
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. birželio 8 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Viginto
Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Lino Žukausko,
sekretoriaujant
Vaidai Stepanavičiūtei ir Dianai Lavrinovičiūtei,
dalyvaujant ieškovo Vilniaus
apygardos vyriausiojo prokuroro atstovui prokurorui Jonui Rinkevičiui,
atsakovės V. S. atstovui advokatui
Gyčiui Mekioniui,
trečiojo asmens
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovei Linai Mikuckienei
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka
išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto
Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus
apygardos teismo 2009 m. kovo 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal Vilniaus
apygardos vyriausiojo prokuroro ginant viešąjį interesą pareikštą ieškinį atsakovams
Vilniaus apskrities viršininko administracijai ir V. S. dėl sprendimo dalies panaikinimo ir paveldėjimo
teisės liudijimo dalies pripažinimo negaliojančia, dalyvaujant tretiesiems
asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Nacionalinei žemės
tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Vilniaus miesto
savivaldybės administracijai ir Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarei D. S. .
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras,
gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą, prašydamas:
1) panaikinti Vilniaus
apskrities viršininko administracijos 2006 m. balandžio 4 d. sprendimo Nr.
2.4-01-3798 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui B. N. “ dalį dėl nuosavybės
teisių atkūrimo, grąžinant natūra 3,2070 ha žemės sklypą žemės ūkio
paskirčiai Kriaučiūnų k., Vilniaus m. sav. (kadastrinis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys
neskelbtini));
2) pripažinti negaliojančia
2006 m. gegužės 3 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)), išduoto Vilniaus rajono
1-ojo notarų biuro notarės D. S. ,
dalį, pagal kurią V. S. paveldėjo
3,2070 ha žemės sklypą Kriaučiūnų k., Vilniaus m. sav.;
3) taikyti restituciją
natūra, įpareigojant V. S. grąžinti
valstybei 3,2070 ha žemės sklypą Kriaučiūnų k., Vilniaus m. sav.
Ieškovas nurodė, jog Vilniaus apskrities viršininko
administracijos (toliau – VAVA) 2006 balandžio 4 d. sprendimu Nr. 2.4-01-3798
„Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui B. N. “ buvo atkurtos B. N. , mirusio (duomenys
neskelbtini), nuosavybės teisės į jam tenkančią buvusio savininko B. N. iki nacionalizacijos
nuosavybės teisėmis valdyto nekilnojamojo turto dalį – 6,61 ha žemės, esančios Kriaučiūnų
kaime, t. y. teritorijoje, kuri 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 buvo
priskirta Vilniaus miestui. Šiuo sprendimu, be kita ko, buvo nuspręsta B. N. grąžinti natūra bendrą 5,1132 ha žemės sklypą
žemės ūkio paskirčiai. Ginčijamo VAVA sprendimo pagrindu Nekilnojamojo turto
registre 2006 m. balandžio 20 d. buvo įregistruota B. N. nuosavybės teisė į 3,2070 ha ploto žemės
ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties žemės sklypą Kriaučiūnų k.,
Vilniaus m. sav., kuriame, registro duomenimis, yra 0,5000 ha miško žemės. Pagal
Aplinkos ministerijos Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. birželio 26 d.
pažymą Nr. 16217, 2008 m. birželio 26 d. Lietuvos Respublikos miškų valstybės
kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentą Nr. P0806-0017 ir
2008 m. gegužės 28 d. Lietuvos Respublikos miškų kadastro duomenų patikrinimo
aktą Nr. 186, ginčo žemės sklype yra 0,45 ha valstybinės reikšmės miško žemės.
Ieškovas nurodė, jog VAVA 2006 m. balandžio 4 d. sprendimu atkuriant B. N. nuosavybės teises į
nurodytą 3,2070 ha
ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą Vilniaus mieste, kuriame yra
valstybinės reikšmės miškas, buvo pažeistos imperatyvios įstatymų nuostatos. Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 47 straipsnis numato, kad valstybinės reikšmės miškai
išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Analogiška nuostata
įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (2005 m. kovo 5 d. redakcija,
įsigaliojusi 2005 m. kovo 5 d.) 4 straipsnio 4 dalyje, o šio įstatymo
4 straipsnio 4 dalies 2 punkte įtvirtinta nuostata, jog miestų miškai
priskiriami valstybinės reikšmės miškams. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo
(2005 m. liepos 21 d. redakcija, įsigaliojusi 2005 m. liepos 21 d.) 6 straipsnio
1 dalies 4 punkte numatyta, kad Lietuvos
valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės
nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams ir parkams, o to
paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti
savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima. Lietuvos Respublikos
Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime yra konstatavęs, jog
„nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi
valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra
valstybinės reikšmės miškai“. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (2005 m. birželio 9 d.
redakcija, įsigaliojusi 2005 m. birželio 9 d.) 6 straipsnio 2 dalies, 4 dalies,
13 straipsnio 1 ir 3 punktų nuostatas, miškai, kurie yra priskirti valstybinės
reikšmės miškams, taip pat priskirti miestų miškams, iš piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių
atkūrimą, išperkami valstybės, ir už juos valstybė atlygina pagal šio
įstatymo 16 straipsnį, t. y. nuosavybės teisių atkūrimo būdu privačion
nuosavybėn jie neperduodami. Todėl VAVA 2006 m. balandžio 4 d. sprendimo dalis
dėl nuosavybės teisių atkūrimo B. N. ,
grąžinant natūra 3,2070 ha ploto žemės sklypą žemės ūkio paskirčiai, turi būti
panaikintina kaip neteisėta ir prieštaraujanti aukštesnės galios teisės aktams.
Panaikinus administracinį aktą, turi būti panaikintos ir šio akto pagrindu
atsiradusios teisinės pasekmės, pripažįstant negaliojančiu po B. N. mirties 2006 m. gegužės 3 d. išduotą paveldėjimo
teisės pagal testamentą liudijimą, taikant restituciją natūra ir ginčo žemės
sklypą grąžinant valstybei.
Atsakovė V.
S. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, jog ieškiniu
nepagrįstai prašoma panaikinti VAVA sprendimą dalyje dėl nuosavybės teisių
atkūrimo grąžinant natūra 3,2070 ha žemės sklypą, nes valstybinės reikšmės
miškas teužima 0,45 ha ploto. Be to, ieškovas nepateikė duomenų, kada
ginčijamas sklypo plotas buvo priskirtas miškui ir kada valstybinės reikšmės
miškui.
Atsakovas VAVA su ieškiniu nesutiko ir prašė jį
atmesti. Nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimas į ginčo teritoriją buvo
vykdomas kaip kaimo vietovėje, t. y. pagal parengtą ir
patvirtintą Vilniaus rajono Buivydiškių kadastro vietovės bei Vilniaus miestui
po 1995 m. birželio 1 d. priskirtos teritorijos žemės reformos žemėtvarkos
projektą Kriaučiūnų kaimo teritorijoje, kadangi Kriaučiūnų kaimo teritorija Vilniaus
miestui buvo priskirta Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu
Nr. I-1304 (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo
įstatymo 4 straipsnis, 5 straipsnio 6 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad nuosavybės teisių atkūrimas ginčo atveju negalėjo
būti vykdomas be žemėtvarkos projekto, o jo rengimas ir įgyvendinimas yra ilgas
procesas, todėl darytina išvada, kad projektavimo darbai buvo atlikti
vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais. Ieškovas, pateikdamas
teisinius argumentus dėl sprendimo neteisėtumo, nepateikė įrodymų, jog ginčijamas sprendimas
priimtas neteisėtų administracinių aktų pagrindu, todėl laikytina, kad nėra
teisinio pagrindo jį naikinti. Žemės
reformos žemėtvarkos projektas 2002 m. spalio 29 d. be pastabų buvo suderintas su
Vilniaus miesto miškų urėdijos urėdo pavaduotoju. Kadangi teisės aktai atgal
nėra taikomi ir atsakinga institucija laiku ir tinkamai yra pateikusi išvadą
dėl ginčo teritorijoje esančių miškų, nėra teisinio pagrindo ginčyti nuosavybės
teisių atkūrimo, nurodant Miškų įstatymo 2005 m. kovo 5 d. redakciją ir 2008 m.
birželio 26 d. valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentus. Ieškovas nepagrįstai nepasinaudojo Lietuvos Respublikos žemės reformos
įstatymo 18 straipsnyje numatyta galimybe išspęsti ginčą administracine tvarka.
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. kovo 13 d.
sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir nusprendė: 1) panaikinti VAVA 2006 m.
balandžio 4 d. sprendimo Nr. 2.4-01-3798 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo
Vilniaus mieste piliečiui B. N. “
dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo, grąžinant natūra 3,2070 ha žemės
sklypą žemės ūkio paskirčiai Kriaučiūnų k., Vilniaus m. sav. (kadastrinis
Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) dalyje dėl nuosavybės teisių
atkūrimo į 0,45 ha valstybinės reikšmės miško; 2) pripažinti negaliojančia 2006
m. gegužės 3 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)), išduoto Vilniaus rajono 1-ojo
notarų biuro notarės D. S. ,
dalį, pagal kurią V. S. paveldėjo
3,2070 ha žemės sklypą Kriaučiūnų k., Vilniaus m. sav., 0,45 ha valstybinės
reikšmės miško dalyje; 3) taikyti restituciją natūra – įpareigoti V. S. grąžinti valstybei
0,45 ha valstybinės reikšmės miško, esančio žemės sklype, turinčiame
3,2070 ha ploto, esančiame Kriaučiūnų k., Vilniaus m. sav. (kadastrinis
Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).
Teismas konstatavo, kad VAVA 2006 m. balandžio 4 d.
sprendimu atkuriant B. N. nuosavybės
teises į 3,2070 ha
ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą Vilniaus mieste, kuriame yra
valstybinės reikšmės miškas, buvo pažeistos imperatyvios Konstitucijos
47 straipsnio, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies, Žemės
įstatymo 6 straipsnio, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį
turtą atkūrimo įstatymo 6 ir 13 straipsnių nuostatos, kurios numato, jog valstybinės
reikšmės miškai (miestų miškai) priklauso Lietuvos valstybei išimtinės
nuosavybės teise ir jie yra išperkami iš piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Teismas ginčijamą
VAVA sprendimą panaikino 0,45 ha dalyje, kadangi iš grąžinto žemės ploto tik ši
dalis yra valstybinės reikšmės miškas. Teismas sprendė, jog atsakovų
argumentai, kad Kriaučiūnų kaimas, kuriame yra ginčo žemės sklypas, Vilniaus
miestui buvo priskirtas po 1995 m. birželio 1 d., ir nuosavybės teisių
atkūrimas jame buvo vykdomas kaip kaimo vietovėje pagal tos vietovės žemės
reformos žemėtvarkos projektą, nesudaro ieškinio atmetimo pagrindo, kadangi
ginčijamo VAVA sprendimo priėmimo metu teisės aktuose jau buvo numatytas
draudimas bet kokiu būdu, tarp jų nuosavybės teisių atkūrimo, perleisti
privačion nuosavybėn valstybinės reikšmės miškus, tarp jų ir miestų miškus,
kurie išimtine nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei. Teismas iš
byloje esančių įrodymų nustatė, kad ginčo žemės sklype miško buvo jau šio
sklypo suformavimo ir ginčijamo VAVA 2006 m. balandžio 4 d. sprendimo priėmimo
metu. Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateikti įrodymai taip pat patvirtina,
kad ginčo miškas buvo įregistruotas Lietuvos Respublikos miškų valstybės
kadastre, pažymėtas valstybinės reikšmės miškų plotų schemoje ir atitinka Miškų
įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui keliamus reikalavimus. Teismas
sprendė, jog ieškovas nagrinėjamu atveju neprivalėjo ginčyti žemėtvarkos
projekto, nes teisinį pagrindą konstatuoti ginčijamo VAVA sprendimo neteisėtumą
sudaro sprendimo prieštaravimas minėtoms imperatyvioms įstatymų normoms.
Žemėtvarkos projektas nesukuria VAVA pareigos priimti sprendimą dėl nuosavybės
teisių atkūrimo, jeigu tai prieštarauja aukštesnės galios imperatyvioms
įstatymų normoms, galiojančioms sprendimo priėmimo metu. Be to, tik VAVA
sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra pagrindas Nekilnojamojo turto
registre įregistruoti pretendento nuosavybę į konkretų žemės sklypą ir leidžia
atsirasti konkrečioms pretendento teisėms ir pareigoms į jį. Teismui panaikinus
neteisėtą VAVA sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, žemėtvarkos projektas
gali būti keičiamas ar tikslinamas administracine tvarka. Ta aplinkybė, kad
2002 m. spalio 29 d. žemės reformos žemėtvarkos projektą be pastabų suderino
Vilniaus miškų urėdija, nepašalina ginčijamo VAVA sprendimo neteisėtumo ir gali
būti vertinama kaip netinkamas minėtai institucijai (urėdijai) pavestų funkcijų
vykdymas. Teismas atmetė kaip nepagrįstą argumentą, jog ieškovas privalėjo
pasinaudoti Žemės reformos įstatymo 18 straipsnyje numatyta galimybe išspręsti
ginčą administracine tvarka, kadangi sprendė, jog išankstine neteismine tvarka nagrinėjami tik ginčai, atsiradę iki sprendimo
dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo, tuo tarpu dėl ginčų, kilusių po
sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo, kaip ir yra šioje byloje,
gali būti tiesiogiai kreipiamasi į teismą. Teismas sprendė, jog, panaikinus
administracinį aktą, turi būti panaikintos ir šio akto pagrindu atsiradusios teisinės
pasekmės – 2006 m. gegužės 3 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo
dalis dėl minėto žemės sklypo 0,45 ha dalies paveldėjimo ir taikytina
restitucija natūra (CK 1.80 straipsnis, 4.96 straipsnio 3 dalis).
Vilniaus apskrities viršininko administracija
apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 13 d. sprendimą
panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą
grindžia šiais argumentais:
1. Nuosavybės teisių atkūrimas į Kriaučiūnų kaimo
teritorijoje iki nacionalizacijos turėtą žemę pretendentams buvo vykdomas kaip
kaimo vietovėje, vadovaujantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį
turtą atkūrimo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatomis, kadangi Kriaučiūnų kaimo
dalies teritorija Vilniaus miestui buvo priskirta tik 1996 m. balandžio 24 d.
įstatymu Nr. I-1304. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ginčo teritorijoje
nuosavybės teisės turi būti atkuriamos kaip kaimo vietovėje su išimtimis.
Tokios išimtys iškreiptų nuosavybės teisių atkūrimo vientisumą ir piliečių
teisėtus lūkesčius.
2. Žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo ir
jo patvirtinimo metu galiojo 1994 m. lapkričio 22 d. Miškų įstatymas Nr. I-671.
Pagal šio įstatymo 5 ir 6 straipsnių nuostatas, Lietuvos Respublikai išimtinės
nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie priskirti
miestų miškų grupei. Žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo metu tokio
miškų priskyrimo nebuvo. Teismas nepagrįstai teigia, kad visa miško žemė,
esanti miesto teritorijoje, savaime priskirtina miestų miškams.
3. Teismas nepagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu
atveju nereikėjo ginčyti administracinių aktų, kuriais remiantis yra parengtas
ginčijamas sprendimas. Sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra tęstinio,
iš keleto etapų susidedančio nuosavybės teisių atkūrimo proceso rezultatas.
Visi nuosavybės teisių atkūrimo etapai (žemės reformos žemėtvarkos projekto
parengimas, jo patvirtinimas, žemės sklypo ribų paženklinimas vietovėje,
kadastro duomenų parengimas ir kt.) yra tarpusavyje susiję ir sukelia teisines
pasekmes tolimesniems etapams. Ginčijamas sprendimas buvo priimtas
atsižvelgiant į patvirtintą žemės reformos žemėtvarkos projektą, kuriuo buvo
nustatytos ginčo žemės sklypo ribos. Teismo išvada, kad žemėtvarkos projektas
nesukuria Vilniaus apskrities viršininkui pareigos priimti sprendimą dėl
nuosavybės teisių atkūrimo, yra nepagrįstas teisės aktų reikalavimais.
4. Kadangi Vilniaus miesto miškų urėdijos urėdo
pavaduotojas 2002 m. spalio 29 d. be pastabų suderino žemės reformos
žemėtvarkos projektą, Vilniaus apskrities viršininkui priimant sprendimą nebuvo
pagrindo abejoti, kad ginčo teritorijoje bus objektų, už kuriuos atsakinga
Vilniaus miesto miškų urėdija. Kadangi Vilniaus miesto miškų urėdijos
netinkamas funkcijų vykdymas turėjo lemiamos reikšmės nuosavybės teisių
atkūrimo sprendimo priėmimui, teismas turėjo išsiaiškinti, kodėl ši institucija
netinkamai atliko savo funkcijas ir kas už tai atsakingas.
5. Teismas sprendimu neišsprendė problemos dėl
nuosavybės teisių atkūrimo sprendimu suformuoto ir privačiam asmeniui perduoto
sklypo ribų panaikinus ginčijamą Vilniaus apskrities viršininko administracijos
sprendimą 0,45 ha dalyje, o taip pat dėl ieškovo nurodomo valstybinės reikšmės
miško ribų. Nors teismas sprendime nurodė, kad ginčo žemės sklype yra 0,45 ha
valstybinės reikšmės miško, remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis,
jame yra 0,50 ha miško žemės, o, remiantis Valstybinės miškotvarkos tarnybos
prie Aplinkos ministerijos 2008 m. gegužės 28 d. pažyma Nr. 16217 – 0,45 ha.
Teismas, neatsižvelgdamas į minėtų duomenų neatitikimus, pažeidė Lietuvos Respublikos
nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalies ir Lietuvos Respublikos
nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnio nuostatas, kad nekilnojamojo
turto kadastre (registre) įrašyti duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir
išsamiais, kol nepakeisti ar nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.
Atsakovė V.
S. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo panaikinti Vilniaus
apygardos teismo 2009 m. kovo 13 d. sprendimo dalį, kuria buvo tenkinti
ieškinio reikalavimai, ir ieškinį šioje dalyje atmesti. Mano, kad pirmosios instancijos
teismo sprendimas toje dalyje, kurioje buvo tenkinti ieškinio reikalavimai, yra
neteisėtas, nes buvo priimtas neatsižvelgiant į tai, kad nuosavybės teisių atkūrimas
nagrinėjamu atveju buvo vykdomas kaip į kaimo vietovėje turėtą nuosavybę. Teisėtų
lūkesčių principas turėjo garantuoti, kad pagal parengtą žemėtvarkos projektą bus
ne tik atkurtos B. N. nuosavybės
teisės į turėtą žemės sklypą, bet ir tai, kad valstybė laikysis tokio įsipareigojimo.
Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras
atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 13
d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Mano, kad pirmosios
instancijos teismas pagrįstai pripažino negaliojančiu ginčijamą VAVA sprendimą
dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,45 ha valstybinės reikšmės miško kaip
prieštaraujantį imperatyvioms teisės normoms, kurios galiojo šio sprendimo
priėmimo metu. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo
įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatos dėl nuosavybės teisių į tam tikrų miestų
savivaldybių teritorijoms po 1995 m. birželio 1 d. priskirtą žemę atkūrimo kaip
kaimo vietovėje reiškia tai, kad nuosavybės teisės tose teritorijose turi būti atkuriamos
laikantis tų pačių procedūrų, kaip ir kaimo vietovėse, pavyzdžiui, rengiant žemės
reformos žemėtvarkos projektą, tačiau tai negali būti traktuojama kaip leidimas
pažeisti imperatyvias įstatymuose įtvirtintas nuostatas. Remiantis byloje
esančiais įrodymais, neginčijamai nustatyta, kad ginčijamo VAVA sprendimo priėmimo
metu ginčo žemės sklype buvo miško, t. y. Vilniaus miškų urėdijos Sudervės girininkijos
483 kvartalo 29 taksacinio sklypo dalis, kuri įregistruota Lietuvos Respublikos
miškų valstybės kadastre, pažymėta valstybinės reikšmės miškų plotų schemoje ir
atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui keliamus reikalavimus. Ginčo
miškas miesto miško statusą įgijo nuo ginčo vietovės priskyrimo Vilniaus miesto
savivaldybės teritorijai, nepriklausomai nuo to, ar Vyriausybė šį mišką
formaliai jau buvo priskyrusi valstybinės reikšmės miškams. Tą savo 2007 m.
rugsėjo 6 d. nutarime yra konstatavęs Konstitucinis Teismas. Be to, iš bylos
medžiagos matyti, jog ginčo miškas valstybinės reikšmės miškų plotams papildomai
buvo priskirtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d.
nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“
pagrindu prieš ginčijamo VAVA sprendimo priėmimą. Teismas pagrįstai nustatė,
kad miško plotas ginčo žemės sklype yra 0,45 ha, nes būtent toks miško plotas minėtame
sklype yra įregistruotas Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre.
Lietuvos Respublikos miškai yra būtent šio kadastro, o ne Nekilnojamojo turto
registro ar Nekilnojamojo turto kadastro objektas.
Tretysis asmuo Aplinkos ministerija atsiliepimu į
apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 14 d. sprendimą
palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, jog teismas pagrįstai
sprendė, kad nuosavybės teisių atkūrimas turėjo būti vykdomas pagal VAVA sprendimo
priėmimo metu galiojusius teisės aktus. Ginčo teritoriją priskyrus Vilniaus
miestui, joje buvę miškai, vadovaujantis Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2
punktu, tapo valstybinės reikšmės miškais. Todėl į juos nuosavybės teisės
negalėjo būti atkurtos. Įsigaliojus Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d.
nutarimui Nr. 2013 „Dėl 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės
reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“, kuriuo ginčo sklypo dalis buvo
priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams, žemėtvarkos projektas turėjo būti
koreguojamas, atsižvelgiant į šiuo nutarimu patvirtintus valstybinės reikšmės miškų
plotus.
Apeliacinis
skundas atmestinas.
Byloje kilo ginčas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į
miesto teritorijoje esantį žemės sklypą, kuriame yra dalis miško, teisėtumo.
Valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybes
teise priklauso valstybei (Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalis). Ši
konstitucinė nuostata detalizuojama kituose teisės aktuose, tame tarpe ir
Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme.
Pagal šį įstatymą nuosavybės teisės natūra į valstybinės reikšmės miškus ar
kitus įstatyme konkrečiai numatytus miškus nėra atkuriamos, tačiau atlyginamos
kitais būdais (6, 13, 16 straipsniai). Miesto miškas yra valstybinės reikšmės
miškas, todėl nuosavybės teisės į jį natūra negali būti atkuriamos (Miškų
įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktas, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Miškų įstatymo nuostata, kad valstybei išimtinės
nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra priskirti
inter alia miestų miškams, buvo įtvirtinta
nuo pat šio įstatymo priėmimo 1994 m. lapkričio 22 d. Konstitucinis Teismas yra
konstatavęs, kad nepaisant to, Vyriausybė tam tikrus miestų miškus yra
priskyrusi valstybinės reikšmės miškam ar ne, miestų miškai pagal Miškų
įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai (Konstitucinio
Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas byloje Nr. 44/04-10/06). Dėl šios
priežasties atmestinas apelianto argumentas, jog pagal žemės reformos
žemėtvarkos projekto rengimo metu galiojusią Miško įstatymo redakciją miškų
priskyrimas valstybiniams miškas Vyriausybės sprendimu buvo būtinas. Teritorija,
kurioje yra ginčo sklypas, Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir
Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų įstatymu, priimtu
1996 m. balandžio 24 d., buvo priskirta miestui, todėl ginčo sklype esantis
miškas po šio įstatymo įsigaliojimo tapo miesto mišku, o tuo pačiu ir
valstybinės reikšmės mišku. Kaip nurodo apeliantas, žemės reformos žemėtvarkos
projektas aptariamoje teritorijoje buvo pradėtas rengti 2002 metais, todėl
apeliantas turėjo žinoti, kad ginčo sklype esantis miškas yra valstybinės
reikšmės ir nuosavybės teisės natūra į jį negali būti atkurtos. Pažymėtina, kad
aptariamas miškas valstybinės reikšmės miškui Vyriausybės nutarimu priskirtas
2002 m. gruodžio 20 d. Kita vertus, kaip pažymima teismų praktikoje, priimant
galutinį sprendimą nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti vadovaujamasi
šių sprendimų priėmimo metu galiojančiais įstatymais; priešingas aiškinimas
sudarytų prielaidas institucijai priimti sprendimus pažeidžiant galiojančius
įstatymus (pavyzdžiui, Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus
apygardos vyriausiasis prokuroras v. M. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-47/2010; 2009
m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis
prokuroras v. T. Z. ir kt., bylos Nr. 3K-3-559/2009). Taigi nuosavybės
teisės natūra į dalį ginčo žemės sklypo 2006 m. balandžio 4 d. apskrities
viršininko sprendimu negalėjo būti atkurtos.
Nepagrįstu pripažintinas ir apeliacinio skundo
argumentas, kad, vykdant nuosavybės teisių atkūrimą į ginčo žemės sklypą, kaip
kaimo vietoje esantį sklypą, vadovaujantis Piliečių nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatomis, jame
esantis miškas nelaikomas miesto mišku. Teisėjų kolegijos įsitikinimu,
nurodytos įstatymo nuostatos turi būti aiškinamos kartu su šio įstatymo 6
straipsnio 2 ir 4 dalyse, 13 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis, taip pat
Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punkto normomis, kas leidžia teigti, kad
Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5
straipsnio 6 dalyje nurodytas reglamentavimas neleidžia atkurti nuosavybės
teisių natūra į miesto mišką, t. y. pažeisti imperatyvias įstatymų nuostatas
dėl valstybės išimtinės nuosavybės teisės.
Teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįstas yra
apelianto teiginys, kad byloje kartu turėjo būti ginčijamas žemės reformos
žemėtvarkos projektas. Nurodytas aktas nesukelia asmeniui, pretenduojančiam
atkurti nuosavybės teises, teisinių padarinių be įgaliotos institucijos
sprendimo grąžinti žemės sklypą natūra (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalis). Be to, teismui
konstatavus apskrities viršininko sprendimo prieštaravimą aukštesnės galios teisės
aktų – Konstitucijos, Miškų įstatymo, Žemės įstatymo, Piliečių nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo – nuostatoms, jis
pripažintina neteisėtu, nepaisant to, kad žemesnio lygmens teisės aktams (žemės
reformos žemėtvarkos projektui) jis galbūt ir neprieštarauja.
Apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos
teismas turėjo išsiaiškinti, kodėl urėdija, pritardama žemės reformos
žemėtvarkos projektui, netinkamai atliko savo funkcijas ir kas už tai
atsakingas, yra visiškai nepagrįstas, nes šios aplinkybės nėra bylos
nagrinėjimo dalykas. Nuosavybės teises atkurianti institucija turėjo
įsitikinti, ar nuosavybės teisių atkūrimas natūra neprieštarauja imperatyvioms
įstatymų nuostatoms.
Teisėjų kolegija nepagrįstu laiko ir apelianto
teiginį, kad teismo sprendimas pažeidžia Nekilnojamojo turto registro ir
Nekilnojamojo turto kadastro duomenų teisingumo prezumpciją. Nors tvarkant
Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis yra naudojami
Nekilnojamojo turto kadastro ir Nekilnojamojo turto registro duomenys, tačiau,
atsižvelgiant į šių kadastrų paskirtį, objektus, duomenų įregistravimo ir
išregistravimo pagrindus, šių kadastrų duomenys gali nesutapti ir tai
nereiškia, kad Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro tvarkytojo
duomenys yra neteisingi. Nekilnojamojo turto registro ir Nekilnojamojo turto
kadastro duomenų teisingumo prezumpciją paneigia šioje byloje esantys įrodymai
(b. l. 9-10, 213, 217).
Apibendrindama aukščiau išdėstytą, teisėjų kolegija
konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą
sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Kartu
teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje metu
buvo patikslintos ginčo žemės sklype esančio miško ribos (b. l. 217), todėl atitinkamai
tikslintina pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio
1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 13 d.
sprendimą palikti nepakeistą.
Patikslinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo
13 d. sprendimo rezoliucinę dalį, nurodant, kad 0,45 ha valstybinės reikšmės
miškas pažymėtas 2010 m. sausio 5 d. UAB „Geodezininkų biuras“ parengtoje
situacijos schemoje indeksu A taškuose 20-21-22-23-24-25-26-27-28-29-30-31-32-33-34-35-36-37.
|
Teisėjai
|
Kazys Kailiūnas
|
|
|
|
|
|
Vigintas Višinskis
|
|
|
|
|
|
Linas Žukauskas
|