Administracinė byla Nr. eA-4709-415/2019
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00271-2019-6
Procesinio sprendimo kategorija 28.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. rugpjūčio 21 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Ryčio Krasausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gegužės 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas D. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) Kauno skyriaus 2019 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 2.1.(NTP-2)-18-NT-1535-685 neteikti valstybės teisinės pagalbos civilinėje byloje Nr. 2-1062-110/2014; 2) įpareigoti Tarnybą (su)teikti nemokamą valstybės teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-1062-110/2014; 3) panaikinti Tarnybos 2019 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. 2.1.(NTP-2)-18-NT-1195-677 neteikti valstybės teisinės pagalbos civilinėje byloje Nr. 2-4983-345/2013; 4) įpareigoti Tarnybą (su)teikti nemokamą valstybės teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-4983-345/2013.
2. Pareiškėjas tvirtino, jog Tarnyba, iš naujo nagrinėdama pareiškėjo prašymus suteikti valstybės teisinę pagalbą, neteisingai pritaikė teisės normas pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes. Pareiškėjui visiškai apmokama valstybės antrinė teisinė pagalba turi būti teikiama atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 12 straipsnio 3 punktą ir 6 punktą. Pareiškėjo nuomone, pastarieji du punktai yra specialiosios teisės normos ir turi pirmenybę prieš bendrąsias teisės normas. Tarnyba be jokio faktinio ir teisinio pagrindo nesivadovavo prejudiciniais faktais, nustatytais įsiteisėjusiame Regionų apygardos administracinio teismo sprendime administracinėje byloje Nr. eI-4422-402/2018, kuriame ginčas buvo sprendžiamas tarp tų pačių administracinės bylos šalių, dėl tų pačių dalykų ir klausimų.
3. Pažymėjo, jog Tarnybai buvo žinomi duomenys iš viešai prieinamų registrų, kad daugelį metų areštuotas visas be išimties pareiškėjo turtas ir lėšos, į kuriuos nukreipti išieškojimai vykdomosiose bylose, dėl to pareiškėjas savo piniginėmis lėšomis šiuo metu laisvai disponuoti negali.
4. Taip pat pažymėjo, jog Tarnybai buvo žinoma apie pareiškėjo pateiktus papildomus įrodymus, kad jo pajamos nuo 2017 m. spalio 1 d. yra kasmėnesinė pašalpa iš savivaldybės. Nurodė, jog yra išsituokęs, gyvena vienas, turi nepilnametę dukrą, kuriai privalo teikti Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimu priteistą išlaikymą. Pareiškėjas teigė, kad neturi jokių realių ir objektyvių galimybių susimokėti Tarnybai už paslaugas ar jų dalį.
5. Atsakovas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba su skundu nesutiko.
6. Atsiliepime į skundą nurodė, jog skundžiami sprendimai yra pagrįsti ir teisėti. Jų priėmimo metu pareiškėjui buvo teikiama antrinė teisinė pagalba dviejose civilinėse bylose, todėl pagal Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punktą jam kilo pareiga sumokėti nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį už antrinės teisinės pagalbos teikimą kitose civilinėse bylose.
7. Tarnyba tvirtino, jog jam galėjo būti suteikta tik iš dalies valstybės apmokama antrinė teisinė pagalba, tačiau pareiškėjas nesutiko mokėti jam priklausančios sumokėti išlaidų dalies, todėl antrinė teisinė pagalba pareiškėjui nebuvo suteikta pagrįstai ir teisėtai.
II.
8. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
9. Teismas nustatė, jog pareiškėjas su prašymais, Tarnyboje registruotais 2018 m. kovo 8 d. ir 2018 m. kovo 28 d., kreipėsi į Tarnybos Kauno skyrių, prašydamas suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėse bylose Nr. 2-4983-345/2013 ir Nr. 2-1062-110/2014 dėl proceso atnaujinimo. Tarnybos Kauno skyrius atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėjas, nesutikdamas su Tarnybos Kauno skyriaus sprendimais, kreipėsi su skundu į Regionų apygardos administracinį teismą, kuris 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-4422-402/2018 panaikino Tarnybos Kauno skyriaus 2018 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. 2.1.(NTP-2)-18-NT-1535-6645 ir 2018 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. 2.1.(NTP2)18NT1195-8435 bei įpareigojo Tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. kovo 8 d. ir 2018 m. kovo 28 d. prašymus dėl nemokamos valstybės teisinės pagalbos teikimo civilinėje byloje Nr. 2-1062-110/2014 ir civilinėje byloje Nr. 2-4983-345/2013 dėl proceso atnaujinimo. Byloje skundžiami sprendimai priimti vykdant minėtą teismo sprendimą.
10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundžiamų Tarnybos sprendimų priėmimo metu atitiko formaliuosius teisinius pagrindus valstybės garantuojamai antrinei teisinei pagalbai gauti, numatytus Įstatyme. Tačiau teismas nurodė, kad pagal Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punktą antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas nesutinka sumokėti nustatytos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies. Šioje normoje įtvirtintas apribojimas teikti 100 procentų apmokamą antrinę teisinę pagalbą, jeigu pagal Tarnybos sprendimus antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama dviejose bylose, tuomet už antrinės teisinės pagalbos teikimą kitose bylose valstybė garantuoja ir apmoka 50 procentų išlaidų, o kai pareiškėjas nesutinka mokėti nustatytos antrinės teisinės pagalbos išlaidų, antrinė teisinė pagalba neteikiama.
11. Byloje teismas nustatė, kad pareiškėjui tiek 2018 m. kovo 8 d. ir 2018 m. kovo 28 d. prašymų pateikimo metu, tiek Tarnybai nagrinėjant jo prašymus iš naujo 2018 m. lapkričio 20 d. teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. eI-4422-402/2018 pagrindu buvo suteikta antrinė teisinė pagalba dviejose civilinėse bylose (Nr. 2-121-450/2015 ir Nr. 2-1426-603/2017 (Nr. 2A-34-236/2019). Pareiškėjas šių aplinkybių neginčijo. Byloje nebuvo jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjo iniciatyva pirmiau nurodytose bylose antrinės teisinės pagalbos teikimas būtų nutrauktas, kad ji pareiškėjui būtų nebeaktuali ir pan. Taip pat nebuvo duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų sutikęs mokėti 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų už valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą dėl proceso atnaujinimo civilinėse bylose. Tarnybos raštai įrodo, jog pareiškėjui buvo išaiškinta pareiga sumokėti dalį antrinės teisinės pagalbos išlaidų ir jų nesumokėjimo pasekmės. 2018 m. balandžio 30 d. pareiškėjo rašytiniai paaiškinimai Tarnybai patvirtina, jog minėtus raštus jis gavo.
12. Teismas nurodė, kad valstybė, kai pagal Tarnybos sprendimus antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama dviejose bylose, kitose bylose garantuoja ir apmoka ne 100 procentų, o 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Nagrinėjamu atveju susiklostė būtent tokia faktinė situacija, o pareiškėjui nesutikus apmokėti 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, Tarnyba skundžiamais sprendimais pagrįstai ir teisėtai atsisakė pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą.
13. Teismas pažymėjo, jog Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-4422-402/2018 panaikino Tarnybos anksčiau priimtus ginčui aktualius sprendimus dėl procedūrinių pažeidimų. Teismas nesprendė ginčo iš esmės, konstatuodamas, jog tokio pobūdžio sprendimų priėmimas yra viešojo administravimo subjekto (atsakovo) prerogatyva, įpareigodamas priimti išsamius, motyvuotus sprendimus su aiškiai išdėstytu teisiniu reglamentavimu sprendžiant nagrinėjamą klausimą, todėl toje byloje nebuvo nustatyti šiai bylai reikšmingi prejudiciniai faktai.
14. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumento, jog Tarnyba po atsisakymo skundžiamais sprendimais suteikti antrinę teisinę pagalbą priėmė naujus sprendimus, kuriais suteikė antrinę teisinę pagalbą civilinėse bylose, apmokėdama ją 100 procentų, teismas pažymėjo, kad Tarnybos sprendimai, kuriais pareiškėjui paskirta 100 procentų apmokama valstybės garantuojama teisinė pagalba kitose civilinėse bylose, nesudaro pagrindo Tarnybai, gavus prašymus dėl pagalbos teikimo kitose bylose, priimti sprendimus teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą neatsižvelgiant į Įstatymo reikalavimus.
15. Pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl jo skunde nurodytų teisės aktų galimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, teismas netenkino, nes konstatavo, jog ginčo teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai nekelia abejonių.
16. Prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo dėl asmens teisės į teisminę gynybą tinkamo (ne)užtikrinimo priėmimo teismas atmetė, nes Europos valstybėms suteikta teisė nustatyti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti, ir kokia yra reikalinga užtikrinti teisei į veiksmingą teisingumą.
III.
17. Pareiškėjas D. S. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 8 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą. Taip pat pareiškėjas prašo: kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šioje administracinėje byloje dėl asmens teisės į teisminę gynybą tinkamo (ne)užtikrinimo; kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl skunde nurodytų teisės aktų galimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai; prijungti Regionų apygardos administracinio teismo išnagrinėtą administracinę bylą Nr. eI-4422-402/2018; priteisti iš atsakovo išlaidas, jeigu tokių bus. Apeliaciniame skunde pareiškėjas vadovaujasi šiais pagrindiniais argumentais:
17.1. Pirmosios instancijos teismas be jokio faktinio ir teisinio pagrindo iš esmės sutiko su Tarnybos sprendimuose neteikti valstybės teisinės pagalbos civilinėje byloje pateiktais argumentais.
17.2. Teismas neteisingai pritaikė teisės normas pagal byloje esančias faktines aplinkybes, atsižvelgiant į Įstatymo 12 straipsnio 3 punktą, 6 punktą visiškai apmokama valstybės antrinė teisinė pagalba turi būti teikiama.
17.3. Teismas be jokio faktinio ir teisinio pagrindo nesivadovavo prejudiciniais faktais ir jau įsiteisėjusiu Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-4422-402/2018.
17.4. Atsižvelgus į oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas matyti, jog asmens teisė turėti advokatą yra viena iš asmens teisės į teisminę gynybą veiksmingo įgyvendinimo sąlygų. Teisė į gynybą, teisė turėti advokatą yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis, o teisinis reguliavimas turi sudaryti prielaidas advokato teikiamai teisinei pagalbai būti veiksmingai. Valstybė privalo imtis pozityvių veiksmų ir užtikrinti, kad asmuo iš tikrųjų pasinaudotų savo teise į nemokamą teisinę pagalbą.
17.5. Pareiškėjui kyla abejonių, ar Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu ji buvo suteikta kitoje byloje, tačiau iki nurodyto termino nebuvo apmokėtos nustatytos antrinės teisinės pagalbos išlaidos arba jų dalis, atitinka konstitucinius teisės kreiptis į teismą, teisės į gynybą ir teisės turėti advokatą užtikrinimo pagrindus.
18. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
19. Tarnyba palaiko poziciją bei argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
20. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Įstatymas. Pažymėtina, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Įstatymas numato tam tikrus apribojimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011, 2015 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1194-575/2015).
21. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dalį, kurią garantuoja ir apmoka valstybė, be kita ko, reglamentuoja Įstatymo 14 straipsnio 7 dalies (2018 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIII-1437 redakcija) nuostatos, kurios aktualios sprendžiant nagrinėjamoje byloje kilusį ginčą. Vadovaujantis Įstatymo 14 straipsnio 7 dalimi pareiškėjui, kurio turtas ir pajamos atitinka pirmąjį turto ir pajamų lygį teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą arba kuris turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą pagal šio įstatymo 12 straipsnio 2–18 punktus ir kuriam pagal tarnybos sprendimus antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama dviejose bylose, už antrinės teisinės pagalbos teikimą kitose bylose valstybė garantuoja ir apmoka 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų.
22. Taigi pagal Įstatymo 14 straipsnio 7 dalį Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba turi teisę suteikti tik 50 proc. apmokamą antrinę teisinę pagalbą asmeniui, jeigu jam antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama dviejose bylose, net jeigu pareiškėjas atitinka visas sąlygas 100 proc. valstybės garantuojamai teisei pagalbai gauti, todėl pripažintinas nepagrįstu pareiškėjo argumentas, kad jam netaikytinos Įstatymo 14 straipsnio 7 dalies nuostatos dėl to, jog, jo teigimu, jis turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą pagal Įstatymo 12 straipsnio 3 ir 6 punktų sąlygas.
23. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė aplinkybę, kurios pareiškėjas neginčijo, kad šioje byloje skundžiamų Tarnybos 2019 m. sausio 14 d. ir 2019 m. sausio 15 d. sprendimų priėmimo metu pareiškėjui pagal ankstesnius Tarnybos sprendimus antrinė teisinė pagalba jau buvo teikiama dviejose bylose: pagal Tarnybos 2016 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. 2.1-(NTP-2)-16-T-651-3851 civilinėje byloje Nr. 2-121-450/2015 ir pagal Tarnybos 2019 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. 2.1.(NTP-2)-19-T-90-673 civilinėje byloje Nr. 2A-34-236/2019 (iki tol – pagal Tarnybos 2017 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. 2.1.(NTP-2)-17-T-6396-24619 civilinėje byloje Nr. 2-1426-603/2017). Taigi teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju, vadovaujantis Įstatymo 14 straipsnio 7 dalimi, pareiškėjui galėjo būti valstybės garantuojama ir apmokama tik 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų.
24. Pagal Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punktą antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas nesutinka apmokėti nustatytos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, prašydamas jam suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėse bylose Nr. 2-1062-110/2014 ir Nr. 2-4983-345/2013, nesutiko apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies. Atsižvelgiant į tai, Tarnyba ginčijamais sprendimais teisėtai ir pagrįstai atsisakė pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą, todėl nebuvo pagrindo panaikinti šiuos sprendimus.
25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-4422-402/2018 nustatytais prejudiciniais faktais, tačiau nekonkretizuoja, kokie faktai, jo manymu, turi prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje. Pažymėtina, kad šioje pareiškėjo apeliaciniame skunde minimoje byloje teismas įpareigojo Tarnybą iš naujo išnagrinėti D. S. prašymus dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo dėl nustatytų procedūrinių pažeidimų. Teismas šioje byloje nesprendė ginčo iš esmės ir netenkino pareiškėjo reikalavimų įpareigoti Tarnybą (su)teikti pareiškėjui nemokamą valstybės teisinę pagalbą civilinėse bylose. Todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad šiuo atveju jo skundas turi būti tenkinamas remiantis šiuo Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimu. Šiame Regionų apygardos administracinio teismo sprendime pateiktomis teisės aiškinimo taisyklėmis apeliacinės instancijos teismas remtis taip pat neturi pagrindo, kadangi vienodą administracinių teismų praktiką formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo prijungti administracinės bylos Nr. eI-4422-402/2018 medžiagą.
26. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 kt.).
27. Šiuo atveju teisėjų kolegijai, išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį ir byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, nekyla abejonių dėl jų galimo neatitikimo Konstitucijai. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti konkrečių teisės aktų nuostatų atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems principams. Taigi, teisėjų kolegija nenustatė būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkintinas.
28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šioje administracinėje byloje dėl asmens teisės į teisminę gynybą tinkamo (ne)užtikrinimo. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 3 dalį administracinis teismas turi teisę kreiptis įstatymų nustatytais atvejais į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje nėra taikomas joks Europos Sąjungos teisės aktas, pagrindo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą apeliacinės instancijos teismas neturi.
29. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, įvertino faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
30. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2019 m. rugpjūčio 9 d. pateikė prašymą prijungti prie bylos rašytinius įrodymus: D. S. 2019 m. liepos 19 d. prašymą Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, Tarnybos 2019 m. liepos 29 d. sprendimus Nr. 2.1.9.(NTP-2)-19-N-90-12379, Nr. 2.1.(NTP-2)-19-N-1333-12325, Nr. 2.1.(NTP-2)-19-P-709-12335, Nr. 2.1.(NTP-2)-19-P-651-12339.
31. ABTĮ 142 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
32. Teisėjų kolegija nutaria pareiškėjo pateiktų rašytinių įrodymų nepriimti, nes pareiškėjo pateikti dokumentai priimti naujomis aplinkybėmis, t. y. jau po šioje byloje ginčijamų sprendimų priėmimų, todėl nagrinėjamai bylai jie nėra aktualūs.
33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, prašo priteisti jo naudai bylinėjimosi išlaidas, tačiau jis nepateikė šių išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo. Be to, pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi ta proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, o šiuo atveju sprendimas nėra priimamas pareiškėjo naudai, todėl nėra jokio pagrindo priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Stasys Gagys
Rytis Krasauskas
Gintaras Kryževičius