Civilinė byla Nr. e2-1331-178/2018

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00316-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.3.

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 27 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės SIA „Tilts“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. birželio 7 d. nutarties, kuria netaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal ieškovės SIA „Tilts“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Žemkasa“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo bei atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Žemkasa“ priešieškinį ieškovei SIA „Tilts“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, būsimų bei patirtų nuostolių priteisimo.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Byloje sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo pagrįstumo.

2.       Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 73 641,11 Eur skolą, 5 765,12 Eur delspinigių, 8 proc. procesinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidas.

3.       Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės pinigines lėšas, esančias kasoje ir bankų ir/ar kitų kredito įstaigų sąskaitose, priklausančias atsakovei ir esančias pas ją ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant jomis disponuoti, neviršijant 79 406,23 Eur sumos, leidžiant atsiskaityti su ieškove pagal pareikštą ieškinį. Ieškovės teigimu, egzistuoja pagrindas laikinųjų apsaugos priemonių atsakovės atžvilgiu taikymui, nes reiškiamas reikalavimas yra pagrįstas pateikiamais įrodymais bei egzistuoja grėsmė dėl galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo neįvykdymo ar vykdymo apsunkinimo. Minėta rizika egzistuoja dėl didelės ieškinio sumos, kurios atsakovė neišgali sumokėti ieškovei jau pusę metų. Atsakovės turtas yra įkeistas kreditoriams Danske Bank A/S ir Luminor Bank AB, todėl sprendimo vykdymas negalėtų būti nukreiptas į atsakovei priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą. Pinigių lėšų areštu būtų užtikrintas sprendimo vykdymas, nes atsakovė realiai jau yra gavusi apmokėjimą už ieškovės atliktus darbus, tačiau nepagrįstai delsia tas sumas pervesti ieškovei. Be to, įvertinus finansinių metų atsakovės rodiklius, matyti, kad atsakovė susiduria su mokumo problemomis.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4.       Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. birželio 7 d. nutartimi prašymo netenkino.  

5.       Teismo vertinimu, ieškovė pakankamai aiškiai suformulavo ieškinio faktinį ir teisinį pagrindą, pateikė rašytinius įrodymus, kurie galimai patvirtina ieškinio reikalavimus, todėl ieškinys yra prima facie pagrįstas. Teismas, įvertinęs atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentus, sprendė, kad turimo turto bei įsipareigojimų santykis nerodo blogos atsakovės turtinės padėties bei galimybės neįvykdyti galimai palankų ieškovei teismo sprendimą. Atsakovės turimas turtas nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. sudarė 3 323 159 Eur, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai – 1 984 173 Eur, t. y. atsakovės turtas viršija turimus trumpalaikius įsipareigojimus 1 338 986 Eur suma. Iš 2018 m. gegužės 25 d. hipotekos registro išrašo matyti, jog atsakovės turtas yra įkeistas maksimaliai 734 273 Eur sumai. Atsakovė yra ūkinę-komercinę veiklą aktyviai vykdanti bendrovė, 2018 m. gegužės mėn. vykdė 19 sutarčių, 2018 m. birželio 3 d. bendrovėje dirbo 98 darbuotojai. Iš 2018 m. gegužės 14 d. pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, jog bendrovė ataskaitiniu laikotarpiu turėjo 3‘616 Eur pelno. Todėl aktyviai veiklą vykdančiai bendrovei yra būtinos apyvartinės lėšos, o taikius ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones – areštavus pinigines lėšas, atsakovė tinkamai vykdyti savo funkcijų nebegalėtų. Teismo vertinimu, tokių ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, pažeistų šalių interesų proporcingumo principą, nepagrįstai apsunkintų atsakovės vykdomą ūkinę - komercinę veiklą. Teismas sprendė, kad nėra įstatyme numatytų pagrindų taikyti atsakovės atžvilgiu ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai

6.       Ieškovė (toliau ir - apeliantė) atskirajame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. birželio 7 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – prašymą tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

6.1.       Teismas nepakankamai įsigilino į faktines aplinkybes ir nepagrįstai neįžvelgė realios grėsmės, kad būsimo apeliantei palankus teismo sprendimo įvykdymui, dėl ko apeliantės teisės liks neapgintos.

6.2.       Teismas neteisingai nustatė atsakovės turtinę padėtį. Ieškinio suma laikytina labai didele atsakovei, todėl nepritaikius piniginių lėšų arešto iškiltų grėsmė galimai apeliantei palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Atsakovės turimo turto bei įsipareigojimų santykis patvirtina blogą jos turtinę padėtį bei rodo nemokumą.

6.3.       Atsakovės veiklos negalima vadinti pelninga, nes 2017 m. deklaruoto 3 616 Eur pelno suma yra simbolinė, įvertinus tai, kad atsakovė deklaravo 5 mln. Eur apyvartą. Tikruosius atsakovės patiriamus finansinius sunkumus parodo 2014-2017 m. m. sparčiai augančios skolos, o ilgą laiką praktiškai neuždirbdama jokio pelno atsakovė savo veiklą tesugeba finansuoti tik vis giliau klimpdama į skolas.

6.4.       Teismas neatsižvelgė į apeliantės skolų didėjimo dinamiką bei į tai, kad atsakovės atliekamais įkeitimo sutarčių pakeitimais yra tik didinamos įkeitimo sandorių apimtys. Todėl teismo sprendimo vykdymas negalėtų būti nukreiptas į visą kreditoriams įkeistą atsakovės nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą.

6.5.       Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negali apsunkinti kitų atsakovės sudarytų sutarčių ar jos veiklos vykdymo, nes apeliantė prašo areštuoti ne visas atsakovės lėšas, o tik iš Lietuvos automobilių kelių direkcijos gautas ir apeliantei mokėtinas sumas, kurios atsakovės nepagrįstai yra sulaikytos. Atsakovė neginčija, kad apeliantės atliktiems darbams apmokėti skirtą sumą ji yra gavusi. Todėl atsakovei nepriklausančios sumos areštas negali įtakoti atsakovės veiklos vykdymo, be to, atsakovė neturi teisės šios sumos naudoti savo apyvartinių lėšų trūkumui finansuoti.

6.6.       Atsakovė savigyną taiko neteisėtai. Atsakovės nurodomos tariamos sankcijos ir nuostoliai (apie 20 000 Eur delspinigių ir apie 55 500 Eur sulaikytos sumos neatgavimas) neegzistuoja ir nėra įrodymų, patvirtinančių, kad šios sumos taps mokėtinos ateityje. Tuo tarpu apeliantės reikalaujama suma yra paskaičiuota už realius ir jau atliktus darbus, kuriuos Lietuvos automobilių kelių direkcija yra priėmusi ir už juos atsiskaičiusi.

6.7.       Vertinant atsakovės sąžiningumą, atsižvelgtina į tai kad, ji pateikia neteisėtas vengimo laiku atsiskaityti su apeliante priežastis – naudoja neteisėtą savigyną bei pažeidinėja sulaikymą reglamentuojančias taisykles. Abejonės atsakovės sąžiningumu stiprina ir grėsmę teismo sprendimo įvykdymui didina realios vidinės kontrolės atsakovės valdymo struktūroje nebuvimas, nes atsakovės vienintelis akcininkas ir direktorius yra tas pats asmuo.

7.       Atsakovė atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. birželio 7 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

7.1.       Apeliantė prašo labiausiai varžančių juridinio asmens veiklą laikinąją apsaugos priemonę – piniginių lėšų areštą. Nors atsakovei nuosavybės teise priklauso daug turto – 77 transporto priemonės (vertė apie 255 535 Eur); didelės vertės žemės sklypai; brangi gamybinė technika (asfalto gamybos linija); žemės ištekliai (žvyro ir smėlio telkiniai), tačiau jo apeliantė areštuoti neprašo. Todėl apeliantės prašymas atmestinas dėl prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių neproporcingumo ir neekonomiškumo.

7.2.       Apeliantės argumentai dėl atsakovės tariamo nemokumo yra nesąžiningi ir klaidinantys. Atsakovė pažymi, kad 2017 m. finansinėse ataskaitose nurodytas 1,9 mln. Eur įsipareigojimų dydis nėra tolygus pradelstų įsipareigojimų dydžiui, o balanse nurodytos turto vertės neatitinka tikrosios rinkos vertės.

7.3.       Apeliantės argumentai apie blogą ir sunkėjančią atsakovės finansinę padėtį yra nepagrįsti ir nesąžiningi. Atsakovė turi daug neįkeisto turto, pvz. ½ dalį žemės sklypo Vanagų kaime, Klaipėdos rajone (rinkos vertė pagal NTR masinį vertinimą – 18 535,50 Eur), transporto priemonių, naudoja žemės sklypą, kuriame yra 352 000 kubinių metrų smėlio ir žvyro išteklių (minimali vertė apie 950 000 Eur). Atsakovės veiklos apimtys 2012-2017 m. m. nuolat ir tolygiai didėja: metai buvo pelningi, apyvarta augo, augo darbuotojų skaičius. Atsakovės turtas nėra areštuotas, atsakovė neturi skolų valstybės biudžetams. Atsakovė yra pakankamai didelė bendrovė, vykdanti daug sutarčių ir yra retas dalyvis teisme.

7.4.       Įvertinus tai, kad atsakovė turi daug vykdomų sutarčių, kurių objektai yra labai svarbūs visuomenei, nėra pagrindo papildomai sunkinti atsakovės kasdieninės veiklos, areštuojant jos pinigines lėšas.

7.5.       Atsakovės sprendimas sustabdyti prievolės apeliantei vykdymą (savigyna) buvo sąžiningas ir adekvatus. Be to, apeliantės argumentai dėl savigynos teisėtumo neturi būti nagrinėjami sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, nes jie spręstini bylą nagrinėjant iš esmės.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, motyvai ir išvados

8.       CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 str.). Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

9.       Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

10.       Atskirasis skundas netenkintinas.

11.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo preliminariai tikėtiną ieškinio pagrįstumą – vieną iš CPK 144 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų, kuriai esant laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos. Tačiau laikinųjų apsaugos priemonių teismas netaikė, nes neįžvelgė antrosios tokių priemonių taikymui būtinos sąlygos – grėsmės tinkamam galimai palankaus apeliantei sprendimo įvykdymui.

12.       Teismo išvada dėl tikėtino ieškinio pagrįstumo nėra kvestionuojama apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas bylos duomenų pagrindu neįžvelgia akivaizdaus tokios išvados nepagrįstumo. Šioje bylos stadijoje ieškinio pagrįstumas vertinamas tik (ne)tikėtinumo aspektu ir nesprendžiama dėl jo pagrįstumo iš esmės, tai atliekama nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą dėl ginčo baigties. Todėl atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį motyvų kontekste spręstina dėl to, ar jais paneigiamas/patvirtinamas teismo išvadų pagrįstumas dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo, nepaisant to, kad ieškinio tikėtinas pagrįstumas buvo konstatuotas. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sprendžiant nagrinėjamą klausimą atskirojo skundo motyvų, susijusių su, pasak apeliantės, neteisėta atsakovės savigyna bei dėl to atsakovės elgesio vertinimo nesąžiningu, pagrįstumas iš esmės nenustatinėtinas, jis bus įvertintas  bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadijos pabaigoje.

13.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog laikinosios apsaugos priemonės netaikytinos dėl to, kad didelė ieškinio suma savaime nėra pagrindas tokių priemonių taikymui, apeliantės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės neatitinka teismų praktikoje taikomo eiliškumo ir ekonomiškumo principo, atsakovė aktyviai vykdo ūkinę-komercinę veiklą ir jos turtinė padėtis nekelia grėsmės sprendimo įvykdymui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atskirojo skundo argumentai nepaneigia skundžiama nutartimi padarytų išvadų. 

14.       Nepaisant to, kad pareikšto ieškinio suma bendrąja prasme yra didelė, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ji konkrečiai atsakovės turimo turto vertės kontekste nelaikytina tiek didele, kad būtų pakankamas pagrindas vertinti ją kaip keliančią grėsmę tinkamam sprendimo įvykdymui. Vien jau vertinant pačios apeliantės neginčijamą faktą, kad atsakovės turtas viršija 3 mln. eurų, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai nesiekia 2 mln. eurų, net ir apeliantės nurodoma atsakovės veiklos neigiama dinamika (augančios skolos, didėjančios turto įkeitimo apimtys, mažėjantis pelnas), atsakovei pareikšti dar du ieškiniai kitose bylose 46 000 Eur sumai savaime dar nepatvirtina atsakovės nepajėgumo įvykdyti teismo sprendimo ir visiško ieškinio tenkinimo atveju. Juo labiau, kai apeliantė nepaneigia pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodytos aplinkybės, jog atsakovė vykdo aktyvią ūkinę-komercinę veiklą, bei faktų, kad veikla vis tik tebėra pelninga, 2017 m. apyvarta viršijo 5 mln. eurų, atsakovė neturi skolų valstybės institucijoms. Be to, apeliantė nepateikia argumentų, leidžiančių manyti, kad atsakovė būtent dėl šio pareikšto ieškinio bandys turtą perleisti, paslėpti ar apsunkinti suvaržymais. 

15.        Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliante, kad bylos duomenys patvirtina, jog daug atsakovės turto yra apsunkinta hipoteka, o tai reiškia, kad iš tokio turto išieškojimas vykdant sprendimą yra mažai tikėtinas. Kita vertus, atsakovė nurodo ir nepaneigta, jog ne visas jos (ne)kilnojamasis turtas (žemės sklypas, transporto priemonės) yra įkeistas, o ir įkeisto turto vertė ženkliai viršija įsipareigojimų hipotekos kreditoriams. Pastarųjų atsakovės argumentų kontekste reikšmingi yra pirmosios instancijos teismo nurodyti motyvai dėl prašomos laikinųjų apsaugos priemonių rūšies (piniginių lėšų arešto) ekonomiškumo ir teisminės praktikos taikant būtent tokią laikinąją apsaugos priemonę.

16.       Teisminėje praktikoje pripažįstama, kad siekdamas užtikrinti byloje pareikštų reikalavimų įvykdymą, teismas turėtų taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios yra būtinos bei realiai gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, ir netaikyti priemonių, kurios teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti nėra būtinos. Proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, o atsakovas, siekdamas išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie tokią grėsmę paneigia. Sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, inter alia paskirstant įrodinėjimo naštą (CPK 178 straipsnis), taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, kuriai iš bylos šalių paprasčiau (lengviau) įrodyti teisiškai reikšmingas aplinkybes, esant minimalioms sąnaudoms (CPK 3 straipsnio 1 dalis). Laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu (CPK 145 straipsnio 2 dalis).

17.       Ekonomiškumo principas reiškia draudimą bet kuriomis (tiek turtinio, tiek neturtinio po būdžio) laikinosios apsaugos priemonėmis taikyti didesnius suvaržymus nei būtina siekiant užtikrinti būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Šis principas glaudžiai siejasi su proporcingumu, kuris yra vienu iš bendrųjų teisės principų ir kuris reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą teismą įpareigoja taip pat ir teisingumo principas (CPK 3 straipsnio 7 dalis, 145 straipsnio 2 dalis). Bet kuriuo atveju laikinųjų apsaugos priemonių institutas negali būti naudojamas kaip spaudimo kitai šaliai priemonė.

18.       Piniginių lėšų areštas veiklą vykdančiam juridiniam asmeniui paprastai yra „skausmingiausia“ laikinoji apsaugos priemonė ir, kaip pagrįstai nurodo pirmosios instancijos teismas, taikoma tik kraštutiniu atveju, t.y. kai nėra galimybės užtikrinti sprendimo įvykdymą (ne)kilnojamuoju turtu. Todėl net turint galvoje, kad apeliantė būtent piniginių lėšų arešto taikymo siekia argumentuodama, jog atsakovė jau yra gavusi lėšas atsiskaitymui su apeliante iš Lietuvos automobilių kelių direkcijos, tai nesuponuotų tik tokios laikinosios apsaugos priemonės būtinumo jos taikymo reikalingumo atveju. Pažymėtina, kad tiek atsiliepime į prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tiek skundžiamoje nutartyje nurodoma apie tai, jog atsakovė turi ir kito neapsunkinto hipoteka/įkeitimu turto. Nepaisant to, apeliantė ir atskirajame skunde reikalauja tik piniginių lėšų arešto. Būtent tik toks apeliantės siekis, nesant atmestai galimybei užsitikrinti sprendimo įvykdymą kitomis laikinųjų apsaugos priemonių rūšimis, teikia pagrindą, be kita ko, ir manymui, kad apeliantė, neatsižvelgiant į pirmiau paminėtus principus, laikinųjų apsaugos priemonių institutą siekia panaudoti visų pirma kaip spaudimą atsakovei. Asmens teisė prašyti taikyti vienokią ar kitokią konkrečią laikinąją apsaugos priemonę iš esmės nekvestionuotina, tačiau ne kiekviena priemonė suderinama su paminėtais principais faktinių duomenų kontekste.

19.       Apibendrinant apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiamą nutartį naikinti ar keisti atskirojo skundo motyvais nėra pakankamo pagrindo. Todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. birželio 7 d. nutartį palikti nepakeistą

Teisėjas                                                                                Alvydas Poškus