Administracinė byla Nr. A-2479-261/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01709-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo, Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. Š. skundą atsakovui Turto vertinimo priežiūros tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėjas G. Š. su skundu (I t., b. l. 1–15) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Turto arba verslo vertintojų garbės teismo (toliau – ir Garbės teismas) 2014 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. GT-7(14)-S, kuriuo pareiškėjui paskirta Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 29 straipsnio 4 dalies 2 punkte numatyta drausminė nuobauda – papeikimas.

2. Pareiškėjo teigimu, ginčijamame Garbės teismo sprendime nurodyta, jog pareiškėjas uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Baltijos turto vertinimo agentūra“ vardu parengė 2011 m. gruodžio 26 d. Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaitą Nr. 2076-2011 (V) (toliau – ir Ataskaita 1), 2011 m. balandžio 18 d. Nekilnojamojo turto vertės nustatymo ataskaitą Nr. 027-2011 (toliau – ir Ataskaita 2) ir 2010 m. gruodžio 22 d. Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaitą Nr. 1892:2010 (V) (toliau – ir Ataskaita 3). Turto vertinimo priežiūros tarnyba (toliau – ir Tarnyba) gavo Lietuvos banko priežiūros tarnybos prašymą šias ataskaitas įvertinti. Tarnyba 2013 m. gruodžio 4 d. Garbės teismui pateikė teikimą Nr. GT-90(13)-T iškelti pareiškėjui drausmės bylą bei 2013 m. gruodžio 3 d. išvadą Nr. GT-90(13)-I-1 „Dėl turto vertintojo G. Š. veiksmų rengiant Nekilnojamojo turto vertės nustatymo ataskaitą Nr. 1892:2010 (V) ir Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaitą Nr.027-2011“ (toliau – ir Išvada 1). Išvadoje 1 Tarnyba nurodė, jog Ataskaita 3 neatitinka Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto reikalavimų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 patvirtintos Turto vertinimo metodikos (toliau – ir Metodika) 33 ir 35 punktų reikalavimų; Ataskaita 2 neatitinka Įstatymo 7 straipsnio 1 punkto, 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto ir Metodikos 26, 33 ir 85 punktų reikalavimų. Taip pat Tarnyba Garbės teismui pateikė 2013 m. gruodžio 3 d. išvadą Nr. GT-90(13)-I-2 „Dėl vertintojo G. Š. veiksmų rengiant Nekilnojamojo turto vertės nustatymo ataskaitą Nr. 2076-2011 (V)“ (toliau – ir Išvada 2). Išvadoje 2 Tarnyba nurodė, jog Ataskaita 1 neatitinka Įstatymo 7 straipsnio, 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto reikalavimų ir Metodikos 33 punkto reikalavimų.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad, pasak Garbės teismo, vertintas objektas – pastatas Sporto rūmai – yra unikalus statinys, todėl neteisingai buvo lyginamas su žymiai mažesnio ploto ir neunikaliais administracinės ir prekybos paskirties pastatais, o garažas – su kitokios, t. y. administracinės ir prekybos paskirties statiniais, sklypo nuomos teisė – su ne daiktinės ilgalaikės nuomos teisės sandorių kainomis. Kaip teigia pareiškėjas, pasak Garbės teismo, vertindamas Sporto rūmus ir garažą, pareiškėjas nepagrindė lyginamųjų objektų kainų pataisų koeficientų reikšmių, o vertindamas Sporto rūmus, – atkuriamosios vertės metodu, nepagrindė skaičiavimuose naudoto ekonominio nusidėvėjimo koeficiento.

4. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad iš Ataskaitos 1 turinio matyti, jog nustatant Sporto rūmų rinkos vertę, turto vertės skaičiavimai atlikti keliais metodais, t. y. palyginamosios vertės ir atkuriamosios vertės metodais. Pagal Įstatymo 7 straipsnio 1 dalį ir Metodikos 26 bei 29 punktus, vertinamo ir palyginamųjų objektų savybės gali skirtis, tačiau skirtumai įvertinami tinkamai nustačius bei pritaikius pataisos koeficientus. Objektui – Sporto rūmams – nei Vilniuje, nei Lietuvoje, nei užsienyje nėra visiškai analogiško ar labai panašaus objekto. Tačiau tai nereiškia, kad šis objektas negali būti vertinamas, taikant palyginamosios vertės metodą. Parinkus savo savybėmis kiek įmanoma panašesnius objektus, Sporto rūmų ir palyginamųjų objektų skirtumai ataskaitoje buvo įvertinti („išlyginti“), pritaikius pataisos koeficientus.

5. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad dėl Ataskaitoje 1 vertintų Sporto rūmų atsakovas teigia, jog šį objektą vertinant, turėjo būti palyginimui parenkami analogiški objektai, o jų savybių skirtumai yra negalimi. Tačiau Ataskaitos 2 atveju atsakovas nurodė, kad turi būti įvertinami lyginamų objektų ir vertinamo objekto skirtumai, tinkamai parenkant bei pritaikant pataisas.

6. Pareiškėjo nuomone, vertinant garažą, taip pat buvo parinkti tinkami ir savo savybėmis artimiausi palyginamieji objektai, nors jų paskirtis yra kita. Vertinto pastato naudojimo paskirtis (garažų) yra tik vienas iš minėto objekto požymių. Šis objektas pasižymi ir kitomis jį iš „garažų“ išskiriančiomis savybėmis, pavyzdžiui, vieta, plotu, įrengtomis komunikacijomis, panaudojimo galimybėmis ir pan. Visų šių savybių visuma aptariamą objektą „priartina“ prie lyginimui parinktų objektų. Garažo ir palyginamųjų objektų skirtumai įvertinti, parenkant bei pritaikant pataisos koeficientus pagal Metodikos 33 punkto reikalavimus. Tačiau Metodikoje nėra nurodyta, kaip, kokiu būdu, kiek detaliai minėti skaičiavimai turi būti atlikti ir atskleisti, kaip ir kokiu būdu turi būti nustatomi bei pagrindžiami taikyti pataisos koeficientai. Negalima pripažinti pažeidimu situacijos, kuri teisės aktais nėra tiksliai bei detaliai reglamentuota. Vis dėlto Ataskaitoje 1 nurodytas ir apibūdintas pareiškėjo panaudotas metodas, kurį pritaikius ir buvo nustatyti lyginimui parinktų objektų pataisos koeficientai. 2013 m. lapkričio 25 d. ir 2014 m. sausio 23 d. paaiškinimuose Tarnybai pareiškėjas išsamiai paaiškino taikyto metodo esmę ir šio metodo pagrindu apskaičiuotas taikytų pataisos koeficientų reikšmes, pateikė skaičiavimų sekas, tam tikslui naudotas formules. Atsakovas šių skaičiavimų nevertino. Tai, kad atsakovas, darydamas galutines išvadas, nukrypo nuo savo formuojamos praktikos ir nevertino vertintojo paaiškinimų, leidžia įtarti, jog atsakovas buvo šališkas. Pareiškėjas rengė formos ir turinio požiūriu glaustą turto įvertinimo Ataskaitą 1. Tokio pobūdžio susitarimas visiškai atitiko Metodikos 80 punkto nuostatas, numatančias, jog turto įvertinimo ataskaitos apimtis ir turinys nustatomi vertinimo užsakovo ir vertintojo susitarime, o turto vertinimo dokumentai gali būti pateikiami glausta, normalios apimties ar išplėstine ataskaita. Iš Ataskaitoje 1 nurodyto vertinimo tikslo turinio matyti, jog turto vertinimas buvo atliekamas pageidaujant turto savininkams. Vertintojas su užsakovu turėjo teisę susitarti dėl bet kokios formos ataskaitos parengimo. Todėl, rengdamas glaustos formos Ataskaitą 1, pareiškėjas neprivalėjo parodyti ir atskleisti visų vertinant turtą atliktų skaičiavimo sekų ir reikšmių, taigi jam inkriminuotų pažeidimų nepadarė.

7. Skunde nesutinkama ir su ginčijamame sprendime padarytomis išvadomis, jog vertindamas Sporto rūmus ir kitą turtą atkuriamosios vertės metodu, nepagrindė skaičiavimuose naudoto ekonominio nusidėvėjimo koeficiento reikšmės, o tik nurodė tam tikrus šio koeficiento dydžius. Teikdamas paaiškinimus Tarnybai, pareiškėjas paaiškino, jog minėtos reikšmės dydis negali būti atskirai pagrindžiamas, nes tam nėra sukurtų jokių metodų ir patvirtintų metodikų. Dėl šios priežasties minėti dydžiai buvo nustatyti ekspertiniu būdu. Šiuo būdu nustatyti tam tikri dydžiai gali būti naudojami vertintojo taikomose formulėse bei jų pagrindu pateiktose skaičiavimo sekose. Tai neprieštarauja Metodikos 33 ir 85 punktams. Naudodamas ekspertinį būdą, šiam tikslui vertintojas panaudojo savo sukauptą patirtį, šios srities žinias, susijusią mokslo doktriną. Nėra jokio kito metodo, kuris leistų šią reikšmę nustatyti bei apskaičiuoti kitu būdu. Ginčijamame sprendime nėra jokios nuorodos į kokias nors taisykles (metodiką), kurios leistų daryti priešingą išvadą ar juo labiau argumentų, leidžiančių daryti išvadą, jog minėta reikšmė buvo nustatyta ir nurodyta klaidingai. Atsakovui nepateikus neginčijamų įrodymų, jog pareiškėjas naudojo neteisingai nustatytus koeficientų dydžius bei reikšmes, nėra pagrindo teigti, jog buvo pažeisti teisės normų reikalavimai.

8. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad nesutinka su ginčijamame sprendime padaryta išvada, jog nustatydamas sklypo vertę, pareiškėjas nepagrįstai šio turto vertę lygino su pardavimo sandorių kainomis, o ne su daiktinės nuomos teisės sandorių kainomis, t. y. ilgalaikę nuomos teisę nepagrįstai prilygino nuosavybės teisei. Civilinės teisės doktrinoje nėra vieningos nuomonės, kiek ir kokia apimtimi nuomos teisė apskritai gali būti pirkimo–pardavimo objektu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.491 straipsniu, nuomininko teisė perleisti savo teises ir pareigas, atsiradusias iš nuomos sutarties, yra suvaržyta išankstine nuomotojo nuomone šiuo klausimu. Todėl kyla klausimas, kaip tokio pobūdžio teisės ir / ar sandoriai turėtų būti lyginami, kokie metodai (jei tokie apskritai yra) tam turėtų būti naudojami, jei vertintojui net ir pavyktų surasti informaciją apie tokio pobūdžio sandorius. Atsakovas nepaneigė vertintojo paaiškinimuose nurodytų argumentų, jog nustatydamas būtent šio turto vertę, jis vadovavosi tarptautiniais vertinimo standartais, o būtent – Nacionalinių turto ir verslo vertinimų standartų 11 metodikos (MII) „Nuomos teisių vertinimas“ M11.6.1 punktu, kuriame nurodyta, jog ,,nuomos interesai vertinami pagal tuos pačius principus, kaip ir absoliučios nuosavybės teise turimas turtas, tačiau atsižvelgiama į skirtumą, atsirandantį iš absoliučios nuosavybės intereso apsunkinimo nuomos sutartimi, kuri gali sumažinti vertę ar suvaržyti disponavimą ja“. 2013 m. lapkričio 25 d. paaiškinimuose Tarnybai pareiškėjas papildomai nurodė bei pagrindė argumentus, kurių pagrindu buvo apskaičiuota aptariamo turto vertė ir pateiktos atliktų skaičiavimų sekos, šiam tikslui taikytas metodas. Kadangi atsakovas šių pareiškėjo pateiktų papildomų paaiškinimų nekvestionavo, jie iki šiol yra nepaneigti, vadinasi, nustatyta turto vertė teisinga ir pagrįsta. Sklypo nuomos teisė, kaip ir kitas Ataskaitoje 1 nurodytas turtas, 2010 metais buvo vertintas ir kito vertintojo – valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centras atstovės – turto vertintojos V. V. Ši vertintoja palyginimui taip pat parinko ne nuomos teisės, o nekilnojamųjų daiktų perleidimo sandorius ir jų pagrindu apskaičiavo turto vertę. VĮ Registrų centro nustatyta bendra tų pačių objektų, kurių vertinimas buvo atliktas ir rengiant Ataskaitą 1, vertė yra identiška Ataskaitoje 1 nustatytai turto vertei. Tai patvirtina, kad pareiškėjas turto vertę nustatė objektyviai, tinkamai ją pagrindė. Tikri ar tariami formalūs pažeidimai, kai galutinis vertinimo rezultatas nekelia abejonių, atsižvelgiant į teisingumo ir protingumo principus, negali užtraukti drausminės atsakomybės.

9. Pasisakydamas dėl Ataskaitos 2, pareiškėjas nesutiko su ginčijamo sprendimo dalimi, kurioje nurodyta, kad vertintas turtas buvo lyginamas ne su analogišku turtu, vertinto turto ir palyginamųjų objektų charakteristikos bei skirtumai nebuvo aiškiai aprašyti, nepateikti taikomų koeficientų reikšmių ir kiti skaičiavimai. Pareiškėjo teigimu, išvadą, jog vertindamas turtą, jis parinko netinkamus (neanalogiškus) palyginamuosius objektus, atsakovas grindė tuo, jog pagal jam pateiktą 2013 m. spalio 28 d. VĮ Registrų centras raštą, 2009 m. gruodžio mėn. – 2010 m. gruodžio mėn. Kauno mieste 15.2 verčių zonoje buvo įregistruoti 6 pirkimo–pardavimo sandoriai, iš kurių – 3 negyvenamųjų patalpų pirkimo–pardavimo sandoriai. Atsakovo pateikta VĮ Registrų centras informacija ne paneigia pareiškėjo teiktus paaiškinimų teiginius, o priešingai – juos patvirtina. Vertindamas Ataskaitoje 2 nurodytą turtą, pareiškėjas palyginimui turėjo galimybę rinkti objektus, kurių skaičius buvo ribotas. Pareiškėjas 2013 m. lapkričio 29 d. paaiškinimuose nurodė, kad parenkant palyginamuosius objektus, jis atsižvelgė į objektus, esančius 15.2 zonoje (centrinė Kauno miesto verčių zona), bei esminę aplinkybę, kad vertintas objektas yra pastate, kuris yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje ar jos apsaugos zonoje, tačiau ši aplinkybė ginčijamame sprendime nėra įvertinta. VĮ Registrų centras rašte minimi objektai atsakovo nėra aptarti ir apibūdinti kaip galimi vertinto turto analogai.

10. Skunde taip pat teigiama, kad vertinimo objektas buvo 3 054,352 kv. m ploto administracinės patalpos, kurių nustatyta rinkos vertė – 23 304 000 Lt. Šių patalpų verčių išskaidymas į skirtinguose aukštuose esančių patalpų vertes yra išvestinis, t. y. pagrįstas viso objekto nustatyta verte. Todėl atsakovo teiginys, jog pareiškėjas kiekvieno objekto skirtingų dalių patalpų vertėms nustatyti privalėjo atskirai parinkti lyginamuosius objektus, yra nepagrįstas. Minėtos patalpų dalys nėra savarankiški nekilnojamieji daiktai, neturi atskirų unikalių numerių ir pan. Kadangi Metodikoje nėra nurodyta, kaip ir kiek išsamiai minėti objektai turėtų būti apibūdinami, atsakovo teiginiai, jog pareiškėjas nevisiškai aiškiai ir suprantamai apibūdino vertinto bei palyginamųjų objektų charakteristikas bei skirtumus, taip pat nepagrįsti. Tokį pažeidimą atsakovas nustatė tik Ataskaitose 2 ir 3. Tai leidžia daryti išvadą, jog Garbės teismas, Tarnybos išvadų turinį formaliai perkeldamas į ginčijamo sprendimo tekstą, drausmės bylą išnagrinėjo šališkai, formaliai. Tų pačių aplinkybių ne tik vienoje, bet ir skirtingose bylose negalima įvertinti visiškai skirtingai.

11. Pareiškėjas skunde nesutiko, kad taikydamas naudojimo pajamų vertės metodą, jis pažeidė Įstatymo reikalavimus, kadangi nepagrindė tam tikrų nustatytų reikšmių (bazinės kapitalizacijos normos, rizikos pataisos, investicijų valdymo pataisos, likvidumo pataisos, vertinamo turto nuomos mokesčio per mėnesį, tęstinumo vertės). Pareiškėjas paaiškinimuose dalį šių reikšmių pagrindė. Tik tam tikras kapitalizacijos normos sudėtines dalis – rizikos pataisą, investicijų valdymo pataisą ir žemo likvidumo pataisą – nustatė, naudodamas ekspertinį vertinimo metodą. Teigdamas, jog pareiškėjas nustatytų reikšmių nepagrindė, atsakovas nevertino minėtų paaiškinimų turinio. Atmesdamas pareiškėjo paaiškinimus ar vertindamas juos kritiškai, su tuo siejamus argumentus, pareiškėjo nuomone, atsakovas sprendime turėjo aptarti ir pagrįsti. Kadangi to padaryta nebuvo, pareiškėjo teigimu, su Ataskaitos 2 rengimu siejamus pareiškėjo veiksmus atsakovas vertino neobjektyviai.

12. Anot pareiškėjo, ginčijamame sprendime nepagrįstai nurodyta, kad rengdamas Ataskaitą 3, pareiškėjas pažeidė teisės aktų reikalavimus, kadangi ataskaitoje nebuvo nurodyti vertinto turto ir palyginamųjų objektų charakteristikos bei skirtumai, nepateikti taikomų koeficientų reikšmių ir kiti skaičiavimai, nustatydamas turto rinkos vertę, pareiškėjas naudojo informaciją ne apie įvykusius panašaus turto, su kuriuo lygintas vertintas turtas, sandorių kainas, bet apie panašaus turto pasiūlos kainas. Ginčijamame sprendime nurodyti teisės aktų pažeidimai, kaip teigia pareiškėjas, siejami su apskaičiuotų ir taikytų pataisos koeficientų pagrindimu, taikant lyginamosios vertės metodą, ir palyginamųjų objektų skirtumų aptarimu, vertinto turto vertės apibūdinimu sąvokomis „gera“, „vidutinė“ ir pan., tam tikrų reikšmių, naudotų skaičiuojant turto vertę pagal pajamų vertės metodą, nustatymu. Pažeidimai, neva padaryti rengiant Ataskaitą 3, yra visiškai tapatūs ginčijamame sprendime nurodytiems pažeidimams, siejamiems su Ataskaita 2. Ataskaitos 2 ir 3, kaip ir Ataskaita 1, buvo parengtos glausta forma. Pareiškėjas, teikdamas išvadą dėl turto vertės, turėjo teisę nepateikti detalių skaičiavimų, pataisos koeficientų reikšmių. Vis dėlto net ir vykdydamas tokio turinio užsakymą, pareiškėjas visose trijose ataskaitose tam tikra apimtimi pateiktus skaičiavimus apibūdino ir pagrindė. Be to, atsakovui pateiktuose paaiškinimuose pareiškėjas pateikė išsamius skaičiavimus, nurodė, kokius metodus naudojant, jie buvo atlikti, pagrįstos naudotos reikšmės. Pareiškėjas užsakovui pateikė tinkamą vertinimo rezultatą, dėl kurio sandorio šalys ir buvo susitarusios.

13. Pareiškėjas pažymėjo, kad Įstatymo ir Metodikos galiojimo metu, kai buvo parengtos visos trys ataskaitos, atsakovo institucija neegzistavo. Tuo metu veikusi ir Įstatyme nurodyta turto vertintojų ir turtą vertinančių įmonių veiklos valstybinė priežiūros institucija – VšĮ Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo institutas (toliau – ir Institutas) – vykdė funkcijas, numatytas Įstatymo 28 straipsnyje, tarp kurių nebuvo nurodyta galimybė traukti turto vertintojus drausminėn atsakomybėn. Atsakovas veikė ultra vires, kadangi sprendė dėl veiksmų, atliktų visai kitoje teisinėje aplinkoje, nei tai numatyta šiuo metu galiojančiame Įstatyme. Be to, atsakovas, patraukdamas pareiškėją drausminėn atsakomybėn, taikė negaliojančias teisės normas, t. y. be teisinio pagrindo Įstatymo ir Metodikos nuostatas taikė atgaline data. Nors atsakovas nustatė, kad pareiškėjo atsakomybė už Ataskaitos 3 parengimą negalima dėl suėjusio senaties termino, šioje dalyje drausmės bylos nenutraukė.

14. Atsakovas, Turto vertinimo priežiūros tarnyba, atsiliepime (I t., b. l. 63–82) skundą prašė atmesti.

15. Atsiliepime paaiškinta, kad unikalus, pasauliniu mastu pripažintas ir į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą įrašytas pastatas – Sporto rūmai – buvo nepagrįstai lyginamas su daug mažesnio (200–300 proc.) ploto, skirtingos paskirties (ne sporto, o administracinės ir prekybos paskirties) pastatais, kurie nėra unikalūs ar įrašyti į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Pareiškėjo teiginys, jog lyginamosios vertės metodas leidžia lyginti nepalyginamus dalykus, jei jų skirtumai yra „išlyginami“ pataisomis, atsakovo teigimu, yra nepagrįstas ir iškreipia šio vertinimo metodo esmę. Įstatymo 7 straipsnio 1 punkte expressis verbis yra įtvirtintas reikalavimas vertinamą turtą lyginti tik su analogišku turtu, atsižvelgiant į nedidelius jų skirtumus. Be to, pats pareiškėjas Garbės teismo posėdyje pripažino, kad pasirinkti lyginamieji objektai nėra analogiški vertintam turtui. Metodikos 29 ir 33 punktų nuostatos skirtos tik nedideliems skirtumams įvertinti, tačiau vertinimo ataskaitoje turi būti pateikti šių koeficientų skaičiavimai. Pareiškėjo argumentas, jog Įstatymo 7 straipsnio 1 punkte suformuluota tik lyginamosios vertės metodo sąvoka, yra nepagrįstas – ši norma numato vertintojų pareigą atliekant vertinimą lyginamosios vertės metodu, vertinamą turtą lyginti tik su analogišku turtu, atsižvelgiant į nedidelius jų skirtumus.

16. Pasak atsakovo, pareiškėjo argumentas, jog Garbės teismas yra nenuoseklus, taip pat nepagrįstas. Tiek dėl Ataskaitos 1, tiek dėl Ataskaitos 2 konstatuotas Įstatymo 7 straipsnio 1 punkto pažeidimas, kadangi vertintas turtas lygintas ne su analogišku turtu. Ataskaitoje 1 taikyti pataisų koeficientai yra nepagrįsti, t. y. pažeistas Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto reikalavimas vertinimo ataskaitoje pagrįsti nustatytą vertę ir Metodikos 33 punktas, numatantis pareigą vertinimo ataskaitoje pateikti koeficientų skaičiavimus. Ataskaitoje 2 pataisų koeficientai, įvertinantys vertinto turto ir lyginamųjų objektų skirtumus, iš viso nebuvo taikyti, o tai tik patvirtina, kad pareiškėjas minėtų objektų skirtumų net nevertino. Priešingai nei nurodo pareiškėjas, ginčijamame sprendime neteigiama, kad objektų skirtumai gali būti išlyginami pataisomis, o tik atkreipiamas dėmesys, kad vertintojas visais atvejais turi atsižvelgti į vertinamo turto ir palyginamųjų objektų skirtumus.

17. Atsiliepime teigiama, kad pareiškėjo teiginys, jog Garbės teismas neatsižvelgė į jo pateiktus skaičiavimus, yra nepagrįstas – Garbės teismas skyrė vieną iš švelniausių drausminių nuobaudų, nesusijusių su vertintojo veiklos ribojimu. Be to, turto vertės nustatymo pagrindimas ir koeficientų skaičiavimai turi būti pateikti vertinimo ataskaitoje. Nustatytos vertės pagrindimas, kai ataskaita jau parengta, ypatingai tada, kai priežiūros institucijos tikrina šią ataskaitą, atsakovo vertinamas kritiškai.

18. Pareiškėjo argumentas, kad glausta ataskaitos forma atleidžia nuo pareigos vertinimo ataskaitoje pagrįsti nustatytą vertę, atsiliepime taip pat laikomas nepagrįstu. Ataskaita 1 yra normalios apimties. Joje apie glaustą formą neužsimenama, nėra jokių nuorodų į Metodikos 80 ir 81 punktus. Metodikos 80 ir 81 punktai negali būti aiškinami aukštesnės juridinės galios teisės aktui – Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punktui – prieštaraujančiu būdu. Be to, net ir glaustos formos vertinimo ataskaita turėjo atitikti Įstatymo 23 straipsnyje nustatytus reikalavimus, o Metodikoje pateikiamas glaustos apimties vertinimo ataskaitos apibūdinimas interpretuotinas, kaip vertinimo ataskaitos lakoniškumo ar kitokio formato pasirinkimas, tačiau ne kaip Įstatymo 23 straipsnyje nustatytų reikalavimų ataskaitos formai ir turiniui išimtis. Net ir glaustos apimties vertinimo ataskaitose turi būti pateikiama informacija, iš kurios būtų aišku, su kuo lyginamas vertinamas turtas, kokios ir kodėl taikomos lyginamųjų objektų pataisos.

19. Kaip nurodyta atsiliepime, Garbės teismas konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punktą, kadangi Ataskaitoje 1 nėra pagrįstos ekonominio nusidėvėjimo koeficientų reikšmės Sporto rūmams, betono plytelių dangai, baseinui ir garažui. Pareiškėjo teiginys, jog koeficientų skaičiavimų vertinimo ataskaitoje pateikti nereikia, jei teisės aktai detaliai nereglamentuoja šių koeficientų skaičiavimų, yra nepagrįstas. Vertintojams suteikta laisvė pasirinkti koeficientų skaičiavimo būdus, tačiau Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punktas numato pareigą vertinimo ataskaitoje pateikti vertės pagrindimą, o Metodikos 41 punktas numato, kad nusidėvėjimo vertės skaičiavimai turi būti pateikti turto įvertinimo ataskaitoje. Pareiškėjo argumentas, jog ekspertinis vertinimo būdas atleidžia nuo pareigos pateikti šiuo būdu apskaičiuotų koeficientų pagrindimą, taip pat nepagrįstas. Vertės nustatymas tokiu būdu, kai jos neįmanoma patikrinti, laikytinas nepagrįstu. Iš Ataskaitos 1 nėra galimybės suprasti, kaip pareiškėjas apskaičiavo konkrečias nusidėvėjimo reikšmes, joje nenurodomos formulės, jų kintamieji, skaičiavimo sekos ar kitoks patikrinamas šių koeficientų pagrindimas. Garbės teismo posėdyje pareiškėjas nurodė, kad ekonominis nusidėvėjimas „apskaičiuotas“ vizualiai – manant, jog vertintą pastatą užgožia kiti pastatai. Akivaizdu, kad toks ekonominio nusidėvėjimo koeficientas, kuris nagrinėjamu atveju aptariamo turto vertę mažina apie 3 mln. Lt, negali būti objektyviai patikrinamas, t. y. neįmanoma įsitikinti jo teisingumu. Pareiškėjo argumentas, jog mokomojoje–metodinėje medžiagoje pateikta bendro pobūdžio informacija paneigia fundamentalų Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punktu nustatytą reikalavimą, taip pat yra nepagrįstas. Mokomoji–metodinė medžiaga nėra teisės aktas ar Įstatymą aiškinantis aktas.

20. Pasak atsakovo, Garbės teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 7 straipsnio 1 punktą, kadangi vertindamas garažų paskirties pastatą, jį lygino su prekybos ir administracinės paskirties pastatais, t. y. vertintą turtą lygino ne su analogišku turtu. Pastato paskirtis yra esminis kriterijus, darantis įtaką jo panaudojimo galimybėms ir vertei, kadangi nepaisant kitų jo savybių, „priartinančių“ garažų paskirties pastatą prie prekybos ar administracinio pastato, šie pastatai niekada nebus analogiški.

21. Pareiškėjo teiginys, jog nuomos teisės prilyginimas nuosavybės teisei yra galimas vien dėl to, jog lyginamosios vertės metodu vertinti nuomos teisę yra sudėtinga, kaip teigiama atsiliepime, yra teisiškai nereikšmingas, todėl neatleidžia nuo Įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi numatytos pareigos atliekant vertinimą lyginamosios vertės metodu, lyginti analogišką turtą. Nuomos teisė ir nuosavybės teisė skiriasi iš esmės, todėl jos negali būti sutapatinamos. Net sutikus su argumentu, jog nuomos teisė yra analogiška nuosavybės teisei, pareiškėjo pasirinkti lyginamieji objektai savo plotu nuo vertinto turto skiriasi dešimtimis ir net šimtais kartų, todėl akivaizdu, kad jie nėra analogiški, o jų skirtumai negali būti vertinami kaip nedideli. Ataskaitoje 1 visiškai nepagrįstos konkrečios lyginamųjų objektų sandorių kainų pataisų koeficientų reikšmės, darančios tiesioginę įtaką rinkos vertei. Pareiškėjo argumentas, jog Garbės teismas neatsižvelgė į Nacionalinius vertinimo standartus, neva leidžiančius nuomos teisę prilyginti nuosavybės teisei, yra teisiškai nereikšmingas. Nacionaliniai vertinimo standartai nėra teisės aktas. Be to, šie standartai ir neleidžia nuomos teisės prilyginti nuosavybės teisei. Nepagrįstas ir pareiškėjo argumentas, kad kitų vertintojų veiksmai pateisina pareiškėjo veiksmus.

22. Atsakovo teigimu, Garbės teismas konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punktą ir Metodikos 33 punktą, kadangi vertinant administracines patalpas, Ataskaitoje 2 nėra pagrįstos taikytų lyginamųjų objektų kainų pataisų koeficientų reikšmės. Garbės teismas konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 7 straipsnio 1 punktą, nes nustatant vertintų patalpų rinkos vertę, parinkti du lyginamieji objektai, kurie nėra analogiški vertintam turtui, t. y. vertintas turtas – patalpos lygintos su pastatais, prie kurių priskirti žemės sklypai. Pareiškėjo teiginys, jog lyginamųjų objektų pasirinkimas nagrinėjamu atveju buvo ribotas, todėl pasirinkti minėti objektai yra analogiški vertintam turtui, yra nepagrįstas – tai, kad lyginamųjų objektų pasirinkimas nebuvo didelis, nepaneigia Garbės teismo išvados, kad lyginamieji objektai (pastatai su žemės sklypais) nėra analogiški vertintoms patalpoms, nors ir parinkti iš riboto turto sandorių skaičiaus. Paaiškinimuose Tarnybai ir Garbės teismo posėdžio metu pareiškėjas pažymėjo, kad pagrindinis kriterijus, į kurį atsižvelgta parenkant lyginamuosius objektus, buvo turto vieta (verčių zona Nr. 15.2). Vertintojas paaiškino, kad verčių zonoje Nr. 15.2 per 2010 m. sausio mėn. – 2010 mėn. gruodžio laikotarpį buvo 4 komercinės paskirties pastatų (su žemės sklypais) / patalpų kompleksų pardavimai, todėl patalpų rinkos vertės skaičiavimams pasirinkti lyginamieji objektai – pastatai su žemės sklypais. Garbės teismas atkreipė dėmesį į tai, jog priešingai nei teigė pareiškėjas, iš VĮ Registrų centro pateiktos informacijos matyti, kad VĮ Registrų centro duomenų bazėje vertinto turto verčių zonoje (15.2) buvo pakankamai įregistruotų negyvenamųjų patalpų pirkimo–pardavimo sandorių (įregistruoti 6 pirkimo–pardavimo sandoriai, iš kurių – 3 negyvenamųjų patalpų pirkimo–pardavimo sandoriai). Pareiškėjas sutiko, jog patalpos ir pastatai su žemės sklypais yra skirtingi objektai, tačiau atlikdamas vertinimą, vis tik pasirinko minėtus objektus, o į aplinkybę, kad parinkti lyginamieji objektai savo savybėmis reikšmingai skiriasi nuo vertinto objekto, dėl ko šie objektai yra nesulyginami, visiškai neatsižvelgė.

23. Atsakovas nurodė, kad lyginamųjų objektų esminių charakteristikų aprašymas ir įvertinimas, tokiu būdu pagrindžiant šių objektų pasirinkimą, yra turto vertintojo, o ne Garbės teismo, pareiga.

24. Atsakovas taip pat paaiškino, kad ginčijamame sprendime nedaroma išvada, jog pareiškėjas privalėjo nustatyti kiekvienos vertintų patalpų dalies (aukšto) rinkos vertę ir parinkti atskirus lyginamuosius objektus. Šiame sprendime nekonstatuojamas teisės aktų reikalavimų pažeidimas už tai, kad nustatant kiekvienos vertintų patalpų dalies (aukšto) rinkos vertę, neparinkti atskiri lyginamieji objektai. Garbės teismas ginčijamame sprendime pažymėjo, kad vertinant administracines patalpas, nebuvo įvertinti vertinto turto (pirmo, antro ir trečio aukšto patalpų) ir palyginamojo objekto Nr. 1 ploto skirtumai. Vertinto turto pirmo aukšto patalpų plotas yra 1 045,92 kv. m, antro aukšto – 1 061,58 kv. m, trečio aukšto – 946,85 kv. m, o pasirinkto palyginamojo objekto Nr. 1 plotas – 5 766,72 kv. m. Šie skirtumai nebuvo įvertinti, ploto pataisos netaikytos. Garbės teismas, atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjas, atlikdamas patalpų vertinimą, nusprendė jas įvertinti išskaidant šių patalpų vertes pagal jų išsidėstymą skirtingose dalyse (aukštuose), pažymėjo, kad nustatant patalpų rinkos vertę, buvo pasirinktas skirtingų savybių (ploto) palyginamasis objektas, o šio objekto ir vertinto turto ploto skirtumai neįvertinti.

25. Atsakovo teigimu, pareiškėjas pažeidė ir Metodikos 33 punkto reikalavimą vertinimo ataskaitoje aiškiai ir suprantamai apibūdinti vertinto objekto ir palyginamųjų objektų charakteristikas bei skirtumus. Vertinto turto būklė Ataskaitoje 2 apibūdinama bendrinėmis sąvokomis „gera“, „geresnė nei vidutinė“, tačiau neaprašoma, kokiais požymiais ir kriterijais vadovaujantis nustatyta tokia patalpų būklė. Pareiškėjo teiginys, kad Metodikoje nėra nurodyta, kaip ir kiek išsamiai vertinamo turto ir palyginamųjų objektų charakteristikos ir skirtumai turėtų būti apibūdinami, todėl pakanka minėtų objektų savybes ir skirtumus aprašyti bendrinėmis sąvokomis, taip pat nepagrįstas. Teisės aktai vertintojams suteikia laisvę pasirinkti kriterijus, į kuriuos atsižvelgiant, turėtų būti nustatomi ir apibūdinami vertinamo turto ir palyginamųjų objektų charakteristikos bei skirtumai, tačiau tai nepanaikina Metodikos 33 punkte įtvirtinto imperatyvaus reikalavimo. Nors teisės aktuose nėra įtvirtinta privalomų kriterijų, minėtų veiksmų atlikimas yra siejamas su vertintojo turima kvalifikacija ir profesine kompetencija. Ataskaitoje 2 vertinto objekto būklės charakteristikos apibūdintos bendrinėmis sąvokomis (gera, geresnė), kurios dažniausiai vartojamos įprastinėje socialinėje aplinkoje, jos nesuteikia vertinimui aiškumo ir konkretumo. Nors Garbės teismas ginčijamame sprendime dėl Ataskaitos 1 pateikdamas išvadas dėl taikytų pataisų koeficientų pagrindimo, neaptarė vertinto turto ir palyginamųjų objektų charakteristikų ir skirtumų išsamaus apibūdinimo aspekto, tai nereiškia, kad Garbės teismas neatsižvelgė į minėtų objektų charakteristikų ir skirtumų apibūdinimo minėtoje ataskaitoje klausimą ar vertino jį kitaip, nei Ataskaitos 2 ir Ataskaitos 3 atveju. Garbės teismas laikėsi vieningos pozicijos ir galutinėje išvadoje dėl Ataskaitos 1, kaip ir dėl Ataskaitos 2 bei Ataskaitos 3, konstatavo Metodikos 33 punkto, apimančio reikalavimą vertinimo ataskaitose aiškiai ir suprantamai apibūdinti vertinamo objekto ir palyginamųjų objektų charakteristikas bei skirtumus, taip pat parodyti taikomų koeficientų reikšmių ir kitus skaičiavimus, pažeidimą.

26. Atsiliepime taip pat paaiškinta, kad, kaip pažymėta skundžiamame sprendime, Ataskaitoje 2 nėra pagrįstos planuojamos pajamos ir diskonto norma, t. y. iš Ataskaitoje 2 pateiktos informacijos nėra galimybės nustatyti, kaip apskaičiuotos konkrečios nuomos pajamos ir diskonto normos sudedamųjų dalių procentinės reikšmės. Pareiškėjo teiginys, kad Garbės teismas nevertino jo pateiktų paaiškinimų dėl vertės skaičiavimuose naudotų reikšmių nustatymo, yra nepagrįstas. Garbės teismas atsižvelgė į visus vertintojo pateiktus paaiškinimus, tačiau visa informacija turėjo būti pateikta Ataskaitoje 2. Paaiškinimų pateikimas gali turėti įtakos drausminės nuobaudos dydžiui, tačiau tai nepaneigia to, kad pareiškėjas nesilaikė Įstatyme nustatyto reikalavimo vertinimo ataskaitoje pateikti turto vertės nustatymo pagrindimą.

27. Atsakovas taip pat paaiškino, kad kaip nurodyta skundžiamame sprendime, pareiškėjas pažeidė Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punktą ir Metodikos 33 punktą, kadangi vertindamas administracines patalpas, Ataskaitoje 3 nurodė nepagrįstas taikytų lyginamųjų objektų kainų pataisų koeficientų reikšmes, taip pat neapibūdino vertinto objekto ir palyginamųjų objektų charakteristikų ir skirtumų. Garbės teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjas nesilaikė Įstatymo 6 straipsnio 4 dalies reikalavimo, kadangi nustatydamas turto rinkos vertę, naudojo informaciją ne apie įvykusių panašaus turto, su kuriuo lygintas vertintas turtas, sandorių kainas, bet apie panašaus turto pasiūlos kainas. Pareiškėjo teiginys, kad nebuvo pakankamai duomenų apie analogiškų objektų faktinių sandorių kainas, nepagrįstas. Iš VĮ Registrų centro pateiktos informacijos matyti, kad VĮ Registrų centro duomenų bazėje buvo įregistruotų (vertintų administracinės paskirties patalpų atžvilgiu) pirkimo–pardavimo sandorių, todėl tokiu atveju, kai rinkoje yra įvykę pakankamai analogiškų arba panašių sandorių, skaičiavimuose turėtų būti naudojami duomenys apie įvykusius sandorius. Įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje aiškiai ir imperatyviai nustatyta, kad turto vertė gali būti nustatoma pagal pirkimo–pardavimo sandorius, turto sukūrimo (atkūrimo) sąnaudas, įsigijimo kaštus, pajamas, gaunamas naudojant turtą. Tai yra baigtinis sąrašas, kuriame nenumatyta galimybė turto vertę nustatyti, naudojant duomenis apie pasiūloje esančius objektus. Minėtą Įstatymo nuostatą detalizuoja Metodikos 26 punktas, kuriame nurodyta, kad nustatant turto vertę rinkoje, palyginamos panašių turto objektų sandorių kainos, atsižvelgiant į vertinamo objekto ir analogų skirtumus. Vertintojas, siekdamas įsitikinti naudojamų duomenų teisingumu, turi atlikti visapusišką duomenų apie panašius objektus analizę, t. y. analizuoti ne tik duomenis apie įvykusius panašių objektų pirkimo–pardavimo sandorius, bet taip pat ir apie pasiūloje esančius objektus (Metodikos 27 punktas). Tačiau tais atvejais, kai rinkoje yra įvykę pakankamai analogiškų arba panašių sandorių, vertintojas skaičiavimuose turėtų naudoti duomenis apie įvykusius sandorius. Pareiškėjas, parinkdamas lyginamuosius objektus, vertino tik vieną aplinkybę – tai, kad vertintas turtas yra pastate, kuris yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje ar jos apsaugos zonoje, tačiau visiškai neatsižvelgė į kitas reikšmingas savybes, t. y. paskirtį, plotą ir pan. Pareiškėjo parinktų palyginamųjų objektų paskirtis (prekybos, paslaugų) skiriasi nuo vertinto turto paskirties (administracinė). Taip pat vertinto turto ir lyginamųjų objektų plotas skiriasi 2, 3 ir net 4 kartus. Ataskaitoje 3 pateikta informacija neatspindi ypatybės, kad visi pasirinkti lyginamieji objektai yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje ar jos apsaugos zonoje. Ši, pareiškėjo nuomone, esminė palyginamųjų objektų ypatybė Ataskaitoje 3 visiškai neminima, neaptarta šios aplinkybės įtaka vertinto turto rinkos vertės nustatymui. Nei Tarnyba, nei Garbės teismas nevertina ataskaitose nustatyto vertės dydžio, tačiau jei Ataskaitoje 3 vertės skaičiavimams būtų naudoti duomenys apie įvykusius sandorius, galutinė vertinto turto rinkos vertė skirtųsi nuo Ataskaitoje 3 nustatytos turto rinkos vertės.

28. Pareiškėjo teiginys, kad ginčijamame sprendime konstatuodamas Įstatymo 6 straipsnio 4 dalies pažeidimą, kuris Tarnybos išvadoje nenurodytas, Garbės teismas suvaržė jo teises drausmės bylos nagrinėjimo metu gintis nuo šios kaltinimo dalies, atsakovo teigimu, nepagrįstas. Pareiškėjui buvo suteikta galimybė Garbės teismo posėdžio metu pateikti paaiškinimus dėl lyginamųjų objektų pasirinkimo ir šia teise jis pasinaudojo. Aplinkybė, jog nustatydamas turto rinkos vertę, pareiškėjas naudojo informaciją ne apie įvykusių panašaus turto, su kuriuo lygintas vertintas turtas, sandorių kainas, bet apie panašaus turto pasiūlos kainas, Tarnybos išvados dėl Ataskaitos 3 rengimo metu nebuvo žinoma, o paaiškėjo tik 2014 m. sausio 30 d. vykusio Garbės teismo posėdžio metu.

29. Dėl pareiškėjo teiginio, kad ataskaitų rengimo metu turto vertintojų priežiūrą atliekantis Institutas neturėjo įgaliojimų spręsti klausimo dėl vertintojų veiksmų, atsakovas pažymėjo, kad vadovaujantis ataskaitų parengimo metu galiojusio Įstatymo (galiojusio iki 2012 m. gegužės 1 d.) 28 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Institutas, kuris 2012 m. gegužės 1 d. buvo pertvarkytas į Tarnybą (pasikeitė tik teisinė forma ir pavadinimas), turėjo teisę išduoti, panaikinti, pratęsti, sustabdyti turto vertintojų kvalifikacijos pažymėjimus ir panaikinti jų sustabdymą, taigi – svarstyti klausimą, ar vertintojas pažeidė jo veiklą reglamentuojančius teisės aktus. Turto vertintojo pažymėjimo galiojimas panaikinamas, jeigu turto vertintojas pažeidžia Lietuvos Respublikos teisės aktus, reglamentuojančius turto vertintojų veiklą ir (arba) Turto vertintojų profesinės etikos kodeksą. Tai patvirtino Instituto darbuotojas savo išvadoje, teikiamoje instituto tarybai kartu su siūlymu panaikinti turto vertintojo pažymėjimo galiojimą. Taigi, priešingai nei nurodo pareiškėjas, ir iki 2012 m. gegužės 1 d. Institutas, kuris 2012 m. gegužės 1 d. buvo pertvarkytas į Tarnybą, turėjo teisę svarstyti klausimą, ar turto vertintojas pažeidė jo veiklą reglamentuojančius teisės aktus (visų pirma Įstatymo ir Metodikos reikalavimus). Tarnyba vertino ataskaitas pagal teisės aktų, galiojusių ataskaitų parengimo metu, reikalavimus, o drausminė atsakomybė pareiškėjui taikyta pagal naujos Įstatymo redakcijos (galiojančios nuo 2012 m. gegužės 1 d.) nuostatas, kadangi jos numato švelnesnę atsakomybę, taip nepažeidžiant lex retro non agit principo. Drausmės byla dėl Ataskaitos 3 negalėjo būti nutraukta, kadangi vadovaujantis Įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. gegužės 1 d.) 29 straipsnio 6 dalimi, drausmės byla nutraukiama tik tuo atveju, kai nagrinėjant turto arba verslo vertintojo drausmės bylą, nenustatoma turto vertinimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų pažeidimų. Teiginys, kad iš ginčijamame sprendime pateiktos informacijos susidaro įspūdis, jog pareiškėjui drausminė nuobauda – papeikimas – paskirta už veiksmus, atliktus rengiant visas tris ataskaitas, yra nepagrįstas. Garbės teismas ginčijamame sprendime nurodė, kad nors nustatyti pažeidimai rengiant visas ataskaitas, tačiau vertintojo drausminė atsakomybė už veiksmus rengiant Ataskaitą 3 nėra galima, kadangi jie atlikti daugiau nei prieš 3 metus (ataskaita parengta 2010 m. gruodžio 22 d.).

II.

30. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartimi (V t., b. l. 25–46) bylą grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė skundžiamą 2015 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą (V t., b. l. 74–85), kuriuo pareiškėjo G. Š. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

31. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčijamu Garbės teismo sprendimu pareiškėjui buvo paskirta drausminė nuobauda – papeikimas. Ginčijamame sprendime nurodyta, kad pareiškėjas parengė tris turto vertinimo ataskaitas, nesilaikydamas Įstatymo 6 straipsnio 4 dalies ir 7 straipsnio 1 punkto, 23 straipsnio 2 dalies, taip pat Metodikos 33 punkto nuostatų. Pirmosios instancijos teismo teigimu, kadangi ginčijamo sprendimo priėmimo metu buvo suėjęs atsakomybės už įvykdytus pažeidimus, rengiant Ataskaitą 3, terminas, Garbės teismas nuobaudą pareiškėjui skyrė tik už pažeidimus, įvykdytus rengiant Ataskaitą 1 ir Ataskaitą 2. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas ginčijamo sprendimo dalies dėl Ataskaitos 3 nevertino.

32. Pasisakydamas dėl pareiškėjo lyginimui pasirinktų objektų, pirmosios instancijos teismas vadovavosi ginčo santykiams taikytinos redakcijos Įstatymo 6 straipsnio 4 dalimi, 7 straipsnio 1 dalimi, 23 straipsnio 2 dalimi, Metodikos 30 ir 33 punktais, taip pat aktualia teismų praktika.

33. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad lyginimui pasirinktų objektų plotai reikšmingai skiriasi nuo Ataskaitoje 1 vertinto objekto ploto. Taip pat skiriasi vertinto objekto ir lyginamųjų objektų paskirtis, šių objektų statybos metai – Sporto rūmų statybos pabaigos metai yra 1973 m., o lyginti objektai baigti statyti 2004–2007 m. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad skyrėsi Ataskaitoje 1 vertinto garažo ir palyginimui parinktų objektų paskirtis. Vertinant nuomos teisę į žemės sklypą, remtasi kitų žemės sklypų nuosavybės teisių pirkimo–pardavimo sandorių kainomis. Ataskaitoje 2 vertinant administracines patalpas, du iš trijų lyginimui pasirinktų sandorių buvo dėl pastatų su žemės sklypu, o į vertinto objekto sudėtį žemės sklypas nepatenka. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ataskaitose nurodyti lyginamieji objektai nebuvo analogiški vertintiems objektams, dalis objektų skirtumų yra labai dideli, todėl vien tai leido konstatuoti netinkamą lyginamųjų objektų pasirinkimą. Pareiškėjo argumentą, kad rinkoje nėra tokių pačių objektų, pirmosios instancijos teismas nelaikė pagrįstu, kadangi vertintus objektus lyginant su neanalogiškais objektais, nebuvo tinkamai pagrindžiamos pataisos koeficientų reikšmės. Prieita prie išvados, kad lyginamasis vertės nustatymo metodas ataskaitose pritaikytas netinkamai, todėl ginčijamame sprendime pagrįstai konstatuota, jog atliekant turto vertinimą, buvo pažeisti Įstatymo 6 straipsnio 4 dalies, 7 straipsnio bei Metodikos 33 punkto nuostatų reikalavimai.

34. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad turto vertinimo ataskaitose pateikiamas turto vertės nustatymo pagrindimas turi būti aiškus ne tik pačiam turto vertintojui, bet ir asmenims, kuriems šios ataskaitos skirtos. Turi būti pateikti tikslūs ir aiškūs skaičiavimai, kad siekiant nustatyti, ar teisingai buvo apskaičiuotas pataisos koeficientas, būtų galima patikrinti duomenis, kurių pagrindu skaičiavimai atlikti. Išsamaus turto vertės nustatymo pagrindimo nepateikimas leidžia abejoti pateiktų duomenų pagrįstumu ir objektyvumu. Teismų praktikoje reikalavimo pateikti tokių koeficientų reikšmių pagrindimą nesilaikymas buvo ne kartą pripažintas, kaip užtraukiantis drausminę atsakomybę. Pirmosios instancijos teismo nustatyta, kad ataskaitose nėra pateiktas pataisos koeficientų reikšmių pagrindimas, nenurodyti nei konkretūs paskaičiavimai, formulės, nei kriterijai, pagal kuriuos šių koeficientų reikšmės buvo apskaičiuotos. Atsižvelgęs į tai, kad pagal Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punktą, iš esmės tokie patys reikalavimai taikomi ir pajamų vertės metodui, kuris buvo naudotas vertinant Ataskaitoje 2 nurodytą turtą, šioje ataskaitoje nėra pateikiami jokie skaičiavimai, kuriais nustatyta bazinė kapitalizacijos norma, rizikos pataisa, investicijų valdymo pataisa, likvidumo pataisa, vertinamo turto nuomos mokestis, tęstinumo vertė. Dėl to, pirmosios instancijos teismo nuomone, nėra galimybės patikrinti gautų rezultatų pagrįstumo.

35. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad ataskaitos parengtos įprastine forma, nepasinaudojant Metodikos 80–84 punktuose numatyta galimybe turto įvertinimą pateikti žiniaraštyje, turto vertės nustatymo pažymoje (sertifikate), turto apžiūrėjimo ir įvertinimo akte arba žiniaraštyje ir aiškinamajame rašte. Atsižvelgus į tai, atmestas pareiškėjo argumentas, jog nepateikdamas skaičiavimų, jis siekė įgyvendinti kliento pageidavimą, jog ataskaita būtų glausta. Kadangi nėra galimybės patikrinti, ar koeficientai ataskaitose apskaičiuoti teisingai, tai kelia pagrįstas abejones dėl pateiktų duomenų pagrįstumo ir objektyvumo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje ir Metodikos 33 punkte numatytą reikalavimą pagrįsti nustatytą turto vertę.

36. Pareiškėjo teiginys, kad ginčijamas sprendimas yra nenuoseklus, pirmosios instancijos teismo sprendime atmestas, kadangi Garbės teismas, pasisakydamas dėl visų turto vertinimo ataskaitų, nurodė, jog lyginamų objektų charakteristikos turi sutapti. Leistini tik tokie skirtumai, kurie nėra reikšmingi. Be to, pirmosios instancijos teismo nuomone, net nustačius tam tikrą nenuoseklumų ginčijamame akte ar viešojo administravimo subjekto praktikoje, tai nėra savaime pareiškėjo atsakomybę šalinantis veiksnys, kai yra nustatyti visi būtinieji teisės pažeidimo sudėties požymiai.

37. Anot pirmosios instancijos teismo, ginčijamame sprendime nenurodyta, kad Ataskaitoje 2 vertintas objektas turėjo būti vertinamas dalimis. Garbės teismas tik nurodė, kad Ataskaitoje 2 nurodyti lyginamieji objektai buvo parduoti dalimis, o pareiškėjas atsižvelgė į visų šių dalių kainų sumą, todėl tai sukėlė abejones dėl turto vertės nustatymo pagrįstumo.

38. Dėl atsakovo veiksmų ultra vires pirmosios instancijos teismas nurodė, kad iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojęs Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas turto vertintoją įpareigojo vadovautis įstatymais ir kitais teisės aktais, Turto vertintojo profesinės etikos kodeksu, sąžiningai ir rūpestingai atlikti pareigas, profesionaliai atlikti vertinimą. Drausminės atsakomybės pagrindas buvo įtvirtintas Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte, kuris nukreipė į Lietuvos Respublikos finansų ministro 2003 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1K-114 patvirtintas Turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo išdavimo, galiojimo sustabdymo ir panaikinimo taisykles. Šių taisyklių 20.3 punkte buvo nustatyti Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo instituto įgaliojimai panaikinti turto vertintojo pažymėjimo galiojimą, jeigu turto vertintojas pažeidžia Lietuvos Respublikos teisės aktus, reglamentuojančius turto ir / arba verslo vertinimą arba turto vertintojų veiklą, ir tai patvirtina galiojančios teismų nutartys, sprendimai, nuosprendžiai, arba Lietuvos Respublikos teisės aktus, reglamentuojančius turto vertintojų veiklą, bei Turto vertintojo profesinės etikos kodeksą ir tai, remdamasis dokumentais pagrįstais asmenų skundais, patvirtina Instituto atsakingas darbuotojas savo išvadoje, teikiamoje Instituto tarybai kartu su siūlymu panaikinti turto vertintojo pažymėjimo galiojimą. Tai reiškia, kad rengdamas ataskaitas, pareiškėjas galėjo numatyti, jog už netinkamą jų rengimą gali būti traukiamas drausminėn atsakomybėn, todėl tai, kad šią procedūrą tuo metu vykdė kita įstaiga, neturi įtakos pareiškėjo lūkesčiams. Pareiškėjui pritaikyta nuobauda yra švelnesnė už tą, kuri numatyta ginčo ataskaitų rengimo metu galiojusiame teisiniame reguliavime, todėl pareiškėjo teiginys, kad šios redakcijos Įstatymas turto vertintojo drausminės atsakomybės nenumatė, pirmosios instancijos teismo sprendime atmestas. Kadangi pareiškėjo teisinė padėtis, lyginant su galima turto vertintojo atsakomybe pagal iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusią Įstatymo redakciją, nepablogėjo, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad lex retro non agit principas pažeistas nebuvo.

39. Vertindamas paskirtos nuobaudos pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas vadovavosi konstituciniu proporcingumo principu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bylose dėl tarnybinių (drausminių) nuobaudų skyrimo, Įstatymo 29 straipsnio 4 dalimi ir pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje vertinamoms ataskaitoms būdingi trūkumai teismų praktikoje nuosekliai pripažįstami kaip užtraukiantys griežtesnę atsakomybę, nei pritaikyta nagrinėjamu atveju, todėl sprendė, kad paskirta nuobauda yra proporcinga.

III.

40. Pareiškėjas G. Š. pateikė apeliacinį skundą (V t., b. l. 89–101), kuriame Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą prašo panaikinti ir priimti naują sprendimą – Turto arba verslo vertintojų garbės teismo 2014 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. GT-7(14)-S panaikinti.

41. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės labai panašiais argumentais, kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodytini šie apeliacinio skundo argumentai:

41.1. Garbės teismo ir pirmosios instancijos teismo padarytos išvados siejamos su tuo, jog pareiškėjas, parinkdamas palyginimui skirtus objektus, pažeidė Įstatymo 7 straipsnio 1 punktą, tačiau ginčijamame sprendime nurodyta, kad pareiškėjas netinkamai taikė ir kitus du Įstatymo 7 straipsnyje nurodytus turto vertinimo metodus: atkuriamosios vertės (kaštų) metodą, rengiant Ataskaitą 1; ir naudojimo pajamų vertės metodą, rengiant Ataskaitą 2, bet jokie Įstatymo 7 straipsnio 2 ir (ar) 3 punktų pažeidimai pareiškėjui neinkriminuoti.

41.2. Turto vertintojui yra suteikta diskrecija ne tik pasirinkti tam tikrus turto vertinimo metodus, bet ir lyginamuosius objektus. Nei Įstatymas, nei Metodika neįtvirtina jokių kriterijų, nustatančių iki kokios skirtingų požymių visumos (ribos) parinktas lyginamasis objektas vertinamas, kaip ne pernelyg „nutolęs“ nuo vertinamo objekto, o kokiais atvejais esamų skirtumų „kritinė masė“ jau bus tokia, kad parinkto objekto jau nebus galima palyginti su vertinamu turtu, net ir pritaikius pataisos koeficientus.

41.3. Vertindamas pastatą Sporto rūmus, pareiškėjas parinko savo savybėmis kiek galima šiam objektui artimesnius palyginamuosius objektus, taikė pataisos koeficientus. Pastatų naudojimo tikslas bei statybos metai negali būti laikomi esminiais palyginamų objektų skirtumais, neleidžiančias taikyti lyginamosios vertės metodo.

41.4. Pirmosios instancijos teismui nenurodžius, su kokiais objektais turėjo būti lyginama sklypo nuomos teisė, negali būti laikoma, kad pareiškėjo parinkti palyginamieji objektai buvo netinkami. Pirmosios instancijos teismas sprendime nepaaiškino, kuo pastatas su žemės sklypu, kaip lyginamasis objektas, skiriasi nuo pastato be žemės sklypo. Iš Ataskaitos 2 matyti, jog žemės sklypas į lyginamojo objekto vertę ir plotą vertinimo metu įskaičiuoti nebuvo, o vertintas pastatas buvo lyginamas su pastatais be žemės sklypų. Lyginamąjį metodą pareiškėjas taikė, kadangi Metodikos 22 punkte numatyta pareiga turto vertės skaičiavimą atlikti keliais metodais arba taikyti įvairių metodų kombinaciją. Galutinė visų vertintų objektų rinkos vertė Ataskaitoje 1 nustatyta ne lyginamuoju, o atkuriamosios vertės metodu, Ataskaitoje 2 – naudojimo pajamų metodu. Pareiškėjas tokį pasirinkimą Ataskaitoje 1 kaip tik ir grindė tuo, jog dėl vertinto objekto išskirtinumo, šio turto rinkos vertę tiksliau nustatyti taikant atkuriamosios vertės, o ne lyginamąjį metodą. Lyginamosios vertės metodo taikymas vertintinas kaip tam tikra iliustracija, parodanti, kad kitas pasirinktas metodas yra tinkamesnis. Kiti vertintojai pastatą Sporto rūmus ir su šiuo statiniu siejamų objektų vertę nustato tokiu pat būdu.

41.5. Drausminę atsakomybę užtraukia tik kalti asmens veiksmai, kuriais, be kita to, pažeidžiami tam tikri objektai – valstybėje saugomi gėriai, t. y. jiems sukeliamos neigiamos pasekmės. Pareiškėjo veiksmai, taikant lyginamąjį metodą, neturėjo įtakos galutiniam turto vertės nustatymo rezultatui, ataskaitų teisingumui, neklaidino jų vartotojų, todėl negali užtraukti drausminės atsakomybės pareiškėjui.

41.6. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad Garbės teismas teisingai konstatavo, jog atliekant turto vertinimą, buvo pažeistos ir Įstatymo 6 straipsnio 4 dalies nuostatos, yra nepagrįsta, kadangi šios normos pažeidimas pareiškėjui apskritai nebuvo inkriminuotas.

41.7. Atsakovas praktiškai nenurodė jokių argumentų, kad pareiškėjas, rengdamas ataskaitas, nepateikė turto vertę pagrindžiančių skaičiavimų. Nesant konkretaus teisinio reguliavimo, kaip ir kokiu būdu, kokia apimtimi vertintojas privalo nustatyti bei pagrįsti skaičiavimams atlikti naudotus pataisos koeficientus, kitas reikšmes, negalima vertintojo pasirinkto turto vertės nustatymo būdo vertinti kaip neteisingo ir nepagrįsto. Rengdamas ataskaitas, pareiškėjas naudojo jo paties sukurtą ir jo moksliniuose leidiniuose publikuotą metodą, paremtą aukštosios taikomosios matematikos žinių taikymu, turto vertę grindė visais jose nurodytais taikytais metodais.

41.8. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo prašė iškviesti ekspertą, kuris, pasitelkęs aukštosios matematikos žinias, galėtų įvertinti pareiškėjo veiksmus ir taikytus metodus, pasisakytų dėl galimybės tokio pobūdžio skaičiavimus supaprastinti taip, kad jie būtų suprantami bet kuriam asmeniui. Su pareiškėjo sukurto metodo taikymu siejami skaičiavimai ataskaitose pateikti lentelių, grafikų, paaiškinimų forma. Atsižvelgdamas į Tarnybos reikalavimus pateikti paaiškinimus, kaip buvo nustatoma ataskaitose vertinto turto vertė, kokie skaičiavimai atlikti, vertintojas šią pareigą vykdė ir papildomai paaiškino jo atliktiems skaičiavimams taikytą metodą, tai iliustruodamas papildomais komentarais ir atliktų skaičiavimų pateikiamu išplėstiniu paaiškinimu. Byloje pareiškėjas jau teikė pavyzdį, kaip buvo apskaičiuotos ir pavaizduotos tam tikros Ataskaitoje 2 vertinto turto vertei pagrįsti naudotos reikšmės, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl to nepasisakė. Iš šio pavyzdžio akivaizdu, kad siekiant įvertinti pareiškėjo taikyto metodo esmę ir jo pagrindu atliktų skaičiavimų prasmę, skaičiavimų pakankamumą, nustatytus galutinius skaičiavimų rezultatus, būtina turėti specialių žinių taikomosios matematikos srityje, vien teisinių žinių tam nepakanka. Pirmosios instancijos teismas, nepasinaudojęs specialisto pagalba, negalėjo įvertinti pareiškėjo pateiktų skaičiavimų. 2012 metų Europos vertinimo standartų 5 standarto (EVS 5) 4.1.5 punkto reikalavimui, jog ataskaita turi būti suprantama, negalima suteikti perdėtos reikšmės, kadangi ataskaita asmeniui bus suprantama tada, kai susipažinęs su jos turiniu, jis galės suvokti, koks turtas ir kokiu tikslu, kokiais atvejais, kokiais metodais jis vertintas, kokia turto vertė nustatyta.

41.9. Neaišku, kodėl pirmosios instancijos teismas kvestionavo pareiškėjo veiksmus, susijusius su naudojimo pajamų vertės metodo taikymu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m.balandžio 8 d. nutartyje, kuria ši byla buvo grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, buvo vertinama tik tai, kaip ankstesniame pirmosios instancijos teismo sprendime taikytas ir aiškintas Įstatymo 7 straipsnio 1 punktas ir Metodikos 33 punktas, susiję su lyginamosios vertės metodo naudojimu. Dėl naudojimo pajamų vertės ir atkuriamosios vertės metodų taikymo bei jų pagrindu atliktų turto vertės skaičiavimų pirmosios instancijos teismas neturėjo pasisakyti kitaip, nei buvo pasisakyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismas 2015 m.balandžio 8 d. nutartyje.

41.10. Pareiškėjas tam tikras skaičiavimuose taikytų koeficientų reikšmes nustatė ekspertiniu būdu. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas daugiausiai pasisakė dėl ekonominio nusidėvėjimo koeficiento (Ataskaita 1) nustatymo būdo, t. y. jog šis dydis nebuvo pagrįstas išsamiais skaičiavimais. Tačiau šis dydis, remiantis Metodikos 48 punktu, kitaip nei ekspertiniu būdu negali būti nustatomas. Iki šiol nėra parengta jokių teisės normų ar metodinių nurodymų dėl minėtų koeficientų skaičiavimo kitu būdu. Tokios pozicijos šiuo klausimu laikosi ir kai kurie bylą Garbės teisme nagrinėję šio teismo nariai.

41.11. Garbės teismo 2012 m. spalio 9 d. sprendime Nr. GT-7(12)-S, priimtame dėl pareiškėjo veiksmų, taip pat buvo nustatyta, kad jis, rengdamas ataskaitas, kaip reikalauja Metodikos 33 ir 85 punktai, neparodė taikomų pataisos reikšmių skaičiavimų, vertinto turto vertės skaičiavimų ir skaičiavimų palyginimų, tačiau pareiškėjui drausmės bylos nagrinėjimo metu pateikus paaiškinimus, byla buvo nutraukta, grindžiant tuo, kad „nors vertintojas neįgyvendino tam tikrų Įstatymo ir Metodikos nuostatų rengdamas Ataskaitą, tačiau tiek Tarnybai teiktuose paaiškinimuose, tiek posėdžio metu jis paaiškino veiksmus, atliktus nustatant turto vertę“. Nagrinėjamu atveju tokie patys vertintojo veiksmai rengiant ataskaitas atsakovo įvertinti jau visiškai kitaip, t. y. kaip fundamentalių reikalavimų nesilaikymas, nors šiuo atveju, kaip ir pirmuoju, vertintojas pateikė išsamius paaiškinimus. 2015 m. rugpjūčio 12 d. teismo posėdžio metu, atsakydama į klausimą, kodėl pareiškėjo veiksmai teikiant paaiškinimus atsakovui ir šių paaiškinimų turinys, teisinė reikšmė dviem minėtais atvejais buvo įvertinti skirtingai, atsakovo atstovė paaiškino, jog pareiškėjo teiktų paaiškinimų, susijusių su turto vertės nustatymui taikytu metodu, rengiant šioje byloje nagrinėjamas ataskaitas, tiesiog nesuprato.

41.12. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ataskaitos nėra glaustos formos. Nei Įstatymas, nei Metodika nenustato vertintojui pareigos apie rengiamos ataskaitos formą pažymėti pačioje ataskaitoje. Iš ataskaitose esančių dokumentų kiekio, apimties, turinio matyti, kokios formos ataskaita buvo rengta. Neaišku kurioje glaustos formos ataskaitos dalyje vertintojas privalo pateikti turto vertės nustatymo pagrindimą. Kaip matyti iš Metodikos 81 punkto, vienintelis dokumentas, kuriame vertintojas aprašo atliekamus vertinimo veiksmus, yra trumpas aiškinamasis raštas. Šiame Metodikos punkte nėra detalizuota, kaip plačiai ir išsamiai vertintojas turi pagrįsti turto vertę ir kokio išsamumo su tuo sietinus skaičiavimus tokios formos ataskaitoje pateikti. Sisteminiu būdu vertinant Metodikos 81 ir 85 punktus, matyti, jog vertės nustatymo pagrindimui šių dviejų formų ataskaitose keliami skirtingi reikalavimai. Pareiškėjas, rengdamas visas tris ataskaitas, savo sukurto originalaus metodo pagalba nustatė vertinto turto rinkos vertę, aprašė taikytus metodus ir pagrindė skaičiavimus, todėl bet kuriuo atveju nėra pagrindo abejoti, jog įvykdė pareigą pateikti vertės nustatymo pagrindimą, kurio pakaktų ne tik glaustos, bet ir normalios formos ataskaitoms.

IV.

42. Atsakovas, Turto vertinimo priežiūros tarnyba, atsiliepime į apeliacinį skundą (V t., b. l. 107–118) Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą prašo palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

42.1. Įstatymo 2 straipsnio 8 dalis numato, kad atlikdami vertinimą, vertintojai privalo vadovautis Įstatymo 7 straipsnyje nurodytais metodais. Įstatymo sąvokos apibrėžiamos 2 straipsnyje „Pagrindinės šio įstatymo sąvokos“, todėl Įstatymo 7 straipsnyje „Turto vertinimo metodai“ pateikiamos ne sąvokos, o pareigos, kurias privalu vykdyti atliekant vertinimą tam tikru vertinimo metodu. Įstatymo 7 straipsnio 1 punktas numato pareigą atliekant vertinimą lyginamosios vertės metodu, vertinamą turtą lyginti tik su analogišku turtu, atsižvelgiant į nedidelius jų skirtumus.

42.2. Pareiškėjas, taikydamas atkuriamosios vertės bei naudojimo pajamų vertės metodus, padarė pažeidimus, susijusius su vertės pagrindimo pateikimu ataskaitose, todėl Garbės teismas pagrįstai konstatavo, kad buvo nesilaikyta Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto, o ne Įstatymo 7 straipsnio 2 bei 3 punktų nuostatų.

42.3. Pagal Įstatymo 22 straipsnio 1 dalį, vertintojas negali savo nuožiūra pasirinkti bet kokį vertinimo metodą. Kiekvienu atveju vertintojas turi atsižvelgti į visas vertinimui svarbias aplinkybes ir įvertinti, ar atitinkamas vertinimo metodas yra tinkamas vertinti konkretų turtą. Lyginamosios vertės metodas neleidžia lyginti nepalyginamų dalykų, jei jų skirtumai yra „išlyginami“ pataisomis. Toks pareiškėjo teiginys iškreipia šio vertinimo metodo esmę. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog skirtinga objektų naudojimo paskirtis nėra esminis kriterijus vertinant turtą. Objekto paskirtis yra savybė, kuri turi esminės įtakos objekto rinkos vertei.

42.4. Pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad Tarnyba jam siūlo palyginimui rinktis objektus, kurių plotas nuo Ataskaitoje 2 vertintų patalpų ploto skiriasi dešimtimis kartų. Nepagrįstai pareiškėjas teigia ir tai, kad teismui nenurodžius, su kokiais objektais turėjo būti lyginama vertinta žemės sklypo nuomos teisė, jo parinkti palyginamieji objektai yra tinkami. Nei Garbės teismas, nei administracinis teismas negali patarti vertintojui, kuriuos objektus reikėtų rinktis konkretaus vertinimo atveju. Nacionaliniai vertinimo standartai nepatenka į Įstatymo 21 straipsnyje nurodytų šaltinių, kuriais vadovaujantis atliekamas vertinimas, apimtį. Pareiškėjas klaidingai teigia, kad Ataskaitoje 2 vertintas turtas yra pastatas, nes tai yra administracinės patalpos, kurias pareiškėjas lygino su pastatais, kuriems priklauso žemės sklypai.

42.5. Jokiame teisės akte nenumatyta, kad visais atvejais privalu taikyti du vertinimo metodus. Pagal Įstatymo 7 straipsnio 1 punktą, lyginamosios vertės metodas netaikomas rinkoje nesant vertinamajam objektui analogiško turto.

42.6. Tai, kad galutinė turto vertė nustatyta ne netinkamai taikytu lyginamosios vertės metodu, o taikant atkuriamosios vertės metodą, nepašalina pareiškėjo veiksmų neteisėtumo.

42.7. Pareiškėjo teiginiai, kad teisės aktai jam nėra aiškūs, todėl jis nežino, kokius palyginamuosius objektus pasirinkti ir kaip tinkamai pagrįsti nustatytą vertę, kelia abejonių dėl pareiškėjo kvalifikacijos ir kompetencijos. Neturėdamas pakankamai žinių, kaip atlikti vertinimą, pareiškėjas turėjo atsisakyti tai atlikti. Nėra pagrindo kreiptis į ekspertus dėl Įstatymo ir Metodikos nuostatų išaiškinimo. Pareiškėjo buvimas turto vertinimo srities teoretiku ir mokslininku neatleidžia jo nuo pareigos laikytis teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų. Tiesa, viena iš švelniausių nuobaudų pareiškėjui skirta, atsižvelgus būtent į tai.

42.8. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad ataskaitose buvo pateikti visi skaičiavimai, tačiau Tarnyba ir Garbės teismas jų nesuprato. Ataskaitose nėra pataisų koeficientų skaičiavimų, į lenteles tiesiog deklaratyviai įrašytos pataisų reikšmės, kurių neįmanoma patikrinti. Tai, kad nei ataskaitose, nei paaiškinimuose nėra pateiktas vertės nustatymo pagrindimas ir skaičiavimai, patvirtina ir apeliaciniame skunde pateikta pareiškėjo rašytinių paaiškinimų ištrauka. Pareiškėjo teiginys, kad ataskaitoje pateiktas vertės nustatymo pagrindimas turi būti aiškus tik pačiam turto vertintojui, bet ne ataskaitos naudotojams, prieštarauja susiformavusiai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, taip pat tarptautiniams dokumentams, reglamentuojantiems vertinimą.

42.9. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad ekspertiniu būdu nustatytų dydžių pagrindimo vertinimo ataskaitose pateikti nereikia. Ekspertinio vertinimo būdo negalima aiškinti Įstatymui prieštaraujančiu būdu, t. y. teigti, kad ekspertinis vertinimo būdas leidžia ką nors teigti be pagrindimo. Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytas reikalavimas pagristi nustatytą vertę vertinimo ataskaitoje. Nepagrįsti ir pareiškėjo teiginiai, kad funkcinio ir ekonominio nusidėvėjimo koeficientų nustatymo galima nepagrįsti, jei vertinimas atliekamas ir vertinimo ataskaita rengiama tariamu pereinamuoju Metodikos diegimo laikotarpiu. Pareiškėjas nepagrįstai sutapatina galimybę netaikyti funkcinio ir ekonominio nusidėvėjimo koeficientų su galimybe nepagrįsti minėtų koeficientų nustatymo.

42.10. Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto reikalavimas pagrįsti nustatytą vertę yra taikomas bet kokios formos ataskaitai. Ginčijamam Garbės teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui neturi įtakos tai, ar vertinimo užsakovas turėjo ar neturėjo priekaištų dėl ataskaitos. Kiekviena teisės aktų reikalavimus atitinkanti ataskaita yra oficialus dokumentas, kuriuo gali vadovautis tiek užsakovas, tiek tretieji asmenys. Metodikos nuostatos negali būti aiškinamos aukštesnės galios teisės aktui – Įstatymui – prieštaraujančiu būdu, todėl nors Metodikos 80–81 punktai leido rengti glaustos apimties vertinimo ataskaitas, tačiau šios nuostatos neatleido nuo pareigos ataskaitas rengti pagal Įstatymo reikalavimus.

42.11. Pareiškėjui skirta proporcinga ir adekvati padarytiems pažeidimams drausminė nuobauda.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

V.

43. Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Turto arba verslo vertintojų garbės teismo 2014 m. sausio 30 d. sprendimo Nr. GT-7(14)-S (I t., b. l. 19–30), kuriuo pareiškėjui G. Š. paskirta drausminė nuobauda – papeikimas, teisėtumo.

44. Pareiškėjas bei atsakovas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymus nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

45. Pareiškėjo prašyme nurodyta, kad nagrinėjama byla yra sudėtinga ir reikšminga, jos teisingam išnagrinėjimui reikalingos specialiosios žinios. Atsakovo prašymas grindžiamas iš esmės tuo, kad šioje byloje keliami svarbūs ir sudėtingi teisės taikymo bei aiškinimo klausimai, todėl turėtų būti sudaryta galimybė atsakovui savo poziciją išdėstyti žodžiu. Byloje esantys duomenys (V t., b. l. 69–71) patvirtina, kad tiek pareiškėjas, taip pat jo atstovė, tiek atsakovo atstovė dalyvavo viešame teismo posėdyje nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir teikė teismui paaiškinimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 53 str. 2 d., 82 str. 6 d.). Bylos šalys savo poziciją dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo ir ginčo esmės byloje esančiuose procesiniuose dokumentuose išsamiai išdėstė, ji yra aiški ir suprantama. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, nauji įrodymai nepateikti, naujos aplinkybės nenurodytos. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančių duomenų pakanka tam, kad byla būtų teisingai išnagrinėta. Atsižvelgusi į tai, išplėstinė teisėjų kolegija pagrindo taikyti išimtį iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 137straipsnio 1 dalyje nustatytos bendrosios taisyklės dėl apeliacinių skundų nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka nenustatė ir bylą pagal pareiškėjo apeliacinį skundą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

VI.

46. Byloje esančių duomenų pagrindu nustatyta, kad drausmės byla pareiškėjui iškelta Turto vertinimo priežiūros tarnybos 2013 m. gruodžio 3 d. teikimu Nr. GT-90(13)-T (III t., b. l. 141–142). Garbės teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, vertino tris pareiškėjo parengtas turto vertinimo ataskaitas: 2010 m. gruodžio 22 d. Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaitą Nr. 1892:2010 (V) (II t., b. l. 55–101); 2011 m. balandžio 18 d. Nekilnojamojo turto vertės nustatymo ataskaitą Nr. 027-2011 (II t., b. l. 1–54) ir 2011 m. gruodžio 26 d. Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaitą Nr. 2076-2011 (V) (I t., b. l. 83–155). Garbės teismo sprendime konstatuota, kad teisės aktų reikalavimai pažeisti rengiant visas tris ataskaitas, tačiau atsižvelgus į tai, kad yra suėjęs turto vertintojo drausminės atsakomybės už pažeidimus, padarytus rengiant 2010 m. gruodžio 22 d. Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaitą Nr. 1892:2010, senaties terminas, drausminė nuobauda paskirta už pažeidimus, padarytus rengiant kitas dvi turto vertinimo ataskaitas, t. y. 2011 m. balandžio 18 d. Nekilnojamojo turto vertės nustatymo ataskaitą Nr. 027-2011 ir 2011 m. gruodžio 26 d. Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaitą Nr. 2076-2011 (V).

47. Garbės teismas nustatė, kad rengdamas turto vertinimo ataskaitas, pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) 6 straipsnio 4 dalį, 7 straipsnio 1 punktą, 23 straipsnio 2 dalies 10 punktą, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 patvirtintos Turto vertinimo metodikos (nutarimo redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) 33 punktą. Ginčijamu sprendimu pareiškėjui paskirta drausminė nuobauda (papeikimas), numatyta Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2012 m. gegužės 1 d.) 29 straipsnio 4 dalies 2 punkte.

48. Pareiškėjas minėtą Garbės teismo sprendimą kvestionuoja iš esmės dviem aspektais. Pirma, pareiškėjo nuomone, drausminė atsakomybė Garbės teismo 2014 m. sausio 30 d. sprendimu jam pritaikyta be teisinio pagrindo, t. y. Garbės teismui viršijus įgaliojimus ir pažeidus įstatymų galiojimo laike taisyklę. Antra, jokie teisės aktų pažeidimai, už kuriuos jam paskirta drausminė nuobauda – papeikimas, nebuvo padaryti.

49. Ginčo teisiniai santykiai nagrinėjamu atveju susiklostė drausminės atsakomybės taikymo pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą srityje. Šių ginčo teisinių santykių pobūdis ir procesinių dokumentų turinys lemia, kad nagrinėjamoje byloje pirmiausia turi būti išsprendžiamas klausimas, ar pagal taikytinus teisės aktus ir susiklosčiusią faktinę situaciją, priimant ginčijamą Garbės teismo sprendimą, egzistavo teisinis pagrindas taikyti drausminę atsakomybę pareiškėjui.

VII.

50. Išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, kad šioje byloje keliami teisės taikymo ir aiškinimo klausimai ir bylos problematika iš dalies yra susijusi su šių klausimų teisinio reguliavimo kaita. Priėmus 2011 m. birželio 22 d. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo pakeitimo įstatymą Nr. XI-1497, kuris įsigaliojo 2012 m. gegužės 1 d., iki tol galiojęs teisinis reguliavimas praktiškai iš esmės buvo pakeistas ir, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pakoreguotas. Naujos redakcijos įstatymas aiškiau ir tiksliau apibrėžė jame vartojamas sąvokas, detaliau sureglamentavo turto vertinimo veiklos valstybinės priežiūros institutą, turto arba verslo vertintojų teises ir pareigas, kompetentingų subjektų įgaliojimus, taip pat aiškiai nustatė turto vertintojų drausminės atsakomybės pagrindus ir taikymo mechanizmą.

51. Kaip matyti iš pirmiau nurodytų faktinių aplinkybių, drausmės bylos iškėlimo pareiškėjui (turto vertintojui) procedūra inicijuota ir ginčijamas Garbės teismo sprendimas priimtas, galiojant naujos redakcijos Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymui (2013 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija), o nagrinėjamam ginčui aktualų turto vertinimą pareiškėjas atliko ir turto vertinimo ataskaitas parengė galiojant ankstesnei – iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusiai – Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo redakcijai (2003 m. balandžio 3 d. įstatymo redakcija).

52. Drausminės atsakomybės taikymo procedūrų prasme yra aktualus būtent drausmės bylos pareiškėjui iškėlimo, nagrinėjimo Garbės teisme ir sprendimo priėmimo metu galiojęs teisinis reguliavimas, t. y. inter alia nuo 2012 m. gegužės 1 d. įsigaliojusi Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo redakcija. Atsižvelgiant į nuo 2012 m. gegužės 1 d. įsigaliojusį teisinį reguliavimą, analizuotinas ir pareiškėjo iškeltas klausimas, ar Garbės teismas apskritai turėjo įgaliojimus nagrinėti pareiškėjo drausmės bylą ir priimti ginčijamą sprendimą.

53. Šiuo aspektu išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad Garbės teismo išnagrinėtos drausmės bylos ir ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusio Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (2013 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija) 28 straipsnio 5 dalies 1 punkte įtvirtinta Garbės teismo pareiga nagrinėti turto arba verslo vertintojų drausmės bylas, o 3 punkte – pareiga priimti sprendimus dėl drausminių nuobaudų turto arba verslo vertintojui skyrimo arba drausmės bylos nutraukimo. Taigi nagrinėjamoje byloje ginčijamą sprendimą priėmė tinkamas ir pagal įstatymą kompetentingas subjektas.

54. Kalbant apie materialinius teisinius turto vertintojų drausminės atsakomybės taikymo klausimus, galioja kitokia nei procedūrų atveju taikytinos teisės (galiojimo laike aspektu) parinkimo taisyklė. Atsižvelgdama į iškelto administracinio ginčo pobūdį ir apimtį, šiuo klausimu išplėstinė teisėjų kolegija pasisakys plačiau ir išsamiau.

VIII.

55. Drausminės atsakomybės už turto vertinimą reglamentuojančių teisės aktų pražeidimą, kaip ir bet kurios kitos teisinės atsakomybės rūšies, taikymas (įgyvendinimas) plačiąja prasme yra tam tikrais teisės aktais reglamentuota procedūra (procesas). Šios procedūros metu turi būti nustatomi, be kita ko, drausminės atsakomybės materialiniai teisiniai pagrindai, t. y. tos teisės aktuose apibrėžtos materialinės teisinės sąlygos, kurios leidžia atitinkamam subjektui priimti sprendimą dėl drausminės atsakomybės taikymo. Galioja bendra taisyklė, kad konkretaus asmens atsakomybės klausimas spendžiamas pagal materialinės teisės normas, galiojusias atsakomybėn traukiamo asmens veiksmų padarymo metu.

56. Tiek tarptautinių, tiek nacionalinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad materialinės teisės normos nėra taikomos aplinkybėms ir situacijoms, kurios susiklosto iki šių teisės normų įsigaliojimo. Todėl naujai įsigaliojusios materialinės teisės normos, kaip taisyklė, neturėtų būti taikomos tiems konkrečiu atveju teisiškai reikšmingiems juridiniams faktams (pvz., asmens atliktiems teisiškai reikšmingiems veiksmams) ir teisiniams santykiams, kurie atsirado ir sukūrė konkrečius teisėtus lūkesčius iki atitinkamų materialinių teisės normų įsigaliojimo (pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Komisija prieš Italiją, Nr. C-334/08, 60 p., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-71/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 18 d. nutartis c. b. V. M. prieš Kauno miesto savivaldybę, Nr. 3K-3-1025/2000, Teismų praktika, Nr. 14, 2001).

57. Pagal Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalį, galioja tik paskelbti įstatymai. Kaip ne kartą yra nurodęs Konstitucinis Teismas, šioje konstitucinėje normoje atsispindi teisės principas, jog paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios (lex retro non agit) (pvz., Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 11 d., 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimai). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad šiuo principu siekiama užtikrinti teisinio reguliavimo bei asmenų teisinio statuso aiškumą bei stabilumą. Pagal šį principą, subjektai turi žinoti, kokio elgesio iš jų yra tikimasi, reikalaujama, ir turi būti tikri, kad už teisės aktus atitinkantį elgesį jiems nebus taikomos teisinės poveikio priemonės vėliau pasikeitusio teisinio reguliavimo pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-1508/2012). Be to, reikalavimas, kad paskelbti įstatymai galiotų į ateitį ir neturėtų grįžtamosios galios – svarbi teisinio tikrumo prielaida, esminis teisės viešpatavimo, teisinės valstybės elementas, svarbus ir būtinas veiksnys užtikrinant teisės, įstatymų, teisinės tvarkos stabilumą ir tvirtumą, teisinių santykių subjektų teises, pasitikėjimą valstybėje priimtais teisės aktais (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1551/2013).

58. Nagrinėjamos bylos atveju išdėstytos nuostatos reiškia, kad siekiant užtikrinti asmens teisinio statuso aiškumą ir stabilumą, nepažeisti teisinio tikrumo reikalavimų, turto vertintojo drausminės atsakomybės materialinės teisinės sąlygos turi egzistuoti atsakomybėn traukiamo asmens veiksmų atlikimo momentu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo veiksmai atliekant ginčui aktualų turto vertinimą ir materialinės teisinės jam taikomos drausminės atsakomybės sąlygos vertintinos pirmiausia atsižvelgiant į teisinį reguliavimą, kuris galiojo minėtų pareiškėjo veiksmų atlikimo metu, t. y. pagal iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusį teisinį reguliavimą. Turto vertinimo veiksmų atlikimo laikas yra atitinkamų turto vertinimo ataskaitų parengimo data.

59. Kaip matyti iš pirmiau nurodytų faktinių aplinkybių, ginčijamame Garbės teismo sprendime drausminė atsakomybė pareiškėjui pritaikyta už turto vertinimo ataskaitų parengimo metu galiojusių teisės aktų (jų dalių) pažeidimą. Taigi Garbės teismas šiuo aspektu tinkamai nustatė taikytiną Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo ir Turto vertinimo metodikos redakciją ir pagrįstai ja vadovavosi. Tačiau, kaip išplaukia iš ginčo esmės, šiuo atveju turi būti įvertinama, ar tuo metu galiojęs teisinis reguliavimas (iš esmės teisinis reguliavimas, galiojęs iki 2012 m. gegužės 1 d.) sudarė pagrindą taikyti drausminę atsakomybę turto vertintojams.

IX.

60. Konstitucinis teisinės valstybės principas, kiti konstituciniai imperatyvai suponuoja reikalavimą paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Šis reikalavimas, be kita ko, reiškia, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose. Įstatymo įgyvendinamuoju teisės aktu yra realizuojamos įstatymo normos, todėl juo negalima pakeisti įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis (pvz., Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Konstitucinis teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės (pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m.gruodžio 13 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Todėl, kaip ne kartą yra išaiškinęs šis teismas, pagal Konstituciją riboti žmogaus teises ir laisves galima tik įstatymu (pvz., Konstitucinio teismo 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. gruodžio 4 d., 2009 m. balandžio 29 d., 2009 m. spalio 8 d. nutarimai). Oficiali konstitucinė doktrina taip pat suponuoja, kad tam tikri ūkinės veiklos santykiai gali būti reguliuojami tik įstatymais, kiti – Vyriausybės nutarimais, dar kiti – žemesnės galios įstatymo įgyvendinamaisiais teisės aktais, tačiau nustatyti esmines ūkinės veiklos sąlygas, draudimus ir ribojimus, darančius esminį poveikį ūkinei veiklai, taip pat įvairias sankcijas už atitinkamus teisės pažeidimus pagal Konstituciją galima tik įstatymu (pvz., Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 3 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. kovo 15 d. nutarimai).

61. Drausminės atsakomybės, kaip ir bet kurios kitos teisinės atsakomybės, atsižvelgiant į šios teisinės kategorijos prigimtį ir pobūdį, taikymas lemia asmens teisinio statuso (teisių ir pareigų turinio bei apimties) pasikeitimą. Taikant teisinę atsakomybę ir teisinio poveikio priemones, gali būti suvaržoma arba prarandama galimybė įgyvendinti tam tikras subjektines asmens teises. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2006 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 4-377 patvirtintų Bankroto administratorių veiklos kontrolės taisyklių 17 punkto, kuriame buvo nustatytos teisinės sankcijos bankroto administratoriams (įspėjimas ir viešai paskelbiamas įspėjimas), atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, administracinėje byloje Nr. I502-12/2012 yra išaiškinęs, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais riboti žmogaus teises ir laisves bei inter alia nustatyti teisinę atsakomybę už atitinkamus teisės pažeidimus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija šioje byloje konstatavo, kad Bankroto administratorių veiklos kontrolės taisyklėse įtvirtinta administratorių teisinė atsakomybė bei nuobaudos galėjo būti nustatytos tik įstatymu, todėl tirtas poįstatyminis teisinis reguliavimas pripažintas prieštaraujančiu konstituciniam teisinės valstybės principui bei Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, numatančiai, kad valdžios galias riboja Konstitucija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I502-12/2012, Administracinė jurisprudencija Nr. 23, 2012).

62. Su tam tikros veiklos ribojimais susijusių teisinio poveikio priemonių taikymo srityje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pripažinęs, kad poįstatyminio teisės akto nuostatose, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu patvirtintose Pavojingų atliekų tvarkymo licencijavimo taisyklėse, įtvirtinus ekonominio uždraudimo sankciją, licencijos verstis pavojingų atliekų tvarkymu panaikinimą, kurios nenumatė aukštesnės galios teisės aktas – Atliekų tvarkymo įstatymas – buvo pažeistas inter alia teisinės valstybės principas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I575-19/2009, Administracinė jurisprudencija Nr. 17, 2009). Taigi, kaip matyti, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos administracinės jurisprudencijos nuostatas, tam tikri su atsakomybe už įstatymo pažeidimus susiję klausimai, inter alia teisinio poveikio priemonių taikymas, turi būti reglamentuojami ne žemesnės nei įstatymas galios teisės akte.

63. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, asmuo, besiverčiantis turto vertinimo veikla, realizuoja oriam asmens gyvenimui svarbią sąlygą – užsiima savo laisva valia pasirinkta ir jam priimtiniausia darbine veikla, užtikrinančia materialinę gerovę, dvasinį, socialinį komfortą – taigi, be kita ko, įgyvendina konstitucinę ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą (įtvirtintą Konstitucijos 46 str. 1 d.). Todėl neabejotina, kad drausminės atsakomybės taikymas už turto vertinimo veiklos pažeidimus daro didelę įtaką turto vertintojo teisiniam statusui ir gali iš esmės riboti jo teisę verstis šia veikla (pavyzdžiui, panaikinus turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimą). Taigi paisant iš konstitucinio teisinės valstybės principo, drausminės atsakomybės už turto vertinimo reikalavimų nesilaikymą taikymo pagrindai ir sąlygos, inter alia teisinio poveikio priemonės, gali būti nustatytos tik įstatyme. Tik esant įstatyme įtvirtintiems turto vertintojų drausminės atsakomybės pagrindams ir sąlygoms, nurodytoms teisinio poveikio priemonėms, galimas konkrečios drausminės nuobaudos paskyrimas turto vertintojui už teisės aktų reikalavimų pažeidimą.

64. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinis tikrumas ir teisinis aiškumas. Teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo imperatyvas suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui ir jo kokybei: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. sausio 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai). Įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, kad teisinių santykių subjektai galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. kovo 27 d. nutarimai). Sąvokos (formuluotės), susijusios su konstitucinių žmogaus teisių įgyvendinimu, jų ribojimu, turi būti itin aiškios, apibrėžtos ir suprantamos (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad teisės pažeidimai, už kuriuos teisės aktuose yra nustatyta atsakomybė, turi būti aiškiai apibrėžti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. lapkričio 3 d. nutarimai). Kiekvieno teisės instituto atitiktis Konstitucijai turi būti vertinama pagal tai, kaip tas institutas atitinka konstitucinį teisinės valstybės principą (Konstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimas).

65. Kiek tai susiję su tam tikrais Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos garantuojamų asmens teisių suvaržymais, apribojimais, Europos Žmogaus Teisių Teismas taiko vidaus teisės, kurios pagrindu taikomi apribojimai, ,,kokybės“ kriterijų (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2005 m. vasario 8 d. sprendimas byloje Bordovskiy prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 49491/99), 49 punktas). ,,Kokybiškos teisės“ kriterijus šio teismo praktikoje siejamas su teisinio apibrėžtumo, aiškumo, tikrumo reikalavimais. Aiškindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnį, garantuojantį asmens laisvę ir saugumą, Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Medvedyev ir kiti prieš Prancūziją yra pabrėžęs, kad šiais atvejais ypatingai svarbu laikytis bendrojo teisinio aiškumo principo. Todėl pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, laisvės atėmimo sąlygos vidaus teisėje (ir / arba tarptautinėje teisėje) turi būti aiškiai apibrėžtos, o teisės taikymo pasekmes turi būti įmanoma numatyti iš anksto. Visa teisė turi būti tiksli tam, kad leistų asmeniui – esant reikalui, gavus atitinkamą patarimą – numatyti, kiek tai yra įmanoma tomis aplinkybėmis, pasekmes, kurias gali sukelti konkretus veiksmas (Europos Žmogaus Teisių Teismo didžiosios kolegijos 2010 m. kovo 29 d. sprendimas byloje Medvedyev ir kiti prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 3394/03), 80 punktas).

66. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnis, draudžiantis nuteisti asmenį už veiksmus, kurie pagal nacionalinius įstatymus arba tarptautinę teisę nebuvo laikomi nusikaltimais, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje taikomas ir aiškinamas, taip pat akcentuojant nacionalinės teisės, kaip nuteisimo pagrindo, kokybinius reikalavimus. Antai Kafkaris prieš Kiprą byloje nurodyta, kad ,,kokybiškos teisės“ reikalavimus, inter alia teisinio apibrėžtumo ir prognozuotumo imperatyvus, privalo atitikti tiek pažeidimo sudėties, tiek sankcijos apibrėžimai. Asmuo iš teisinio teksto (priklausomai nuo aplinkybių, atsižvelgiant ir į teismų jurisprudenciją) turi suprasti konkrečią elgesio normą, t. y. tai, už kokį veiksmą jam gresia teisinė (baudžiamoji) atsakomybė ir kokia bus taikoma sankcija (inter alia Europos Žmogaus Teisių Teismo didžiosios kolegijos 2008 m. vasario 12 d. sprendimas byloje Kafkaris prieš Kiprą (pareiškimo Nr. 21906/04), 140 punktas).

67. Taigi tiek konstitucinės doktrininės nuostatos, tiek tarptautinėje žmogaus teisių apsaugos sistemoje numatyti reikalavimai suponuoja, kad tik tada, kai asmuo turi objektyvias galimybes suprasti teisinio reguliavimo turinį (aiškumas, tikslumas), jis gali būti tikras dėl to, ko iš jo reikalauja teisė. Todėl ir turto vertintojų drausminės atsakomybės taikymas galimas, tik esant įstatyme aiškiai ir nedviprasmiškai nustatytiems tokios atsakomybės taikymo pagrindams ir sąlygoms.

X.

68. Išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi turto vertinimo veiksmų atlikimo (ataskaitų parengimo) metu galiojusį teisinį reguliavimą – inter alia Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą (2003 m. balandžio 3 d. įstatymo redakcija), Turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo išdavimo, galiojimo sustabdymo ir panaikinimo taisykles (finansų ministro 2009 m. rusėjo 15 d. įsakymo Nr. 1K-306 redakcija) – negali laikyti, jog turto vertintojų drausminė atsakomybė buvo sureglamentuota taip, kaip to reikalauja konstitucinis teisinės valstybės principas ir jo suponuojami kiti konstituciniai bei tarptautinės teisės imperatyvai.

69. Turto vertinimo reikalavimų pažeidimais pripažintų veiksmų atlikimo metu galiojęs Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas (2003 m. balandžio 3 d. įstatymo redakcija) aiškiai, nedviprasmiškai ir tiksliai nenustatė turto vertintojų drausminės atsakomybės pagrindų, t. y. nebuvo numatytos pažeidimų dispozicijos ir sankcijos (nuobaudos) už konkrečių teisės normų pažeidimus, taip pat subjektas, turintis teisę skirti drausmines nuobaudas, nereglamentuoti drausminės atsakomybės taikymo procedūros esminiai elementai.

70. Ginčijamame Garbės teismo sprendime drausminė atsakomybė pareiškėjui pritaikyta už Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (2003 m. balandžio 3 d. įstatymo redakcija) 6 straipsnio 4 dalies, 7 straipsnio 1 punkto, 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto, Turto vertinimo metodikos (1999 m. gruodžio 13 d. Vyriausybės nutarimo redakcija) 33 punkto pažeidimą. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (2003 m. balandžio 3 d. įstatymo redakcija) 6 straipsnio ,,Turto vertės nustatymo principai“ 4 dalyje numatyta, kad turto vertė gali būti nustatoma pagal 1) pirkimo–pardavimo sandorius; 2) turto sukūrimo (atkūrimo), įsigijimo kaštus; 3) pajamas, gaunamas naudojant turtą. To paties įstatymo 7 straipsnio, numatančio turto vertinimo metodus, 1 punkte reglamentuojama, kad taikomas, be kita ko, lyginamosios vertės (pardavimo kainos analogų) metodas, kurio esmė yra palyginimas, t. y. turto rinkos vertė nustatoma palyginus analogiškų objektų faktinių sandorių kainas, kartu atsižvelgiant į nedidelius vertinamo turto bei jo analogo skirtumus, o 23 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtinta, kad turto vertinimo ataskaitoje, be kita ko, turi būti turto vertės nustatymo pagrindimas. Pagal Turto vertinimo metodikos (1999 m. gruodžio 13 d. Vyriausybės nutarimo redakcija) 33 punktą, vertinamo objekto ir palyginamųjų objektų charakteristikos bei skirtumai turi būti aiškiai ir suprantamai apibūdinti. Taikomų koeficientų reikšmių ir kiti skaičiavimai parodomi turto įvertinimo ataskaitoje. Išanalizavusi ginčijamo Garbės teismo sprendimo turinį, išplėstinė teisėjų kolegija nenustatė, kad jame būtų nurodytos kokios nors kitos, nei paminėtosios Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo ir Turto vertinimo metodikos nuostatos. Ginčijamo Garbės teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje nurodyta, kad teisės normomis nustatytų pareigų nevykdymas yra teisės pažeidimas, o turto vertinimo ataskaitų rengimo metu galiojusių ir turto vertintojams privalomų jų veiklą reglamentuojančių teisės normų reikalavimų nesilaikymas turi drausminio nusižengimo požymių, tačiau nenurodytas joks įstatyminis tokių konstatuojamųjų nuostatų pagrindas.

71. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (2003 m. balandžio 3 d. įstatymo redakcija) 1 straipsnyje nurodyta šio įstatymo paskirtis – nustatyti turto ir verslo, nepaisant jų nuosavybės formos, vertinimo principus, vertės nustatymo metodus bei jų taikymą konkrečioms turtinių santykių sritims, turto ir verslo vertinimo būdus, turto ir verslo vertintojų veiklos pagrindus, teises, pareigas bei atsakomybę. Tos pačios redakcijos įstatymo 12 straipsnyje reglamentuojamos turtą vertinančių įmonių ir vertintojų pareigos, t. y. savo veikloje vadovautis įstatymais ir kitais teisės aktais, Turto vertintojo profesinės etikos kodeksu; sąžiningai ir rūpestingai atlikti pareigas, profesionaliai atlikti vertinimą; laikyti paslaptyje komercinę informaciją, kurią sužinojo atlikdamas turto vertinimą, ir nenaudoti jos asmeninei ar kitų asmenų naudai; šią informaciją atskleisti tik įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka; visais atvejais pateikti užsakovui įmonės, atliekančios turto vertinimą, kvalifikacijos atestatą, įmonės civilinės atsakomybės draudimo polisą, turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimą. Tačiau, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, paminėtos įstatymo nuostatos yra pernelyg abstraktaus pobūdžio ir neformuluoja konkrečių drausminės atsakomybės taikymo taisyklių, todėl vien tik šių teisinių nuostatų pagrindu drausminės atsakomybės taikymas negalimas.

72. Pirmosios instancijos teismas, atmetęs pareiškėjo skundą, apskųstame sprendime nurodė, kad drausminės atsakomybės pagrindas buvo įtvirtintas Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (2003 m. balandžio 3 d. įstatymo redakcija) 17 straipsnio 1 punkte. Šioje teisės normoje įtvirtinta, kad dokumentai, patvirtinantys teisę verstis turto vertinimo veikla, be kita ko, yra turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimas, kuris išduodamas, jo galiojimas sustabdomas arba panaikinamas Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Vadovaudamasi šia įstatymo nuostata, taip pat to paties įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 3 punktu (numatančiu, kad turto vertintojų ir turtą vertinančių įmonių veiklos valstybinę priežiūrą atliekanti institucija, be kita ko, turi teisę išduoti, panaikinti, pratęsti, sustabdyti turto vertintojų kvalifikacijos pažymėjimus ir panaikinti jų sustabdymą) bei 28 straipsnio 2 dalies 1 punktu (numatančiu, kad turto vertintojų ir turtą vertinančių įmonių veiklos valstybinę priežiūrą atliekanti institucija, be kita ko, turi pareigą, teikti tvirtinti Vyriausybei turto vertinimo principus, metodiką, turtą vertinančių įmonių kvalifikacijos atestavimo ir turto vertintojų kvalifikacijos reikalavimus), Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 1157 (kuris neteko galios 2012 m. gegužės 1 d.) pavedė Lietuvos Respublikos finansų ministerijai nustatyti turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo išdavimo, galiojimo sustabdymo ir panaikinimo tvarką. Lietuvos Respublikos finansų ministro 2003 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. IK–114 (kuris neteko galios 2013 m. vasario 15 d.) patvirtintų Turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo išdavimo, galiojimo sustabdymo ir panaikinimo taisyklių (finansų ministro 2009 m. rusėjo 15 d. įsakymo Nr. 1K-306 redakcija) 20 punktas reglamentavo turto vertintojo pažymėjimo galiojimo panaikinimo atvejus. Vienas iš tokių atvejų buvo įtvirtintas šių taisyklių 20.3 punkte, pagal kurį turto vertintojo pažymėjimo galiojimas panaikinamas, kai vertintojas pažeidžia Lietuvos Respublikos teisės aktus, reglamentuojančius turto ir (arba) verslo vertinimą arba turto vertintojų veiklą, ir tai patvirtina galiojančios teismų nutartys, sprendimai, nuosprendžiai, Lietuvos Respublikos teisės aktus, reglamentuojančius turto vertintojų veiklą, ir (arba) Turto vertintojo profesinės etikos kodeksą ir tai, remdamasis dokumentais pagrįstais asmenų skundais, patvirtina instituto atsakingas darbuotojas savo išvadoje, teikiamoje instituto direktoriui kartu su siūlymu panaikinti turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimą. Pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (2003 m. balandžio 3 d. įstatymo redakcija) 27 straipsnį, turto vertintojų ir turtą vertinančių įmonių veiklos valstybinę priežiūrą atlikti buvo pavesta Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo institutui.

73. Pirma, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (2003 m. balandžio 3 d. įstatymo redakcija) 17 straipsnio 1 dalies 1 punktu kompetentingam subjektui buvo pavesta ne nustatyti drausminės atsakomybės sąlygas, o vykdant turto vertinimo valstybinės priežiūros funkcijas, – nustatyti turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo išdavimo, galiojimo sustabdymo ir panaikinimo atvejus, kurie nebūtinai gali būti siejami su drausminiais turto vertintojų nusižengimais. Turto vertinimo valstybinės priežiūros sampratos ir funkcijų, kaip ir bet kurių viešojo administravimo subjektų kompetencijos, negalima aiškinti plečiamai, be kita ko, tiek, kiek tai susiję su asmenų teisėmis ir galimu jų suvaržymu. Viešojo administravimo subjektų įgaliojimai (teisės ir pareigos) pagal bendruosius administracinės teisės principus privalo būti expressis verbis apibrėžti įstatyme tiksliai ir aiškiai. Taigi tai, kad Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas (2003 m. balandžio 3 d. įstatymo redakcija) nedetalizavo, kokiu būdu ir priemonėmis turi būti įgyvendinama turto vertintojų veiklos valstybinė kontrolė, nereiškia, jog Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo institutui poįstatyminiu teisės aktu (Turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo išdavimo, galiojimo sustabdymo ir panaikinimo taisyklėmis (finansų ministro 2009 m. rusėjo 15 d. įsakymo Nr. 1K-306 redakcija) galėjo būti suteikta teisė tame pačiame poįstatyminiame teisės akte numatytais atvejais taikyti drausminę atsakomybę turto vertintojams.

74. Antra, Turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo išdavimo, galiojimo sustabdymo ir panaikinimo taisyklėse (finansų ministro 2009 m. rusėjo 15 d. įsakymo Nr. 1K-306 redakcija) numatyta turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo panaikinimo tvarka (atvejai, procedūra, subjektas), išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti prilyginama turto vertintojų drausminės atsakomybės pagrindams, atitinkantiems teisinės valstybės principo keliamus reikalavimus, kadangi ši tvarka, be kita ko, įtvirtinta žemesnės nei įstatymas galios teisės akte.

75. Taikydama teisinio reguliavimo raidos (istorinį), įstatymų leidėjo ketinimų teisės aiškinimo būdus, išplėstinė teisėjų kolegija šiame kontekste taip pat atkreipia dėmesį, kad, kaip minėta, nuo 2012 m. gegužės 1 d. įsigaliojo nauja Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo redakcija, kurioje aiškiai nustatyti turto vertintojų drausminės atsakomybės pagrindai, t. y. numatyti veiksmai, už kuriuos taikoma drausminė atsakomybė (29 str. 1 d.), drausminių nuobaudų rūšys (29 str. 4 d.), subjektas, turintis teisę nagrinėti turto vertintojo drausmės bylą ir skirti drausmines nuobaudas (Turto arba verslo vertintojų garbės teismas), kiti su  drausminės atsakomybės taikymu susiję klausimai (drausmės bylos iškėlimo pagrindai, sprendimų priėmimo, sprendimų apskundimo terminai ir kt.). Turto vertintojų atsakomybės aiškus sureglamentavimas įstatyme, taip pat su šiais santykiais susijusius klausimus (t. y. turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo panaikinimo klausimą) reguliavusio poįstatyminio teisės akto – Turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo išdavimo, galiojimo sustabdymo ir panaikinimo taisyklių – panaikinimas (neteko galios finansų ministro 2013 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1K-060 (įsigaliojo nuo 2013 m. vasario 15 d.) patvirtina ankstesnio teisinio reguliavimo ydingumą. Iš nuo 2012 m. gegužės 1 d. įsigaliojusio naujos redakcijos Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo projekto aiškinamojo rašto matyti, kad šiuo įstatymu, be kita ko, ketinama sukurti turto vertintojų drausminimo mechanizmą, t. y. nustatyti turto vertintojų drausminę atsakomybę ir drausminių nuobaudų skyrimo pagrindus. Tai rodo, jog iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusiame Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme numatytas teisinis reguliavimas turto vertintojų drausminės atsakomybės taikymui nebuvo pakankamas.

76. Demokratinėje teisinėje valstybėje valstybės institucijos, jų pareigūnai savo veikloje turi vadovautis įstatymais ir teise. Konstitucinis teisinės valstybės principas reikalauja, kad jurisdikcinės ir kitos teisės taikymo institucijos būtų nešališkos, nepriklausomos, siektų nustatyti objektyvią tiesą ir sprendimus priimtų tik teisės pagrindu (Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d., 2003 m. sausio 24 d. nutarimai). Konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas reiškia, kad valdžios laisvę riboja teisė, kuriai privalo paklusti visi teisinių santykių subjektai. Visi teisės aktai, visų valstybės ir savivaldybių institucijų bei pareigūnų sprendimai turi atitikti Konstituciją, jai neprieštarauti; konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant (Konstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimas). Taip pat pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 6 straipsnio 2 dalį, Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas. Atsižvelgiant į tai, teisinėje valstybėje negali būti toleruojama situacija, kai valdžios institucijų paklusimas teisei ribojamas, Konstitucijai priešingi viešosios valdžios veiksmai pateisinami poįstatyminio teisės akto nuostatomis. Valstybės institucijos, vykdydamos valdžią ir taikydamos teisę, savo veikloje privalo vadovautis ne tik jų veiklą reguliuojančiais poįstatyminiais teisės aktais, bet ir aukštesnės galios teisės aktais, inter alia vadovautis Konstitucija bei atsižvelgti į iš konstitucinio teisinės valstybės principo išplaukiančius teisėto ir teisingo elgesio reikalavimus. Tai itin svarbu siekiant užtikrinti, kad įgyvendinant valstybės valdžią, nebūtų pažeisti asmens teisių ir laisvių apsaugos principai, o ypatingai tie, kurie susiję su galimais teisių ir laisvių įgyvendinimo suvaržymais – pavyzdžiui, kaip yra nagrinėjamu atveju, susiję su drausminės atsakomybės ir teisinio poveikio priemonių taikymu. Taigi turto vertintojų drausminės atsakomybės taikymas ir drausminės nuobaudos skyrimas, vadovaujantis įstatymu, kuriame nėra aiškiai ir tiesiogiai apibrėžtų drausminės atsakomybės pagrindų, taip pat poįstatyminiu teisės aktu, vertintinas, kaip neatitinkantis esminių teisinės valstybės principo reikalavimų ir prieštaraujantis Konstitucijai. Dėl to išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčijamas Garbės teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjui pritaikyta drausminė atsakomybė, priimtas nesant įstatyminio pagrindo, veikiant ultra vires (viršijant įgaliojimus).

77. Teisinio poveikio priemonė pareiškėjui ginčijamu sprendimu paskirta pagal nuo 2012 m. gegužės 1 d. įsigaliojusį teisinį reguliavimą. Pareiškėjui paskirta drausminė nuobauda – papeikimas, numatytas Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (2013 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija) 29 straipsnio 4 dalies 2 punkte. Kadangi, kaip konstatuota anksčiau šiame procesiniame sprendime, pagal pareiškėjo veiksmų atlikimo metu galiojusį teisinį reguliavimą, drausminės atsakomybės taikymas turto vertintojams neatitiko konstitucinio teisinės valstybės principo reikalavimų, Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (2013 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija) 29 straipsnio 4 dalies 1 punkto taikymas iki šio įstatymo įsigaliojimo (2012 m. gegužės 1 d.) susiklosčiusiai teisiškai reikšmingai situacijai (t. y. už turto vertinimo veiksmus, atliktus iki 2012 m. gegužės 1 d.) vertintinas, kaip konstitucinio principo lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) pažeidimas. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju galėjo būti taikoma lex benignior retro agit (įstatymas, pagerinantis subjektų padėtį, turi grįžtamąją galią) taisyklė. Atsakomybės taikymas pagal pasikeitusį reglamentavimą, kai tokia atsakomybė pagal pažeidimo metu galiojusius teisės aktus nebūtų apskritai pritaikyta, vertintas ne kaip teisės subjekto (pareiškėjo) teisinės padėties pagerinimas, o pabloginimas. Taigi Garbės teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą ir vertindamas teisinės atsakomybės taikymo sąlygas, nagrinėjamoje situacijoje negalėjo vadovautis šio sprendimo priėmimo metu galiojusia Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo redakcija ir paskirti pareiškėjui šio įstatymo 29 straipsnio 4 dalies 2 punkte numatytą drausminę nuobaudą.

78. Dėl nurodytų priežasčių išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad Turto arba verslo vertintojų garbės teismo 2014 m. sausio 30 d. sprendimas Nr. GT-7(14)-S „Dėl drausminės nuobaudos G. Š.“ yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, todėl vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu, yra naikintinas. Atsižvelgiant į tai, kad yra nustatytas esminis Garbės teismo sprendimo panaikinimo pagrindas, išplėstinė teisėjų kolegija šioje byloje nevertins kitų pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo argumentų, susijusių su Garbės teismo sprendime nustatytais turto vertinimo pažeidimais ir pareiškėjo rengtų turto vertinimo ataskaitų trūkumais.

XI.

79. Išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, kad šiame procesiniame sprendime iš esmės yra pateikiamas kitoks teisės (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nuostatų, susijusių su turto vertintojų drausmine atsakomybe) aiškinimas ir taikymas, nei jis buvo kai kuriuose ankstesniuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose: pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-565/2014, 2015 m. gegužės 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-823-146/2015, 2015 m. lapkričio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1075-552/2015. Šiose bylose spręsta, kad turto vertintojų drausminės atsakomybės taikymas už teisės pažeidimus, padarytus iki įsigaliojant naujosios redakcijos Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymui (t. y. iki 2012 m. gegužės 1 d.), buvo galimas. Kita vertus, šiame išplėstinės teisėjų kolegijos sprendime formuojamos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos buvo laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 13 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-1063-261/2015. Taip pat aiškinimas, kad drausminės atsakomybės taikymas pagal poįstatyminį teisės aktą (nagrinėjamu atveju – Turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo išdavimo, galiojimo sustabdymo ir panaikinimo taisykles) pažeidžia imperatyvius konstitucinio teisinės valstybės principo keliamus reikalavimus, iš esmės koreliuoja su minėtu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos priimtu 2012 m. gegužės 21 d. sprendimu (administracinė byla Nr. I502-12/2012, Administracinė jurisprudencija Nr. 23, 2012), kuriame analizuoti itin panašūs drausminės atsakomybės, taikytinos bankroto administratoriams, klausimai.

80. Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Administracinių teismų praktikai esant prieštaringai ir nenuosekliai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turi į tai reaguoti ir imtis teisės aktuose nustatytų priemonių ją suvienodinti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.). Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta ir siekdama išvengti tolesnio teismų praktikos nenuoseklumo ir prieštaringumo, pašalinti galimus neatitikimus tarp tų pačių teisės normų supratimo ir aiškinimo, ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų tikrosios prasmės iškraipymo ir tuo pačiu užtikrinti iš Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo išplaukančius teisinį tikrumą ir aiškumą, teisės stabilumą bei teismų sprendimų prognozuotumą, išplėstinė teisėjų kolegija šiuo procesiniu sprendimu išplėtoja ir pakoreguoja administracinių teismų praktiką dėl turto vertintojų drausminės atsakomybės taikymo už pažeidimus, padarytus iki Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2011 m. birželio 22 d. redakcijos įsigaliojimo, t. y. iki 2012 m. gegužės 1 d. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, teismų praktika nėra statiška, ji gali, o kai kuriais atvejais ir turi būti vystoma ir / arba keičiama, todėl šis sprendimas vertintinas kaip aiškios krypties suteikimas, taikant Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nuostatas, susijusias su turto vertintojų drausmine atsakomybe, suteikimas. Tokia teismų praktikos raida, išplėstinės teisėjų kolegijos manymu, yra konstituciškai pateisinama ir objektyviai būtina, atsižvelgiant ir į tai, jog šiame sprendime pateiktu išaiškinimu yra didinamos galimybės apsaugoti asmens laisves ir teises, efektyviai jas įgyvendinti, taip pat užtikrinamas Konstitucijos, teisės viršenybės teisinėje sistemoje realizavimas.

81. Išdėstytų argumentų pagrindu išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, netinkamai aiškino ir taikė ginčo teisiniams santykiams taikytinas teisės normas, ir tai yra pagrindas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą panaikinti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 143 str.). Pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinus, priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo G. Š. skundas tenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2 dalimi, išplėstinė teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo G. Š. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo G. Š. skundą tenkinti ir Turto arba verslo vertintojų garbės teismo 2014 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. GT-7(14)-S „Dėl drausminės nuobaudos G. Š.“ panaikinti.

Sprendimas neskundžiamas.