Baudžiamoji byla Nr. 1A-155-300/2018
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-46247-2017-6
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
1.1.6.6; 1.2.4.6.2.1; 2.1.15.1.2; 2.4.6.1.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. gegužės 7 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegjos pirmininko Vidmanto Mylės,
teisėjų Zigmo Kavaliausko, Nijolės Matuzevičienės,
sekretoriaujant Vilmai Armalytei,
dalyvaujant prokurorei Elonai Korostinai,
nukentėjusiosios atstovei advokatei Irenai Barauskaitei-Gaižiūnienei,
atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės gynėjui advokatui Algirdui Juškai,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios V. A. atstovės advokatės Irenos Barauskaitės-Gaižiūnienės apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2018 m. vasario 19 d. nuosprendžio, kuriuo S. A. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo pagal laidavimą be užstato, perduodant jį vienerių metų terminui laiduotojos I. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakomybėn, ir baudžiamoji byla nutraukta.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 722 straipsniu, S. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose, baudžiamojo poveikio priemonę įvykdant iki 2018 m. spalio 1 d.
Iš S. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) nukentėjusiajai V. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) priteistas 400 (keturi šimtai) eurų neturtinės žalos atlyginimas ir 500 (penki šimtai) eurų proceso išlaidoms atlyginti.
Telšių apylinkės teismo depozitinėje sąskaitoje esantys S. A. įmokėti 300 (trys šimtai) eurų pervesti į V. A. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią LUMINOR BANK AB (buvusiame DNB banke).
Kolegija
n u s t a t ė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. S. A. atliestas nuo baudžiamosios atsakomybės už tai, kad 2017 m. rugsėjo 8 d. apie 15 val. 15 min. namuose adresu (duomenys neskelbtini), Telšiuose, žodinio konflikto su žmona V. A. metu, tyčia sudavė vieną smūgį rankoje laikomais popieriaus lapais savo žmonai V. A. į kairiąją veido pusę, po ko, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, koja spyrė V. A. į kairės kojos šlaunį, kumščiu sudavė vieną smūgį į pilvą bei vieną smūgį į kairiąją ranką, tuo savo žmonai V. A. padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą.
II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nukentėjusiosios V. A. atstovė advokatė Irena Barauskaitė-Gaižiūnienė prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo 2018 m. vasario 19 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo S. A. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje ir nuteisti jį laisvės apribojimu 9 (devyniems) mėnesiams, įpareigojant nuolat gyventi jo nurodytoje gyvenamojoje vietoje ir per visą bausmės laiką nesiartinti prie nukentėjusiosios, įpareigojant jį 6 (šešis) mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, tenkinti civilinį ieškinį, įpareigojant kaltinamąjį atlyginti nukentėjusiajai neturtinę žalą per 6 (penkis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo, taip pat priverstinai taikyti medicinines gydymo priemones, gydant jį nuo priklausomybės alkoholiui.
2.1. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes, padarė nepagrįstas, todėl ir neteisingas išvadas, vadovavosi išimtinai kaltinamojo S. A. pateikta gynybine versija, kurios nepatvirtina kiti byloje esantys duomenys bei neteisingai vertino kitus byloje esančius rašytinius dokumentus, kas sąlygojo nepagrįstą kaltinamojo S. A. atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamosios bylos nutraukimą.
2.2. Pasak advokatės, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog nuteistasis kaltę pripažįsta ir nuoširdžiai gailisi, nes ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis nepatvirtino kaltinime nurodytų aplinkybių, ikiteisminio tyrimo metu kaltu neprisipažino, bylos nagrinėjimo metu neigė nukentėjusiosios nurodomas aplinkybes, iškraipydamas tikrovę ir nurodydamas teismo posėdžiuose, kad be kitų, jo pripažįstamų 2017 m. rugsėjo 8 d. veikų, „susistumdė“ su nukentėjusiąją ir kad ji be jokio pagrindo konfliktavo su juo.
2.2.1. Atkreipiamas dėmesys, kad nukentėjusioji nusikalstamos veikos padarymo metu buvo po sudėtingos dešiniosios rankos operacijos ir kentė peties sąnario operacijos skausmus, jos judesiai buvo smarkiai rezervuoti, todėl jokio „susistumdymo“ negalėjo būti ir nebuvo, šios aplinkybės nepatvirtino nei liudytojai, o teismas jos nevertino.
2.2.2. Dėl to, kas paminėta 2.2. ir 2.2.1. punktuose, nukentėjusiosios atstovė teigia, kad Telšių apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu nepagrįstai vertino S. A. kaltės prisipažinimą ir nuoširdų apgailestavimą dėl padarytos veikos.
2.3. Pažymima, kad teismas nevertino ir kitų aplinkybių: 1) S. A. nuolat baudžiamas administracine tvarka, išvadų nedaro, prieš pat (savaitė) šios bylos nagrinėjimą teisme vėl baudžiamas administracine tvarka (kaltinamasis tai patvirtino ir bylą nagrinėjant teismo posėdžiuose), praktiškai nedirba, vartoja alkoholį ir kelia konfliktus; 2) S. A. nustatyti psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas, dėl to jis gydėsi ir yra (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninės įskaitoje; 3) S. A., būdamas santuokoje, nuolat gyvena Luokėje su kita moterimi (dar iki paskiriant jam kardomąją priemonę gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios).
2.4. Taip pat skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl S. A. kaltės, jo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, jos padarytos remiantis išimtinai kaltinamojo parodymais, pernelyg sureikšminant sutuoktinių – kaltinamojo ir nukentėjusiosios, tarpusavio nesutarimus, visiškai neatsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visumą, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus
2.4.1. Pažymima, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuosprendžio nemotyvavo nukentėjusiosios V. A., liudytojų (marčios) D. A., jos sūnaus (nukentėjusiosios anūko) A. A. parodymų, jų neanalizavo, tik nuosprendyje pacitavo ikiteisminio tyrimo metu duotus liudytojų parodymus, su kuriais nukentėjusioji, nei jos atstovė neturėjo galimybės susipažinti, o tie liudytojai teisme nebuvo apklausti (kaltinamajam pripažinus kaltę).
2.5. Be to, skunde nurodoma, kad teismas netenkino nukentėjusiosios atstovės prašymo užklausti (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninę, kurioje kaltinamasis gydėsi nuo priklausomybės alkoholiui ir kurioje jis yra įrašytas įskaiton, kas, be abejo, reikšmingai konstatuotų kaltinamojo pavojingumo visuomenei laipsnį, nepaisant to, kad šioje byloje nagrinėjamą veiką kaltinamasis padarė blaivus, nes dėl nuolatinio piktnaudžiavimo alkoholiu S. A. jau nekontroliuoja savo elgesio net būdamas blaivus.
2.6. Apibendrindama advokatė teigia, kad S. A. padarytas smurtinio pobūdžio nusikaltimas nebuvo atsitiktinis – tai dėsninga S. A. elgesio ir gyvenimo būdo pasekmė, su nukentėjusiąją kaltinamasis nesusitaikė, ir teismas turėjo įvertinti, ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės bus pakankamai efektyvu.
2.7. Dėl laiduotojos skunde teigiama, kad pastarosios išsakyta pozicija apie S. A. asmenybės ir konfliktus šeimoje, dėl S. A. piktnaudžiavimo alkoholiu, į jo turimą ar neturimą darbą – neįtikino nukentėjusiosios, kad kaltinamojo elgesys ateityje nekels pavojaus jos sveikatai ar gyvybei. Taip pat nukentėjusiosios atstovė pažymi, kad laiduotoja I. L. gyvena atskirai nuo kaltinamojo, bendrauja, anot jos, telefonu, neturi materialinių galimybių jį paremti finansiškai, kad sugebėtų užtikrinti, jog nuteistasis laikytųsi įstatymų ir nenusikalstų, bet pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių BK 40 straipsnio 3 dalies prasme nevertino (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-658/2007, Nr. 2K-239/2008, Nr. 2K-160/2010).
2.8. Skunde pažymima, kad teismas taiko BK 40 straipsnį tik esant visų šio straipsnio 2 dalyje išvardytų sąlygų visumai. Dėl to atstovė teigia, kad jau iki nuosprendžio nutraukti baudžiamąją bylą priėmimo turi būti išspręstas nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo klausimas arba pasiektas kaltininko ir nukentėjusiojo susitarimas dėl tokio atlyginimo dydžio ir būdo ateityje. Pasak advokatės, S. A. ne nukentėjusiajai, o į teismo depozitinę sąskaitą pervedė 300 Eur, baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nebuvo pasiektas joks taikus susitarimas, todėl nėra visų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų (BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punktas).
2.9. Remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (kasacinės nutartys bylose Nr. 2K-137/2012; 2K-P-82/2010; 2K-445-489/2016 ir kt.), nukentėjusiosios atstovė teigia, kad teismas nepagrįstai nustatė esant ir BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytą sąlygą, kad yra pagrindas manyti, jog kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veikų.
2.10. Dėl civilinio ieškinio skunde teigiama, kad nukentėjusiosios prašoma 7000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti, atsižvelgus į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, įvertinus tai, kad dėl neteisėtų S. A. veiksmų nukentėjusioji patyrė emocinį šoką, fizinį skausmą, pažeminimą, kad iki šiol patiria sunkius psichologinius išgyvenimus, kreipiasi psichologo konsultacijų – yra teisinga kompensacija ir satisfakcija nukentėjusiajai. Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad nukentėjusiąją įtariamasis vadino necenzūriniais žodžiais, V. A. sakomus įžeidimus girdėjo ir nepilnametis jos anūkas, marti, kas sukėlė nukentėjusiajai dar didesnį moralinį diskomfortą, išgyvenimus. Dėl 2017-09-08 nukentėjusiajai padarytų sužalojimų išgyveno jos artimieji (sūnūs ir marčios), dėl sumuštos rankos ji išvis negalėjo kelias savaites miegoti, nes buvo stiprūs skausmai, rankos buvo ištinusios, nukentėjusioji patyrė didelį fizinį, emocinį stresą ir psichologinę įtampą.
2.11. Be to, advokatė skunde pažymi, kad net pats kaltinamasis deklaravo sutikimą atlyginti nukentėjusiajai 1000 Eur neturtinę žalą, o Telšių apylinkės teismas nusprendė iš S. A. priteisti 700 Eur neturtinei žalai atlyginti.
3. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusiosios atstovė advokatė Irena Barauskaitė-Gaižiūnienė prašė tenkinti apeliacinį skundą, nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto S. A. gynėjas advokatas Algirdas Juška prašė apeliacinį skundą atmesti, o prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti iš dalies – panaikinti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto taikymą.
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir aplinkybių vertinimas
4. Apeliacinis skundas atmetamas.
5. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą pagal paduotą apeliacinį skundą, privalo patikrinti, ar teisingai įvertinti įrodymai, pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nustatytos faktinės bylos aplinkybės, ar priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK 320 str.). Šiuo atveju iš nukentėjusiosios atstovės apeliacinio skundo matyti, jog šioje byloje iš esmės siekiama, kad S. A. būtų pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, ir atitinkamai didesnės neturtinės žalos nukentėjusiajai atlyginimo. Teisėjų kolegija šioje nutartyje atskirai ir tam tikrais atvejais bendrai pasisakys skunde keliamais aktualiais klausimais, atsakydama į apeliantės išdėstytus ir tik teisiškai reikšmingus argumentus.
6. BPK 20 straipsnio 5 dalis numato, kad: „Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu“. Taigi esminis šios BPK nuostatos pažeidimas gali būti konstatuotas nustačius bent vieną iš šių pažeidimų: 1) teismo baigiamasis aktas priimtas išsamiai neišsiaiškinus visų reikšmingų bylai aplinkybių arba jų neišanalizavus teismo baigiamojo akto aprašomojoje dalyje; 2) teismo proceso metu tiriant įrodymus ar formuluojant teismo daromas išvadas buvo pažeistas nešališkumo principas ir 3) išvados dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais darytos pažeidžiant BPK nustatytas duomenų pripažinimo įrodymais taisykles.
7. Reikalavimas išsamiai nustatyti bylos aplinkybes pažeidžiamas, kai teismo išvados daromos, nesiėmus visų įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes; neįvertinus visų proceso metu surinktų bylos išsprendimui reikšmingų duomenų; klaidingai pasisakant dėl atskirų įrodymų turinio ar įrodymų tarpusavio ryšio. Tai reiškia, kad teismas, vykdydamas pareigą išsamiai išsiaiškinti bylos aplinkybes, privalo teismo baigiamąjį aktą surašyti taip, kad iš jo turinio būtų aišku: 1) jog yra nustatytos visos toje byloje įrodinėtinos aplinkybės, o tuo atveju, kai pašalinti tam tikrų abejonių dėl reikšmingų aplinkybių nepavyksta, turi būti konstatuota, kad visos įmanomos įrodinėjimo priemonės yra išnaudotos ir 2) jog išvados dėl byloje nustatytų aplinkybių yra tinkamai argumentuotos, t. y. darytos įvertinus tos aplinkybės nustatymui svarbius, teismo proceso metu tinkamai ištirtus įrodymus. Tais atvejais, kai byloje yra prieštaringų duomenų, teismo baigiamajame akte turi būti nurodyta, kodėl teismas išvadas grindžia vienais įrodymais ir reikšmingais nustatant tiesą byloje nelaiko kitų įrodymų (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-385-507/2016).
8. Priešingai nei teigiama nuteistosios atstovės skunde, nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismas, tirdamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais ir vertindamas, nesilaikė 6 ir 7 punktuose paminėtų nuostatų. Atkreiptinas dėmesys, kad šioje byloje buvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas, tam neprieštaravo proceso dalyviai, todėl liudytojai D. A. ir A. A. teisiamajame posėdyje apklausti nebuvo, jų ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai paskelbti kaip numatyta BPK 291 straipsnyje, ir išdėstyti skundžiamame nuosprendyje, todėl nėra pagrindo teikti, kad į juos teismas neatsižvelgė, kaip teigiama skunde. Apeliantė skunde iš esmės nenurodė, kurių reikšmingų duomenų apylinkės teismas netyrė ir kokių įrodymų nevertino, tik nesutinka su kai kuriomis padarytomis išvados dėl S. A. prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi dėl įvykdyto nusikaltimo, dėl būtinų sąlygų atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės nustatymo, dėl nustatytos neturtinės žalos dydžio, apie ką aukštesnės instancijos teismas toliau ir pasisakys šioje nutartyje.
Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 straipsnis) ir visiško savo kaltės pripažinimo
9. Apeliantė savo skunde, be kita ko, teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes, nukentėjusiosios atstovės įsitikinimu, konkrečiu atveju nėra visų BK 40 straipsnyje numatytų būtinų sąlygų, kurioms esant S. A. būtų galima atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.
10. Iš tikrųjų, BK 40 straipsnio 1 dalis numato asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleidimą nuo baudžiamosios pagal asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymą perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. BK 40 straipsnio 2 dalies punktuose išdėstytos kitos būtinos asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos. Pagal šias sąlygas asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės tik tada, jeigu jis: 1) pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne pareigą priimti sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, t. y., net ir esant visoms nurodytoms sąlygoms, teismas gali motyvuotai apsispręsti dėl asmens atleidimo arba atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės. Teismų praktikoje nustatyta, kad tam, jog asmuo būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, turi būti nustatyta BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytų visų sąlygų visuma (pvz. kasacinės nutartys Nr. 2K-239/2008; 2K-51/2010). Taip pat konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino apeliantės ginčijamas BK 40 straipsnio 2 dalies 2–3 punktų, 3 dalies nuostatas, sprendimo motyvus išdėstė skundžiamame nuosprendyje, kurio turinys žinomas ir nukentėjusiosios atstovei, todėl nėra būtinybės dar sykį detaliai dėstyti tą patį šioje nutartyje.
11. Pirmiausia pažymėtina, kad BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte esanti sąlyga imperatyviai nurodo, kad asmuo turi „visiškai pripažinti savo kaltę ir gailėtis padarius nusikalstamą veiką“. Prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką reiškia, jog asmuo ne baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų spiriamas, o pats savanoriškai prisipažįsta, kad yra padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, t. y. pats savanoriškai ikiteisminio tyrimo institucijoms ir teismui duoda teisingus parodymus apie esmines padarytos veikos aplinkybes bei pripažįsta savo kaltę. Nagrinėjamu atveju, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad S. A. ikiteisminio tyrimo metu neneigė 2017-09-08 įvykus konfliktui su V. A., tačiau, savaip interpretuodamas įvykio aplinkybes, savo kaltės nepripažino, teigdamas, kad pati nukentėjusioji išprovokavo konfliktą, tačiau neneigė galėjęs ją sužaloti, nes įvykio detalių dėl susijaudinimo ir emocinės būklės konflikto metu neprisimena (b. l. 69–70; 73–74). Tokie S. A. parodymai savaime negali būti prielaida konstatuoti, jog kaltininkas savo kaltės nepripažįsta ir nuoširdžiai dėl padaryto nusikaltimo nesigaili, jei jis savo veiksmams teikia kitokią juridinę kvalifikaciją arba dėl objektyvių aplinkybių neprisimena kai kurių įvykio detalių. Teisiamojo posėdžio metu V. A. nurodė visiškai pripažįstantis savo kaltę, davė nuoseklius ir detalius parodymus apie jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, reiškė nuoširdų apgailestavimą dėl savo elgesio, sutiko atlyginti nukentėjusiajai padarytą žalą, atsiprašė nukentėjusiosios. Kadangi S. A. besąlygiškai pripažino teismo nustatytus nusikalstamos veikos faktus, davė teisingus parodymus, kurie sutampa su teismo nustatytomis esminėmis pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos aplinkybėmis – pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pripažino šias aplinkybes S. A. atsakomybę lengvinančia (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir atitinkamai konstatavo vienos iš būtinų sąlygų atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės egzistavimą (BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
12. Iš teismui pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos yra aišku, kad ankščiau S. A. baudžiamojon atsakomybėn traukiamas niekada nebuvo, galiojančių administracinių nuobaudų už itin pavojingus ir grubius pažeidimus neturi, visas administracines nuobaudas yra atlikęs, užsiima individualia veikla, darbdavio charakterizuojamas teigiamai, pirmą kartą padarė nesunkų nusikaltimą (BK 11 str. 3 d.), todėl, priešingai nei teigiama skunde, atitinka BK 40 straipsnio 1 dalies ir to paties straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas sąlygas.
13. Iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo S. A. įnešė 300 Eur į teismo depozitinę sąskaitą nukentėjusiajai V. A. padarytos žalos atlyginimui, teisiamajame posėdyje, pripažindamas visas jam inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybes ir reikšdamas nuoširdų apgailestavimą dėl savo elgesio, pripažino savo pareigą atlyginti visą iš jo teismo priteistą žalą nukentėjusiajai, nors ir teigė, kad prašoma neturtinė žala – 7000 Eur, būtų per didelė. Šiuo atveju teismui nebuvo pagrindo abejoti kaltininko nuoširdumu ir gerais ketinimais nukentėjusiosios atžvilgiu, tuo labiau, kad iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo S. A. dalį žalos savanoriškai atlygino, turi darbą, užsakovo UAB ,,S.“ charakterizuojamas teigiamai. Dėl to, kas paminėta, nekyla abejonių, kad S. A. tikrai atlygins žalą nukentėjusiajai. Visos šios aplinkybės patvirtina ir BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytos sąlygos egzistavimą, kad atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo turi visiškai ar bent iš dalies atlyginti ir pašalinti žalą, jei ji buvo padaryta, arba įsipareigoti ją atlyginti.
14. Pirmosios instancijos teismui S. A. ir jo sesuo I. L. pateikė prašymą perduoti jai brolį pagal laidavimą. Kolegijai nekyla abejonių dėl I. L. galimybių daryti kaltininkui teigiamą įtaką ir kontroliuoti jį, kad pastarasis nepažeidinėtų įstatymų, nes S. A. pripažįsta I. L. autoritetą, dažnai su ja bendrauja, leidžia laisvalaikį, I. L. daugiau nei 40 metų dirba (duomenys neskelbtini) vyriausiojo policijos komisariato Migracijos poskyryje, I. L. neteista, administracine tvarka nebausta, gyvenamoje vietoje charakterizuojama tik teigiamai. Iš I. L. prašymo galima suprasti, kad ji suvokia savo brolio elgesio neteisėtą pobūdį ir yra pasiryžusi prisiimti atsakomybę sau dėl laidavimo, garantuoti, kad S. A. daugiau įstatymų nepažeis. Šiame kontekste, atsakant į apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad dėl laiduotojo tinkamumo sprendžia teismas, o ne nukentėjusysis, todėl pastarojo pritarimas dėl laiduotojo nėra būtinas. Taigi, apylinkės teismas pagrįstai laikė I. L. tinkama laiduotoja. Laiduotojos I. L. tinkamumu teisiamajame posėdyje neabejojo nei prokurorė.
15. Taigi, esant BK 40 straipsnyje numatytų sąlygų visumai ir teismo pasitikėjimo vertai laiduotojai, atsižvelgus į S. A. padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį kaltės formą ir rūšį (padarė vieną nesunkų nusikaltimą), konkretų jo smurtinio elgesio ištakas ir pobūdį (nukentėjusioji su savo sutuoktinius konfliktuoja ilgą laiką, nesutarimai tarp jų vyksta daugiau kaip 17 metų, V. A. veiksmai irgi skatino konfliktą – V. A. svaidė į S. A. obuolius, S. A. žymių sužalojimų nepadarė, įvykio metu buvo blaivus), S. A. asmenybę (jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, dirba, turi gyvenamąją vietą, šeimos bute pas žmoną nebesilanko, savanoriškai gydėsi nuo alkoholizmo ir jau apie pusę metų nevartoja alkoholio, charakterizuojamas teigiamai), kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad yra pagrindas manyti, jog S. A. nedarys naujų nusikalstamų veikų ir todėl jis pagrįstai atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato vieneriems metams.
16. Dėl to, kas paminėta 9–15 punktuose, nėra pagrindo naikinti skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria S. A. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, ir atitinkamai svarstyti jam skirtinos bausmės klausimo, kaip prašoma apeliaciniu skundu, ar taikyti S. A. priverstinį medicininį gydymą, kai tokia baudžiamojo poveikio priemonė įstatyme nenumatyta.
Dėl neturtinės žalos
17. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju nukentėjusioji V. A. pateikė civilinį ieškinį, iš pradžių reikalaudama iš kaltininko 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, nes rimtesnių sužalojimų nepatyrė, tik juto fizinį skausmą, o vėliau patikslintu ieškiniu paprašė 7000 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl to, kad S. A. jos anūko ir marčios akivaizdoje vadino ją necenzūriniais žodžiais, pastarieji dėl to labai išgyveno, o ji juto dar didesnį moralinį diskonfortą, kad prieš įvykį jai buvo atlikta kitos rankos operacija, kad S. A. ir anksčiau būdamas neblaivus yra puolęs net su peiliu, kad S. A. jaučiasi nebaudžiamas, nes jo sesuo dirba policijoje (b. l. 111–113). Todėl, anot nukentėjusiosios, ji patyrė didesnį išgąstį, baimę dėl savo gyvybės ir sveikatos, pažeminimą, kitus negatyvius dvasinius išgyvenimus.
18. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad S. A. žodinio konflikto su žmona V. A. metu, tyčia jai sudavė vieną smūgį rankoje laikomais popieriaus lapais į kairiąją veido pusę, vieną kartą spyrė V. A. į kairės kojos šlaunį bei kumščiu sudavė vieną smūgį į pilvą, ir vieną smūgį į kairiąją ranką, tuo savo žmonai V. A. padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą. Grasinimai peiliu, viešas V. A. įžeidinėjimas S. A. nebuvo inkriminuojami, todėl nukentėjusioji nepagrįstai tokiomis aplinkybėmis grindžia savo neturtinę žalą, kaip ir kitos rankos skausmas, kuris su nagrinėtu įvykiu niekaip nesusijęs. Kita vertus nekyla abejonių, kad dėl S. A. elgesio, kuris nustatytas skundžiamu nuosprendžiu, nukentėjusiajai V. A. kilo neigiami išgyvenimai ir ji turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Šiuo atveju pažymėtina, kad S. A. veiksmai buvo vienkartinio pobūdžio, jokių sužalojimų, kurie galimai būtų sukėlę sunkesnius, ilgiau išliekančius negatyvius padarinius nukentėjusiajai, nebuvo padaryta, byloje nėra duomenų apie jokias sunkesnes išliekamąsias pasekmės dėl S. A. nusikalstamos veikos. Kartu kolegija atkreipia dėmesį, kad dauguma aplinkybių, kuriomis neturtę žalą argumentuoja nukentėjusioji, kildinamos iš ilgo nepavykusio, konfliktiško bendro sutuoktinių gyvenimo konteksto. Nukentėjusiosios marti liudytoja D. A. ir nukentėjusiosios anūkas A. A. taip pat tvirtino, kad V. A. ir S. A. nesutaria ir konfliktuoja jau apie 17 metų, nuolat pykstasi, todėl šis įvykis jiems neigiamų pasekmių ir didesnės nuostabos nesukėlė.
19. Nėra jokio pagrindo tenkinti nukentėjusiosios V. A. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos visiškai, kaip prašoma apeliaciniu skundu, nes nieko nepagrįsti apeliantės teiginiai apie jos patirtus ypatingai didelius dvasinius pergyvenimus, didžiulį stresą, baimę dėl savo gyvybės, pažeminimą, nepakeliamą įtampą, baimę, būtiną psichiatro pagalbą, marčios ir anūko didelius neigiamus išgyvenimus ir pan. Akivaizdu, kad dauguma negatyvių potyrių ir išgyvenimų nukentėjusioji sieja su kitais, šioje byloje netirtais įvykiais.
20. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad V. A. dėl S. A. padaryto nusikaltimo buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, kad ji patyrė fizinį skausmą. Taip pat teismas atsižvelgė į tai, kad tarp sutuoktinių jau seniai nusistovėję susipriešinimo, nepagarbos ir netolerancijos santykiai, į teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, todėl teisėjų kolegija pritaria sprendimui dėl nustatytos atlygintinos neturtinės žalos dydžio V. A.. Dėl to, kas paminėta šiame ir 18–19 punktuose, kolegija mano, kad 700 Eur neturtinei žalai atlyginti yra pakankama satisfakcija konkrečiu atveju ir neprieštarauja teisingumo, sąžiningumo, protingumo, proporcingumo kriterijams. Todėl skundžiamas nuosprendis dalyje dėl neturtinės žalos nustatymo paliekamas galioti be pakeitimų.
21. Pažymėtina, kad nukentėjusiosios ir jos atstovės daromos prielaidos dėl galimos žalos nukentėjusiajai ateityje nėra pagrįstos jokiais objektyviais duomenimis, todėl negali būti pagrindu spręsti dėl didesnės neturtinės žalos atlyginimo. Vadovaujantis įstatymų nuostatomis bei remiantis kasacinio teismo formuojama praktika, sveikatos grąžinimo išlaidos nukentėjusiam asmeniui atlyginamos kaip tiesioginės, t. y. turėtos papildomai, išlaidos, kurios buvo būtinos dėl suluošinimo jo patirtiems turtiniams praradimams kompensuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 6 d. nutartis Nr. 3K-3-38/2007 ir kt.). Tik esant konkretiems sutrikimams, teismas galėtų svarstyti klausimą dėl priežastinio ryšio tarp S. A. padarytos nusikalstamos veikos ir nukentėjusiajai nustatytų atitinkamų negatyvių padarinių buvimo, o tuo pačiu ir atsiradusios neturtinės žalos atlyginimo.
Proceso išlaidos
22. Pinigų priėmimo kvitas Serija LAT Nr. 893064 rodo, kad V. A. už teisines paslaugas apeliacinės instancijos procese advokatei sumokėjo 200 Eur (b. l. 169–171). Tačiau priimdamas sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, teismas atsižvelgia į tai, kuri proceso šalis padavė apeliacinį skundą ir koks bylos nagrinėjimo rezultatas. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinį bylos nagrinėjimą iniciavo nukentėjusioji, o apeliacinis skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas, nukentėjusioji, pasirinkusi tokį savo interesų gynimo būdą, pati turi prisiimti atsakomybę dėl patirtų išlaidų. Todėl šiuo atveju V. A. proceso išlaidos apeliaciniame procese iš S. A. nepriteistinos.
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
nukentėjusiosios V. A. atstovės advokatės Irenos Barauskaitės-Gaižiūnienės apeliacinį skundą atmesti.
Kolegijos pirmininkas Vidmantas Mylė
Teisėjai Zigmas Kavaliauskas
Nijolė Matuzevičienė