Pranešėjas
P. Jaržemskis Civilinė byla Nr. 2A-145-56/2010
Teisėja J. Mačionytė
Proc. sprendimo kategorijos:22.4;
30.4.1;121.15 121.21

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N
U T A R T I S
2010
m. vasario 22 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų
kolegija, susidedanti iš
kolegijos
pirmininko Petro Jaržemskio
kolegijos
teisėjų Danutės Kutrienės
Neringos Švedienės
sekretoriaujant Gražinai
Bitvinskienei
dalyvaujant ieškovo
atstovei prokurorei A.
R.
atsakovo
atstovui V. V.
trečiojo asmens
atstovei L. M.
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo
Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus
miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. liepos 13 d. sprendimo kuriuo patenkintas
Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinys ginant viešąjį interesą.
Kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė:
I.Ginčo esmė
Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, su
ieškiniu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Vilniaus apskrities viršininko
2004 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. (duomenys nesklebtini) „Dėl nuosavybės
teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui Z. R.“ dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo į
valstybinės reikšmės 0,25 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai; Panaikinti 2007
m. balandžio 6 d. Vilniaus m. 26-ojo notarų biuro notarės R. V. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą Nr.
(duomenys nesklebtini) dalyje dėl 0,25 ha žemės sklypo, kurio kadastrinis
adresas Nr. (duomenys nesklebtini) (sklypo unikalus Nr.(duomenys neskelbtini),
esančio (duomenys neskelbtini) Vilniaus m. savivaldybėje, paveldėjimo; taikyti
restituciją natūra – įpareigoti T.
R. grąžinti valstybei nuosavybės teise valdomą žemės sklypą,
unikalus Nr. (duomenys nesklebtini), kadastrinis Nr. (duomenys nesklebtini),
esantį Vilniaus m. savivaldybėje, (duomenys neskelbtini) kaime.
Nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko 2004 m.
spalio 25 d. sprendimas „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste
atsakovui Z. R.“, ta
dalimi, kuria atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miško plotą,
priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstuticijos 47 straipsnį,
imperatyvias įstatymų nuostatas, Lietuvos Respublikos Miškų įstatymą, Žemės
įstatymo 6 str. 1 d. 4 p., Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo įstatymą, kurie draudžia atkurti nuosavybės
teises į žemę, suteikiant natūra miškus, kurie priskirtini valstybinės reikšmės
miškams. (duomenys neskelbtini) kaimas Vilniaus miesto teritorijai yra
priskirtas 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304, o ginčo sklypas
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu priskirtas
valstybinės reikšmės miškams. Panaikinus Vilniaus apskrities viršininko administracijos
sprendimą, turi būti panaikintos ir jų pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės
bei taikoma restitucija. Z. R.,
kuriam ginčijamu sprendimu suteiktas žemės sklypas, mirė 1992 m. liepos 13 d.
Žemės sklypą pagal įstatymą paveldėjo jo brolis T. R.. Panaikinus ginčijamą sprendimą, turi būti
panaikintas ir 2007 m. balandžio 6 d. Vilniaus m. 26-ojo notarų biuro notarės R. V. išduotas paveldėjimo
teisės liudijimas dalyje dėl 0,25 ha žemės sklypo paveldėjimo.
Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko
administracija atsiliepimu į ieškinį prašė jį atmesti.
Nurodė, kad priimdama ginčijamus sprendimus Vilniaus
apskrities viršininko administracija vadovavosi Lietuvos Respublikos Piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo įstatymo 5 str. 6 d.
Nuosavybės teisių atkūrimas į Vaidotų kaimo teritorijoje turėtą žemę
pretendentams buvo vykdomas kaip į kaimo vietovėje esančią žemę, todėl Vilniaus
apskrities viršininkas 2000 m. įsakymu patvirtino VĮ Valstybinio žemėtvarkos
instituto 2000 metais parengtą žemės reformos žemėtvarkos projektą, kuriame
suformuotos žemės sklypų ribos, nustatytos specialiosios ir miško naudojimo
sąlygos. Nurodytu projektu buvo suformuotas ir ginčijamas žemės sklypas, kurio
ribos buvo suformuotos ne ginčijamo sprendimo pagrindu, o žemės reformos
žemėtvarkos projektu. Kadangi nei Vilniaus apskrities viršininko 2000 metų
įsakymas, nei 2000 metų žemės reformos žemėtvarkos projektas nėra nuginčyti ar
ginčijami, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti ir ginčijamus sprendimus.
Tretysis asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos
ministerija atsiliepimu į ieškinį jį palaikė ir prašė jį tenkinti.
Nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininkui priimant
ginčijamą sprendimą 2004 m. spalio 25 d., galiojo tiek Miškų įstatymas, tiek
2002 m. gruodžio 20 d. LR Vyriausybės nutarimas Nr. 2013, kurio ginčo sklype
esantis miškas buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams. Rengiant
žemėtvarkos projektą, taip pat galiojo miškų įstatymas, pagal kurį miesto
teritorijoje esantys miškai nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai.
Ginčo sklypas 1996 m. balandžio 24 d.įstatymu buvo priskirtas prie miesto
teritorijos, nuo šios datos ginčo miškas tapo valstybinės reikšmės mišku.
Vilniaus apskrities viršininko administracija 2002 m. rugsėjo 27 d. Vyriausybės
nutarimo Nr. 2013 projektą buvo suderinusi, o 2003 m. vasario 18 d. raštu Nr.
12-2-1037 Aplinkos ministerija Vilniaus apskrities viršininko administracijai
pateikė Vyriausybės nutarimu Nr. 2013 patvirtintus valstybinės reikšmės plotų
sąrašus, todėl Vilniaus apskrities viršininkas, priimdamas sprendimus, žinojo
arba turėjo žinoti, kad sklype yra valstybinės reikšmės miškas. Dėl nurodytų
aplinkybių Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimas atkuriant
nuosavybės teises Z. R.,
prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, o imperatyvioms įstatymo
nuostatoms prieštaraujantis sprendimas yra niekinis ir negaliojantis.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo
esmė
Vilniaus
miesto 2-o apylinkės teismo 2009 m. liepos 13 d. sprendimu ieškinys buvo
patenkintas. Panaikintas Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. spalio 25 d.
sprendimas Nr. (duomenys nesklebtini) „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo
Vilniaus mieste piliečiui Z. R.“
dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,25 ha žemės sklypą miškų ūkio
veiklai; Panaikintas 2007 m. balandžio 6 d. Vilniaus m. 26-ojo notarų biuro
notarės R. V. išduotą
paveldėjimo liudijimas Nr. 8-4104 dalyje dėl 0,25 ha žemės sklypo, kurio kadastrinis
adresas Nr. (duomenys nesklebtini) (sklypo unikalus Nr. (duomenys
nesklelbtini), esančio (duomenys nesklebtini)., Vilniaus m. savivaldybėje,
paveldėjimo; Taikyta restitucija natūra – įpareigojant T. R. grąžinti valstybei nuosavybės teise valdomą
žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys nesklebtini), kadastrinis Nr. (duomenys
nesklebtini), esantį Vilniaus m. savivaldybėje, (duomenys neskelbtini) kaime.
Teismas pažymėjo, kad nuostata, draudžianti natūra atkurti nuosavybę į miškus,
kurie yra priskirti miestų miškams, buvo nustatyta nuo 1992 m. gegužės 20 d.
įstatymu Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą
atstatymo tvarkos ir sąlygų (1992 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. I-2566
redakcija). Tokiu būdu, viešasis interesas į miestų miškus iš esmės egzistavo nuo
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso atsiradimo.
Iš į bylą pateiktų duomenų buvo nustatyta, kad į žemės sklypą, kurio
kadastrinis Nr. (duomenys nesklebtini), patenka 0,13 ha valstybinės reikšmės
miško. Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsniu, Lietuvos
Respublikos Konstitucinio teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimu, Miškų įstatymo 4 str. 4 d. 2 p., Lietuvos
Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo
įstatymo 6 str. 2 ir 4 d., 13 str. 1 ir 3 p., 16 str., teismas padarė išvadą, jog miestų miškai yra valstybinės
reikšmės miškai ir (duomenys nesklebtini) kaimo teritorijoje esantis miškas yra
valstybinės reikšmės. Teismo padarytą
išvadą patvirtino ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio
20 d. nutarimu Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-10-23
nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo"
pakeitimo“ patvirtinti valstybinės reikšmės miškų plotų schemos ir sąrašai.
Įvertinęs byloje esančius įrodymus, bei remdamasis Lietuvos Vyriausiojo
administracinio teismo 2007 m. birželio 21 d. nutartimi administracinėje byloje
Nr. A8-1257/2007, teismas sprendė, kad ginčo žemės sklypo nuosavybės teisių
atkūrimas buvo įteisintas jau po šio miško priskyrimo valstybinės reikšmės
miškų plotams, todėl žemės reformos
žemėtvarkos projektas ar kiti žemės sklypo formavimo dokumentai nesukurė
pretendentams į nuosavybės teisių atkūrimą konkrečių teisių ir pareigų į dar
nesugrąžintą ar nesuteiktą konkretų žemės sklypą.
Teismas, konstatavo, kad Vilniaus apskrities
viršininko 2004 m. spalio 25 d. sprendimas Nr. (duomenys nesklebtini) „Dėl
nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui Z. R.“ dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo į
0,25 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai pažeidė imperatyvias įstatymų
nuostatas, todėl jis buvo panaikintas. Atsižvelgęs į žemės sklypo konfigūraciją
ir į jį patenkančio valstybinės reikšmės miško dalį – 0,13 ha, bei į tai, kad
sprendimo panaikinimas dalyje negalimas, t.y negalimas sklypo
skaidymas, ginčijamą Vilniaus apskrities Viršininko administracijos sprendimą panaikino dalyje, kuria Z. R. natūra
grąžintas bendras 0,25 ha žemės sklypas miškų ūkio veiklai.
Panaikinus administracinį aktą, buvo panaikintos ir jo pagrindu atsiradusios
teisinės pasekmės bei taikyta restitucija iš T. R. išreikalaujant 0,25 ha žemės sklypą
(kadastrinis Nr. (duomenys nesklebtini); sklypo
unikalus Nr. (duomenys nesklebtibni), esantis (duomenys nesklebtini) kaime,
Vilniaus m.) (CK 1.78 str. 5 d.; CK 1.80 str. 2 d., 4 d.; CK 6.146
str.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į
apeliacinį skundą teisiniai argumentai
Vilniaus apskrities viršininko administracija
apeliaciniu skundu prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują
sprendimą, ieškinį atmesti.
Nurodo, kad teismo išvados, jog Vilniaus
apskrities viršininko administracija pažeidė Lietuvos Respublikos miškų
įstatymo normas ir žemės sklypo formavimo dokumentai priimti iki Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 nutarimu Nr. 1154 ,,Dėl valstybinės
reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo, neturi reikšmės, yra nepagrįstos.
Nepagrįstas teismo argumentas, jog visa miško žemė esanti miestų teritorijoje,
savaime yra priskiriama miestų miškams. Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio
24 d. įstatymu Nr. I-1304 buvo nustatyta speciali nuosavybės teisių atkūrimo
tvarka teritorijose kurios priskirtos Vilniaus miestui ir šioje teritorijoje
atkūrimas turėjo būti vykdomas pagal tokius pat reikalavimus, kokie nustatyti
atkuriant nuosavybės teises į kaimo vietovėje esančią žemę (Lietuvos
Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo
įstatymo 4 str. 2 d., 5 str. 6 d.). Teismas nepagrįstai neasižvelgė į tai, kad
Žemėtvarkos projekto rengimo metu, bei 2000 m. rugpjūčio 24 d. įsakymo Nr. 2818-01
priėmimo metu galiojusi Miškų įstatymo 1994 m. lapkričio 22 d. redakcija Nr.
J-671, nustatė teritorijas kurios išimtinėmis teisėmis priklausė Lietuvos
Respublikai (5 str. 6 d.). Nauja Miškų įstatymo redakcija įsigaliojo 2007 m.
liepos 1 d. ir naujai įsigaliojusio įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 3 punkte,
buvo nustatyta, kad miestų valstybinės reikšmės miškai yra miestų miškai, o
1997 m. lapkričio 13 dienos nutarimas Nr. 1154, su vėlesniais pakeitimais,
papildytas nurodant miestams priklausančių miškų ribas. Ginčo skypas, kurio
dalis buvo priskirta valstybinės reikšmės miškų plotui, Z. R. buvo gražinta remiantis 2002 m. gruodžio
20 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 2013 dėl 1997 m. lapkričio
23 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 1154 pakeitimo, todėl gražinant žemę nebuvo
pagrindo svarstyti klausimo dėl gražinamo miško priklausomybės. Ginčijamas
sprendimas buvo priimtas atsižvelgus į Žemėtvarkos projektą, kuriuo remiantis
nustatytos ir gražinamo sklypo ribos, todėl Žemėtvarkos projekte pažymėjus žemės
sklypą bei atlikus būtinus veiksmus, nuosavybės teisės galėjo būti atkurtos. Z. R. atkuriant žemę, pagal
Žemės reformos įstatymo 10 straipsnį buvo priskirta pirma eiliškumo eilė (1997,
Nr. 69-1735), o ginčijamas sprendimas parengtas iki 2002 m. gruodžio 20 d.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 2013 ,,Dėl 1997-10-23
Vyriausybės nutarimo Nr. 1154 pakeitimo“ priėmimo, todėl ginčijamas
sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio
teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. išaiškinimas ir Lietuvos Vyriausiojo
administracinio teismo nutartis, kuria rėmėsi teismas priimdamas skundžiamą
sprendimą nėra teisiškai reikšmingi, nes nagrinėjamos faktinės aplinkybės
skiriasi ir nėra tapačios. Nurodytų argumentų pagrindu prašo ieškinį atmesti.
Ieškovas
Vilniaus apygardos prokuratūra atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį
atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Nurodo, kad
nuosavybės teisių į žemę atkūrimas turi vykti pagal atitinkamų sprendimų
priėmimo metu galiojusius įstatymus. Byloje ginčijamas 2004 m. spalio 25 d.
sprendimas, kurio priėmimo metu galiojo Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies
nuostatos imperatyviai nustatančios, kad miestų miškai yra valstybinės
reikšmės miškai ir jie išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai
(2001-04-10 redakcija Nr. IX-240). Be to, analogiškos įstatymo nuostatos buvo
įtvirtintos ir 1994 m. lapkričio 22 d. Miškų įstatymo 5 straipsnio 6 dalies 3
punkte, o Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime konstatavo, kad teisinis
reglamentavimas apibrėžiantis miestų teritorijoje esančio miško statusą,
nesikeitė nuo pat Miškų įstatymo priėmimo. Nepagrįstas atsakovo argumentas,
jog teismas privalėjo atsižvelgti į tai, jog nuosavybės teisių atkūrimo
procesas yra tęstinis reiškinys ir ginčijamas sprendimas sprendimas priimtas
atsižvelgiant į patvirtiną Žemėtvarkos projektą, yra nepagrįstas, nes atsakovo
nurodomas Žemėtvarkos projektas ir kiti dokumentai nesukelia teisinių pasekmių,
kaip priimtas sprendimas.
Tretysis
asmuo Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerija atsiliepime į apeliacinį
skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Nurodo,
kad teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai pritaikius ginčo
santykį reglamentuojančias materialinės teisės normas ir nenukrypus nuo teismų
formuojamos praktikos.
Bylos
nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir
teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame
skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 1 ir 2 dalys).
Apeliacinės skundas netenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą,
apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentus bei juos įvertinęs (CPK 183
str., 185 str.) konstatuoja, jog Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m.
liepos 13 d. sprendimas atitinka faktines bylos aplinkybes, teismas
teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas reglamentuojančias
ginčo materialinį teisinį santykį, todėl apeliacinės instancijos teismas,
sutikdamas su pirmos instancijos teismo sprendimu, jame nurodytų išvadų ir
argumentų, kuriais patenkintas ieškinys nebekartoja.
Teisėjų
kolegija pažymi, kad skundžiamajame teismo sprendime tinkamai bei
argumentuotai įvertinta žemės sklypo, kurio kadastrtinis Nr. (duomenys
nesklebtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys
nesklebtini) kaime Vilniaus rajone priskyrimo valstybinės reikšmės miško
paskirčiai teisinis pagrindas, bei šio pagrindo teisinės galios viršenybė prieš
Vilniaus apskrities viršininko administracijos patvirtintą žemėtvarkos
projektą, kurio pagrindu ir buvo priimtas 2004 m. lapkričio 25 d. sprendimas
Nr. (duomenys nesklebtini).
Teisėjų
kolegija pažymi, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimo argumentai
dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių miesto žemei priskirtų miško
plotų reglamentavimo kaip valstybinės reikšmės miško į kurį negali būti
atkurta nuosavybės teisė buvusiems savininkams arba jų įpėdiniams atitinka
ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2009 m. gruodžio 14 d. nutarties Nr. 3K-3-559/2009 argumentacijai pagal
atsakovo Vilniaus apskrities viršininko adminstracijos kasacinį skundą
analogiškoje civilinėje byloje pagal Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro,
ginančio viešąjį interesą ieškinį.
Sprendimas
teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str.), todėl apeliacinis skundas atmestinas.
Vadovaujantis
Civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 3 punktu iš apelianto
valstybės naudai priteistinos 15,00 Lt bylinėjimosi (pašto) išlaidos.
Vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu
teisėjų kolegija
n u t a
r ė:
Vilniaus
miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. liepos 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o
atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą
atmesti.
Priteisti
iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos valstybei 15,00 Lt
bylinėjimosi (pašto) išlaidų.
Kolegijos
pirmininkas
Petras Jaržemskis
Teisėjos Danutė
Kutrienė
Neringa Švedienė