Baudžiamoji byla Nr. 1A-256-530/2022
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-48865-2019-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.1; 2.4.7
(S)
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. balandžio 27 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jurgio Kiškio ir Arūno Paštuolio,
sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei,
dalyvaujant prokurorei Virginijai Vigelienei,
nuteistojo Ž. S. gynėjui advokatui Ričardui Lilui,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2022 m. sausio 17 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. S. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje ir nubaustas:
- pagal BK 281 straipsnio 1 dalį - 60 MGL dydžio, tai yra 3000 Eur (trijų tūkstančių eurų) bauda;
- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, be intensyvios priežiūros, paskiriant jam šiuos įpareigojimus:
- visą laisvės apribojimo bausmės laikotarpį nuo 23.00 val. iki 6.00 val. būti namuose, t. y. faktinėje gyvenamojoje vietoje, išskyrus atvejus, kai tai susiję su darbu ar mokslu (apie tai iš anksto informuojant šios priemonės vykdymą kontroliuojančios institucijos atstovą);
- dalyvauti elgesio pataisos programoje.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos, paskiriant Ž. S. galutinę subendrintą bausmę – 60 MGL dydžio, tai yra 3000 Eur (trijų tūkstančių eurų) baudą ir laisvės apribojimą 1 (vieneriems) metams, be intensyvios priežiūros, paskiriant įpareigojimus:
- visą laisvės apribojimo bausmės laikotarpį nuo 23.00 val. iki 6.00 val. būti namuose, t. y. faktinėje gyvenamojoje vietoje, išskyrus atvejus, kai tai susiję su darbu ar mokslu (apie tai iš anksto informuojant šios priemonės vykdymą kontroliuojančios institucijos atstovą);
- dalyvauti elgesio pataisos programoje.
Nustatytas baudos sumokėjimo terminas – 12 (dvylikai) mėnesių, ir išaiškinta Ž. S., kad jis per 12 (dvylika) mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos privalo sumokėti baudą į Lietuvos Respublikos valstybinės mokesčių inspekcijos (įmonės kodas 188659752) pasirinktą biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 6801, bei pateikti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų raštinės (Kaunas, Laisvės al. 103, kabinetas Nr. 111 arba elektroniniu paštu kauno.apylinkes@teismas.lt) tarnautojui tai įrodantį banko kvitą. Išaiškinta Ž. S., kad nustatytu laiku nesumokėta bauda bus išieškota priverstinai.
Nukentėjusiojo I. K. (I. K.) civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jo naudai iš Ž. S. priteista 800 Eur (aštuoni šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti bei 500 Eur (penki šimtai eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Ž. S. skirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, iki nuosprendžio vykdymo pradžios palikta nepakeista, pradėjus vykdyti nuosprendį – panaikinta.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Pirmos instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės.
1. Ž. S. 2019 m. lapkričio 16 d. apie 8.12 val. Kaune, vairuodamas transporto priemonę automobilį „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių 157 punkto reikalavimą tuo, kad važiuodamas (duomenys neskelbtini) kryptimi nuo (duomenys neskelbtini) link miesto (duomenys neskelbtini) g. ir sankryžoje su (duomenys neskelbtini) g. sukdamas į kairę, nepraleido priešingo eismo kryptimi tiesiai važiavusios transporto priemonės automobilio „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamo K. D., dėl ko įvyko eismo įvykis, o šio eismo įvykio metu automobilio „Audi A6“ keleivei D. D. buvo padarytas kūno sužalojimas, sukėlęs nesunkų sveikatos sutrikdymą, tokiu būdų vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata.
2. Be to, Ž. S. 2020 m. kovo 9 d. apie 11.30 val. kieme prie kotedžo, esančio (duomenys neskelbtini) , konflikto metu, tyčia mediniu kastuvo kotu vieną kartą sudavė I. K. per dešinės rankos žastą ir vieną kartą sudavė per kairės rankos plaštaką, sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą ir padarydamas kairės plaštakos sumušimą, poodinę kraujosruvą dešinio žasto srity, tokiu būdu kitaip smurtaudamas padarė I. K. nežymų sveikatos sutrikdymą.
II. Apeliacinio skundo, atsiliepimo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
3. Apeliaciniu skundu Ž. S. prašo atnaujinti įrodymų tyrimą ir panaikinti Kauno apylinkės teismo 2022 m. sausio 17 d. nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, jį išteisinant. Netenkinus šio prašymo nuteistasis prašo jam paskirtą laisvės apribojimo bausmę pakeisti bauda bei neskirti įpareigojimo - visą laisvės apribojimo bausmės laikotarpį nuo 20.00 val. iki 6.00 val. būti namuose, t. y. faktinėje gyvenamojoje vietoje.
3.1. Skunde teigiama, kad baudžiamojoje byloje pateikti nukentėjusiojo I. K., liudytojų D. D. ir A. Š. parodymai yra nenuoseklūs bei prieštaringi, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad neturi priežasčių netikėti pastarųjų liudijimais. Anot apelianto liudytojai A. Š. ir D. D. nedalyvavo 2020 m. kovo 9 d. incidente ir tuo metu jų apskritai nebuvo įvykio vietoje. Jie tik dirba kartu su nukentėjusiuoju I. K., palaikydami draugiškus/artimus ryšius, ką pripažino ir teismo posėdžio metu, todėl apylinkės teismas nepagrįstai šių asmenų parodymus vertino kaip patikimus bei nešališkus. Pažymint ir tai, kad pirmosios teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti nuteistojo gynėjos pateiktus prašymus išsireikalauti išklotines, susijusias su įvykio teritorijoje įrengtų mobilaus telefono prisijungimu prie bokštų (celių), kuriose turėtų aiškiai matytis liudytojų A. Š. ir D. D. naudojamų mobiliųjų telefonų numeriai, jeigu jie incidento metu iš tiesų buvo toje pačioje teritorijoje.
3.2. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo baudžiamojoje byloje esančių nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų prieštaringumą, o būtent: 1) nukentėjusysis I. K. parodė, neva, apeliantas jam smogė su kastuvu du kartus; 2) liudytojas A. Š. pirminiuose parodymuose teigė, neva, nuteistasis mosavo pagaliu, o vėlesniuose parodymuose teigė, neva, jis pasiėmė kažkokį prie namo durų buvusį medinį pagalį ir su juo sudavė kelis (du ar tris) smūgius nukentėjusiajam į rankas; 3) liudytojas D. D. parodė, neva, Ž. S. rankose laikė pagalį, kuriuo „pasimaskatavo“, tačiau jokių smūgių nukentėjusiajam nesudavė. Taigi akivaizdu, kad baudžiamojoje byloje nėra nuoseklių liudijimų apie tai: 1) kad apeliantas naudojo kažkokį papildomą įrankį incidento metu; 2) kad jis naudojo kastuvą, ar pagalį, ar medinę lazdą; 3) kad jis sudavė nukentėjusiajam, ar tik „maskatavo“ įrankiu. Dėl šių priežasčių, apylinkės teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad apeliantas smurtavo prieš nukentėjusįjį.
3.3. Skunde pažymima, jog pirmosios instancijos teismas ignoravo faktinę aplinkybę, kad incidentas įvyko 2020 m. kovo 9 d., tačiau nukentėjusysis į policiją kreipėsi tik kitą dieną, t. y. 2020 m. kovo 10 d., ko pasėkoje, jam buvo atlikta ekspertizė ir konstatuotas nesunkus sveikatos sutrikdymas, praėjus daugiau nei 24 valandoms. Taigi, anot apelianto, vien ši aplinkybė patvirtina, kad nukentėjusiajam konstatuotus kūno sužalojimus galėjo sąlygoti visiškai kiti įvykiai jo asmeniniame gyvenime arba elementarus susižalojimas siekiant keršto ir praturtėjimo nuteistojo sąskaita.
3.4. Anot apelianto, remiantis šioje baudžiamojoje byloje surinkta medžiaga ir įvertinus aukščiau paminėtus nukentėjusiojo bei liudytojos parodymus, akivaizdu, kad nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog nuteistasis konfliktavo su nukentėjusiuoju smurtaudamas prieš jį fiziškai ar naudodamas kažkokį įrankį, ko pasėkoje, I. K. patyrė kūno sužalojimus. Pažymint, kad ir liudytojai A. Š. ir D. D. nebuvo įvykio vietoje, nematė jo ir negali nuosekliai papasakoti įvykio aplinkybių. Tuo tarpu kitų baudžiamojoje byloje apklaustų liudytojų parodymuose nurodomas apelianto ir nukentėjusiojo konfliktas, savaime neįrodo, kad toks konfliktas buvo fizinis ir/ar, kad to konflikto metu būtent nuteistasis inicijavo smurtinius veiksmus ir/ar padarė specialisto išvadoje konstatuotus sužalojimus. Priešingai, minėti liudytojai savo parodymuose aiškiai nurodė, kad patys įvykio nematė ir gali papasakoti tik nuogirdas, gandus, o ne asmeniškai matytas aplinkybes.
3.5. Skunde teigiama, kad baudžiamosios bylos medžiagoje nėra rašytinių duomenų, patvirtinančių nuteistojo kaltę dėl jo atžvilgiu inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje. Nepaisant paties nukentėjusiojo ir kitų liudytojų parodymų, iš esmės paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadą, konstatuojančią apelianto kaltę. Akivaizdu, kad apylinkės teismas neatliko išsamaus bei visapusiško įrodymų tyrimo ir daugybę baudžiamojoje byloje kilusių abejonių vertino apelianto nenaudai, tokiu būdų pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 ir 2 straipsnius, 20 straipsnio 5 dalį bei in dubio pro reo principą. Pažymint, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju vertindamas įrodymus, padarė klaidų dėl jų pakankamumo bei patikimumo, neišdėstė teisinių argumentų dėl ištirtų įrodymų vertinimo, nuosprendį grindė prielaidomis, taip padarydamas esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus, ignoruodamas nekaltumo prezumpciją bei kaltinamojo teisę į gynybą. Nuteistasis neigė savo kaltę dėl jo atžvilgiu inkriminuotos nusikalstamos veikos ir pateikė savo argumentus, tačiau apylinkės teismas apsiribojo selektyviu įrodymų vertinimu, nenustatė jokių jo kaltės požymių, rėmėsi savo spėjimais, kuriuos aiškino nepatikrintomis aplinkybėmis, iškraipydamas faktus ir visų baudžiamojoje byloje egzistuojančių abejonių gausą vertindamas apelianto nenaudai.
3.6. Skunde apeliantas, nesutikdamas su jam paskirta bausme pagal BK 140 straipsnio 1 dalį bei skirtu įpareigojimu - visą laisvės apribojimo bausmės laikotarpį nuo 20.00 val. iki 6.00 val. būti namuose, t. y. faktinėje gyvenamojoje vietoje, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad baudžiamojoje byloje nėra nustatytos jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, be to nagrinėjamu atveju buvo padarytas nesunkus nusikaltimas. Baudžiamojoje byloje taip pat nėra jokių jo asmenybę neigiamai charakterizuojančių duomenų, priešingai: jis nėra teistas, dirbantis, turi gyvenamąją vietą, šeimą, dėl BK 281 straipsnio 1 dalyje jam inkriminuotos nusikalstamos veikos prisipažino visiškai, gailėjosi, atsiprašė ir atlygino nukentėjusiems dėl jo sukelto eismo įvykio padarytą žalą. Pabrėžiant ir tai, kad apylinkės teismas ignoravo nuteistojo nurodytas aplinkybes, jog jis šiuo metu dirba ir gyvena užsienio valstybėje, o būtent: Norvegijos Karalystėje ir dirba įmonėje (duomenys neskelbtini) (priedas Nr. 1). Tokios jo asmeninio gyvenimo aplinkybės susiklostė būtent dėl to, kad jis yra suinteresuotas kaip įmanoma greičiau sumokėti skundžiamu nuosprendžiu jam priteistą baudą ir įvykdyti kitas nuosprendyje numatytas mokestines prievoles, tačiau neturi realių galimybių uždirbti tokius pinigus Lietuvoje, todėl gavęs darbo pasiūlymą, nedelsiant išvyko į užsienio valstybę, kur dirba iki šiol. Tuo tarpu skundžiamu nuosprendžiu įpareigojus jį vienerius metu būti namuose Lietuvoje, nuteistasis neturėtų realių galimybių dirbti ir gyventi užsienio valstybėje bei įvykdyti skundžiamu nuosprendžiu jam nustatytus įpareigojimus. Atkreipiant dėmesį, kad jam paskirtas laisvės apribojimas turėtų akivaizdžiai neigiamą įtaką jo gyvenimui ir darbui užsienio valstybėje, todėl apeliantas prašo sušvelninti jam paskirtą laisvės apribojimo bausmę, pakeičiant ją bauda. Neprieštaraudamas, kad jam paskirtas laisvės apribojimas su galimybe dirbti būtų suorganizuotas dabartinėje jo gyvenamojoje valstybėje - Norvegijos Karalystėje.
4. Atsiliepimų negauta.
5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo Ž. S. gynėjas advokatas apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti, kadangi pirmosios instancijos teismas visas aplinkybes keliamas apeliaciniame skunde išnagrinėjo ir aptarė.
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir teisinės išvados
Nuteistojo Ž. S. apeliacinis skundas atmetamas.
6. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju Ž. S. neginčija jo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau šių aplinkybių nevertina, tačiau apeliantas skunde nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, ginčydamas pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir padarytas išvadas, prašydamas jį išteisinti arba jam paskirtą laisvės apribojimo bausmę pakeiti bauda.
7. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, priešingai nei tai traktuojama apeliaciniame skunde, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).
8. Apeliaciniame skunde kvestionuojamas BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos įrodytumas bei keliamas bausmės individualizavimo klausimas, todėl teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi šioje baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, apeliacinio skundo argumentus bei teisinį reglamentavimą, mano, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl Ž. S. kaltės, o skirdamas bausmę tinkamai vadovavosi BK 54 straipsnio nuostatomis. Vien tai, kad apeliaciniame skunde nesutinkama su skundžiamame nuosprendyje padarytomis pirmosios instancijos teismo išvadomis ar paskirta bausme, kitaip interpretuojant byloje surinktus įrodymus, savaip juos vertinant, nėra pagrindas tenkinti apeliacinio skundo. Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą vadovavosi BPK 20 straipsnio nuostatomis, nuosprendyje padarytos išvados yra išsamios ir motyvuotos, pagrįstos nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o Ž. S. kaltė dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo visiškai įrodyta byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma.
Dėl nustatytų bylos faktinių aplinkybių ir atlikto įrodymų vertinimo
9. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.
10. Iš byloje surinktų duomenų matyti, kad nuteistasis Ž. S. savo kaltę viso proceso metu neigė, nurodydamas, kad jis jokio smurto prieš nukentėjusįjį nenaudojo, jo nemušė, jokio kastuvo net į rankas paėmęs nebuvo. Patvirtino, kad tarp jo ir nukentėjusiojo įvyko žodinis konfliktas jiems būnant lauke dėl nukentėjusiojo I. K. pateiktos sąskaitos, ko pasėkoje I. K. išsitraukė iš automobilio kirvį ir pradėjo jį vytis, o pasivijęs vieną kartą tuo kirviu sudavė jam į nugarą (2 t., b. l. 84-85, 88, 101-103, 106-108; 3 t., b. l. 105-107).
11. Nukentėjusysis I. K. apklausiamas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme taip pat parodė, kad tarp jo ir Ž. S. įvyko žodinis konfliktas ir apsistumdymas kotedžo viduje dėl pateiktos sąskaitos, paskui jiems išėjus į kiemą žodinis konfliktas tęsėsi, tada Ž. S. paėmė kastuvą su mediniu kotu ir sudavė jam į žastą bei plaštaką, kadangi pastarasis gynėsi užsidengdamas rankomis. Nukentėjusysis neneigė, kad po to ir jis Ž. S. atžvilgiu pavartojo fizinį smurtą (1 t., b. l. 118-119, 121-122; 3 t., b. l. 12-13).
12. Liudytojai A. Š. ir D. D. apklausų metu taip pat nurodė, kad iš pradžių žodinis konfliktas tarp Ž. S. ir I. K. vyko kotedžo viduje, kuriame jie apsistumdė ir paskui išėjo į lauką. Liudytojas D. D. apklausiamas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme patvirtino, kad Ž. S. ir I. K. jau būnant lauke, jis pačio smūgio sudavimo nukentėjusiajam nematė, tačiau nurodė, kad Ž. S. rankose laikė kažkokį medinį pagalį panašų į šluotos ar kastuvo kotą, o I. K. stovėjo rankomis užsidengęs galvą (1 t., b. l. 132-133; 2 t., b. l. 101-103; 3 t., b. l. 102-103). Liudytojas A. Š. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog jis matė, kaip Ž. S. pasiėmė kažkokį medinį pagalį ir juo sudavė kelis (du ar tris) smūgius I. K. į rankas, kuomet jis savo rankomis buvo užsidengęs galvą (1 t., b. l. 135-136; 2 t., b. l. 106-108). Apklausiamas pirmosios instancijos teisme jis nurodė, kad konfliktuojančios šalys pasitampė, pasistumdė, pasimosikavo pagaliu ir tuo užsibaigė. Detaliau nieko neprisiminė, nes kuo toliau tuo mažiau atsimena bei patvirtino, kad parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu yra teisingi ir jais galima vadovautis (3 t., b. l. 102).
13. Liudytojai A. H. bei L. D. patvirtino matę nukentėjusįjį ir nuteistąjį įsiaudrinusius bei šaukiančius vienas ant kito, tačiau smurto panaudojimo nematė (1 t., b. l. 141, 138-139; 2 t., b. l. 95-97; 3 t., b. l. 59-62).
14. Byloje nėra ginčo dėl to, jog konfliktas tarp Ž. S. ir I. K. įvyko 2020 m. kovo 9 d., apie 11.30 val. kieme prie kotedžo dėl pateiktos sąskaitos, kurį patvirtino matę ne tik liudytojai A. Š. ir D. D., bet ir A. H. bei L. D.. Tačiau nuteistasis skunde savaip interpretuodamas liudytojų A. Š., D. D. ir nukentėjusiojo parodymus bei nesutikdamas su atliktu apylinkės teismo vertinimu, teigia, kad jie yra nenuoseklūs bei prieštaringi, todėl teismas nepagrįstai jais vadovavosi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau teisėjų kolegija nesutikdama su šiais apelianto argumentais, visiškai pritaria apylinkės teismo padarytai išvadai, kad nagrinėjamu atveju nukentėjusiojo I. K. parodymus iš dalies patvirtina liudytojų A. Š. ir D. D. parodymai ir jais nesivadovauti pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo. Pažymint, kad ir pats nuteistasis apklausiamas pirmosios instancijos teisme nurodė, jog nemano, kad A. Š. ir D. D. turėjo pagrindą jį apkalbėti (3 t., b. l. 105-107). Tuo tarpu iš aukščiau aptartų parodymų matyti, kad tiek nukentėjusiojo, tiek ir liudytojų parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių sutampa ir vieni kitiems neprieštarauja. Tai, kad liudytojas D. D. nurodė matęs tik kažkokį medinį pagalį nuteistojo Ž. S. rankose, o pačio sudavimo juo nematė, neleidžia daryti išvados, kad abiejų liudytojų parodymai yra prieštaringi ir rodo skirtingas įvykio aplinkybes. Kadangi byloje esantys duomenys patvirtina, kad abu liudytojai vykstant konfliktui kieme buvo kotedžo viduje ir tik nusileidę laiptais į apačią toliau stebėjo kas vyksta lauke. O tai teisėjų kolegijos vertinimu ir galėjo lemti aplinkybes, kad vienas liudytojas matė smurto panaudojimą nukentėjusiojo atžvilgiu, o kitas nebe. Pažymint, kad A. Š. duodamas parodymus nurodė matęs, kaip Ž. S. paėmė medinį pagalį ir juo sudavė nukentėjusiajam I. K. ne vieną smūgį į ranką, o du ar tris, tuo tarpu iš D. D. duotų parodymų akivaizdu, kad jis tą pagalį matė jau nuteistojo rankose, o tai teisėjų kolegijos nuomone tik įrodo, kad A. Š. konfliktą lauke pamatė anksčiau už D. D., kadangi po to abiejų liudytojų parodymai apie tai, kad I. K. buvo užsidengęs galvą rankomis sutampa. Nukentėjusysis I. K. viso proceso metu taip pat teigė, jog jam buvo suduota du kartus (į žastą bei į plaštaką) ir jis gynėsi užsidengdamas rankomis. Atkreipiant dėmesį, kad šias aplinkybes visiškai patvirtina ne tik liudytojo A. Š. parodymai, bet ir 2020 m. kovo 10 d. specialisto išvada Nr. G 788/2020(02), kurioje nustatyta, jog I. K. konstatuota kairės plaštakos sumušimas, poodinė kraujosruva dešinio žasto srityje. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu paveikus nurodytas sritis. Sužalojimai galėjo būti padaryti dviejų trauminių poveikių pasėkoje, galimai užduotyje nurodytu laiku 2020 m. kovo 9 d. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Sužalojimai galėjo būti padaryti suduodant kumščiu, spiriant koja ar kitu kietu panašias savybes turinčiu daiktu, kuo galėjo būti kastuvas (1 t., b. l. 129). Todėl teisėjų kolegija įvertinusi aukščiau aptartus duomenis bei kitus byloje esančius rašytinis įrodymus (įvykio vietos apžiūros protokolą, akistatų protokolus, pareiškimą policijai bei kt.) daro išvadą, kad Ž. S. kaltė padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, visiškai įrodyta, o nuteistojo įvykių versija atmetama, kaip nepagrįsta, kadangi jos nepatvirtina byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
15. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir tokie apeliacinio skundo argumentai, kaip nukentėjusiojo kreipimasis į policijos įstaigą tik kitą dieną po įvykio, t. y. 2020 m. kovo 10 d., kadangi tiek iš nukentėjusiojo, tiek iš paties nuteistojo parodymų duotų teisme matyti, kad proceso šalys bandė susitarti taikiai, tačiau nepavykus to pasiekti buvo kreiptasi į teisėsaugos institucijas (3 t., b. l. 12-13, 105-107), todėl teisėjų kolegija skundo argumentus susijusius su siekiu praturtėti ar susižalojimu kitomis aplinkybėmis atmeta, kaip nepagrįstus. Pažymint, kad jokiais objektyviais duomenimis nepagrįsti ir apelianto skundo argumentai, kad liudytojai A. Š. ir D. D. incidento metu nebuvo toje pačioje teritorijoje. Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, konstatuoja, jog Ž. S. nagrinėjamu atveju yra nuteistas teisėtai ir pagrįstai. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties visuma nuteistojo buvo pilnai realizuota. Apeliantas suprato į ką yra kėsinamasi, t. y. į kito žmogaus sveikatą, ir norėjo taip elgtis (veikė tiesiogine tyčia), todėl jo išteisinimui pagrindo nėra.
Dėl bausmės
16. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę apeliantui, neatsižvelgė į tai, kad byloje nėra jį neigiamai charakterizuojančių aplinkybių, kad buvo padarytas nesunkus nusikaltimas. Apylinkės teismas, pasak apelianto, neįvertino ir to, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, taip pat buvo ignoruojama aplinkybė, kad nuteistasis gyvena ir dirba Norvegijos Karalystėje.
17. Visų pirma pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę.
18. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Ir tik įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojamą nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. spalio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-391/2013).
19. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad Ž. S. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą buvo skirta 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmė su įpareigojimais: visą laisvės apribojimo bausmės laikotarpį nuo 23.00 val. iki 6.00 val. būti namuose, t. y. faktinėje gyvenamojoje vietoje, išskyrus atvejus, kai tai susiję su darbu ar mokslu (apie tai iš anksto informuojant šios priemonės vykdymą kontroliuojančios institucijos atstovą); dalyvauti elgesio pataisos programoje. Pirmosios instancijos teismas parinkdamas bausmės rūšį ir skirdamas atitinkamo dydžio bausmę įvertino tai, kad šiuo atveju buvo padarytas tyčinis baigtas nesunkus nusikaltimas, taip pat atsižvelgė į Ž. S. asmenybę, konstatuodamas, kad praeityje jis neteistas, penkerių metų laikotarpyje 30 kartų baustas administracine tvarka, dirbantis bei turintis gyvenamąją vietą. Teismas nurodė, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė - prisipažinimas padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), nustatyta tik dėl vienos nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 1 dalyje, padarymo, kartu pažymėdamas, kad sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Visumos šių aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas Ž. S. skyrė vieną iš švelnesnių BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą bausmės rūšį – laisvės apribojimą be intensyvios priežiūros su tam tikrais įpareigojimais, jos dydį nustatydamas mažesnį nei sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis (pagal BK 48 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimas gali būti skiriami nuo 3 mėnesių iki 2 metų). Teisėjų kolegija su šiais apylinkės teismo išdėstytais motyvais visiškai sutinka ir atkreipia nukeistojo dėmesį, kad byloje nėra duomenų patvirtinančių aplinkybes, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju skirdamas bausmę buvo informuotas apie tai, kad Ž. S. įsidarbino užsienio valstybėje. Priešingai, 2021 m. balandžio 22 d. apklausiamas teisme nuteistasis nurodė, kad laikinai nedirba, nėra registruotas ir Užimtumo tarnyboje, o pragyvena iš santaupų (3 t., b. l. 8), todėl nepagrįstu apeliacinio skundo argumentu teisėjų kolegija laiko tai, kad apylinkės teismas skirdamas bausmę ignoravo aplinkybes susijusias su nuteistojo įsidarbinimu kitoje valstybėje pažymint, kad kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismo taip pat buvo įvertinti.
20. Tuo tarpu teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai, kad apeliantas su apeliaciniu skundu pateikė duomenis patvirtinančius darbinius santykius Norvegijos Karalystėje, prašydamas jam paskirtą laisvės apribojimo bausmę su įpareigojimais pakeisti į baudą, toliau pasisako švelnesnės, negu įstatymo numatytos, bausmės skyrimo klausimu, kadangi BK 140 straipsnio 1 dalyje nenumatyta tokia bausmės rūšis, kaip bauda.
21. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad sankcija, numatyta už atitinkamą nusikalstamą veiką yra įstatymo nustatytos bausmės skyrimo riba ir pagal bendrąją taisyklę šios ribos peržengti negalima ir tik specialiai įstatymo numatytais atvejais teismas gali paskirti švelnesnę, nei sankcijoje numatyta, bausmę. Kokią galimybę įvirtinta BK 62 straipsnis bei BK 54 straipsnio 3 dalis.
22. BK 54 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje nurodoma, kad teisingumo principas, skiriant bausmę, be kitų bausmės tikslų (bendrosios prevencijos, nubaudimo, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimo), įgauna specifinių ypatumų, kuriuos nulemia būtinybė kaltininkui paskirti tinkamai individualizuotą bausmę (BK 41 straipsnio 2 dalis). Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Teismų praktikoje suformuota, kad BK 54 straipsnio 3 dalyje numatytas bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios išimtinės aplinkybės ar kokia reikšmingų aplinkybių visuma rodo, kad straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui.
23. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad nuteistojo Ž. S. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės susijusios su padarytos nusikalstamos veikos pavojingumu ir jo asmenybe pirmosios instancijos teismo jau buvo įvertintos. Tuo tarpu apelianto nurodomas gyvenimas ir darbas Norvegijos Karalystėje bei noras kuo greičiau sumokėti jam paskirtą baudą, taip pat padengti kitas mokestines prievoles nėra laikomos išimtinėmis aplinkybėmis dėl kurių apylinkės teismo paskirta bausmė turėtų būti švelninama. Pažymint, kad teisėjų kolegija patikrinusi administracinių nusižengimų registrą, nustatė, kad Ž. S. per pastaruosius vienerius metus padarė daugiau kaip 30 naujų administracinių nusižengimų susijusių su kelių eismo taisyklių pažeidimais, informacijos apie baudos sumokėjimą nėra, o jo nurodomos aplinkybės susijusios su gyvenimu ir darbu užsienio valstybėje tik byloja apie tai, kad nuteistasis pažeidė jam skirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, todėl aukštesnysis teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju gerokai mažesnis nei rūšinis tiek pačios nusikalstamos veikos, tiek veiką padariusio asmens pavojingumas nenustatytas, todėl nuteistojo Ž. S. atžvilgiu nėra pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.
24. Tuo tarpu taikyti BK 62 straipsnio 2 dalį teismas gali tik tuo atveju, kai yra ne mažiau kaip dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, taip pat nustatyta viena iš alternatyvių savarankišką teisinę reikšmę turinčių aplinkybių, numatytų BK 62 straipsnio 2 dalies 1 - 6 punktuose: 1) kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti, arba 2) kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba 3) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba 4) veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba 5) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba 6) veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas.
25. Teisėjų kolegija pažymi, kad įvertinus aukščiau aptartą teisinį reglamentavimą akivaizdu, kad nuteistajam Ž. S. BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatos taip pat negali būti taikomos, kadangi šio straipsnio dispozicija reikalauja, jog būtų nustatytos bent dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės bei egzistuotų kitos sąlygos, leidžiančios svarstyti švelnesnės, negu įstatymo numatytos, bausmės skyrimą, tuo tarpu skundžiamame nuosprendyje buvo nustatyta tik viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė - prisipažinimas padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir tik dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 1 dalyje, padarymo.
26. Taigi, teisėjų kolegija atsižvelgdama į visas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, pripažįsta, kad nuteistajam Ž. S. pirmosios instancijos teismo paskirta laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros su tam tikrais įpareigojimais nėra aiškiai per griežta, atitinka padarytos nusikalstamos veikos pobūdį bei pavojingumą ir nuteistojo asmenybę. Jos švelninti ir skirti kitą bausmės rūšį ar panaikinti nuteistajam skirtą įpareigojimą, įvertinus apeliaciniame skunde nurodytus motyvus, teisėjų kolegija neturi pagrindo, kadangi kitu atveju nebus pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai.
27. Nors nuteistasis Ž. S. skunde nurodo, jog neprieštarautų, kad jam paskirtas laisvės apribojimas būtų vykdomas Norvegijos Karalystėje, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublika vadovaujasi 2014 m. lapkričio 13 d. įstatymu Nr. XII-1322 „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“, kuriame yra reglamentuotos Lietuvos Respublikos teismų priimtų sprendimų dėl su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės ir sprendimų dėl probacijos perdavimo vykdyti kitoms Europos Sąjungos valstybėms narėms tvarka ir sąlygos. Tačiau Norvegijos Karalystė nėra Europos Sąjungos šalis, todėl skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymo perdavimas nėra galimas.
28. Byloje taip pat yra gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nuteistajam Ž. S., kurią sudaro 110 Eur (3 t., b. l. 168-172). Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos taip pat galioja bylą nagrinėjant apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant antrinės teisinės pagalbos išlaidas, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Apeliacinis procesas šioje byloje vyko Ž. S. iniciatyva, nuteistojo apeliacinį skundą atmetant. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai, kad baudžiamoji byla nagrinėjamu atveju nebuvo sudėtinga, teismo posėdis apygardos teisme truko – 30 min. ir jame buvo klausomasi baigiamųjų kalbų, nuteistojo išsakė teisinę poziciją, palankią nuteistajam, todėl teisėjų kolegija įvertinusi visa tai, sprendžia, kad prašoma priteisti suma yra proporcinga atliktam darbui ir priteisia antrinės teisinės pagalbos išlaidas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
nuteistojo Ž. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. sausio 17 d. nuosprendžio, atmesti.
Priteisti iš Ž. S. valstybės naudai antrinės teisinės pagalbos išlaidas 110 Eur (šimtą dešimt eurų), už advokato teisinę pagalbą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Danutė Giačaitė
Jurgis Kiškis
Arūnas Paštuolis