Civilinė byla Nr. 3K-3-393-313/2017

Teisminio proceso Nr. 2-21-3-02773-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.39.2.5.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės (pranešėja), Andžej Maciejevski ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Hoptransa“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Hoptransa“, tretieji asmenys V. B. (V. B.), draudimo bendrovė „If P&C Insurance AS“, veikianti per „If P &C Insurance AS“ filialą, dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (toliau – ir Biuras), sumokėjusio išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, pareikštą atgręžtinį reikalavimą asmeniui, atsakingam už žalos padarymą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 14 879,39 Lt (4309,37 Eur) nuostolių atlyginimo, 6 proc. procesines palūkanas.
3. Ieškovas nurodė, kad atsakovė yra Lietuvoje registruotų transporto priemonių – vilkiko ir priekabos – valdytoja. Dėl atsakovės vairuotojo kaltės Vokietijoje 2011 m. lapkričio 10 d. ir 2011 m. lapkričio 15 d. įvyko du eismo įvykiai, sukėlę žalos tretiesiems asmenims. Vokietijos nacionalinis draudikų biuras išmokėjo eismo įvykių metu patirtų nuostolių atlyginimą tretiesiems asmenims (nukentėjusiesiems) ir pateikė ieškovui 14 879,39 Lt (4309,37 Eur) dydžio reikalavimą. Ieškovas sumokėjo šią reikalaujamą sumą ir įgijo teisę regreso tvarka reikalauti iš atsakovės ją atlyginti (Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) 17, 23 straipsniai).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Kauno apylinkės teismas 2014 m. liepos 1 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovui iš atsakovės 14 879,39 Lt (4309,37 Eur) žalai atlyginti, 6 proc. procesinių palūkanų.
5. Teismas nurodė, kad Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje 2011 m. lapkričio 10 d. ir 2011 m. lapkričio 15 d. įvyko du eismo įvykiai, kurių metu Lietuvos Respublikoje registruotas atsakovės valdomas transporto priemonių junginys – vilkikas ,,Mersedes Benz Actros 1841“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba ,,Schmitz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dėl atsakovės vairuotojo V. B. kaltės apgadino trečiųjų asmenų turtą (tvorą ir automobilį). Vilkikas buvo apdraustas transporto priemonių valdytojų tarptautinės atsakomybės draudimu Rusijos draudimo bendrovės „Alfa Strakhovanie PLC“ (draudimo liudijimas Nr. RUS/001/05245685), o priekaba – transporto priemonių civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu trečiojo asmens draudimo bendrovės „If P &C Insurance AS“ (draudimo liudijimas Nr. 05/1342108). Eismo įvykio valstybės Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, vadovaudamasis Biurų tarybos vidaus nuostatais, priimtais Europos ekonominės erdvės valstybių narių ir kitų asocijuotų valstybių nacionalinių draudikų biurų 2002 m. gegužės 30 d. susitarimu, pridėtu prie Europos Komisijos 2003 m. liepos 28 d. sprendimo dėl Tarybos direktyvos 72/166/EEB taikymo tikrinant motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą (2003/564/EB) (toliau – Vidaus nuostatai), sureguliavo žalą ir išmokėjo eismo įvykio metu patirtų nuostolių atlyginimą nukentėjusiems asmenims, po to pateikė transporto priemonės registracijos valstybės Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui reikalavimą sumokėti už pirmąjį įvykį 1084,77 Eur (3745,49 Lt), už antrąjį – 3224,60 Eur (11 133,90 Lt) draudimo išmoką. Ieškovas, sumokėjęs nurodytas sumas Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui, atgręžtinio reikalavimo teise kreipėsi į atsakovę, reikalaudamas visos išmokos atlyginimo, nurodydamas, kad atsakovė neįvykdė pareigos sudaryti tinkamą vilkiko transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį.
6. Teismas konstatavo, kad vilkikas nebuvo apdraustas transporto priemonių civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Vilkiką apdraudusi Rusijos draudimo bendrovė „Alfa Strakhovanie PLC“ nėra Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro narė, toks draudimas neatitinka TPVCAPDĮ reikalavimų (2, 6, 8 straipsniai). Byloje buvo gauta duomenų iš Rusijos transporto priemonių draudikų asociacijos apie neteisėtus Rusijos žaliosios kortelės išdavimus Lietuvoje registruotoms transporto priemonėms. Dėl to, net ir esant Rusijos draudimo įmonės draudimo apsaugai, nepanaikinama atsakovės atsakomybė ieškovui dėl padarytos žalos atlyginimo.
7. Žala padaryta Vokietijoje – Europos Sąjungos valstybėje Lietuvos Respublikoje registruotu ir TPVCAPDĮ nustatyta tvarka neapdraustu automobiliu ,,Mersedes Benz Actros 1841“, todėl ieškovas, atlyginęs eismo įvykio metu padarytą žalą, turi teisę susigrąžinti sumokėtą sumą iš atsakovės, neįvykdžiusios pareigos sudaryti draudimo sutartį TPVCAPDĮ nustatyta tvarka (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010).
8. Vilkikas eismo įvykių metu buvo sukabintas su civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdrausta priekaba, kuri savarankiškai eisme nedalyvauja, ją velka motorinė transporto priemonė ir išmoka dėl velkama transporto priemone padarytos žalos mokama pagal velkančios transporto priemonės draudimo sutartį (TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalis, Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 2 straipsnio 11 punktas). Dėl to žala atlyginama pagal vilkiko draudimo apsaugą.
9. Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendimas, kuriame pasisakyta dėl priekabos draudiko civilinės atsakomybės, nagrinėjamu atveju nėra aktualus, nes jame nustatytos faktinės aplinkybės nesutampa su nagrinėjamos bylos eismo įvykio aplinkybėmis: nagrinėjamoje byloje priekaba nebuvo atsikabinusi nuo vilkiko, priešingai nei nurodytame teismo sprendime. Be to, Vokietijos teismo sprendime sprendžiami draudikų tarpusavio reikalavimai, o šioje byloje nagrinėjamais atvejais vilkikas nebuvo nustatyta tvarka apdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-271/2012).
10. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2014 m. gruodžio 23 d. nutartimi paliko nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 1 d. sprendimą.
11. Kolegija nurodė, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudikas yra asmuo (Lietuvos Respublikos draudimo įmonė, kitos Europos Sąjungos valstybės narės draudimo įmonė, įgyvendinanti steigimosi teisę ar teisę teikti paslaugas Lietuvos Respublikoje, arba užsienio valstybės draudimo įmonės filialas, įsteigtas Lietuvos Respublikoje), kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę vykdyti Lietuvos Respublikoje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir kuris yra Biuro narys (TPVCAPDĮ 2 straipsnio 18 punktas). Taigi tam, kad tiek Lietuvos Respublikoje, tiek bet kurioje kitoje ES valstybėje narėje galiotų transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės draudimo apsauga, Lietuvos Respublikoje įregistruotų transporto priemonių valdytojų civilinė atsakomybė privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, sudarant sutartį su draudiku – Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro nariu (TPVCAPDĮ 29 straipsnio 1 dalis) arba kitos ES valstybės narės draudimo įmone ar filialu (TPVCAPDĮ 10 straipsnio 3 dalis). Atsakovės transporto priemonės (vilkikas ir priekaba) yra registruotos Lietuvos Respublikoje, todėl jos turėjo būti apdraustos TPVCAPDĮ 2 straipsnio 18 punkte nurodyto transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudiko, tačiau įstatymo keliamus transporto priemonės draudimo reikalavimus atitiko tik priekabos draudimas, o vilkikas buvo apdraustas Rusijos draudimo bendrovėje, t. y. draudimo įmonėje, esančioje ne Europos Sąjungos valstybėje narėje. Todėl Rusijos draudimo bendrovės vilkikui išduota žalioji kortelė nesuteikė tokios draudimo apsaugos, kokios reikalauja TPVCAPDĮ nuostatos ir toks draudimas neatitinka TPVCAPDĮ reikalavimų. Nurodytą aplinkybę patvirtina ir Rusijos transporto priemonių draudikų asociacijos 2011 m. lapkričio 18 d. pranešimas Lietuvos nacionalinei vežėjų automobiliais asociacijai „Linava“ ir Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui. Šiame pranešime nurodyta, kad nuo 2010 m. Rusijos transporto priemonių draudikų asociacija nustatė ne vieną atvejį, kai Rusijos žaliosios kortelės yra išduodamos Lietuvos transporto priemonėms, kurias valdo Lietuvos tarptautiniai vežėjai. Tokia praktika prieštarauja žaliosios kortelės sistemos taisyklėms ir Lietuvos teisės aktams. Rusijos žaliosios kortelės kaina neteikia pagrindo daryti prielaidą, kad yra prisiimama finansinė rizika dėl transporto priemonių, kurių nuolatinė vieta yra Europos Sąjungos teritorijoje, todėl visus nuostolius, patirtus užsienio šalyse eismo įvykių metu dėl Lietuvos transporto priemonių, turinčių Rusijos žaliąsias korteles, kaltės, turės kompensuoti patys Lietuvos vežėjai.
12. Teisėjų kolegija atmetė atsakovės teiginius, kad priekaba eismo įvykio metu buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl pagal eismo įvykių vietos – Vokietijos Federacinės Respublikos – teisę ieškovas 50 proc. draudimo išmokos atlyginimo turi reikalauti iš priekabos draudiko (trečiojo asmens draudimo bendrovės „If P&C Insurance AS“). Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, remdamasis nacionalinės teisės aktais, reglamentuojančiais draudimo ir žalos atlyginimo santykius, 2014 m. rugsėjo 2 d. rašte nurodė, jog bendra vilkiko ir priekabos prievolė taikoma tik tais atvejais, kai abi sąstato dalys yra apdraustos, o nagrinėjamu atveju vilkikas nebuvo apdraustas, todėl Vokietijos nacionalinis draudikų biuras turėjo teisėtą pagrindą kreiptis į ieškovą dėl draudimo išmokos atlyginimo. Be to, nagrinėjamu atveju turi būti taikoma TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalies nuostata, pagal kurią Biuro išmoka eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui mokama atsižvelgiant ne tik į Vidaus nuostatus, bet ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Eismo įvykis įvyko vilkikui tempiant priekabą, todėl, vadovaujantis Vokietijos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, žala buvo administruojama pagal vilkikui suteikiamą draudimo apsaugą, o jos šiuo atveju nebuvo. Dėl to aplinkybė, kad priekaba buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, neturi įtakos ieškovo reikalavimo teisei į atsakovę.
13. Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendimas priimtas skirtingomis nei nagrinėjamoje byloje aplinkybėmis, susijęs su draudikų tarpusavio reikalavimų tenkinimu esant dvigubo draudimo sąlygoms, todėl vadovautis šio sprendimo išaiškinimais nėra pagrindo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

14. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias draudimo apsaugos galiojimą, klaidingai vertino tarptautinio draudimo polisą Nr. RUS/001/05245685 TPVCAPDĮ 2 straipsnio 24 dalies kontekste ir nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad ginčo eismo įvykių metu vilkikas buvo apdraustas Rusijos draudimo bendrovėje ,,Alfa Strakhovanie PLC“ tarptautinio draudimo polisu (žaliąja kortele), kuris suteikė draudimo apsaugą ir Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje. Ginčo draudimo polisas, reiškiantis draudimo sutarties sudarymą, eismo įvykio metu galiojo, iki šiol nenuginčytas, todėl šalims turi įstatymo galią (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.189 straipsnis). Nesant neginčijamų įrodymų, kad toks draudimo polisas yra negaliojantis ar niekinis, teismas klaidingai sprendė dėl tokios draudimo sutarties turinio ir tariamai nesuteikiamos draudimo apsaugos. Vien faktas, kad draudimas tariamai neatitiko TPVCAPDĮ nuostatų, savaime nereiškia, jog tarp trijų šalių pagal žaliosios kortelės sistemos, kurios narės yra Vokietijos Federacinė Respublika, Lietuvos Respublika ir Rusijos Federacija, taisykles sudaryta draudimo sutartis yra negaliojanti ir nesuteikia draudimo apsaugos. Dėl to žalos atlyginimo regreso tvarka ieškovas privalėjo reikalauti ne iš atsakovės, o iš vilkiką apdraudusios bendrovės ,,Alfa Strakhovanie PLC“. Apeliacinės instancijos teismas, nevertindamas visų reikšmingų įrodymų, susijusių su ginčo draudimo poliso galiojimu, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, rungimosi ir procesinio lygiateisiškumo principus, atsakovės teisę būti išklausytai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 12, 17, 176–178, 185 straipsniai).
2. Eismo įvykyje dalyvavusi vilkiko traukiama priekaba, realiai ir sukėlusi žalą, turėjo galiojančią draudimo apsaugą, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino atsakovės ir draudimo bendrovės ,,If P&C Insurance AS“ sudarytos priekabos draudimo sutarties sąlygų, šalių įsipareigojimų ir priekabos draudikės atsakomybės eismo įvykiui įvykus bei žalai atsiradus Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje. Tiesioginė eismo įvykių dalyvė (kaip transporto priemonė) yra priekaba, todėl, vadovaujantis Vokietijos teisės aktais ir teismų praktika, civilinė atsakomybė už žalos atlyginimą eismo įvykiuose nukentėjusiems asmenims tenka būtent priekabos draudimo bendrovei ,,If P&C Insurance AS“. Teisės aktuose nenustatyta išimtis, kad neapdraudus vilkiko ar jį apdraudus TPVCAPDĮ reikalavimų neatitinkančiu draudimu priekabos draudimas negalioja (TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalis). Teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, kad atsakovė, sudarydama draudimo sutartį su draudimo bendrove ,,If P&C Insurance AS“, laisva valia susitarė, jog įvykus eismo įvykiui Vokietijos Federacinėje Respublikoje žalos administravimas ir jos išmokėjimas bus reguliuojami pagal Vokietijos teisės aktus ir teismų praktiką (CK 6.156 straipsnis). Vokietijos Aukščiausiais Teismas 2010 m. spalio 27 d. sprendime yra išaiškinęs, kad vilkiko ir priekabos junginys yra vienas eksploatacinis vienetas, tad atsakomybė egzistuoja nepriklausomai nuo to, ar eismo įvykyje pavojų sukėlė tik viena iš junginį sudarančių transporto priemonių, o esant dvigubam velkančios transporto priemonės ir priekabos, sudarančių junginį, draudimui, junginio padarytą žalą per pusę apmoka transporto priemonės ir priekabos privalomojo transporto priemonių civilinės atsakomybės draudikai. Ginčo atveju dvigubas draudimas egzistavo, todėl šie principai privalėjo būti taikomi. Apeliacinės instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad draudimo bendrovė ,,If P&C Insurance AS“ yra susipažinusi su nurodytu Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimu ir juo vadovaujasi administruodama bei atlygindama žalas, atsiradusias dėl Vokietijoje įvykusių eismo įvykių. Taigi priekabos draudikė ginčo atveju privalo atlyginti 50 proc. eismo įvykyje patirtų ir ieškovo iš atsakovės reikalaujamų nuostolių sumos.
3. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė nė vienos Vokietijos Federacinės Respublikos materialiosios teisės normos ar jos turinio, t. y. nenustatė, koks įstatymas turi būti taikomas tuo atveju, kai žalą padaro vilkiko tempiama drausta priekaba. Kilus ginčui teismas negali besąlygiškai remtis tik draudiko surinkta žalos bylos medžiaga ir kompetencija, nes teisės normų aiškinimas ir taikymas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Vokietijos nacionalinio draudikų biuro žalos byloje taikytų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai, o šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo nesaisto.
4. TPVCAPDĮ nuostatose nenurodyta, kad, atlyginus kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui šio nukentėjusiam asmeniui išmokėtą žalą, Biurui iš žalą padariusio asmens šios sumos būtų priteistos nevertinant jų pagrįstumo. Tokios teisės nesukuria ir tai, kad Biuras negali daryti įtakos kito nacionalinio biuro atliekamam tyrimui. Iš Vidaus nuostatų, taikomų nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykiams, matyti, kad dėl žalos atlyginimo sprendžiantis biuras, kurio veiklos teritorijoje įvyko eismo įvykis, vienvaldiškai sprendžia visus reikalus, susijusius su žalos sureguliavimu, ir tuo atveju, kai žala padaryta neapdrausta transporto priemone, informuoja Biurą, o ne už žalos atsiradimą atsakingą asmenį. Šis draudikų biurų tarpusavio santykiuose nedalyvauja, todėl neturi galimybės išdėstyti savo poziciją dėl valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, teisės aktų taikymo. Dėl to teismas, nagrinėdamas ginčą, kuriame Biuras siekia išieškoti kitam nacionaliniam draudikų biurui pagal Vidaus nuostatus atlygintą žalą, turi iš esmės vertinti atsakovu patraukto asmens prieštaravimus. Nagrinėjamu atveju atsakovė nepripažįsta ieškovo teiginių, kad transporto priemonių junginio Vokietijos teritorijoje padarytą žalą turėtų atlyginti velkančiosios transporto priemonės draudikas, o jo nesant – vilkiko savininkas (valdytojas). Atsakovei ginčijant aplinkybes, kad išmoka išmokėta atsižvelgiant į kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, ieškovas turėjo pateikti įrodymus dėl užsienio teisės turinio, nes kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinys, jų taikymo praktika šioje byloje sudaro ne teisės, o fakto klausimą ir faktinę aplinkybę, kad išmokos kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui sumokėtos atsižvelgiant į tos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, kaip ieškinio faktinį pagrindą, turi įrodyti ieškovas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis). Tačiau ieškovo atgręžtinis reikalavimas atsakovei grindžiamas Lietuvos nacionaline teise (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis). Teismai nepagrįstai į tai neatsižvelgė ir, nepasiūlydami ieškovui pateikti papildomų įrodymų, pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas.
5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ginčijamu teisės klausimu, kai transporto priemonės ir vilkiko junginio padarytą žalą užsienyje per pusę apmoka transporto priemonės ir priekabos privalomojo transporto priemonių civilinės atsakomybės draudikai, yra nevienoda. Kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2014 yra kreipęsis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir Teisingumo Teismas, ESTT) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą. Bylų aplinkybės iš esmės yra tapačios, o tai patvirtina ne tik kasacinio teismo formuojamos teismų praktikos ginčijamu teisės klausimu nevienodumą, bet ir būtinybę kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priėmimo į ESTT.
15. Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis – privaloma imperatyviųjų normų reguliuojama sutartis, jos sudarymo tvarką, asmenis, atsakingus už tokios sutarties sudarymą, Biuro atgręžtinio reikalavimo teisę detaliai reglamentuoja specialus teisės aktas – TPVCAPDĮ. Dėl to įstatyme įtvirtinta pareiga sudaryti draudimo sutartį nelaikoma tinkamai įvykdyta, jei sudaryta draudimo sutartis neatitinka Lietuvos Respublikos teisės aktų, taikomų tokiam draudimui, nuostatų. Pagal TPVCAPDĮ 41 straipsnio 3, 8 dalis už sutarties sudarymą atsakingas asmuo privalo apdrausti transporto priemonę ne bet kokiu, o TPVCAPDĮ reikalavimus atitinkančiu privalomuoju draudimu. Nagrinėjamu atveju nė vienas draudikas – Biuro narys nebuvo sudaręs vilkiko draudimo sutarties, galiojusios ginčo eismo įvykių metu. Rusijos draudimo bendrovė ,,Alfa Strakhovanie PLC“ nėra ES valstybės narės draudimo įmonė, nėra ir niekada nebuvo Biuro narė. Užsienio draudimo bendrovių (šiuo atveju – Rusijos draudimo bendrovės) žaliosios kortelės išduodamos pagal tos šalies, kurioje ji yra išleidžiama, teisę, todėl jos negali garantuoti specifinių sąlygų, kurios turi būti užtikrinamos pagal ES direktyvas. Rusijos draudimo bendrovių dėl Lietuvos Respublikoje registruotų transporto priemonių išduotos žaliosios kortelės nesuteikia tokios draudimo apsaugos, kokios reikalauja TPVCAPDĮ nuostatos, ir toks draudimas neatitinka TPVCAPDĮ 10 straipsnio, 41 straipsnio 3, 8 dalių reikalavimų, t. y. tokios draudimo sutartys nelaikytinos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimis. Be to, Rusijos draudimo bendrovė ,,Alfa Strakhovanie PLC“ informavo žalą administravusį Vokietijos nacionalinį draudikų biurą, kad ginčo eismo įvykių metu transporto priemonė šioje bendrovėje nebuvo apdrausta.
2. Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, atsižvelgdamas į Vidaus nuostatų 3 straipsnio 4 dalį, ginčo eismo įvykių metu padarytą žalą administravo visiškai savarankiškai, vadovaudamasis eismo įvykio šalyje (Vokietijoje) galiojančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais privalomąjį draudimą, civilinę atsakomybę bei žalos atlyginimą nukentėjusiems asmenims. Vokietijos nacionalinis draudikų biuras buvo išimtinai kompetentingas spręsti visus su tuo susijusius klausimus. Biuras ir Vokietijos nacionalinis draudikų biuras pateikė visus faktinį pagrindą byloje pagrindžiančius įrodymus. Kadangi ginčo atveju vilkikas nebuvo apdraustas TPVCAPDĮ nuostatas atitinkančiu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, t. y. nebuvo konstatuotas dvigubo draudimo faktas, tai Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimo nuostatos šiuo atveju netaikytinos. Atsakovė neteikė įrodymų dėl kitokio užsienio teisės turinio, nepaneigė Vokietijos nacionalinio draudikų biuro konstatuotos vilkiko valdytojo civilinės atsakomybės.
3. Kasaciniame skunde nurodomos kasaciniame teisme nagrinėjamos civilinės bylos ir šios bylos faktinės aplinkybės yra skirtingos, todėl nurodytoje byloje priimtas sprendimas neturės įtakos nagrinėjant šią bylą.
16. Trečiasis asmuo draudimo bendrovė ,,If P&C Insurance AS“, veikianti per ,,If P&C Insurance AS“ filialą, atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti ir apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Teismai pagrįstai konstatavo, kad eismo įvykių metu vilkikas nebuvo apdraustas TPVCAPDĮ reikalavimus atitinkančiu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Rusijos Federacijos draudimo bendrovė nėra Lietuvos Respublikos nacionalinio draudikų biuro narė, todėl joje apdrausdama vilkiką  atsakovė veikė savo rizika ir turi prisiimti neigiamus imperatyviųjų teisės aktų reikalavimų nesilaikymo padarinius – atlyginti ieškovui jo reikalaujamą sumą, išmokėtą nukentėjusiems asmenims dėl žalos, padarytos neapdrausta transporto priemone.
2. Vokietijos nacionalinis draudikų biuras eismo įvykių metu padarytą žalą administravo savarankiškai, vadovaudamasis Vokietijoje galiojančiais teisės aktais. Nėra pagrindo abejoti Vokietijos nacionalinio draudikų biuro kompetencija, todėl manytina, kad jis ieškovui pateikė išsamius ir pakankamus teisės aktų reikalavimus atitinkančius atlygintinos žalos dydį pagrindžiančius bei kitus su aptariamais eismo įvykiais susijusius dokumentus. Atsakovės pareiga atlyginti ieškovui jo patirtus nuostolius reglamentuojama TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1, 5 dalyse. Lietuvos Respublikos teisė nenustato solidariosios draudikės, kaip priekabą apdraudusios draudimo bendrovės, pareigos atlyginti eismo įvykio metu patirtą žalą, išmoka turi būti mokama pagal velkančios transporto priemonės (vilkiko) draudimo sutartį (TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalis), todėl priekabos draudikė neturi pareigos išmokėti draudimo išmokos.
3. Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimas priimtas byloje, kurioje nustatytos kitos faktinės aplinkybės, todėl teismai pagrįstai juo nesivadovavo.

IV. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo priimtų prejudicinių sprendimų esmė

17. Teisėjų kolegija 2015 m. lapkričio 6 d. nutartimi sustabdė civilinės bylos nagrinėjimą iki Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinių sprendimų gavimo kasacine tvarka nagrinėjamose civilinėse bylose Nr. 3K-3-415/2014 ir Nr. 3K-7-439-313/2015.
18. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2016 m. sausio 21 d. priėmė prejudicinį sprendimą, kuriame nurodė, kad:
1. 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo 14 straipsnio b punktą reikia aiškinti taip, kad šioje nuostatoje neįtvirtinta specialioji kolizinė norma, pagal kurią nustatoma vieno draudiko atgręžtiniam reikalavimui kitam draudikui taikytina teisė tokiomis aplinkybėmis, kaip susiklosčiusios pagrindinėse bylose.
2. 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma I“) ir 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma II“) reikia aiškinti taip, kad teisė, taikytina vilkiko draudiko, atlyginusio žalą per šios transporto priemonės vairuotojo sukeltą įvykį nukentėjusiems asmenims, atgręžtiniam reikalavimui per šį įvykį vilktos priekabos draudikui nustatoma pagal Reglamento Nr. 593/2008 7 straipsnį, jeigu šiam įvykiui taikytinos deliktinės atsakomybės taisyklės pagal Reglamento Nr. 864/2007 4 ir paskesnius straipsnius numato pareigos atlyginti žalą paskirstymą.
19. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2017 m. birželio 15 d. priėmė prejudicinį sprendimą, kuriame nurodė, kad:
1. Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos priimti prejudicinio sprendimo dėl tų prašymą priimti tokį sprendimą pateikusio teismo pateiktų klausimų, kurie susiję su Biurų tarybos vidaus nuostatų, priimtų Europos ekonominės erdvės valstybių narių ir kitų asocijuotų valstybių nacionalinių draudikų biurų 2002 m. gegužės 30 d. susitarimu, – šis susitarimas pridėtas prie 2003 m. liepos 28 d. Europos Komisijos sprendimo dėl Tarybos direktyvos 72/166/EEB taikymo tikrinant motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą, – aiškinimu.
2. 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo netaikoma pagrindinei bylai ratione temporis.
3. 1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyva 72/166/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimu, suderinimo, iš dalies pakeista 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/14/EB, 1983 m. gruodžio 30 d. Tarybos direktyva 84/5/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo, iš dalies pakeista Direktyva 2005/14, ir 2000 m. gegužės 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/26/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo ir iš dalies keičianti Tarybos direktyvas 73/239/EEB ir 88/357/EEB netaikomos šiai bylai ratione materiale.
4. Nurodytai bylai taip pat netaikomas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis, nes nėra įgyvendinama Sąjungos teisė, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį.
5. Todėl pirmiau nurodytos direktyvos ir Chartijos 47 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad nagrinėjamu atveju jiems neprieštarauja pasekmės, kylančios iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo jurisprudencijos, pagal kurią reiškiant regresinį ieškinį pareiga įrodyti visus atsakovų pagrindinėje byloje civilinės atsakomybės už 2006 m. liepos 20 d. eismo įvykį elementus iš esmės tenka Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui.
20. Teisėjų kolegija 2017 m. rugsėjo 18 d. nutartimi atnaujino civilinę bylą pagal atsakovės kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 23 d. nutarties peržiūrėjimo, nustatytas terminas byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti argumentus dėl ESTT prejudicinių sprendimų.

V. Šalių pateikti teisiniai argumentai dėl Europos Sąjungos Teisingumo Teismo

prejudicinių sprendimų

21. Ieškovas pateikė argumentus dėl Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2017 m. birželio 15 d. prejudicinio sprendimo:
1. ESTT konstatavo, kad nacionalinių draudikų biurų Vidaus nuostatai nelaikytini Europos Sąjungos institucijų priimtu teisės aktu, t. y. ESTT neturi jurisdikcijos juos aiškinti. Tokio pobūdžio bylose turi būti taikomos nacionalinės teisės normos.
2. Reikalavimas taikyti Vidaus nuostatus įtvirtintas TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje. Tai praplėtė ir atsakingų už eismo įvykį asmenų teises, ginantis nuo Biuro jiems reiškiamų reikalavimų (pvz., Vidaus nuostatų 5 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgdamas į įstatymų leidėjo valią kasacinis teismas pagrįstai yra pripažinęs išimtinę eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro kompetenciją, apimančią ir užsienio valstybėje taikomų teisės aktų nuostatų aiškinimą, administruojant žalas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014; 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014). Išimtinė eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro kompetencija administruojant žalas yra konstatuota ir ESTT praktikoje (1984 m. birželio 21 d. prejudicinis sprendimas byloje Nr. C-l 16/83; 1977 m. birželio 9 d. prejudicinis sprendimas byloje Nr. C-90/76).
3. Ieškovas nevengė CK įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiami jo reikalavimai. Esminis klausimas – ar Biuras turi teikti įrodymus dėl užsienio valstybės teisės, kurios taikymas yra išimtinė užsienio valstybės nacionalinio draudikų biuro kompetencija, turinio, kuris nėra žalos administravimo bylos medžiagos dalis. Pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose taikyti, aiškinti ir nustatyti užsienio teisės turinį įpareigotas teismas ex officio (pagal pareigas). Informacija apie užsienio valstybės teisės turinį turi būti oficiali, t. y. gauta Europos konvencijoje dėl informacijos apie užsienio teisę nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-162-4I5/2017; 2017 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163-916/2017).
22. Atsakovė pateikė argumentus dėl Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2016 m. sausio 21 d. prejudicinio sprendimo:
1. ESTT sprendime nurodyta, kad prievolės atlyginti žalą nukentėjusiam asmeniui skolininkus ir prireikus priekabos valdytojo ir vilkiko valdytojo ar vairuotojo atitinkamą indėlį padarant žalą nukentėjusiam asmeniui reikės nustatyti atsižvelgiant į tiesioginės žalos atsiradimo vietos teisę (nagrinėjamu atveju – Vokietijos teisę). Pagal Vokietijos Federacinės Respublikos teisės aktų nuostatas ir Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendimo išaiškinimą transporto priemonė ir priekaba negali sudaryti savarankiškų atsakomybės vienetų, nes abiejų transporto priemonių vairuotojas jas susieja į vieną junginį, kuriam negali būti priskiriamos skirtingos atsakomybės kvotos. Taigi Vokietijoje įvykus eismo įvykiui, kai žalą sukėlė transporto priemonės ir priekabos junginys, transporto priemonės ir priekabos valdytojų atsakomybė yra bendra.
2. Eismo įvykyje dalyvavusi vilkiko traukiama priekaba turėjo galiojančią draudimo apsaugą, be to, ji buvo tiesioginė eismo įvykio dalyvė. Dėl to civilinė atsakomybė dėl žalos atlyginimo eismo įvykiuose nukentėjusiems asmenims tenka būtent priekabos draudikei.
3. Vadovaujantis ESTT sprendimu draudiko pareiga atlyginti nukentėjusiam asmeniui žalą atsiranda ne iš šiam padarytos žalos, bet iš jį su atsakingu draudėju siejančios sutarties. Taigi tokia žala atlyginama remiantis sutartine prievole, o tokiai prievolei taikytina teisė turi būti nustatyta pagal reglamento „Roma I“ nuostatas. Remiantis reglamento „Roma I“ 7 straipsniu, reikia nustatyti draudikų (ieškovų) pagrindinėse bylose su atitinkamais draudėjais sudarytoms draudimo sutartims taikytiną teisę, siekiant nustatyti, ar ir kiek šie draudikai gali subrogacijos būdu įgyvendinti nukentėjusio asmens reikalavimo teisę į priekabos draudiką. Atsakovė, sudarydama draudimo sutartį su draudimo bendrove „If P&C Insurance AS“, laisva valia susitarė, jog įvykus eismo įvykiui Vokietijos Federacinėje Respublikoje žalos administravimas ir jos išmokėjimas bus reglamentuojami pagal Vokietijos Federacinės Respublikos teisės aktus ir teismų taikomą praktiką. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje šių aplinkybių bei atsakovės su draudimo bendrove „If P&C Insurance AS“ sudarytos sutarties nuostatų nevertino.
4. Velkamos transporto priemonės (priekabos) draudikei bendrovei „IF P&C Insurance AS“ kilo pareiga išmokėti 50 proc. draudimo išmokos nukentėjusiems asmenims, kuriems žala eismo įvykių metu buvo padaryta transporto priemonės ir priekabos junginio. Ieškovas, įgijęs atgręžtinio reikalavimo teisę, privalėjo savo reikalavimus nukreipti ne tik į atsakovę, bet ir į priekabą apdraudusią draudimo bendrovę.
23. Atsakovė pateikė argumentus dėl Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2017 m. birželio 15 d. prejudicinio sprendimo:
1. Bet kokio reikalavimo, nacionalinio draudikų biuro pateikto valstybėje narėje, kurioje įregistruotas automobilis, reiškiant atgręžtinio reikalavimo teise grindžiamą ieškinį asmeniui, pripažįstamam eismo įvykio kaltininku, aspektai turi būti visapusiškai ištirti pagal tos valstybės narės nacionalines civilinę atsakomybę reglamentuojančias taisykles, užtikrinant Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje nustatytas garantijas. Ieškovas žalą Vokietijos nacionalinio draudikų biurui atlygino nedalyvaujant atsakovei, kuri pripažinta kalta dėl eismo įvykio, jos tinkamai neinformavęs, todėl atgręžtiniai reikalavimai atsakovei savaime negali būti vykdomi valstybėje narėje, kurioje įregistruotas automobilis. Ieškovui, pareiškusiam regresinį ieškinį, tenka pareiga įrodyti visas atsakovės atsakomybės sąlygas. Ieškovo teisės reikalauti dalies sumokėtų draudimo išmokų iš atsakovės konstatavimas neeliminuoja jo pareigos šią teisę įgyvendinti pateikiant pakankamus nuostolių faktą ir dydį pagrindžiančius įrodymus. Ieškovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių visas atsakovės atsakomybės sąlygas. Ieškovui neįrodžius atsakomybės sąlygų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, kasacinis teismas turėtų panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti (CPK 347 straipsnio 2 dalis, 353 straipsnio 1 dalis).
2. Nesutampa kasaciniame teisme nagrinėjamos bylos ir bylos, dėl kurios priimtas prejudicinis sprendimas, faktinės aplinkybės. ESTT sprendime nurodyta, kad atsakovai nebuvo apdrausti motorinių transporto priemonių valdytojų privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu. Nagrinėjamu atveju atsakovė įrodinėja, kad vilkikas buvo apdraustas ir turėjo žaliąją kortelę. Vilkiko tarptautinio draudimo polise, išduotame Rusijos draudimo bendrovės „Alfa Strakhovanie PLC“, nurodyta galiojimo teritorija apima ir Vokietijos Federacinę Respubliką. Byloje nepateikta įrodymų, patvirtinančių neginčijamą faktą, kad šis draudimo polisas nesuteikė draudimo apsaugos Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Žaliosios kortelės sistemos narės yra visos trys valstybės, t. y. Vokietijos Federacinė Respublika, Rusijos Federacinė Respublika ir Lietuvos Respublika. Taigi reikalavimą atlyginti žalą regreso tvarka ieškovas turėtų reikšti ne atsakovei, o vilkiką apdraudusiai bendrovei „Alfa Strakhovanie PLC“.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl užsienio valstybėje draustos transporto priemonės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo galiojimo Lietuvos Respublikoje

24. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 134 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad privalomojo draudimo sutarčiai taikoma Europos ekonominės erdvės valstybės, kuri numato pareigą sudaryti draudimo sutartį, teisė. Kai pareigą sudaryti draudimo sutartį numato Lietuvos Respublikos įstatymai, ji nelaikoma tinkamai įvykdyta, jei sudaryta draudimo sutartis neatitinka Lietuvos Respublikos teisės aktų, taikomų tokiam draudimui, nuostatų (Draudimo įstatymo 134 straipsnio 2 dalis).
25. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 2 straipsnio 18 dalyje nustatyta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudikas – tai asmuo (Lietuvos Respublikos draudimo įmonė, kitos Europos Sąjungos valstybės narės draudimo įmonė, įgyvendinanti steigimosi teisę ar teisę teikti paslaugas Lietuvos Respublikoje, arba užsienio valstybės draudimo įmonės filialas, įsteigtas Lietuvos Respublikoje), kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę vykdyti Lietuvos Respublikoje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir kuris yra Biuro narys. Pagal TPVCAPDĮ 2 straipsnio 12 dalį nacionalinis draudikų biuras – tai pagal Jungtinių Tautų Europos ekonomikos reikalų komisijos Vidaus transporto komiteto Kelių transporto pakomitečio 1949 m. sausio 25 d. priimtą rekomendaciją Nr. 5 įsteigta organizacija, vienijanti draudimo įmones, kurioms leidžiama toje valstybėje vykdyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą. Nacionalinis draudikų biuras Lietuvoje yra Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras.
26. TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota. Tai, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartis turi atitikti TPVCAPDĮ reikalavimus numatyta ir TPVCAPDĮ 41 straipsnio 3, 8 dalyse.
27. Pagal TPVCAPDĮ 2 straipsnio 20 dalį transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdrausta transporto priemonė – tai transporto priemonė, kuriai galioja transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis ar kita šio įstatymo reikalavimus atitinkanti draudimo sutartis. Lietuvos Respublikoje yra pripažįstamos ir laikomos atitinkančiomis šio įstatymo nuostatas kitų Europos Sąjungos valstybių narių draudimo įmonių arba filialų sudarytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys (TPVCAPDĮ 10 straipsnio 3 dalis).
28. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje 2011 m. lapkričio 10 d. ir 2011 m. lapkričio 15 d. įvyko du eismo įvykiai, kurių metu Lietuvos Respublikoje įregistruoti atsakovės valdomi vilkikas su priekaba dėl atsakovės vairuotojo kaltės apgadino trečiųjų asmenų turtą (tvorą ir automobilį). Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog vilkikas buvo neapdraustas, t. y. netinkamai vertino tarptautinio draudimo polisą, patvirtinantį, kad eismo įvykių metu vilkikas buvo apdraustas Rusijos draudimo bendrovėje ,,Alfa Strakhovanie PLC“. Teisėjų kolegija laiko šį kasacinio skundo argumentą nepagrįstu.
29. Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad vilkiką apdraudusi Rusijos draudimo bendrovė „Alfa Strakhovanie PLC“ neatitinka TPVCAPDĮ 2 straipsnio 18 dalyje įtvirtintos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudiko sąvokos. Ši bendrovė nėra Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės draudimo įmonė, taip pat nėra užsienio draudimo įmonės filialas, įsteigtas Lietuvos Respublikoje, taigi nėra ir Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro narė. Atsakovė šių aplinkybių byloje neįrodinėjo (CPK 178 straipsnis). Kadangi vilkikas buvo įregistruotas Lietuvos Respublikoje, tai jis privalėjo būti apdraustas TPVCAPDĮ nustatyta tvarka (nutarties 26 punktas), tačiau į bylą pateiktas draudimo polisas nepatvirtina, kad vilkiko draudimas atitiko TPVCAPDĮ 2 straipsnio 18, 20 dalių, 4 straipsnio 1 dalies, 10 straipsnio 3 dalies reikalavimus (nutarties 25–27 punktai).
30. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų išvada, jog atsakovės vilkikas nebuvo apdraustas transporto priemonių civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu TPVCAPDĮ nustatyta tvarka, yra pagrįsta.

              Dėl Vidaus nuostatų teisinio statuso, juose įtvirtintų taisyklių galiojimo tretiesiems asmenims ir jais nacionaliniams draudikų biurams nustatytų teisių ir pareigų

31. 1949 m. sausio 25 d. Jungtinių Tautų Europos ekonomikos reikalų komisijos Vidaus transporto komiteto Kelių transporto pakomitečiui rekomendavus Vyriausybėms sudaryti sąlygas draudikams sudaryti tarpusavio susitarimus dėl kitos šalies teritorijoje padarytos žalos atlyginimo buvo sukurta žaliosios kortelės sistema. Ši sistema užtikrina, kad valstybėje – žaliosios kortelės sistemos narėje – įvykusio eismo įvykio metu asmenų patirta žala būtų atlyginta nepriklausomai nuo to, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo yra iš užsienio atvykusios transporto priemonės vairuotojas.
32. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad Vidaus nuostatais iš esmės yra sukuriama žaliosios kortelės sistema ir užtikrinamas jos veikimas, taip pat kad egzistuoja dvi tarpvalstybinį elementą turinčios sistemos, reguliuojančios kai kuriuos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo aspektus, todėl nacionalinis teismas kiekvienoje konkrečioje byloje turi įvertinti, pagal kurią iš sistemų yra reiškiamas (atgręžtinis) reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir kurių teisės aktų – ES motorinių transporto priemonių direktyvas įgyvendinančios nacionalinės teisės ar žaliosios kortelės sistemos – nuostatos yra aktualios byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 24, 25 punktai).
33. Lietuvos draudikų biuras regresinį reikalavimą atsakovei reiškia vadovaudamasis žaliosios kortelės sistemą reglamentuojančiais teisės aktais. Teisingumo Teismo 2017 m. birželio 15 d. prejudiciniame sprendime nurodyta, kad Vokietijoje funkcija išmokėti draudimo išmoką pagal žaliosios kortelės sistemą ir pagal ES motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo direktyvas priskirta skirtingoms institucijoms. Vokietijos draudikų biuras yra institucija, veikianti pagal žaliosios kortelės sistemą (prejudicinio sprendimo 42 punktas), todėl Lietuvos draudikų biuras regresinį reikalavimą atsakovei dėl nuostolių atlyginimo reiškia vadovaudamasis žaliosios kortelės sistemą reguliuojančiais teisės aktais, taigi – ir Vidaus nuostatais.
34. Vadovaujantis Vidaus nuostatų 1 straipsniu šių nuostatų tikslas yra reglamentuoti nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykius. Pagal Vidaus nuostatų 3 straipsnio 1 dalį, kai eismo įvykio vietos draudikų biurui pranešama apie eismo įvykį, į kurį pateko kitos valstybės transporto priemonė, jis, nelaukdamas oficialaus reikalavimo atlyginti žalą, ima tirti autoavarijos aplinkybes. Neapdraustos transporto priemonės atveju apie tokį eismo įvykį jis praneša transporto priemonės registracijos vietos draudikų biurui, tačiau negali būti kaltinamas dėl šių veiksmų neatlikimo. Visas žalas eismo įvykio vietos draudikų biuras administruoja visiškai savarankiškai, vadovaudamasis autoavarijos šalyje taikomais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais atsakomybę, atlyginimą nukentėjusiems asmenims ir (neapdraustos transporto priemonės atveju) transporto priemonės buveinės vietos valstybės draudikų biuro interesais. Eismo įvykio vietos valstybės biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius su autoavarijos šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos sureguliavimu (Vidaus nuostatų 3 straipsnio 4 dalis). Pagal Vidaus nuostatų 6 straipsnio 1 dalį, kiekvienas biuras garantuoja, kad jo nariai atlygins bet kokias sumas, kurių 5 straipsnyje nustatyta tvarka gali pareikalauti autoavarijos šalies biuras.
35. Kasacinis teismas pažymėjo, kad visos bylai reikšmingos Vidaus nuostatų taisyklės yra susijusios išimtinai su santykių tarp pačių draudikų biurų reguliavimu, nes būtent jiems Vidaus nuostatais nustatomos tam tikros teisės ir pareigos administruojant žalą dėl transporto priemone, kurios registracijos vieta yra kitoje žaliosios kortelės valstybėje nei eismo įvykio vieta, padarytos žalos, nustatoma tokios žalos administravimo procedūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 30 punktas). TPVCAPDĮ 2 straipsnio 13 dalies apibrėžtis, kurioje nurodyta, jog nacionalinių draudikų biurų bendradarbiavimo nuostatai (Vidaus nuostatai) yra Biurų tarybos patvirtintos nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykių taisyklės, patvirtina, kad Vidaus nuostatai skirti nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykiams reguliuoti.
36. Pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, nacionalinis draudikų biuras išmoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, kai žala padaryta kitoje ES valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje. Lietuvos draudikų biuras, išmokėjęs išmoką dėl kitoje šalyje padarytos ir administruotos žalos, pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis).

              Dėl byloje taikytinos teisės ir pareigos nustatyti užsienio teisės turinį

37. Nagrinėjamoje byloje kasaciniu skundu yra keliamas klausimas dėl atsakovės, kaip transporto priemonės valdytojos, prievolės apimties netinkamo nustatymo, t. y., atsakovės nuomone, 50 proc. eismo įvykių metu patirtų ir ieškovo iš jos reikalaujamų nuostolių turėtų atlyginti atsakovės priekabos draudikė. Atsakovė kasaciniame skunde akcentuoja ieškovo pareigą pateikti Vokietijos nacionalinio draudikų biuro žalos byloje taikytas teisės normas, kelia šių normų turinio nustatymo ir aiškinimo klausimus.
38. Užsienio teisė civiliniams santykiams taikoma tada, kai tai numato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, šalių susitarimai ar Lietuvos Respublikos įstatymai (CK 1.10 straipsnio 1 dalis). CK 1.12 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kuriais atvejais teismui tenka pareiga aiškinti užsienio teisę bei jos turinį nustatyti pačiam (ex officio), o kuriais su užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus turi pateikti bylos šalys.
39. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinius santykius reglamentuoja TPVCAPDĮ, kuris yra lex specialis (specialusis įstatymas) CK atžvilgiu (CK 1.3 straipsnio 2 dalis, 6.988 straipsnio 3 dalis, 6.1018 straipsnis). TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, esant transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui, išmoka mokama atsižvelgiant į valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad dėl Lietuvos Respublikoje neapdrausta transporto priemone kitoje ES valstybėje nukentėjusiems asmenims padarytos ir administruotos žalos Lietuvos draudikų biuras išmoką eismo įvykio vietos draudikų biurui moka atsižvelgiant į Vidaus nuostatus ir valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Taigi TPVCAPDĮ iš esmės nustatytos taikytinos teisės taisyklės, kuriomis Biuras atlygina žalą pagal eismo įvykio vietos privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Nurodytos nuostatos koreliuoja su 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės (reglamentas „Roma II“) 4 straipsniu, pagal kurį nesutartinei prievolei taikoma šalies, kurioje atsirado žala, teisė.
40. Byloje teismų nustatyta, kad krovininio automobilio, kurio valdytojas kaltas dėl žalos padarymo, priekaba buvo drausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, todėl draudiko (trečiojo asmens šioje byloje) prievolė išmokėti draudimo išmoką dėl žalos, padarytos atsakingo už žalą asmens, atsiranda draudimo sutarties pagrindu. Kadangi atsakovės su priekabos draudike sudarytoje draudimo sutartyje nustatyta, kad už žalą, padarytą kitose valstybėse (ne Lietuvos teritorijoje), išmoka mokama pagal tų valstybių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, tai prievolei išmokėti draudimo išmoką dėl žalos, padarytos atsakingo už žalą asmens, taikoma Vokietijos teisė (CK 1.10 straipsnio 1 dalis) (nutarties 38 punktas).
41. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad Lietuvos draudikų biuras savo veikloje turi vadovautis tiek Vidaus nuostatais, tiek ir TPVCAPDĮ, teisę susigrąžinti eismo įvykio vietos draudikų biurui atlygintas sumas jis įgyja tik esant šioms sąlygoms: 1) transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl eismo įvykio; ir 2) kai išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 51 punktas).
42. Lietuvos draudikų biuras, TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu regreso tvarka reikalaudamas eismo įvykio vietos draudikų biurui sumokėtų sumų iš atsakovės, pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis) (44 punkte nurodytų sąlygų egzistavimą). Šių sąlygų egzistavimas sudaro faktinį Lietuvos draudikų biurų regresinio ieškinio pagrindą. Todėl tai, kad išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos privalomąjį transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojančius teisės aktus, esant neapdraustos transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei pagal eismo įvykio vietos teisę, yra Lietuvos draudikų biuro reikalavimo pagrindas, kurį nulemia specialusis transporto priemonių valdytojų privalomąjį draudimą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintas reguliavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014; 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2014; 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 52 punktas).
43. Lietuvos teismams nagrinėjant Lietuvos draudikų biuro regresinį ieškinį pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį dėl reikalavimo susigrąžinti eismo įvykio vietos valstybės draudikų biurui tretiesiems asmenims išmokėtas sumas dėl Lietuvos Respublikoje registruota ir privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu neapdrausta transporto priemone padarytos žalos, ieškovui tenka pareiga pateikti visus savo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, inter alia (be kita ko), ir transporto priemonės valdytojo prievolės apimtį pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę pagrindžiančias nuostatas bei, esant poreikiui, jų taikymo ir aiškinimo praktiką, patvirtinančią reiškiamo regresinio reikalavimo pagrįstumą (žr. nutarties 39 punktą).
44. Nagrinėjamoje byloje ieškinys pareikštas vilkiko ir priekabos junginio valdytojai reikalaujant atlyginti visą ieškovo Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui išmokėtą sumą, šio sumokėtą nukentėjusiam trečiajam asmeniui. Atsakovė ginčija teismų nustatytą, tačiau, atsakovės nuomone, Vokietijos teisės normomis nepagrįstą velkančiosios transporto priemonės valdytojos pareigą atlyginti visą eismo įvykio metu padarytą žalą, nes buvo sudaryta priekabos įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis.
45. Pagal byloje pateikto Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendimo Nr. IV ZR 279/08 išaiškinimą, transporto priemonė ir priekaba negali sudaryti savarankiškų atsakomybės vienetų, nes abiejų transporto priemonių vairuotojas jas susieja į vieną junginį, kuriam negali būti priskiriamos skirtingos atsakomybės kvotos. Vokietijoje įvykus eismo įvykiui, kai žalą sukelia transporto priemonės ir priekabos junginys, transporto priemonės ir priekabos valdytojų atsakomybė yra bendra; transporto priemonės ir priekabos valdytojų civilinę atsakomybę apdraudę draudikai draudimo išmoką paprastai išmoka lygiomis dalimis.
46. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra aišku, ar šis Vokietijos teisės išaiškinimas gali būti taikomas nagrinėjamoje byloje, nes bylų faktinės aplinkybės skiriasi. Vokietijos teise gali būti kitaip, nei šios nutarties 45 punkte nurodytame Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendime pateiktame teisės aiškinime, reglamentuojama vienos iš transporto junginio dalių draudiko prievolių apimtis, kai kita junginio dalis nebuvo drausta. Nagrinėjamoje byloje ieškovas, reikalaudamas priteisti visą Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui išmokėtą žalos atlyginimą iš atsakovės, nepateikė įrodymų, patvirtinančių pareikštą reikalavimą, t. y. Vokietijos teisės nuostatų, jų taikymo ir aiškinimo praktikos (jei tai reikalinga) (nutarties 43 punktas).
47. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas suponuoja, jog bylose, kuriose Lietuvos draudikų biuras reiškia atgręžtinį reikalavimą pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį, o atsakovas ginčija šio reikalavimo pagrįstumą, atsakovas, siekdamas nuneigti ieškinio pagrįstumą, taip pat teikia savo poziciją pagrindžiančius įrodymus, kuriais gali būti ir su eismo įvykio vietos teise (jos aiškinimu) susiję įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 54 punktas). Taigi atsakovė, reikšdama savo atsikirtimus į ieškovo reikalavimus, gali teikti teismui ir įrodymus, jos nuomone, pagal Vokietijos teisę patvirtinančius priekabos draudiko pareigą atlyginti 50 procentų eismo įvykio metu padarytos žalos.
48. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, nurodė, kad remiasi Vokietijos teisės aktais, tačiau nenurodė konkrečių teisės normų, kaip jos reglamentuoja susiklosčiusius teisinius santykius. Taigi konkrečių Vokietijos teisės normų turinys ir teismų praktika nėra žinomi. Šio pažeidimo kasacinis teismas negali pašalinti, nes turi būti užtikrintos dalyvaujančių byloje asmenų teisės duoti teismui paaiškinimus, teikti savo samprotavimus ir argumentus dėl Vokietijos teisės taikymo nagrinėjamu atveju (CPK 42, 47 straipsniai).
49. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina šiam teismui nagrinėti apeliacine tvarka iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

50. Kasacinis teismas patyrė 7,90 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 15 d. pažyma). Teisėjų kolegijai nusprendus, kad byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šių išlaidų, taip pat šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 23 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą šiam teismui apeliacine tvarka nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                            Alė Bukavinienė             

                                                                      Andžej Maciejevski

                                                                      Dalia Vasarienė