Civilinė byla Nr. e3K-3-344-701/2021
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-32911-2019-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.4.2; 2.6.10.5.2.1; 2.6.10.5.2.5; 2.6.10.5.2.14; 2.6.10.5.2.16; 3.3.1.11; 3.3.1.20 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. gruodžio 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Antano Simniškio (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. P. (A. P.), S. S. (S. S.) ir Y. O. (Y. O.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. sausio 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. P., S. S. ir Y. O. ieškinį atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, ir D. G. dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių solidariosios deliktinės civilinės atsakomybės taikymą, neturtinės žalos dydį, apeliacinės instancijos teismo pareigą motyvuoti nutartį ir priimti sprendimą naujų įrodymų priėmimo klausimu, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovai prašė priteisti kiekvienam solidariai iš atsakovų po 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
3. Ieškovai nurodė, kad 2018 m. vasario 5 d. Estijos Respublikoje buvo pagrobtas automobilis BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir automobilis BMW). 2018 m. vasario 5 d. automobilis, vairuojamas atsakovo D. G., buvo pastebėtas (duomenys neskelbtini). Policijos pareigūnai, pastebėję galimai pagrobtą automobilį, bandė sustabdyti automobilio vairuotoją. Automobiliui nestojant, prasidėjo gaudynės. Policijos pareigūnai, neatsižvelgdami į tai, kad gaudynės vyko intensyvaus eismo kelyje ir kad priešpriešine eismo juosta važiavo kitos transporto priemonės, panaudojo šaunamąjį ginklą ir peršovė automobilio BMW padangą. Dėl to atsakovo D. G. vairuojamas automobilis tapo nevaldomas, išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir susidūrė su šia juosta važiuojančiu ieškovų automobiliu „Nissan Primera“. Dėl šios priežasties buvo sunkiai sužalota ieškovų sveikata.
4. Panevėžio apygardos teismo 2019 m. balandžio 25 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-22-768/2019 automobilio vairuotojas D. G. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, nustatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 189 straipsnio 1 dalyje ir 281 straipsnio 3 dalyje. Atsakovui D. G. kyla deliktinė civilinė atsakomybė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.270 straipsnio pagrindu, nes, vairuodamas pagrobtą transporto priemonę, nepakluso teisėtam policijos pareigūnų reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, bėgo nuo policijos pareigūnų pavojingai manevruodamas ir viršijo leistiną greitį, nepakluso reikalavimui sustoti netgi po įspėjamųjų šūvių, toliau važiavo dideliu greičiu siekdamas išvengti sulaikymo. Policijos pareigūnui peršovus automobilio BMW padangą, automobilis tapo nebevaldomas, jį sumėtė, tad automobilis išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir susidūrė su šia juosta važiuojančiu automobiliu „Nissan Primera“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo S. S. ir kuriame važiavo kiti ieškovai, ir su paskui šį automobilį važiuojančiu vilkiku „Man TGX 18.440“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir jo tempiama cisterna „Magyar SR“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį vairavo B. A. S. (B. A. S.). Dėl įvykusio eismo įvykio ieškovai patyrė sunkius kūno sužalojimus.
5. Policijos pareigūnų veiksmų neteisėtumas pasireiškė bendro pobūdžio pareigos elgtis rūpestingai ir įstatymais policijos pareigūnams keliamų reikalavimų pažeidimu, todėl Lietuvos valstybei kyla atsakomybė CK 6.271 straipsnio pagrindu. Policijos pareigūnai, elgdamiesi neapdairiai ir nerūpestingai, panaudojo šaunamąjį ginklą ir peršovė itin greitai važiavusio automobilio padangą, supratę ar turėję suprasti, kad peršovus padangą automobilį gali sumėtyti, vis tiek pasirinko naudoti šaunamąjį ginklą intensyvaus eismo kelyje, kai priešpriešais važiavo kitos transporto priemonės, taigi suprato ar turėjo suprasti, kad elgiasi itin rizikingai ir gali sukelti pavojų kitiems asmenims, tačiau vis tiek atliko tokius veiksmus. Tokie pareigūno veiksmai prieštarauja Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 28 straipsnio 1, 3 dalių nuostatoms. Šaunamasis ginklas buvo panaudotas nesant neišvengiamo pavojaus policijos pareigūnų ir kitų asmenų gyvybei, neišnaudojus kitų priverstinių stabdymo priemonių, tokių kaip dirbtinių spūsčių sudarymas ar „ežio“ panaudojimas ir pan. Policijos pareigūnai šaunamąjį ginklą pradėjo naudoti nuo persekiojimo pradžios praėjus 5 min., kai jau buvo aišku, kad prie sulaikymo operacijos prisijungė daug pareigūnų ir persekiojamo automobilio sulaikymas tikėtinai pavyks be šaunamojo ginklo panaudojimo ir pavojingų padarinių kilimo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. spalio 19 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio – priteisė ieškovams iš atsakovo D. G. po 6000 Eur, o iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, po 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, taip pat iš abiejų atsakovų – po 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojamas nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. lapkričio 15 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitą ieškinio dalį teismas atmetė.
7. Teismas nustatė, kad 2018 m. vasario 5 d. apie 10 val. (duomenys neskelbtini) įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovas D. G. išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir susidūrė su automobiliu, kuriuo važiavo ieškovai. Eismo įvykio metu buvo sunkiai sutrikdyta ieškovų sveikata. Eismo įvykis įvyko policijos pareigūnams persekiojant galimai pavogtą automobilį BMW, vairuojamą atsakovo D. G.; pastarajam nevykdant policijos pareigūnų nurodymo sustoti, buvo panaudotas šaunamasis ginklas – peršauta atsakovo D. G. vairuojamo automobilio padanga.
8. Ieškovų sveikata buvo sunkiai sutrukdyta faktiniam automobilio valdytojui – atsakovui D. G. nesuvaldžius automobilio ir išvažiavus į priešingą eismo juostą, kuria tuo metu važiavo ieškovai. Atsakovas D. G. savo atsakomybę ir pareigą atlyginti ieškovams padarytą neturtinę žalą pripažino, jo deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos byloje įrodytos.
9. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2018 m. birželio 21 d. specialisto išvadoje, pateiktoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-22-768/2019, nurodyta, jog automobilio „BMV 730“ galinio rato padangos dehermetizacija dėl šautinių kiauryminių pažeidimų, tikėtina, įvyko prieš susidūrimą su automobiliu „Nissan Primera“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir tai, tikėtina, buvo šio eismo įvykio kilimo techninė priežastis, kadangi nuleidus padangą automobilio BMV vairuotojas, važiuodamas apie 110 km/h greičiu, nesuvaldė automobilio. Teismas nusprendė, kad ši specialisto išvada yra pakankama spręsti apie priežastinį ryšį tarp policijos pareigūnų šaunamojo ginklo panaudojimo ir kilusio eismo įvykio, kurio metu buvo sunkia sužalota ieškovų sveikata (CK 6.247 straipsnis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnis).
10. Baudžiamosios bylos Nr. 1-22-768/2019 duomenys patvirtina, kad dėl policijos pareigūnų veiksmų panaudojant šaunamąjį ginklą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 229 straipsnį, bet jis buvo nutrauktas, konstatavus, kad A. L. nepadarė nusikalstamos veikos, nustatytos BK 229 straipsnyje. Tačiau, teismo vertinimu, šis faktas savaime nereiškia, kad negali kilti valstybės deliktinė civilinė atsakomybė. Teismas, remdamasis Policijos įstatymo 27 straipsnio 1 dalimi, 28 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 6 punktais, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 30 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-1/2014 išaiškinimais, nurodė, kad šiuo atveju policijos pareigūno A. L. sprendimas panaudoti šaunamąjį ginklą tokioje situacijoje, kai buvo persekiojamas galimai vogtas automobilis (siekiama sulaikyti turtinio, o ne smurtinio pobūdžio nusikalstamą veiką galimai padariusį asmenį), buvo siunčiami kiti policijos ekipažai asmeniui sulaikyti, vairuotojas važiavo dideliu greičiu, teismo vertinimu, nebuvo proporcingas galinčioms kilti (ir kilusioms) neigiamoms pasekmėms. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju policijos pareigūno sprendimas panaudoti šaunamąjį ginklą sulaikant D. G. neatitiko didesnio rūpestingumo ir apdairumo reikalavimų (CK 6.246 straipsnis). Kadangi egzistuoja priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis), tai Lietuvos valstybei kyla pareiga atlyginti ieškovams padarytą neturtinę žalą (CK 6.271 straipsnis). Aplinkybė, kad atsakovo D. G. veiksmai buvo tiesioginė eismo įvykio kilimo priežastis, nepašalina valstybės civilinės atsakomybės.
11. Atsakovas D. G. ir pareigūnai nagrinėjamu atveju neveikė bendrai, todėl nėra pagrindo taikyti solidariąją atsakovų atsakomybę. Teismas konstatavo, kad atsakovų atsakomybė dėl kilusios žalos yra dalinė. Nustatydamas atsakovų atsakomybės dalis teismas atsižvelgė į tai, kad tiesioginė ir pagrindinė žalos kilimo priežastis buvo D. G. nusikaltimas, todėl atsakovė Lietuvos valstybė turėtų būti atsakinga už 25 proc. kilusios žalos, o 75 proc. šios žalos privalo atlyginti atsakovas D. G..
12. Teismų praktikoje eismo įvykiu sukeltos neturtinės žalos atlyginimo dydžiai sunkaus sveikatos sutrikdymo atveju svyruoja nuo 5792 Eur iki 35 000 Eur. Didžiausios žalos atlyginimo sumos priteisiamos konstatavus sunkius sveikatos sutrikdymo padarinius su išliekamaisiais reiškiniais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2003; 2007 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2007; 2008 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2008; 2016 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-402-421/2016). Ieškovams buvo konstatuotas sunkus sveikatos sutrikdymas, patirti sužalojimai neabejotinai paliko ieškovams neigiamų fizinių ir psichologinių pasekmių, tačiau byloje nėra pateikta įrodymų, pagrindžiančių ilgalaikes itin reikšmingas sveikatos sutrikdymo pasekmes, ieškovų netektą darbingumą, epikrizėse nurodyta, kad ieškovų prognozė dėl pasveikimo yra gera. Be to, atsakovo D. G. finansinė padėtis yra sudėtinga, jis yra jauno amžiaus, dirbantis, tačiau darbo užmokestis sudaro tik 395,36 Eur, nekilnojamojo ar registruoto kilnojamojo turto jis neturi. Teismas, vadovaudamasi teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais, nusprendė, kad kiekvienam ieškovui turi būti kompensuota po 8000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, t. y. iš atsakovo D. G. kiekvienam ieškovui priteisiant po 6000 Eur, iš atsakovės Lietuvos valstybės – po 2000 Eur.
13. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų ir atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinius skundus, 2021 m. sausio 26 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 19 d. sprendimą.
14. Kolegija nurodė, kad atsakovas D. G. ir pareigūnai neveikė bendrai, todėl taikyti jiems solidariąją atsakomybę nėra pagrindo. Atsakovų atsakomybė už atsiradusią žalą yra dalinė. Nustatant atsakovų atsakomybės dalis būtina atsižvelgti į tai, kad tiesioginė ir pagrindinė žalos kilimo priežastis buvo D. G. nusikaltimas. Atsakovė Lietuvos valstybė atsakinga už 25 proc. kilusios žalos, o 75 proc. šios žalos privalo atlyginti atsakovas D. G..
15. Baudžiamosios bylos Nr. 1-22-768/2019 duomenys patvirtina, kad dėl policijos pareigūnų veiksmų panaudojant šaunamąjį ginklą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 229 straipsnį, kuris nutrauktas, konstatavus, jog A. L. nepadarė nusikalstamos veikos, nustatytos BK 229 straipsnyje. Tačiau šis faktas savaime nereiškia, kad negali kilti valstybės deliktinė civilinė atsakomybė. Faktas, ar šaunamasis ginklas buvo panaudotas teisėtai, nagrinėjamu atveju neturi esminės reikšmės, nes pagal CK normas taikoma griežtoji civilinė atsakomybė ir įrodinėjimo pareiga perkeliama transporto priemonės valdytojui, kuris, siekdamas išvengti atsakomybės nukentėjusiam asmeniui taikymo, turi įrodyti, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Baudžiamojoje byloje Nr. 1-22-768/2019 įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu konstatuota, jog atsakovas D. G. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką pagal BK 281 straipsnio 3 dalį (Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata). Šioje byloje atsakovas D. G. neįrodinėjo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo, savo pareigą atlyginti ieškovams padarytą neturtinę žalą pripažino. Taigi, atsakovo D. G. deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos įrodytos.
16. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2018 m. birželio 21 d. specialisto išvada, pateikta baudžiamojoje byloje Nr. 1-22-768/2019, yra pakankama spręsti apie priežastinį ryšį tarp policijos pareigūnų šaunamojo ginklo panaudojimo ir kilusio eismo įvykio, kurio metu buvo sunkiai sužalota ieškovų sveikata (CK 6.247 straipsnis, CPK 185 straipsnis). Policijos pareigūno A. L. sprendimas panaudoti šaunamąjį ginklą tokioje situacijoje, kai buvo persekiojamas galimai vogtas automobilis (siekiama sulaikyti turtinio, o ne smurtinio pobūdžio nusikalstamą veiką galimai padariusį asmenį), buvo siunčiami kiti policijos ekipažai asmeniui sulaikyti, vairuotojas važiavo dideliu greičiu, nebuvo proporcingas galinčioms kilti (ir šiuo atveju kilusioms) neigiamoms pasekmėms. Policijos pareigūnai, kuriems keliami didesnio rūpestingumo ir apdairumo standartai, turi pareigą prognozuoti ir numatyti galimas pasekmes pasirinkus taikyti atitinkamą prievartos priemonę.
17. Ieškovams buvo konstatuotas sunkus sveikatos sutrikdymas, patirti sužalojimai neabejotinai paliko jiems neigiamų fizinių ir psichologinių pasekmių, tačiau byloje nėra pateikta įrodymų, pagrindžiančių ilgalaikes itin reikšmingas sveikatos sutrikdymo pasekmes, ieškovų netektą darbingumą, epikrizėse nurodyta, kad ieškovų prognozė dėl pasveikimo yra gera. Taigi pirmosios instancijos teismas įvertino visas esmines aplinkybes ir tinkamai nustatė neturtinės žalos dydį.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
18. Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį tenkinti visiškai arba panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
18.1. Teismai netinkamai taikė ir aiškino CK 6.6 straipsnio 3 dalies, 6.279 straipsnio 1 dalies nuostatas bei nukrypo nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl kelių asmenų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo prievolės rūšies nustatymo. Policijos pareigūnų vaidmuo dėl atsiradusios žalos šiuo atveju yra ne mažiau svarus ir reikšmingas nei atsakovo D. G.. Byloje esantys įrodymai (Lietuvos teismo ekspertizės centro 2018 m. birželio 21 d. specialisto išvada baudžiamojoje byloje Nr. 1-22-768/2019) patvirtina, jog policijos pareigūnų veiksmai yra tiesiogiai susiję su kilusiais padariniais, t. y. eismo įvykiu, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta ieškovų sveikata. Abiejų atsakovų veiksmai lėmė žalą, t. y. tiek be atsakovo D. G. neatsargaus ir neatsakingo vairavimo, policijos pareigūnų nurodymų nevykdymo, tiek be šaunamojo ginklo panaudojimo, kuris neatitiko didesnio rūpestingumo ir apdairumo reikalavimų (CK 6.246 straipsnis), nebūtų kilusi žala ieškovams. Taigi žala padaryta bendrais objektyviąja prasme atsakovų neteisėtais veiksmais ir tai sudaro pagrindą jiems taikyti solidariąją civilinę atsakomybę (CK 6.279 straipsnio 1 dalis).
18.2. Teismai vadovavosi kasacinio teismo praktika, kad tais atvejais, kai atsakovų veiksmus ir žalą siejančio priežastinio ryšio pobūdis yra skirtingas, t. y. kai vieno atsakovo veiksmai buvo tiesioginė žalos atsiradimo priežastis, o kito veiksmai tik netiesiogiai turėjo įtakos žalai atsirasti, atsakovų atsakomybė yra dalinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007; 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-59/2008). Tačiau vėlesnė kasacinio teismo praktika keitėsi – prioritetas suteiktas nukentėjusio asmens interesams, įtvirtinant visų atsakovų veiksmų ir žalos priežastinio ryšio prezumpciją, t. y. prioritetas teikiamas atsakovų solidariajai civilinei atsakomybei, kuri labiau nei dalinė atitinka nukentėjusiojo interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014; 2015 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-665-969/2015; 2016 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-695/2016; kt.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad žala būtų dali ir dalinė atsakomybė bendrininkams būtų taikoma, jei dėl asmens veiksmų ar neveikimo jau padaryta žala tik padidėtų ir tas padidėjimas galėtų būti atribotas nuo pirminės žalos. Tokiu atveju būtų galima konkrečią žalos dalį priskirti konkrečiam pažeidėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235-1075/2018). Tačiau bylos atveju atsakovų neteisėti veiksmai, kuriais padaryta neturtinė žala, susiję apskritai su visos žalos, o ne tik su tam tikros jos dalies, atsiradimu. Atsakovų veiksmai atitinka objektyviojo bendrininkavimo požymius, o tai lemia solidariosios atsakomybės taikymą (CK 6.6 straipsnio 3 dalis, 6.279 straipsnio 1 dalis).
18.3. Teismai nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo pateiktus rašytinius įrodymus, padarė jiems akivaizdžiai prieštaraujančią išvadą. Pirmosios instancijos teismui buvo pateikta įrodymų ir paaiškinimų, kurie pagrindžia, jog ieškovų patirti sužalojimai paliko ilgalaikes itin reikšmingas sveikatos sutrikdymo pasekmes. Ieškovui S. S. buvo pašalinta blužnis (blužnies pašalinimas savaime turi ilgalaikes ir negrįžtamas neigiamas pasekmes), ieškovų A. P. ir Y. O. patirti sužalojimai (plaučių sumušimai, plyšimai), kiti lūžiai, kraujo išsiliejimai po galvos smegenų dangalais turi neabejotinas neigiamas ir negrįžtamas pasekmes, t. y. patyrus tokio lygio sužalojimus ilgalaikės neigiamos pasekmės yra neišvengiamos. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto 2018 m. vasario 20 d. išvados paneigia ieškovų pasveikimo prognozes, nustatytas baudžiamojoje byloje Nr. 1-22-768/2019 esančiose ieškovų epikrizėse.
18.4. Kartu su apeliaciniu skundu ieškovai pateikė papildomus įrodymus, patvirtinančius ilgalaikes jų sužalojimų pasekmes su išliekamaisiais reiškiniais. Apeliacinės instancijos teismas nutarties motyvuojamojoje dalyje nepateikė argumentų, kodėl nebuvo remiamasi apeliacinėje instancijoje ieškovų pateiktais naujais įrodymais, dėl šių įrodymų priėmimo klausimo apeliacinės instancijos teismo nutartyje nėra visiškai pasisakyta. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas padarė proceso teisės normų pažeidimą (CPK 331 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktai).
18.5. Teismų praktikoje eismo įvykiu sukeltos neturtinės žalos atlyginimo dydžiai sunkaus sveikatos sutrikdymo atveju svyruoja nuo 5792 Eur iki 35 000 Eur. Didžiausios žalos atlyginimo sumos priteisiamos konstatavus sunkius sveikatos sutrikdymo padarinius su išliekamaisiais reiškiniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2003; 2007 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2007; 2008 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2008; 2016 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-402-421/2016). Teismai nusprendė, kad kiekvienam ieškovui turi būti kompensuota po 8000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, t. y. ieškovams priteistas minimalus atlyginimas. Tačiau byloje pateikti ieškovų sveikatos būklės įrodymai neabejotinai pagrindžia, kad jie patyrė ilgalaikes itin reikšmingas sveikatos sutrikdymo pasekmes su išliekamaisiais reiškiniais. Taigi teismų išvados neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo.
19. Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti nepakeistus bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
19.1. Automobilio BMW, kuriuo buvo sukeltas eismo įvykis ir dėl kurio ieškovams buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, faktinis valdytojas CK 6.270 straipsnio prasme buvo atsakovas D. G., kuris įsiteisėjusiu Panevėžio apygardos teismo 2019 m. balandžio 25 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-22-768/2019 pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, nustatytą BK 281 straipsnio 3 dalyje. Taigi tiesioginė ir pagrindinė žalos atsiradimo priežastis buvo D. G. nusikaltimas. Panevėžio apskrities VPK pareigūno sprendimas panaudoti šaunamąjį ginklą tiesiogiai neprisidėjo prie žalos padarymo, todėl ginčo atveju konstatuotas tik teisinis priežastinis ryšys, kurio pakako valstybės civilinei atsakomybei kilti. Teismams nekonstatavus pareigūnų veiksmų ir kilusios žalos faktinio priežastinio ryšio, objektyvusis bendrininkavimas negali būti taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-59-1075/2020). Atsakovas D. G. ir pareigūnai neveikė bendrai, todėl pagrindo taikyti solidariąją atsakovų atsakomybę nėra.
19.2. Pirmosios instancijos teismas vertino byloje surinktus įrodymus – baudžiamojoje byloje Nr. 1-22-768/2019 esančias epikrizes, teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiuoju pripažinto S. S. paaiškinimus, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto 2018 m. vasario 20 d. išvadas – ir konstatavo, kad ieškovams buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, patirti sužalojimai paliko neigiamų fizinių ir psichologinių pasekmių, tačiau konstatavo, kad byloje nėra pateikta įrodymų, pagrindžiančių ilgalaikes, itin reikšmingas sveikatos sutrikdymo pasekmes, ieškovų netektą darbingumą.
19.3. Dėl CPK 331 straipsnio taikymo atsakovė nurodo, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
19.4. Ieškovai nepagrindė ilgalaikių ir itin reikšmingų sveikatos sutrikdymo pasekmių, dėl to jiems priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydis pagrįstai buvo sumažintas. Teismai vertino ne tik bendruosius žalos nustatymo kriterijus, bet ir sveikatos sutrikdymo situacijoje reikšmingas aplinkybes, pvz., sveikatos sužalojimo laipsnį, patirtos traumos pobūdį, atsiradusias dėl sveikatos sutrikdymo turtines ir neturtines pasekmes (lėšas, būtinas sveikatai pagerinti, fizinius ir dvasinius išgyvenimus ir pan.), pasikeitimus įvairiose nukentėjusio asmens gyvenimo sferose (profesinėje, visuomeninėje, asmeninėje ir kt.), kurios daro tiesioginę įtaką asmens fizinių ir dvasinių išgyvenimų stiprumui ir kartu lemia piniginio kompensacinio ekvivalento nustatymą.
20. Atsakovas D. G. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti nepakeistus bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
20.1. Tiesioginė ieškovų patirtos žalos priežastis buvo atsakovo D. G. padarytas nusikaltimas, dėl kurio Panevėžio apygardos teismo 2019 m. balandžio 25 d. nuosprendžiu jis pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 3 dalį. Policijos pareigūnų nepakankamas rūpestingumas ir apdairumas priimant sprendimą panaudoti šaunamąjį ginklą su kilusiais padariniais susijęs tik netiesioginiu priežastiniu – teisiniu, bet ne faktiniu ryšiu. Ir nors tokio priežastinio ryšio pakanka valstybės civilinei atsakomybei taikyti, tačiau nepakanka objektyviajam bendrininkavimui (kiekvieno atsakovo veiksmų ryšiui su ta pačia žala), galinčiam lemti solidariąją atsakomybę, konstatuoti. Atsakovas D. G. ir policija neveikė bendrai. Taigi nėra pagrindo padaryti išvadas, kad žala padaryta bendrais objektyviąja prasme atsakovų neteisėtais veiksmais ir kad policijos veiksmai tokia pat apimtimi kaip ir atsakovo D. G. įvykdyti nusikalstami veiksmai lėmė žalingų padarinių atsiradimą, todėl solidarioji atsakovų atsakomybė netaikytina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2010; 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-59-1075/2020). Pagal neteisėtus veiksmus ir kilusią žalą saistančio priežastinio ryšio pobūdį byloje nagrinėjama situacija priskirtina prie skolininkų daugeto atvejų, nesant bendrininkavimo siaurąja prasme. Šiuo atveju atsakovų atsakomybė yra dalinė.
20.2. Parengiamasis posėdis pirmosios instancijos teismo 2020 m. sausio 17 d. nutartimi buvo paskirtas 2020 m. vasario 7 d., t. y. iki pandemijos pradžios, išaiškinant šalims pareigą pateikti teismui visus turimus įrodymus bei paaiškinimus, taip pat nurodyti įrodymus, kurių jie negali pateikti teismui. Įrodymų, pagrindžiančių ilgalaikes itin reikšmingas sveikatos sutrikdymo pasekmes ir (ar) ieškovų netektą darbingumą, net iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos pirmosios instancijos teismui pateikta nebuvo. Priešingai, pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta, jog teismo posėdžio metu ieškovų atstovė palaikė ieškinio reikalavimus, nurodė, kad papildomų ieškovų sveikatos būklės įrodymų neteiks. Dėl nurodytų priežasčių teismas turėjo pagrindą vadovautis byloje esančiais ieškovų sveikatos būklės įrodymais ir jais remdamasis priimti sprendimą.
20.3. Iš pateiktų apeliacinio skundo priedų akivaizdu, kad ieškovo medicininiai dokumentai buvo pradėti rinkti po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo ir paskelbimo, t. y. jau sužinojus, jog dalis ieškinio atmesta nesant įrodymų, pagrindžiančių ilgalaikes, itin reikšmingas sveikatos sutrikdymo pasekmes. Ieškovai nepagrindė, kodėl negalėjo kreiptis į gydytojus dėl išrašų išdavimo, kol byla buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme, nepateikė savo gyvenamosios vietos valstybėje galiojusius karantino apribojimus patvirtinančių įrodymų, pastangas gauti medicininius dokumentus patvirtinančių duomenų. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą nepriimti naujų įrodymų.
20.4. Teismai visapusiškai ir objektyviai įvertino aplinkybes pagal byloje esančius įrodymus, patvirtinančius sveikatos sužalojimo laipsnį, pasekmes dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo ir pasveikimo prognozes, atsakovo D. G. sudėtingą finansinę padėtį, turint omenyje jo jauną amžių ir gaunamas mažas pajamas (minimalus darbo užmokestis), nekilnojamojo ar registruoto kilnojamojo turto neturėjimą, taip pat jam skirtą baudžiamojo poveikio priemonę (įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą). Teismai atsižvelgė į teismų praktiką dėl eismo įvykiu sukeltos neturtinės žalos dydžio sunkaus sveikatos sutrikdymo atveju ir teisingai nustatė atlygintinos žalos dydį. Priteistas ieškovams neturtinės žalos atlyginimo dydis nėra minimalus ir atitinka Lietuvos Respublikos finansų ministro 2018 m. spalio 30 d. įsakymu Nr.1K-367 „Dėl eismo įvykio metu padarytos neturtinės žalos dydžio nustatymo rekomendacijų patvirtinimo“ nurodytą rekomendacinį žalos sunkaus sveikatos sutrikdymo atveju atlyginimo dydį, kuriuo vadovaujasi draudikai ar draudikų biuras.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl solidariosios deliktinės civilinės atsakomybės taikymo
21. CK 6.6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su paslaugų teikimu, jungtine veikla arba kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu.
22. CK 6.6 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu skolininko pareiga solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Teisės doktrinoje nurodoma, kad šiuo atveju galioja principas, kad nors yra skolininkų daugetas, yra viena skola, atsiradusi tuo pačiu pagrindu, ir ji negali būti padalyta tarp bendraskolių. Todėl tiek visi bendraskoliai kartu, tiek kiekvienas atskirai atsako už visą skolą, visos pareigos įvykdymą (Mikelėnas, V. Prievolių teisė. Pirmoji dalis. Vilnius: Justitia, 2002, p. 142).
23. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad solidarioji civilinė atsakomybė atsiranda iš įstatymo arba prievolės dalykui esant nedaliam (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Taigi, pagal bendrą civilinės atsakomybės taisyklę skolininkų daugeto atveju prievolė yra dalinė (CK 6.5 straipsnis). Tačiau deliktinės atsakomybės atveju CK 6.6 straipsnio 3 dalyje ir 6.279 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta solidariosios skolininkų pareigos prezumpcija, jeigu prievolė susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Toks reguliavimas užtikrina nukentėjusio asmens intereso veiksmingai įgyvendinti teisę į žalos atlyginimą apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235-1075/2018, 31 punktas). Atlyginęs kelių asmenų bendrai padarytą žalą asmuo turi teisę iš bendraskolių reikalauti žalos atlyginimo dalies, proporcingos kiekvieno jų kaltei, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato ką kita (CK 6.279 straipsnio 2 dalis). Kai neįmanoma nustatyti kiekvieno iš žalą padariusių asmenų kaltės dydžio, laikoma, kad jie žalą turi atlyginti lygiomis dalimis (CK 6.280 straipsnio 2 dalis).
24. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad paprastai solidarioji atsakomybė deliktiniams santykiams taikoma tada, kai yra bent viena šių sąlygų: 1) asmenis sieja bendri veiksmai dėl padarinių; 2) asmenis sieja bendri veiksmai dėl neteisėtų veiksmų, t. y. šiuo atveju solidarioji atsakomybė galima, net jei neteisėtai veikęs asmuo tiesiogiai nepadaro žalos, bet žino apie tiesiogiai žalą padariusio asmens veiksmų neteisėtumą; 3) asmenys, nors tiesiogiai ir nepadaro žalos, bet prisideda prie jos kurstymo, inicijavimo ar provokacijos, t. y. iš esmės juos sieja bendra kaltė, nesvarbu, tai padaryta tyčia ar dėl neatsargumo; 4) asmenų nesieja bendri neteisėti veiksmai ir jie vienas apie kitą nežino, bet padaro žalos, ir neįmanoma nustatyti, kiek vienas ar kitas prisidėjo prie tos žalos atsiradimo, arba žala atsirado tik dėl jų abiejų veiksmų; 5) pareiga atlyginti žalą atsiranda skirtingu pagrindu (pvz., sutartinės ir deliktinės atsakomybės pagrindais); 6) žalą padaro asmuo, o kitas asmuo yra atsakingas už šio asmens veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2008; 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014).
25. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad solidariosios atsakomybės taisyklė deliktinės atsakomybės kontekste taikoma tik tuo atveju, jei nėra protingo pagrindo priskirti jos atskiras dalis konkretiems asmenims. Būtent atsakovai turi pareigą įrodyti, jog žala nėra bendra. Jei atsakovai įrodys, kad toks pagrindas yra (kad jų veiksmai lemia tik dalį žalos arba nesusiję su žalos atsiradimu), atsakomybė bus dalinė arba išvis nebus taikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015).
26. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad neteisėtus veiksmus ir kilusią žalą saistančio priežastinio ryšio pobūdis padeda nustatyti, kada pažeidėjams taikytina solidarioji, kada – dalinė atsakomybė. Pagal tokį vertinimą išskiriami bendrininkavimo atvejai siaurąja prasme, kai taikoma solidarioji atsakomybė, bei skolininkų daugeto atvejai nesant bendrininkavimo siaurąja prasme, kai taikoma dalinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-695/2016, 23 punktas).
27. CK 6.247 straipsnyje, reglamentuojančiame priežastinį ryšį, įtvirtinta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Civilinė atsakomybė taikoma tik jei ieškovas įrodo, kad tarp neteisėtų veiksmų ir žalos yra priežastinis ryšys (CPK 178 straipsnis), išskyrus atvejus, kai priežastinis ryšys yra preziumuojamas. Priežastinis ryšys preziumuojamas subjektyviojo bendrininkavimo atveju bei alternatyviųjų priežasčių atveju (CK 6.279 straipsnio 4 dalis).
28. Kasacinio teismo praktikoje įtvirtinta, kad solidarioji atsakomybė taikoma, kai pagal neteisėtus veiksmus ir kilusią žalą saistančio priežastinio ryšio pobūdį nustatomas bendrininkavimas siaurąja prasme (bendrininkavimas plačiąja prasme apima visus skolininkų daugeto atvejus, įskaitant ir dalinės atsakomybės). Bendrininkavimo siaurąja prasme atvejai gali būti skirstomi į subjektyvųjį ir objektyvųjį bendrininkavimą. Subjektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai keli pažeidėjai veikia bendrai, t. y. turėdami bendrą ketinimą sukelti žalą. Objektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai žala atsiranda tik dėl kelių atskirų, pavienių priežasčių sąveikos, t. y. keli pažeidėjai veikia atskirai neturėdami bendro ketinimo sukelti žalą, vienas apie kito neteisėtus veiksmus dažniausiai nežinodami, tačiau žala atsiranda tik dėl to, kad kiekvieno jų veiksmai buvo būtinoji žalos atsiradimo priežastis. Objektyviojo bendrininkavimo atveju pažeidėjų veiksmų bendrumas nėra akivaizdžiai išreikštas. Jokio susitarimo sukelti žalą ar dalyvauti atliekant neteisėtus veiksmus nėra. Vis dėlto kiekvienas iš pažeidėjų prisideda prie žalos atsiradimo iš esmės – be jo žala (visa apimtimi) apskritai nebūtų atsiradusi. Taigi šiuo atveju konstatuojamas teisinio priežastinio ryšio tarp kiekvieno iš pažeidėjų veiksmų ir atsiradusios žalos egzistavimas. Kadangi objektyviojo bendrininkavimo atveju kelios priežastys yra atskiros, tačiau priklausomos viena nuo kitos, tai atsižvelgiant į šią priklausomybę galima konstatuoti žalos nedalomumą bei veiksmų bendrumą objektyviąja prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014; 2015 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-665-969/2015; 2016 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-695/2016, 24 punktas).
29. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad objektyviojo bendrininkavimo atveju turi būti nustatytas kiekvieno bendrininko veiksmų ryšys su ta pačia kilusia žala. Objektyviojo bendrininkavimo atveju solidarioji atsakomybė taikoma ne dėl to, kad preziumuojamas kiekvieno asmens veiksmų ir kilusių padarinių priežastinis ryšys, o dėl to, jog nustatoma, kad kiekvieno asmens veiksmai yra būtini visai žalai atsirasti. Todėl turi būti nustatytas faktinis ir teisinis priežastinis kiekvienos priežasties ir kilusių padarinių ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-59-1075/2020, 32 punktas).
30. Kasacinio teismo praktikoje faktiniam priežastiniam ryšiui nustatyti taikomas conditio sine qua non (būtina sąlyga, be kurios neįmanoma ką nors pradėti) testas, t. y. nustatoma, ar žala būtų atsiradusi, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Šis testas taikomas ir objektyviojo bendrininkavimo atvejui. Kita vertus, tam tikrose situacijose atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, dauginio priežastingumo atveju šis testas gali būti ir modifikuojamas. Objektyviojo bendrininkavimo atveju kiekvieno iš asmenų veiksmai atskirai, taip pat visi kartu būtini žalai atsirasti. Todėl tokiais atvejais, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, atsakomybė vienam iš asmenų gali būti netaikoma, jeigu nebus nustatytas faktinis priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-59-1075/2020, 33 punktas). Nustačius faktinį priežastinį ryšį, atitinkamai nustatomas teisinis kiekvieno iš asmenų veiksmų ir kilusių padarinių teisinis priežastinis ryšys, t. y. nustatoma, ar nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu (CK 6.247 straipsnis). Taigi, net ir nustačius faktinį priežastinį ryšį, atsakomybė vienam iš asmenų gali būti netaikoma, jeigu nebus nustatytas teisinis priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-59-1075/2020, 34 punktas).
31. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2018 m. vasario 5 d. apie 10 val. (duomenys neskelbtini) įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovas D. G. išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir susidūrė su automobiliu, kuriuo važiavo ieškovai. Eismo įvykio metu buvo sunkiai sutrikdyta ieškovų sveikata. Eismo įvykis įvyko policijos pareigūnams persekiojant galimai pavogtą automobilį BMW, vairuojamą atsakovo D. G.. Pastarajam nevykdant policijos pareigūnų nurodymo sustoti, buvo panaudotas šaunamasis ginklas – peršauta atsakovo D. G. vairuojamo automobilio padanga. Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad policijos pareigūno sprendimas panaudoti šaunamąjį ginklą sulaikant D. G. neatitiko didesnio rūpestingumo ir apdairumo reikalavimų, todėl konstatavo policijos neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnis). Kasacinis skundas dėl apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo dalies, kuria konstatuoti policijos pareigūno neteisėti veiksmai, nėra paduotas, taigi teisėjų kolegija šiuo klausimu nepasisako, nes tai nėra šios bylos kasacinio peržiūrėjimo objektas (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
32. Ieškovai, nesutikdami su teismų sprendimais taikyti šioje byloje valstybės ir atsakovo D. G. dalinę atsakomybę, kasaciniame skunde nurodo, kad abiejų atsakovų veiksmai lėmė žalą, t. y. atsakovų neteisėti veiksmai, kuriais padaryta neturtinė žala, susiję apskritai su visos žalos, o ne tik su tam tikros jos dalies, atsiradimu. Ieškovų teigimu, žala padaryta bendrais objektyviąja prasme atsakovų neteisėtais veiksmais ir tai sudaro pagrindą jiems taikyti solidariąją civilinę atsakomybę (CK 6.279 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus pripažįsta pagrįstais.
33. Minėta, kad pagal kasacinio teismo praktiką neteisėtus veiksmus ir kilusią žalą saistančio priežastinio ryšio pobūdis padeda nustatyti, kada pažeidėjams taikytina solidarioji, kada – dalinė atsakomybė (nutarties 26 punktas). Bylą nagrinėję teismai konstatavo atsakovų dalinę atsakomybę dėl to, kad šie neveikė bendrai, tiesioginė ir pagrindinė žalos kilimo priežastis buvo D. G. nusikaltimas. Dėl to, teismų vertinimu, atsakovė Lietuvos valstybė atsakinga už 25 proc. kilusios žalos, o 75 proc. šios žalos privalo atlyginti atsakovas D. G.. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokia teismų išvada prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir šioje nutartyje nurodytai kasacinio teismo formuojamai praktikai.
34. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2018 m. birželio 21 d. specialisto išvadoje, pateiktoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-22-768/2019, nurodyta, jog automobilio „BMV 730“ galinio rato padangos dehermetizacija dėl šautinių kiauryminių pažeidimų, tikėtina, įvyko prieš susidūrimą su automobiliu „Nissan Primera“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir tai, tikėtina, buvo šio eismo įvykio kilimo techninė priežastis, kadangi nuleidus padangą automobilio BMV vairuotojas, važiuodamas apie 110 km/h greičiu, nesuvaldė automobilio. Teismai nusprendė, kad ši specialisto išvada yra pakankama spręsti apie priežastinį ryšį tarp policijos pareigūno šaunamojo ginklo panaudojimo ir kilusio eismo įvykio, kurio metu buvo sunkiai sužalota ieškovų sveikata (CK 6.247 straipsnis, CPK 185 straipsnis). Atsakovo D. G. neteisėti veiksmai, lėmę eismo įvykį ir ieškovų sunkų sužalojimą, nustatyti tiek baudžiamojoje byloje, tiek ir šioje civilinėje byloje, to iš esmės neginčijo ir pats atsakovas D. G.. Kasaciniame skunde ieškovai teigia, kad tiek be atsakovo D. G. neatsargaus ir neatsakingo vairavimo, policijos pareigūnų nurodymų sustoti nevykdymo, tiek be policijos pareigūno šaunamojo ginklo panaudojimo, kuris neatitiko didesnio rūpestingumo ir apdairumo reikalavimų (CK 6.246 straipsnis), ieškovams nebūtų kilusi žala.
35. Teisėjų kolegija nurodo, kad teismai šioje byloje nepagrįstai akcentavo nenustatytą atsakovų subjektyviojo bendrininkavimo faktą, t. y. nenustatytus bendrus atsakovų veiksmus, ir dėl šios priežasties solidariosios jų atsakomybės taikymo negalimumą, bei nesiėmė nustatyti objektyvaus atsakovų bendrininkavimo fakto. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje iš tiesų nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas D. G. ir policija veikė bendrai, turėdami bendrą ketinimą sukelti žalą, t. y. konstatuoti atsakovų subjektyvųjį bendrininkavimą. Tačiau byloje yra pagrindas konstatuoti objektyvųjį atsakovų bendrininkavimą, nes žala atsirado nors ir dėl kelių atskirų ir žalai kilti būtinų, tačiau priklausomų viena nuo kitos priežasčių, o tai lemia pagrindą konstatuoti žalos nedalomumą bei veiksmų bendrumą objektyviąja prasme (nutarties 28 punktas).
36. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, ir ši išvada nėra ginčijama, kad policijos pareigūno sprendimas panaudoti šaunamąjį ginklą tokioje situacijoje, kai buvo persekiojamas galimai vogtas automobilis (t. y. siekiama sulaikyti turtinio, o ne smurtinio pobūdžio nusikalstamą veiką galimai padariusį asmenį), buvo siunčiami kiti policijos ekipažai asmeniui sulaikyti, vairuotojas važiavo dideliu greičiu, nebuvo proporcingas galinčioms kilti (kilusioms) neigiamoms pasekmėms. Pažymėtina, kad Policijos įstatymo 28 straipsnis reglamentuoja galimybę policijos pareigūnams panaudoti šaunamuosius ginklus sulaikant transporto priemonę vairuojantį asmenį, tačiau tik išimtiniais atvejais, kai tai neišvengiamai būtina, kai psichinė ir fizinė prievarta buvo neveiksminga arba kyla neišvengiamas pavojus asmens gyvybei ir sveikatai, remiantis prievartos panaudojimo proporcingumo principais (4 straipsnio 2 dalis, 28 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 6 punktas). Be policijos pareigūno šaunamojo ginklo panaudojimo ir automobilio padangos peršovimo – veiksmų, kuriuos bylą nagrinėję teismai pripažino neatitinkančiais didesnio rūpestingumo ir apdairumo reikalavimų, – šis konkretus eismo įvykis nebūtų įvykęs arba jo sukeltos pasekmės būtų buvusios daug mažesnės (jų iš viso būtų išvengta). Tas pat pasakytina ir apie atsakovo D. G. neteisėtus veiksmus, t. y. jeigu šis atsakovas būtų sulėtinęs greitį, tai padangos peršovimas galimai nebūtų lėmęs šio konkretaus eismo įvykio ir žalos arba šio įvykio mastas būtų buvęs daug mažesnis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokiu atveju, kai žala dėl eismo įvykio padaroma nusikalstamais vieno asmens veiksmais (nesilaikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) ir policijos pareigūno neteisėtais veiksmais (iššovus į automobilio padangą vairuotojui važiuojant dideliu greičiu), o už tokius policijos pareigūno veiksmus atsako ir žalą atlygina valstybė (CK 6.272 straipsnio 2 dalis), tai yra pagrindas pripažinti, kad abiejų asmenų veiksmai prisidėjo prie žalos atsiradimo iš esmės, t. y. kiekvieno iš šių atsakovų veiksmai buvo būtini visai žalai atsirasti (nutarties 24, 29 punktai). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovai byloje neįrodė, kad ieškovų patirta žala nėra bendra (nutarties 25 punktas).
37. Tokiu atveju yra pagrindas konstatuoti abiejų atsakovų veiksmų faktinį priežastinį ryšį su atsiradusia žala, t. y. jeigu nebūtų buvę abiejų atsakovų veiksmų (KET nesilaikymo ir šūvio į padangą automobiliui važiuojant dideliu greičiu kelyje, kuriame vyksta eismas), konkretus eismo įvykis nebūtų įvykęs (arba būtų įvykęs mažesnio masto eismo įvykis) ir ieškovai nebūtų patyrę sunkių sužalojimų. Nagrinėjamu atveju yra pagrindas konstatuoti ir abiejų atsakovų veiksmų teisinį priežastinį ryšį – atsiradę padariniai ieškovams yra atsakovų neteisėtų veiksmų rezultatas – bei atitinkamai atsakovų veiksmų bendrumą objektyviąja prasme, nes kiekvienas iš pažeidėjų, t. y. atsakovas D. G. ir policija, prisidėjo prie žalos atsiradimo iš esmės – be jų neteisėtų veiksmų žala visa apimtimi apskritai nebūtų atsiradusi (nutarties 28-30 punktai). Abiejų atsakovų veiksmai priežastiniu ryšiu tiesiogiai susiję su visa kilusia neturtine žala ieškovams (nutarties 28, 30 punktai).
38. Kasacinis teismas yra išaiškinęs tai, kad žala būtų dali ir bendrininkams būtų taikoma dalinė atsakomybė, jei dėl asmens veiksmų ar neveikimo jau padaryta žala tik padidėtų ir tas padidėjimas galėtų būti atribotas nuo pirminės žalos. Tokiu atveju būtų galima konkrečią žalos dalį priskirti konkrečiam pažeidėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235-1075/2018, 35, 36 punktai). Tačiau, kaip nurodyta pirmiau, taip nėra nagrinėjamos bylos atveju, byloje nustatytas ieškovams padarytos žalos bendrumas. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas taikyti CK 6.6 straipsnio 3 dalį, 6.279 straipsnio 1 dalį ir konstatuoti solidariąją atsakovų žalos atlyginimo prievolės prezumpciją, kurios atsakovai nepaneigė (nutarties 21, 25 punktai). Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog žala padaryta bendrais objektyviąja prasme atsakovų neteisėtais veiksmais ir tai sudaro pagrindą jiems solidariai taikyti civilinę atsakomybę (CK 6.279 straipsnio 1 dalis). Tokia išvada atitinka kasacinio teismo formuojamą praktiką savo faktinėmis aplinkybėmis panašiose bylose (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-695/2016).
39. Remdamasi nurodytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas ir nepagrįstai konstatavo atsakovų dalinę atsakomybę bei nustatė atitinkamas žalos dalis, kurias turėtų atlyginti kiekvienas atsakovas. Dėl šios priežasties konstatuotina, kad dėl netinkamai taikytų materialiosios teisės normų nustatytas pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai), tačiau naujas sprendimas šiuo atveju nepriimamas, nes nustatytas pagrindas grąžinti bylą apeliacine tvarka nagrinėti iš naujo, dėl to teisėjų kolegija pasisakys toliau.
Dėl neturtinės žalos dydžio
40. Ieškovai nesutinka su teismų nustatytu jiems priteistinu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, nes, jų nuomone, byloje pateikti sveikatos būklės įrodymai pagrindžia, kad jie patyrė ilgalaikes itin reikšmingas sveikatos sutrikdymo pasekmes su išliekamaisiais reiškiniais. Ieškovų nuomone, teismų išvados neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio.
41. CK 6.283 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
42. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įstatyme nustatytas nebaigtinis neturtinės žalos dydžiui nustatytų reikšmingų kriterijų sąrašas laikytinas pagrindiniu (universaliu) sąrašu tokių kriterijų, kurie turėtų būti teismo ištirti ir įvertinti kiekvienu konkrečiu atveju. Kadangi neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tai teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus, į kurių visumą įeina ir aplinkybės, dėl kurių neturtinės žalos atlyginimo dydis gali būti nustatytas ir mažesnis už reikalaujamą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2009).
43. Pagal formuojamą teismų praktiką, kuri grindžiama principu, jog kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo ir teisingo atlyginimo veiksnių yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014). Asmens teisės į gyvybę ir sveikatą, kurios savo esme yra absoliučios teisės, vienos iš svarbiausių, jas pažeidus, ne visada atkuriamos (sveikata) ar neįmanomos atkurti (gyvybė, sveikata) vertybės. Taigi, nustatant ieškovui atlygintinos neturtinės žalos dydį, pažeistos vertybės (sveikatos) reikšmingumas turi būti vienas iš lemiamų kriterijų. Sveikata yra unikali vertybė, kuria naudodamasis žmogus kaupia socialines, materialines ir kultūrines vertybes, kuria savo gerovę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014).
44. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta asmens sveikatai (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). CK nenustatytas atlygintinos neturtinės žalos dydis. Teismas turi atsižvelgti į žalos sukeltus padarinius, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas aplinkybes ir vadovautis įstatyme (CK 1.5 straipsnyje) nustatytais teisės aiškinimo bei taikymo principais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos bendrosios taisyklės neturtinės žalos dydžiui nustatyti, tačiau jų taikymas priklauso nuo to, kokiai įstatymu ginamai vertybei padaryta žala. Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymas pakenkimo sveikatai bylose yra specifinis tuo, kad teismas, atsižvelgdamas į bendruosius CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus, turi atsižvelgti ir į specifinius kriterijus: pakenkimo sveikatai laipsnį ir pobūdį; sveikatos sutrikdymo trukmę; netekto darbingumo laipsnį; ligos progresavimo tikimybę; prognozes; atsiradusius sveikatos sutrikdymo turtinius ir neturtinius padarinius; galinčius ateityje atsirasti įvairius nukentėjusio asmens gyvenimo pokyčius (profesinėje, visuomeninėje, asmeninėje ir kt. srityse); kitas aplinkybes, turinčias įtakos fizinių ir dvasinių išgyvenimų mastui, stiprumui, reikšmingas nustatant jų piniginį kompensacinį ekvivalentą. Svarbu išlaikyti pažeisto asmens intereso, jam padarytos neturtinės žalos ir teisingos kompensacijos už šį pažeidimą pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2010; 2010 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-236/2010; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-490/2010). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2009; 2013 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2013; kt.).
45. Ieškovų kasaciniame skunde akcentuojamas neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus – teismų praktika, suformuota kitose analogiško pobūdžio bylose, kasacinio teismo pripažįstama kaip vienas iš neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-582/2009). Teisingumo principo taikymas apima ir lyginamąjį aspektą, kai atsižvelgiama į panašiose savo faktinėmis aplinkybėmis kitose bylose priteistą žalos atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-677-969/2015). Tačiau kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad kiekvienas neturtinės žalos atlyginimo atvejis yra individualus, t. y. kiekvienu atveju asmenys patiria individualius išgyvenimus ir praradimus, kuriuos įrodinėja skirtingomis priemonėmis ir grindžia atskiromis faktinėmis aplinkybėmis, todėl kitose bylose, atsižvelgiant į konkrečias kiekvieno ginčo aplinkybes, teismo nustatytas priteistino žalos atlyginimo dydis nelaikytinas (ir nėra prilyginamas) kasacinio teismo formuojamomis bendrosiomis teisės taikymo ir aiškinimo taisyklėmis, privalomomis ir teismų taikytinomis kitose panašiose bylose (CPK 4 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2014). Todėl toks vertinimas lemia, jog dėl sveikatos sužalojimo priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo bylose suvienodinti teismų praktikos priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio prasme iš esmės neįmanoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-611/2020, 50 punktas).
46. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje eismo įvykiu sukeltos neturtinės žalos atlyginimo dydžiai svyruoja nuo 144 Eur iki 83 989 Eur. Šie kasacinio teismo priteisti neturtinės žalos dydžiai apima atvejus nuo lengvo sveikatos sutrikdymo iki sunkaus sužalojimo, taip pat atvejus, kai žala atsirado iš dalies ir dėl nukentėjusio asmens kaltės ar dalis jos buvo atlyginta draudimo bendrovių. Nurodyti atvejai apima bylas nuo 2003 metų, todėl, juos analizuojant, taip pat būtina atsižvelgti į bendrus ekonominius ir pragyvenimo lygio pokyčius. Palyginimui pateiktina keletas kasacinio teismo praktikoje analizuotų atvejų: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2003 konstatavus sunkius sveikatos sutrikdymo padarinius su išliekamaisiais reiškiniais buvo priteista 114 000 Lt (33 016,68 Eur) neturtinės žalos atlyginimo; 2008 m. vasario 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2008 konstatavus 60 proc. darbingumo netekimą priteista 200 000 Lt (57 924 Eur) neturtinės žalos atlyginimo; 2007 m. birželio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2007 konstatavus 100 proc. darbingumo netekimą priteista 290 000 Lt (83 989,80 Eur) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-402-421/2016; 2020 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-611/2020, 51 punktas).
47. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 19 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-276-458/2019 (33 punktas) nurodyta, kad eismo įvykių bylose, kuriose nukentėjusiesiems padaromas sunkus sveikatos sutrikdymas, priteisiama nuo 5792 Eur iki 34 504 Eur neturtinei žalai atlyginti (baudžiamosios bylos Nr. 2K-351/2009; Nr. 2K-50/2010; Nr. 2K-211/2011; Nr. 2K-370/2012; Nr. 2K-95/2013; Nr. 2K-52-942/2016; Nr. 2K-25-489/2017; kt.).
48. Nagrinėjamoje byloje teismų nustatytas kiekvienam iš ieškovų priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydis – 8000 Eur. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ieškovams padarytos neturtinės žalos dydžius, vadovavosi teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais, rėmėsi kasacinio teismo baudžiamosiose bylose nustatytais eismo įvykiais sukeltos neturtinės žalos atlyginimo dydžiais sunkaus sveikatos sutrikdymo atveju, vertino ieškovų patirtų sužalojimų pasekmes, atsakovo D. G. finansinę padėtį. Apeliacinės instancijos teismas pritarė nurodytiems pirmosios instancijos teismo argumentams.
49. Teisėjų kolegija nurodo, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl ieškovams padarytos neturtinės žalos dydžio, atsižvelgė į kai kuriuos kasacinio teismo praktikoje akcentuotus žalos dydžio nustatymo kriterijus, į kasacinio teismo praktikoje baudžiamosiose bylose konstatuotus neturtinės žalos dydžius. Teismų priteistas ieškovams neturtinės žalos atlyginimas bendrąja prasme patenka į iki šiol kasacinėje praktikoje apibrėžtas ribas. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismai neturėtų suabsoliutinti kasacinio teismo praktikoje nustatytų sveikatos sužalojimo priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžių, nes, minėta, kiekvienas neturtinės žalos atlyginimo atvejis yra individualus ir kiekvienu atveju asmenys patiria individualius išgyvenimus ir praradimus, kuriuos įrodinėja skirtingomis priemonėmis ir grindžia atskiromis faktinėmis aplinkybėmis (nutarties 45 punktas). Taigi nustatant asmeniui priteistiną neturtinės žalos dydį būtina atsižvelgti ne tik į kasacinio teismo formuojamą praktiką, bet ir į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus, į specifinius kriterijus, suformuotus kasacinio teismo praktikoje, taip pat galimus kiekvieno ieškovo konkretaus sveikatos sutrikdymo atvejo kriterijus (nutarties 44, 45 punktai). Atkreiptinas dėmesys, kad nustatant sveikatos sužalojimo atveju priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžius būtina atsižvelgti į bendrus ekonominius ir pragyvenimo lygio pokyčius, nes kasacinio teismo praktikoje nustatyti neturtinės žalos dydžiai gali nebeatitikti nurodytų pokyčių (nutarties 46 punktas).
50. Teisėjų kolegija nurodo, kad bylą grąžinus apeliacinės instancijos teismui apeliacine tvarka nagrinėti iš naujo (apie tai, minėta, teisėjų kolegija pasisakys toliau), nustatant ieškovams priteistinos neturtinės žalos dydžius turėtų būti atsižvelgiama į kasacinio teismo praktikoje nustatytas neturtinės žalos atlyginimo dydžių ribas, tačiau vertinamas kiekvieno ieškovo individualus atvejis pagal šioje nutartyje nurodytus bei galimus individualius specifinius kriterijus, atsižvelgiama į bendrus ekonominius ir pragyvenimo lygio pokyčius.
51. Ieškovai kasaciniame skunde kelia klausimą dėl netinkamai įvertintų byloje esančių įrodymų, nustatant jiems padarytos neturtinės žalos dydį, tačiau nenurodo, kokias konkrečiai proceso teisės normas teismai taikė netinkamai. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie kasacinio skundo argumentai susiję su, ieškovų nuomone, netinkamai byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis – jų patirtais eismo įvykio metu sužalojimais ir jų pasekmėmis. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas fakto klausimų nesprendžia ir yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Ieškovų nurodytas neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimas bus peržiūrėtas apeliacinės instancijos teismo bylą apeliacine tvarka nagrinėjant iš naujo ir šio teismo bus vertinami visi neturtinės žalos dydžiui nustatyti reikšmingi įrodymai.
Dėl apeliacinės instancijos teismo pareigos motyvuoti nutartį ir priimti sprendimą naujų įrodymų priėmimo klausimu
52. Kasaciniame skunde ieškovai nurodo, kad kartu su apeliaciniu skundu teikė papildomus (naujus) įrodymus, patvirtinančius ilgalaikes jų sužalojimų pasekmes su išliekamaisiais reiškiniais, tačiau apeliacinės instancijos teismas nesirėmė ieškovų pateiktais naujais įrodymais, nepateikė tokį sprendimą pagrindžiančių argumentų, taip pat nepasisakė dėl šių įrodymų (ne)priėmimo, taip pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktus. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus pripažįsta pagrįstais.
53. Teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis). Šie reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270, 331 straipsniai). CPK 331 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymai ir kiti teisės aktai bei teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas. Šio straipsnio 5 dalyje reglamentuota, kad rezoliucinėje sprendimo (nutarties) dalyje turi būti nurodytas apeliacinės instancijos teismo sprendimas.
54. Motyvuojamosios teismo sprendimo (nutarties) dalies paskirtis – pagrįsti apeliacinės instancijos teismo išvadas, išdėstytas rezoliucinėje apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) dalyje.
55. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodydamas, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis nacionalinius teismus įpareigoja išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus, nedarant poveikio jų reikšmės vertinimui; teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti; sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 49684/99; 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimas byloje Paliutis prieš Lietuvą, peticijos Nr. 34085/09; 2020 m. kovo 19 d. sprendimas byloje Tamrazyan prieš Armėniją, peticijos Nr. 42588/10).
56. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, kuris nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, argumentuotai pateikdamas tik pagrindines išvadas dėl ginčo dalyko, kurios teikia pagrindą pripažinti, jog bylos esmė iš tikrųjų atskleista, o ją atskleidus tinkamai aiškintos ir taikytos byloje aktualios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai).
57. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad neišsamūs motyvai reiškia CPK normų pažeidimą, tačiau toks pažeidimas turi būti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju visos apeliacinės instancijos teismo nutarties kontekste. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą kasacijos pagrindas yra tik esminis proceso teisės normų pažeidimas, be to, kai šis pažeidimas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį. Jeigu nenustatoma kitų pagrindų, tai apeliacinės instancijos teismo nutartis nėra naikinama vien dėl to, kad jos motyvai neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė apeliacinį skundą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2008; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015, kt.).
58. Minėta, kad, ieškovų teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino jų šiam teismui pateiktų naujų įrodymų – Ukrainos gydymo įstaigų išrašų iš stacionaro (ambulatorijos) ligonio medicinos kortelių, kuriose nurodomos diagnozės, trumpa anamnezė, laboratoriniai tyrimai, ligos eiga, taikytas gydymas, būklė atvykimo ir išrašymo metu, rekomendacijos gydymui ir darbui, duomenų apie ieškovo Y. O. darbingumą, invalidumą ir jo gaunamą invalidumo pensiją.
59. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovai kartu su apeliaciniu skundu kaip jo priedus pateikė savo medicininių dokumentų kopijas su vertimu į lietuvių kalba, tačiau apie šiuos ieškovų pateiktus naujus įrodymus nėra nurodyta nei skundžiamos nutarties aprašomojoje, nei motyvuojamojoje, nei rezoliucinėje dalyse, nors dalis ieškovų apeliacinio skundo argumentų buvo susiję su naujų įrodymų vertinimu ir priėmimu. Dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas ne tik nepateikė naujų įrodymų vertinimo argumentų, kaip nurodoma kasaciniame skunde, bet iš viso nesprendė (atitinkamai ir neargumentavo) nurodytų naujų įrodymų priėmimo klausimo.
60. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
61. Dėl šios teisės normos taikymo kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu ir yra įtvirtintas draudimas teikti, o kartu ir priimti, naujus įrodymus. Šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktas).
62. Kita vertus, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Pagal kasacinio teismo praktiką apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktą). Taigi apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis, ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus, tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatomas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015; 2016 m. balandžio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-218-916/2016 14 punktą).
63. Kasacinio teismo taip pat yra išaiškinta, kad sprendžiant naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimą, be pirmiau įvardytų kriterijų, taip pat svarbu patikrinti ir įvertinti, ar naujais įrodymais nėra įrodinėjamos faktinės aplinkybės, kurios nebuvo nurodytos, tirtos ir vertintos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis), t. y. ar jais nesiekiama paneigti kito ribotai apeliacijai užtikrinti nustatyto draudimo, kuris, kitaip negu draudimas teikti ir priimti naujus įrodymus, yra absoliutus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 21 punktas).
64. Teisėjų kolegija nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl naujų įrodymų priėmimo, nutarties 62, 63 punktuose nurodytus kriterijus turi įvertinti ir savo argumentus šiuo klausimu, pagrįsdamas priimamą procesinį sprendimą, išdėstyti priimdamas atskirą nutartį arba tai gali būti padaryta priimant galutinę teismo nutartį, išnagrinėjus bylą pagal byloje dalyvaujančio asmens pateiktą apeliacinį skundą (CPK 290 straipsnio 1 dalis, 331 straipsnis).
65. Nagrinėjamos bylos atveju, minėta, apeliacinės instancijos teismas nesprendė dėl pateiktų naujų įrodymų priėmimo, netikrino ir nevertino galimybės pateikti šiuos įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ar vėlesnis šių įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą, taip pat ar ieškovai nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (nutarties 62 punktas). Teismo nutarties rezoliucinėje dalyje taip pat nėra išdėstytas sprendimas naujų įrodymų priėmimo klausimu. Byloje taip pat nėra duomenų, kad šis klausimas būtų išspręstas atskira apeliacinės instancijos teismo nutartimi.
66. Pateiktais naujais įrodymais ieškovai apeliacinės instancijos teisme siekė paneigti pirmosios instancijos teismo išvadas dėl jų patirtos neturtinės žalos dydžio. Išnagrinėjęs bylą pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pagal byloje esančius duomenis ieškovams buvo konstatuotas sunkus sveikatos sutrikdymas, patirti sužalojimai neabejotinai paliko jiems neigiamų fizinių ir psichologinių pasekmių, tačiau byloje nėra pateikta įrodymų, pagrindžiančių ilgalaikes itin reikšmingas sveikatos sutrikdymo pasekmes, ieškovų netektą darbingumą, epikrizėse nurodyta, kad ieškovų prognozė dėl pasveikimo yra gera. Ieškovų nuomone, jų pateiktais naujais įrodymais yra pagrindžiamas pirmosios instancijos teismo klaidingas faktinių aplinkybių nustatymas, sprendžiant dėl ieškovų patirtos neturtinės žalos dydžio (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Minėta, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovų patirtos neturtinės žalos dydžio, nesivadovavo pateiktais naujais ieškovų įrodymais, tačiau dėl jų (ne)priėmimo nutartyje tiesiogiai nepasisakė. Taigi šioje byloje apeliacinės instancijos teismo nėra išspręstas klausimas dėl ieškovų pateiktų naujų įrodymų sąsajumo su šia byla, t. y. įrodymų turinio loginio ryšio su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku.
67. Teisėjų kolegijos vertinimu, naujų įrodymų sąsajumas su šios bylos nagrinėjamu dalyku negali būti atskleistas ir nutarties 62, 63 punktuose nurodytų kriterijų vertinimas negali būti atliktas kasaciniame teisme, nes naujų įrodymų, pateiktų apeliacinės instancijos teismui, priėmimo ir vertinimo klausimas priskirtas pastarojo teismo kompetencijai. Be to, faktinių aplinkybių šių įrodymų įvertinimo pagrindu nustatymas taip pat priklauso apeliacinės instancijos teismo kompetencijai, todėl šie klausimai negali būti sprendžiami kasaciniame teisme (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
68. Dėl nurodytos priežasties teisėjų kolegija nusprendžia, kad yra pagrindas konstatuoti CPK 331 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktų pažeidimą, apeliacinės instancijos teismui priimtoje nutartyje nenurodžius jokių argumentų dėl ieškovų kartu su apeliaciniu skundu pateiktų naujų įrodymų priėmimo bei nutarties rezoliucinėje dalyje nenurodžius priimto sprendimo šiuo klausimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytas proceso teisės normų pažeidimas laikytinas esminiu, nes ieškovų pateiktais naujais įrodymais, jų manymu, grindžiamos aplinkybės, kurios buvo tirtos pirmosios instancijos teisme įrodinėjant ieškovų patirtos neturtinės žalos dydį, todėl, neišsprendus šių įrodymų priėmimo klausimo ir neįvertinus visų nutarties 62, 63 punktuose nurodytų kriterijų, nėra galima pagrįsta išvada, kad šis pažeidimas neturėjo įtakos apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumui, t. y. kad byla apeliacinės instancijos teisme išspręsta teisingai (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
69. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad nurodytas proceso teisės normų pažeidimas taip pat teikia pagrindą panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir grąžinti bylą apeliacine tvarka nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
70. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui.
71. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 16 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 3,84 Eur tokio pobūdžio bylinėjimosi išlaidų. Ši suma yra mažesnė už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su finansų ministru 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą – 5 Eur, todėl nurodytų išlaidų atlyginimas valstybei nepriteistinas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. sausio 26 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Goda Ambrasaitė-Balynienė
Sigita Rudėnaitė
Antanas Simniškis