Administracinė byla Nr. eA-287-502/2022
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03727-2020-6
Procesinio sprendimo kategorija 41
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. rugpjūčio 24 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „ARV-Auto“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „ARV-Auto“ skundą atsakovui Kvalifikacijų ir profesinio mokymo plėtros centrui dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „ARV-Auto“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2020 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. 21R-849(AG-786/04-2020) (toliau – ir Komisijos Sprendimas) dalį, kuria pareiškėjo skundas atmestas, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir panaikinti Kvalifikacijų ir profesinio mokymo plėtros centro (toliau – atsakovas, KPMPC) 2020 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. V7-415 „Dėl neformaliojo profesinio mokymo programos teikimo“ (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas paaiškino, kad užsiima vairavimo mokymo paslaugų teikimu pagal formaliąsias ir neformaliąsias profesinio mokymo programas. Šios paslaugos apima ne tik mokymą (neformalų mokymą) vairavimo teisei įgyti, bet ir vairuotojų kvalifikacijų suteikimo mokymą pagal valstybės Studijų, mokymo programų ir kvalifikacijų registre registruotas formaliąsias mokymo programas. Pareiškėjas 2020 m. gegužės 13 d. ir 2020 m. gegužės 14 d. pateikė atsakovui dvi paraiškas dėl mokymo programų vertinimo: Krovininio automobilio vairuotojo kompetencijų periodinio tobulinimo programos paraišką ir Autobuso vairuotojo kompetencijų periodinio tobulinimo neformaliojo profesinio mokymo programos paraišką (toliau kartu – ir Programos). Pareiškėjas prašė atlikti Programų vertinimą ir pagal Profesinio mokymo programų rengimo ir registravimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministro 2018 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. V-925 (toliau – ir Programų rengimo tvarkos aprašas), numatytus kriterijus, priimti vieną iš Programų rengimo tvarkos apraše numatytą sprendimą. Pareiškėjas siekė, jog Programos būtų teikiamos registruoti Studijų, mokymo programų ir kvalifikacijų registro tvarkytojui, t. y. Švietimo informacinių technologijų centrui. KPMPC, išnagrinėjęs pareiškėjo pateiktas Programų paraiškas, 2020 m. birželio 8 d. priėmė sprendimą Nr. V7-269, kuriame nurodė, kad Programos nebus teikiamos registruoti, tačiau nenurodė jokios informacijos apie Programų vertinimo eigą, rezultatus, nustatytus Programų trūkumus. Pareiškėjas minėtą atsakovo sprendimą apgundė Komisijai, po to atsakovas pateikė užpildytas neformaliojo profesinio mokymo programų vertinimo formas, kuriose buvo įvardinti Programų trūkumai. Pareiškėjas, atsižvelgęs į nurodytus trūkumus ir juos ištaisęs, 2020 m. rugpjūčio 3 d. pateikė atsakovui naujos redakcijos Programas. KPMPC 2020 m. rugsėjo 11 d. priėmė Sprendimą, kuriame vėl nepateikė informacijos apie Programų trūkumus, o nurodė tik bendro pobūdžio reglamentavimą dėl teikiamų vertinti programų turinio. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, kreipėsi į Komisiją, kuri 2020 m. spalio 28 d. Komisijos Sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
3. Pareiškėjo teigimu, kad atsakovo ir Komisijos sprendimai neteisėti, nepagrįsti, atsakovo Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų.
4. Pareiškėjas nesutiko su Komisijos išvada, jog vairuotojų profesinis mokymas gali būti vykdomas tik pagal formaliąsias profesinio mokymo programas. Profesinis mokymas yra vykdomas ir pagal formaliąsias, ir pagal ne formaliąsias programas. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2011 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. 3-79 „Dėl C1, C1E, C, CE, D1, D1E, D, DE kategorijų motorinių transporto priemonių vairuotojų mokymo pradinei kvalifikacijai įgyti ir vairuotojų periodinio profesinio mokymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintame C1, C1E, C, CE, D1, D1E, D, DE kategorijų motorinių transporto priemonių vairuotojų mokymo pradinei kvalifikacijai įgyti ir vairuotojų periodinio profesinio mokymo tvarkos apraše (toliau – ir Periodinio profesinio mokymo tvarkos aprašas) išdėstyti reikalavimai, kuriuos turi atitikti mokymo įstaigos, norinčios vykdyti vairuotojų profesinį mokymą, tačiau tai, kad vairuotojų profesinį mokymą vykdančioms mokymo įstaigoms keliami aukštesni reikalavimai, jokiu būdu nereiškia, kad vairuotojų profesinis mokymas negali būti vykdomas pagal neformaliojo profesinio mokymo programas. Pareiškėjas yra mokymo įstaiga, turi formaliojo profesinio mokymo licenciją, kurios pagrindu buvo paruoštos ir teiktos vertinti neformaliojo profesinio mokymo Programos. Todėl pareiškėjas atitinka visus teisės aktų keliamus reikalavimus, o jo mokymus baigusiems asmenims turėtų būti išduodami nustatyti profesinio mokymo pažymėjimai. Tokie kvalifikacijos periodinį tobulinimą patvirtinantys pažymėjimai atitiks ir C1, C1E, C, CE, D1, D1E, D, DE kategorijų motorinių transporto priemonių vairuotojų mokymo pradinei profesinei kvalifikacijai įgyti keliamus reikalavimus ir galės būti teikiami valstybės įmonei (toliau – ir VĮ) „Regitra“, kad būtų įrašomi į vairuotojų pažymėjimą.
5. Pareiškėjas teigė, kad Komisija rėmėsi panaikintu teisės aktu, kuriame buvo nurodyta, jog teikiamos registruoti nustatyta tvarka patvirtintos tik formaliojo profesinio mokymo programos. Naujos redakcijos Studijų, mokymo programų ir kvalifikacijų registro objektų registravimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2015 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. V-1335, 2 punkte įtvirtinta, jog jis taikomas teikiant registruoti ir neformaliojo profesinio mokymo programas. Pagal šio tvarkos aprašo nuostatas, KPMPC taip pat numatytas kaip vienas iš Programų ir kvalifikacijų registro duomenų tiekėjų. Todėl atsakovui suteikti įgaliojimai teikti registruoti ne tik formaliojo, bet ir neformaliojo profesinio mokymo programas, kurias ir teikė registruoti pareiškėjas.
6. Pareiškėjo teigimu, Sprendimas neatitinka VAĮ nuostatų, nes Programas atmetė nesant tam teisinio pagrindo, nenurodė jokių konkrečių Programų trūkumų. Sprendimas yra nemotyvuotas, grindžiamas bendro pobūdžio teiginiais ir teisiniu reglamentavimu. Iš Programų vertinimo formų matyti, kad Programos turėjo būti taisomos tik dėl vieno kriterijaus, todėl atsakovas turėjo grąžinti Programas tobulinti, o ne atmesti jas. Programos galėjo būti atmestos dėl planuojamų teisinio reglamentavimo pokyčių, tačiau tokia aplinkybė neriboja pareiškėjo teisės teikti paraiškas dėl Programų įvertinimo ir registravimo.
7. Atsakovas KPMPC atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
8. Atsakovas nurodė, kad šiuo metu į Studijų, mokymo programų ir kvalifikacijų registrą yra įtraukta 13 profesinio mokymo programų (10 dalykinių ir 3 modulinės), šių programų kodai yra įtraukti į VĮ „Regitra“ informacinę sistemą ir VĮ „Regitra“ pripažįsta formaliojo profesinio mokymo išduotus baigimo pažymėjimus. Tokios programos sudaro galimybes vairuotojams įgyti visas jų darbui reikiamas kompetencijas, šias kompetencijas tobulinti. Mokymą vykdanti mokymo įstaiga privalo turėti Formaliojo profesinio mokymo licencijavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 29 d. nutarimu Nr. 822 (redakcija, galiojusi nuo 2019 m. birželio 21 d. iki 2020 m. spalio 19 d.) (toliau – ir Licencijavimo taisyklės), nustatyta tvarka išduotą licenciją, o įstaigos materialieji ir metodiniai ištekliai turi atitikti Licencijavimo taisyklėse nustatytus reikalavimus. Licencijos išduodamos vykdyti tik formalųjį profesinį mokymą, neformaliojo profesinio mokymo programai vykdyti licencija neišduodama. Neformaliojo profesinio mokymo programų tiekėjai nėra licencijuojami, o tokių programų įgyvendinimas nėra kontroliuojamas valstybės institucijų, už šių programų kokybę atsakingi patys jų tiekėjai. Todėl pagal teisės aktų, reglamentuojančių vairuotojų mokymą, nuostatas, vairuotojų mokymą gali vykdyti tik vairavimo mokykla, kuriai tokia teisė yra suteikta, priešingu atveju, tokia veikla būtų neteisėta. Pagal Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatymą, neformalusis profesinis mokymas vykdomas pagal neformaliojo profesinio mokymo programas, kurias pabaigus suteikiama kompetencija (kompetencijos), kuri (kurios) gali būti pripažįstamos kaip įgyta kvalifikacija ar jos dalis. Jeigu pareiškėjo teikiamos neformaliojo profesinio mokymo programos būtų užregistruotos, jas baigę asmenys papildomai turėtų formalizuotis įgytas (patobulintas) kompetencijas pagal formalias kelių transporto priemonių kroviniams ir (arba) keleiviams vežti vairuotojų periodinio profesinio mokymo programas, registruotas valstybės Studijų, mokymo programų ir kvalifikacijų registre, nes šiuo metu VĮ „Registra“ pripažįsta tik formaliojo profesinio mokymo išduotus baigimo pažymėjimus. Be to, asmuo, pabaigęs mokymus pagal pareiškėjo teikiamas neformaliojo profesinio mokymo programas, patirtų papildomas išlaidas (formalizavimo ar pripažinimo procedūroms) ir laiko sąnaudas. Tokia situacija nesuderinama su teisėtais lūkesčių ir (ar) sąžiningumo principais.
II.
9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. balandžio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
10. Teismas nustatė, kad 2020 m. gegužės 13 d. pareiškėjas į KPMPC kreipėsi su Neformaliojo profesinio mokymo programos paraiška dėl Krovininio automobilio vairuotojo kompetencijų periodinio tobulinimo programos vertinimo. 2020 m. gegužės 14 d. pareiškėjas į KPMPC kreipėsi su Neformaliojo profesinio mokymo programos paraiška dėl Autobuso vairuotojo kompetencijų periodinio tobulinimo programos vertinimo. 2020 m. birželio 8 d. KPMPC priėmė sprendimą „Dėl Krovininio automobilio vairuotojo kompetencijų periodinio tobulinimo ir Autobuso vairuotojo kompetencijų periodinio tobulinimo neformaliojo profesinio mokymo programų“ Nr. V7-269, kuriame nurodė, kad Programos nebus teikiamos registruoti. Pareiškėjas 2020 m. rugpjūčio 3 d. KPMPC pateikė naujos redakcijos Krovininio automobilio vairuotojo periodinio kompetencijų tobulinimo ir Autobuso vairuotojo kompetencijų periodinio tobulinimo neformaliojo profesinio mokymo programas vertinimui. 2020 m. rugpjūčio 7 d. Komisija sprendimu Nr. 21R-644(AG-551/06-2020) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, panaikino 2020 m. birželio 8 d. KPMPC sprendimą „Dėl Krovininio automobilio vairuotojo kompetencijų periodinio tobulinimo ir Autobuso vairuotojo kompetencijų periodinio tobulinimo neformaliojo profesinio mokymo programų“ Nr. V7-269, įpareigojo KPMPC pateikti pareiškėjui motyvuotą sprendimą, atitinkantį teisės aktų reikalavimus. Kitą skundo dalį Komisija atmetė. 2020 m. rugsėjo 4 d. buvo surašyta Autobuso vairuotojo kompetencijų periodinio tobulinimo neformaliojo profesinio mokymo programos vertinimo forma Nr. NP2-98 ir Krovininio automobilio vairuotojo kompetencijų periodinio tobulinimo neformaliojo profesinio mokymo programos vertinimo forma Nr. NP2-99. KPMPC 2020 m. rugsėjo 11 d. priėmė sprendimą „Dėl neformaliojo profesinio mokymo programos teikimo“ Nr. V7-415 atmesti programas, kuriame nurodė, jog atlikus Programų vertinimą priimta išvada jas atmesti, nes pagal vertinimo kriterijus jos buvo įvertintos neigiamai. Vairuotojų periodinio profesinio mokymo programų mokymo turinį nustato teisės aktai ir jis įgyvendinamas pagal formaliojo profesinio mokymo programas, įregistruotas valstybės Studijų, mokymo programų ir kvalifikacijų registre.
11. Teismas nurodė, kad pareiškėjas 2020 m. spalio 1 d. su skundu kreipėsi į Komisiją, prašydamas panaikinti KPMPC sprendimą ir patvirtinti pareiškėjo 2020 m. rugpjūčio 3 d. pateiktas neformaliojo profesinio mokymo programas. Komisija Sprendimu pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo patvirtinti 2020 m. rugpjūčio 3 d. pateiktas neformaliojo profesinio mokymo programas „Krovininio automobilio vairuotojo kompetencijų periodinis tobulinimas“ ir „Autobuso vairuotojo kompetencijų periodinis tobulinimas“ nutraukė, likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Komisijos Sprendime nurodyta, kad pagal Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą, bylos dalis dėl reikalavimo patvirtinti neformaliojo profesinio mokymo programas, nepriskirtina Komisijos kompetencijai. Komisija konstatavo, kad KPMPC nesuteikta teisė priimti teigiamą sprendimą ir patvirtinti pateiktas pareiškėjo neformaliojo profesinio mokymo programas. Tai pat Komisijos Sprendime konstatuota, kad Sprendimas nėra pakankamai motyvuotas, tačiau tai nėra esminis trūkumas, nes teisės aktai nesuteikia galimybės KPMPC patvirtinti programas. Jų tvirtinimas negalimas, nes vairuotojų pradinį ir periodinį mokymą galima vykdyti tik pagal formaliojo profesinio mokymo programas.
12. Teismas aptarė Programų rengimo tvarkos aprašo 35 punkto nuostatas ir pažymėjo, kad Sprendime, 2020 m. rugsėjo 4 d. Autobuso vairuotojo kompetencijų periodinio tobulinimo neformaliojo profesinio mokymo programos vertinimo formoje Nr. NP2-98 ir Krovininio automobilio vairuotojo kompetencijų periodinio tobulinimo neformaliojo profesinio mokymo programos vertinimo formoje Nr. NP2-99 nurodyta, kad Programų vertinimo išvada – programas atmesti. Tokį sprendimą atsakovas turėjo kompetenciją priimti (Programų rengimo tvarkos aprašo 35.3 p.). Atmetimo motyvas – kad vairuotojų pradinis ir periodinis profesinis mokymas įgyvendinamas pagal formaliojo profesinio mokymo programas, įregistruotas valstybės Studijų, mokymo programų ir kvalifikacijų registre, o pareiškėjas vertinimui pateikė neformaliojo profesinio mokymo programas.
13. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius, kad vairuotojų pradinį ir periodinį profesinį mokymą galima įgyvendinti tiek pagal formaliojo, tiek pagal neformaliojo profesinio mokymo programas, įregistruotas valstybės Studijų, mokymo programų ir kvalifikacijų registre. Teismas aptarė Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatymo 2 straipsnio nuostatas dėl formaliojo ir neformaliojo profesinio mokymo bei Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 11 punkto bei Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 22 straipsnio 6 dalies nuostatas.
14. Teismas pažymėjo, kad Periodinio profesinio mokymo tvarkos aprašo 5 punkte pateiktas mokymo įstaigos apibrėžimas, pagal kurį mokymo įstaiga – tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas juridinis asmuo, turintis Formaliojo profesinio mokymo licencijavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 29 d. nutarimu Nr. 822, nustatyta tvarka išduotą licenciją mokyti asmenis pagal kelių transporto priemonių kroviniams ir (arba) keleiviams vežti vairuotojų pradinės profesinės kvalifikacijos įgijimo ir (arba) transporto priemonių kroviniams ir (arba) keleiviams vežti vairuotojų periodinio profesinio mokymo programas bei teisę išduoti transporto priemonių kroviniams ir (arba) keleiviams vežti kvalifikacijos ir (arba) kroviniams ir (arba) keleiviams vežti vairuotojų profesinės kvalifikacijos periodinio tobulinimo pažymėjimus. Vairuotojo profesinės kvalifikacijos periodinio tobulinimo pažymėjimas – tai dokumentas, išduodamas asmenims, baigusiems kelių transporto priemonių kroviniams ir (arba) keleiviams vežti vairuotojų periodinio profesinio mokymo programas, registruotas valstybės Studijų, mokymo programų ir kvalifikacijų registre, suteikiantis vairuotojo periodinio profesinio mokymo kvalifikaciją kroviniams ir (arba) keleiviams vežti. C1, C1E, C, CE, D1, D1E, D, DE kategorijų motorinių transporto priemonių vairuotojų mokymo pradinei kvalifikacijai įgyti ir vairuotojų periodinio profesinio mokymo tvarkos aprašo 17 punkte nustatyta, kad Pažymėjimus, patvirtinančius pradinę profesinę kvalifikaciją arba periodinį profesinį mokymą, vairuotojai pateikia VĮ „Regitra“. VĮ „Regitra“, vadovaudamasi Motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 1V-328, ir atsižvelgdama į šio tvarkos aprašo 30 punkto nuostatas, į vairuotojų pažymėjimus įrašo Europos Bendrijos kodą (95) ir datą, iki kurios galioja kvalifikacija. Licencijavimo taisyklių 1 punkte nustatyta, kad Formaliojo profesinio mokymo licencijavimo taisyklėse nustatoma formaliojo profesinio mokymo licencijos Profesinio mokymo įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims išdavimo, papildymo, patikslinimo, dokumentų nagrinėjimo, atsisakymo licencijas išduoti, jų galiojimo sustabdymo, galiojimo sustabdymo panaikinimo ir galiojimo panaikinimo, licencijuojamos veiklos sąlygų laikymosi ir licencijuojamos veiklos sąlygų laikymosi priežiūros, informacijos viešinimo tvarka.
15. Teismas sprendė, kad teisės aktuose formaliojo ir neformaliojo mokymo išskyrimas yra tikslinis. Ginčui aktuali mokymo sritis turi specialiai jai keliamus tikslus (užtikrinti saugumą keliuose), todėl mokymui keliami specialūs reikalavimai. Teismas konstatavo, kad registruoti į registrą galima formaliojo mokymo programą, kurią baigus bus išduotas atitinkamas pažymėjimas, pagal kurį VĮ „Regitra“ išduos atitinkamus vairuotojų pažymėjimus. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas vertinimui pateikė neformaliojo mokymo programas. Todėl atsakovas pagrįstai jas atmetė.
16. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde teisingai nurodo, kad Komisijos sprendime remiamasi Studijų, mokymo programų ir kvalifikacijų registro objektų registravimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2010 m. spalio 29 d. įsakymu „Dėl studijų, mokymo programų ir kvalifikacijų registro objektų registravimo tvarkos aprašo tvirtinimo“ Nr. V-1913, kuris nebegalioja. Pareiškėja prašo remtis Studijų, mokymo programų ir kvalifikacijų registro objektų registravimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2015 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. V-1335. Tačiau ir šis aprašas jau pakeistas ir galioja Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2018 m. gruodžio 20 d. įsakymu „Dėl švietimo ir mokslo ministro 2015 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. V-1335 „Dėl studijų, mokymo programų ir kvalifikacijų registro objektų registravimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtinta Studijų, mokymo programų ir kvalifikacijų registro objektų registravimo tvarkos aprašo redakcija.
17. Teismas vertino, kad nors Studijų, mokymo programų ir kvalifikacijų registro objektų registravimo tvarkos aprašas leidžia registruoti neformaliojo mokymo programas, tačiau šioje konkrečioje mokymo srityje mokymui keliami specialūs reikalavimai, t. y. vairuotojo pažymėjimai gali būti išduodami tik baigus formaliojo mokymo programą.
18. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad pakanka, jog mokymo įstaiga turi licenciją (pareiškėjas ją turi), mokytis galima ir pagal neformaliojo mokymo programą. Sistemiškai aiškinant teisės aktų nuostatas ir atsižvelgiant į tikslą, kurio siekiama teisės aktais, į formaliojo ir neformaliojo mokymo tikslus, paskirtį ir esmę, darytina išvada, kad reikalavimas keliamas ir mokymo programai, ir mokymo įstaigai (turi turėti ir licenciją, ir mokymo programa turi būti formaliojo mokymo).
19. Teismas atmeta pareiškėjo argumentus, kad atsakovas turėjo duoti laiko pataisyti Programas, nes nustatyti trūkumai yra esminiai, o ne formalūs (Programos neformaliojo mokymo, o turi būti formaliojo, Programas baigus nebus galima gauti vairuotojų pažymėjimų VĮ „Regitra“).
20. Teismas sutiko su Komisija, kad Sprendimo motyvacija kritikuotina, tačiau jis pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis, nurodytas Sprendimo teisinis pagrindas bei pagrindiniai motyvai, padarytos išvados teisingos, t. y. nėra pagrindo teigti, kad pastarosios turėtų būti panaikintos kaip neteisėtos. Atsakovas pagal kompetenciją priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, o naikinti iš esmės teisingą sprendimą nėra nei teisinio, nei loginio pagrindo. Teismas atsakovo Sprendimą ir Komisijos Sprendimą vertino kaip pagrįstus bei teisėtus, pagrindų juos panaikinti nenustatė.
III.
21. Pareiškėjas UAB ,,ARV-Auto“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.
22. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvadomis, kad registruoti į registrą galima formaliojo mokymo programą, kurią baigus bus išduotas atitinkamas pažymėjimas, pagal kurį VĮ „Regitra“ išduos atitinkamus vairuotojų pažymėjimus ir šioje konkrečioje mokymo srityje mokymui keliami specialūs reikalavimai, t. y. vairuotojo pažymėjimai gali būti išduodami tik baigus formaliojo mokymo programą.
23. Pareiškėjas teigia, kad Profesinio mokymo įstatymo 13 straipsnio 1 dalis numato, jog profesinis mokymas yra vykdomas tiek pagal formaliąsias tiek ir pagal neformaliąsias mokymo programas. Nei Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas, nei Periodinio profesinio mokymo tvarkos aprašas neišskiria, jog profesinis vairuotojų mokymas gali būti vykdomas tik pagal formaliojo mokymo programas. Minėtu tvarkos aprašu keliamas tik reikalavimas, jog profesinio mokymo programos (kurios gali būti tiek formalios, tiek neformalios) būtų įregistruotos Studijų, mokymo programų ir kvalifikacijų registre. Šiame teisės akte taip pat yra išdėstyti reikalavimai, kuriuos turi atitikti mokymo įstaigos, norinčios vykdyti vairuotojų profesinį mokymą: pvz., šio tvarkos aprašo 5 punkte yra nurodyta, kad mokymo įstaiga privalo turėti nustatyta tvarka išduotą licenciją, o 16 punkte – kad mokymo įstaigos, jų turimi materialieji ir metodiniai ištekliai, teorinio ir praktinio mokymo vietos, profesijos mokytojai turi atitikti Formaliojo profesinio mokymo licencijavimo taisyklėse nustatytus reikalavimus. Periodinio profesinio mokymo tvarkos apraše taip pat yra keliami reikalavimai, jog vairuotojų profesinį mokymą vykdančios mokymo įstaigos, turėtų atitinkamos srities licencijas, kurios pagal šiuo metu galiojančią tvarką yra išduodamos tik pagal Formaliojo profesinio mokymo licencijavimo taisykles (kadangi neformalusis profesinis mokymas išvis yra nelicencijuojamas). Tačiau tai, kad vairuotojų profesinį mokymą vykdančioms mokymo įstaigoms keliami aukštesni reikalavimai, jokiu būdu nereiškia, kad vairuotojų profesinis mokymas negali būti vykdomas pagal neformaliojo profesinio mokymo programas. Priešingai, aukščiau aptartas reglamentavimas turi būti aiškinamas ir suprantamas taip, kad neformalųjį profesinį vairuotojų mokymą gali vykdyti tik mokymo įstaiga, turinti atitinkamos srities licenciją, išduotą Formaliojo profesinio mokymo licencijavimo taisyklėse nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas, darydamas priešingas išvadas, be pagrindo per daug plečiamai aiškina vairuotojų profesinį mokymą reglamentuojančius teisės aktus.
24. Pareiškėjas nurodo, kad nors teismas pripažįsta, jog Studijų, mokymo programų ir kvalifikacijų registro objektų registravimo tvarkos aprašas leidžia registruoti neformaliojo mokymo programas, tačiau formaliojo mokymo programų privalomumą ginčo atveju grindžia tuo, jog ši mokymo sritis (vairavimas) turi specialiai jai keliamus tikslus (užtikrinti saugumą keliuose). Tačiau įprastai vairavimo teisė įgyjama pabaigus neformaliojo švietimo kursus, kurių tvarką reglamentuoja Vairuotojų mokymo tvarkos aprašas, patvirtintas Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2014 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 2B-84. Todėl teismo argumentai, jog periodinis profesinis mokymas privalo būti rengiamas tik pagal formaliąsias programas, kadangi vairavimas yra specifinė mokymo sritis, turinti tikslą užtikrinti eismo saugumą, yra nepagrįsti ir prieštarauja vairavimo mokymą reglamentuojančiam teisiniam reguliavimui.
25. Pareiškėjo vertinimu, teismas klaidingai sprendė, jog pareiškėjo tvirtinimui teiktos Programos yra susiję su vairuotojo pažymėjimo arba, kitaip tariant, vairavimo teisės įgijimu. Periodinio profesinio mokymo tvarkos aprašas nustato vairuotojų pradinės profesinės kvalifikacijos įgijimo ir jų periodinio profesinio mokymo sąlygas, tvarką ir programų mokymo turinį. Šio aprašo 13 punkte nurodyta, kad vairuotojai kas penkerius metus turi išklausyti periodinio profesinio mokymo kursus tų valstybių, kuriose jie nuolat gyvena arba dirba, mokymo įstaigose, kurios organizuoja C1, C1E, C, CE, D1, D1E, D, DE kategorijų motorinių transporto priemonių vairuotojų periodinio profesinio mokymo kursus. Pareiškėjas tvirtinimui teikė būtent periodinio mokymo programas, skirtas asmenims jau įgijusiems pradinę profesinę kvalifikaciją ir turintiems tą teisę patvirtinantį vairuotojo pažymėjimą su įrašytu Europos Bendrijos kodu (95). Periodinis kvalifikacijos tobulinimas negali būti prilyginamas pradinės kvalifikacijos įgijimui, todėl teismo argumentai, jog vairuotojo pažymėjimas gali būti išduotas tik pabaigus formaliojo mokymo programą yra nesusiję su ginčo dalyku ir nepaneigia, jog periodinis profesinis mokymas gali būti teikiamas ir pagal neformaliojo mokymo programas. Net vertinant, kad pradinė profesinė kvalifikacija gali būti įgyjama tik formaliojo mokymo būdu (pareiškėjo manymu taip nėra), periodinis profesinis mokymas, jau turint pradinę profesinę kvalifikaciją, gali būti teikiamas ir neformaliųjų mokymų programų pagrindu, kadangi neformaliojo profesinio mokymo esmė ir yra įgyti ar palaikyti / atnaujinti kompetencijas, kurios yra anksčiau įgytos profesinės kvalifikacijos dalis. Dėl nurodytų priežasčių, pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl turėtų būti panaikintas.
26. Atsakovas KPMPC atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
27. Atsakovas nurodo, kad pagal Formaliojo profesinio mokymo licencijavimo taisykles, licencijos išduodamos vykdyti tik formalųjį profesinį mokymą. Neformaliojo profesinio mokymo programai vykdyti licencija neišduodama. Neformaliojo profesinio mokymo teikėjai nėra licencijuojami, neformaliojo profesinio mokymo programų įgyvendinimas nėra kontroliuojamas valstybės institucijų, už neformaliojo profesinio mokymo programų įgyvendinimo kokybę yra atsakingi patys teikėjai. Pagal teisės aktus, vairuotojų mokymą gali vykdyti vairavimo mokykla, t. y. įstaiga ar įmonė, kuriai Lietuvos transporto saugos administracijos direktoriaus nustatyta tvarka yra suteikta teisė vykdyti tam tikros (-ų) kategorijos (-ų) transporto priemonių vairuotojų mokymą. Vairuotojų mokymo vykdymas neturint nustatyta tvarka suteiktos teisės vykdyti šią veiklą yra neteisėtas. Vairuotojo profesinės kvalifikacijos periodinio tobulinimo pažymėjimas – dokumentas, išduodamas asmenims, baigusiems kelių transporto priemonių kroviniams ir (arba) keleiviams vežti vairuotojų periodinio profesinio mokymo programas, registruotas valstybės Studijų, mokymo programų ir kvalifikacijų registre, suteikiantis vairuotojo periodinio profesinio mokymo kvalifikaciją kroviniams ir (arba) keleiviams vežti. Pažymėjimus, patvirtinančius pradinę profesinę kvalifikaciją arba periodinį profesinį mokymą, vairuotojai pateikia VĮ „Regitra“, kuri, vadovaudamasi Motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 1V-328, ir atsižvelgdama į šio tvarkos aprašo 30 punkto nuostatas, į vairuotojų pažymėjimus įrašo Europos Bendrijos kodą (95) ir datą, iki kurios galioja kvalifikacija. VĮ „Regitra“ pripažįsta formaliojo profesinio mokymo išduotus baigimo pažymėjimus, t. y. šių formaliojo profesinio mokymo programų kodai yra įtraukti į VĮ „Regitra“ informacinę sistemą dėl Europos Bendrijos kodo (95) įrašymo į vairuotojo pažymėjimus. Mokyklos informaciją apie mokinius suveda į VĮ „Regitra“ informacinę sistemą. Formaliojo profesinio mokymo programos, pagal kurias vykdomas motorinių transporto priemonių keleiviams ir kroviniams vežti vairuotojų pradinis profesinis mokymas, sudaro galimybes vairuotojams įgyti visas jų darbui reikalingas kompetencijas bei jas periodiškai tobulinti.
28. Atsakovas pažymi, kad Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 22 straipsnio 6 dalis numato, kad C1, C1E, C, CE, Dl, D1E, D, DE kategorijų motorinių transporto priemonių vairuotojai privalo nustatyta tvarka baigti mokymus pradinei profesinei kvalifikacijai įgyti bei periodinius profesinius mokymus. Pagal Profesinio mokymo įstatymą neformalusis profesinis mokymas – profesinis mokymas, vykdomas pagal neformaliojo profesinio mokymo programas, kurias pabaigus suteikiama kompetencija (-os), kuri (-ios) gali būti pripažįstamos kaip įgyta kvalifikacija ar jos dalis. Jei pareiškėjo teikiamos programos būtų užregistruotos kaip neformaliojo profesinio mokymo programos, jas baigę asmenys papildomai turėtų formalizuotis įgytas (ar patobulintas) kompetencijas pagal formalias kelių transporto priemonių kroviniams ir (arba) keleiviams vežti vairuotojų periodinio profesinio mokymo programas, registruotas valstybės Studijų, mokymo programų ir kvalifikacijų registre, suteikiančias vairuotojo periodinio profesinio mokymo kvalifikaciją kroviniams ir (arba) keleiviams vežti, nes VĮ „Regitra“ pripažįsta formaliojo profesinio mokymo išduotus baigimo pažymėjimus, t. y. šių formaliojo profesinio mokymo programų kodai yra įtraukti į VĮ „Regitra“ informacinę sistemą dėl Europos Bendrijos kodo (95) įrašymo į vairuotojų pažymėjimus, o be Europos Bendrijos kodo (95) asmenys negalės vežti krovinių arba keleivių komerciniais tikslais. Asmuo, pabaigęs mokymus pagal neformaliojo profesinio mokymo programą patirtų papildomas išlaidas (formalizavimo / pripažinimo procedūroms) ir papildomas laiko sąnaudas1, o tokia situacija niekaip nesuderinama su teisėtų lūkesčių ir / ar sąžiningumo principais.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
29. Byloje ginčas kilo dėl Kvalifikacijų ir profesinio mokymo plėtros centro 2020 m. rugsėjo 11 d. sprendimo „Dėl neformaliojo profesinio mokymo programos teikimo“ Nr. V7-415. Akte nurodyta, jog atlikus Programų vertinimą priimta išvada jas atmesti, kadangi pagal vertinimo kriterijus jos buvo įvertintos neigiamai, o vairuotojų periodinio profesinio mokymo programų mokymo turinį nustato teisės aktai ir jis įgyvendinamas pagal formaliojo profesinio mokymo programas, įregistruotas valstybės Studijų, mokymo programų ir kvalifikacijų registre.
30. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas skundą, sprendė, kad teisės aktuose formaliojo ir neformaliojo mokymo išskyrimas yra tikslinis. Ginčui aktuali mokymo sritis turi specialiai jai keliamus tikslus (užtikrinti saugumą keliuose), todėl mokymui keliami specialūs reikalavimai.
31. Apeliantas nesutinka su teismo išvadomis, kad registruoti į registrą galima tik formaliojo mokymo programą, t. y. vairuotojo pažymėjimai gali būti išduodami tik baigus formaliojo mokymo programą.
32. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (ABTĮ 142 str. 3 d.). Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
33. Teisėjų kolegija, vertindama Kvalifikacijų ir profesinio mokymo plėtros centro 2020 m. rugsėjo 11 d. sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, visų pirma pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog ginčijamas Sprendimas yra individualus administracinis aktas. Priimdamas skundžiamą Sprendimą atsakovas veikė kaip viešojo administravimo subjektas, todėl privalėjo vadovautis iš gero administravimo principo kylančiais imperatyvais (šis principas įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str. 3 d. nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms) bei tarptautiniuose dokumentuose (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 str. ir kt.)), iš kurių išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje (2014 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. XII-13171 redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d.) buvo numatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2124/2013, 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014). Viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-658/2013). Kaip ne kartą akcentuota LVAT praktikoje, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015, 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520-2294/2012, 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012). Tuo tarpu pareigos nustatyti juridinių faktų visetą nesilaikymas nedera nei su gero administravimo principo, nei su VAĮ 8 straipsnio imperatyvais.
34. Teismų praktikoje nuolat akcentuota, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, tuo atveju, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2359/2012; 2022 m. sausio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-4-502/2022; kt.).
35. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje ginčijamo Sprendimo turinį, konstatuoja, kad Kvalifikacijų ir profesinio mokymo plėtros centro 2020 m. rugsėjo 11 d. sprendimas „Dėl neformaliojo profesinio mokymo programos teikimo“ Nr. V7-415 neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Šiuo atveju ginčijamas Sprendimas nurodytos teisės normos požiūriu surašytas ydingai, nes jame nėra nurodyti Sprendimo teisinis ir faktinis pagrindai bei motyvai. Sprendime nėra pateiktas nustatytų faktinių aplinkybių teisinis vertinimas, iš jo turinio nėra aišku, kodėl pareiškėjo pateiktos programos įvertintos neigiamai, dėl kokių faktinių ar teisinių aplinkybių „priimta išvada Programas atmesti“. Motyvuojant sprendimą atkartotas abstraktus vertinimo formose Nr. NP2-98 ir Nr. NP2-99 naudotas teiginys – „vairuotojų periodinio profesinio mokymo programų mokymo turinys yra nustatytas Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro patvirtintu 2011 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. 3-79 „Dėl C1, C1E, C, CE, D1, D1E, D, DE kategorijų motorinių transporto priemonių vairuotojų mokymo pradinei profesinei kvalifikacijai įgyti ir vairuotojų periodinio profesinio mokymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ ir įgyvendinamas pagal formaliojo profesinio mokymo programas, įregistruotas į valstybės Studijų, mokymo programų ir kvalifikacijų registrą“. Teisėjų kolegijos vertinimu, Sprendimo pagrindimo, motyvacijos trūkumai yra esminiai, dėl kurių pareiškėjas iš esmės negalėjo suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas Sprendimas. Šie trūkumai taip pat neleidžia tinkamai įvertinti Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo ir nagrinėjant pareiškėjo skundą tiek ikiteismine administracinių ginčų nagrinėjimo tvarka, tiek administracinę bylą nagrinėjant teisme.
36. Teisėjų kolegija pažymi, kad LVAT yra nurodęs, jog ginčijamo individualaus administracinio sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumui (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-940/2013; 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015; 2022 m. rugpjūčio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-429-968/2022). Priešingai vertinant, būtų pažeistos pareiškėjo teisės į gynybą (žr., pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-2692/2011). Individualaus administracinio akto motyvų nenurodymas pačiame akte ir jų papildymas ginčą nagrinėjant teisme iš principo nėra toleruotini, nes kliudo suinteresuotam asmeniui pasirinkti būdus bei priemones dėl savo teisių ar interesų gynimo. Primintina, kad teisės aktai nenumato nei teisės nei pareigos skundžiamo akto motyvacijos trūkumus šalinti ar motyvus sukurti administracinį ginčą nagrinėjantiems subjektams.
37. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo priimtas Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų, o viešojo administravimo subjekto padaryti pažeidimai yra esminiai ir ribojantys ne tik pareiškėjo teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą, atima galimybę pareiškėjui suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo ribas, o kartu teismui visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo panaikinami Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2020 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. 21R-849(AG-786/04-2020) dalis ir ginčijamas atsakovo Sprendimas (ABTĮ 88 str. 2 p.), o pareiškėjo skundas tenkinamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „ARV-Auto“ apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „ARV-Auto“ skundą tenkinti.
Panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2020 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. 21R-849(AG-786/04-2020) dalį, kuria pareiškėjo skundas atmestas.
Panaikinti 2020 m. rugsėjo 11 d. Kvalifikacijų ir profesinio mokymo plėtros centro sprendimą Nr. V7-415 „Dėl neformaliojo profesinio mokymo programos teikimo“.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Artūras Drigotas
Ramūnas Gadliauskas
Virginija Volskienė