Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [2A-97-2010].doc
Bylos nr.: 2A-97/2010
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Vilniaus apygardos teismas 2009 m

 

 

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. birželio 8 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Lino Žukausko,

sekretoriaujant Vaidai Stepanavičiūtei ir Dianai Lavrinovičiūtei,

dalyvaujant ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro atstovui prokurorui Jonui Rinkevičiui,

atsakovės V. S. atstovui advokatui Gyčiui Mekioniui,

trečiojo asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovei Linai Mikuckienei

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ginant viešąjį interesą pareikštą ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai ir V. S. dėl sprendimo dalies panaikinimo ir paveldėjimo teisės liudijimo dalies pripažinimo negaliojančia, dalyvaujant tretiesiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarei D. S. .

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą, prašydamas:

1) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006 m. balandžio 4 d. sprendimo Nr. 2.4-01-3798 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui B. N. “ dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo, grąžinant natūra 3,2070 ha žemės sklypą žemės ūkio paskirčiai Kriaučiūnų k., Vilniaus m. sav. (kadastrinis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini));

2) pripažinti negaliojančia 2006 m. gegužės 3 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)), išduoto Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarės D. S. , dalį, pagal kurią V. S. paveldėjo 3,2070 ha žemės sklypą Kriaučiūnų k., Vilniaus m. sav.;

3) taikyti restituciją natūra, įpareigojant V. S. grąžinti valstybei 3,2070 ha žemės sklypą Kriaučiūnų k., Vilniaus m. sav.

Ieškovas nurodė, jog Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – VAVA) 2006 balandžio 4 d. sprendimu Nr. 2.4-01-3798 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui B. N. “ buvo atkurtos B. N. , mirusio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės į jam tenkančią buvusio savininko B. N. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdyto nekilnojamojo turto dalį – 6,61 ha žemės, esančios Kriaučiūnų kaime, t. y. teritorijoje, kuri 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 buvo priskirta Vilniaus miestui. Šiuo sprendimu, be kita ko, buvo nuspręsta B. N. grąžinti natūra bendrą 5,1132 ha žemės sklypą žemės ūkio paskirčiai. Ginčijamo VAVA sprendimo pagrindu Nekilnojamojo turto registre 2006 m. balandžio 20 d. buvo įregistruota B. N. nuosavybės teisė į 3,2070 ha ploto žemės ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties žemės sklypą Kriaučiūnų k., Vilniaus m. sav., kuriame, registro duomenimis, yra 0,5000 ha miško žemės. Pagal Aplinkos ministerijos Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. birželio 26 d. pažymą Nr. 16217, 2008 m. birželio 26 d. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentą Nr. P0806-0017 ir 2008 m. gegužės 28 d. Lietuvos Respublikos miškų kadastro duomenų patikrinimo aktą Nr. 186, ginčo žemės sklype yra 0,45 ha valstybinės reikšmės miško žemės. Ieškovas nurodė, jog VAVA 2006 m. balandžio 4 d. sprendimu atkuriant B. N. nuosavybės teises į nurodytą 3,2070 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą Vilniaus mieste, kuriame yra valstybinės reikšmės miškas, buvo pažeistos imperatyvios įstatymų nuostatos. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnis numato, kad valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (2005 m. kovo 5 d. redakcija, įsigaliojusi 2005 m. kovo 5 d.) 4 straipsnio 4 dalyje, o šio įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punkte įtvirtinta nuostata, jog miestų miškai priskiriami valstybinės reikšmės miškams. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (2005 m. liepos 21 d. redakcija, įsigaliojusi 2005 m. liepos 21 d.) 6 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams ir parkams, o to paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime yra konstatavęs, jog „nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai“. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (2005 m. birželio 9 d. redakcija, įsigaliojusi 2005 m. birželio 9 d.) 6 straipsnio 2 dalies, 4 dalies, 13 straipsnio 1 ir 3 punktų nuostatas, miškai, kurie yra priskirti valstybinės reikšmės miškams, taip pat priskirti miestų miškams, iš piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, išperkami valstybės, ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, t. y. nuosavybės teisių atkūrimo būdu privačion nuosavybėn jie neperduodami. Todėl VAVA 2006 m. balandžio 4 d. sprendimo dalis dėl nuosavybės teisių atkūrimo B. N. , grąžinant natūra 3,2070 ha ploto žemės sklypą žemės ūkio paskirčiai, turi būti panaikintina kaip neteisėta ir prieštaraujanti aukštesnės galios teisės aktams. Panaikinus administracinį aktą, turi būti panaikintos ir šio akto pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės, pripažįstant negaliojančiu po B. N. mirties 2006 m. gegužės 3 d. išduotą paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą, taikant restituciją natūra ir ginčo žemės sklypą grąžinant valstybei.

Atsakovė V. S. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, jog ieškiniu nepagrįstai prašoma panaikinti VAVA sprendimą dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant natūra 3,2070 ha žemės sklypą, nes valstybinės reikšmės miškas teužima 0,45 ha ploto. Be to, ieškovas nepateikė duomenų, kada ginčijamas sklypo plotas buvo priskirtas miškui ir kada valstybinės reikšmės miškui.

Atsakovas VAVA su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimas į ginčo teritoriją buvo vykdomas kaip kaimo vietovėje, t. y. pagal parengtą ir patvirtintą Vilniaus rajono Buivydiškių kadastro vietovės bei Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d. priskirtos teritorijos žemės reformos žemėtvarkos projektą Kriaučiūnų kaimo teritorijoje, kadangi Kriaučiūnų kaimo teritorija Vilniaus miestui buvo priskirta Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnis, 5 straipsnio 6 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad nuosavybės teisių atkūrimas ginčo atveju negalėjo būti vykdomas be žemėtvarkos projekto, o jo rengimas ir įgyvendinimas yra ilgas procesas, todėl darytina išvada, kad projektavimo darbai buvo atlikti vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais. Ieškovas, pateikdamas teisinius argumentus dėl sprendimo neteisėtumo, nepateikė įrodymų, jog ginčijamas sprendimas priimtas neteisėtų administracinių aktų pagrindu, todėl laikytina, kad nėra teisinio pagrindo jį naikinti. Žemės reformos žemėtvarkos projektas 2002 m. spalio 29 d. be pastabų buvo suderintas su Vilniaus miesto miškų urėdijos urėdo pavaduotoju. Kadangi teisės aktai atgal nėra taikomi ir atsakinga institucija laiku ir tinkamai yra pateikusi išvadą dėl ginčo teritorijoje esančių miškų, nėra teisinio pagrindo ginčyti nuosavybės teisių atkūrimo, nurodant Miškų įstatymo 2005 m. kovo 5 d. redakciją ir 2008 m. birželio 26 d. valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentus. Ieškovas nepagrįstai nepasinaudojo Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnyje numatyta galimybe išspęsti ginčą administracine tvarka.

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. kovo 13 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir nusprendė: 1) panaikinti VAVA 2006 m. balandžio 4 d. sprendimo Nr. 2.4-01-3798 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui B. N. “ dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo, grąžinant natūra 3,2070 ha žemės sklypą žemės ūkio paskirčiai Kriaučiūnų k., Vilniaus m. sav. (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,45 ha valstybinės reikšmės miško; 2) pripažinti negaliojančia 2006 m. gegužės 3 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)), išduoto Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarės D. S. , dalį, pagal kurią V. S. paveldėjo 3,2070 ha žemės sklypą Kriaučiūnų k., Vilniaus m. sav., 0,45 ha valstybinės reikšmės miško dalyje; 3) taikyti restituciją natūra – įpareigoti V. S. grąžinti valstybei 0,45 ha valstybinės reikšmės miško, esančio žemės sklype, turinčiame 3,2070 ha ploto, esančiame Kriaučiūnų k., Vilniaus m. sav. (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).

Teismas konstatavo, kad VAVA 2006 m. balandžio 4 d. sprendimu atkuriant B. N. nuosavybės teises į 3,2070 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą Vilniaus mieste, kuriame yra valstybinės reikšmės miškas, buvo pažeistos imperatyvios Konstitucijos 47 straipsnio, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies, Žemės įstatymo 6 straipsnio, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 ir 13 straipsnių nuostatos, kurios numato, jog valstybinės reikšmės miškai (miestų miškai) priklauso Lietuvos valstybei išimtinės nuosavybės teise ir jie yra išperkami iš piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Teismas ginčijamą VAVA sprendimą panaikino 0,45 ha dalyje, kadangi iš grąžinto žemės ploto tik ši dalis yra valstybinės reikšmės miškas. Teismas sprendė, jog atsakovų argumentai, kad Kriaučiūnų kaimas, kuriame yra ginčo žemės sklypas, Vilniaus miestui buvo priskirtas po 1995 m. birželio 1 d., ir nuosavybės teisių atkūrimas jame buvo vykdomas kaip kaimo vietovėje pagal tos vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, nesudaro ieškinio atmetimo pagrindo, kadangi ginčijamo VAVA sprendimo priėmimo metu teisės aktuose jau buvo numatytas draudimas bet kokiu būdu, tarp jų nuosavybės teisių atkūrimo, perleisti privačion nuosavybėn valstybinės reikšmės miškus, tarp jų ir miestų miškus, kurie išimtine nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei. Teismas iš byloje esančių įrodymų nustatė, kad ginčo žemės sklype miško buvo jau šio sklypo suformavimo ir ginčijamo VAVA 2006 m. balandžio 4 d. sprendimo priėmimo metu. Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateikti įrodymai taip pat patvirtina, kad ginčo miškas buvo įregistruotas Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre, pažymėtas valstybinės reikšmės miškų plotų schemoje ir atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui keliamus reikalavimus. Teismas sprendė, jog ieškovas nagrinėjamu atveju neprivalėjo ginčyti žemėtvarkos projekto, nes teisinį pagrindą konstatuoti ginčijamo VAVA sprendimo neteisėtumą sudaro sprendimo prieštaravimas minėtoms imperatyvioms įstatymų normoms. Žemėtvarkos projektas nesukuria VAVA pareigos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jeigu tai prieštarauja aukštesnės galios imperatyvioms įstatymų normoms, galiojančioms sprendimo priėmimo metu. Be to, tik VAVA sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra pagrindas Nekilnojamojo turto registre įregistruoti pretendento nuosavybę į konkretų žemės sklypą ir leidžia atsirasti konkrečioms pretendento teisėms ir pareigoms į jį. Teismui panaikinus neteisėtą VAVA sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, žemėtvarkos projektas gali būti keičiamas ar tikslinamas administracine tvarka. Ta aplinkybė, kad 2002 m. spalio 29 d. žemės reformos žemėtvarkos projektą be pastabų suderino Vilniaus miškų urėdija, nepašalina ginčijamo VAVA sprendimo neteisėtumo ir gali būti vertinama kaip netinkamas minėtai institucijai (urėdijai) pavestų funkcijų vykdymas. Teismas atmetė kaip nepagrįstą argumentą, jog ieškovas privalėjo pasinaudoti Žemės reformos įstatymo 18 straipsnyje numatyta galimybe išspręsti ginčą administracine tvarka, kadangi sprendė, jog išankstine neteismine tvarka nagrinėjami tik ginčai, atsiradę iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo, tuo tarpu dėl ginčų, kilusių po sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo, kaip ir yra šioje byloje, gali būti tiesiogiai kreipiamasi į teismą. Teismas sprendė, jog, panaikinus administracinį aktą, turi būti panaikintos ir šio akto pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės – 2006 m. gegužės 3 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo dalis dėl minėto žemės sklypo 0,45 ha dalies paveldėjimo ir taikytina restitucija natūra (CK 1.80 straipsnis, 4.96 straipsnio 3 dalis).

Vilniaus apskrities viršininko administracija apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Nuosavybės teisių atkūrimas į Kriaučiūnų kaimo teritorijoje iki nacionalizacijos turėtą žemę pretendentams buvo vykdomas kaip kaimo vietovėje, vadovaujantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatomis, kadangi Kriaučiūnų kaimo dalies teritorija Vilniaus miestui buvo priskirta tik 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ginčo teritorijoje nuosavybės teisės turi būti atkuriamos kaip kaimo vietovėje su išimtimis. Tokios išimtys iškreiptų nuosavybės teisių atkūrimo vientisumą ir piliečių teisėtus lūkesčius.

2. Žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo ir jo patvirtinimo metu galiojo 1994 m. lapkričio 22 d. Miškų įstatymas Nr. I-671. Pagal šio įstatymo 5 ir 6 straipsnių nuostatas, Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie priskirti miestų miškų grupei. Žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo metu tokio miškų priskyrimo nebuvo. Teismas nepagrįstai teigia, kad visa miško žemė, esanti miesto teritorijoje, savaime priskirtina miestų miškams.

3. Teismas nepagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju nereikėjo ginčyti administracinių aktų, kuriais remiantis yra parengtas ginčijamas sprendimas. Sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra tęstinio, iš keleto etapų susidedančio nuosavybės teisių atkūrimo proceso rezultatas. Visi nuosavybės teisių atkūrimo etapai (žemės reformos žemėtvarkos projekto parengimas, jo patvirtinimas, žemės sklypo ribų paženklinimas vietovėje, kadastro duomenų parengimas ir kt.) yra tarpusavyje susiję ir sukelia teisines pasekmes tolimesniems etapams. Ginčijamas sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į patvirtintą žemės reformos žemėtvarkos projektą, kuriuo buvo nustatytos ginčo žemės sklypo ribos. Teismo išvada, kad žemėtvarkos projektas nesukuria Vilniaus apskrities viršininkui pareigos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, yra nepagrįstas teisės aktų reikalavimais.

4. Kadangi Vilniaus miesto miškų urėdijos urėdo pavaduotojas 2002 m. spalio 29 d. be pastabų suderino žemės reformos žemėtvarkos projektą, Vilniaus apskrities viršininkui priimant sprendimą nebuvo pagrindo abejoti, kad ginčo teritorijoje bus objektų, už kuriuos atsakinga Vilniaus miesto miškų urėdija. Kadangi Vilniaus miesto miškų urėdijos netinkamas funkcijų vykdymas turėjo lemiamos reikšmės nuosavybės teisių atkūrimo sprendimo priėmimui, teismas turėjo išsiaiškinti, kodėl ši institucija netinkamai atliko savo funkcijas ir kas už tai atsakingas.

5. Teismas sprendimu neišsprendė problemos dėl nuosavybės teisių atkūrimo sprendimu suformuoto ir privačiam asmeniui perduoto sklypo ribų panaikinus ginčijamą Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimą 0,45 ha dalyje, o taip pat dėl ieškovo nurodomo valstybinės reikšmės miško ribų. Nors teismas sprendime nurodė, kad ginčo žemės sklype yra 0,45 ha valstybinės reikšmės miško, remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, jame yra 0,50 ha miško žemės, o, remiantis Valstybinės miškotvarkos tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2008 m. gegužės 28 d. pažyma Nr. 16217 – 0,45 ha. Teismas, neatsižvelgdamas į minėtų duomenų neatitikimus, pažeidė Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalies ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnio nuostatas, kad nekilnojamojo turto kadastre (registre) įrašyti duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol nepakeisti ar nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.

Atsakovė V. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 13 d. sprendimo dalį, kuria buvo tenkinti ieškinio reikalavimai, ir ieškinį šioje dalyje atmesti. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas toje dalyje, kurioje buvo tenkinti ieškinio reikalavimai, yra neteisėtas, nes buvo priimtas neatsižvelgiant į tai, kad nuosavybės teisių atkūrimas nagrinėjamu atveju buvo vykdomas kaip į kaimo vietovėje turėtą nuosavybę. Teisėtų lūkesčių principas turėjo garantuoti, kad pagal parengtą žemėtvarkos projektą bus ne tik atkurtos B. N. nuosavybės teisės į turėtą žemės sklypą, bet ir tai, kad valstybė laikysis tokio įsipareigojimo.

Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino negaliojančiu ginčijamą VAVA sprendimą dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,45 ha valstybinės reikšmės miško kaip prieštaraujantį imperatyvioms teisės normoms, kurios galiojo šio sprendimo priėmimo metu. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatos dėl nuosavybės teisių į tam tikrų miestų savivaldybių teritorijoms po 1995 m. birželio 1 d. priskirtą žemę atkūrimo kaip kaimo vietovėje reiškia tai, kad nuosavybės teisės tose teritorijose turi būti atkuriamos laikantis tų pačių procedūrų, kaip ir kaimo vietovėse, pavyzdžiui, rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektą, tačiau tai negali būti traktuojama kaip leidimas pažeisti imperatyvias įstatymuose įtvirtintas nuostatas. Remiantis byloje esančiais įrodymais, neginčijamai nustatyta, kad ginčijamo VAVA sprendimo priėmimo metu ginčo žemės sklype buvo miško, t. y. Vilniaus miškų urėdijos Sudervės girininkijos 483 kvartalo 29 taksacinio sklypo dalis, kuri įregistruota Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre, pažymėta valstybinės reikšmės miškų plotų schemoje ir atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui keliamus reikalavimus. Ginčo miškas miesto miško statusą įgijo nuo ginčo vietovės priskyrimo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijai, nepriklausomai nuo to, ar Vyriausybė šį mišką formaliai jau buvo priskyrusi valstybinės reikšmės miškams. Tą savo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime yra konstatavęs Konstitucinis Teismas. Be to, iš bylos medžiagos matyti, jog ginčo miškas valstybinės reikšmės miškų plotams papildomai buvo priskirtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ pagrindu prieš ginčijamo VAVA sprendimo priėmimą. Teismas pagrįstai nustatė, kad miško plotas ginčo žemės sklype yra 0,45 ha, nes būtent toks miško plotas minėtame sklype yra įregistruotas Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre. Lietuvos Respublikos miškai yra būtent šio kadastro, o ne Nekilnojamojo turto registro ar Nekilnojamojo turto kadastro objektas.

Tretysis asmuo Aplinkos ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, jog teismas pagrįstai sprendė, kad nuosavybės teisių atkūrimas turėjo būti vykdomas pagal VAVA sprendimo priėmimo metu galiojusius teisės aktus. Ginčo teritoriją priskyrus Vilniaus miestui, joje buvę miškai, vadovaujantis Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktu, tapo valstybinės reikšmės miškais. Todėl į juos nuosavybės teisės negalėjo būti atkurtos. Įsigaliojus Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimui Nr. 2013 „Dėl 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“, kuriuo ginčo sklypo dalis buvo priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams, žemėtvarkos projektas turėjo būti koreguojamas, atsižvelgiant į šiuo nutarimu patvirtintus valstybinės reikšmės miškų plotus.

 

Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje kilo ginčas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į miesto teritorijoje esantį žemės sklypą, kuriame yra dalis miško, teisėtumo.

Valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybes teise priklauso valstybei (Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalis). Ši konstitucinė nuostata detalizuojama kituose teisės aktuose, tame tarpe ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme. Pagal šį įstatymą nuosavybės teisės natūra į valstybinės reikšmės miškus ar kitus įstatyme konkrečiai numatytus miškus nėra atkuriamos, tačiau atlyginamos kitais būdais (6, 13, 16 straipsniai). Miesto miškas yra valstybinės reikšmės miškas, todėl nuosavybės teisės į jį natūra negali būti atkuriamos (Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktas, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Miškų įstatymo nuostata, kad valstybei išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra priskirti inter alia miestų miškams, buvo įtvirtinta nuo pat šio įstatymo priėmimo 1994 m. lapkričio 22 d. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad nepaisant to, Vyriausybė tam tikrus miestų miškus yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškam ar ne, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas byloje Nr. 44/04-10/06). Dėl šios priežasties atmestinas apelianto argumentas, jog pagal žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo metu galiojusią Miško įstatymo redakciją miškų priskyrimas valstybiniams miškas Vyriausybės sprendimu buvo būtinas. Teritorija, kurioje yra ginčo sklypas, Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų įstatymu, priimtu 1996 m. balandžio 24 d., buvo priskirta miestui, todėl ginčo sklype esantis miškas po šio įstatymo įsigaliojimo tapo miesto mišku, o tuo pačiu ir valstybinės reikšmės mišku. Kaip nurodo apeliantas, žemės reformos žemėtvarkos projektas aptariamoje teritorijoje buvo pradėtas rengti 2002 metais, todėl apeliantas turėjo žinoti, kad ginčo sklype esantis miškas yra valstybinės reikšmės ir nuosavybės teisės natūra į jį negali būti atkurtos. Pažymėtina, kad aptariamas miškas valstybinės reikšmės miškui Vyriausybės nutarimu priskirtas 2002 m. gruodžio 20 d. Kita vertus, kaip pažymima teismų praktikoje, priimant galutinį sprendimą nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti vadovaujamasi šių sprendimų priėmimo metu galiojančiais įstatymais; priešingas aiškinimas sudarytų prielaidas institucijai priimti sprendimus pažeidžiant galiojančius įstatymus (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. M. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-47/2010; 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. T. Z. ir kt., bylos Nr. 3K-3-559/2009). Taigi nuosavybės teisės natūra į dalį ginčo žemės sklypo 2006 m. balandžio 4 d. apskrities viršininko sprendimu negalėjo būti atkurtos.

Nepagrįstu pripažintinas ir apeliacinio skundo argumentas, kad, vykdant nuosavybės teisių atkūrimą į ginčo žemės sklypą, kaip kaimo vietoje esantį sklypą, vadovaujantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatomis, jame esantis miškas nelaikomas miesto mišku. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nurodytos įstatymo nuostatos turi būti aiškinamos kartu su šio įstatymo 6 straipsnio 2 ir 4 dalyse, 13 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis, taip pat Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punkto normomis, kas leidžia teigti, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje nurodytas reglamentavimas neleidžia atkurti nuosavybės teisių natūra į miesto mišką, t. y. pažeisti imperatyvias įstatymų nuostatas dėl valstybės išimtinės nuosavybės teisės.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįstas yra apelianto teiginys, kad byloje kartu turėjo būti ginčijamas žemės reformos žemėtvarkos projektas. Nurodytas aktas nesukelia asmeniui, pretenduojančiam atkurti nuosavybės teises, teisinių padarinių be įgaliotos institucijos sprendimo grąžinti žemės sklypą natūra (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalis). Be to, teismui konstatavus apskrities viršininko sprendimo prieštaravimą aukštesnės galios teisės aktų – Konstitucijos, Miškų įstatymo, Žemės įstatymo, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo – nuostatoms, jis pripažintina neteisėtu, nepaisant to, kad žemesnio lygmens teisės aktams (žemės reformos žemėtvarkos projektui) jis galbūt ir neprieštarauja.

Apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas turėjo išsiaiškinti, kodėl urėdija, pritardama žemės reformos žemėtvarkos projektui, netinkamai atliko savo funkcijas ir kas už tai atsakingas, yra visiškai nepagrįstas, nes šios aplinkybės nėra bylos nagrinėjimo dalykas. Nuosavybės teises atkurianti institucija turėjo įsitikinti, ar nuosavybės teisių atkūrimas natūra neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms.

Teisėjų kolegija nepagrįstu laiko ir apelianto teiginį, kad teismo sprendimas pažeidžia Nekilnojamojo turto registro ir Nekilnojamojo turto kadastro duomenų teisingumo prezumpciją. Nors tvarkant Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis yra naudojami Nekilnojamojo turto kadastro ir Nekilnojamojo turto registro duomenys, tačiau, atsižvelgiant į šių kadastrų paskirtį, objektus, duomenų įregistravimo ir išregistravimo pagrindus, šių kadastrų duomenys gali nesutapti ir tai nereiškia, kad Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro tvarkytojo duomenys yra neteisingi. Nekilnojamojo turto registro ir Nekilnojamojo turto kadastro duomenų teisingumo prezumpciją paneigia šioje byloje esantys įrodymai (b. l. 9-10, 213, 217).

Apibendrindama aukščiau išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje metu buvo patikslintos ginčo žemės sklype esančio miško ribos (b. l. 217), todėl atitinkamai tikslintina pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis.

 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Patikslinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 13 d. sprendimo rezoliucinę dalį, nurodant, kad 0,45 ha valstybinės reikšmės miškas pažymėtas 2010 m. sausio 5 d. UAB „Geodezininkų biuras“ parengtoje situacijos schemoje indeksu A taškuose 20-21-22-23-24-25-26-27-28-29-30-31-32-33-34-35-36-37.

 

 

 

Teisėjai

Kazys Kailiūnas

 

 

 

 

Vigintas Višinskis

 

 

 

 

Linas Žukauskas