Civilinė byla Nr. e2A-709-945/2026

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-05747-2024-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.2.4.9; 1.2.4.5; 1.2.4.6; 1.4.2.4; 3.2.4.11; 3.3.1.21

 (S)

Kauno apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. balandžio 23 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Dianos Labokaitės ir Linos Žemaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. K. ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Linusta“ apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. K. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Linusta“ dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovas D. K. (toliau – ieškovas, darbuotojas) prašė teismo pripažinti ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu ir negrąžinti ieškovo į darbą, priteisti ieškovui iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Linusta“ (toliau – atsakovė, įmonė, darbdavys) vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2024 m. vasario 2 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, 4 vidutinių darbo užmokesčių kompensaciją už darbo santykių trukmę, 9 752,1 Eur neišmokėto darbo užmokesčio, 4 733,27 Eur kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, 303 000 Eur (atskaičius mokesčius) neišmokėtą kompensaciją už kiekvieną išdirbtą mėnesį pagal darbo sutarties 9 punktą, netesybas už vėlavimą atsiskaityti su atleistu darbuotoju, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2.       Ieškovas nurodė, kad 2015 m. rugpjūčio 20 d. įkurta atsakovė, kurios pagrindinė veikla – nekilnojamųjų objektų statybos. 2015 m. rugpjūčio 21 d. tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta darbo sutartis, kuria ieškovas buvo paskirtas atsakovės direktoriumi. Dėl darbo sutarties sąlygų sutarė ir darbo sutartį pasirašė ieškovas ir A. K., kuri buvo ieškovo sutuoktinė ir vienintelė atsakovės akcininkė. Darbo sutartyje šalys sulygo, kad ieškovui bus mokamas ne mažesnis kaip Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimalus atlyginimas, taip pat darbo sutarties 9 punkte buvo nustatyta, jog ieškovui bus sumokėta 50 proc. nuo įmonės pelno, užbaigus (duomenys neskelbtini) vykdomą statybų projektą, sugeneruoto per visą projekto įgyvendinimo laikotarpį; darbo sutartį nutraukus prieš projekto užbaigimą, įmonė įsipareigojo išmokėti ieškovui 3 000 Eur (atskaičius mokesčius) kompensaciją už kiekvieną darbo mėnesį, kurį ieškovas dirbo įmonėje. Ši kompensacija turėjo būti atlygis už ieškovo vykdytas direktoriaus funkcijas vystant nurodytą nekilnojamojo turto projektą, atsižvelgiant į tai, jog šalys buvo orientuotos į pelno siekimą ir pasidalinimą, formaliai nustatant direktoriui minimalų mėnesinį atlyginimą. Atsakovės vykdoma veikla buvo šeimos verslas, kuriame dalyvavo ieškovas, kaip įmonės direktorius, ir ieškovo sutuoktinė A. K., kaip atsakovės akcininkė. Atsakovė neturėjo atskirų patalpų įmonės veiklai, visi administraciniai darbai buvo atliekami ir dokumentai saugomi ieškovo ir A. K. namuose. Nuo (duomenys neskelbtini) ieškovas ir A. K. Kauno apylinkės teismo sprendimu pradėjo gyvenimą skyrium, nors faktiškai tebegyveno tuose pačiuose namuose ir tai tęsėsi iki 2024 m. sausio 10 d. (santuoka nebuvo nutraukta). Patvirtinus gyvenimą skyriumi, ieškovas ir A. K. tęsė verslo vystymą, ieškovas vykdė statybų projektą (duomenys neskelbtini) ir beveik jį užbaigė. Apytikriai 2024 m. sausio 13 d. ieškovas, gavęs A. K. nurodymą išsikelti iš namų, pasiėmė būtiniausius asmeninius daiktus ir išsikraustė gyventi pas savo tėvus. Išeidamas iš namų ieškovas nepasiėmė su savimi atsakovės dokumentų ar turto. Įmonės buhalteriniai dokumentai liko įmonės akcininkės A. K. ir atsakovės buhalterinę apskaitą tvarkiusios UAB „Idealūs finansai“ žinioje. 2024 m. vasario 7 d. ieškovas dėl iširusių jo ir sutuoktinės santykių buvo atleistas iš direktoriaus pareigų remiantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 58 straipsnio 3 dalies 5 punktu. Ieškovui apie darbo sutarties nutraukimą nebuvo pranešta, nebuvo paaiškinta, kokius darbo pareigų pažeidimus jis padarė. Ieškovas iš darbo buvo atleistas dėl asmeninių konfliktų šeimoje, niekuo nesusijusių su jo darbo pareigų atlikimu. Nutraukus darbo sutartį, ieškovui neišmokėta 9 752,1 Eur darbo užmokesčio dalis, 4 733,27 Eur kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas, 3 000 Eur (atskaičius mokesčius) kompensacija už kiekvieną įmonėje išdirbtą mėnesį pagal darbo sutarties 9 punktą. Darbo sutarties galiojimo laikotarpiu atsakovė niekada nekėlė klausimo dėl darbo sutarties sąlygų atitikties sąžiningumo principams, prieštaravimo įmonės interesams. Abejones dėl minėtų darbo sutarties sąlygų atsakovė išreiškė tik po darbo sutarties nutraukimo. Vien tai, kad ieškovo darbo sutarties originalus egzempliorius yra pas A. K., nesudaro pagrindo abejoti, jog ieškovo darbo sutartį galėjo pasirašyti ne A. K. Ieškovas, būdamas įmonės direktoriumi, išgrynino 143 136 Eur įmonės lėšų, bet visos išgrynintos lėšos buvo išleistos įmonės reikmėms. Ieškovas niekada nebuvo išėjęs nemokamų atostogų ir nuolat vykdė atsakovės veiklą. Net atsakovei patikslinus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (toliau – VSDFV) pateiktus duomenis, nurodant kitą ieškovo atleidimo iš darbo pagrindą – atšaukimą iš pareigų pagal DK 104 straipsnio 1 dalį, akivaizdu, kad ieškovas iš darbo atleistas dėl asmeninių, o ne su darbo santykiais susijusių priežasčių, patikslindama duomenis dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo, atsakovė siekė išvengti jai kylančios atsakomybės dėl neteisėto atleidimo.

3.       Atsakovė nesutiko su ieškinio reikalavimais. Atsakovė nurodė, kad vienintelės akcininkės A. K. sprendimu nuo 2015 m. rugpjūčio 21 d. iki 2024 m. vasario 2 d. atsakovės vadovu buvo ieškovas. Akcininkės sprendimu ieškovas buvo atšauktas iš vadovo pareigų. Pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnį vadovo atšaukimas yra savarankiškas darbo sutarties pasibaigimo pagrindas. Teisingi duomenys apie ieškovės atšaukimą buvo pateikti pavėluotai. Nuo 2024 m. kovo 15 d. atsakovės vadove paskirtai I. S. gavus galimybę prisijunti prie VSDFV duomenų, buvo nustatyta, kad nėra pranešta apie darbo santykių pabaigą. Ši klaida buvo ištaisyta, pateikus dokumentus dėl darbo santykių nutraukimo. Ieškovas yra atšauktas iš vadovo pareigų remiantis DK 104 straipsnio 1 dalimi. Vadovo atšaukimo priežastis buvo pasitikėjimo praradimas. Atsakovės vadovei iki šiol nepavyksta išreikalauti iš ieškovo buhalterinių dokumentų ir duomenų apie įmonės turtą. Darbo sutarties nutraukimo įforminimo netikslumai savaime negali lemti atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad tinkamai vykdė savo, kaip vadovo, pareigas. Nesant neteisėto atleidimo fakto, vidutinio darbo užmokesčio kompensacija nėra taikytina. Ieškovas nebuvo priverstinėje pravaikštoje. Ieškovas buvo ilgametis atsakovės vadovas, kuris buvo atsakingas ir dėl atsiskaitymo su darbuotojais, įskaitant ir jį patį. Remiantis Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) administruojamos elektroninio deklaravimo sistemos duomenimis, kuriuos pateikė pats ieškovas, laikotarpiu nuo 2020 m. iki 2023 m. su ieškovu buvo visiškai atsiskaityta. Atsakovė yra skolinga ieškovui tik 484,38 Eur darbo užmokesčio. Ieškovas turi 29,42 nepanaudotų atostogų dienas, už nepanaudotas atostogas atsakovė turi sumokėti ieškovui 665 Eur. Ieškovas yra iš įmonės išsigryninęs lėšų sumą, gerokai viršijančią jam išmokėtiną sumą. Ieškovas nepagrįstai reikalauja priteisti iš atsakovės 303 000 Eur (atskaičius mokesčius) kompensaciją už kiekvieną įmonėje išdirbtą mėnesį pagal darbo sutarties 9 punktą, kadangi nepateiktas darbo sutarties originalas. Ieškovas naudojasi situacija, nes nėra iki šiol atsakovei atidavęs buhalterinių dokumentų. Atsakovės vadovė kreipėsi į teisėsaugos pareigūnus dėl dokumento suklastojimo. Netesybos ieškovui taip pat neturi būti priteistos, nes su ieškovu tinkamai neatsiskaityta dėl jo paties netinkamų vadovo pareigų atlikimo. Ieškovas buvo atšauktas iš pareigų, nes nustatyta, kad įmonė nebeatlieka savo pagrindinės funkcijos – pelno siekimo. Ieškovas ne tik netinkamai vykdė savo, kaip vadovo, pareigas, bet ir bando pasipelnyti įmonės sąskaita.

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Kauno apylinkės teismas 2025 m. gruodžio 10 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė ieškovui iš atsakovės 5 179,14 Eur neišmokėto darbo užmokesčio (neatskaičius mokesčių), atmetė kitą ieškinio dalį.

5.       Teismas pažymėjo, kad byloje nėra nei vieno įrodymo, kuriuo remiantis būtų galima spręsti, jog ieškovas iš darbo atleistas DK 58 straipsnio 3 dalies 5 punkto pagrindu. Ši aplinkybė nurodoma tik atsakovės atsiliepimo, skirto darbo ginčų komisijai, pastraipoje greta DK 104 straipsnio 1 dalies, ir ieškovo ieškinyje. Teismo vertinimu, atsakovė byloje siekė įrodyti būtent DK 104 straipsnio 1 dalyje numatytą ieškovo, kaip atsakovės vadovo, atleidimo pagrindą, todėl atsakovės vienkartinis papildomo teisinio argumento paminėjimas jos dokumente darbo ginčų komisijai, kad ieškovo veiksmuose buvo ir pagrindas spręsti dėl jo atleidimo remiantis DK 58 straipsnio 3 dalies 5 punktu, neleidžia teigti, jog atsakovė įrodinėjo šį ieškovo atleidimo pagrindą. Dėl to teismas vertino ieškovo atleidimo teisėtumą vadovaudamasis DK 104 straipsnio 1 dalimi.

6.       Teismas nustatė, kad atsakovės veiklos organizavimas nebuvo atsietas nuo ieškovo ir A. K. šeiminio gyvenimo. Pats ieškovas ieškinyje nurodė, kad, nepaisant įvykusios separacijos, tiek ieškovas, tiek A. K. gyveno tame pačiame bute, kuriame, remiantis liudytojų A. K. ir K. K. parodymais, buvo laikomi ne tik atsakovės, bet ir kitų įmonių, kurių vadovas buvo ieškovas, dokumentai. Tai leido teismui spręsti, kad ieškovas ir A. K. buvo atkūrę pilnaverčius šeimos santykius, nes ieškovas privalėjo pasitikėti sutuoktine, jei visus įmonės dokumentus laikė jų bendroje gyvenamojoje vietoje. Teismas pažymėjo, kad ieškovas su A. K. net ir po separacijos išlaikė tą patį atsakovės valdymo modelį, kur ieškovas buvo atsakovės vadovas, A. K. – vienintelė akcininkė. Kadangi atsakovės veikla nebuvo atsieta nuo ieškovo ir A. K. šeiminio gyvenimo, teismo vertinimu, ieškovas visiškai pagrįstai prarado savo, kaip atsakovės vadovo, pareigas vien dėl to, kad kilo šeiminis konfliktas ir ieškovo sutuoktinė pradėjo nebepasitikėti ieškovu, nurodydama, jog nepasitikėjimo priežastis buvo ieškovo, kaip sutuoktinio, neištikimybė. Kilus šeiminiam konfliktui, atsakovei neturint kitų darbuotojų, tik už jos veiklą atsakingus sutuoktinius, teismas nurodė neturintis pagrindo pripažinti ieškovo atleidimą neteisėtu jam, kaip vadovui, praradus pasitikėjimą dėl šeiminių aplinkybių.

7.       Teismas nurodė, kad aplinkybę, jog toks vienintelės atsakovės akcininkės pasitikėjimo ieškovu, kaip vadovu, praradimas buvo pagrįstas, nepaisant kilusio šeiminio konflikto, pagrindžia ir tai, jog sudėtinga atsekti su atsakovės ūkine veikla susijusią informaciją dėl dokumentų trūkumo ir įmonės dokumentų perdavimo aplinkybes, nes tiek ieškovas, tiek dabartinė atsakovės vadovė nurodo, kad neturi visų atsakovės veiklos dokumentų. Paties ieškovo paaiškinimu, atsakovės dokumentai buvo laikomi jo gyvenamojoje vietoje, nes įmonė neturėjo savo buveinės, o liudytojas K. K. papildomai paaiškino, kad dokumentai nebuvo tvarkingai sudėlioti, tiesiog prie sienos buvo dokumentų krūva, kurie sumaišyti su asmeniniais, kitų įmonių (UAB „(duomenys neskelbtini)“, mažosios bendrijos (toliau – MB) „(duomenys neskelbtini“) dokumentais. Teismo vertinimu, tai liudija, jog ieškovas, kaip įmonės vadovas, nevykdė Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos užtikrinti, kad įmonės veiklos dokumentai būtų efektyviai valdomi ir prieinami jos pačios ir kitų asmenų poreikiams tenkinti, apsaugoti nuo sugadinimo, praradimo, neteisėto naudojimo, pakeitimo, sunaikinimo. Jei ieškovas, būdamas atsakovės vadovu, būtų tinkamai tvarkęs atsakovės veiklos dokumentus, byloje nebūtų iškilusi ieškovo nurodoma problema, jog dokumentai po šeiminio konflikto tapo jam sunkiau prieinami. Netvarkingas įmonės dokumentų saugojimas sudaro pagrindą spręsti, kad ieškovo, kaip vadovo, veikla galėjo būti nepasitikima ir dėl šios aplinkybės. Esant šioms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad atsakovė įrodė, jog ieškovas buvo pagrįstai atleistas iš vadovo pareigų, kaip nepagrįstus atmetė ieškinio reikalavimus dėl neteisėto atleidimo iš darbo, taip pat su tuo susijusius išvestinius reikalavimus.

8.       Teismas nustatė, kad ieškovo pateiktos darbo sutarties kopijos 12 punkte nurodyta, jog ieškovas pradeda dirbti 2015 m. rugpjūčio 21 d., tačiau VSDFV teritoriniam skyriui apie darbo sutarties sudarymą su ieškovu pranešta tik 2015 m. spalio 26 d., pranešant, jog ieškovo valstybinio socialinio draudimo pradžia yra nuo 2015 m. spalio 27 d. Tai, kad teismui nepateiktas nei vienas iš privalomų dviejų darbo sutarties originalų, jog VSDFV teritoriniam skyriui pranešta apie darbo sutarties su ieškovu sudarymą tik praėjus dviem mėnesiams nuo ieškovo pateiktos darbo sutarties kopijoje nurodomos ieškovo darbo pradžios, teismo vertinimu, leidžia spręsti, kad ieškovo pateiktos darbo sutarties kopija nėra būtent ieškovo ir atsakovės darbo santykius reguliuojantis dokumentas, kuriuo gali vadovautis teismas, spręsdamas dėl ieškovui priteistinų su darbo santykiais susijusių sumų pobūdžio ir dydžio. Teismas pažymėjo, kad tokią jo išvadą pagrindžia ir tai, jog liudytoja A. K. nepatvirtino tokio turinio darbo sutarties sudarymo fakto, o ieškovo versiją, kad visi atsakovės dokumentai, įskaitant ir jo darbo sutarties originalą, liko jo ir A. K. gyvenamojo vietoje po to, kai kilus konfliktui ieškovas išėjo iš namų, teismas vertino kaip abejotiną, nes liudytojas K. K. parodė, jog ieškovas po kilusio konflikto buvo grįžęs į butą, kuriame gyveno iki konflikto, ir pasiėmė norimus dokumentus, tačiau daugiausia tai, kas susiję su MB „(duomenys neskelbtini)“. Teismas padarė išvadą, kad ieškovo nedomino jo darbo sutarties su atsakove originalas. Teismas nurodė, kad, paklausus apie darbo sutarties sąlygų derinimą, nei ieškovas, nei liudytoja A. K. nenurodė jokių konkretesnių aplinkybių, nes liudytoja A. K. neigė pasirašiusi tokią sutartį, o ieškovas tegalėjo prisiminti aplinkybes, jog darbo sutartis buvo sudaryta tuometiniuose namuose, kuriuose gyveno. Esant nurodytiems neatitikimams ir teismui neturint 2015 m. rugpjūčio 21 d. darbo sutarties originalo, kad paskyrus rašysenos ekspertizę būtų galima įsitikinti sutarties šalių parašų ant būtent tokio turinio dokumento tikrumu, teismas nurodė negalintis suformuoti įsitikinimo, pagrįsto byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, jog ieškovo su atsakove 2015 m. rugpjūčio 21 d. sudaryta darbo sutartis buvo būtent tokio turinio, koks yra teismui pateiktoje darbo sutarties kopijoje. Dėl to teismas, spręsdamas apie ieškovui neišmokėtas su darbo santykiais susijusias sumas, nurodė besivadovausiantis kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir VSDFV duomenimis bei kaip nepagrįstą atmetė ieškovo reikalavimą dėl 303 000 Eur (atskaičius mokesčius) neišmokėtos kompensacijos už kiekvieną įmonėje išdirbtą mėnesį pagal 2025 m. rugpjūčio 21 d. darbo sutarties 9 punktą priteisimo.

9.       Teismas nustatė, kad byloje yra ieškovo darbo ginčų komisijai pateiktos 2020 m. balandžio 30 d. pažyma apie 2020 m. sausio mėn. – balandžio mėn. priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas, darbo užmokesčio kortelės už laikotarpius nuo 2020 m. gegužės 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d., nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d., nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d. ir pažyma apie darbo užmokestį už 2024 m. 2 mėn. Teismas konstatavo, kad šiuose dokumentuose yra stulpelis, kuriame nurodyta, jog ieškovui išmokėtos jam priskaičiuotos sumos į rankas ir visose jose yra ieškovo parašai, išskyrus 2020 m. balandžio 30 d. pažymoje apie 2020 m. sausio mėn. – balandžio mėn. priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas neabejotinai buvo gavęs darbo užmokestį iki 2022 m. gruodžio 31 d., paties ieškovo parašu patvirtinta aplinkybė, jog jam į rankas išmokėta ir 4 733,27 Eur kompensacija už nepanaudotas atostogas, kuri apskaičiuota 2024 m. vasario mėn. Teismas atkreipė dėmesį, kad minėtus dokumentus darbo ginčų komisijai pateikė pats ieškovas. Teismo vertinimu, tai patvirtina, jog ieškovas nepagrįstai nurodo neturintis jokių atsakovės dokumentų. Teismas nurodė nesivadovaujantis UAB „Idealūs finansai“ direktorės 2024 m. kovo 21 d. elektroniniu laišku apie ieškovui neišmokėtas sumas 2020 m. – 2023 m., kadangi iš šio laiško turinio nėra suprantama, apie kokias sumas yra teikiama užklausa UAB „Idealūs finansai“ direktorei. Teismas pažymėjo, kad aplinkybę, jog šiame laiške buvo klausiama būtent apie darbo užmokestį, galima patvirtinti tik sugretinus šiame laiške nurodytas sumas su 2020 m. balandžio 30 d. pažyma apie 2020 m. sausio mėn. – balandžio mėn. priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį, kitas išmokas, darbo užmokesčio kortelėmis už laikotarpius nuo 2020 m. gegužės 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d., nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d., nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d., kurios patvirtina, kad su ieškovu buvo atsiskaityta iki 2022 m. gruodžio 31 d., todėl teismas nurodė spręsiantis klausimą tik dėl atsiskaitymo su ieškovu už laikotarpį nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2024 m. vasario 2 d.

10.       Remdamasis VSDFV duomenimis, teismas nustatė, kad atsakovo draudžiamosios pajamos už 2023 m. sudarė 4 694,76 Eur neatskaičius mokesčių, o už 2024 m. sausio mėn. ir vasario mėn. atsakovė priskaičiavo ieškovui 484,38 Eur darbo užmokesčio, atsižvelgiant į tai, kad ieškovui nuo 2024 m. sausio 15 d. iki 2024 m. sausio 31 d. buvo nedraudiminis laikotarpis. Byloje nesant įrodymų, jog ieškovui yra išmokėtas darbo užmokestis už 2023 m., 2024 m. sausio mėn. ir vasario mėn. nei grynaisiais pinigais, nei pavedimu, teismas vertino, kad būtent šias sumas atsakovė yra skolinga ieškovui. Teismas nurodė nematantis pagrindo vertinti atsakovės argumentų apie ieškovo nuo banko sąskaitos nurašytas dideles sumas, kadangi ieškovo, atsakovės vertinimu, padaryta žala nebuvo šios bylos ginčo objektas, tai nėra pagrindas netenkinti ieškovo reikalavimo dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo, nustačius, jog byloje nėra įrodymų, kad su ieškovu atsiskaityta už 2023 m., 2024 m. sausio mėn. ir vasario mėn.

11.       Teismo vertinimu, ieškovas, pats būdamas atsakovės vadovu ir vieninteliu darbuotoju, galėjo laisva valia priimti sprendimus dėl to, kada ir kaip išmokamas jam skirtas darbo užmokestis, todėl aplinkybė, kad jis pats nesilaikė DK 146 straipsnio 1 dalyje nustatytos tvarkos mokėti sau darbo užmokestį ne rečiau kaip du kartus per mėnesį, dėl ko susiklosčius situacijai, kai ieškovą atšaukus iš įmonės vadovo pareigų, jam liko neišmokėtas darbo užmokestis, yra pripažintina paties ieškovo kalte dėl jam laiku neišmokėto darbo užmokesčio, todėl teismas ieškovui nepriteisė netesybų iš atsakovės. Teismas pažymėjo, kad byloje nustatyta aplinkybė, jog ieškovas, pats būdamas įmonės vadovu, nevykdė pareigos tinkamai saugoti ir tvarkyti atsakovės dokumentaciją, dėl ko neabejotai buvo apsunkintas jam skirto darbo užmokesčio dydžio nustatymas, papildomai patvirtina paties ieškovo kaltę dėl uždelsto atsiskaitymo su juo.

III.       Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

12.       Apeliaciniu skundu ieškovas prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir patenkinti ieškinį, priteisti ieškovui iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1.                      Teismas ignoravo ikiteisminės ginčo stadijos procesą, todėl nepagrįstai pripažino, kad ieškovas iš darbo atleistas DK 104 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu teisiniu pagrindu. Atsakovės argumentai darbo ginčų komisijoje patvirtina, kad ieškovas buvo kaltinamas šiurkščiais darbo pareigų pažeidimais, todėl darbo sutarties nutraukimas buvo susijęs su darbuotojo kaltės vertinimu. Nesilaikius DK 58 straipsnyje nurodytos procedūros, atleidimas pripažintinas neteisėtu, o teismas, neįvertinęs šių aplinkybių, padarė esminę teisės taikymo klaidą. Teismas ieškovo atleidimo iš darbo teisinį pagrindą nustatė iš atsakovės 2025 m. gegužės 9 d. atliktų veiksmų, šiai patikslinus duomenis VSDFV. Faktinę ieškovo atleidimo iš darbo teisinio pagrindo poziciją atsakovė pakeitė tik bylą nagrinėjant teisme. Nors atsakovė darbo ginčo komisijoje formaliai minėjo ir DK 104 straipsnio 1 dalį, tačiau jos argumentų esmė buvo grindžiama darbuotojo kaltu elgesiu, o ne akcininko diskrecine teise be priežasties atšaukti vadovą. Atsakovė pati pasirinko gynybos modelį, būdingą DK 58 straipsniui, o ne neutraliam vadovo atšaukimui, tačiau šios reikšmingos faktinės aplinkybės teismo buvo ignoruotos, vietoj to teismas suteikė pirmenybę formai prieš ieškovo atleidimo iš darbo teisinio pagrindo turinį. Darbdavio pozicijos pakeitimas teismo procese yra nesąžiningas ir neleistinas, prieštarauja pačios atsakovės argumentams darbo ginčų komisijoje. Faktinis darbo sutarties nutraukimo pagrindas buvo darbuotojo kaltė. Teismas neišsiaiškino, kodėl iš esmės skiriasi darbdavio pozicija darbo ginčų komisijoje ir teisme. Toks įrodymų vertinimas pripažintinas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnio pažeidimu. Darbdavys negali keisti atleidimo pagrindo ex post (po fakto). Atsakovė negalėjo teisėtai nutraukti darbo sutarties dėl ieškovo kaltės, jos vėlesnis bandymas remtis DK 104 straipsniu yra tik procesinė gynyba. Atsakovės pozicijos nenuoseklumas turi būti vertinamas ieškovo naudai. Teismas netyrė ir nesiaiškino faktinių aplinkybių, ar ieškovas, kaip atsakovės vadovas, vykdė tinkamai pareigas dėl juridinio asmens dokumentų valdymo ir tvarkymo, nes tai nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas. Teismas, nuspręsdamas, kad ieškovas nevykdė įstatymu jam nustatytų pareigų, padarė prielaidomis pagrįstas išvadas. Ieškovas disponavo tik kai kurių dokumentų kopijomis, kurias pavyko rasti iš kitų šaltinių (elektroninio pašto, buhalterinę apskaitą teikusio juridinio asmens ir kt.), tačiau nedisponuoja juridinio asmens originaliais dokumentais.

1.2.                      Teismas nepagrįstai atmetė ieškovo pateiktą darbo sutarties kopiją kaip įrodymą, padarė nepagrįstą išvadą, kad darbo sutarties kopija negali būti vertinama vien dėl to, jog byloje nepateiktas jos originalas. Tokia išvada prieštarauja CPK 177 ir 178 straipsniams, kasacinio teismo praktikai, pagal kurią dokumento kopija yra leistinas ir vertintinas įrodymas, jei ji vertinama kartu su kitais bylos duomenimis. Teismas faktiškai atsisakė atlikti įrodymų visumos vertinimą, o tai pripažintina esminiu CPK 185 straipsnio pažeidimu. Civiliniame procese leidžiami visi įrodymai, jei jie nėra uždrausti įstatymo, o dokumento kopija savaime nėra neleistinas įrodymas. Teismas neteisėtai atsakovės įrodinėjimo naštą perkėlė ieškovui, taip pat nepagrįstai jam perkėlė neigiamas dokumento nepateikimo pasekmes. Teismas ignoravo reikšmingas bylos aplinkybes, kurios patvirtino, kad darbo sutarties originalas buvo laikomas atsakovės vienintelės akcininkės A. K. gyvenamojoje vietoje. Ieškovas pateikė savo darbo sutarties kopiją, kuria teismas neturėjo teisinio pagrindo abejoti, kadangi liudytoja A. K. negalėjo nurodyti jokių aplinkybių dėl darbo sutarties konkretaus dokumento turinio pasirašymo, nes jų neatsimena, todėl ši liudytoja objektyviai negalėjo patvirtinti, kad negalima vadovautis ieškovo pateikta darbo sutarties kopija. Pagal CPK 179 straipsnio 3 dalį, jeigu dokumentas yra kitos šalies žinioje, neigiamos pasekmės dėl jo nepateikimo tenka būtent tai šaliai, tačiau teismas pažeidė šią taisyklę, nepagrįstai perkeldamas neigiamas pasekmes ieškovui. Byloje nebuvo ginčo, kad ieškovas paliko visus dokumentus jo ir A. K. bendruose namuose, pati A. K. patvirtino, jog dokumentų buvo daug, ji tarp jų nesusigaudė, pati neperžiūrėjo, todėl teismas negalėjo pripažinti, kad ieškovui teko pareiga pateikti darbo sutarties originalą. Teismas, atsisakydamas remtis darbo sutarties kopija, pažeidė proceso šalių lygiateisiškumą ir ieškovo teisę į veiksmingą teisinę gynybą. Nors teismas kritikavo ieškovo veiksmus atliekant vadovo funkcijas ir pareigas, susijusias su dokumentų saugojimu, perdavimu ir/ar neperdavimu, tačiau nekėlė reikalavimo dėl atsakingo ir įstatymus atitinkančio akcininko pareigų vykdymo liudytojai A. K. Teismas, pažeisdamas CPK 185 straipsnio 2 dalį, nepagrįstai rėmėsi suinteresuotos liudytojos parodymais, neatsižvelgdamas į kitus byloje esančius įrodymus, darbo sutarties kopiją, kurios tikrumas teisminio bylos nagrinėjimo metu atsakovės nebuvo nuginčytas. Teismas neįvertino faktinių darbo santykių kaip darbo sutarties egzistavimo įrodymo. Atsakovė teismui nebuvo pateikusi kitos darbo sutarties, todėl teismas nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė vertinti darbo sutarties kopiją ir prielaidų pagrindu teigė, kad ji galimai nėra tikro dokumento kopija, nes liudytoja A. K. abejoja, kad ją pasirašė.

1.3.                      Teismo rašysenos ekspertės rašysenos tyrimo išvada paneigia esminę teismo sprendimo prielaidą dėl darbo sutarties kopijos tikrumo. Teismo rašysenos eksperto išvadoje nustatyta, kad darbo sutarties kopijoje esantis darbdavio pusės parašas priklauso liudytojai A. K. Ši išvada paneigia teismo argumentą, jog nėra galimybės nustatyti darbo sutarties pasirašymo fakto. Rašysenos ekspertizė taip pat paneigia liudytojos A. K. parodymus, kuriais ji neigė šios darbo sutarties pasirašymą, kas kelia pagrįstų abejonių jos parodymų patikimumu. Ekspertų išvados pripažįstamos specialiomis žiniomis pagrįstais įrodymais, jos turi didelę įrodomąją reikšmę.

1.4.                      Teismas ieškovo apskaičiuotos kompensacijos nepriteisė tik dėl to, kad padarė klaidingą išvadą dėl darbo sutarties galiojimo. Paneigus šią teismo prielaidą, ieškovo reikalavimas dėl kompensacijos priteisimo pagal darbo sutarties 9 punktą yra teisėtas ir tenkintinas. Teismas, atmesdamas ieškovo reikalavimą dėl darbo sutarties 9 punkte nustatytos kompensacijos priteisimo, faktiškai paneigė sutarties laisvės principą, nors darbo santykiuose šis principas yra taikomas tiek, kiek neprieštarauja darbuotojo teisių apsaugai. Darbo sutarties 9 punktu šalys aiškiai susitarė, kad, nutraukus darbo sutartį darbdavio iniciatyva, ieškovui išmokama iš anksto nustatyta kompensacija. Darbo sutarties 9 punkto kompensacija nėra netesybos ir negali būti vertinama kaip sankcija, kuo bandė teismą įtikinti dabartinė atsakovės akcininkė ir direktorė. Teismas netiesiogiai darbo sutarties 9 punktą traktavo kaip neproporcingą sankciją darbdaviui, tačiau teisiškai tai yra sutartinė išeitinė kompensacija, o ne netesybos, iš anksto sutartas rizikos pasidalijimo mechanizmas, o ne bauda. Ieškovo reikalaujamos kompensacijos pagal darbo sutarties 9 punktą dydis yra proporcingas ieškovo statusui ir atsakomybei. Neatlikusi jokio darbo, jokių funkcijų projekte, buvusi akcininkė A. K. neatlygintinai ieškovo darbo pagrindu įgijo didelės vertės turtą, todėl, nesant ginčo dėl to, kad ieškovas 9 metus negavo rinkos sąlygas atitinkančio direktoriaus darbo užmokesčio, jo darbo užmokestis buvo mažesnis nei minimalus, akivaizdu, jog direktoriaus darbo sutartyje numatyta kompensacija buvo tam tikra darbuotojo garantija ir proporcinga kompensacija tuo atveju, jei akcininkė nuspręstų atleisti jį iš darbo iki projekto įgyvendinimo pabaigos. Teismas neįvertino šeimos verslo specifikos, kuri šiuo atveju turi esminę reikšmę. Šeimos verslo santykiai pasižymi didesniu neformaliu pasitikėjimu, todėl teismo atliktas formalus disproporcijos vertinimas be konteksto yra akivaizdžiai nepakankamas. Sutarties sąlygų teisingumas ir proporcingumas turi būti vertinami sudarymo momentu, o ne atsižvelgiant į vėliau atsiradusias ekonomines pasekmes vienai iš šalių. Net pripažįstant, kad darbo sutartis teisėtai nutraukta darbdavio iniciatyva, tai savaime sukelia darbo sutarties 9 punkto taikymą, nes darbo sutarties su ieškovu nutraukimas įvyko ne dėl ieškovo kaltės, juo buvo realizuotas darbdavio diskrecinis sprendimas.

1.5.                      Teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškovas neabejotinai buvo gavęs darbo užmokestį iki 2022 m. gruodžio 31 d., nes ant darbo užmokesčio kortelių ieškovas yra pasirašęs dėl priskaičiuoto darbo užmokesčio gavimo. Šiuose dokumentuose ieškovas pasirašė ne dėl darbo užmokesčio gavimo grynaisiais pinigais, o dėl priskaičiavimo ir jo sumokėjimo grynaisiais pinigais. Siekiant pripažinti, kad darbo užmokestis buvo sumokėtas grynaisiais pinigais, turi būti pateikti grynųjų pinigų išmokėjimo kvitai, o ne kortelė. Byloje yra pateikti įrodymai tik apie tai, kad nuo darbo kortelėje ieškovui priskaičiuoto sumokėtino darbo užmokesčio buvo sumokėti mokesčiai valstybei, tačiau nėra įrodymų, jog atsakovė sumokėjo ieškovui darbo užmokestį grynaisiais pinigais. Tokių įrodymų objektyviai negali būti, kadangi šie faktai nėra įvykę. Byloje taip pat nėra pateikta įrodymų apie tai, kad ieškovui buvo sumokėta kompensacija už nepanaudotas atostogas už 2024 m. vasario mėn. Atsakovės naujosios akcininkės ir direktorės sudaryta pažyma po to, kai ieškovas jau buvo atleistas iš darbo, kuria vadovavosi teismas, negali būti pakankamas įrodymas dėl atsiskaitymo su buvusiu darbuotoju, kadangi atsakovė nepateikė šių priskaičiuotų piniginių lėšų sumokėjimą patvirtinančių įrodymų. Ieškovas tik 2024 m. vasario 7 d. sužinojo apie jo atleidimą iš darbo, iš namų, kuriuose buvo likę visi juridinio asmens dokumentai, buvo išvarytas 2024 m. sausio 13 d., todėl negalėjo 2024 m. vasario mėn. pasirašyti dėl to, kad kompensacija už nepanaudotas atostogas jam sumokėta grynaisiais pinigais, nes tokie faktai nėra įvykę. Visos ieškovo priskaičiuotos sumos yra pagrįstos buhalterinę apskaitą vykdžiusios įmonės buhalterių paskaičiavimu ir teismas neturėjo teisinio pagrindo juo abejoti. Teismas, spręsdamas dėl netesybų, neatsižvelgė į tai, kad darbdavys atleido ieškovą iš darbo nuo 2024 m. vasario 2 d. ir galutinai neatsiskaitė su juo jo atleidimo datą. Byloje nėra dėl to ginčo, todėl reikalavimas dėl netesybų yra teisėtas ir pagrįstas.

13.       Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškovo reikalavimą dėl 484,38 Eur priteisimo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

2.1.                      Teismas neatsižvelgė į atsakovės pateiktas metines gyventojams išmokėtų sumų deklaracijas, iš kurių matyti, kad ieškovui buvo išmokėtas darbo užmokestis už 2023 m. Teikti deklaracijas apie išmokėtas metines sumas gyventojams yra įmonės vadovo pareiga, deklaracijos teikiamos už praėjusį laikotarpį. Šiuo atveju deklaracijas už 2020 m. ir 2021 m. teikė buhalterines paslaugas atliekančios įmonės vadovė, ataskaitą už 2022 m. teikė pats ieškovas, už 2023 m. – apskaitą tvarkantis asmuo, todėl nėra pagrindo abejoti pateiktais duomenimis. Remiantis elektroninio deklaravimo sistemos duomenimis, laikotarpiu nuo 2020 m. iki 2023 m. su ieškovu buvo atsiskaityta pagal jo paties, kaip vadovo, pateiktus duomenis. Nesant buhalterinės apskaitos dokumentacijos, dėl kurios dingimo yra kaltinamas ieškovas, darbo užmokesčio priskaičiavimo ir išmokėjimo faktą galima patikrinti pagal įmonės pateiktas gyventojams priskaičiuotų ir išmokėtų sumų deklaracijas.

2.2.                      Teismo sprendimas priimtas pažeidžiant CPK 185 straipsnio nuostatas, nesiremiant byloje esančių duomenų visuma, neteisingai taikant civilinio proceso normas.

14.       Ieškovas atsiliepimu prašo atmesti atsakovės apeliacinį skundą, priteisti ieškovui iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

3.1.                      Atsakovė, teigdama, kad darbo užmokestis buvo išmokėtas, privalo pateikti pozityvius mokėjimo įrodymus. Teismų praktikoje darbuotojas pripažįstamas silpnesne darbo santykių šalimi, todėl atsakovei keliami aukštesni įrodinėjimo standartai.

3.2.                      Ieškovas objektyviai negali įrodyti lėšų negavimo, tai yra negatyvus faktas – jį paneigia tik realūs mokėjimo dokumentai. Ieškovo banko sąskaitų išklotinės patvirtina, kad atsakovės apeliaciniu skundu ginčijamu laikotarpiu ieškovas negavo darbo užmokesčio. Iš juridinio asmens turimų dokumentų, kuriais disponavo liudytoja A. K. ir kurie pagal tvarką privalėjo būti perduoti dabartinei atsakovės atstovei, yra visos galimybės nustatyti, ar ieškovui buvo mokėtas darbo užmokestis.

3.3.                      Jokie dokumentai dėl ieškovui faktiškai sumokėto darbo užmokesčio neegzistuoja, kadangi pats ieškovas aiškiai žino ir patvirtino teismui, kad kaip vadovas neėmė sau darbo užmokesčio, todėl dabartinė atsakovės atstovė negalėjo pateikti teismui jokių ieškovui faktiškai ir realiai sumokėto darbo užmokesčio įrodymų.

3.4.                      Juridinio asmens pateiktos mokesčių deklaracijos patvirtina tik tai, jog darbdavys deklaravo darbo užmokesčio sumas mokesčių administratoriui, tačiau jos savaime neįrodo, kad šios sumos buvo faktiškai išmokėtos ieškovui. Be to, ieškovas, kaip buvęs vadovas, jau negalėjo pateikti ir neteikė VMI deklaracijų už 2023 m. ir 2024 m., todėl šios deklaracijos yra galimai suklastotos, nes jose yra įrašyta tikrovės neatitinkanti informacija. Byloje nėra kitų įrodymų apie faktinį piniginių lėšų sumokėjimą ieškovui kaip darbuotojui, t. y. atsakovė nėra pateikusi pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų.

3.5.                      Vienašaliai dokumentai, sudaryti pačios suinteresuotos šalies, negali turėti didesnės įrodomosios galios nei ieškovo nuoseklūs paaiškinimai. Ieškovo sprendimas atidėti darbo užmokesčio mokėjimą dėl to, kad būtų nesutrikdyti statybos darbų vykdymo ir mokėjimų už juos piniginiai srautai, negali panaikinti ieškovo teisės gauti darbo užmokestį už visą šio užmokesčio nemokėjimo laikotarpį.

15.       Atsakovė nepateikė atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir naujų įrodymų prijungimo

16.       CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

17.       Byloje nekilo ginčo dėl to, kad atsakovė įkurta 2015 m. rugsėjo 20 d., ieškovas atsakovės direktoriumi paskirtas 2015 m. rugsėjo 21 d. ir šias pareigas vykdė iki 2024 m. vasario 2 d. Po atšaukimo (atleidimo) iš direktoriaus pareigų, ieškovas iniciavo darbo ginčą, reikalaudamas jo atleidimą pripažinti neteisėtu ir taikyti su tuo susijusias pasekmes, taip pat konstatuoti, kad atsakovė su ieškovu tinkamai neatsiskaitė, priteisti ieškovui iš atsakovės su darbo santykiais susijusias sumas ir netesybas. Pirmosios instancijos teismui ieškinį patenkinus iš dalies, su priimtu sprendimu nesutinka abi šalys: ieškovas su ta dalimi, kuria jo reikalavimai atmesti, atsakovė su ta dalimi, kuria ieškovo reikalavimai patenkinti (sutikdama su 484,38 Eur darbo užmokesčio sumos priteisimu).

18.       Ieškovas su apeliaciniu skundu pateikė naujų įrodymų – 2025 m. gruodžio 29 d. konsultacinę išvadą su priedais bei išlaidas tyrimui atlikti patvirtinančiais dokumentais. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad ginčas yra kilęs iš darbo teisinių santykių, darbo bylų nagrinėjimo ypatumus ir tokiose bylose vyraujantį viešąjį interesą (CPK 414 straipsnis), aplinkybes, jog atsakovė turėjo galimybę susipažinti su pateiktais naujais įrodymais, pareikšti dėl jų savo nuomonę, pateikti įrodymai gali būti reikšmingi, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, priima ieškovo apeliacinės instancijos teismui su apeliaciniu skundu pateiktus naujus įrodymus.

Dėl ieškovo atšaukimo iš pareigų teisėtumo

19.       Byloje kilo ginčas dėl ieškovo atšaukimo iš pareigų teisėtumo. Kaip matyti iš prie bylos prijungtos darbo ginčų komisijos medžiagos, ieškovas iš atsakovės direktoriaus pareigų atšauktas 2024 m. vasario 2 d. vienintelio akcininko sprendimu. Dėl šio sprendimo autentiškumo byloje ginčų nekilo. Nors šiame sprendime nėra tiesiogiai įvardintas darbo santykių nutraukimo pagrindas, vartojama formuluotė, pagal kurią ieškovas ne atleidžiamas iš darbo, bet atšaukiamas iš pareigų, aiškiai suponuoja, kad buvo pasirinktas specialusis DK 104 straipsnyje įtvirtintas darbo sutarties su juridinio asmens vadovu pasibaigimo pagrindas. Šią aplinkybę patvirtina, nors ir pavėluotai (2024 m. balandžio 29 d.), VSDFV pateikti duomenys apie darbo santykių pabaigos su ieškovu faktą bei pagrindą. Esminis ieškovo apeliacinio skundo argumentas dėl to, kad ieškovas buvo ne atšauktas iš pareigų pagal DK 104 straipsnį, bet atleistas iš darbo už DK 58 straipsnyje numatytą šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, siejamas su atsakovės darbo ginčų komisijai teiktu atsiliepimu į ieškovo prašymą. Įvertinusi šio atsiliepimo turinį teisėjų kolegija pažymi, kad minėtame dokumente atsakovė aiškiai nurodė, jog ieškovas iš pareigų buvo atšauktas DK 104 straipsnio pagrindu, kartu akcentuodama, kad atšaukiant iš pareigų DK 104 straipsnio 2 dalyje numatyta išeitinė išmoka ieškovui nebuvo mokama, kadangi ieškovas ne tik prarado darbdavio pasitikėjimą, bet ir padarė žalos, kuri galėtų būti ir pagrindu nutraukti darbo santykius dėl darbuotojo kaltės, jam padarius šiurkštų darbo pareigų pažeidimą. Kitaip tariant, ieškovo įsitikinimą dėl jo atžvilgiu netinkamai taikyto DK 58 straipsnyje aptarto pagrindo lėmė ne objektyvūs darbdavio veiksmai, bet ieškovo subjektyvus susiklosčiusios faktinės situacijos interpretavimas, siekiant įrodyti netinkamo darbdavio elgesio faktą.

20.       Kadangi nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniu skundu ieškovas nekvestionuoja atsakovės teisės atšaukti jį iš pareigų, pripažinti darbo santykių pasibaigimą neteisėtu nėra jokio pagrindo. Todėl teisėjų kolegija toliau pasisako tik dėl darbdavio sprendimo nemokėti ieškovui išeitinės išmokos pagrįstumo.

21.        Vadovaujantis DK 104 straipsnio 2 dalimi, jeigu darbo santykiai su juridinio asmens vadovu truko ilgiau kaip dvejus metus ir jis atšaukiamas iš pareigų DK 104 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, juridinio asmens vadovui išmokama vieno mėnesio jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, išskyrus atvejus, kai atšaukimą lėmė kalti paties darbuotojo veiksmai. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ieškovo kaltę dėl jo atšaukimo iš pareigų siejo tiek su tuo, kad šeimos versle pasitikėjimo praradimą patvirtina galutinai susikomplikavę šeiminiai santykiai, tiek ir su aplinkybe, jog ieškovas tinkamai netvarkė įmonės dokumentų, dėl ko nėra galimybės įvertinti įmonės būklės. Įvertinusi šiuos argumentus teisėjų kolegija pažymi keletą reikšmingų aplinkybių:

6.1.                      Tarp šalių nėra ginčo dėl atsakovės, kaip buvusio šeimos verslo, statuso, aplinkybės, kad ieškovas ir buvusi atsakovės akcininkė ginčijamo sprendimo priėmimo metu buvo sutuoktiniai. Neginčijamas ir faktas, kad, net ir po Kauno apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintos separacijos, ieškovas su buvusia atsakovės akcininke toliau gyveno bendroje gyvenamojoje patalpoje, kurioje ieškovas nurodė laikęs tiek atsakovės, tiek ir jam priklausančių kitų įmonių dokumentus, jose įmonių vardu vykdęs ūkinę veiklą. Šalys pripažįsta ir aplinkybę, kad po 2024 m. sausio mėn. įvykusio konflikto ieškovas savo sutuoktinės reikalavimu išsikraustė iš bendros gyvenamosios patalpos, į jas buvo sugrįžęs dar iki atšaukimo iš pareigų ir, prižiūrimas sūnaus, kuris po ieškovo atšaukimo iš pareigų trumpai buvo tapęs atsakovės vadovu, iš dokumentų visumos pasiėmęs jam reikalingus kitų įmonių dokumentus. Ieškovas taip pat neįrodinėjo, kad po šeiminio konflikto būtų tęsęs savo, kaip atsakovės vadovo, funkcijų vykdymą.

6.2.                      Buvusiai atsakovės akcininkei akcentavus, kad ji atsakovės veikloje nedalyvavo, visus sprendimus priimdavo ieškovas, byloje nebuvo ginčijama aplinkybė, jog ženklų įmonės veiklos laikotarpį, ypač prieš ieškovo atšaukimą iš vadovo pareigų, ieškovas buvo vienintelis įmonės darbuotojas. Be to, iš VSDFV duomenų apie oficialiai registruotus ieškovo draudiminius laikotarpius matyti, kad nuo 2018 m. iš esmės kiekvieną mėnesį ieškovas deklaruodavo didesnę laiko dalį darbo funkcijų nevykdęs (buvęs nemokamose atostogose). Nors ieškovas bylos nagrinėjimo eigoje akcentavo darbo funkcijas vykdęs ir jokiose nemokamose atostogose nebuvęs, tokia ieškovo pozicija tik dar kartą atskleidžia netinkamą ieškovo elgesį: ieškovas iš esmės tvirtina registro tvarkytojui teisęs tikrovės neatitinkančius duomenis bei siekia iš tokio savo elgesio gauti asmeninės naudos kilus darbo ginčui. Kad ir kokios priežastys būtų nulėmusios tokį įmonės veiklos organizavimą, iš jų galima spręsti, jog vadovaudamas įmonei ieškovas nesiekė aktyvaus dalyvavimo ūkinėje veikloje.

6.3.                      Byloje nekilo ginčo ir dėl to, kad vadovaudamas įmonei ieškovas iš banko sąskaitos išgrynino reikšmingas pinigų sumas (vien 2023 m. apie 130 000 Eur), gi šių lėšų panaudojimą patvirtinančių duomenų į bylą nepateikta. Nors šalių pozicijos dėl to, kas turėtų disponuoti šiais bei kitais su atsakovės buhalterine apskaita susijusiais duomenimis, kardinaliai skyrėsi, atsakovei akcentuojant, kad ieškovas netinkamai organizavo įmonės veiklą ir tinkamai netvarkė bei nesaugojo įmonės dokumentų, gi ieškovui pažymint, jog apskaita buvo tvarkoma, bet dokumentai po šeiminio konflikto liko jo ir buvusios atsakovės akcininkės bendroje gyvenamojoje patalpoje, pats ieškovas pripažino, kad dokumentai buvo sukrauti į kelias skirtinguose kambariuose stovėjusias dėžes, sudėti kartu su kitų ieškovo valdomų įmonių bei jo asmeniniais dokumentais, po konflikto išsikraustydamas atsakovės dokumentų jis nepasiėmė, nesiekė jų pasiimti ir tada, kai, dar iki atšaukimo iš vadovo pareigų, buvo atvykęs pasiimti daiktų. Iš ieškovo ir po jo atšaukimo iš pareigų laikinai įmonei vadovavusio jo sūnaus paaiškinimų galima spręsti, kad minėto apsilankymo savo buvusioje gyvenamojoje patalpoje metu buvo bandoma iš bendrai sudėtų dokumentų atrinkti tuos, kuriuos ieškovas galėtų pasiimti, sūnus išreiškęs poziciją, jog atsakovės dokumentus ieškovas turėtų palikti, gi ieškovas, tuo metu buvęs įmonės vadovu, neįrodė ėmęsis veiksmų, kad būtų užfiksuota, kokie atsakovės dokumentai paliekami, organizavęs jų sutvarkymą bei perdavimą, ar bent jau ėmęsis veiksmų, kad būtų užfiksuota, jog jam yra trukdoma vykdyti vadovo funkcijas bei su tuo susijusias pareigas. Kitaip tariant, netvarkingai laikęs įmonės dokumentus ir negalėdamas nesuprasti, kad jo galimybės šiais dokumentais disponuoti negalint laisvai patekti į patalpas, kur jie laikomi, bus suvaržytos, ieškovas tvirtina juos tiesiog palikęs asmenų, su kuriais santykiai buvo konfliktiški, žinioje, vėliau šią aplinkybę nepagrįstai pasitelkdamas kaip atleidžiančią jį nuo atsakomybės už galimai netinkamai organizuotą atsakovės buhalterinę apskaitą. Pabrėžtina, kad pats ieškovas, tuo atveju, jeigu jis iš tikrųjų apskaitą būtų vedęs netinkamai ir neturėjęs įmonės lėšų panaudojimą pateisinančių dokumentų, buvo tiesiogiai suinteresuotas tokia neapibrėžta situacija.

6.4.                      Pabrėžtina ir tai, kad, iš karto po atšaukimo iš pareigų, 2024 m. vasario 7 d. naujai paskirtas atsakovės vadovas kreipėsi į ieškovą dėl atsakovės turto ir dokumentų perdavimo, tačiau į tokį kreipimąsi ieškovas teatsakė dokumentų neturintis, iš esmės pasiūlydamas juos susirasti ir sutvarkyti pačiam naujajam vadovui. Ši aplinkybė pati savaime ne tik parodo konfliktiškus santykius, ne tik atskleidžia neatsakingą ieškovo požiūrį į savo pareigas, bet ir kelia pagrįstų abejonių dėl to, ar atsakovas neturėjo intereso dirbtinai kurti situaciją, kuri kliudytų objektyviai nustatyti jo galimų pažeidimų tvarkant atsakovės buhalterinę apskaitą apimtį.

6.5.                      Nors, vadovaujantis DK 214 straipsnio 3 dalimi, kilus ginčui dėl darbuotojo atleidimo iš darbo teisėtumo ir pagrįstumo, įrodinėjimo pareiga tenka darbdaviui, nagrinėjamu atveju susiklostė itin specifinė situacija, kai darbuotojas, būdamas įmonės vadovu, atsakingu už įmonės veiklą, jos buhalterinę apskaitą, dokumentų tvarkymą, vadovaudamas šeimos verslui, asmeninio konflikto su įmonės veikloje nedalyvavusia ir veiksmų laisvę ieškovui suteikusia įmonės akcininke (savo sutuoktine) kontekste ne tik pats sukūrė aplinką, reikšmingai apsunkinusią jo veiksmų vadovaujant įmonei teisėtumo vertinimą, pats šeiminį konfliktą įvertino kaip pagrindą faktiškai atsitraukti nuo funkcijų (su jomis susijusių pareigų) vykdymo, bet ir nesiėmė (galimai dėl savanaudiškų paskatų) jokių veiksmų, kad atsitraukimo metu egzistavusi situacija būtų objektyviai užfiksuota. Kitaip tariant, ne tik sprendimą dėl ieškovo atšaukimo iš pareigų priėmusi jo sutuoktinė, bet ir pats ieškovas šeiminį konfliktą įvertino kaip reikšmingą kliūtį ieškovui toliau eiti atsakovės vadovo pareigas, gi aukščiau aptarti ieškovo pasirinkti atsakovės veiklos organizavimo aspektai, jo priimti sprendimai dėl atsakovės lėšų naudojimo, dokumentų tvarkymo, buhalterinės apskaitos, situaciją vertinant sistemiškai, tapo reikšminga su pačiu ieškovu susijusia priežastimi inicijuoti jo atšaukimą iš pareigų.

22.       Nutarties 21 punkte aptartų aplinkybių visumą teisėjų kolegija vertina kaip pakankamą pagrindą sutikti su skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime pateikta išvada, kad DK 104 straipsnio 2 dalyje numatyta išmoka ieškovui nepriklauso. Dėl nurodytų priežasčių kaip nepagrįsta atmetama ieškovo apeliacinio skundo dalis dėl jo atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir su tuo susijusių pasekmių taikymo.

Dėl sutartinės kompensacijos priteisimo

23.       Pirmosios instancijos teismas atmetė ir ieškinio reikalavimą priteisti ieškovui iš atsakovės 303 000 Eur (atskaičius mokesčius) neišmokėtą kompensaciją už kiekvieną išdirbtą mėnesį pagal darbo sutarties 9 punktą. Kaip matyti tiek iš skundžiamo sprendimo, tiek ir iš ieškovo apeliacinio skundo, esminis ginčas kilo dėl ieškovo į bylą pateiktos darbo sutarties, kurios 9 punkte įtvirtinta darbdavio pareiga sumokėti darbuotojui 50 proc. nuo įmonės gauto pelno įgyvendinant nekilnojamojo turto projektą, sugeneruoto per visą projekto įgyvendinimo laikotarpį, o, tuo atveju, jeigu darbo sutartis būtų nutraukta prieš projektą užbaigiant, išmokėti darbuotojui 3 000 Eur (suma po mokesčių) kompensaciją už kiekvieną darbo mėnesį, kaip atlygį už vykdytas direktoriaus funkcijas, autentiškumo. Ieškovas į bylą pateikė minėtos darbo sutarties kopiją, akcentuodamas, kad dokumento originalo neturi, gi sutarties sudarymo metu atsakovės akcininke buvusi ieškovo sutuoktinė tvirtino tokio dokumento nepasirašiusi, apie tokio pobūdžio atsakovės prievolę ieškovui nieko nežinanti, o atsakovė pažymėjo, kad po įmonės vadovo pasikeitimo ir akcijų perleidimo naujai įmonės savininkei ir vadovei įmonės dokumentai, įskaitant ir ieškovo darbo sutartį, nebuvo perduoti. Kitaip tariant, ginčas iš esmės kilo dėl to, kas atsakingas už ieškovo darbo sutarties originalo neišsaugojimą ir ar susiklosčius tokiai situacijai pakankamu pagrindu aptariamam ieškinio reikalavimui tenkinti gali tapti ieškovo pateiktoje darbo sutarties kopijoje užfiksuotas susitarimas.

24.       Įvertinusi šį tarp šalių kilusį ginčą teisėjų kolegija pažymi tokias jam spręsti reikšmingas aplinkybes:

9.1.                      Vadovaujantis DK 214 straipsnio 3 dalimi darbuotojui iniciavus darbo ginčą darbdaviui tenka pareiga įrodinėti aplinkybes, kurias jam įrodyti yra lengviau. Tokia taisyklė įstatyme įtvirtinta dėl to, kad būtent darbdavys yra atsakingas už įmonės apskaitą ir paprastai būtent darbdaviui, disponuojančiam įmonės dokumentais, yra paprasčiau įrodyti daugelį su darbo santykių eiga susijusių aplinkybių, įskaitant ir atsiskaitymo su darbuotoju tinkamumą, t. y. jam priskaitytinas ir išmokėtinas sumas.

9.2.                      Kita vertus, nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi situacija negali būti vertinama kaip įprasta dėl nutarties 21 punkte aptartų aplinkybių, t. y. dėl to, kad šiuo atveju ginčas kilo tarp įmonės ir jos buvusio vadovo, kuris pats buvo atsakingas už tinkamą buhalterinę apskaitą, dokumentų tvarkymą, išsaugojimą bei perdavimą naujam vadovui po atšaukimo iš pareigų, o priežastys, dėl kurių dokumentai, įskaitant ieškovo darbo sutarties originalą, nėra perduoti naujajai įmonės savininkei ir vadovei, yra reikšmingai susijusios su paties ieškovo veiksmais.

9.3.                      Kad tokiomis aplinkybėmis susitarimo dėl kompensacijos mokėjimo faktą lengviau įrodyti būtent pačiam ieškovui, patvirtina ir faktas, kad įprastai darbo sutartys yra pasirašomos dviem egzemplioriais, kurių vienas tenka pačiam darbuotojui. Nors nagrinėjamu atveju dėl šeimos verslo vykdymo specifikos galėjo susiklostyti kitokia situacija, pats ieškovas patvirtino, kad egzistavo du darbo sutarties egzemplioriai (vienas skirtas atsakovei, kitas – jam), kartu nurodydamas, jog savo asmeninius dokumentus ji laikė kartu su įmonės dokumentais, kas dar kartą patvirtina netinkamo dokumentų tvarkymo ir saugojimo faktą. Ieškovo nurodoma aplinkybė, kad egzistavo du darbo sutarties originalai, kartu su jo formuluojama pozicija, jog ilgą laiko tarpą dirbdamas už minimalią algą esminės finansinės naudos jis siekė būtent konkrečios darbo sutarties sąlygos, kurioje užfiksuota jo teisė į kompensaciją, pagrindu, kelia pagrįstų abejonių dėl to, kodėl ieškovas, suprasdamas konfliktišką tarpusavio santykių su buvusia įmonės akcininke (savo sutuoktine) pobūdį, tikslingai atvykęs iš buvusios bendros gyvenamosios patalpos pasiimti jam reikalingų dokumentų, nepasiėmė (nesiekė pasiimti) ne tik atsakovės, bet ir savo asmeninių dokumentų, įskaitant ir, kaip pats nurodo, itin didelės apimties reikalavimo teisę patvirtinančios darbo sutarties. Toks ieškovo elgesys kaip labiausiai tikėtiną leidžia vertinti situaciją, kad tarp ieškovo tvarkytų ir vėliau paliktų dokumentų darbo sutarties originalo nebuvo.

9.4.                      Net jeigu darbo sutarties originalas tarp ieškovo paliktų dokumentų ir egzistavo, ieškovas, turėjęs visas galimybes jį pasiimti ar objektyviai užfiksuoti jo perdavimo faktą, tačiau tokia galimybe nesinaudojęs, negali būti vertinamas kaip atsidūręs sunkesnėje padėtyje DK 214 straipsnio 3 dalyje aptartos įrodinėjimo pareigos paskirstymo tvarkos prasme, todėl spręsti, kad šiuo atveju įrodinėjimo našta turi būti perkeliama darbdaviui, nėra jokio pagrindo.

9.5.                      Kaip itin reikšmingą teisėjų kolegija pažymi ir aplinkybę, kad, kaip akcentuojama šalių procesiniuose dokumentuose, ieškovui po atšaukimo iš pareigų neperdavus įmonės dokumentų naujajam vadovui, o šiam po įmonės perleidimo neperdavus dokumentų naujajai atsakovės akcininkei ir vadovei, ieškovo atžvilgiu buvo inicijuotas ikiteisminis tyrimas, o vėliau ir teisminis baudžiamosios bylos dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo nagrinėjimas. Nors, kaip matyti iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų, (duomenys neskelbtini) Kauno apylinkės teismo išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) priimtas apkaltinamasis nuosprendis nėra įsiteisėjęs, ieškovo apeliacinis skundas bus nagrinėjamas Kauno apygardos teismo baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), nagrinėjant darbo ginčą į civilinę bylą buvo teikiama informacija tiek apie dokumentus, kuriais disponavo atsakovės buhalterinę apskaitą vedusi įmonė, buvusi ar esama įmonės akcininkės, tiek ir apie tai, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo atliekami procesiniai veiksmai, siekiant nustatyti dokumentų buvimo vietą. Duomenų apie tai, kad ieškovas būtų aktyviai ieškojęs darbo sutarties originalo (teikęs su tuo susijusius procesinius prašymus ikiteisminio tyrimo ar teisminio baudžiamosios bylos ir/ar darbo ginčo nagrinėjimo metu), nėra. Kitaip tariant, ieškovas, būdamas akivaizdžiai suinteresuotas turėti jo turtinę teisę patvirtinantį dokumentą, elgdamasis pasyviai ir aplaidžiai, nesiėmė veiksmų, kad toks dokumentas būtų surastas.

9.6.                      Teikdamas ieškinį ieškovas su juo pateikė ir aptariamos darbo sutarties kopiją. Nors, kaip teisingai nurodoma atsakovo apeliaciniame skunde, tam tikrais atvejais ir dokumento kopija teisminiame ginče gali būti vertinama kaip tinkamas (pakankamas) įrodymas, nagrinėjamoje byloje susiklostė situacija, kai įrodymų visuma kelia pagrįstų abejonių dėl ieškovo pateikto dokumento autentiškumo. Pirma, buvusi atsakovės akcininkė neigė pasirašiusi tokio turinio dokumentą. Antra, iš bylos medžiagos nėra aišku kaip nutiko, kad ieškovas turi dokumento kopiją, bet neturi jo originalo. Trečia, nors ieškovas su apeliaciniu skundu pateikė konsultacinę išvadą, kurioje nurodoma, kad, tikėtina, jog dokumente esantis parašas yra A. K., dėl nepateikto originalo nėra galimybės nustatyti, ar šiuo parašu buvo pasirašytas būtent ieškovo tyrimui pateiktas dokumentas. Ketvirta, net jeigu trečiajame dokumento lape iš tikrųjų yra buvusios atsakovės akcininkės parašas, sutarties sąlyga, kurią prašo taikyti ieškovas, yra antrajame dokumento lape, kuris nėra pasirašytas. Penkta, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovas į pareigas buvo paskirtas 2015 m. rugsėjo 21 d. vienintelio atsakovės akcininko sprendimu, gi VSDFV duomenimis pranešimas apie neterminuotų darbo santykių pradžią 2015 m. spalio 27 d. buvo pateiktas 2015 m. spalio 26 d., todėl kyla pagrįstų abejonių, ar darbo santykiai susiklostė ieškovo pateiktoje darbo sutarties kopijoje nurodytomis sąlygomis, t. y. ieškovui pradėjus dirbti 2015 m. rugsėjo 21 d. Šešta, nors pagrindinė ieškovo nurodomo susitarimo sąlyga buvo siejama su atsakovės iš konkretaus nekilnojamojo turto projekto per visą jo įgyvendinimo laikotarpį gautu pelnu, byloje nebuvo įrodinėjama aplinkybė, kad ieškovas, būdamas įmonės vadovu, tokį pelną skaičiavo ir įmonės vardu vykdė aptariamą finansinę prievolę (išsimokėdamas sau priklausančią pelno dalį) ar ruošėsi jos vykdymui (įtraukdamas ją į įmonės prievolių sumą jos buhalterinėje apskaitoje), kas leistų spręsti, jog susitarimas realiai egzistavo ir buvo vertinamas anksčiau, t. y. iki darbo santykių nutraukimo.

25.       Apibendrindama tai, kas nurodyta nutarties 24 punkte, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas neįvykdė jam tenkančios pareigos įrodyti susitarimo dėl pelno dalies už atsakovės įgyvendintą nekilnojamojo turto projektą išmokėjimo ar kompensacijos ieškovui išmokėjimo, jeigu darbo santykiai bus nutraukti iki projekto įgyvendinimo fakto, todėl pirmosios instancijos teismas aptariamą ieškinio reikalavimą pagrįstai atmetė.

Dėl atsiskaitymo su ieškovu tinkamumo

26.       Tiek ieškovas, tiek atsakovė apeliaciniais skundais ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria išspręstas klausimas dėl atšaukiant iš pareigų ieškovui neišmokėtų darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas sumų. Ieškovas nurodė, kad jam buvo nesumokėta 9 752,1 Eur darbo užmokesčio ir 4 733,27 Eur kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas. Atsakovė su šiuo reikalavimu sutiko iš dalies, akcentuodama, kad neišmokėta 484,38 Eur darbo užmokesčio ir 665 Eur kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas. Pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovui iš atsakovės 5 179,14 Eur neišmokėto darbo užmokesčio (neatskaičius mokesčių).

27.       Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad atsakovės atsiskaitymo su ieškovu už laikotarpį iki 2022 m. gruodžio 31 d. faktą patvirtina paties ieškovo pasirašytos darbo užmokesčio kortelės, kuriose nurodomos sumos, atitinkančios VSDFV ir VMI teiktose deklaracijose apie ieškovui priskaitytą ir išmokėtą darbo užmokestį. Kaip teisingai nurodoma skundžiamame sprendime, pats ieškovas parengė ir pasirašė dokumentus, kuriuose nurodė, kokios sumos jam buvo išmokėtos. Net ir sutikdama su ieškovo pozicija, kad atsiskaitymo faktas įprastai turėtų būti įrodinėjamas pirminiais dokumentais (vadovaujantis DK 139 straipsnio 3 dalimi – mokėjimo pavedimu, ar, kaip nurodo ieškovas, – grynųjų pinigų mokėjimo kvitais), nagrinėjamu atveju dėl ieškovo vadovaujant atsakovei pasirinkto įmonės veiklos organizavimo modelio susiklostė specifinė situacija, kad, bankiniais pavedimais darbo užmokestis ieškovui nebuvo mokamas, tačiau, kaip minėta nutarties 21, 24 punktuose, iš įmonės sąskaitos buvo išgryninamos ženklios pinigų sumos, o jų panaudojimą patvirtinantys dokumentai nėra išsaugoti. Kitaip tariant, ieškovas, kaip įmonės vadovas, disponavo didelėmis grynųjų pinigų sumomis, turėjo galimybę sau pasilikti jam priskaitytas darbo užmokesčio sumas, neužtikrino tinkamo pirminių dokumentų tvarkymo ir/ar išsaugojimo, savo parašu patvirtino lėšų išmokėjimo faktą, kurį ginčija be pagrindo reikalaudamas taikyti atsakovei su pirminiais dokumentais, kurių pats neparengė ir/ar neišsaugojo, sietiną įrodinėjimo standartą.

28.       Nors ieškovas nurodo darbo užmokesčio sau nemokėjęs norėdamas užtikrinti įmonės disponavimą apyvartinėmis lėšomis, dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo ir dokumentų saugojimo specifikos nėra galimybės nustatyti, kad toks poreikis egzistavo. Ieškovo pozicijos nenuoseklumą patvirtina ir tai, kad jis pats nurodo sėkmingai vykdęs nekilnojamojo turto projektą, lėmusį jo lūkestį kompensacijos forma gauti generuojamo pelno dalį, tačiau kartu pažymi, jog, disponuodamas ženkliomis grynųjų pinigų sumomis dėl lėšų trūkumo negalėjęs sau išsimokėti kelis šimtus eurų per mėnesį siekusio darbo užmokesčio.

29.       Apeliaciniame skunde ieškovas akcentuoja, kad lėšų neišmokėjimo jam faktą patvirtina buhalterines paslaugas teikusios įmonės elektroninis laiškas. Šį argumentą teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą. Kaip matyti iš į bylą surinktos medžiagos, buhalterines paslaugas teikusi įmonė apskaitą nurodė vedusi pagal tai, kokius dokumentus jai pateikė pats ieškovas. Vien aplinkybė, kad dėl netinkamai organizuotos apskaitos buhalterijai nebuvo teikiami pirminiai atsiskaitymą patvirtinantys dokumentai, nepaneigia paties ieškovo pasirašytų dokumentų, kuriais patvirtinamas atsiskaitymo faktas.

30.       Atmesdama ieškovės apeliacinį skundą, teisėjų kolegija pažymi, kad dėl atsiskaitymo už 2023 m. susiklostė kitokia situacija, kadangi ieškovas savo parašu nepatvirtino atsiskaitymo fakto, gi duomenys viešiesiems registrams buvo pateikti jau po ieškovo atšaukimo iš pareigų. Vien aplinkybė, kad ieškovas ir 2023 m. disponavo atsakovei priklausiusiomis lėšomis, pati savaime negali būti vertinama kaip reiškianti, kad šios lėšos buvo panaudotos darbo užmokesčio mokėjimui. Esant įstatyme įtvirtintiems pagrindams, atsakovė šių lėšų grąžinimo gali reikalauti teisės aktuose nustatyta tvarka reikšdama reikalavimą dėl nepagrįsto praturtėjimo ar žalos atlyginimo priteisimo. Kartu pažymėtina, kad, kaip matyti iš atsakovės apeliacinio skundo, teismo išvados dėl darbo užmokesčio už 2024 m. priteisimo pagrįstumas nėra kvestionuojamas.

31.       Įvertinusi argumentus, susijusius su ieškinio reikalavimo priteisti ieškovui iš atsakovės kompensaciją už nepanaudotas atostogas, teisėjų kolegija pažymi keletą reikšmingų aplinkybių:

16.1.                      Šalys į bylą pateikė iš esmės skirtingus ieškovui priklausiusios kompensacijos už nepanaudotas atostogas skaičiavimus: ieškovas nurodė, kad priskaičiuota kompensacijos suma sudaro 8 231,77 Eur, atskaičius mokesčius išmokėtina suma – 4 733,27 Eur (kaip šios sumos apskaičiuotos iš ieškovo pateiktos lentelės nėra aišku); atsakovė nurodė, kad ieškovas buvo sukaupęs 29,42 darbo dienas nepanaudotų atostogų, už kurias ieškovui priklauso 665 Eur kompensacija.

16.2.                      Vadovaujantis DK 127 straipsnio 5 dalimi, teisė pasinaudoti visomis ar dalimi kasmetinių atostogų (arba gauti piniginę kompensaciją už jas) prarandama praėjus trejiems metams nuo kalendorinių metų, kuriais buvo įgyta teisė į visos trukmės kasmetines atostogas, pabaigos, išskyrus atvejus, kai darbuotojas faktiškai negalėjo jomis pasinaudoti. Nesant jokių duomenų apie kliūtis naudotis atostogoms, priešingai, VSDFV duomenims patvirtinant, kad reikšmingą darbo dienų dalį ieškovas darbo funkcijų nevykdė dėl nemokamų atostogų, konstatuotina, kad 2023 m. gruodžio 31 d. ieškovas buvo praradęs teisę į visos trukmės atostogas už darbo laikotarpį nuo 2019 m. spalio 27 d. (kaip minėta, būtent spalio 27 d. buvo deklaruota darbo santykių pradžia; DK 127 straipsnio 3 dalis) iki 2020 m. spalio 26 d. Vadovaujantis DK 127 straipsnio 4 dalies 4 punktu, į darbo metus, už kuriuos skaičiuojamos kasmetinės atostogos, įskaitoma 10 darbo dienų nemokamų atostogų. Kaip matyti iš į bylą pateiktų VSDFV duomenų, iš laikotarpį nuo 2020 m. spalio 27 d. iki 2024 m. vasario 2 d. sudariusių 1 195 kalendorinių dienų 681 kalendorinę dieną ieškovui buvo fiksuojamos nemokamos atostogos. Iš šio skaičiaus atėmus DK 127 straipsnio 4 dalies 4 punkte nurodytus laikotarpius (40 dienų už tris kalendorinius metus viršijantį laikotarpį), gaunamas 554 kalendorinių dienų (1 195 dienos – (681 diena – 40 dienų)) laikotarpis, už kurį skaičiuotinos kasmetinės atostogos. Vadovaujantis DK 126 straipsnio 2 dalimi, už 365 kalendorinių dienų laikotarpį ieškovui priklausė 20 darbo dienų kasmetinių atostogų, už kitas 189 kalendorines dienas (554 dienos – 365 dienos) ieškovui priklausė dar 10,36 darbo dienų (189 dienos ÷ 365 dienų × 20 darbo dienų) kasmetinės atostogos. Bendra nepanaudotų kasmetinių atostogų trukmė – 30,36 darbo dienų. Kaip matyti iš ieškovės pateiktų skaičiavimų, ieškovui taikytinas 5,65 Eur minimaliam valandiniam atlygiui prilygintas vidutinis darbo užmokestis, kurį padauginus iš nepanaudotų atostogų trukmės ir 4 val. darbo dienos trukmės gaunama 686,14 Eur kompensacijos suma (5,65 Eur/val. × 30,36 darbo dienų × 4 val.= 686,14 Eur), t. y. dydis, artimas tam, kurį apskaičiavo atsakovė.

16.3.                      Pirmosios instancijos teismas reikalavimą dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo atmetė konstatuodamas, kad pats ieškovas patvirtino lentelę, kurioje ši kompensacija ir jos išmokėjimo faktas patvirtinti. Su tokia išvada teisėjų kolegija nesutinka. Kaip teisingai nurodoma ieškovo apeliaciniame skunde, šis dokumentas galėjo būti parengtas tik po ieškovo atšaukimo iš pareigų, todėl vertintinas ne kaip įmonės vardu parengtas dokumentas, bet kaip paties ieškovo jam priklausančios sumos skaičiavimas rengiant ir teikiant ieškinį. Nesant kitų duomenų, kurie leistų spręsti, jog atšaukimo iš darbo dieną apskaičiuota kompensacijos suma yra sumokėta, egzistuoja pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti, papildomai priteisiant ieškovui iš atsakovės 686,14 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensaciją už nepanaudotas atostogas.

Dėl netesybų taikymo

32.       Pirmosios instancijos teismas netaikė DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka apskaičiuotų netesybų už vėlavimo atsiskaityti laiką akcentuodamas, kad vėlavimą nulėmė paties ieškovo kalti veiksmai. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka. Net ir konstatavus, kad pats ieškovas turėjo sąlygas, būdamas įmonės vadovu, tinkamai mokėti sau darbo užmokestį, o galimybė apskaičiuoti ir išmokėti ieškovui priklausančias sumas buvo apribota dėl tinkamo dokumentų neperdavimo, kartu pažymėtina, jog atsakovė, net ir pripažinusi įsiskolinimo faktą bei pati apskaičiavusi skolos sumą, su ieškovu ilgą laiką neatsiskaitė iš esmės dėl to, kad laikėsi pozicijos, jog pats ieškovas yra padaręs įmonei žalos (nepagrįstai praturtėjęs negrąžindamas iš įmonės sąskaitos išsigrynintų bei neaišku kokiais tikslais panaudotų įmonės lėšų).

33.       DK 147 straipsnio 2 dalies formuluotė negali būti aiškinama kaip darbdavio pareigą atsiskaityti, o kartu ir darbuotojo kaltę dėl nesavalaikio atsiskaitymo siejanti išskirtinai su situacija, susiklosčiusia darbo santykių pabaigos dieną. Minėtoje teisės normoje aptariamas tęstinio pobūdžio pažeidimas, todėl, net ir egzistuojant paties darbuotojo elgesio nulemtiems ribojimams (jo kalte dėl nesavalaikio atsiskaitymo), po to, kai darbdaviui tampa žinoma apie įsiskolinimą ir pats darbdavys pagal galimybes apskaičiavo skolos dydį, bet priėmė valinį sprendimą tokios skolos darbuotojui nepadengti, spręsti, kad darbdavio prievolių nevykdymą ir toliau lemia darbuotojo kaltė, paneigianti netesybų taikymą, nėra jokio pagrindo. Jeigu darbdavys laikėsi pozicijos, kad darbuotojas padarė darbdaviui žalos, ji turi būti išieškoma DK 156 straipsnyje nustatyta tvarka ir negali tapti pagrindu neatsiskaityti su darbuotoju pasibaigus darbo santykiams. Kitaip tariant, tiek atsakovės, tiek ir pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės gali tapti pagrindu DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatytą netesybų taikymo terminą pradėti skaičiuoti vėliau (nuo to momento, kai darbuotojas iniciavo darbo ginčą ir, įvertinęs situaciją, darbdavys dalį prievolės pripažino), tačiau nesukuria prielaidų netesybų netaikyti visiškai.

34.       Nors kasacinio teismo praktikoje suformuluota teisės aiškinimo taisyklė, kad teismai neturi teisės koreguoti įstatyme nustatyta tvarka apskaičiuotų netesybų, teisėjų kolegija pažymi keletą reikšmingų aplinkybių:

19.1.                      Darbo teisėje finansinės sankcijos darbdaviui, kurias taikydamas teismas jų dydį apskaičiuoja kaip pagrindą naudodamas darbuotojo vidutinį darbo užmokestį, siejamos su dviem pažeidimais: vėlavimu atsiskaityti po darbuotojo atleidimo iš darbo (sankcija skaičiuojama už vėlavimo atsiskaityti laiką, bet ne daugiau nei už 6 mėn.; DK 147 straipsnio 2 dalis) ir darbuotojo atleidimo iš darbo pripažinimu neteisėtu (sankcija skaičiuojama už priverstinės pravaikštos laiką, bet ne daugiau nei už 12 mėn.; DK 218 straipsnio 2, 4 dalys). Pabrėžtina, kad šios sankcijos egzistavo ir iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusioje DK redakcijoje (netesybos už vėlavimo atsiskaityti laiką buvo įtvirtintos tuo metu galiojusios redakcijos DK 141 straipsnio 3 dalyje, sankcija už neteisėtą atleidimą – tuo metu galiojusios redakcijos DK 300 straipsnio 1, 4 dalyse). Aiškindamas tokį teisinį reglamentavimą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas buvo suformavęs nuoseklią teisės aiškinimo taisyklę, kad šios sankcijos, kaip ir bet kurios kitos, gali būti efektyvios ir pasiekti tikslus, dėl kurių jos yra nustatytos, tik tuo atveju, jeigu jos proporcingos teisės pažeidimams, už kuriuos yra skiriamos. Proporcingumo principas reikalauja, kad sankcijos dydis būtų adekvatus pažeidimo pobūdžiui ir jo padariniams. Proporcingumas yra neatskiriamas teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų aspektas. Šie principai reikalauja, kad tarp teisės pažeidimo ir sankcijos nebūtų nepagrįstai didelio neadekvatumo, disproporcijų. Kompetencija įvertinti proporcingumą bei su tuo susijusi teisė sankcijos dydį mažinti yra suteikiama teismui (su sankcijos už priverstinės pravaikštos laiką mažinimo galimybe susiję teismų praktikos pavyzdžiai – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėse byloje Nr. 3K-3-37-469/2016, 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154-313/2015 ir kt.; su sankcijos už vėlavimo atsiskaityti laiką mažinimo galimybe susiję teismų praktikos pavyzdžiai – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-501-701/2016, 2015 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-350-469/2015, 2014 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2014 ir kt.).

19.2.                      Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant abi nutarties 34.1 punkte aptartas sankcijas, tiek iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusioje DK redakcijoje, tiek ir ginčui aktualioje redakcijoje darbdavio prievolės bei sankcijų dydžiai buvo suformuluoti imperatyviai, nenustatant galimybės sankciją mažinti dėl įstatyme tiesiogiai neįvardintų priežasčių, tačiau teismai, taikydami iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios DK redakcijos nuostatas to nevertino kaip jų kompetencijos ribojimo. Priešingai, teismo kompetencija buvo motyvuotai siejama su būtinybe užtikrinti proporcingumo principo įgyvendinimą. Keičiant teisinį reglamentavimą nebuvo nei padidintas sankcijų taikymo imperatyvumo laipsnis, nei sugriežtinta teismo diskrecijos teisės apimtis.

19.3.                      Tiek iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 141 straipsnio 3 dalyje, tiek ir ginčo santykiams taikytinos redakcijos DK 147 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta tapati nuostata, kad sankcija už vėlavimo atsiskaityti laiką taikoma tik tada, jei dėl pavėluoto atsiskaitymo nėra darbuotojo kaltės. Aiškindamas šią nuostatą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad darbuotojo kaltės (ne)buvimas yra aktualus sprendžiant klausimą, ar sankcija turi būti taikoma, kita vertus, darbuotojo kaltės nebuvimas neeliminuoja teismo teisės taikyti proporcingumo filtrą nustatant netesybų dydį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-350-469/2015). Kitaip tariant, darbuotojo kaltės nebuvimas lemia darbdavio pareigą mokėti netesybas, bet neeliminuoja teismo kompetencijos netesybų dydį mažinti. Kadangi aptariama nuostata 2017 m. liepos 1 d. redakcijos DK nebuvo pakeista, nurodytas teisinio reglamentavimo aiškinimas išliko aktualus.

19.4.                      Esminis teisinio reglamentavimo pasikeitimas 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujos redakcijos DK susijęs su maksimalaus sankcijos skaičiavimo termino nustatymu. Kaip minėta nutarties 34.1 punkte, maksimalus terminas sankcijai už vėlavimo atsiskaityti laiką skaičiuoti yra 6 mėn. (DK 147 straipsnio 2 dalis), maksimalus terminas sankcijai už priverstinės pravaikštos laiką skaičiuoti yra 12 mėn. (DK 218 straipsnio 2, 4 dalys). Vertinant, ar toks pokytis galėjo turėti įtakos anksčiau suformuotos teismų praktikos aktualumui, keltinas klausimas, ar maksimalaus sankcijos skaičiavimo termino nustatymas visais atvejais užtikrina sankcijos atitikimą proporcingumo principui ir paneigia teismo teisę, o kartu ir pareigą, šiuo aspektu įvertinti sankcijos dydį.

19.5.                      Vertinant kasacinio teismo formuojamos praktikos raidą pastebėtina, kad po teisinio reglamentavimo pasikeitimų Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas klausimą dėl teismų teisės mažinti išmokos už priverstinės pravaikštos laiką dydį laikėsi nuoseklios pozicijos, jog vien maksimalaus sankcijos termino nustatymas nereiškia, kad teismas, siekdamas užtikrinti interesų pusiausvyrą, negali jos mažinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-248/2020, 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-684/2019, 2019 m. lapkričio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-327-701/2019). Gi vėliau nagrinėdamas ginčus dėl DK 147 straipsnio 2 dalies taikymo maksimalaus sankcijos termino nustatymą kasacinis teismas ėmėsi aiškinti kaip eliminuojantį teismo kompetenciją taikyti proporcingumo principą ir mažinti darbuotojui priteisiamų netesybų sumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2023, 2022 m. gegužės 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-151-684/2022, 2022 m. gegužės 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-684/2022, 2022 m. vasario 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2022). Tokia kasacinio teismo išvada dėl DK 147 straipsnio 2 dalies aiškinimo niekaip neįtakojo vėlesnės praktikos dėl DK 218 straipsnio 2, 4 dalyse įtvirtintos sankcijos, kadangi 2024 m. vasario 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-12-701/2024 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, prioritetą teikdamas proporcingumo principui, o ne pažodiniam įstatymo straipsnio tekstui, išaiškino, kad DK nustatyta tvarka apskaičiuotas vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką dydis gali būti mažinamas.

19.6.                      Pasisakant dėl teisinio reglamentavimo pokyčio, kuriuo nustatytas maksimalus netesybų skaičiavimo terminas, pažymėtina, kad tokio termino nustatymas negali būti vertinamas kaip visais atvejais užtikrinantis darbo santykių šalių interesų pusiausvyrą, proporcingumo principą. Pvz., teoriškai galima situacija, kai darbo santykiai tęsiasi vos mėnesį, dėl ko netesybų dydis potencialiai šešis kartus viršytų bendrą už visą darbo santykių laikotarpį darbuotojui mokėtiną sumą; arba neatsiskaitymo faktą gali lemti darbdavio suklydimas dėl darbuotojui mokėtinų sumų ir pan. Be to, lyginant sankcijas už vėlavimo atsiskaityti laiką ir už neteisėtą atleidimą iš darbo pabrėžtina, kad vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką sumos vertintinos kaip reikšmingesnės darbuotojui, nes prilyginamos darbo užmokesčiui, kai sankcija už vėlavimo atsiskaityti laiką vertintina kaip specifinės formos netesybos, todėl spręsti, jog teismas turi kompetenciją vertinti tik pirmosios sankcijos dydžio pagrįstumą, o antrosios neturi, nėra jokio pagrindo.

35.       Apibendrindama nutarties 34 punkte aptartų aplinkybių visumą teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas privalo įvertinti darbdaviui taikytinos sankcijos dydį šalių interesų pusiausvyros, proporcingumo principo aspektu.

36.       Vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2023 m. gruodžio 21 d. Nr. A1-895 įsakymu Dėl metinių vidutinio mėnesio darbo dienų ir vidutinio mėnesio darbo valandų skaičių 2024 metais patvirtinimo, vidutinis darbo valandų per metus skaičius, kai darbuotojas dirba 5 dienas per savaitę, 2024 m. sudarė 166,8 val. per mėnesį. Kadangi ieškovui buvo nustatyta 4 val. per dieną 20 val. per savaitę darbo laiko norma, jo vidutinis darbo valandų per mėnesį skaičius sudarė 83,4 val. (166,8 val. ÷ 2). Kaip minėta nutarties 31.2 punkte, ieškovui taikytinas 5,65 Eur per valandą vidutinis darbo užmokestis, todėl jo vidutinis mėnesio darbo užmokestis sudaro 471,21 Eur (83,4 val. × 5,65 Eur). Už 6 mėn. apskaičiuota netesybų suma sudarytų 2 827,26 Eur.

37.       Kita vertus, dėl ieškovo nuolat deklaruotų nemokamų atostogų, faktiškai kiekvieną mėnesį jis dirbdavo ženkliai mažiau. Per 2023 m. lapkričio mėn. – 2024 m. sausio mėn., t. y. laikotarpį, aktualų vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimui, iš tuo laikotarpiu buvusių 61 darbo dienos kaip faktiškai dirbtos buvo deklaruojamos 29 dienos (panaši situacija tęsėsi iš esmės nuo 2018 m.). Kitaip tariant, ieškovas taip organizavo savo, kaip įmonės vadovo, veiklą, kad iš esmės visu jo darbo laikotarpiu buvo deklaruojamas reikšmingai mažesnės jo draudžiamosios pajamos, nei tos, kurias jis būtų gavęs, jeigu būtų išdirbęs visą darbo laiko normą. Vien nurodytos aplinkybės pripažintinos pagrindu netesybų sumą sumažinti tokia tvarka: 2 827,26 Eur ÷ 61 darbo dienos × 29 dirbtos dienos = 1 344,11 Eur.

38.       Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad darbo santykių laikotarpis buvo ilgas, bendra įsiskolinimo suma (5 179,14 Eur neišmokėto darbo užmokesčio (neatskaičius mokesčių) + 686,14 Eur kompensacijos už nepanaudotas atostogas (neatskaičius mokesčių) = 5 865,28 Eur) kelis kartus viršija netesybų sumą, kuri yra artima tai sumai, kurią ieškovui iniciavus darbo ginčą darbdavys pripažino (484,38 Eur darbo užmokesčio + 665 Eur kompensacijos už nepanaudotas atostogas = 1 149,38 Eur), todėl papildomai mažinti netesybas nėra pagrindo.

39.       Nutarties 34–38 punktuose aptartų aplinkybių visuma pripažįstama pagrindu pirmosios instancijos teismo sprendimui pakeisti, priteisiant ieškovui iš atsakovės 1 344,11 Eur vidutinį darbo užmokestį už vėlavimo atsiskaityti laiką.

Dėl bylos nagrinėjimo baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

40.       Nusprendusi atmesti atsakovės apeliacinį skundą, o ieškovo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičiant ir priteisiant ieškovui iš atsakovės papildomas sumas, iš naujo spręstinas bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme paskirstymo klausimas. Ieškovas į bylą pateikė duomenis apie turėtas 1 560 Eur atstovavimo išlaidas, atsakovė išlaidas patvirtinančių dokumentų neteikė. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad buvo patenkinti vos 2 proc. turtinių ieškinio reikalavimų, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ieškovui iš atsakovės nepriteisė.

41.       Iš dalies sutikdama su tokia pozicija teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje aptarti principo pralaimėjęs moka, įtvirtinto CPK 93 straipsnyje, ribojimai nagrinėjant darbo ginčus, akcentuojant, jog turi būti orientuojamasi ne išskirtinai į ginčo sumas, bet į tai, kuri šalis kokybiniu požiūriu laimėjo ginčą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. rugsėjo 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-128-1120/2025). Nagrinėjamu atveju byloje buvo pareikšti trys savarankiški reikalavimai – dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir su tuo susijusių pasekmių taikymo; dėl kompensacijos pagal darbo sutarties 9 punktą priteisimo; ir dėl darbo užmokesčio, kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir netesybų priteisimo. Pirmieji du reikalavimai buvo atmesti, trečiasis tenkintas iš dalies. Nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija vertina kaip pagrindą priteisti ieškovui iš atsakovės 20 proc. pirmosios instancijos teisme turėtų atstovavimo išlaidų – 312 Eur (1 560 Eur × 20 proc.) – atlyginimą.

42.       Nors ieškovas yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir pareikšdamas ieškinį jo nemokėjo, pirmosios instancijos teismas už patenkintus reikalavimus mokėtino žyminio mokesčio valstybei iš atsakovės nepriteisė. Vadovaudamasis CPK 313 straipsnyje įtvirtintu draudimu bylą nagrinėjant apeliacine tvarka priimti blogesnį sprendimą, už pirmosios instancijos teismo patenkintus reikalavimus žyminio mokesčio iš atsakovės apeliacinės instancijos teismas nepriteisia, kita vertus, apeliacinės instancijos teismui papildomai patenkinus 2 030,25 Eur (686,14 Eur + 1 344,11 Eur) vertės turtinius reikalavimus, už juos mokėtinas 46 Eur (2 030,25 Eur × 3 proc. × 75 proc.) žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis) priteisiamas iš atsakovės valstybei (CPK 96 straipsnis).

43.       Tokia pati žyminio mokesčio valstybei iš atsakovės priteisiama už patenkintus ieškovo apeliacinio skundo reikalavimus (CPK 80 straipsnio 4 dalis, 96 straipsnis). Bendra valstybei iš atsakovės priteisiamo žyminio mokesčio suma – 92 Eur (46 Eur × 2).

44.       Ieškovas su apeliaciniu skundu pateikė išlaidas konsultacinės išvados parengimui patvirtinančius duomenis. Kadangi šiuo įrodymu grįsta apeliacinio skundo dalis buvo atmesta, nurodytų išlaidų atlyginimas ieškovui nepriteisiamas. Kitų išlaidas patvirtinančių duomenų šalys neteikė.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Atsakovės apeliacinį skundą atmesti, ieškovo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 10 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti ieškovui D. K., gim. (duomenys neskelbtini), iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Linusta“, juridinio asmens kodas 304084073, 686,14 Eur (šešių šimtų aštuoniasdešimt šešių eurų 14 ct) kompensaciją už nepanaudotas atostogas (suma neatskaičius mokesčių), 1 344,11 Eur (tūkstantį tris šimtus keturiasdešimt keturis eurus 11 ct) vidutinio darbo užmokesčio už vėlavimo atsiskaityti laiką, 312 Eur (trijų šimtų dvylikos eurų) atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimą.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Linusta“, juridinio asmens kodas 304084073, 92 Eur (devyniasdešimt dviejų eurų) žyminį mokestį (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai        Marius Bartninkas

                Diana Labokaitė

        Lina Žemaitienė