Civilinė byla Nr.  3K-3-229-378/2018

Teisminio proceso Nr. 2-70-3-10460-2016-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.2; 2.3.2.6.3.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 13 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Gražinos Davidonienės (pranešėja) ir Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Adista“ kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Adista“ ieškinį atsakovams S. V. ir G. V., dalyvaujant tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, notarei D. J. ir E. N., dėl povedybinės sutarties pripažinimo negaliojančia.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių kreditoriaus teisę ginčyti skolininko sudarytą povedybinę sutartį, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė prašė teismo pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento Vilniaus miesto 16-ojo notaro biuro notarės D. J. atstovo E. N. 2010 m. vasario 2 d. patvirtintą atsakovų povedybinę sutartį kaip prieštaraujančią viešajai tvarkai ir gerai moralei (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.81 straipsnio 1 dalis, 3.105 straipsnio 1 punktas).
3. Ieškovė nurodė, kad atsakovas S. V. 2016 m. balandžio 22 d. paprastojo vekselio pagrindu įsipareigojo ieškovei sumokėti 54 002,53 Eur. Po vekselio pateikimo vykdyti atsakovui S. V. negrąžinus skolos ir gavus notarinės formos vykdomąjį dokumentą, 2016 m. liepos 27 d. antstolės V. Š. kontoroje buvo pradėtas skolos išieškojimas, jo metu iš antstolės 2016 m. rugsėjo 13 d. patvarkymo ieškovei tapo žinoma, kad atsakovai 2010 m. vasario 2 d. yra sudarę povedybinę sutartį (duomenys išviešinti 2010 m. vasario 3 d.). Pagal atsakovų povedybinės sutarties nuostatas po sutarties sudarymo kiekvieno sutuoktinio asmenine nuosavybe tampa bet koks įgyjamas turtas, taigi – ir lėšos, įgytos kiekvieno sutuoktinio vardu. Dėl tokio povedybinėje sutartyje nustatyto sutuoktinių turto teisinio režimo pažeidžiamos ieškovės, kaip kreditorės, teisės, nes povedybinės sutarties tikslas – išvengti turtinių prievolių būsimiems kreditoriams vykdymo.
4. Tai, kad povedybinė sutartis prieštarauja gerai moralei, patvirtina Latvijos Žemgalės priemiesčio teismo 2016 m. gegužės 17 d. sprendimas atsakovo bankroto byloje, sprendimas dėl įrašo padarymo Nemokumo registre, kad pagal UAB „Adista“ 2016 m. spalio 27 d. pateiktą pareiškimą pradėtame ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-50681-16 tiriami UAB „CCM Baltic“ generalinio direktoriaus S. V. veiksmai ne tik pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnį, bet ir pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Tai patvirtina, kad jau sudarydamos povedybinę sutartį jos šalys siekė viešajai tvarkai ar gerai moralei priešingo tikslo. Sudarę povedybinę sutartį abu atsakovai siekė išvengti visų prievolių vykdymo, tą patvirtina UAB „CCM Baltic“ bankrotas. Atsakovai niekam net neplanavo grąžinti skolų, o buvo nutarę pelningai investuoti į dukters sutuoktinio verslą Švedijoje.
5. Skolininko nesąžiningumas yra įrodytas, nes pagal CK 6.67 straipsnio 1 punktą preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu. Atsakovų nesąžiningumą patvirtina ir tai, kad turėdamas skolų atsakovas S. V. pagal povedybinę sutartį po santuokos nutraukimo turtą pasidalyti įgauna teisę jau lygiomis dalimis su sutuoktine.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gegužės 15 d. sprendimu ieškinį atmetė.
7. Teismas nurodė, kad pagal 2016 m. balandžio 22 d. neprotestuotiną paprastąjį vekselį jo davėjas S. V. besąlygiškai įsipareigojo pareikalavimo momentu sumokėti UAB ,,Adista“ 54 002,53 Eur. Šiaulių miesto 1-ojo notarų biuro notaro 2016 m. liepos 27 d. vykdomuoju įrašu nuspręsta išieškoti iš S. V. UAB ,,Adista“ naudai 54 002,53 Eur, 276,64 Eur notaro atlyginimo už vykdomojo įrašą padarymą. 2016 m. liepos 27 d. ieškovė pateikė antstolei V. Š. vykdyti Šiaulių miesto 1-ojo notarų biuro notaro vykdomąjį įrašą. 2016 m. rugsėjo 13 d. antstolė turto arešto aktu Nr. 1-8519 areštavo skolininko, kaip sutuoktinės bendraturčio, dalį nekilnojamojo daikto, kuris Nekilnojamojo turto registre įregistruotas atsakovės vardu. 2016 m. rugsėjo 14 d. atsakovai pateikė antstolei prašymą ir 2010 m. vasario 2 d. povedybinės sutarties kopiją, prašydami panaikinti nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini) areštą.
8. Pagal Nekilnojamojo turto registro 2016 m. lapkričio 15 d. išrašus atsakovai S. V. ir G. V. yra turėję ne vieną nekilnojamąjį daiktą, tačiau nuosavybės teisės į juos neišlikusios, o butas (duomenys neskelbtini) įregistruotas atsakovės G. V. vardu, įsigytas 2006 m. gruodžio 29 d. sandorio pagrindu. Žemės sklypas su statiniais (duomenys neskelbtini) anksčiau irgi buvo atsakovų nuosavybė, tačiau pagal 2016 m. spalio 3 d. turto perleidimo už skolą sutartį priklauso atsakovei asmeninės nuosavybės teisėmis. Pagal Latvijos Respublikos Rygos miesto Žemgalės priemiesčio teismo 2016 m. gegužės 17 d. sprendimą paskelbtas atsakovo S. V. nemokumo procesas. Šio sprendimo pagrindu Latvijos Respublikos įmonių registre 2016 m. gegužės 19 d. padaryti įrašai apie paskelbtą atsakovo S. V. nemokumo procesą ir pradėtą bankroto procedūrą; sprendimas dėl įrašų padarymo įsigaliojo 2016 m. gegužės 19 d. Pagal 2016 m. spalio 27 d. pareiškimą ir 2016 m. lapkričio 15 d. ieškovės pareiškimą yra pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje dėl galimai nusikalstamų UAB ,,CCM Baltic“ vadovų ir dalyvių padarytų veikų. Šiaulių apygardos teismo 2016 m. spalio 17 d. nutartimi UAB ,,CCM Baltic“ iškelta bankroto byla, o 2017 m. vasario 13 d. nutartimi ši bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama. Šis teismas, gavęs dviejų kreditorių prašymą, turės priimti procesinį sprendimą ir dėl nurodytos bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu.
9. Šiaulių apygardos teismas 2016 m. gegužės 2 d. nutartimi patvirtino ieškovės ir UAB ,,CCM Baltic“ taikos sutartį, kurios 1.4 punktu pastaroji įsipareigojo ieškovei sumokėti 54 002,53 Eur. UAB ,,CCM Baltic“ neįvykdžius prisiimto įsipareigojimo ieškovei teismo 2016 m. birželio 28 d. nutarties pagrindu išduotas vykdomasis raštas.
10. Teismas, įvertinęs atsakovų sudaryto sandorio turinį pagal visuomenėje vyraujančią gėrio ir blogio, sąžiningumo ir nesąžiningumo sampratą, sprendė, jog jis atitinka geros moralės kriterijus. Negalima pripažinti sandorio negaliojančiu vadovaujantis tais faktais, kurių jo sudarymo metu nebuvo.
11. Ieškovė, būdama apdairi ir rūpestinga, dar iki kreipimosi į antstolę turėjo galimybę gauti informaciją apie atsakovų sudarytą povedybinę sutartį ir iki 2016 m. balandžio 22 d. Tokią informaciją jai galėjo suteikti ir atsakovo S. V. pasirašytą neprotestuotiną paprastąjį vekselį patvirtinusi notarė. Ieškovė, esant bent menkiausiai abejonei, turėjo ir pati tikrinti Vedybų sutarčių registro duomenis. Ieškovei, o ne atsakovui priklausė pasirinkimo teisė, nes būtent dėl šalių sudarytos subrangos sutarties tik ji galėjo toliau tęsti statybos rangos darbus. Ieškovė, rinkdamasi vieną iš vertybinių popierių rūšių, nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga (CK 1.105 straipsnis). Ieškovė, siekdama apginti savo teises, kylančias iš dvišalės sutarties, turėjo galimybę pasirinkti konkretų prievolių užtikrinimo būdą, o to nepadariusi turi prisiimti iš to kylančias pasekmes (CK 6.70 straipsnis).
12. Atsakovų povedybinės sutarties sudarymo metu – 2010 m. vasario 2 d. – ieškovės ir atsakovo S. V. nesiejo jokie prievoliniai teisiniai santykiai. Ieškovė tokią neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą įgijo tik nuo 2016 m. balandžio 22 d. pagal paprastąjį neprotestuotiną vekselį. Ieškovė dar nėra visiškai praradusi šios reikalavimo teisės į atsakovą, nors pats skolos išieškojimas yra pasunkintas. Tai reiškia, kad kreditorė, gindama savo teises, gali ir ateityje pareikšti atsakovui ieškinį per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai ji tapo kreditore, iki visiško prievolės įvykdymo.
13. Nėra teisinio pagrindo daryti išvadą, kad skolininkas S. V. sudaryto vedybų sandorio pagrindu galimai pažeidė ieškovės interesus ar dėl to tapo nemokus. Skolininko nemokumas atsirado, kai šį faktą patvirtino Latvijos Respublikos Rygos miesto Žemgalės priemiesčio teismas 2016 m. gegužės 17 d. sprendimu ir šis faktas buvo išviešintas Latvijos Respublikos įmonių registre. Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. spalio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2VP-10162-907/2016 irgi nenustatė jokių su atsakovų sudarytos povedybinės sutarties turinio fiktyvumu susijusių aplinkybių. Šiaulių apygardos teismas 2016 m. gruodžio 8 d. nutartyje taip pat konstatavo, kad atsakovų 2010 m. balandžio 22 d. povedybinė sutartis nėra akivaizdžiai niekinė.      
14. Remiantis Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-615-368/2016 ir jos pagrindu išduotu vykdomuoju raštu galima daryti išvadą, jog atsakovas pasirašė su ieškove 2016 m. balandžio 22 d. vekselį dėl tos pačios sumos, kurios pagrindu 2016 m. balandžio 22 d. buvo sudaryta ieškovės ir UAB ,,CCM Baltic“ taikos sutartis. Tokiu atveju ši atsakovo S. V. prievolė ieškovei laikytina subsidiaria.  
15. Teismas atmetė UAB ,,Adista“ argumentus, kad povedybinės sutarties atsakovai neprivalėjo sudaryti, nes sutuoktinių teisė sudaryti vedybinę (povedybinę) sutartį ir joje nustatyti sutuoktinių turto režimą yra įtvirtinta CK 3.83, 3.87, 3.101 straipsniuose. Atsakovai, sudarydami povedybinę sutartį, neperleido jokio konkretaus turto, nepablogino savo buvusios turtinės padėties, tik nustatė iki ir po santuokos sudarymo kiekvieno sutuoktinio įgyjamo (įgyto, esamo) turto teisinį režimą, t. y. šia povedybine sutartimi jie nepažeidė įstatymo nuostatų, reglamentuojančių sutuoktinių pasirinkimo teisę (CK 3.104 straipsnio 1, 3 dalys). Įstatymų leidėjas nenustatė pareigos santuoką sudarantiems asmenims įtraukti jų kreditorius į povedybinės sutarties sudarymo procesą.
16. UAB ,,Adista“ ginčija povedybinę sutartį dėl kiekvieno iš sutuoktinių vardu įgyjamo turto teisinio režimo nustatymo, tačiau įstatymas suteikia sutuoktiniams teisę susitarti dėl turto padalijimo būdo ir tvarkos santuokos nutraukimo ar gyvenimo skyrium atveju (CK 3.104 straipsnio 4 dalis), todėl atmestini ieškovės argumentai dėl atsakovų sudarytos vedybų sutarties 3.4 punkto (šalys susitaria, kad santuokos nutraukimo atveju visas turtas, tiek kilnojamasis, tiek nekilnojamasis, kuris santuokos metu buvo kiekvieno iš sutuoktinių asmeninė nuosavybė, bus dalijamas sutuoktiniams lygiomis dalimis) neatitikties kitoms šeimos teisės nuostatoms.
17. Nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė, kad atsakovas S. V. ginčijama povedybine sutartimi tapo nemokus, suteikė pirmenybę kuriam nors kitam kreditoriui, gerokai sumažino turtą ar jo vertę, kitaip pažeidė ieškovės teises, dėl ko ši prarado galimybę visiškai ar iš dalies patenkinti savo reikalavimus. Ieškovė taip pat neįrodė, jog atsakovai buvo nesąžiningi ir siekė išvengti ir (ar) pasunkinti prievolės įvykdymą ieškovės naudai. Priešingai, iš bylos nagrinėjimo teisme metu ištirtų įrodymų nustatyta, kad visas iki ginčijamos atsakovų povedybinės sutarties įgytas ir perleistas, taip pat ir turimas turtas šalių valdomas teisėtai ne tik atsižvelgiant į ginčo sutartį, bet ir į šiuos šeimos santykius reguliuojančias teisės normas. Siekdamas atsiskaityti su kreditore atsakovas, išduodamas kreditorei paprastąjį neprotestuotiną vekselį, prisiėmė papildomą asmeninį įsipareigojimą. Ieškovė taip pat neįrodė, jog yra praradusi galimybę įstoti kaip kreditorė į atsakovo S. V. bankroto bylos nagrinėjimą, kad bent dalis jos reikalavimo būtų patenkinta. Atsakovai vedybine sutartimi vienas kitam neperleido jokio santuokoje įgyto vertingo turto, o tik nustatė įgyto (įsigysimo) turto teisinį režimą, o po povedybinės sutarties sudarymo atsakovės vardu įgijus nekilnojamojo turto sudaryti sandoriai laikytini teisėtais. Atsakovas S. V. nedirba, tačiau jam mokama senatvės pensija, todėl priverstinis pinigų išieškojimas galimas ir iš šių išmokų, nors ir nedidelėmis sumomis. Taigi ieškovė nėra praradusi galimybės visiškai ar iš dalies išsiieškoti iš atsakovo bent dalį skolos.
18. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2017 m. spalio 2 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 15 d. sprendimą.
19. Kolegija nurodė, kad apeliaciniame skunde draudžiama kelti naujus reikalavimus (nurodyti naują teisinį pagrindą), kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 312 straipsnis). Nesant nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde išdėstytų teisiškai reikšmingų argumentų dėl povedybinės sutarties pripažinimo negaliojančia CK 6.66, 6.67 straipsnių pagrindais, apeliacinio skundo deklaratyvių teiginių ir pasvarstymų apeliacinės instancijos teismas neanalizuoja ir dėl jų nepasisako (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546-915/2015). Teisėjų kolegija vertino kilusį ginčą tik dėl CK 1.81, 3.104, 3.105, 3.112 straipsniuose įtvirtintų teisės normų taikymo.
20. CK 3.105 straipsnio 2, 3 punktuose nustatyti povedybinės sutarties sąlygų negaliojimo pagrindai – turto, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė arba jų bendroji jungtinė nuosavybė, teisinio režimo keitimas (CK 3.88, 3.89 straipsniai) ir CK 3.117 straipsnyje įtvirtinto sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės lygių dalių principo pažeidimas – gali būti taikomi tik tuo atveju, jeigu sutuoktiniai yra pasirinkę bendrosios jungtinės nuosavybės teisinį režimą. Povedybine sutartimi sutuoktiniai pasirinko ne bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės, bet kiekvieno sutuoktinio asmeninės nuosavybės turto režimą (2.1–2.1.6, 3.3 punktai; CK 3.104 straipsnio 1 dalies 1 punktas), todėl CK 3.105 straipsnis nebuvo pažeistas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2013).
21. Siekiant pripažinti sandorį negaliojančiu CK 1.80 straipsnio ir 1.81 straipsnio 1 dalies pagrindu nei Civiliniame kodekse, nei teismų praktikoje nenurodyta, kad sandorio sudarymo priežastys, sandorio šalių tikrieji ketinimai ir valia yra būtinas kriterijus bei lemiamas veiksnys, tretiesiems asmenims (o ne pačioms sutarties šalims) ginčijant sutarties sudarymo faktą (CK 6.193 straipsnis). Pažymėtina, kad atsakovų sudaryta sutartis jos sudarymo momentu nepažeidė nei trečiųjų šalių, nei įstatymo reikalavimų, o ieškovės nurodomas atsakovų povedybinės sutarties sudarymo tikslas (ketinimai ir priežastys), jog jie iš anksto žinodami, numatydami ir suprasdami, kad po 6 metų atsakovas S. V. prisiims įsipareigojimą UAB „Adista“, siekė išimtinai savanaudiškų, pažeidžiančių ieškovės interesus tikslų, per daug nutolęs nuo galutinio – prievolės ieškovei neįvykdymo – rezultato.
22. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos faktines bei ieškovės nurodomas atsakovų šeimos turto tvarkymo, verslo organizavimo, gaunamų finansų valdymo ir kreditoriaus įsipareigojimų prisiėmimo aplinkybes, sprendė, kad ieškovės argumentai negali būti laikomi pakankamais tam, kad būtų galima įrodyti, jog pagrindinis povedybinės sutarties šalių ketinimas buvo nukreiptas tikslui, prieštaraujančiam viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekti. Vien jau nustatyti faktai, kad povedybinės sutarties sudarymo ir kreditoriaus įsipareigojimo ieškovei momentus skiria 6 metų laikotarpis ir kad povedybinė sutartis 2010 m. vasario 3 d. buvo išviešinta Vedybų sutarčių registre, nesudaro pagrindo vienareikšmiškai konstatuoti kaip neginčijamai įrodytą atsakovų ketinimą povedybine sutartimi pasiekti ieškovės nurodomus tikslus. Ieškovė nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių ir nepateikė tas aplinkybes pagrindžiančių įrodymų, kad prieš povedybinės sutarties sudarymą ar jos sudarymo momentu ją su atsakovu siejo prievoliniai teisiniai santykiai, dėl kurių atsakovas S. V. povedybine sutartimi siekė išvengti būtent įsipareigojimų ieškovei vykdymo.
23. Ieškovė nepaneigė atsakovų nurodyto povedybinės sutarties tikslo – siekio nepriklausyti nuo vienas kito prisiimtų įsipareigojimų, atskirai veikiant dinamiškame statybų versle ir kitose verslo srityse, nuolat priimant asmeninius verslo sprendimus, ir kad tokio tikslo sutarties šalys negalėjo turėti. Ieškovės pateikti įrodymai nesuformavo teismo įsitikinimo, jog atsakovai, sudarydami povedybinę sutartį, siekė išvengti būsimų prievolių kreditoriams. Atsakovai, sudarydami povedybinę sutartį, įgyvendino savo teises nepažeisdami imperatyviųjų įstatymo nuostatų ir pasirinko tokį elgesio ir veiksmų modelį, koks leistinas teisės aktais.
24. Ieškovė nenurodo, kokios imperatyviosios teisės normos buvo pažeistos sudarant povedybinę sutartį, taip pat teisinių argumentų, kaip sudaryta povedybinė sutartis prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei, o bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai CK 1.80, 1.81 straipsniuose įtvirtintų sandorių negaliojimo pagrindų nenustatė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016).
25. Kai prievolė kreditoriui yra vieno sutuoktinio asmeninė prievolė ir vedybų sutartyje nustatomas būsimo turto atskirumo režimas (CK 3.104 straipsnio 1 dalis), tai pasikeitusi kito sutuoktinio turtinė padėtis po vedybų sutarties sudarymo negali turėti įtakos vedybų sutarties galiojimui dėl tokios prievolės kreditoriui vykdymo, jeigu nekonstatuojami sutuoktinių neteisėti veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2014). Tokių veiksmų povedybinės sutarties sudarymo momentu nenustatyta. Ieškovės reikalavimas, atsiradęs po 6 metų, neturi jokios įtakos ir reikšmės povedybinės sutarties teisėtumui.
26. Ieškovė taip pat neįrodė, jog atsakovai buvo nesąžiningi ir ketino pasunkinti skolinės prievolės įvykdymą ieškovei. Priešingai, siekdamas atsiskaityti su kreditoriumi, atsakovas, išduodamas kreditoriui paprastąjį neprotestuotiną vekselį, prisiėmė papildomą asmeninį įsipareigojimą ieškovei. Atsakovai, sudarydami povedybinę sutartį, tik nustatė iki ir po santuokos sudarymo kiekvieno sutuoktinio įgyjamo (įgyto, esamo) turto teisinį režimą; povedybine sutartimi jie nepažeidė įstatymo nuostatų, įtvirtinančių jų pasirinkimo teisę (CK 3.104 straipsnio 1, 3 dalys).
27. Asmeninės prievolės pobūdis lemia tai, kad atsakovas asmeniškai savo turtu yra atsakingas ieškovei už prisiimtos prievolės įvykdymą, o atsakovė (sutuoktinė) už šią prievolę nėra atsakinga, t. y. ji nėra šios prievolės subjektas. Esant asmeninei sutuoktinio prievolei, išieškoti skolas galima tik iš skolininko turto, nepriklausomai nuo to, ar jis būtų asmeninis ar tai būtų bendrosios jungtinės nuosavybės dalis, todėl ieškovės argumentai dėl pasunkinto išsiieškojimo iš povedybine sutartimi nustatyto atsakovų turto teisinio režimo atmestini kaip nepagrįsti.
28. Spręsdamas, ar povedybinėje sutartyje nustatytas atsakovų atskiro būsimo turto teisinis režimas pažeidžia ieškovės teises, teismas turi nustatyti, ar dėl ginčijamos sutarties sudarymo atsakovas tapo nemokus, ar faktiškai sumažėjo tiek atsakovo turto, kad likusio ar įgyjamo po sutarties sudarymo nepakanka nukreipti reikalavimui patenkinti, ar kitaip pažeidžiamos kreditorės teisės. Tai reiškia, kad teismas turi nustatyti CK 6.66 straipsnyje įtvirtintų sąlygų buvimą, konstatuoti skolininko (atsakovo) nesąžiningumą, tačiau to faktiškai ieškovė nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde neprašė, nedetalizavo ir jokiais teisiniais argumentais negrindė. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovo sudarytas sandoris – povedybinė sutartis – pažeidė CK 1.81 straipsnio 1 dalies, 3.105 straipsnio normas, t. y. teismas analizavo tas teisės normas, kurių pagrindu ieškovė grindė ieškinio reikalavimą, neišeidamas už pareikšto ieškinio ribų.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

29. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir grąžinti civilinę bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismai neįvertino, kad, atsakovams pasirašius povedybinę sutartį, susiklostė situacija, kai iki jos pasirašymo šalių bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdyto buto su sandėliuku ir automobilių aikštelės dalimi (duomenys neskelbtini) turto teisinis režimas iš bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pakeistas į asmeninę atsakovės nuosavybę. Tiek pradiniu ieškiniu, tiek apeliaciniu skundu ieškovė siekė teisminiu keliu savo pažeistų teisių gynybos, t. y. išsiaiškinti, ar povedybinės sutarties 2.1.2 punkto sąlyga gali keisti iki šios povedybinės sutarties sudarymo visai kito sandorio pagrindu įgyto nekilnojamojo turto teisinį režimą.
2. Ginčijamos sutarties sudarymo tikslas buvo ne atsakovų turto (tiek esamo, tiek įgyjamo ateityje) teisinio režimo nustatymas, kaip nepagrįstai būtent tokį atsakovų tikslą įžvelgė pirmosios instancijos teismas, bet iš esmės visų būsimų abiejų atsakovų, plėtojant šeimos verslą tiek BUAB „CCM Baltic“, tiek UAB „Talainė“, tiek UAB „Talesta“, kreditorių teisių pažeidimas, pasinaudojant visiška teisėta įstatyme įtvirtinta priemone – sudaryti ir pasitvirtinti šeimos sandorį, kuriuo turimas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdomas turtas po povedybinės sutarties sudarymo būtų apsaugotas nuo kreditorių, taip pat sudaryta vienam iš sutuoktinių neteisėta galimybė nesąžiningai (turint tikslą nevykdyti prisiimtų skolinių įsipareigojimų) skolintis iš kreditorių, iš esmės net negaunant kito sutuoktinio sutikimo, o kitam sutuoktiniui tuo pat metu šios povedybinės sutarties sudarymas įteisino galimybę užvaldyti iš kreditorių gautą turtą bei oficialios ar fiktyvios santuokos nutraukimo atveju suteikia galimybę sutuoktiniui skolininkui iš kreditorių galimai net ir apgaule užvaldytą turtą pasidalyti su kitu sutuoktiniu pusiau (povedybinės sutarties 3.4 punktas). Taigi teismai nevertino šios nuostatos atitikties geros moralės ir sąžiningumo principams, t. y. ar tokia povedybinės sutarties nuostata, kurioje įtvirtinamas sutuoktinių turto teisinio režimo pakeitimas, pagrįstas ne teisės aktais, o turtiniu interesu, buvo įtvirtinta nepažeidžiant CK 3.105 straipsnio 2 dalies.
3. Teismai ginčijamos povedybinės sutarties 3.3 punkto sąlygos (šalys susitaria, kad kiekviena iš jų santuokos ar santuokos sudarymo metu už savo prisiimtas prievoles, skolinius įsipareigojimus atsako tik jai asmeninės nuosavybės teise priklausančiu turtu; kitos šalies turtas ar teisės dėl to negali nukentėti, išskyrus atvejus, jeigu prisiimtos prievolės, skoliniai įsipareigojimai yra bendri ar buvo prisiimti šeimos poreikiams tenkinti) nepripažino prieštaraujančia imperatyviosioms teisės normoms (CK 3.105 straipsnio 1 punktas), tačiau ją motyvavo aplinkybėmis, kurios reiškia įstatyme įtvirtintas kitas, CK 3.105 straipsnio 2 ir 3 punktuose nustatytas vedybų sutarties negaliojimo sąlygas. Tai reiškia, kad teismai nepagrįstai tas pačias sąlygas aiškino kaip atitinkančias CK 3.105 straipsnio 2 ir 3 punktų reikalavimus. CK 3.105 straipsnio 2 ir 3 punktuose nustatyti vedybų sutarties sąlygų negaliojimo pagrindai – turto, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė arba jų bendroji jungtinė nuosavybė, teisinio režimo keitimas (CK 3.88, 3.89 straipsniai) ir CK 3.117 straipsnyje įtvirtinto sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės lygių dalių principo pažeidimas – gali būti taikomi tik tuo atveju, jeigu sutuoktiniai yra pasirinkę turto bendrosios jungtinės nuosavybės teisinį režimą. Iš 2008 m. rugsėjo 22 d. povedybinės sutarties sąlygų matyti, kad šia sutartimi sutuoktiniai pasirinko ne bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės, bet kiekvieno sutuoktinio asmeninės nuosavybės turto režimą (povedybinės sutarties 3.1–3.7 punktai, CK 3.104 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atsižvelgiant į teismų nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias vedybų sutarties sąlygas, kurių pagrindu vedybų sutartis pripažintina negaliojančia (CK 3.105 straipsnio 1, 2, 3 punktai). Dėl to teismų procesinių sprendimų dalys dėl povedybinės sutarties 3.3 punkto pakeitimo naikintinos.
4. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, tačiau apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, nenagrinėdamas visų su tuo susijusių skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas, privalo paaiškinti, kokiais argumentais jis pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; kt.). Apeliacinės instancijos teismo tai nebuvo padaryta.
5. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 1284 (2015 m. rugsėjo 10 d. nutarimo Nr. 955 redakcija) patvirtintų Vedybų sutarčių registro nuostatų 83 punktu ieškovės direktorius neturėjo galimybės gauti iš Vedybų sutarčių registro duomenų apie atsakovų sudarytą povedybinę sutartį.
6. Teismai nepagrįstai bandė pateisinti ginčijamos sutarties sudarymo tikslą, neatsižvelgė į atsakovų veiksmus, siekiant išvengti prievolių vykdymo. Atsakovai santuokos metu, t. y. 1994 m. rugsėjo 19 d., bendrosios sutuoktinių jungtinės nuosavybės teise (nors ir vieno sutuoktinio vardu) nusipirko ir 2009 m. kovo 6 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktu įteisino gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) statybą. Atsakovai 2009 m. vasario 23 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. MK-863 ir 2009 m. kovo 25 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. MK-2338 pagrindu išregistravo savo nuosavybės teisę ir formaliai (atsakovai name liko gyventi) jų dukters sutuoktinis S. G. (S. G.) įsiregistravo žemės sklypą bei gyvenamąjį namą savo vardu. 2012 m. balandžio 6 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 1626 pagrindu formaliai gyvenamasis namas ir žemės sklypas parduotas UAB „Elektrikai“. 2016 m. spalio 3 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. NM-7442 pagrindu šį turtą, galiojant povedybinei sutarčiai, atpirko atsakovė ir įsiregistravo savo asmeninės nuosavybės teise, o už sutarties Nr. NM-7442 sudarymą ir, vykdant sutartį, 9434,36 Eur UAB „Elektrikai“ sumokėjo atsakovas S. V.. Atsakovai, nuo 2008 m. atskirdami iš šeimos valdomos bendrovės „Talainė“ kitą bendrovę „Talesta“ ir perkeldami į ją sveikuosius aktyvus ir turtą, o pradinėje bendrovėje UAB „CCM Baltic“ palikdami įsipareigojimus ir skolas, pradėjo siekti išvengti prievolių atsakovo kreditoriams vykdymo. Prieš pat sudarydami povedybinę sutartį atsakovai apsimestiniais sandoriais perleido bendrosios sutuoktinių nuosavybės teise iki 2009 m. kovo 25 d. valdytą žemės sklypą ir gyvenamąjį namą. Taigi teismų neįvertintas povedybinės sutarties sudarymo tikslas – padaryti išieškojimą iš sutuoktinių turto neįmanomą. Išieškojimas pagal atsakovo prievolę turi būti vykdomas iš bendrosios jungtinės nuosavybės. Teismai neatskleidė bylos esmės.
7. Nors ginčijamas sandoris ir sudarytas 2010 m., tačiau pažeidė teisingumo, gerumo ir padorumo kriterijus, atsižvelgiant į ieškovės lūkesčius, į tai, kad atsakovai iki šiol veda bendrą ūkį, į jų nesąžiningus ketinimus ir veiksmus. Tai, kad ginčijama sutartis prieštarauja moralei, patvirtina Latvijos Žemgalės priemiesčio teismo 2016 m. gegužės 17 d. sprendimas, sprendimas dėl įrašo padarymo Nemokumo registre, tai, kad pagal UAB „Adista“ 2016 m. spalio 27 d. pareiškimą pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-50681-16 dėl UAB „CCM Baltic“ generalinio direktoriaus S. V. galimai neteisėtų veiksmų. Sudarius povedybinę sutartį, ne tik skolininkas S. V., bet ir jo sutuoktinė G. V. siekė išvengti prievolių vykdymo (UAB „CCM Baltic“ tyčinis bankrotas), atsakovai buvo nutarę pelningai investuoti į savo dukters sutuoktinio verslą Švedijoje.
8. Atsakovo S. V. (skolininko) nesąžiningumas yra įrodytas, nes pagal CK 6.67 straipsnio 1 punktą preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu. Šią prezumpciją atsakovai turėjo paneigti šios civilinės bylos nagrinėjimo teisme metu. Atsakovų nesąžiningumą patvirtina povedybinės sutarties sąlyga, kad turėdamas skolų atsakovas S. V. pagal povedybinę sutartį po santuokos nutraukimo turtą pasidalyti įgyja teisę jau lygiomis dalimis su sutuoktine. Be to, dėl nežinomų priežasčių ginčijamą sutartį patvirtino ne Vilniaus miesto 16-ojo notaro biuro notarė D. J., o E. N. – šios notarės asesorius, kuris neįsigilino į povedybinės sutarties esmę.
30. Atsakovai atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Ieškovė žodinio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu beveik neanalizavo faktinių aplinkybių, susijusių su buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), teisiniu režimu. Ieškovė kėlė vienintelį klausimą pirmosios instancijos teisme dėl atsakovams priklausančio žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), perleidimo sandorių ir tariamos atsakovų nusikalstamų veiksmų schemos.
2. Ieškovė ignoruoja faktą, jog povedybinės sutarties 3.4 punktas, nustatantis turto pasiskirstymą tarp sutuoktinių skyrybų atveju, atitinka CK ir teismų praktiką – pagrindinis vedybų sutarties tikslas yra turto (tiek esamo, tiek įgyjamo ateityje) teisinio režimo nustatymas. Ieškovė faktiškai nenurodė, kokioms teisės normoms prieštarauja povedybinė sutartis. Šiai sutarčiai taikomas sutarties laisvės principas. Ieškovės reikalavimo teisė pagal asmeninę atsakovo S. V. prievolę atsirado po povedybinės sutarties sudarymo, t. y. kreditorei, kaip atsakingam verslo subjektui, kuris dar iki vekselio pasirašymo pažinojo atsakovą ir vykdė verslo sandorius su jo vadovaujama bendrove, buvo žinomas viešuose registruose išviešintos povedybinės sutarties sudarymo faktas ir aplinkybė, jog atsakovas už asmenines prievoles galės laiduoti tik asmenine pagal povedybinę sutartį priklausančio turto dalimi. Pagal CK 3.112 straipsnio 1 dalį asmeninės prievolės visų pirma turi būti tenkinamos iš asmeninio sutuoktinio turto. Esant asmeninei sutuoktinio prievolei, išieškoti skolas galima tik iš skolininko turto, nepriklausomai nuo to, ar jis būtų asmeninis ar būtų bendrosios jungtinės nuosavybės dalis.
3. Ieškovė ignoruoja tai, kad ši byla nesusijusi su viešuoju interesu, todėl, galiojant rungimosi principui (CPK 12 straipsnis), aplinkybes, susijusias su galimu povedybinės sutarties prieštaravimu imperatyviosioms teisės normoms, turėjo įrodyti ieškovė, tačiau to ji nepadarė (CPK 177, 178 straipsniai, 179 straipsnio 1 dalis).
4. Šiaulių apygardos teismas 2016 m. gruodžio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-1091-440/2016 jau pasisakė, jog povedybinė sutartis nėra akivaizdžiai niekinė.
5. Ieškovės reiškiami reikalavimai ir nepagrįsti kaltinimai dėl svetimo turto pasisavinimo atsakovui S. V. kildinami išimtinai iš 2016 m. balandžio 22 d. pasirašyto paprastojo neprotestuotino vekselio. Povedybinė sutartis sudaryta 2010 m. vasario 2 d. (viešuose registruose išviešinta 2010 m. vasario 3 d.). Abu šiuos atitinkamas civilines teises ir pareigas sukuriančius sandorius skiria daugiau nei 6 metų terminas. Povedybinės sutarties sudarymo metu ieškovė ne tik nebuvo UAB „CCM Baltic“ kreditorė, bet ir apskritai nebuvo turėjusi jokių sutartinių santykių su UAB „CCM Baltic“. Povedybinė sutartis buvo sudaryta vieninteliu tikslu – nustatyti sutuoktinių turto teisinį režimą.
6. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės registrų įstatymo 15 straipsnio 1 dalį registrų duomenys yra vieši ir gali būti teikiami registro duomenų gavėjams. Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 1284 patvirtintų Vedybų sutarčių registro nuostatų 7 punkte nustatyta, kad Vedybų sutarčių registras yra viešas, kiekvienas asmuo gali susipažinti su registro duomenimis teisės aktų nustatyta tvarka. Ieškovės vadovas, kaip vekselio pasirašymu su atsakovu S. V. suinteresuotas asmuo, galėjo ne tik pateikti ją tenkinantį vekselio šabloną, bet prieš šio vekselio pasirašymą gauti duomenų subjekto – atsakovo rašytinį sutikimą gauti registro duomenis, leisiančius ieškovei išsamiai ir nuodugniai įvertinti šio sandorio riziką, kas ieškovės vadovui buvo privaloma, atsižvelgiant į juridinių asmenų vadovams taikomus didesnio rūpestingumo ir atsargumo standartus.
7. Teismai ištyrė visus įrodymus, tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir nepažeidė teismo pareigos tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą. Jeigu teismo sprendime nėra atsakyta į kai kuriuos ieškinio, skundo ar kito procesinio dokumento argumentus, tai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad toks sprendimas yra nepagrįstas ar (ir) neteisėtas.
31. Trečiasis asmuo E. N. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Įstatymų leidėjas nėra nustatęs pareigos į vedybų sutarties sudarymo procesą įtraukti kreditorius. Notaras, kaip valstybės įgaliotas asmuo, esant bent kokių abejonių dėl sutarties teisėtumo, būtų atsisakęs tvirtinti ginčijamą sutartį (Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 40 straipsnio 1 dalis). Atsakovai, sudarydami ginčijamą sutartį, neperleido jokio konkretaus turto ir nepablogino savo buvusios turtinės padėties, nėra įrodymų, kad atsakovas, sudaręs sutartį, tapo nemokus, suteikė pirmenybę kuriam nors kreditoriui, gerokai sumažino turtą ar jo vertę ar kitaip pažeidė ieškovės teises, dėl ko ši visiškai ar iš dalies prarado galimybę patenkinti reikalavimus.
2. Ieškovės reikalavimas atsakovui atsirado praėjus net šešeriems metams po ginčijamos sutarties patvirtinimo, todėl notaras negalėjo numatyti ieškovės nurodomų atsakovų neteisėtų veiksmų. Ginčijamos sutarties tvirtinimo metu nebuvo nustatyta jokių faktinių aplinkybių, trukdančių notarui tvirtinti sutartį, o pati sutartis atitinka sutarčių formos ir turinio reikalavimus, sudaryta vadovaujantis įstatymais, geros moralės, teisingumo ir sąžiningumo principais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl kreditoriaus teisės ginčyti skolininko sudarytą povedybinę sutartį

32. Įstatymas vedybų sutartį apibrėžia kaip sutuoktinių susitarimą, nustatantį jų turtines teises ir pareigas santuokos metu, taip pat po santuokos nutraukimo ar gyvenant skyrium (separacija) (CK 3.101 straipsnis). Ši apibrėžtis įrodo, kad įstatymų leidėjas vedybų sutartį priskyrė prie civilinių sutarčių, tai reiškia, kad vedybų sutarčiai taikomos bendrosios sutarčių teisės nuostatos (CK 6.154–6.161 straipsniai), taip pat sutarčių sudarymo ir aiškinimo taisyklės (CK 6.162–6.188, 6.193–6.195 straipsniai), sutarčių formos ir turinio reikalavimai (CK 6.192, 6.196–6.199 straipsniai), bendrieji sandorių negaliojimo pagrindai (CK 1.78–1.96 straipsniai), sutarčių pabaigos nuostatos (CK 6.217–6.228 straipsniai) bei kitos teisės normos, taikytinos civilinėms sutartims tiek, kiek kitaip nenustatyta CK trečiojoje knygoje.
33. Sutuoktinių teisė sudaryti vedybų (povedybinę) sutartį ir joje nustatyti sutuoktinių turto režimą (statusą) yra įtvirtinta Civilinio kodekso trečiosios knygos III dalies trečiojo skirsnio normose. Sutarties laisvės principas suponuoja, kad sutuoktiniai laisva valia gali nustatyti sutuoktinių turto režimą (statusą), tačiau negali (neturi teisės) savo susitarimu pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo (CK 6.157 straipsnis), nepaisyti pareigos sutartiniuose santykiuose elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnis) bei ignoruoti įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarties) privalomumą, nustatyti gerai moralei arba viešajai tvarkai prieštaraujančias sutarties sąlygas (CK 3.83 straipsnio 2 dalis, 3.101 straipsnio 1 dalies 1 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-185-415/2016, 14 punktas).
34. Kadangi vedybų sutarčiai, kaip ir visoms sutartims, galioja bei taikomas sutarties laisvės principas (CK 6.156 straipsnis), tai sudaryti vedybų sutartį yra besituokiančių ar susituokusių asmenų teisė, bet ne pareiga. Priklausomai nuo to, kada ši teisė yra įgyvendinama, vedybų sutartys būna ikivedybinės (sudaromos iki santuokos įregistravimo) arba povedybinės (sudaromos bet kuriuo metu po santuokos įregistravimo). Taigi vedybų sutarties pagrindinis tikslas yra turto (tiek esamo, tiek įgyjamo ateityje) teisinio režimo nustatymas. Vedybų sutartis įgalina susitarti, kad: 1) turtas, įgytas tiek iki santuokos, tiek gyvenant susituokus, yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė; 2) turtas, kiekvieno sutuoktinio įgytas iki santuokos ir esantis jų asmenine nuosavybe, po santuokos įregistravimo tampa jų bendrąja jungtine nuosavybe; 3) turtas, įgytas susituokus, yra bendroji dalinė sutuoktinių nuosavybė. Vedybų sutartyje gali būti nustatyta, kad viena iš nurodytų turto teisinio režimo rūšių bus taikoma visam turtui arba tik tam tikrai jo daliai ar tik konkretiems daiktams. Vedybų sutartimi šalys gali susitarti dėl sąlygų, reglamentuojančių prievolinius santykius.
35. Vedybų sutartis negali būti sudaroma siekiant išvengti atsakomybės pagal turtines prievoles. Kreditorius, ginčydamas vedybų sutartį, privalo įrodyti, kaip sudaryta vedybų sutartis pažeidė jo teises. Pavyzdžiui, kasacine tvarka nagrinėtoje civilinėje byloje kasacinis teismas konstatavo, kad sutuoktinių povedybinės sutarties sąlyga, jog jų pajamos, gautos iš darbo ir intelektinės veiklos, pensijos, pašalpos ir kitokios išmokos, yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, nepažeidė kreditoriaus interesų atgauti skolą, atsiradusią iki povedybinės sutarties sudarymo, nes vien sutuoktinių turto režimo nustatymas povedybinėje sutartyje savaime nepaneigia kreditoriaus išieškojimo teisės pagal sutuoktinių prievolę, atsiradusią iki povedybinės sutarties sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2006).
36. Jeigu vedybine sutartimi pažeidžiami trečiųjų asmenų (pvz., kreditorių) teisėti interesai, jų teisės ginamos taikant sandorių negaliojimo institutą. Pavyzdžiui, kreditorių teisės galėtų būti laikomos pažeistomis, jei, siekiant išvengti vieno iš sutuoktinių asmeninių prievolių vykdymo, būtų sudaryta povedybinė sutartis, į ją įtraukiant sąlygą dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės (bendro turto, įgyto iki povedybinės sutarties sudarymo) padalijimo, pagal kurią sutuoktiniui – skolininkui nepagrįstai atitektų mažesnė bendro turto dalis, kurios nepakaktų jo asmeninėms prievolėms įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-185-415/2016, 15 punktas).
37. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. CK 1.78 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ieškinį dėl nuginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu gali pareikšti tik įstatymų nurodyti asmenys. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo. Taip CK 1.78 straipsnis įtvirtina sandorio uždarumo principą, reiškiantį, kad sandoris (sutartis) sukuria teises ir pareigas jį sudariusiems asmenims ir, išskyrus įstatyme įtvirtintas išimtis, nesukuria teisių ir pareigų tretiesiems asmenims (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2014).
38. Suinteresuotumas – tai savarankiškas teisinis interesas ir poreikis jį ginti. Teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą dėl to, jog būtų apginta jo subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl aptariamų proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo, be kita ko, yra konstatavęs, kad pagal CPK 2 ir 5 straipsnius teisminė gynyba taikoma tiems asmenims, kurie įrodo, jog jų teisės ir (ar) teisėti interesai pažeidžiami. Tačiau jeigu jie neįrodo, kad turi teisę ar teisėtą interesą dėl ginčo dalyko, tai ieškinys gali būti atmetamas taikant CPK 5 straipsnį dėl to, kad pareikštas netinkamo ieškovo – asmens, kuris neįrodė, jog jam priklauso teisė, kad jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad jis turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-556/2011 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
39. CK 6.227 straipsnyje nustatyta, kad teisę pareikšti ieškinį dėl absoliutaus sutarties negaliojimo turi visi asmenys, kurių teises ar teisėtus interesus tokia sutartis pažeidė, o teisę pareikšti ieškinį dėl santykinio sutarties negaliojimo turi sąžininga sutarties šalis, kuri nukentėjo dėl sutarties sudarymo, arba trečiasis asmuo, kurio naudai sutartis buvo sudaryta, ar asmuo, kurio teises arba teisėtus interesus ta sutartis pažeidė. Ieškovė nėra ginčijamos sutarties šalis, o savo teisinį suinteresuotumą grindžia tuo, kad atsakovų sudaryta povedybine sutartimi buvo iš anksto sudarytos sąlygos, jog būtų išvengta turtinių prievolių būsimiems kreditoriams įvykdymo, todėl, ieškovės manymu, toks sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 straipsnio 1 dalis; 3.105 straipsnio 1 punktas).
40. CK 1.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Sandorio turinys geros moralės požiūriu vertintinas pagal moralės vertybių (gėrio ir blogio, sąžiningumo ir nesąžiningumo) sampratą. Kasacinio teismo praktikoje išaiškintas šios teisės normos turinys: įstatyme neatskleistas formuluotės „viešoji tvarka“ ar „gera moralė“ turinys; jis yra įvairialypis ir sietinas ne tik su atliekamais veiksmais, bet ir su tikslais bei veiksmų pasekmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2006). Nagrinėjant civilines bylas dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pagal CK 1.81 straipsnį, sutarties šalių ketinimai iš tiesų turi labai svarbią reikšmę. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, remiantis CK 1.81 straipsniu, turi būti įrodyta, kad pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo skirtas tikslui, priešingam viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekti. Tokius šalių ketinimus, jeigu jie nėra akivaizdūs, privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2014; 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-689-695/2015). Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad tokių aplinkybių ieškovė neįrodė.
41. Teisėjų kolegija pažymi, kad tam, jog nutarties 40 punkte nurodyti kasacinio teismo išaiškinimai būtų aktualūs nagrinėjamoje byloje, visų pirma turi būti nustatytas ieškovės teisinis interesas ir poreikis jį ginti. Sandoris yra vienas iš asmenų civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindų (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Kaip nurodyta šios nutarties 37 punkte, sandoris (sutartis) sukuria teises ir pareigas jį sudariusiems asmenims ir, išskyrus įstatyme įtvirtintas išimtis, nesukuria teisių ir pareigų tretiesiems asmenims. Asmuo, kuris kreipiasi į teismą dėl sandorio nuginčijimo, privalo įrodyti, kokie jo teisėti interesai, egzistavę sandorio sudarymo metu, buvo pažeisti ginčijamu sandoriu. Nagrinėjamos bylos atveju ieškovė, teigdama, kad ginčijama sutartis buvo sudaryta turint tikslą išvengti prievolių kreditoriams įvykdymo, turėjo pareigą įrodyti, kokias galiojančias prievoles jai turėjo atsakovai, sudarydami povedybinę sutartį. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad povedybinės sutarties sudarymo metu (2010 m. vasario 2 d.) atsakovų ir ieškovės jokie prievoliniai santykiai nesiejo, galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą S. V. ieškovė įgijo tik nuo 2016 m. balandžio 22 d. (nutarties 12 punktas). Teismų nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad ginčijamos povedybinės sutarties sudarymo metu jokie ieškovės teisėti interesai nebuvo ir negalėjo būti pažeisti, todėl ieškovės reikalavimai atmesti pagrįstai.
42. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apeliacinės instancijos teismo nutartį, konstatuoja, kad ją naikinti remiantis kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

43. Atsakovai prašo priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau nepridėjo turėtas išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl jų prašymas netenkintinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
44. Kasaciniame teisme patirta 13,75 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. pažyma). Netenkinant kasacinio skundo šių išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš ieškovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės UAB „Adista“ (į. k. 302903990) valstybei 13,75 Eur (trylika Eur 75 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Danguolė Bublienė

                                                                      Gražina Davidonienė

                                                                      Rimvydas Norkus