Civilinė byla Nr. 3K-3-178/2011
Procesinio sprendimo kategorijos:
24.2;
24.3; 114.11 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. balandžio 12 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko
(pranešėjas), Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas) ir Algio Norkūno,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų K. K. projektavimo
firmos „Laskris“ ir K. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 24 d.
sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. P. ieškinį
atsakovams K. K. projektavimo firmai „Laskris“ ir K. K. dėl skolos
priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl reikalavimų
priteisti paskolintas ir negrąžintas pinigų sumas tenkinimo bei ieškinio
senaties šiems reikalavimams taikymo.
Byloje nustatyta, kad 1995 m. kovo 15 d. buvo
sudaryta ieškovo R. P. ir atsakovo K. K. projektavimo firmos „Laskris“,
atstovaujamos K. K., paskolos sutartis, kurioje nurodyta, kad K. K.
pasiskolino iš R. P. 40 000 Lt, kuriuos privalo grąžinti iki
1995 m. rugpjūčio 15 d. Byloje nėra ginčo, kad ši pinigų suma buvo perduota
K. K. 1995 m. birželio 3 d. ieškovas ir atsakovė K. K. sudarė
kitą paskolos sutartį. Atsakovė neginčija gavusi iš ieškovo šioje sutartyje
nurodytus 16 800 Lt, kuriuos įsipareigojo grąžinti iki 1995 m.
gruodžio 31 d. 2001 m. rugpjūčio 2 d. buvo sudaryta ieškovo R. P ir
atsakovo K. K. projektavimo firmos „Laskris“ projektavimo darbų atlikimo
sutartis Nr. 07, kurios 4 punkte nurodyta, kad ieškovas įsipareigoja
sumokėti atsakovui už pagal sutartį atliktus projektavimo darbus bendrą 12 600 Lt
sumą. Šios sutarties 4 punkto pastabose atsakovės K. K. ranka įrašyta
„užsakovo pageidavimu kaina mažinama iki 10 000 Lt“, „ši piniginė
suma yra atimama iš sutarties 1995 m. kovo 15 d.“, taip pat išbrauktas
įrašas „kuri sudaryta ne paskolos, o darbinė konkretiems susitarimams įvykdyti“.
Nurodydamas, kad, suėjus
sutartyse nustatytiems paskolų grąžinimo terminams, šie ne kartą atsakovų
prašymu pagal žodinius šalių susitarimus buvo pratęsiami 3–6 mėnesiams, 2007 m.
gegužės 16 d. atsakovams buvo pateikta raštiška pretenzija dėl įsipareigojimų
pagal paskolos sutartis įvykdymo, tačiau nei likusi 30 000 Lt
(40 000 Lt – 10 000 Lt įskaitymo suma) paskolos suma pagal
1995 m. kovo 15 d. sutartį, nei visa paskolos suma (16 800 Lt)
pagal 1995 m. birželio 3 d. sutartį iki šiol negrąžintos, ieškovas 2008 m.
rugsėjo 24 d. pateiktu pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo (vėliau – 2008 m.
gruodžio 11 d. pateiktu ieškiniu) prašė:
priteisti iš atsakovo K. K.
projektavimo firmos „Laskris“ 30 000 Lt skolos ir 5 proc. dydžio
metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo
sprendimo visiško įvykdymo;
priteisti iš atsakovės K. K.
16 800 Lt skolos ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už
priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Atsakovai tvirtino, kad paskolos
sutarys, kurių pagrindu reiškiami ieškovo reikalavimai, yra apsimestiniai
sandoriai, nes buvo sudaryti kitos (žodinės) ieškovą ir firmą „Laskris“ nuo
1995 m. siejančios pavedimo, rangos ir kitų paslaugų sutarties vykdymo
finansavimui pridengti – pinigų pagal šį susitarimą perdavimas ieškovo siūlymu buvo
įformintas ginčo paskolos sutartimis, jam žadant, jog anuliuos apsimestinius
skolos dokumentus. Ginčas kilo, kai ieškovas atsisakė atsiskaityti su atsakovu
už dviejų butų, esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys
neskelbtini), sujungimo projektą, parengtą 2001 m. pavasarį pagal
žodinį ieškovo užsakymą. Iki 2001 m. ieškovo elgesys neteikė pagrindo manyti,
kad galima tikėtis jo pretenzijos dėl sumų, perduotų pagal paskolos sutartis,
grąžinimo. 2001 m. rugpjūčio 2 d. projektavimo darbų atlikimo sutarties
Nr. 07 pastabose buvo padarytas įrašas „ši piniginė suma yra
atimama iš sutarties 1995 m. kovo 15 d., kuri sudaryta ne paskolos, o
darbinė konkretiems susitarimams įvykdyti“, tačiau, ieškovui nesutikus
pasirašyti sutarties su tokiu įrašu, jo dalis „kuri sudaryta ne paskolos, o
darbinė konkretiems susitarimams įvykdyti“ buvo išbraukta. Nepripažinus sandorių
apsimestiniais, atsakovai prašė taikyti ieškovo reikalavimams ieškinio senatį,
kurios terminas pagal 1995 m. kovo 15 d. paskolos sutartį baigėsi 1998 m.
rugpjūčio 15 d., o pagal 1995 m. birželio 6 d. paskolos sutartį – 1999 m. sausio
1 d. (1964 m. CK 83 straipsnio 1 dalis, 84 straipsnio 1 dalis).
Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu atsakovė K. K. paaiškino, jog
neteiks priešieškinio dėl ginčo sutarčių pripažinimo apsimestiniais sandoriais.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2009
m. lapkričio 17 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Nustatęs, kad šalys buvo sudariusios paskolos
sutartis, pagal kurias atsakovai negrąžino ieškovui visų pasiskolintų sumų,
teismas nurodė, jog ieškinys pagrįstas. Atsakovų prašymu spręsdamas dėl
ieškinio senaties ieškovo reikalavimams taikymo, teismas sprendė, kad ieškinio
senaties terminas reikalavimui pagal 1995 m. kovo 15 d. paskolos sutartį
pareikšti prasidėjo 1995 m. rugpjūčio 15 d., o reikalavimui pagal 1995 m.
birželio 3 d. sutartį pareikšti – 1995 m. gruodžio 31 d., t. y. tada,
kai, suėjus paskolų grąžinimo terminui, šios nebuvo grąžintos ir ieškovui tapo
žinoma, jog jo teisės yra pažeistos. Kadangi ieškovas reikalavimus pareiškė tik
2008 m. gruodžio 11 d., tai teismas, nenustatęs sąlygų ieškinio senaties
termino sustojimui ar nutrūkimui (1964 m. CK 88, 89 straipsniai)
konstatuoti, atmetė ieškovo reikalavimus dėl senaties termino šiems pareikšti suėjimo
(1964 m. CK 83 straipsnio 1 dalis, 84 straipsnio 1 dalis). Kartu
teismas nurodė, kad atsakovai, teigdami, jog paskolos sutartys yra
apsimestiniai sandoriai, nepateikė šį tvirtinimą pagrindžiančių įrodymų.
Vilniaus apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį
skundą, 2010 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo
2009 m. lapkričio 17 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo reikalavimas
priteisti skolą pagal 1995 m. kovo 15 d. paskolos sutartį, panaikino ir dėl
šios dalies priėmė naują sprendimą – ieškovo reikalavimą patenkino ir priteisė
jam iš atsakovo K. K. projektavimo firmos „Laskris“ 30 000 Lt
skolos; kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą.
Pažymėjusi, kad
atsakovė K. K. nei pirmosios, nei apeliacinės instancijų teismuose
negalėjo įvardyti konkrečių ieškovo naudai atliktų darbų, jų kainų, apimties,
darbų perdavimo ieškovui aplinkybių, nepateikė jokių jos tvirtinimus
pagrindžiančių rašytinių įrodymų, teisėjų kolegija pripažino pirmosios
instancijos teismą pagrįstai sprendusiu, jog ginčo šalis siejo paskolos
sutartiniai teisiniai santykiai, kylantys iš 1995 m. kovo 15 d. ir 1995 m.
birželio 3 d. paskolos sutarčių, pagal kurias atsakovų pasiskolinti pinigai
ieškovui nebuvo grąžinti. Tačiau teisėjų kolegija ne visiškai sutiko su pirmosios
instancijos teismo išvadomis dėl ieškinio senaties taikymo.
Nustačiusi, kad
prievolėms pagal nurodytas paskolos sutartis įvykdyti buvo nustatyti terminai –
iki 1995 m. rugpjūčio 15 d. grąžinti 40 000 Lt, paskolintus firmai
„Laskris“ pagal 1995 m. kovo 15 d. paskolos sutartį, ir iki 1995 m.
gruodžio 31 d. grąžinti 16 800 Lt, paskolintus K. K. pagal 1995 m.
birželio 3 d. paskolos sutartį, teisėjų kolegija konstatavo, jog, atsakovams
prievolių neįvykdžius, nuo nurodytų momentų prasidėjo ieškinio senaties terminų
eiga, kurios pabaiga – 1998 m. rugpjūčio 16 d. ir 1999 m. sausio 1 d. Teisėjų
kolegija nurodė, kad tokiomis aplinkybėmis, remiantis tik formaliais
pagrindais, galima būtų pripažinti, jog ieškovas, į teismą su pareiškimu dėl
teismo įsakymo išdavimo kreipęsis 2008 m. rugsėjo 24 d., praleido ieškinio
senaties terminą, ir jo teisėti reikalavimai dėl to neturėtų būti ginami.
Tačiau teisėjų
kolegija sprendė, kad byloje yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių ieškovo argumentus
dėl atsakovo firmos „Laskris“ veiksmų, liudijančių skolos pagal 1995 m. kovo 15
d. paskolos sutartį pripažinimą (1964 m. CK 89 straipsnio 2 dalis, galiojančio
CK 130 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovė K. K.
pripažino, kad po 1995 m. kovo 15 d. paskolos sutarties sudarymo šalys bendradarbiavo
– atsakovės K. K. atstovaujama firma „Laskris“ atliko ieškovo naudai darbų;
dalimi už šiuos mokėtinos pinigų sumos siekė įskaityti gautą paskolą; šalis
siejo dalykiniai santykiai iki jų konflikto 2001 m.; byloje esanti 2001 m.
rugpjūčio 2 d. projektavimo darbų atlikimo sutartis Nr. 07
patvirtina, jog dalis pagal 1995 m. kovo 15 d. paskolos sutartį gautų pinigų
įskaityta kaip užmokestis už atliktus darbus. Ieškovo tiek pirmosios, tiek
apeliacinės instancijų teismuose duotus paaiškinimus (kad, suėjus sutartyse
nustatytiems paskolų grąžinimo terminams, nereikalavo pinigų, nes atsakovė visą
laiką žadėjo grąžinti skolas ir jų neginčijo) įvertinusi kaip nuoseklius, patvirtintus
2001 m. rugpjūčio 2 d. projektavimo darbų atlikimo sutarties nuostatų, iš
dalies – ir atsakovės paaiškinimų, jog ją ir ieškovą siejo bendradarbiavimo
santykiai ieškant ieškovui nekilnojamojo turto, teisėjų kolegija nurodė, jog
neturi pagrindo abejoti ieškovo paaiškinimų tikrumu ir pripažįsta juos
patikimais. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos faktinių duomenų visuma leidžia
daryti išvadą, kad atsakovas savo veiksmais (žadėjimu grąžinti skolą; ieškovo
naudai atliktais darbais; 2001 m. rugpjūčio 2 d. projektavimo darbų atlikimo
sutarties pasirašymu) nuo 1995 m. kovo 15 d., gavęs paskolą, ir vėliau, suėjus
paskolos grąžinimo terminui, iki 2001 m. rugpjūčio 2 d. pripažino skolą, jos
neneigė, tokie atsakovo veiksmai nutraukė ieškinio senaties terminą, kurio eiga
prasidėjo iš naujo šalims pasirašius 2001 m. rugpjūčio 2 d. projektavimo darbų
atlikimo sutartį. Pripažino ieškovą įrodžiusiu, kad ieškinio senaties terminas reikalavimui
dėl skolos pagal 1995 m. kovo 15 d. paskolos sutartį priteisimo pareikšti buvo
nutrūkęs ir nebuvo praleistas (CPK 178 straipsnis), teisėjų kolegija
konstatavo atsakovo pareigą grąžinti ieškovui pagal 1995 m. kovo 15 d. paskolos
sutartį likusius negrąžintus 30 000 Lt.
Spręsdama dėl
ieškovo reikalavimo, pareikšto atsakovei K. K., dėl 16 800 Lt skolos,
suteiktos pagal 1995 m. birželio 3 d. paskolos sutartį ir turėjusios būti
grąžintos iki 1995 m. gruodžio 31 d., priteisimo, teisėjų kolegija nurodė,
kad byloje nėra duomenų, jog ši paskolos sutartis yra kaip nors susijusi su
1995 m. kovo 15 d. paskolos sutartimi; ieškovas nepateikė įrodymų, kad ieškinio
senaties termino laikotarpiu šalys bendradarbiavo dėl skolos pagal 1995 m.
birželio 3 d. paskolos sutartį grąžinimo ir kad atsakovė atliko kokių nors
veiksmų, liudijusių, jog pripažįsta šią skolą; 2001 m. rugpjūčio 2 d.
projektavimo darbų atlikimo sutartyje taip pat nėra nuorodos į 1995 m. birželio
3 d. paskolos sutartį. Dėl to teisėjų kolegija pripažino pirmosios instancijos
teismą pagrįstai sprendusiu, kad ieškinio senaties terminas, prasidėjęs 1996 m.
sausio 1 d., pasibaigė 1999 m. sausio 1 d., ir tai yra savarankiškas pagrindas
ieškovo reikalavimui dėl skolos pagal 1995 m. birželio 3 d. paskolos sutartį
priteisimo, pareikštam 2008 m. rugsėjo 24 d., atmesti.
Teisėjų kolegija
taip pat nurodė, kad individuali įmonė teisėje suprantama ne kaip savarankiškas
teisinių santykių subjektas, o tik kaip fizinio asmens verslo teisinė forma,
neturinti savarankiško teisinio statuso ir nesanti savarankiškas, atskiras asmuo;
teisinių santykių subjektu tiek privatinėje, tiek viešojoje teisėje
pripažįstamas individualios įmonės savininkas, o ne įmonė. Atsižvelgdama į tai,
teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovas apeliaciniame skunde dėl techninės
klaidos atsakovu nurodė tik K. K. projektavimo firmą „Laskris“, tačiau
apie bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka taip pat buvo pranešta ir firmos savininkei
atsakovei K. K., kuri dalyvavo nagrinėjant bylą tiek pirmosios, tiek
apeliacinės instancijų teismuose. Teisėjų kolegijos nuomone, tai nesudarė
kliūčių išnagrinėti bylą dėl visų byloje pareikštų reikalavimų.
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu
atsakovai K. K. projektavimo firmą „Laskris“ ir K. K. prašo
panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti
pirmosios instancijos teismo sprendimą. Šis kasatorių prašymas grindžiamas
tokiais argumentais:
1. Bylą nagrinėjęs
apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad ieškinio senaties terminą reikalavimui
dėl skolos pagal 1995 m. kovo 15 d. paskolos sutartį priteisimo pareikšti nutraukė
atsakovo firmos „Laskris“ atstovės K. K. įrašo – „ši piniginė suma yra
atimama iš sutarties 1995 m. kovo 15 d.” – 2001 m. rugpjūčio 2 d. projektavimo
darbų atlikimo sutartyje padarymas, netinkamai aiškino ir taikė CK 1.130
straipsnio nuostatas bei nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos šių teisės
normų aiškinimo ir taikymo praktikos, kad skolininko veiksmai, liudijantys
skolos pripažinimą, sukelia ieškinio senaties termino nutraukimo teisinius
padarinius tik tada, kai atlikti nepasibaigus ieškinio senaties terminui. Kasatorių
teigimu, bylos duomenys patvirtina, jog teismo nurodyti šalis sieję pavedimo,
rangos ir kitų paslaugų sutartiniai santykiai baigėsi 1996 m. pavasarį. Dėl to
nebuvo pagrindo pripažinti, kad ieškinio senaties terminas baigėsi vėliau nei
1999 m. pavasarį (1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalis).
2. Apeliacinės
instancijos teismas, susiedamas ieškinio senaties termino (reikalavimui dėl
skolos pagal 1995 m. kovo 15 d. paskolos sutartį priteisimo pareikšti) pradžią su
subjektyviuoju kriterijumi – ieškovo suvokimu, kad jo teisė pažeista, netinkamai
aiškino ir taikė CK 1.127 straipsnio 2 dalį bei nukrypo nuo Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo formuojamos šios teisės normos aiškinimo ir taikymo
praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje AB „Orlen
Lietuva“ v. Švedijos įmonė „Baltic Bitumen AB“, bylos Nr. 3K-3-87/2010),
pagal kurią CK 1.127 straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju, kurį atitinka ginčo
faktinė situacija, ieškinio senaties termino pradžia reikalavimui pareikšti
nustatytina remiantis objektyviuoju kriterijumi – prievolės įvykdymo termino
pabaiga. Tai lėmė nepagrįstą apeliacinės instancijos teismo poziciją, kad ieškinio
senaties terminas ieškovo reikalavimui pagal 1995 m. kovo 15 d. sutartį
pareikšti 2001 m. rugpjūčio 2 d. nebuvo pasibaigęs.
3. Apeliacinės
instancijos teismo išvados dėl bylos faktinių aplinkybių įrodytumo ar
neįrodytumo grindžiamos prieštaringais, netiesioginiais ir turinčiais trūkumų bylos
duomenimis. Teismo išvados vertintinos kaip nenuoseklios, nelogiškos ir
spėjamojo pobūdžio. Subjektyviems ieškovo paaiškinimams suteikta didesnė, negu
byloje esančių 1995 m. kovo 15 d. paskolos ir 2001 m. rugpjūčio 2 d.
projektavimo darbų atlikimo sutarčių tekstams, įrodomoji reikšmė. Neįvertintas
byloje esančių įrodymų sąsajumas, leistinumas, patikimumas, įrodomoji reikšmė,
nepalyginta tiriamose įrodinėjimo priemonėse esanti informacija ir
nepatikrinta, ar ji neprieštaringa. Dėl to pripažintina, kad apeliacinės
instancijos teismas, priimdamas apskųstą sprendimą, pažeidė CPK 13, 17, 185 straipsnius
ir nukrypo nuo įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimu formuojamos teismų
praktikos. Šie pažeidimai lėmė nepagrįstas teismo išvadas, kad: 1) atsakovas
firma „Laskris“ 1995 m. rugpjūčio 15 d.–2001 m. rugpjūčio 2 d. laikotarpiu
atliko veiksmų, liudijusių 40 000 Lt skolos pripažinimą ir kartu
ieškinio senaties termino nutraukimą; 2) 2001 m. rugpjūčio 2 d. ieškinio
senaties terminas reikalavimui pagal 1995 m. kovo 15 d. sutartį pareikšti nebuvo
pasibaigęs.
4. Apskųsto apeliacinės
instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje, pažeidžiant CPK 331
straipsnio 3 dalies 3 punkto, 4 dalies 3, 4 punktų reikalavimus,
nepasisakyta dėl atsakovų atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą argumentų,
susijusių su ieškinio senaties taikymu. Dėl to, kasatorių manymu, šiuo klausimu
byloje iš esmės nebuvo apeliacijos (CPK 320 straipsnis).
5. Ieškinio
reikalavimai buvo pareikšti dviem atsakovams – K. K. projektavimo firmai
„Laskris“ (pagal 1995 m. kovo 15 d. paskolos sutartį) ir K. K. (pagal 1995
m. birželio 3 d. paskolos sutartį). Pirmosios instancijos teismas
atmetė abu reikalavimus abiem atsakovams. Tuo tarpu apeliacinės instancijos
teismas, nesant ieškovo prašymo, konstatavo, kad ieškovas, apeliaciniame skunde
nenurodęs atsakovės K. K., padarė techninę klaidą, ir išnagrinėjo bylą
apeliacine tvarka taip pat dėl šios atsakovės, nors apeliaciniame skunde byloje
dalyvaujančiu asmeniu (atsakovu) buvo nurodyta tik firma „Laskris“ ir dėstomos
tik su šiam atsakovui 1995 m. kovo 15 d. paskolos sutarties pagrindu pareikštu
reikalavimu susijusios aplinkybės. Be to, apeliacinės instancijos teismas
klaidingai pripažino, kad teisinių santykių subjektu pripažįstamas tik
individualios įmonės savininkas, o ne įmonė. Individuali įmonė yra juridinis
asmuo, taigi – ir savarankiškas (atskiras nuo savininko) teisės subjektas.
Atsiliepime į
kasacinį skundą ieškovas prašo skundą atmesti, apeliacinės instancijos teismo
sprendimą palikti nepakeistą, nurodo šiuos nesutikimo su kasaciniu skundu
argumentus:
1. Kasaciniame skunde
nepagrįstai teigiama dėl netinkamo CK 1.130 straipsnio nuostatų aiškinimo ir
taikymo bei nukrypimo nuo kasacinio teismo formuojamos šių teisės normų
aiškinimo ir taikymo praktikos. Ginčo paskolų sutartys buvo sudarytos 1995 m.,
galiojant 1994 m. CK. Šio kodekso 84 straipsnio 1 dalyje buvo nustatytas trejų
metų ieškinio senaties terminas, kurio eigos pradžia pagal CK 86 straipsnį buvo
siejama su subjektyviuoju kriterijumi – subjektinės teisės turėtojo suvokimu,
kad jo teisė pažeista. Apeliacinės instancijos teismui padarius pagrįstą
išvadą, kad byloje pakanka duomenų ieškovo teiginiui dėl atsakovo veiksmų,
liudijusių skolos pagal 1995 m. kovo 15 d. paskolos sutartį pripažinimą,
atlikimo pagrįsti, ieškinio senaties taikymo klausimas išspręstas teisingai.
2. Kasatorių
argumentai, kuriais teigiama dėl proceso teisės normų pažeidimo, neatitinka
apskųsto apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinio, iš kurio matyti, kad
teismas savo išvadas grindė pagal įstatymo reikalavimus ištirtų ir įvertintų
įrodymų visuma.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Dėl ieškinio
senaties termino pradžios
Kasacinio teismo
praktikoje laikomasi nuostatos, kad ieškinio senaties termino pradžios momento
konkrečiu atveju nustatymas yra fakto klausimas, kuris nėra kasacinio
nagrinėjimo dalykas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje R. K.
v. VĮ Valkininkų miškų urėdija, bylos Nr. 3K-3-630/2003; 2004 m.
vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje O. P. v. Alytaus
apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-112/2004, kt.).
Kasacinis teismas pasisako tik dėl ieškinio senaties termino eigos pradžią
reglamentuojančių teisės normų taikymo, remdamasis pirmosios ir apeliacinės
instancijų teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1
dalis).
Bendroji
taisyklė yra ta, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos,
kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios
taisyklės išimtys nustatytos CK bei kituose įstatymuose (1964 m. CK 86
straipsnis; 2000 m. CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Viena jų – CK 1.127 straipsnio
2 dalyje įtvirtintas prievolės įvykdymo termino pabaigos momentas (objektyvusis
kriterijus), nuo kurio prasideda ieškinio senaties termino eiga reikalavimui,
atsiradusiam iš prievolės, kuriai įvykdyti nustatytas terminas, pareikšti.
Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tuo atveju, kai įstatymuose įtvirtintas
kitoks nei CK 1.127 straipsnio 1 dalyje apibrėžtas ieškinio senaties
termino eigos pradžios momentas, pagal jį ir turi būti nustatoma ieškinio
senaties termino eigos pradžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje
byloje AB „Orlen Lietuva“ v. Švedijos įmonė „Baltic Bitumen AB“,
bylos Nr. 3K-3-87/2010).
Nagrinėjamos
bylos duomenimis, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad
prievolei pagal 1995 m. kovo 15 d. paskolos sutartį įvykdyti buvo nustatytas
terminas – 1995 m. rugpjūčio 15 d., konstatavo, jog, atsakovui firmai „Laskris“
prievolės grąžinti ieškovui pasiskolintus 40 000 Lt neįvykdžius, nuo
nurodyto momento prasidėjo iš šios prievolės atsiradusio reikalavimo ieškinio
senaties termino eiga. Taigi, iš apskųsto apeliacinės instancijos teismo
sprendimo matyti, kad teismas, nors sprendime tiesiogiai nenurodydamas CK 1.127
straipsnio 2 dalies kaip teisinio pagrindo, tačiau, spręsdamas, jog ieškinio
senaties terminas reikalavimui dėl skolos pagal 1995 m. kovo 15 d.
paskolos sutartį, kurioje sutarta, jog atsakovo pasiskolinti
40 000 Lt turi būti grąžinti iki 1995 m. rugpjūčio 15 d., priteisimo
pareikšti prasidėjo 1995 m. rugpjūčio 16 d. (CK 1.118 straipsnio 1
dalis), nustatė šiam ieškovo reikalavimui ieškinio senaties termino pradžią
būtent pagal CK 1.127 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą taisyklę. Tai
konstatavus, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti kasacinio skundo argumentai
dėl netinkamo ieškinio senaties termino pradžios nustatymą reglamentuojančių
teisės normų aiškinimo ir taikymo bei kasacinio teismo praktikos šiuo klausimu
nesilaikymo.
Dėl ieškinio
senatį nutraukiančių aplinkybių
Kasatoriams
teigiant, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai 2001
m. rugpjūčio 2 d. projektavimo darbų atlikimo sutarties pasirašymą ir atsakovo
firmos „Laskris“ atstovės K. K. įrašo – „ši piniginė suma yra atimama iš
sutarties 1995 m. kovo 15 d.” – joje padarymą vertino kaip reikalavimui
dėl skolos pagal šią paskolos sutartį priteisimo pareikšti taikytiną ieškinio
senaties terminą (1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalis), kuris, prasidėjęs
1995 m. rugpjūčio 16 d., baigėsi 1998 m. rugpjūčio 16 d., nutraukusius
veiksmus, šios bylos kontekste aktualu, jog kasacinio teismo formuojamoje
teismų praktikoje, aiškinant ieškinio senaties termino nutraukimą
reglamentuojančias teisės normas, ne kartą pažymėta, kad ieškinio senaties
termino eiga gali būti nutraukta tik tuo atveju, jeigu ji yra prasidėjusi,
tačiau ieškinio senaties terminas dar nėra pasibaigęs (CK
1.130 straipsnis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 25 d. nutartis
civilinėje byloje M. Z. v. G. M. ir kt., bylos
Nr. 3K-3-372/2005; Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m.
lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje V. D. v. V. R.,
bylos Nr. 3K-3-602/2005; 2010 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje
byloje AB „Orlen Lietuva“ v. Švedijos įmonė „Baltic Bitumen AB“,
bylos Nr. 3K-3-87/2010; kt.). Taigi pagal ieškinio senaties termino
nutraukimą reglamentuojančias CK normas ir kasacinio teismo formuojamą jų
aiškinimo bei taikymo praktiką CK 1.130 straipsnio 2 dalyje įvardyti skolininko
veiksmai, liudijantys skolos pripažinimą, sukelia ieškinio senaties termino
nutraukimo teisinius padarinius tik tada (tai teisingai teigiama ir kasaciniame
skunde), kai šie veiksmai atlikti nepasibaigus ieškinio senaties terminui.
Aplinkybę, kad skolininkas iki pasibaigiant ieškinio senaties terminui atliko
veiksmus, liudijančius skolos pripažinimą, turi įrodyti kreditorius, kuris šia
aplinkybe grindžia ieškinio senaties termino nutraukimo faktą (CPK 12, 178
straipsniai).
Kadangi ieškinio
senaties termino eiga ieškovo reikalavimui dėl 40 000 Lt skolos priteisimo
prasidėjo galiojant 1964 m. CK, tai šiam reikalavimui taikomas 1964 m. CK 84
straipsnio 1 dalyje įtvirtintas trejų metų ieškinio senaties terminas.
Byloje esant nustatytiems faktams, kad šis terminas ieškovo reikalavimui pagal
1995 m. kovo 15 d. paskolos sutartį pareikšti, prasidėjęs 1995 m.
rugpjūčio 16 d., baigėsi 1998 m. rugpjūčio 16 d., ieškovas šioje byloje,
teigdamas, jog ieškinio senatis jo reikalavimui dėl 40 000 Lt skolos
priteisimo pareikšti nutrūko dėl 1964 m. CK 89 straipsnio 2 dalyje (CK 1.130
straipsnio 2 dalyje) nurodytų aplinkybių, turėjo įrodyti, kad atsakovas
firma „Laskris“ iki 1998 m. rugpjūčio 16 d. atliko veiksmus, liudijusius skolos
pagal 1995 m. kovo 15 d. paskolos sutartį pripažinimą.
Apskųstą
sprendimą priėmęs apeliacinės instancijos teismas pripažino bylos faktinių
duomenų visumą leidžiančia daryti išvadą, kad atsakovas savo veiksmais (jo
atstovės nuolatiniu žadėjimu grąžinti skolą; ieškovo naudai atliktais darbais;
2001 m. rugpjūčio 2 d. projektavimo darbų atlikimo sutarties pasirašymu ir
ginčo įrašu joje padarymu) nuo 1995 m. kovo 15 d., gavęs paskolą, ir vėliau,
suėjus paskolos grąžinimo terminui, iki 2001 m. rugpjūčio 2 d. pripažino skolą,
jos neneigė, tokie atsakovo veiksmai nutraukė ieškinio senaties terminą ir šio
eiga prasidėjo iš naujo šalims pasirašius 2001 m. rugpjūčio 2 d. projektavimo
darbų atlikimo sutartį. Taip teismas iš esmės sprendė, kad paskutiniai atsakovo
skolos pripažinimo veiksmai, nutraukę ieškinio senaties terminą, buvo atlikti
2001 m. rugpjūčio 2 d., nuo kurios skaičiuotinas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje
įtvirtintas dešimties metų ieškinio senaties terminas (Civilinio kodekso
patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis)
ieškovo reikalavimui dėl 40 000 Lt skolos priteisimo pareikšti,
suformuluotas ieškovo 2008 m. rugsėjo 24 d. pateiktame ieškinyje, nebuvo
praleistas.
Ieškovas šioje
byloje atsakovo veiksmais, liudijusiais skolos pagal 1995 m. kovo 15 d.
paskolos sutartį pripažinimą ir kartu nutraukusiais ieškinio senaties terminą, įvardijo
2001 m. rugpjūčio 2 d. projektavimo darbų atlikimo sutarties pasirašymą ir
įrašo „ši piniginė suma yra atimama iš sutarties 1995 m. kovo 15 d.” joje
padarymą, taip pat jo ir atsakovo firmos „Laskris“ dalykinį bendradarbiavimą
bei atsakovo atstovės K. K. nuolatinius pažadus grąžinti skolas. Kasacinio
teismo teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais dėl skolos
pripažinimą liudijančių ir ieškinio senatį nutraukiančių skolininko veiksmų
atlikimo momento, nurodo, kad, nustačius, jog ieškinio senaties terminas
reikalavimui pagal 1995 m. kovo 15 d. paskolos sutartį pareikšti baigėsi 1998
m. rugpjūčio 16 d., atsakovo firmos „Laskris“ po šios datos atlikti veiksmai,
kuriuos įrodinėjo ieškovas, neturi teisinės reikšmės sprendžiant ieškinio
senaties nutrūkimo dėl skolos pripažinimo klausimą. Dėl to ieškovo nurodomas
2001 m. rugpjūčio 2 d. projektavimo darbų atlikimo sutarties pasirašymas ir
pirmiau nurodyto įrašo joje padarymas nenutraukė ieškinio senaties termino
eigos aptariamam ieškovo reikalavimui, nes ieškinio senaties terminas jau buvo
pasibaigęs. Tačiau ieškovo nurodomas jo ir atsakovo firmos „Laskris“ dalykinių
reikalų turėjimas bei atsakovo atstovės K. K. nuolatinis (iki pat 2001 m.
rugpjūčio 2 d. sutarties pasirašymo, taigi ir 1998 m. rugpjūčio 16 d.)
žadėjimas grąžinti pasiskolintas sumas pagal nagrinėjamos bylos duomenis,
atsižvelgiant, be kita ko, į atsakovo procesiniuose dokumentuose išdėstytų,
taip pat jo atstovės bylos nagrinėjimo metu duotų paaiškinimų turinį, pagrįstai
apeliacinės instancijos teismo buvo įvertinti kaip sudarantys pagrindą
pripažinti atsakovą aktualiu laikotarpiu (iki 1998 m. rugpjūčio 16 d.)
atlikusiu veiksmus, liudijusius skolos pagal 1995 m. kovo 15 d. paskolos sutartį
pripažinimą (CPK 178, 185 straipsniai). Remiantis išdėstytu,
konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas padarė iš esmės teisingą
išvadą, pripažindamas, jog ieškinio senaties termino eiga aptariamam ieškovo
reikalavimui buvo nutraukta dėl atsakovo veiksmų, kuriais jis pripažino skolą,
tačiau ne visiškai teisingai argumentavo dėl ieškinio senaties termino
nutrūkimo ir kartu naujojo ieškinio senaties termino eigos pradžios momentų.
Pripažinus, kad
atsakovo firmos „Laskris“ po 1998 m. rugpjūčio 16 d. atlikti veiksmai neturi
teisinės reikšmės sprendžiant ieškinio senaties nutrūkimo dėl skolos
pripažinimo klausimą, kartu šios konkrečios bylos duomenims patvirtinant, jog
nurodytą datą atsakovo elgesys rodė ieškovo reikalaujamos priteisti skolos
pripažinimą, konstatuotina, kad paskutiniai skolos pripažinimo veiksmai, kuriuos
patvirtina byloje surinkti įrodymai, buvo atlikti ir ieškinio senaties terminas
aptariamam ieškovo reikalavimui nutrūko 1998 m. rugpjūčio 16 d. Kartu
pažymėtina, kad nagrinėjamo ginčo atveju aktualu tai, jog šiuo momentu galiojo
1964 m. CK, kurio 89 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad ieškinio
senaties termino eiga prasideda iš naujo po nutraukimo. Taigi įstatyme nebuvo
įtvirtinta, kokiomis taisyklėmis vadovaujantis turėjo būti nustatoma ieškinio
senaties termino eigos pradžia po senaties termino nutraukimo,
t. y. nebuvo nurodyta tikslaus momento, kuris turėtų būti
pripažįstamas ieškinio senaties termino eigos nutraukimo pabaiga. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2001 m. spalio 10
d. nutartyje civilinėje byloje UAB “Santechnika” v. UAB “Mituva”, bylos
Nr. 3K-3-952/2001, išaiškino, kad ši teisės spraga užpildytina tokiu būdu:
naujojo ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymui pagal įstatymo analogiją
taikant bendrąsias ieškinio senaties termino skaičiavimo taisykles, kaip
reglamentuojančias panašius ir artimiausius pagal pobūdį teisinius santykius
(1964 m. CPK 11 straipsnio 6 dalis, CPK 3 straipsnio 6 dalis, CK 1.8
straipsnio 1 dalis). 1964 m. CK 86 straipsnyje ieškinio senaties termino eigos
pradžia iš esmės siejama su subjektyviuoju momentu – ieškovo sužinojimu ar
turėjimu sužinoti apie savo subjektinės teisės pažeidimą. Dėl to, naujojo
ieškinio senaties termino eigos pradžiai po nutraukimo nustatyti pagal
analogiją taikant CK 86 straipsnio nuostatas, momentu, nuo kurio turi būti
skaičiuojama naujo ieškinio senaties termino eigos pradžia, pripažintina diena,
kada ieškovas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybių, sudarančių pagrindą
ieškinio senaties termino eigos nutraukimui, išnykimą. Remdamasi išdėstytais
motyvais, teisėjų kolegija nurodytoje nutartyje konstatavo, kad, ieškinio
senaties termino eigai nutrūkus dėl skolininko veiksmų, kuriais jis pripažino
skolą, naujas ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos,
kada kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti, jog skolininkas nepripažįsta
skolos, nors anksčiau ją ir buvo pripažinęs.
Taigi, remiantis
nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais, laikytina, kad naujo ieškinio
senaties termino eigos pradžia šios konkrečios bylos kontekste sietina su
momentu, kada ieškovas sužinojo arba turėjo sužinoti, jog atsakovas
nebepripažįsta skolos. Teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant dėl naujo
ieškinio senaties termino eigos pradžios momento, atsižvelgtina į tai, jog
skolos pripažinimas nėra vienkartinis veiksmas. Įvertinus nagrinėjamos bylos
duomenis ir joje nustatytas aplinkybes, atsakovo firmos „Laskris“ skolos
pripažinimas vertintinas kaip tęstinis veiksmas. Atsakovo firmos „Laskris“, su
kuriuo ieškovą siejo dalykinis bendradarbiavimas, atstovei K. K. nuolat
žadant grąžinti pasiskolintas sumas, ieškovas turėjo pakankamą pagrindą manyti,
kad ir po 1998 m. rugpjūčio 16 d. iki pat 2001 m. rugpjūčio 2 d.
projektavimo darbų atlikimo sutarties pasirašymo atsakovas pripažino savo
pareigą atsiskaityti pagal 1995 m. kovo 15 d. paskolos sutartį su ieškovu. Šie
atsakovo veiksmai atlikti galiojant 2000 m. CK, kurio 1.130 straipsnio 3
dalyje įtvirtinta, kad nutrauktas ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo
nuo to momento, kai išnyko aplinkybės, kurios buvo pagrindas ieškinio senaties
terminui nutraukti. Pagal šią taisyklę, jeigu skolininkas atlieka veiksmus,
kuriais pripažįsta skolą, tačiau nenurodo konkretaus neįvykdytos prievolės įvykdymo
termino, naujojo ieškinio senaties termino eiga iš naujo prasideda nuo rytojaus
dienos po šių veiksmų atlikimo (CK 1.118 straipsnio 1 dalis). Byloje nėra
duomenų, kad šalims pasirašius 2001 m. rugpjūčio 2 d. projektavimo darbų
atlikimo sutartį (šios 4 punkte nurodant, jog ieškovas įsipareigoja sumokėti
atsakovui už pagal sutartį atliktus projektavimo darbus bendrą
12 600 Lt sumą, kartu atsakovo atstovei K. K. ranka įrašant
„užsakovo pageidavimu kaina mažinama iki 10 000 Lt“, „ši piniginė
suma yra atimama iš sutarties 1995 m. kovo 15 d.“), buvo sutarta dėl
konkretaus neįvykdytos prievolės – grąžinti likusius 30 000 Lt –
įvykdymo termino. Tokiomis aplinkybėmis pripažintina, kad naujojo ieškinio
senaties termino eiga aptariamam ieškovo reikalavimui pareikšti prasidėjo nuo
rytojaus dienos po įvardytų atsakovo veiksmų atlikimo (CK 1.118 straipsnio
1 dalis), t. y. 2001 m. rugpjūčio 3 d. (Civilinio kodekso
patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis).
Apibendrinant tai, kas pirmiau išdėstyta, konstatuotina, kad 2001 m. rugpjūčio
2 d. projektavimo darbų atlikimo sutarties pasirašymo teisinė reikšmė
apeliacinės instancijos teismo iš esmės tinkamai įvertinta kaip momento, nuo
kurio skaičiuotina ieškinio senaties termino eigos pradžia po senaties termino
nutraukimo ieškovo reikalavimui dėl skolos pagal 1995 m. kovo 15 d. paskolos
priteisimo pareikšti. Kadangi ieškovas dėl šios skolos priteisimo į teismą
kreipėsi 2008 m. rugsėjo 24 d., tai bendrasis dešimties metų ieškinio senaties
terminas (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo
10 straipsnio 1 dalis, CK 1.125 straipsnio 1 dalis) nebuvo
praleistas. Tai konstatavęs, apeliacinės instancijos teismas nepažeidė ieškinio
senaties termino eigos nutraukimą ir termino eigos pradžią po nutraukimo
reglamentuojančių materialiosios teisės normų, dėl to priėmė teisėtą ir
pagrįstą procesinį sprendimą.
Dėl kitų
kasacinio skundo argumentų
Apskųsto
apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies turinys neteikia
pagrindo konstatuoti, kad šį sprendimą priėmęs teismas, spręsdamas ieškinio
senaties taikymo klausimą ir vertindamas šiam išspręsti reikšmingus šalių
pateiktus duomenis, pažeidė kasaciniame skunde įvardytas įrodinėjimo bei
įrodymų vertinimo taisykles įtvirtinančias CPK normas. Teismas tinkamai, pagal
vidinį savo įsitikinimą vadovaudamasis proceso įstatymo reikalavimais,
išanalizavo, ištyrė ir aptarė byloje esančius įrodymus bei nustatė ginčui dėl
reikalavimo priteisti paskolintą ir negrąžintą pinigų sumą tenkinimo bei
ieškinio senaties šiam reikalavimui taikymo išspręsti reikšmingus faktus (CPK
185, 265 straipsniai), taigi savo išvadas dėl bylos faktinių aplinkybių
(atsakovo firmos „Laskris“ veiksmų, nutraukusių ieškinio senaties terminą
aptartam ieškovo reikalavimui, atlikimo, šio termino eigos naujos pradžios ir
jo nepraleidimo) įrodytumo grindė pagal įstatymo reikalavimus ištirtų bei
įvertintų įrodymų visuma. Tai, kad teismas, bylos duomenų, į kuriuos,
tvirtinant apie proceso teisės normų pažeidimus dėl šių netinkamo ištyrimo ir
įvertinimo, nurodoma kasaciniame skunde, pagrindu padarė kitokias, nei teigia
kasatoriai, išvadas dėl ieškinio senaties termino taikymo klausimui išspręsti
šioje byloje reikšmingų faktų įrodytumo, neteikia pagrindo pripažinti teismą
pažeidusiais kasatorių įvardijamas proceso teisės normas ir nesilaikiusiais
įrodymų vertinimo klausimu formuojamos teismų praktikos.
Nekonstatuotinas
ir kasaciniame skunde nurodytas apskųsto apeliacinės instancijos teismo
sprendimo trūkumas – apeliacijos byloje nebuvimas (CPK 320 straipsnis).
Kasatorių teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl jų
atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentų, susijusių su ieškinio senaties
taikymu, neatitinka šio teismo priimto sprendimo turinio, nes jame pateiktas
išsamus ieškovo apeliaciniame skunde (ir esminis šioje byloje) keltas ieškinio
senaties taikymo klausimo aptarimas, išnagrinėti tiek apeliaciniame skunde,
tiek atsiliepime į jį kelti fakto bei teisės klausimai ir dėl jų pasisakyta, pateiktas
pakankamai argumentuotas reikšmingų aplinkybių, taip pat išvardytų kasaciniame
skunde, vertinimas. Pažymėtina, kad apeliacinio skundo, taip pat atsiliepimo į
jį vieno ar kito argumento reikšmingumo nustatymas yra ne šį procesinį
dokumentą teikiančio subjekto, bet teismo prerogatyva.
Kasacinio skundo
argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo išvadų, kuriomis konstatuotas
techninės klaidos pirmosios instancijos teismo sprendime padarymas ir
pasisakyta dėl individualios įmonės kaip teisės subjekto, nepagrįstumo
neatitinka kasacijos pagrindų, nustatytų CPK 346 straipsnyje, nesusiję su
nagrinėjamos bylos esme ir neturi įtakos apskųsto apeliacinės instancijos
teismo sprendimo teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Apibendrindama
išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo
argumentai neteikia teisinio pagrindo konstatuoti CPK 346 straipsnio 2 dalyje
nurodytų apeliacinės instancijos teismo sprendimo pakeitimo ar panaikinimo
pagrindų, kuriais remiamasi kasaciniame skunde, todėl atsakovų kasacinis
skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo sprendimas paliktinas
galioti (CPK 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl
bylinėjimosi išlaidų
Netenkinus
kasacinio skundo, sprendimas kasaciniame teisme priimtas ieškovo naudai, todėl
ieškovui iš kasatorių priteisiamas atstovavimo išlaidų atlyginimas (CPK 98
straipsnio 1, 3 dalys). Ieškovas pateikė (2011 m. vasario 2 d. sąskaitą už
teisines paslaugas Nr. 17/02/2011 ir šios apmokėjimą patvirtinantį 2011 m.
vasario 7 d. pinigų priėmimo kvitą), iš kurių matyti, kad už atstovavimą
kasaciniame teisme (atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą) jis sumokėjo
1600 Lt. Ši suma, atsižvelgiant į teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2
d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose
priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę
pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 2 ir 8.14 punktus, mažintina iki 800 Lt
(CPK 98 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 12 d. pažymos apie išlaidas, susijusias
su procesinių dokumentų įteikimu, duomenimis, kasacinis teismas šioje byloje
patyrė 34,90 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Atmetus kasacinį
skundą, šios išlaidos priteistinos valstybei iš kasatorių (CPK 88 straipsnio 1
dalies 3 punktas).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1
punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 24
d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti
ieškovui R. P. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš atsakovų
K. K. projektavimo firmos „Laskris“ (j. a. kodas (duomenys
neskelbtini)) ir K. K. (a. k. (duomenys neskelbtini))
800 (aštuonis šimtus) Lt atstovavimo kasaciniame teisme išlaidų
atlyginimo.
Priteisti
valstybei iš K. K. projektavimo firmos „Laskris“
(j. a. kodas (duomenys neskelbtini)) ir K. K.
(a. k. (duomenys neskelbtini)) 34,90 Lt (trisdešimt keturis
litus 90 ct) procesinių dokumentų įteikimo kasaciniame teisme išlaidų
atlyginimo.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus
Laužikas
Zigmas
Levickis
Algis
Norkūnas