Civilinė byla Nr. 2-522/2008
Procesinio
sprendimo kategorija:
124.3; 126,8 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I
S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. liepos 15 d.
Vilnius
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė
ir pranešėja) ir Danutės Milašienės teismo posėdyje apeliacine rašytinio
proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų V. M. ir S. M. atskirąjį skundą dėl Kauno
apygardos teismo 2008 m. gegužės 23 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti
prašymą dėl proceso atnaujinimo ir atmestas prašymas dėl kreipimosi į Lietuvos
Respublikos Konstitucinį Teismą civilinėje byloje Nr. A2-1080-510/2008 pagal pareiškėjų
V. M. ir S. M. prašymą atnaujinti procesą civilinėje
byloje Nr. B2-28-343/2008.
Teisėjų kolegija
n
u s t a t ė :
Kauno apygardos teismas
2004 m. kovo 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-17/2004 patenkino ieškovų
(kreditorių) Marijampolės apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos ir
Valstybinio socialinio draudimo fondo
valdybos Marijampolės skyriaus ieškinius ir, vadovaudamasis LR Įmonių bankroto įstatymo
2 straipsnio 8 punktu, iškėlė V. ir S. M. prekybos centrui bankroto bylą,
nurodydamas, kad įmonė yra nemoki, nes jos
pradelstos skolos viršija pusę įmonės turto vertės. Lietuvos apeliacinis
teismas 2004 m. gegužės 13 d. nutartimi Kauno apygardos teismo nutartį paliko
nepakeistą.
Pareiškėjai V. M. ir S. M.
2008 m. gegužės 21 d. kreipėsi į teismą prašydami: 1. atnaujinti procesą (bankroto bylos iškėlimo stadijoje) bankroto byloje
Nr. B2-28-343/08; 2. panaikinti
Kauno apygardos teismo 2004 m. kovo 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr.
2-17/2004; 3. panaikinti Lietuvos
apeliacinio teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-222/2004;
4. kreiptis į LR Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ar CPK 365 straipsnio 1
dalis, ta apimtimi, kuria teismui neleidžiama atnaujinti procesą neužbaigtose
bylose net ir tokiais atvejais kai neužbaigtoje byloje, šiuo atveju bankroto byloje, įsiteisėjęs galutinis sprendimas
ar nutartis pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus ir egzistuoja visi proceso atnaujinimo pagrindai,
neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai. Pareiškėjai nurodė, kad Kauno
apygardos teismo 2004 m. kovo 22 d. nutartimi iškėlus bankroto bylą V. ir S. M.
prekybos centrui buvo užbaigta bankroto bylos iškėlimo stadija, todėl vadovaudamiesi
CPK 365 straipsnio 1 dalimi pareiškėjai turi teisę pateikti prašymą dėl
bankroto bylos iškėlimo stadijos atnaujinimo. Pareiškėjai
nurodė, kad bankroto bylos iškėlimo metu neteisingai apskaičiuoti V. ir S. M. prekybos centro įsiskolinimai
Marijampolės apskrities valstybinei
mokesčių inspekcijai ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriui. Pareiškėjams tik iš 2008 m. balandžio 2 d. Marijampolės apskrities VMI
rašto Nr.(15.4-15)-R3-1813 ir šio
rašto priedo 2008 m. balandžio 2 d. Marijampolės apskrities VMI Sprendimo Nr.
(15.1-15)-T5-23 tapo žinoma, jog bankroto bylos iškėlimo metu pradelsti įmonės
įsipareigojimai (skolos) neviršijo pusės jos turto vertės. Bankroto bylos iškėlimo metu netinkamai nustatyta
finansinių reikalavimų suma, kadangi nebuvo taikytas 5 metų senaties terminas
mokestinėms prievolėms tiek LR Mokesčių administravimo įstatymo, tiek LR
Valstybinio socialinio draudimo įstatymo
numatyta tvarka. Be to, 2005 m.
liepos 20 d. Vilniaus Gedimino Technikos Universiteto specialistų grupei
atlikus turto vertintojų K. Kubertavičiaus,
A. Bigelio, J. Jarmalos bankrutuojančios įmonės turto vertinimo išvadų analizę
buvo pasisakyta, kad nustatyta IĮ V.
ir S. M. prekybos centro 3 120 000 Lt rinkos vertė, 2004 m. vasario 5 dienai yra neteisinga, nepagrįsta ir neatspindėjo
Marijampolės nekilnojamojo turto rinkos kainų. Todėl atnaujinęs procesą teismas turėtų skirti papildomą ekspertizę bankrutuojančios įmonės
turtui. Pareiškėjai mano, kad Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutartyje Nr. 3K-7-362/2007 nepagrįstai konstatavo proceso
atnaujinimo bankroto bylos iškėlimo stadijoje negalimumą, ir prašo kreiptis į LR
Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ar CPK 365 straipsnio 1 dalis ta
apimtimi, kuria teismui neleidžiama atnaujinti procesą neužbaigtose bylose net
ir tokiais atvejais kai neužbaigtoje byloje, šiuo atveju bankroto byloje, įsiteisėjęs galutinis sprendimas
ar nutartis pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus ir egzistuoja visi proceso atnaujinimo pagrindai,
neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai.
Kauno apygardos teismas 2008 m. gegužės 23 d.
nutartimi atsisakė priimti pareiškėjų V. M. ir S. M. prašymą dėl proceso
atnaujinimo, o prašymą dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą atmetė. Teismas nurodė, kad Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2007
m. spalio 24 d. nutartyje išaiškino, kad teismas, gavęs prašymą atnaujinti
procesą dėl bankroto bylos iškėlimo, vadovaudamasis Įmonių bankroto įstatymo 1
straipsnio 3 dalimi, CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 367 straipsniu ir
370 straipsnio 1 dalimi, turėtų atsisakyti jį priimti kaip pateiktą dėl ginčo,
jau nagrinėjamo teisme. Teismas taip pat nurodė, kad bankroto proceso tikslas
ir būtinybė užtikrinti interesų pusiausvyros principo laikymąsi paneigia
galimybę iš naujo spręsti bankroto bylos iškėlimo klausimą, svarstant, ar buvo
įstatyme nustatyti pagrindai bankroto bylai iškelti. Bankroto byla bet kurioje
stadijoje gali būti nutraukta Įmonių bankroto įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje
numatytais pagrindais, pvz., kreditoriams įsitikinus įmonės mokumu ir
pasirašius taikos sutartį, o ne kvestionuojant bankroto bylos iškėlimo
pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismo nuomone, minėti Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos motyvai paneigia pareiškėjų
keliamas abejones, kad LR CPK 365 straipsnio 1 dalis gali prieštarauti
Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms.
Atskiruoju skundu pareiškėjai V. M. ir S. M. prašo Kauno apygardos teismo 2008
m. gegužės 23 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos
teismui nagrinėti iš naujo. Skunde pareiškėjai nurodo, kad:
1.
Teismas atsisakė priimti prašymą dėl proceso atnaujinimo vadovaudamasis CPK 137
straipsnio 2 dalies 5 punktu. Tačiau tokio atsisakymo pagrindo CPK 370
straipsnio 1 dalis nenumato. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007
m. spalio 24 d. nutartimi, kadangi teismų praktika gali tik aiškinti
galiojančias teisės normas ir jų turinį, tačiau negali numatyti papildomą
prašymo dėl proceso atnaujinimo atsisakymo priimti pagrindą.
2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl prašymo atnaujinti
procesą bankroto bylos iškėlimo stadijoje yra nevienoda. Teisė kreiptis į
teismą dėl proceso atnaujinimo negali būti ribojama. LR Įmonių bankroto
įstatyme numatyta galimybė tam tikrais atvejais bankroto bylą nutraukti
neužtikrina pakankamos bankrutuojančios įmonės bei jos savininkų teisėtų interesų
apsaugos ir nesuteikia jiems galimybės apginti pažeistas teises. Todėl
pareiškėjai kelia CPK 365 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą ir
teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo, kurio kompetencijai nėra priskirtas įstatymų atitikimo
Konstitucijai tikrinimas, nutarties motyvai eliminuoja CPK 365 straipsnio 1
dalies prieštaravimo LR Konstitucijai galimybę.
3. Pareiškėjai bankroto byloje jau yra kreipęsi dėl proceso
atnaujinimo, tačiau 2008 m. gegužės 21 d. teismui pateiktas prašymas
nelaikytinas pakartotiniu, kadangi jame nurodytos visai kitos, tik 2008 m. balandžio
mėnesį paaiškėjusios faktinės aplinkybės, todėl pirmosios instancijos teismas
nepagrįstai konstatavo CPK 18 straipsnio pažeidimą.
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo
apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas
bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320
str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties
teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde
nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių
skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas
nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios
kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų
sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai)
bendrosios kompetencijos teismų praktikai – būtent tokiai, kuri būtų grindžiama
su Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui
principais (bei kitais konstituciniais principais) neatskiriamai susijusia ir
iš jų kylančia maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti
sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus
teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų.
Užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos
vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą,
lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios
kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra
saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose;
žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų
kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos
teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos
bendrosios kompetencijos teismai, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios
kompetencijos teismų sprendimus, privalo tuos sprendimus vertinti
vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai
turi būti aiškūs ir ex ante žinomi teisės subjektams, inter alia
žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (vadinasi, bendrosios
kompetencijos teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama). Esami aukštesnės
instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų
kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos
teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus
sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (inter
alia Lietuvos apeliacinį teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą). Teismai
turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio,
taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia
buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse
bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas.
Bendrosios kompetencijos teismų praktika
atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai
tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai,
objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama. Toks bendrosios
kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol
saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais
turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose
bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose. Nei naujų teismo precedentų
kūrimas, nei teismo precedentų argumentavimas (pagrindimas) negali būti tokie
valiniai aktai, kurie nėra racionaliai teisiškai motyvuoti.
Rėmimasis
precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu
ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Todėl
teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami. Kad deramai atliktų
šią savo funkciją, precedentai patys turi būti aiškūs. Teismų precedentai taip
pat turi neprieštarauti oficialiai konstitucinei doktrinai. Kita vertus, teismų
precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juo labiau
suabsoliutinti. Precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi
analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi
aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Taip
pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės
veiksnius, kaip antai: į tai, ar atitinkamas precedentas atspindi
susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo
argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar
atitinkamą sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė
teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl
ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į
galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius
priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt. Minėta,
kad tais atvejais, kai teismų praktikos koregavimas yra neišvengiamai,
objektyviai būtinas, teismai gali nukrypti nuo juos ligi tol saisčiusių
ankstesnių precedentų ir sukurti naujus, tačiau tai turi būti daroma deramai
(aiškiai ir racionaliai) argumentuojant. Ypač pabrėžtina, kad nukrypdamas nuo
ankstesnių precedentų teismas privalo ne tik deramai argumentuoti patį priimamą
sprendimą (sukuriamą naują precedentą), bet ir aiškiai išdėstyti motyvus,
argumentus, pagrindžiančius būtinumą nukrypti nuo ankstesnio precedento. (Konstitucinio
Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).
Lietuvos
Respublikos CPK 357 straipsnio normos numato galimybę bylas kasacine tvarka
nagrinėti didesnės nei pirmosios ar apeliacinės instancijos teismų sudėties
kasaciniam teismui – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
išplėstinei septynių teisėjų kolegijai ar šio skyriaus plenarinei sesijai.
Tokią nuostatą pagrindžia kasacijos tikslas – užtikrinti vienodą teismų
praktiką, aiškinti ir plėtoti teisę. CPK 357 straipsnio 1 dalis, nustato, kad
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinei septynių
teisėjų kolegijai ar šio skyriaus plenarinei sesijai byla nagrinėti gali būti
perduota, jeigu joje kilęs sudėtingas teisės aiškinimo ar taikymo klausimas.
Įstatyme pavartota sąvoka, apibūdinanti bylos perdavimo nagrinėti didesnės
sudėties teismui pagrindą, yra vertinamoji ir jos turinio įstatymas
neatskleidžia. Tokiu atveju reikia pabrėžti, kad bylą galima perduoti spręsti
daugiau teisėjų, jeigu joje sprendžiamos itin sudėtingos teisės problemos ar
nagrinėjant kyla būtinumas apsvarstyti, ar reikia nukrypti nuo ankstesnės
Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2003 m. sausio
20 d. išnagrinėjusi civilinę bylą AB „Kauno baldai“, AB bankas „Hansa-LTB“
v. UAB „Saulėtekis“, bylos Nr. 3K-3-146/2003, išaiškino, kad, įsiteisėjus
apeliacinės instancijos teismo nutarčiai dėl pirmosios instancijos teismo
nutarties iškelti bankroto bylą, šį nutartis įsiteisėja, yra galutinė ir
kasacine tvarka neskundžiama. Kolegija sprendė, kad tokia procesinė situacija
sudaro teisinį pagrindą bankroto bylos iškėlimo stadiją pripažinti užbaigta,
todėl joje galimas proceso atnaujinimas įstatyme nustatytais pagrindais ir
tvarka.
CPK 370
straipsnis numato prašymų atnaujinti procesą nagrinėjimo tvarką. Teismas, gavęs
tokį prašymą, pirmiausia sprendžia jo priėmimo klausimą ir nenagrinėja pačio
prašymo ir jo pagrįstumo. Jei šioje, prašymo priėmimo stadijoje, teismas
spręstų dėl prašymo atnaujinti procesą pagrįstumo, būtų pažeidžiami teisės būti
išklausytam ir šalių procesinio lygiateisiškumo principai, taigi ir asmens
teisė į tinkamą teismo procesą. Pareiškimo priėmimo stadijoje tikrinama, ar
pareiškėjas laikėsi formalių proceso atnaujinimo reikalavimų: ar prašymas
atitinka jo formai, turiniui keliamus reikalavimus (CPK 111 str., 135, 142
str., 369 str. 1 d.), ar paduotas reikiamas skaičius šio procesinio dokumento
nuorašų (CPK 113 str. 1-2 d.), ar paduodant prašymą sumokėtas įstatyme numatyto
dydžio žyminis mokestis (CPK 80 str 5 d.), ar prie prašymo pridėti įrodymai,
pagrindžiantys esant proceso atnaujinimo pagrindą ir CPK 368 straipsnyje
nustatytų terminų skaičiavimą (CPK 369 str.1 d. 4 p.). Kai prašymą atnaujinti
procesą pateikia šalies ar trečiojo asmens atstovas pagal pavedimą, tikrinama,
ar prašymą pateikė įgaliotas asmuo. Teismui nustačius, kad paduotas prašymas
atnaujinti procesą neatitinka įstatyme nustatytų reikalavimų, taikomas
procesinių dokumentų trūkumų šalinimo institutas (CPK 115 str.). Nustačius, kad
formalių kliūčių nagrinėti prašymą atnaujinti procesą nėra arba teismo nurodyti
prašymo trūkumai nustatyta tvarka pašalinti ir nėra CPK 137 straipsnio 2 dalies
1-2, 7-8 punktuose nurodytų aplinkybių, prašymas teismo nutartimi priimamas.
Proceso
atnaujinimo instituto esmė – sudaryti galimybę ištaisyti įsiteisėjusiame teismo
sprendime (nutartyje) esančias teisines klaidas, todėl sistemiškai aiškinant
CPK XVIII skyriaus normas, pažymėtina, kad visi aukščiau paminėti pagrindai
atsisakyti priimti prašymą atnaujinti procesą, taikomi tik bylose užbaigtose
įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nutartimi) (CPK 365 str. 1 d.).
Minėta Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio
20 d. nutartimi suformuotą teisminę praktiką bylos atnaujinimo bankroto bylose
klausimu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė
teisėjų kolegija pakeitė, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal V. M. ir S. M. kasacinį skundą dėl Kauno
apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 25 d. nutarties ir Lietuvos apeliacinio
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2006 m. gruodžio 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal
atsakovų V. M. ir S. M. prašymą atnaujinti
procesą civilinėje byloje dėl individualios įmonės V. ir S. M. prekybos centro
bankroto. Minėtoje nutartyje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad teismas, gavęs prašymą
atnaujinti procesą dėl bankroto bylos iškėlimo, vadovaudamasis Įmonių bankroto
įstatymo 1 straipsnio 3 dalimi, CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 367
straipsniu ir 370 straipsnio 1 dalimi, atsisako jį priimti kaip pateiktą dėl
ginčo, jau nagrinėjamo teisme. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aiškiai ir
racionaliai argumentavo minėtą pradėtos formuoti praktikos koregavimą. Teismas
nurodė, kad bankroto proceso tikslas ir būtinybė užtikrinti interesų
pusiausvyros principo laikymąsi paneigia galimybę iš naujo spręsti bankroto
bylos iškėlimo klausimą, svarstant, ar buvo įstatyme nustatyti pagrindai
bankroto bylai iškelti. Siekis apsaugoti kreditorių interesus įmonei
skolininkei nevykdant įsipareigojimų suponuoja išvadą, kad, konstatavus
nemokumo pagrindus ir jau įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo,
esminę reikšmę turi nebe įmonės mokumo būsena, buvusi bankroto bylos iškėlimo
stadijos metu, bet esamuoju metu, t. y. ar kreditoriams išlieka grėsmė patirti
nuostolių dėl įmonės skolininkės nepajėgumo įvykdyti prievoles. Bankroto bylos
nagrinėjimo metu paaiškėjus, kad įmonė yra pajėgi įvykdyti prievoles, bankroto
byla bet kurioje stadijoje gali būti nutraukta Įmonių bankroto įstatymo 27
straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais, pvz., kreditoriams įsitikinus įmonės
mokumu ir pasirašius taikos sutartį, o ne kvestionuojant bankroto bylos
iškėlimo pagrįstumą. Toks teisių gynybos būdas bankroto byloje nevilkina bylos
nagrinėjimo ir atitinka byloje dalyvaujančių asmenų interesų pusiausvyros
principą.
Taigi, ankstesnė
teismų praktika, nagrinėjamu klausimu dėl bylos atnaujinimo bankroto bylos
iškėlimo stadijoje, buvo tik pradėta formuoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 20 d. nutartimi. Šią
praktiką Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė
septynių teisėjų kolegija pakeitė priimdama nutartį toje pačioje kaip ir
nagrinėjama byloje dėl IĮ V. ir S. M. prekybos centro bankroto bylos
atnaujinimo. Septynių teisėjų kolegija atsižvelgė į ankstesniąją nutartį bei
nurodė jos aiškinimo keitimo motyvus.
Atsižvelgiant į
paminėtą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi
vėlesnės Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės
teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 24 d. nutarties argumentacija dėl bylos
atnaujinimo ir galimybės spręsti iš naujo bankroto bylos iškėlimo klausimą ir remdamasis
CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punktu, atsisakė priimti pareiškimą dėl proceso
atnaujinimo bankroto bylos iškėlimo stadijoje.
Pareiškėjai V. M. ir S. M. skunde taip pat nurodo,
kad yra tikslinga kreiptis į LR Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso
365 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria teismui neleidžiama atnaujinti
procesą neužbaigtose bylose net ir tokiais atvejais kai neužbaigtoje byloje,
šiuo atveju bankroto byloje, įsiteisėjęs galutinis sprendimas ar nutartis
pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus
interesus ir egzistuoja visi proceso atnaujinimo pagrindai, neprieštarauja
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės
valstybės ir teisingumo principams, Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai,
Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai.
CPK 3 straipsnio 3 dalyje yra
įtvirtinta teismo pareiga, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir toje
byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, kreiptis į Konstitucinį Teismą,
jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų
būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams.
Teismas byloje iškilusį (ar bylos šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į
Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes.
Taigi, įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis:
kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino įstatymo ar
kito teisės akto konstitucingumo. Nagrinėjamoje civilinėje byloje pirmosios
instancijos teismas išsprendė klausimą dėl pareiškėjų prašymo kreiptis į
Konstitucinį Teismą ir nurodė, kad Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007
m. spalio 24 d. nutarties motyvai paneigia pareiškėjų keliamas abejones, jog LR
CPK 365 str. 1 d. gali prieštarauti LR Konstitucijos nuostatomis. Šiuo atveju
būtina pažymėti, kad remdamasis CPK 163 straipsnio 7 punktu, teismas, kreipęsis
į Konstitucinį Teismą šio kodekso 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka ir
pagrindais, privalės bylą sustabdyti. Tai reikštų, kad IĮ V. ir S. M. prekybos centro bankroto byloje bus sustabdyti
visi veiksmai, kuriais siekiama bylą išspręsti iš esmės. Tokiu atveju,
neabejotinai bus pažeisti pagrindiniai bankroto proceso tikslai –
tenkinti kreditorių reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto, tuo pačiu
metu įmonei – skolininkei likviduojant skolų naštą, bei kiek įmanoma
operatyviau užbaigti bankroto procedūras, likviduojant bankrutavusią įmonę ir
išregistruojant ją iš įmonių registro Įmonių
bankroto įstatymo
nustatyta tvarka arba nutraukiant bankroto bylą Įmonių
bankroto įstatyme
numatytais pagrindais. Pareiškėjų argumentas, kad suformuota nevienoda teismų
praktika yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą, yra teisiškai
nepagrįstas. Negalima sutikti ir su pareiškėjų teiginiais, jog neatnaujinus
proceso bankroto bylos iškėlimo stadijoje, bus pažeisti bankrutuojančios įmonės
savininkų teisėti interesai. Operatyviai ir nuosekliai vykdant bankroto
procedūras, siekiama apsaugoti ne tik kreditorius, bet ir įmonę skolininkę nuo
dar didesnių nuostolių. Įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo,
esminę reikšmę turi nebe įmonės mokumo būsena, buvusi bankroto bylos iškėlimo
stadijos metu, bet esamuoju metu, t. y. ar kreditoriams išlieka grėsmė patirti
nuostolių dėl įmonės skolininkės nepajėgumo įvykdyti prievoles. Atsiradus
būtinybei ginti bankrutuojančios įmonės savininko, dalyvio ar kito asmens
teises, pažeistas bankroto bylos iškėlimo stadijoje, jos turi būti ginamos
siekiant bankroto bylos nutraukimo Įmonių bankroto įstatymo 27 straipsnio 1
dalyje nurodytais pagrindais.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais
argumentais, daro išvadą, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis,
kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjų V. M. ir S. M. prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. B2-28-343/2008,
yra pagrįsta ir teisėta, todėl naikinti ją atskirajame skunde nurodytais
argumentais nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu ir 338
straipsniu,
n
u t a r i a :
Kauno
apygardos teismo 2008 m. gegužės
23 d. nutartį palikti
nepakeistą.
Teisėjai
Virginija Čekanauskaitė
Danutė Gasiūnienė
Danutė Milašienė