Civilinė byla Nr. e2-24373-1102/2021

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-19083-2021-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.2.6.2; 3.2.3.2; 3.2.6.1

 (S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 24 d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Eglė Mauricė,

sekretoriaujant Neringai Stuglytei,

dalyvaujant ieškovei I. B.-D., ieškovės atstovui advokatui Martynui Stankevičiui,

viešame teismo posėdyje, rengiamame nuotoliniu vaizdo konferencijos būdu, žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. B.-D. ieškinį atsakovei J. B. dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe.

Teismas

n u s t a t ė:

Vilniaus miesto apylinkės teisme išnagrinėta civilinė byla pagal ieškovės I. B.-D. (toliau – ir ieškovė) ieškinį atsakovei J. B. (toliau – ir atsakovė), kuriame ieškovė prašo pripažinti, kad butas esantis (duomenys neskelbtini), yra asmeninė jos mirusio tėvo V. N. B. nuosavybė ir gali būti paveldėjimo objektu pagal V. N. B. 2004 sausio mėnesį patvirtintą oficialųjį testamentą. Ieškinį ieškovė grindė šiomis aplinkybėmis ir argumentais: ieškovė yra V. N. B., gim. (duomenys neskelbtini), dukra. Ieškovės mama V. B. mirė (duomenys neskelbtini), šeimoje daugiau vaikų nebuvo. V. N. B. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su J. Š. (atsakove), kurios pavardė po santuokos tapo – B., (duomenys neskelbtini) jiems gimė dukra E. B.. Santuokos metu V. N. B. 1992 m. rugsėjo 9 d. nuosavybės teise įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini). J. B. 1992 m. kovo 26 d. nuosavybės teise įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini). Bendro turto sutuoktiniai neįgijo. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2000 m. liepos 17 d. sprendimu buvo nutraukta V. N. B. ir atsakovės santuoka. (duomenys neskelbtini) V. N. B. mirė. 2020 m. gegužės 12 d. I. B. kreipėsi į notarų biurą su pareiškimu dėl palikimo priėmimo pagal V. N. B. sudarytą testamentą. Aplinkybė, kad ieškovės tėvas butą, esantį (duomenys neskelbtini), įgijo asmeninės nuosavybės teise patvirtina tai, kad butą pirko už 17 955 rublių, mokant 3631 rublius grynais pinigais ir 14324 rublių mokant vienkartinėmis išmokomis bei kompensacijomis, tai liudija pirkimo sutartis, grynųjų pinigų mokėjimo kvitas, Taupomojo banko pranešimai apie ieškovės ir jos tėvo sumokėtas lėšas. Butas įgytas už ieškovės tėvo turėtus investicinius čekius ir rublius, taip pat už ieškovės turėtus investicinius čekius. Ieškovės tėvo ir atsakovės santuokos metu turtą už investicinius čekius įsigijo ne tik V. N. B., bet ir jo buvusi sutuoktinė J. B., kuri 1992 m. kovo 26 d. pirkimo-pardavimo sutartimi nuosavybės teise įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini). Teismo 2000 m. liepos 17 d. sprendimu nutraukus santuoką, šalys nekėlė viena kitai turtinių reikalavimų, nes laikė, kad buvusių sutuoktinių turtas yra asmeninė nuosavybė. Pagal Santuokos šeimos kodekso 23 straipsnio 4 dalį, sutuoktiniai turtą esantį bendrąja jungtine nuosavybę po santuokos nutraukimo turėjo teisę pasidalinti per trejų metų ieškinio senaties laikotarpį, tačiau tokia teise nepasinaudojo, todėl laikytina, kad jie abu pripažino vienas kito asmenines nuosavybės teises į turtą įsigytą už asmenines lėšas ir niekada jo nelaikė bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Kadangi butas buvo įgytas už asmenines lėšas (investicinius čekius), bei vertinant tolesnį sutuoktinių elgesį, darytina išvada, jog butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo įgytas V. N. B. asmeninės nuosavybės teise.

Teismo posėdžio metu ieškovė prašė ieškinį tenkinti visa apimtimi jame nurodytais motyvais. Paaiškino, kad ginčo bute ji su savo tėvų šeima, taip pat močiute gyveno nuo 1984 metų, kuomet jos tėvai, turėdami 2 kambarių butą ir jos močiutė V. B., turėdama 1 kambario butą, iškeitė šiuos du butus į vieną trijų kambarių butą. Ieškovės mama mirė 1988 metais. Močiutė, gim. 1904 m., neužilgo išvyko gyventi į Rygą, šiuo metu taip pat jau mirusi, mirė 1995 m. Ieškovės tėvas su atsakove susituokė 1990 metais, tais pačiais metais porai gimė dukra. Ieškovė prisimena, kad mergaitė kartais būdavo jų bute, adresu (duomenys neskelbtini), o atsakovė niekuomet nėra lankiusis pas juos. Jos tėvas būdavo pas atsakovę jos bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Šeimyninio gyvenimo pradžioje tėvas pas atsakovę lankydavosi dažniau, tačiau vėliau pora iš esmės gyveno atskirai, didžiąsias metų šventes tėvas irgi švęsdavo savo namuose, ieškovė paruošdavo stalą, atsakovė niekuomet nedalyvavo. Tėvas butą, adresu (duomenys neskelbtini), laikė savo butu, taip pat sakydavo, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra atsakovės. Ginčo butą ieškovės tėvas privatizavo už investicinius čekius ir grynas lėšas, iš viso 17 955 rub., iš kurių 4000 rub. buvo ieškovės investiciniai čekiai. Ieškovė neturi jokių pretenzijų dėl šių investicinių čekių panaudojimo jos tėvui privatizuojant ginčo butą. Paaiškino, kad gryni pinigai buvo santaupos, likusios po mamos mirties, taip pat ieškovės močiutė išvykdama gyventi į Latviją, ieškovei paliko obligacijas, ieškovė prisimena, kaip pašte jas keitė į pinigus. Jos tėvų šeimos finansinė padėtis buvo vidutiniška, tėvai turėjo automobilį, tėvas buvo buvęs baleto šokėjas, gaudavo šokėjo rentą, taip pat dirbo režisieriaus padėjėju (duomenys neskelbtini), mama buvo šokėja tame pačiame teatre. Šeimoje galėjo būti santaupų. Atsakovė niekaip neprisidėjo prie ginčo buto privatizavimo nei kitaip prie ieškovės tėvo finansinių poreikių tenkinimo. Ieškovė prisimena, kad tėvas skųsdavosi, kad atsakovė „traukia iš jo pinigus“. Ieškovės tėvas visuomet kartojo, kad ginčo butas yra jo, nes įgytas su pirma sutuoktine, o butas (duomenys neskelbtini)  gatvėje yra J.. Ieškovė ginčo bute gyvena iki šiol ir visuomet gyveno nuo 1984 metų, čia augo ieškovės vaikai. Maždaug iki 1998 metų už komunalinius mokesčius mokėjo ieškovės tėvas, o vėliau, kuomet ieškovė jau dirbo, mokėjo ieškovė. Atsakovė ar jos dukra niekada nėra pasikreipusios į ieškovę dėl ginčo buto, jokių santykių ieškovė su jomis nepalaiko.

Ieškovės atstovas advokatas akcentavo, kad byloje esantys įrodymai liudija, kad jokie kiti asmenys nesikreipė dėl mirusio V. N. B. palikimo priėmimo, tai liudija, kad atsakovė neturi suinteresuotumo ginčo butu. Dėl buto (duomenys neskelbtini), kuris taip pat įgytas ieškovės tėvo santuokos su atsakove metu, ir teisiškai vertinant taip pat nėra padalintas nutraukus santuoką, ieškovė nereiškia jokių pretenzijų ir ateityje nereikš, nes iš ieškovės parodymų yra aišku, kad jos tėvas ir atsakovė kiekvienas savo privatizuotą butą laikė savo asmeniniu. Ieškovė šioje byloje neprašo teismo spręsti dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), tai yra atsakovės intereso dalykas. Prašė remtis kasacinio teismo praktika, suformuluota civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-378/2018.

Atsakovei skirti procesiniai dokumentai du kartus siųsti paskutinės žinomos gyvenamosios vietos adresu – (duomenys neskelbtini); AB „Lietuvos paštas“ dokumentus grąžino, nurodydamas, kad neatsiimta pašte per siuntos saugojimo terminą (2021 m. rugsėjo 28 d. DOK-180014; 2021 m. spalio 25 d. DOK-197815). Valstybės įmonės Registrų centro duomenimis, atsakovė nuosavybės teise turi butą, adresu (duomenys neskelbtini), kur siųsti dokumentai nebuvo įteikti. Gyventojų registro duomenimis, atsakovė yra deklaravusi išvykimą į Jungtinę Karalystę. Teismui ir ieškovei neturint jokių kitų atsakovės kontaktinių duomenų, atsakovei skirti procesiniai dokumentai, šaukimas į teismo posėdį įteikti viešo paskelbimo būdu (CK 130 straipsnis). Atsakovė atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

Valstybės įmonė Turto bankas pateikė atsiliepimą kuriame nurodė, jog nuo 2015 m. kovo 20 d. paveldėjimo santykiuose atstovaujanti valstybę, kai paveldimas nekilnojamasis turtas, įskaitant jam priskirtus žemės sklypus, bei akcijos, nėra gavusi pranešimo apie galimą palikėjo V. N. B. a. k. (duomenys neskelbtini) palikimo perėjimą valstybei. Pažymi, jog teismui įsitikinus ieškinio pagrįstumu, valstybės įmonė Turto bankas neprieštaraus ieškinio patenkinimui (2021 m. rugsėjo 17 d. DOK-171841).

Ieškinys tenkintinas pilnai.

Iš byloje esančio 2004 m. sausio 30 d. V. N. B. oficialiojo  testamento nustatyta, kad ieškovė I. B., gim. (duomenys neskelbtini), yra V. N. B., gim. (duomenys neskelbtini), dukra (el. byla, b. l. 11). Teismui pateiktos santuokos liudijimų kopijos patvirtina, kad ieškovės tėvas V. N. B. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su V. B. (po santuokos – B.) Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje (įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)), taip pat, kad V. N. B. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su atsakove J. Š. (po santuokos – B.), gim. (duomenys neskelbtini), Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje, įrašo Nr. (duomenys neskelbtini) (el. byla, b. l. 4-5). Ieškovės paaiškinimais, jos motina V. B. mirė (duomenys neskelbtini). Viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės išduotas medicininis mirties liudijimas Nr. 20-8771989 patvirtina, kad V. N. B. mirė (duomenys neskelbtini) (el. byla, b. l. 10). V. N. B. 2004 m. sausio 30 d. sudarytu oficialiuoju testamentu visą savo turtą, kuris priklausys jam mirties dieną, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, paliko ieškovei (el. byla, b. l. 11). Ieškovė 2020 m. gegužės 12 d. kreipėsi į Vilniaus rajono savivaldybės 3-ią notarų biurą su pareiškimu dėl palikimo priėmimo (el. byla, b. l. 12). Iš 2021 m. lapkričio 8 d. Testamentų registro duomenų nustatyta, kad mirusiojo V. N. B. palikimą priėmė ieškovė, kitų palikimo priėmimo faktų nėra regsitruota.

Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad V. N. B. vardu 1992 m. rugsėjo 9 d. Pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 4-2331 pagrindu, remiantis LR 1991.05.28 Įstatymu Nr. I-1374, įgytas 3 kambarių butas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o atsakovės J. B. vardu 1992 m. kovo 26 d. Pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 26-7012 pagrindu, remiantis LR 1991.05.28 Įstatymu Nr. I-1374, įgytas 1 kambario butas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (el. byla, b. l. 6-7). Nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2000 m. liepos 17 d. sprendimu nutraukta V. N. B. ir J. B. santuoka, sprendimu iš V. N. B. priteistas išlaikymas nepilnametei dukrai E. B., gim. (duomenys neskelbtini), 1/4 dydžio visų rūšių uždarbio (pajamų), bet ne mažiau kaip 1 minimalaus gyvenimo lygio. Sprendime konstatuota, kad šalys kartu negyvena, neveda bendro ūkio, nepalaiko šeimyninių santykių keli metai (el. byla, b. l. 8–9).

Nagrinėjamu atveju ieškovė prašo pripažinti, kad jos tėvui ir atsakovei esant santuokoje įgytas butas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo butas), yra asmeninė jos tėvo V. N. B. nuosavybė. Į teismą kreipėsi dėl to, kad nutraukiant santuoką turtas liko nepadalintas, ieškovė, būdama įpėdinė, taip pat remdamasi oficialiuoju mirusio tėvo testamentu, siekia paveldėti ginčo butą.

Sutuoktinių turto teisinis režimas yra nustatomas įstatymų arba pagal sutartį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.87, 3.101 straipsniai). Tais atvejais, kai bendro turto režimas yra įstatyminis, preziumuojama, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad tai – vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis). Ši prezumpcija įtvirtinta siekiant teisinio apibrėžtumo dėl turto teisinio režimo ir gali būti paneigta, įrodžius, kad tam tikras turtas yra asmeninė vieno iš sutuoktinių nuosavybė. Pareiga tai įrodyti tenka sutuoktiniui, tvirtinančiam, kad santuokos metu įgytas turtas yra ne bendroji jungtinė, o asmeninė jo nuosavybė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika šiuo klausimu suformuota, joje įtvirtinta, kad kilus sutuoktinių ginčui dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris mano, kad šis turtas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise, privalo paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, jog santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, pateikiant rašytinius įrodymus, įstatymui leidžiant įrodyti šį faktą liudytojų parodymais arba įrodyti, kad santuokos metu įgyto turto prigimtis ir pobūdis savaime įrodo, jog turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3-K-3-24/2010; kt.). Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju ginčo butas priklauso jau mirusiam asmeniui, įrodinėjimo pareiga tenka jo įpėdiniams, šiuo atveju mirusiojo dukrai (ieškovei), kuri remiantis oficialiuoju testamentu, turi teisę paveldėti visą mirusiojo turtą.

Sprendžiant klausimą dėl turto, įgyto santuokos metu iki Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) įsigaliojimo, pripažinimo asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe, yra taikomos CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, nepaisant to, kad turtas įgytas iki CK įsigaliojimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalis). CK 3.87 straipsnyje yra įtvirtinta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija turtui, kurį sutuoktiniai įgijo po santuokos sudarymo. Tačiau CK 3.89 straipsnyje yra nustatyti atvejai, kada turtas, net ir įgytas po santuokos sudarymo, gali būti pripažintas vieno iš sutuoktinių asmenine nuosavybe. Nagrinėjamu atveju yra aktualus CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas, kuris nustato, kad sutuoktinio turtas, įgytas už asmenines lėšas gali būti pripažintas sutuoktinio asmenine nuosavybe, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti asmeninėn nuosavybėn. Kitaip tariant, šiuo atveju tam, kad būtų paneigta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, turi būti nustatytos dvi sąlygos: 1) sutuoktinio turtas įgytas už vieno iš sutuoktinių asmenines lėšas; 2) buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia už asmenines lėšas įgyjamą turtą įgyti savo asmeninėn nuosavybėn. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vertinant, ar ginčo turtas atitinka CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytą sąlygą, kad įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, būtina įvertinti, koks atitinkamos valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2011; kt.).

Dėl lėšų pobūdžio

Byloje esantys įrodymai patvirtina ieškovės posėdžio metu nurodytas aplinkybes, kad ginčo butą jos tėvas įsigijo už savo ir savo dukros (ieškovės) investicinius čekius bei grynus pinigus: 1992 m. rugsėjo 9 d. Sutartyje Nr. 10738 dėl buto pirkimo, sudarytoje tarp Vilniaus miesto Žirmūnų seniūnijos valdybos atstovo ir B. V. N., S., nurodyta, kad ginčo butas parduotas už 17 955 rublius, iš kurių: 1) pirkėjas grynais pinigais įmokėjo 3 631 rub. į Lietuvos banko Sodų skyriaus sąskaitą Nr. 609222; 2) valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis bei tikslinėmis kompensacijomis 14 324 rub. (el. byla, b. l. 14–15); Taupomojo banko 1992 m. rugsėjo 5 d. pranešime nurodyta, kad iš B. V., S. nebalansinės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) Žirmūnų seniūnijos savivaldybei už perkamą butą nurašyti 10324 rub.; Taupomojo banko 1992 m. rugsėjo 5 d. pranešime nurodyta, kad iš B. I., V., nebalansinės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini)  Žirmūnų seniūnijos savivaldybei už perkamą butą nurašyti 4000 rub.; Kvite DMOO2 nurodyta, kad už buto privat. B. V. S. mokėjo 3631 rub.

Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad investiciniai čekiai buvo viena iš Lietuvos Respublikos piliečiams valstybės suteiktų priemonių, leidžiančių įgyti valstybės valdomą turtą. Valstybinio turto privatizavimo tvarka buvo reglamentuota specialiu Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymu. Valstybės vienkartinės išmokos buvo skiriamos kiekvienam piliečiui asmeniškai, priklausomai nuo jo amžiaus, sveikatos būklės ir kitų individualių aplinkybių (žr. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 12 straipsnį), todėl jos laikytinos asmenine nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-5 m. 29/2005; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009; 2018 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-378/2018; kt.).

Atsižvelgiant į byloje esančius rašytinius įrodymus, liudijančius, kad už buto įgijimą buvo mokėta V. N. B. ir ieškovės valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis (investiciniais čekiais), taip pat grynaisiais pinigais, kurie buvo santaupos, likusios po ieškovės motinos mirties bei ieškovės močiutės jai perduotos obligacijos, iškeistos į pinigus, remiantis aukščiau nurodyta kasacinio teismo praktika, vertintina, kad ginčo buto įgijimui buvo panaudotos asmeninės V. N. B. ir ieškovės lėšos. Šias nustatytas aplinkybes patvirtina ieškovės procesiniame dokumente ir posėdžio metu nurodytos aplinkybės. Byloje nėra priešingų įrodymų, t. y. duomenų, kad atsakovė būtų prisidėjusi prie ginčo buto pirkimo. Ieškovei nurodant, kad ji neturi pretenzijų dėl jos turėtų investicinių čekių panaudojimo ir prašant pripažinti, kad ginčo butą vienasmeniškai įsigijo jos tėvas, vertintina, kad ginčo butas buvo įsigytas (privatizuotas) už asmenines V. N. B. lėšas.

Dėl valios įsigyti ginčo butą asmeninėn nuosavybėn

Ieškovė patvirtino, kad jos tėvas butą, esantį (duomenys neskelbtini), laikė savo butu, taip pat sakydavo, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra atsakovės. Ieškovė taip pat patvirtino, kad ji visą laiką gyveno ir gyvena ginčo bute, nuo 1998 m. moka buto mokesčius, per tą laiką atsakovė niekada nereiškė jokių pretenzijų į ginčo butą. Ieškovės atstovas posėdžio metu teigė, kad kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog už investicinius čekius įgytas turtas laikytinas asmenine jį įsigijusio sutuoktinio nuosavybe, savo poziciją grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartimis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-378/2018, vertino, kad šių aplinkybių pakanka pripažinti, jog ginčo butas yra ieškovės mirusio tėvo asmeninė nuosavybė.

Su tokia ieškovės atstovo pozicija pilnai sutikti nėra pagrindo. Pastebėtina, kad kasacinis teismas nurodomoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-378/2018 sprendė dėl už investicinius čekius santuokos metu įgyto žemės sklypo pripažinimo asmenine nuosavybe, o nagrinėjamu atveju šioje byloje yra sprendžiama dėl santuokos metu įgyto gyvenamojo būsto (buto). Todėl negalima vertinti, kad nurodomos bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės sutampa (yra panašios).

Kasacinis teismas ne kartą, taip pat ir naujausioje savo praktikoje, yra nurodęs, kad 1991-1992 metais vykęs  butų privatizavimo procesas buvo orientuotas į gyventojų aprūpinimą gyvenamosiomis patalpomis, sudarant sąlygas asmenims, kurie naudojosi valstybinėmis ir visuomeninėmis gyvenamosiomis patalpomis, lengvatinėmis sąlygomis šias patalpas įsigyti privačion nuosavybėn. Tiek nuomininkams, tiek ir jų šeimos nariams įstatymai užtikrino lygias teises naudotis nuomojamomis gyvenamosiomis patalpomis (Butų kodekso 54 straipsnis, 1964 m. CK 330 straipsnis), taip pat ir šias patalpas privatizuojant lengvatine tvarka. Pasinaudoti valstybės lengvatomis įsigyti gyvenamąjį plotą buto privatizavimo būdu viena šeima galėjo tik vieną kartą (Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnis). Taigi, butus privatizuojant sutuoktiniams, butų privatizavimo lengvata buvo teikiama šeimoms, o ne vienam iš sutuoktinių. Draudimas tai pačiai šeimai antrą kartą pasinaudoti įstatymo lengvata patvirtina, jog privatizavusi butą šeima buvo laikoma įsigijusia gyvenamąjį būstą, skirtą bendram visų šeimos narių naudojimui. Todėl, siekiant apsaugoti abiejų sutuoktinių ir jų nepilnamečių vaikų interesus, Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnyje buvo įtvirtinta, jog sutuoktinių nuosavybės teisė į privatizuotą butą nustatoma pagal šeimos įstatymus. Pagal bendrąją tuo metu galiojusių šeimos įstatymų taisyklę turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, tapdavo bendrąja jungtine jų nuosavybe (SŠK 21 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad Butų privatizavimo įstatymo prasme butas santuokoje esantiems asmenims būdavo parduodamas kaip šeimai, bendram naudojimui, Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio nuoroda į šeimos įstatymų taikymą turi būti suprantama kaip nuoroda būtent į SŠK 21 straipsnyje nustatytą sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisinio režimo taikymą. Tai užtikrina abiejų sutuoktinių lygias teises santuokos metu įgyto turto atžvilgiu. Sutuoktinių turtui sutartinio teisinio režimo taikymas SŠK nustatytas nebuvo. SŠK galiojimo metu įgytam turtui galėjo būti taikomas tik toks teisinis režimas, kuris šiame kodekse buvo nustatytas, t. y. turto teisinis režimas pagal įstatymą. Susitarimai dėl turto, kuris santuokos metu sutuoktinių bus įgyjamas ateityje, teisinio režimo pagal SŠK nebuvo galimi, skirtingai nuo naujojo CK, įsigaliojusio 2001 m. liepos 1 d. Vadinasi, sutuoktiniai turtą pasidalyti galėjo tik po to, kai jis jau įgytas bendrosios jungtinės nuosavybės teise (SŠK 23 straipsnis). Kasacinis teismas pažymi, kad nustačius, jog butas buvo įgytas jį privatizavus pagal Butų privatizavimo įstatymą šalių santuokos metu, toks butas neabejotinai turėjo būti pripažintas abiejų sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe. Aplinkybė, kad butas privatizuotas už vieno sutuoktinio asmenines lėšas, nesudaro pagrindo šiam turtui taikyti kitokį teisinį režimą. Teismų praktikoje suformuluota griežta SŠK 21 straipsnyje nustatyto sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisinio režimo taikymo taisyklė bylose dėl butų, įgytų pagal Butų privatizavimo įstatymą, nes tai užtikrina sutuoktinių lygias teises į santuokos metu privatizuotą butą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-311/2002; 2006 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2006; 2021 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-403/2021; kt.).

Taigi, bendru atveju, butas įgytas remiantis 1991 m. gegužės 28 d. Butų privatizavimo įstatymu Nr. I-1374, laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Kaip jau nurodyta šiame sprendime, iš Nekilnojamojo turto registro duomenų nustatyta, kad ginčo butą V. N. B. įgijo remiantis LR 1991.05.28 Įstatymu Nr. I-1374, t. y. Butų privatizavimo įstatymu.

Tačiau nagrinėjamu atveju reikšminga aplinkybe laikytina tai, kad V. N. B. esant santuokoje su atsakove J. Š. (B.), sutuoktiniai, remiantis Butų privatizavimo įstatymu, 1992 metais įgijo (privatizavo) du atskirus butus, kuriuos įregistravo kiekvienas savo vardu, t. y. V. N. B. sudarė 1992 m. rugsėjo 9 d. Pirkimo-pardavimo sutartį įgydamas ginčo butą, o atsakovė J. B. sudarė 1992 m. kovo 26 d. Pirkimo-pardavimo sutartį įgydama butą, esantį (duomenys neskelbtini). Ši aplinkybė sutampa su ieškovės posėdžio metu nurodytomis aplinkybėmis, kad jos tėvas įgijo (privatizavo) butą, kuriame ieškovės tėvų šeima (ieškovės tėvas, ieškovės motina, ieškovės močiutė, ieškovė) gyveno nuo 1984 metų, o atsakovė įgijo (privatizavo) butą, kuriame ji (galimai) gyveno anksčiau, t. y. iki santuokos su V. N. B. sudarymo.

Teismas sprendžia, kad šioje byloje, remiantis ieškovės parodymais, yra nustatytas prejudicinis faktas, kad V. N. B. aiškiai išreikšta valia buvo įsigyti ginčo butą jo (savo) asmeninėn nuosavybėn, taip pat jo aiškiai išreikšta valia buvo, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), jo vertinimu, buvo įgytas atsakovės J. B. asmeninėn nuosavybėn. Teismo konstatuotos aplinkybės, o būtent tai, kad abu sutuoktiniai įgijo (privatizavo) po atskirą butą, kad teismui nutraukiant ieškovės tėvo ir atsakovės santuoką buvo konstatuota, kad šalys jau keletą metų negyvena kartu, neveda bendro ūkio, kas reiškia, kad sutuoktiniai turėjo atskirus namų ūkius, leidžia daryti išvadą, kad sutuoktiniai nesiekė įgyti ginčo buto bendram jų 1990 m. sukurtos šeimos naudojimui, taigi nebuvo valios įgyti ginčo butą bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, priešingai – tikėtina buvus sutuoktinių valią, jog ginčo butas įgyjamas asmeninėn V.N. B. nuosavybėn.

CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civiliniu bylu skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2006; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2008). Įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo (CPK 176 straipsnio 1 dalis).

Vertintina, kad ieškovės ieškinyje nurodomi ir posėdžio metu patvirtinti teiginiai yra pagrįsti. Teismas sprendžia esant įrodyta, jog ieškovės tėvas V. N. B. ginčo butą įsigijo asmeninėmis lėšomis ir turėdamas aiškiai išreikštą valią įgyti butą savo asmeninėn nuosavybėn. Vertintina, kad byloje surinkti rašytiniai įrodymai bei prieštaravimų nebuvimas paneigia sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją. Atsižvelgiant į tai, visas butas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pripažintinas asmenine V. N. B. nuosavybe.  

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 93 straipsnio nuostatas, baigus bylos nagrinėjimą iš esmės, teismui kyla pareiga paskirstyti bylinėjimosi išlaidas. Pagal CPK 79 straipsnį bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis, su kuriuo susijusius klausimus reglamentuoja CPK 80–87 straipsniai, ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, su kuriomis susijusius klausimus reglamentuoja CPK 88–92, 97–99 straipsniai. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas (CPK 93 straipsnis).

Remiantis bylos dokumentais, ieškovė teikdama ieškinį sumokėjo 615 Eur dydžio žyminį mokestį (2021 m. birželio 9 d. mokėjimo nurodymas „Swedbank“, AB – 38 Eur, 2021 m. liepos 4 d. mokėjimo nurodymas Nr. 86 AB SEB banke – 577 Eur). Ieškovė neprašė priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų, todėl bylinėjimosi išlaidos iš atsakovės nepriteistinos.

Byloje patirta 3,54 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (5 Eur), ši suma iš šalių į valstybės biudžetą nepriteistina.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 265, 268–270, 376 straipsniais, teismas

n u s p r e n d ž i a :

Iieškovės I. B.-D. ieškinį tenkinti.

Pripažinti, kad butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), yra ir buvo V.  N. B., mirusio (duomenys neskelbtini), mirties metu asmeninė V. N. B., a. k. (duomenys neskelbtini) nuosavybė.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Įsiteisėjusią sprendimo kopiją išsiųsti valstybės įmonei Registrų centrui.

Teisėja                                                              Eglė Mauricė