šunį iš A. Š., dėl kurio kreipėsi į teismą dėl nesirūpinimo sergančiu gyvūnu, ir perduoti jį gyvūnų globėjui ar kitokiu būdu užtikrinti tinkamą šuns laikymą (t. 1, b. l. 7). Sugautų šunų, kačių bei kitų benamių gyvūnų 2018-10-26 aktu ieškovės darbuotojui seniūnijos atstovas perdavė šunį (t. 1, b. l. 7). Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmų 2018-12-11 nutarimu Nr. A13.-1142-393/2018 gyvūnas iš savininko A. Š. buvo konfiskuotas (t. 1, b. l. 26-28), o Kauno apygardos teismui 2019-02-08 nutartimi Nr. AN2-71-966/20019 A. Š. skundas buvo atmestas ir pirmos instancijos teismo nutarimas įsiteisėjo (t. 1, b. l. 9-14). Konfiskuoto gyvūno perdavimo-priėmimo 2019-02-14 aktu Nr. 40S-(40.5.)-17 Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba perdavė konfiskuotą gyvūną ieškovei UAB „Nuaras“ (t. 1, b. l. 15). Nuo gyvūno perdavimo ieškovei laikinai globoti iki konfiskuoto gyvūno perdavimo ieškovei pastaroji suteikė gyvūno paėmimo, laikymo ir gydymo paslaugų bei išrašė atsakovei PVM sąskaitas faktūras bendrai 1 600,83 Eur sumai (t. 1, b. l. 16-24).

Liudytoja apklausta UAB „Nuaras“ administratorė J. M. nurodė, kad šunį paimti paprašė seniūnė, kuri pažadėjo, jog savivaldybė sumokės už jo laikymo ir priežiūros paslaugas. Anksčiau savivaldybė visada sumokėdavo už benamių gyvūnų globą ir vakcinavimą, o šį kartą atsisakė mokėti, nes seniūnė nurodė, kad nebuvo sudaryta sutartis. Liudytoja patvirtino, kad šis atvejis šalių bendradarbiavime buvo pirmas kai gyvūnas buvo paimtas iš jo savininko ir perduotas UAB „Nuaras“. Kiti atvejai buvo dėl benamių gyvūnų perdavimo.       

Teismas

k o n s t a t u o j a

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 4 straipsnio 5 dalies pagrindu priverstinai paimto gyvūno laikinosios globos, gydymo ir laikymo išlaidų atlyginimo iki kol įsiteisėjo teismo nutarimas konfiskuoti iš gyvūno savininko paimtą gyvūną. Ši teisės norma numato, kad iki to laiko kol teismas priims sprendimą ar įsiteisės teismo sprendimas dėl gyvūno konfiskavimo, savivaldybės administracijos direktoriaus įgaliotas asmuo, dalyvaujant Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos veterinarijos gydytojui ir policijos pareigūnui, jeigu būtina užtikrinti viešąją tvarką, turi paimti tokį gyvūną ir perduoti jį gyvūnų globėjui ar kitokiu būdu užtikrinti tinkamą gyvūno laikymą, o jo laikinosios globos, gydymo, laikymo, nugaišinimo ar gaišenos tvarkymo išlaidas atlygina gyvūno savininkas ar laikytojas.

Ieškovė savo reikalavimą atsakovei grindžia tuo, kad sutartiniai santykiai dėl paslaugų teikimo yra susiklostę tarp ieškovės ir atsakovės, nes būtent atsakovės atstovas perdavė gyvūną ieškovės laikinojon globon. Tuo tarpu su gyvūno savininku A. Š. ieškovės nesieja jokie teisiniai santykiai, nei sutartiniai, nei įstatyminiai, todėl ieškovė neturi pagrindo reikšti reikalavimą trečiajam asmeniui dėl atlyginimo už ieškovės suteiktas paslaugas. Savo reikalavimą atsakovei ieškovė grindžia Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.716 straipsnio reguliuojama paslaugų sutartimi, kurią teigia žodžiu sudariusi su atsakove, o ne Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 4 straipsnio 5 dalimi, kuri, pasak ieškovės, numato, kad gyvūnų savininkas ar laikytojas atlygina išlaidas būtent to asmens, kuriam įstatymas numato pareigą paimti ir perduoti gyvūną globėjui ar kitokiu būdu užtikrinti tinkamą gyvūno laikymą, ir kuris patiria gyvūno laikinosios globos, gydymo, laikymo išlaidas kai sumoka gyvūnų globėjui už šio paslaugas. Tačiau su tokiais argumentais teismas nesutinka.

Nors ieškovė pabrėžia, kad prašo priteisti ne gyvūno laikymo išlaidas, bet siekia gauti atlygį už savo suteiktas paslaugas, tačiau šiuo atveju ieškovės suteiktų paslaugų kaina kaip tik ir yra laikinosios gyvūno globos, gydymo, laikymo išlaidos, kurių atlyginimą reguliuoja Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 4 straipsnio 5 dalis, nes tai yra ta pati pinigų suma, tik ieškovė ją skirtingai vadina, priklausomai nuo to, kurio subjekto pažiūriu šią pinigų sumą vertina. Sutiktina, kad šiuo atveju ieškovei gyvūno laikymo ir gydymo kaina yra ieškovės komercinės veiklos sąnaudos kartu su jos pelnu, kuris padengia šias sąnaudas ir leidžia uždirbti, tačiau kitai šio teisinio santykio šaliai, kuri turi sumokėti šią kainą, tai yra gyvūno laikymo ir gydymo išlaidos, kurias ji privalo apmokėti. Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 4 straipsnio 5 dalis nenumato gyvūno laikinosios globos, gydymo, laikymo išlaidų skirtingo vertinimo priklausomai nuo to, kurio iš šio teisinio santykio dalyvių požiūriu šios išlaidos bus vertinamos. Taip pat ši įstatymo norma nenumato, kad gyvūnų savininkas ar laikytojas atlygina išlaidas tik to asmens, kuriam įstatymas numato pareigą paimti ir perduoti gyvūną globėjui ar kitokiu būdu užtikrinti tinkamą gyvūno laikymą, nes tai nėra nurodyta įstatyme. Todėl teismas pripažįsta, kad ieškovė nepagrįstai siaurinamai aiškina įstatymą, teigdama, kad gyvūno laikymo išlaidas patirti gali tik savivaldybės administracija, bet ne laikinais gyvūno globėjas, ir kad šios išlaidos atitiks įstatyme numatytas išlaidas tik tada, kai atsakovė sumokės ieškovei už suteiktas gyvūno laikymo ir gydymo paslaugas. Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 4 straipsnio 5 dalies redakcijos, galiojančios nuo 2015-07-15, tikslas kaip tik ir buvo sureguliuoti iki tol įstatyme neišspręstą klausimą kas privalo atlyginti gyvūno laikinosios globos, gydymo, laikymo, nugaišinimo ar gaišenos tvarkymo išlaidas, o ne kam jos gali būti atlyginamos. Šias išlaidas patirti gali bet kuris asmuo, kuris faktiškai užtikrina laikiną gyvūno globą kol teismas priims sprendimą ar įsiteisės teismo sprendimas dėl gyvūno konfiskavimo, o minėta įstatymo norma aiškiai apibrėžia, kad visais atvejais šias išlaidas privalo atlyginti gyvūno savininkas ar laikytojas. Pažymėtina, kad pagal Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą reguliavimą galima dvejopa savivaldybės administracijos teisinė padėtis, susijusi su tuo, ar ji patirs tokias išlaidas, ar ne. Pirma įstatyme įtvirtinta alternatyva, kurią gali pasirinkti savivaldybės administracija, yra paimti tokį gyvūną ir perduoti jį gyvūnų globėjui. Antra - kitokiu būdu užtikrinti tinkamą gyvūno laikymą. Tačiau abiem atvejais ši įstatymo norma numato tik vieną asmenį, kuris turi pareigą atlyginti gyvūno laikinosios globos, gydymo, laikymo, nugaišinimo ar gaišenos tvarkymo išlaidas, - gyvūno savininką ar laikytoją. Tai reiškia, kad pasirinkusi gyvūną perduoti gyvūnų globėjui, savivaldybės administracija iš esmės prisiima tik tarpininko vaidmenį ir įgyvendina šio proceso užtikrinimo funkciją, nes dėl gyvūno perdavimo laikinam globėjui ji netampa nei gyvūno savininke nei laikytoja, kuriai tektų pareiga atlyginti gyvūno laikinosios globos išlaidas. Tik antrosios minėtos alternatyvos atveju savivaldybės administracija pati patirtų gyvūno laikinosios globos išlaidas, kadangi neperdavusi jo gyvūnų globėjui pati taptų jo laikytoja iki teismo sprendimo dėl gyvūno konfiskavimo priėmimo ir turėtų užtikrinti tinkamą gyvūno laikymą kitu būdu. Pavyzdžiui, seniūnija pati rūpintųsi gyvūnu. Tačiau nagrinėjamu atveju atsakovė netapo gyvūno laikytoju, nes pasirinko pirmąjį būdą pasirūpinti gyvūno gerove ir perdavė jį ieškovei kaip gyvūnų globėjui, kuris ir patyrė jo laikinosios globos išlaidas. Tačiau už tokiu būdu laikinai prižiūrimo gyvūno laikymo ir gydymo išlaidas privalo atlyginti jo savininkas, o ne savivaldybės administracija, nes tai tiesiogiai įtvirtinta įstatyme.

Nagrinėjamu atveju susiklosčiusiuose santykiuose esminė aplinkybė, turinti reikšmės tinkamam ginčo kvalifikavimui ir tinkamo atsakovo nustatymui, yra ne vien tik paslaugų teikimas laikinai pasirūpinant iš savininko paimtu gyvūnu, bet ir priverstinis tokios laikinosios globos išlaidų atsiradimo pobūdis, kurį lemia ne atsakovės laisva valia kreiptis dėl ieškovės paslaugų, o imperatyvus įstatymo reikalavimas atsakovei laikinai pasirūpinti tinkamu gyvūno laikymu. Įsiteisėjusiu teismo nutarimu administracinio nusižengimo byloje nustatyta, kad gyvūno savininkas A. Š. netinkamai rūpinosi gyvūnu, tuo pažeidė Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo nuostatas, todėl vykdant įstatyme numatytą pareigą Lazdijų rajono savivaldybės administracijos atstovas šio proceso pradžioje priverstinai paėmė ir perdavė gyvūną laikinai globoti ieškovei kol Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmų 2018-12-11 nutarimu Nr. A13.-1142-393/2018 gyvūnas iš savininko buvo konfiskuotas. Taigi, šiuo atveju teisiniame santykyje dalyvauja ne dvi, o trys šalys, ir šie santykiai kilo ne iš sutarties laisvės principo, o iš imperatyvios įstatymo normos, įpareigojančios atsakovę arba pačiai tinkamai pasirūpinti gyvūnu vietoj šios pareigos nevykdančio jo savininko arba perduoti gyvūną globėjui. Kadangi atsakovė neapsiėmė pati rūpintis iš savininko paimtu gyvūnu, o perdavė jį ieškovei, tai sutartis dėl gyvūno laikinos globos iš esmės sudaryta gyvūno savininko A. Š. interesais ir pareigą atlyginti ieškovės patirtas sąnaudas dėl gyvūno laikymo ir gydymo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo turi gyvūno savininkas. Iki teismo nutarimo dėl gyvūno konfiskavimo įsitesėjimo gyvūno savininkas ir laikytojas buvo A. Š. ir jo materialinė atsakomybė už gyvūno išlaikymą pasibaigė tik po gyvūno konfiskavimo, o ne po priverstinio perdavimo laikinai globoti kitam globėjui - ieškovei. Atsakovė šiame teisiniame santykyje įvykdė tik įstatyme numatytą pareigą perduoti kitam asmeniui laikinai pasirūpinti gyvūnu kol įsiteisės teismo sprendimas dėl gyvūno konfiskavimo, bet neprisiėmė prievolės atsakyti už gyvūno išlaikymą per šį laikotarpį. Atlygintinų paslaugų teikimo sutartis, kaip ji apibrėžiama Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.716 straipsnio 1 dalyje, tarp šios bylos šalių nebuvo sudaryta, nes atsakovė neužsakė jokių konkrečių paslaugų sau ir neįsipareigojo už jas mokėti, šalys nesitarė ir nesusitarė dėl konkrečių paslaugų ir kainos už jas. Atsakovė veikė vadovaudamasi Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 4 straipsnio 5 dalimi ir atliko tik gyvūno perdavimo funkciją, o visas gyvūno laikinosios globos, gydymo, laikymo, nugaišinimo ar gaišenos tvarkymo išlaidas įstatymas įpareigoja atlyginti gyvūno savininką ar laikytoją, kuriuo atsakovė niekada nebuvo. Tuo tarpu gyvūno savininko A. Š. pareiga rūpintis gyvūnu pasibaigė tik įsiteisėjus teismo nutarimui konfiskuoti gyvūną, todėl ir pareiga atlyginti ieškovei iki šio momento susidariusias išlaidas dėl gyvūno laikinosios globos, gydymo ir laikymo tenka jam.

Ieškovės nuoroda į įstatymo analogijos taikymą benamių ar bepriežiūrių gyvūnų laikinosios globos atveju ir nagrinėjamos situacijos prilyginimas šalių ankstesnei praktikai, kai už benamių gyvūnų laikiną globą atsakovė visada ieškovei sumokėdavo, nesudaro teisinio pagrindo reikalauti laikinos gyvūno globos išlaidų iš atsakovės. Nors Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 14 straipsnio 1 dalis taip pat numato savivaldybės administracijos pareigą bešeimininkius ar bepriežiūrius gyvūnus perduoti globoti gyvūnų globėjui, tačiau, skirtingai nei įstatymo 4 straipsnio 5 dalis, nenumato kas turi atlyginti laikinosios gyvūno globos išlaidas. Tuo tarpu ginčo santykiui taikoma Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 4 straipsnio 5 dalis aiškiai įpareigoja tokias išlaidas atlyginti gyvūno savininką ar laikytoją, iš kurio gyvūnas paimtas už netinkamą elgesį su gyvūnu. Taigi, ieškovės nurodoma analogija nagrinėjamu atveju negalima, nes ieškovei buvo perduotas ne benamis ar bepriežiūris gyvūnas, o iš savininko paimtas gyvūnas. Todėl ankstesnė šalių bendradarbiavimo praktika, kai atsakovė atlygindavo benamių gyvūnų laikinos globos paslaugas ieškovei, nesudarė pagrindo ieškovei tikėtis, kad šiuo atveju būtent atsakovė turės atlyginti laikinos gyvūno globos išlaidas už gyvūną, kuris turėjo savininką.  

Teismų praktikoje ginčas dėl atsakovo tinkamumo iš esmės analogiškoje situacijoje jau yra spręstas ir apeliacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kas yra tinkamas atsakovas dėl gyvūno laikinosios globos išlaidų atlyginimo. Panašioje byloje paimtų gyvūnų savininkas kėlė klausimą, kad šias išlaidas turi atlyginti ne gyvūno savininkas, iš kurio jis buvo priverstinai paimtas, o asmuo, kuris, pagal ankstesnę įstatymo redakciją inicijavo gyvūno paėmimą teismo tvarka. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatavo, kad Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 4 straipsnio pagrindu tarp šalių susiklostę santykiai pagal savo prigimtį yra artimiausi CK 6 knygos IV dalies XLII skyriuje reglamentuojamiems pasaugoms teisiniams santykiams. Teismas pažymėjo, kad CK 6.850 straipsnyje nustatyta, kad sutartinius pasaugos santykius reglamentuojančios teisės normos (CK 6.830 – 6.849 str.) taikomos ir pasaugos prievolėms, kurios atsiranda pagal įstatymą, jeigu įstatymas nenustato ko kita. Kadangi gyvūnai iš savininko priverstinai paimti ir perduoti laikinai globoti Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 4 straipsnio pagrindu, todėl teisėjų kolegija išaiškino, kad remiantis CK 6.841 straipsniu, gyvūno savininkui atsiranda pareiga atlyginti laikinam globėjui šio turėtas gyvūnų saugojimo (išlaikymo) išlaidas. Nors aptariamoje byloje  nagrinėtų teisinių santykių metu dar negaliojo dabartinė Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 4 straipsnio 5 dalies redakcija, tačiau ji jau buvo priimta ir teismas pažymėjo, kad nuo 2015 m. liepos 15 d. įsigaliojusioje Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 4 straipsnio 5 dalies redakcijoje tokia gyvūnų savininko pareiga įtvirtinta eksplicitiškai (Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-624-881/2017). Tai reiškia, kad teismas konstatavo, jog nuo 2015 m. liepos 15 d. atsirandantiems santykiams gyvūno savininko pareiga atlyginti laikinam globėjui šio turėtas gyvūnų saugojimo (išlaikymo) išlaidas yra aiškiai ir tiesiogiai įtvirtinta Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje.

Nors nurodyta byla pagal savo faktines aplinkybes nėra visiškai tapati ir joje taikyta ankstesnė Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 4 straipsnio redakcija, tačiau aplinkybės yra labai panašios į šios bylos, o teismo išaiškinimai dėl laikinos gyvūno globos teisnių santykių prigimties ir šalių pareigų yra aktualūs ir šiai bylai. Esminis kriterijus gyvūno laikinos globos teisinius santykius kvalifikuoti kaip pasaugos prievolę, kurioje pasaugos išlaidas atlyginti privalo gyvūno savininkas, yra pasaugos santykių atsiradimas ne pagal sutartį, o pagal įstatymą. Todėl gyvūno perdavimas iš savininko, kuris jį kankina ar žiauriai su juo elgiasi, gyvūno globėjui yra įstatymo vykdymas, kurį įgyvendina savivaldybės administracija, o ne laisva valia jos sudaroma paslaugų sutartis, kuria ji prisiima finansinius įsipareigojimus atlyginti laikinos gyvūno globos išlaidas. Šiame teisiniame santykyje pats įstatymas numato pareigą atlyginti tokias, įstatymo pagrindu atsirandančias, pasaugos išlaidas gyvūno savininkui, o ne tam, kuris jį perduoda gyvūno globėjui iš savininko. Todėl ši gyvūno savininko pareiga nepriklauso nuo to, kas perduoda gyvūną jo globėjui ir kas yra laikinas gyvūno globėjas. Visais atvejais įstatymas įpareigoja būtent gyvūno savininką atlyginti gyvūno laikinos globos išlaidas iki teismo sprendimo priėmimo dėl gyvūno konfiskavimo.     

Atsižvelgiant į šioje byloje nagrinėjamų teisinių santykių prigimtį ir jų kilmę iš Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 4 straipsnio 5 dalies reguliavimo, ieškovės argumentai dėl atsakovo tinkamumo šioje byloje yra neteisingi, neatitinka įstatymo esmės ir formuojamos teismų praktikos aiškinant šį įstatymą. Todėl teismas negali ieškovei priteisti gyvūno laikinosios globos, gydymo, laikymo išlaidų iš atsakovės, nes ji nėra tinkama atsakovė pagal ieškinio reikalavimą. Kadangi ieškovei buvo sudaryta galimybė pakeisti atsakovą tinkamu ir 2020-05-22 teismo nutartimi išaiškinta tokia teisė bei pasekmės, jeigu ieškovė ja nepasinaudos, tai ieškovei atsisakius pakeisti atsakovą tinkamu, ieškinys atmestinas kaip pareikštas netinkamam atsakovui. Tai neužkerta kelio ieškovei pareikšti ieškinį tinkamam atsakovui kitoje byloje.

        Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK) 93 straipsnio 1 dalis). Kadangi ieškinį atmetant teismo sprendimas priimtas atsakovės naudai, ieškovė neturi teisės į savo bylinėjimosi išlaidų priteisimą iš atsakovės. Tuo tarpu atsakovė ir tretieji asmenys bylinėjimosi išlaidų priteisti neprašė ir jų nepagrindė į byla pateiktais įrodymais, todėl šalims priteistinų bylinėjimosi išlaidų nėra. 

        Atmetus ieškinį bylinėjimosi išlaidos valstybei, susijusios su procesinių dokumentų siuntimu ir įteikimu, kurios sudaro 13,30 Eur, priteistinos iš ieškovės, kuri nėra atleista nuo šių bylinėjimosi išlaidų mokėjimo (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

        Teismas, vadovaudamasis CPK 259, 260, 268, 270 straipsniais,

n u s p r e n d ė :

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš UAB „Nuaras“ (įmonės kodas 134051084) 12,30 Eur (dvylika eurų 30 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei, kurios turi būti sumokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT78 7290 0000 0013 0151 AS „Citadele banka“ Lietuvos filialas arba Nr. LT05 7044 0600 0788 7175 AB SEB bankas, arba Nr. LT32 7180 0000 0014 1038 AB Šiaulių bankas, arba Nr. LT74 4010 0510 0132 4763 Luminor Bank AS Lietuvos skyrius, arba Nr. LT12 2140 0300 0268 0220 Luminor Bank AS Lietuvos skyrius, arba Nr. LT24 7300 0101 1239 4300 „Swedbank“ AB, arba Nr. LT42 7230 0000 0012 0025 UAB Medicinos bankas, įmokos kodas – 5660).

Sprendimas per 30 dienų gali būti apskųstas Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmus.

Teisėjas                                                                                                                         Ramūnas Šarka