Administracinė byla Nr. eA-142-463/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02969-2021-4
Procesinio sprendimo kategorija 41
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. kovo 20 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Gintaro Kryževičiaus, Jolantos Malijauskienės (pranešėja), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Doriantas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Doriantas“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl nutarimo panaikinimo.
Išplėstinė teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Doriantas“ (toliau – ir Bendrovė) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Inspekcija) Vilniaus teritorinio skyriaus 2021 m. rugpjūčio 10 d. nutarimą Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo pažeidimo byloje juridiniam asmeniui Nr. NUĮPBJ-19992 (toliau – ir Nutarimas) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas nurodė, kad Nutarimu Inspekcijos Vilniaus teritorinis skyrius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalimi, 4 dalies 3 punktu, 60 straipsnio 1 dalimi, nutarė skirti Bendrovei 4 340 Eur dydžio baudą už tai, kad, egzistuojant darbo sutarties (darbo santykių) požymiams, pareiškėjas neužtikrino, jog su Bendrovės valdomame klube dirbusiais asmenimis (R. Š., R. R., A. H., D. K. (toliau – ir šokėjos) bei E. M.) būtų pasirašytos darbo sutartys, o apie jų darbą teisės aktų nustatyta tvarka būtų pranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) teritoriniam skyriui.
3. Pareiškėjo teigimu, šiuo atveju buvo klaidingai kvalifikuoti tarp šalių susiklostę santykiai. Priimdamas Nutarimą, Inspekcijos Vilniaus skyrius tarp šokėjų bei E. M. ir Bendrovės susiklosčiusius santykius nepagrįstai kvalifikavo kaip darbo teisinius santykius. Pareiškėjas paaiškino, kad Nutarime akcentuojamas Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos 2020 m. vasario 14 d. raštas Nr. S2-419 (toliau – ir Raštas) jokių faktinių duomenų dėl įtarto Užimtumo įstatymo pažeidimo aplinkybių neatskleidė, t. y. pastarajame dokumente buvo pateikta tik Kultūros ministerijos specialistų nuomonė apie tyrimo metu surinktas autorines sutartis (sudarytas tarp šokėjų ir Bendrovės). Pareiškėjas pažymėjo, kad Nutarimo išvadų motyvavimas / grindimas ne objektyviais įrodymais, bet kompetencijos nagrinėti Užimtumo įstatymo pažeidimų bylas neturinčio subjekto (Kultūros ministerijos) nuomone dėl tyrimo metu surinktų įrodymų prieštarauja teisiniam reglamentavimui (įrodymus tirti ir vertinti privalėjo ne Kultūros ministerija (jos specialistai), bet pažeidimą tyrusi institucija (Inspekcijos Vilniaus skyrius).
4. Pareiškėjas nurodė, kad iš Užimtumo įstatymo pažeidimo byloje surinktų autorinių sutarčių turinio matyti, jog šokėjos pagal Bendrovės užsakymą įsipareigojo atlikti choreografijos bei kitus kūrinius. Šokėjų paaiškinimai patvirtino faktą, jog minimų sutarčių pagrindu buvo atliekami choreografijos kūriniai – šokiai. Tai, kad už šokių metu skambėjusios foninės muzikos naudojimą atsiskaitydavo (atlyginimą Lietuvos gretutinių teisių asociacijai AGATA mokėdavo) naktinio klubo, kuriame vyko pasirodymai, valdytojas (choreografijos kūrinių atlikimo užsakovas), t. y. Bendrovė, tarp šalių (šokėjų ir Bendrovės) susiklosčiusių santykių civilinės (sutartinės) prigimties niekaip nekeičia. Atlikėjų pasirodymus užsakantys / renginius organizuojantys subjektai yra pripažįstami kolektyviai administruojamų autorių teisių bei gretutinių teisių objektų naudotojais (kaip jie suprantami pagal Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau – ir ATGTĮ) 2 straipsnio 21 dalį), todėl šiems asmenims ir tenka pareiga (teisinė prievolė) atsiskaityti su naudojamų objektų autorių teisių / gretutinių teisių turėtojais (tiesiogiai ar per jų teises kolektyviai administruojančias organizacijas).
5. Pareiškėjas paaiškino, kad su Bendrove sudarytų autorinių sutarčių 4 punktu šokėjos įsipareigojo atlikti kūrinius pagal su užsakovu (Bendrove) suderintą grafiką, t. y. šalių sulygtu laiku. Pareiškėjas nesutiko, kad tai reiškia darbo grafiko nustatymą šokėjoms. Pareiškėjas nurodė, kad choreografijos kūrinių atlikimas bet kuriuo laiku (tokio laiko nederinant su užsakovu (Bendrove), būtų ne tik prieštaraujantis Bendrovės interesams, bet ir neturintis jokio racionalumo, todėl Inspekcijos išvados dėl šokėjoms nustatyto darbo grafiko, kaip vieno iš darbo santykių požymių, neatitinka tikrovės. Pareiškėjo teigimu, Inspekcija tyrimo metu surinktas autorines sutartis vertino itin formaliai bei visiškai neatsižvelgė į faktą, jog pastarieji sandoriai savo pobūdžiu yra mišrūs – turi ir paslaugų teikimo sutarties požymių. Su šokėjomis sudarytų sutarčių 12 punktu Bendrovė įsipareigojo mokėti šokėjoms atlyginimą už kūrinių atlikimą. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinę bylą Nr. 3K-3-387/2006, kurioje tokio pobūdžio santykiai pripažinti civiliniais, t. y. nekvalifikuotinais kaip darbo santykiai.
6. Pareiškėjas nurodė, kad Inspekcijai teiktuose Bendrovės direktorės rašytiniuose paaiškinimuose nurodyta, jog E. M. 2019 m. rugsėjo 13 d. reklamines skrajutes (su Bendrovės rekvizitais) dalino ne Bendrovės administracijos darbuotojų prašymu / nurodymu, bet, kaip nurodyta paties E. M. paaiškinimuose, susitaręs dėl aptariamų veiksmų su Bendrovėje dirbančiu tvarkos prižiūrėtoju R. V., kuris jokių įgaliojimų sulygti su fiziniais asmenimis (įskaitant E. M.) dėl jų darbo Bendrovėje neturėjo. Bendrovės direktorė apie E. M. darbą 2019 m. rugsėjo 13 d. nežinojo. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad atsakovas skyrė pareiškėjui ekonominę sankciją, neatsižvelgdamas į Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalį.
7. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.
8. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo pozicija dėl Kultūros ministerijos Rašto ir paaiškino, kad, Inspekcijos pareigūnams kilus abejonių dėl autorinės sutarties punktų bei pačios sutarties atitikimo ATGTĮ nuostatoms, buvo kreiptasi specialistų nuomonės į Kultūros ministeriją. Kultūros ministerija, formuodama ir koordinuodama autorių teisių apsaugos politiką, vykdo kolektyvinio teisių administravimo asociacijų veiklos valstybinę priežiūrą, todėl, Inspekcijos teigimu, Kultūros ministerijos Rašte išdėstytos aplinkybės ir išvados yra svarbios nagrinėjamai bylai.
9. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Nutarime pažymėta, jog autorinis atlyginimas gali būti mokamas tik už teisių perdavimą arba suteikimą, o šiuo atveju sutartyse nurodoma, kad atlyginimas mokamas už atlikimą, tad tai nėra autorinis atlyginimas, o tik atlyginimas už atliktą paslaugą. Atsakovas nurodė, kad su šokėjomis atsiskaityta tik po Inspekcijos patikrinimo. Atsakovas pažymėjo, kad iš Bendrovės vadovės paaiškinimų suprantama, jog su E. M. ji bendravo bei kalbėjo dėl darbo vadybininko pareigoms užimti. Tai, kad vadovei buvo žinoma apie susitarimą su E. M. ir jo vykdomas darbo funkcijas bei atlygį už atliktas funkcijas, patvirtina Bendrovės apsaugos darbuotojo R. V. 2019 m. rugsėjo 13 d. paaiškinimas. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Bendrovėje vadybininko pareigybės iki Inspekcijos patikrinimo nebuvo, tačiau po Inspekcijos patikrinimo į šias pareigas buvo priimti du asmenys. Atsakovas pažymėjo, kad prie administracinio nusižengimo bylos pridėti R. V. ir Bendrovės direktorės 2021 m. rugpjūčio 9 d. paaiškinimai vertintini kritiškai, kaip siekis išvengti administracinės atsakomybės.
10. Atsakovas nurodė, kad Užimtumo įstatymo protokolas ir Nutarimas buvo surašyti juridiniam asmeniui – pareiškėjui, dalyvaujant įgaliotam atstovui. Juridiniam asmeniui už nelegalų darbą yra numatyta atsakomybė ne kaip Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse (toliau – ir ANK) numatytam subjektui, o kaip finansinė sankcija. Atsakovo teigimu, Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punkte už nelegalų darbą yra numatyta galimybė bausti darbdavį kaip juridinį asmenį, kuris nešalina fizinio asmens, atsakingo už tinkamą darbuotojų įdarbinimą reglamentuojančių teisės aktų įgyvendinimą, administracinės atsakomybės, kadangi šis pažeidimas padaromas konkretaus fizinio asmens sąmoningais ir aktyviais veiksmais arba dėl aplaidaus neveikimo. Patraukimas atsakomybėn juridinio asmens ir įmonės vadovo ar įgalioto asmens nelaikytinas dvigubu nubaudimu ir todėl, kad vienu atveju nuobauda mokama iš juridinio asmens turto, kitu atveju – iš konkretaus fizinio asmens turto.
II.
11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. spalio 17 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.
12. Teismas sutiko su Inspekcijos teiginiais, jog Kultūros ministerija, formuodama ir koordinuodama autorių teisių apsaugos politiką, vykdo kolektyvinio teisių administravimo asociacijų veiklos valstybinę priežiūrą, todėl Kultūros ministerijos Rašte išdėstytos aplinkybės ir išvados yra svarbios nagrinėjamai bylai ir Inspekcija Nutarime jomis vadovavosi pagrįstai.
13. Teismas atkreipė dėmesį, kad teismų praktikoje pažymima, jog norint konstatuoti nelegalų darbą, būtina nustatyti šiuos požymius: 1) asmuo pradėjo realiai dirbti; 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi darbo sutarties požymių (tarp darbdavio ir darbuotojo yra susitarimas; dirbdamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas ar einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai); 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių. Teismas nustatė, kad šokėjos dirbo Bendrovės naudai pagal su Bendrovės vadovybe suderintą darbo laiką. Teismas sutiko su Inspekcijos nurodytomis aplinkybėmis, jog autorinis atlyginimas gali būti mokamas tik už autoriaus teisių perdavimą arba suteikimą. Kadangi Inspekcijos atlikto tyrimo metu analizuotose autorinėse sutartyse (sudarytose tarp šokėjų ir Bendrovės) atlyginimo mokėjimas siejamas su kūrinių atlikimu (ne autoriaus teisių perleidimu / suteikimu), teismas darė išvadą, kad toks atlygis autoriniu atlyginimu nelaikytinas, t. y. jis kvalifikuotinas atlyginimu už paslaugų suteikimą. Teismas atkreipė dėmesį, kad į tyrimo medžiagą nebuvo pateikti intelektinio pobūdžio paslaugų perdavimo–priėmimo aktai. Teismas neturėjo teisinio pagrindo sutikti su pareiškėjo skunde dėstomais argumentais, kad byloje nustatyti fiziniai asmenys nedirbo pareiškėjo naudai ar kad nebuvo sutarta dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų.
14. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalimi, pažymėjo, kad iš Nutarime nurodytų šokėjų rašytinių paaiškinimų matyti, jog šokėjos dirbo Bendrovės naudai pagal sutartą darbo grafiką, buvo mokamas sutartas darbo užmokestis pagal įmonės nustatytą tvarką. Teismas darė išvadą, kad atsakovui pateiktos atlikėjų paslaugų sutartys yra labiau pareiškėjo pasirinktas būdas formaliai įrodyti esant sutartinius civilinius santykius, tačiau nepaneigia, kad buvo susiklostę darbo santykiai. Teismas pažymėjo, kad šokėjos neperdavė jokio choreografijos ir kitų sceniniam atlikimui skirtų kūrinių bei sceninių kompozicijų, kurie yra vienas esminių autorinės sutarties požymių. Autorinis atlyginimas gali būti mokamas tik už teisių perdavimą arba suteikimą, o šiuo atveju sutartyje nurodoma, kad atlyginimas mokamas už atlikimą, tad, teismo vertinimu, tai nėra autorinis atlyginimas, o tik atlyginimas už suteiktą paslaugą.
15. Teismas nustatė, kad E. M. dirbo Bendrovės naudai 2019 m. rugsėjo 19 d., jam buvo leista dalinti klubo „4 play“ skrajutes su vadovo žinia, už tai buvo sutartas atlygis, buvo sutarta pabandyti, o vėliau gal bus įdarbintas. Teismas nurodė, kad nėra duomenų, jog asmuo būtų įdarbintas įstatymų nustatyta tvarka. Teismas atmetė Bendrovės vadovės paaiškinimus, jog su E. M. nebuvo sudaryta darbo sutartis ir jis buvo pretendentas į Bendrovės darbuotojus.
16. Teismas pažymėjo, kad Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalyje numatyta išimtis yra tiems atvejams, kada darbdavys yra fizinis asmuo (ūkininkas, individualios įmonės savininkas ir pan., t. y. kas atsako visu fizinio asmens turtu) ir yra patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 95 straipsnio nuostatas, ir kai darbdavys yra juridinis asmuo, patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 2921 straipsnį, tuomet Užimtumo įstatymo taikymas yra negalimas, nes būtų pažeistas non bis in idem (už vieną teisės pažeidimą draudžiama bausti du kartus) principas. Teismas nurodė, kad patraukimas atsakomybėn juridinio asmens ir įmonės vadovo ar įgalioto asmens nelaikytinas dvigubu nubaudimu, nes šiuo atveju skiriasi subjektai: vienu atveju baudą moka pažeidėjas, kuris pažeidė teisės aktus, kitu atveju naudą gavęs subjektas – juridinis asmuo.
17. Teismas pažymėjo ir tai, jog ekonominės sankcijos, skiriamos už Užimtumo įstatymo pažeidimus, tiesiogiai nėra nuobaudos už administracinius teisės pažeidimus ir tokios ekonominės sankcijos tik pagal savo prigimtį gali būti prilygintos minėtoms nuobaudoms, o ANK gali būti taikomas tada, kai reikia užpildyti teisės spragas arba nuoroda į ANK yra tiesiogiai pateikiama pačiame Užimtumo įstatyme. Kitais atvejais turi būti vadovaujamasi bendra taisykle, jog būtent Užimtumo įstatymas yra specialus teisės aktas, reglamentuojantis klausimus, susijusius su ekonominių sankcijų dėl Užimtumo įstatymo nuostatų pažeidimo taikymu, kurio nuostatos turi būti taikomos visais atvejais, skiriant minėtas ekonomines sankcijas.
18. Įvertinęs tai, kad Užimtumo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 4 punkte yra nurodyta, jog atsakomybė už šio teisės akto nuostatų pažeidimą yra taikoma darbdaviams, kurių nuolatinė buveinė yra Lietuvos Respublikoje, tai, kad Bendrovė atitinka Lietuvos Respublikos darbo kodekse 21 straipsnyje apibrėžtą darbdavio statusą, teismas darė išvadą, jog Bendrovei ekonominė sankcija už pažeidimą, nustatytą Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte, pritaikyta pagrįstai, todėl Nutarimas laikytinas teisėtu.
19. Teismas darė išvadą, kad Nutarimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio reikalavimus, taip pat VAĮ 3 straipsnio 5 punkte įtvirtintą išsamumo principą, nes yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir galiojančių teisės aktų normomis, taikomos priemonės yra pakankamai motyvuotos, Nutarime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Nutarimas remiasi patikrinimo vietoje užfiksuotais rezultatais, taip pat fizinių asmenų pateiktais paaiškinimais, Bendrovės vadovės pateiktais paaiškinimais, todėl teismas nesutiko su pareiškėjo skunde dėstomais argumentais, kad Nutarimas yra neišsamus ir jame neįvertintos visos reikšmingos aplinkybės. Teismas darė išvadą, kad Nutarimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikoma poveikio priemonė (ekonominė sankcija) yra motyvuota, atitinka VAĮ nuostatas. Nutarimas atitinka jo turiniui ir formai keliamus reikalavimus. Teismas nenustatė, kad priimant Nutarimą buvo pažeistos materialiosios bei proceso teisės normos, šis Nutarimas atitinka teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus. Teismas atmetė pareiškėjo skundą, taip pat netenkino pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
III.
20. Pareiškėjas Bendrovė apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
21. Pareiškėjas nurodo, kad teismas iš esmės nepagrindė esminių darbo sutarčių požymių egzistavimo, neįvertino šokėjų teikiamų paslaugų pobūdžio ir prigimties, nepagrįstai didelę įrodomąją reikšmę suteikdamas Kultūros ministerijos Rašte išdėstytai nuomonei apie Bendrovės ir šokėjų sutartinių santykių pobūdį. Pareiškėjas pažymi, kad teisinių santykių kvalifikavimas buvo atliktas vadovaujantis formaliu autorių ir gretutinių teisių turėtojų teisinius santykius reglamentuojančių nuostatų aiškinimu (sprendžiant, ar šokėjos gavo atlyginimą pagal autorinę sutartį, ar labiau kaip atlyginimą už paslaugą, nors pastarosios aplinkybės nėra tiek svarbios ir aktualios, kadangi šiuo atveju teismas turėjo nustatyti ir konstatuoti ne autorinės ir / ar paslaugų teikimo veiklos požymius, bet darbo sutartinių santykių požymius). Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (civilinė byla Nr. 3K-3-387/2006), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir pažymi, jog įstatymai nedraudžia asmeniui savo darbą panaudoti sudarant civilinės teisės reguliuojamas sutartis, užsiimti savarankiška veikla, kuria versdamasis asmuo siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos. Pareiškėjas paaiškina, kad šokėjos pagal Bendrovės užsakymą įsipareigojo atlikti choreografijos bei kitus šokio kūrinius, taigi įsipareigojo įvykdyti tam tikrą užduotį ir / ar pasiekti intelektinės kūrybinės veiklos rezultatą (kūrinių atlikimą). Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad šiuo atveju jokių rūšiniais požymiais apibrėžtų kitokių funkcijų, kurias galima būtų priskirti darbo santykių požymiams, byloje nebuvo nustatyta. Be to, byloje nebuvo nustatyta, kad šokėjoms, kaip tai įprasta darbo teisinių santykių atveju, butų mokamas periodinis atlyginimas. Šokėjų paaiškinimai taip pat patvirtina, kad šokėjos rūbais pasirūpindavo pačios, taigi šokėjos asmeniškai rūpindavosi su savo paslaugų suteikimu susijusiomis priemonėmis. Pareiškėjas pažymi, kad byloje nėra nustatyta, jog Bendrovę ir šokėjas būtų sieję kokie nors darbo teisiniams santykiams būdingi pavaldumo santykiai – vien tai, jog Bendrovė ir šokėjos buvo aptarę šokių grafiką ir šokėjos ligos atveju turėdavo įspėti Bendrovę, pareiškėjo teigimu, savaime nelemia pavaldumo fakto. Pareiškėjas nurodo, kad darbo grafiko nustatymas šokėjoms nėra grafikas darbo teisės prasme. Aplinkybė, jog už šokių metu skambėjusios foninės muzikos naudojimą atsiskaitydavo (atlyginimą Lietuvos gretutinių teisių asociacijai AGATA mokėdavo Bendrovė) šalių (šokėjų ir Bendrovės) susiklosčiusių santykių civilinės (sutartinės) prigimties niekaip nekeičia.
22. Kadangi atsakovui priėmus Nutarimą turėjo būti įrodytos aplinkybės, patvirtinančios darbo teisinių santykių egzistavimą, tokių santykių požymius, pareiškėjo teigimu, neturi teisinės reikšmės aplinkybės, ar Bendrovės ir šokėjų sudarytos autorinės sutartys yra vertintinos labiau kaip autorinės, ar kaip paslaugų teikimo sutartys, kadangi visais atvejais Bendrovės ir šokėjų susitarime nėra darbo santykių požymių visumos. Pareiškėjas pažymi, kad teismas autorines sutartis vertino itin formaliai, neatsižvelgė į faktą, jog pastarieji sandoriai savo pobūdžiu yra mišrūs – turi ir paslaugų teikimo sutarties požymių. Pareiškėjas daro išvadą, kad teismas nepagrįstai sprendė dėl nelegalaus darbo fakto (darbo santykių tarp Bendrovės ir šokėjų egzistavimo), kadangi Bendrovės ir šokėjų sudarytos civilinės sutartys neturi visų esminių darbo sutarties požymių.
23. Nesutikdamas su teismo vertinimu dėl Bendrovės ir E. M. santykių kvalifikavimo, pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip buvo pažymėta Bendrovės direktorės rašytiniuose paaiškinimuose, E. M. 2019 m. rugsėjo 13 d. reklamines skrajutes (su Bendrovės rekvizitais) dalino ne Bendrovės administracijos darbuotojų prašymu / nurodymu, bet, kaip nurodyta paties E. M. paaiškinimuose, susitaręs dėl aptariamų veiksmų su Bendrovėje dirbančiu tvarkos prižiūrėtoju R. V., kuris jokių įgaliojimų sulygti su fiziniais asmenimis dėl jų darbo Bendrovėje neturėjo, todėl bet kokie susitarimai tarp E. M. ir R. V. (dėl pagalbos teikimo ar kt.) darbo santykių su Bendrove nesukūrė. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nei Nutarime, nei teismo sprendime nėra nurodyti darbo santykių požymiai, kiek tai susiję su tariamais Bendrovės ir E. M. darbo teisiniais santykiais.
24. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo išvadomis, kiek tai susiję su Užimtumo įstatymo 56 straipsnio taikymu, vadovaujasi ANK 95 straipsniu, 2 straipsnio 1 dalimi, Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalimi, pažymi, kad Bendrovės direktorei 2021 m. rugpjūčio 10 d. buvo surašytas nutarimas administracinio nusižengimo byloje, kuriuo Inspekcija, vadovaudamasi ANK 95 straipsnio 1 dalimi, nutarė skirti Bendrovės vadovei 1 000 Eur dydžio baudą už tą patį pažeidimą, kuris yra aprašytas Nutarime. Todėl Bendrovės direktorė, kaip fizinis asmuo, buvo patraukta administracinėn atsakomybėn dėl tų pačių teisės aktų pažeidimų, konstatuotų ištyrus teisinius santykius, kurie siejo Bendrovę ir šokėjas bei E. M.. Pareiškėjas daro išvadą, kad atsakovas, patraukęs administracinėn atsakomybėn Bendrovės atstovę (direktorę), Nutarimu taip pat skyrė baudą ir Bendrovei kaip darbdaviui, remdamasis Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punktu, neatsižvelgdamas į Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalį.
25. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
26. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos teismas 2022 m. sausio 7 d. įsiteisėjusia nutartimi administracinio nusižengimo byloje Nr. eAN2-15-932/2022 Bendrovės vadovės atžvilgiu paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 18 d. nutartį. Atsakovo teigimu, šiuo atveju taikytinos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalies nuostatos, kuriomis E. M. ir šokėjų nelegalaus darbo faktas iš naujo neturėtų būti įrodinėjamas.
Išplėstinė teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės darbo inspekcijos 2021 m. rugpjūčio 10 d. nutarimo, kuriuo pareiškėjui (Bendrovei) už Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą, esant darbo sutarties požymiams neužtikrinus, kad darbuotojai (keturios šokėjos ir naktinio klubo „4play“ reklamines skrajutes dalinęs asmuo) dirbtų teisės aktų nustatyta tvarka, pranešus VSDFV teritorinei įstaigai apie asmenų priėmimą į darbą ir pasirašius darbo sutartis, skirta 4 340 Eur bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.
28. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad Inspekcija turėjo pakankamą pagrindą pripažinti Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas nesutiko, kad byloje nustatyti fiziniai asmenys nedirbo pareiškėjo naudai ar kad nebuvo sutarta dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų, o pateiktos paslaugų sutartys nepaneigia, kad buvo susiklostę darbo santykiai.
29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir, pirma, nurodo, kad tarp Bendrovės ir šokėjų susiklostę teisiniai santykiai buvo kvalifikuoti netinkamai – pirmosios instancijos teismas nepagrindė esminių darbo sutarčių požymių egzistavimo; antra, Bendrovės ir skrajutes dalinusio E. M. santykiai kvalifikuoti netinkamai, nes jis reklamines skrajutes su Bendrovės rekvizitais dalijo ne Bendrovės administracijos darbuotojų prašymu / nurodymu, bet, kaip nurodyta paties E. M. paaiškinimuose, susitaręs dėl aptariamų veiksmų su Bendrovėje dirbančiu tvarkos prižiūrėtoju R. V.; trečia, Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalis buvo taikyta netinkamai: atsakovas, patraukęs administracinėn atsakomybėn Bendrovės atstovę (direktorę), nepagrįstai skyrė baudą ir Bendrovei.
Dėl esminių darbo teisinių santykių požymių
30. Išplėstinė teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, kad nelegalaus darbo, nedeklaruoto darbo ir nedeklaruotos savarankiškos veiklos prevenciją vykdo, patikrinimus, grindžiamus rizikos vertinimu, atlieka Valstybinė darbo inspekcija (Užimtumo įstatymo 55 str.).
31. Pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą.
32. Teismų praktikoje pažymima, kad nelegalus darbas pažeidžia konstitucines žmogaus teises turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą darbo apmokėjimą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d.), iškreipia padėtį darbo rinkoje, sudaro sąlygas atsirasti nesąžiningai konkurencijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 2 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-27-942/2020).
33. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad tam, jog nagrinėjamoje byloje aptariama situacija būtų kvalifikuojama kaip nelegalus darbas, vadovaujantis Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktu, būtina nustatyti, jog fiziniai asmenys (keturios šokėjos ir naktinio klubo „4play“ reklamines skrajutes dalinęs asmuo) buvo pavaldūs Bendrovei ir būtent jos naudai atlygintinai atliko darbo funkcijas, tačiau darbo sutarties raštu darbdavys (Bendrovė) nesudarė arba VSDFV teritorinei įstaigai reikiamu metu apie darbuotojo priėmimą į darbą nepranešė. Kitaip tariant, svarbu nustatyti, kad asmenys pradėjo realiai dirbti, kad Bendrovės ir nelegaliai dirbusių asmenų santykiai turi darbo sutarties požymių ir kad nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (taip pat žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 23 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-16-489/2023; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje Nr. N575-805/2012). Už Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyto pažeidimo padarymą Inspekcija darbdaviui skiria baudą (Užimtumo įstatymo 56 str. 4 d. 3 p.).
34. Darbo sutarties sąvoka yra apibrėžta Darbo kodekso 32 straipsnio 1 dalyje, tai – darbuotojo ir darbdavio susitarimas, pagal kurį darbuotojas įsipareigoja būdamas pavaldus darbdaviui ir jo naudai atlikti darbo funkciją, o darbdavys įsipareigoja už tai mokėti darbo užmokestį. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad pavaldumas darbdaviui reiškia darbo funkcijos atlikimą, kai darbdavys turi teisę kontroliuoti ar vadovauti tiek visam darbo procesui, tiek ir jo daliai, o darbuotojas paklūsta darbdavio nurodymams ar darbovietėje galiojančiai tvarkai.
35. Darbo kodekso 33 straipsnyje yra aptartas darbo sutarties turinys. Būtinosios darbo sutarties sąlygos – sąlygos (darbo funkcija, darbo apmokėjimo sąlygos ir darbovietė), dėl kurių susitarus laikoma, kad darbo sutartis yra sudaryta (Darbo kodekso 33 str. 2 d.).
36. Būtinosios darbo sąlygos aptartos ir Darbo kodekso 34 straipsnyje, pagal kurį kiekvienoje darbo sutartyje turi būti susitarta dėl darbo funkcijos, darbo apmokėjimo ir darbovietės (1 d.), o darbo funkcija gali būti laikomas bet kokių veiksmų, paslaugų ar veiklos atlikimas, taip pat tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas.
37. Darbo sutarties požymiai per sutarties šalių įsipareigojimus išsamiai atskleisti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., 2023 m. balandžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-684/2023). Pirmasis darbo sutarties požymis – vienos iš sutarties šalių (darbuotojo) įsipareigojimas kitai sutarties šaliai (darbdaviui) atlikti darbo funkciją. Darbo sutarties dalykas – rūšiniais, o ne individualiais požymiais apibrėžtas darbas. Susitarimas dėl darbo funkcijos atlikimo reiškia, kad dirbantysis pagal darbo sutartį įsipareigoja atlikti ne konkrečius darbus, susitariama ne dėl konkretaus darbo rezultato pasiekimo, bet dėl tam tikrais rūšiniais požymiais apibrėžtos darbo funkcijos vykdymo. Kadangi darbo sutartimi viena jos šalis (darbuotojas) kitos šalies (darbdavio) yra priimama į darbą, o ne atlikti konkrečią užduotį, kitaip tariant, vykdyti tam tikrą darbo funkciją, darbo sutarties pagrindu atsirandantiems santykiams yra būdingas tęstinumas.
38. Antrasis darbo sutarties požymis – darbdavio įsipareigojimas mokėti darbuotojui už darbo funkcijos atlikimą darbo užmokestį. Civilinės teisės reguliuojamų sutarčių pagrindu susiklostančių santykių atveju sutarties vykdytojas taip pat gauna tam tikrą atlygį (atlyginimą), todėl yra reikšmingas mokamo atlygio (atlygintinumo) pobūdis, t. y. ar mokama periodiškai (sistemiškai), ar už konkretų atliktą darbą. Darbo teisiniams santykiams paprastai būdinga tai, kad darbo užmokestis mokamas periodiškai, ir tas mokėjimas yra tęstinio pobūdžio, todėl dažniausiai darbo užmokesčio mokėjimas yra susijęs su tam tikru laiko tarpu (pvz., kas mėnesį, kas savaitę ar pan.). Atliekant konkrečią užduotį civilinės sutarties pagrindu paprastai sumokama tinkamai įvykdžius sutartį ir priėmus galutinį darbo rezultatą.
39. Trečiasis darbo sutarties požymis yra darbuotojo pavaldumas darbdaviui atliekant darbo funkciją. Šis požymis leidžia atskirti darbo santykį nuo kitų panašių, visų pirma, civilinių sutarčių pagrindu susiklostančių santykių, kuriuose įsipareigojama atlikti darbą mainais į atlyginimą, tačiau tai daroma savarankiškai, be kitos šalies teisės vienvaldiškai reguliuoti darbo atlikimo procesą. Darbo santykiams būdingas pavaldumas reiškia, jog darbo funkcijų atlikimas yra neatskiriamas nuo darbdavio kontrolės ir teisėtų jo nurodymų vykdymo – šiuo atveju nepakanka vien tam tikro tarp šalių susiklosčiusio pavaldumo, nulemto vykdomos veiklos specifikos, ar nustatyto atsiskaitymo už veiklos rezultatus, nes atsiskaitymas už atliktą darbą nėra būdingas išskirtinai darbo santykiams, jis nėra neįprastas ir civilinėmis sutartimis reguliuojamų santykių susiklostymo atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-684/2023).
40. Iš esmės panašiai darbo teisiniai santykiai apibrėžiami ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2019 m. lapkričio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-949-415/2019; 2022 m. spalio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1010-602/2022 ir kt.).
41. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad darbo sutartis yra viena iš pagrindinių asmens teisės į darbą įgyvendinimo teisinių formų, tačiau darbas, kaip tam tikra veikla ar kūrimo procesas, gali būti panaudojamas ir darbo rezultatas gaunamas ne tik darbo, bet ir kitomis teisinių santykių formomis, pavyzdžiui, sudarant civilinės teisės reguliuojamas sutartis (žr. 2001 m. sausio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2001; 2002 m. spalio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1129/2002; 2006 m. birželio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-387/2006). Dėl to Darbo kodekso 32 straipsnyje įtvirtinti esminiai būtinieji darbo santykių požymiai reikšmingi tuo, kad leidžia šiuos santykius atriboti nuo panašių santykių, susiklostančių civilinės teisės reguliuojamų sutarčių (pvz., rangos, paslaugų, autorių teisių ir kt.) pagrindu, o nesant šių požymių leidžia vertinti, kad susiklosčiusius santykius reglamentuoja kitų teisės šakų (pvz., civilinės) teisės normos ir dėl to tokia veikla nėra kvalifikuotina kaip darbo teisiniai santykiai. Kai kurie darbo santykių ir civilinės teisės reguliuojamų sutarčių pagrindu atsirandančių santykių elementai gali būti iš esmės panašūs (pvz., tai, jog vykdant veiklą aprūpinama tam tikromis priemonėmis ar dengiamos tam tikros išlaidos, užsakovas atlieka tam tikrą vykdomos veiklos kontrolę ar daro įtaką darbų eigai ir pan.), todėl darbo santykiai negali būti konstatuoti nenustačius visų esminių darbo santykių požymių. Iškilusį klausimą, ar kontrahentų santykiai faktiškai atitinka darbo santykių požymius, reikia spręsti remiantis visais objektyviaisiais Darbo kodekso 32 straipsnyje nustatytais darbo santykius apibūdinančiais kriterijais, išnagrinėjant ir įvertinant visas aplinkybes, šalių susitarime nustatytas teises ir prisiimtus įsipareigojimus, išsiaiškinant, dėl ko šalys iš tikrųjų buvo susitarusios ir kaip vykdė susitarimą, o ne vien tik atsižvelgti į sutarties pavadinimą ar remtis tuo, kaip viena ar kita šalis subjektyviai vertina tarpusavio santykius. Būtina atsižvelgti į aplinkybių, su kuriomis siejami darbo teisinių santykių požymiai, visetą ir iš jų visumos spręsti, ar konkrečios veiklos vykdymo (konkretaus darbo atlikimo) sąlygos suteikia pagrindą konstatuoti realų darbo sutarties požymių egzistavimą (2023 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-684/2023).
42. Šie teismų praktikoje pateikti išaiškinimai yra reikšmingi šiai bylai, todėl nagrinėjamu atveju, kvalifikuojant tarp Bendrovės ir šokėjų faktiškai susiklosčiusius teisinius santykius, yra reikšminga įvertinti Bendrovės ir šokėjų sudarytų sutarčių, kurios yra pavadintos autorinėmis sutartimis, turinį ir tai, kaip Bendrovė ir šokėjos vykdė sutartyse užfiksuotus susitarimus.
Dėl tarp Bendrovės ir šokėjų susiklosčiusių santykių vertinimo
43. Byloje nagrinėjamu atveju atsakovas Inspekcija Nutarime nurodė, kad Bendrovės ir šokėjų (atlikėjų) pasirašytos autorinės sutartys tėra siekis paslėpti darbo teisinius santykius, o atlyginimas mokamas už suteiktą paslaugą. Inspekcijos vertinimu, šokėjos dirbo pagal įmonės naudai sutartą darbo grafiką, joms buvo mokamas sutartas darbo užmokestis pagal Bendrovės nustatytą tvarką, šokėjos veikė ne savarankiškai. Pirmosios instancijos teismas šiuos argumentus iš esmės palaikė ir vertino, kad pateiktos paslaugų sutartys yra labiau pareiškėjo pasirinktas būdas formaliai įrodyti esant sutartinius civilinius santykius, tačiau tai nepaneigia, kad buvo susiklostę darbo santykiai.
44. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Inspekcija Nutarime vadovaujasi Kultūros ministerijos 2020 m. vasario 17 d. gautu raštu, kuriame nurodoma, jog pateiktų autorinių sutarčių tekste yra nuostatų, kurios kelia abejonių dėl savo esmės ir teisinės prigimties, sudėtinga suprasti šių sutarčių tikruosius ketinimus, jose yra sutartims dėl teisių perdavimo ir intelektinių paslaugų teikimo sutartims nebūdingų nuostatų; šių sutarčių nuostatos prieštarauja gerai sutarčių sudarymo praktikai. Šiame Kultūros ministerijos rašte taip pat pažymima, kad, Kultūros ministerijos nuomone, pateiktos autorinės sutartys yra mišrios – turi tiek sutarčiai dėl teisių perėmimo, tiek intelektinių paslaugų sutarčiai būdingų elementų.
45. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Šiame straipsnyje nustatytas sutarties laisvės principas apima ir šalių teisę pasirinkti ir sudaryti tokios rūšies sutartį, kuri labiausiai atitinka jų interesus.
46. Paslaugų sutarties samprata yra įtvirtinta Civilinio kodekso 6.716 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti. Šios nuostatos taikomos tik tokioms paslaugoms, kai tarp paslaugų teikėjo ir kliento neatsiranda darbo ar kitokių pavaldumo (subordinacijos) santykių (2 d.).
47. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad atlygintinų paslaugų teikimo sutartį nuo kitų giminingų sutarčių tiksliausiai leidžia atriboti sutarties dalykas – nematerialaus pobūdžio (intelektinės) ar kitokios paslaugos, nesusijusios su materialaus objekto sukūrimu, t. y. šios paslaugos gali ir neturėti objektyvios išraiškos. Pagal atlygintinų paslaugų sutartį jų teikėjas įsipareigoja rūpestingai (atidžiai) atlikti tam tikrą veiklą. Tam tikrais atvejais, priklausomai nuo paslaugų rūšies (paslaugų sutartys pagal savo pobūdį, dalyką gali būti labai įvairios), gali būti susitarta dėl tam tikro nematerialaus rezultato pasiekimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-524-701/2018 64, 65 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2023 m. gruodžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-321-421/2023). Be to, šalys gali sudaryti sutartį, nustatydamos joje sąlygas, būdingas skirtingų rūšių sutartims. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pabrėžiama, kad šalys gali sudaryti mišrias sutartis, t. y. sutartis, turinčias kelių rūšių sutarčių elementų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177-687/2015; 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-446-695/2017, 23 punktas; 2018 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-916/2018, 34 punktas).
48. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog vertinant, ar pagal tarp Bendrovės ir šokėjų sudarytas autorines sutartis susiklostė civiliniai santykiai, ar šie santykiai kvalifikuotini kaip darbo santykiai, svarbu ne tai, kad tarp šokėjų ir Bendrovės sudaryta sutartis savo prasme nėra autorinė sutartis, neatitinka Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 39 ir 40 straipsnių ar kad atlyginimas, mokamas už atlikimą, nėra autorinis atlyginimas, o šių autorinių sutarčių nuostatos, kaip nurodė Kultūros ministerija, neatitinka gerosios sutarčių sudarymo praktikos. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjui teigiant, kad tarp Bendrovės ir šokėjų susiklostė civiliniai santykiai pagal pateiktas sutartis, svarbu įvertinti tikrąjį tarp Bendrovės ir šokėjų susiklosčiusių teisinių santykių pobūdį ir juos tinkamai kvalifikuoti.
49. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir Civilinio kodekso 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-403/2019 27, 28 punktus; 2023 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-684/2023 61 punktą ir kt.).
50. Išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, kad ginčas dėl tarp šokėjų ir Bendrovės sudarytų sutarčių tikrųjų tikslų ir teksto prasmės kyla tarp Bendrovės ir Inspekcijos, atliekančios nelegalaus darbo priežiūrą. Tokiu atveju, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, aiškinant tarp Bendrovės ir šokėjų sudarytas ginčo sutartis, taikytinas tikrųjų sutarties šalių ketinimų nustatymo metodas, reiškiantis sutarties šalių tikrųjų ketinimų vertinimą, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas šiuo atveju reikšmingas aplinkybes, ir objektyvusis sutarties aiškinimo metodas (sisteminė-lingvistinė sutarties teksto analizė).
51. Byloje nagrinėjamu klausimu svarbu pažymėti, kad viena iš Bendrovės valdomo naktinio klubo „4play“ veiklos sričių yra striptizo šokėjų pasirodymai, kuriuos stebi klubo lankytojai. Taigi striptizo klube šokančios šokėjos atlieka nuolatinę ir pasikartojančią funkciją – šoka. Iš byloje pateikto darbo skelbimo matyti, kad naktiniame klube „4 play“ buvo siūlomas striptizo šokėjos darbas. Skelbime, apibūdinant darbo specifiką, nurodyta: pagal muziką atlikti kūrinius – seksualiai šokti; darbo laikas – pasirinktinai: tik savaitgaliais (2–3 dienos); vidutiniškai (4–5 dienos), maksimaliai (5–6 dienos). Taip pat darbo skelbime nurodytas pasiūlymas nepatyrusioms šokėjoms, kurios gali būti profesionaliai apmokytos profesionalios striptizo šokių instruktorės.
52. Byloje pateiktose sutartyse Bendrovė ir šokėjos (atlikėjos) susitarė, kad atlikėjos priims atlikimui užsakovo pateiktus choreografijos ir kitus sceniniam atlikimui skirtus kūrinius bei scenines kompozicijas (Priedas Nr. 1); atlikėjos įsipareigojo paruošti kūrinį atlikimui kiekvienu konkrečiu atveju per užsakovo nustatytą laiką, lankyti užsakovo nustatytą repeticijų kiekį (Priedas Nr. 2). Atlikėjos įsipareigojo atlikti kūrinius pagal suderintą su užsakovu grafiką (sutarčių 1–4 p.).
53. Išplėstinės teisėjų kolegijos požiūriu, įvertinus sutartyse išdėstytų sąlygų visumą bei faktinius šalių santykius, sutarčių sąlygų tarpusavio ryšį ir sutarčių esmę, svarbu pažymėti tai, kad užsakovo pateiktų choreografijos ir kitų sceniniam atlikimui skirtų kūrinių bei sceninių kompozicijų byloje nebuvo pateikta (Priedas Nr. 1 nebuvo sudarytas). Repeticijų grafikas, pagal kurį atlikėjos įsipareigojo paruošti kūrinį atlikimui kiekvienu konkrečiu atveju per užsakovo nustatytą laiką, lankyti užsakovo nustatytą repeticijų kiekį, byloje taip pat nebuvo pateiktas (Priedas Nr. nebuvo sudarytas). Tai sudaro pagrindą vertinti, kad atlikėjoms atliekant kūrinius jų choreografija nebuvo svarbi ir kūrinius (šokius) jos iš esmės atlikdavo ekspromtu (žr. R. Š. Nutarime nurodytus paaiškinimus). Aplinkybė, kad už foninės muzikos viešą paskelbimą naktiniame klube „4play“ Lietuvos gretutinių teisių asociacijai AGATA mokėjo Bendrovė, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, kad šokėjos šoko pagal naktiniame klube grojančią foninę muziką.
54. Savo paaiškinimuose vienos šokėjos nurodė, kad jų pareigos – atlikėjos, kitos – baleto šou artistės. Šokėjų veikla pasižymėjo tam tikru procesiškumu – pasikartojančiu šokimu. Byloje aptariamiems santykiams buvo būdingas tęstinumas: kai kurios šokėjos šoko daugiau nei savaitę iki patikrinimo, kitos – apie mėnesį ar 2–3 mėnesius. Nors sutartys galiojo terminuotai, pvz., iki 2019 m. gruodžio 7 d., 2019 m. rugpjūčio 12 d., 2019 m. rugsėjo 15 d., 2019 m. spalio 14 d., tačiau jose numatyta, kad galiojimas pratęsiamas papildomai 3 mėnesiams, jeigu šalys prieš vieną mėnesį iki sutarties termino pabaigos raštu nepraneša viena kitai apie neketinimą pratęsti sutartį. Šokėjų veiklos procesiškumas, tęstinumas, konkrečios choreografijos nebuvimas, atsižvelgiant į sutarčių esmę ir tikslą, leidžia spręsti, kad Bendrovės ir šokėjų teisiniuose santykiuose dominavo ne konkretaus rezultato siekimas – kūrinio atlikimas, o funkcija šokti. Byloje pateiktas darbo skelbimas ir jame nurodoma darbo specifika – pagal muziką atlikti kūrinius, seksualiai šokti – atskleidžia rūšiniais požymiais apibrėžtą darbo funkciją, taikomą visoms klube veiklą atliekančioms (dirbančioms) striptizo šokėjoms. Tai sudaro pagrindą vertinti, kad tarp Bendrovės ir šokėjų sudarytomis sutartimis iš esmės buvo susitarta dėl tam tikros profesijos – šokėjos (atlikėjos) – darbo, o šokėjos, veikdamos pagal sutartis, atliko darbines funkcijas Bendrovės naudai (Darbo kodekso 34 str. 2 d.). Todėl Bendrovės apeliacinio skundo argumentai, kad šokėjos pagal Bendrovės užsakymą įsipareigojo įvykdyti tam tikrą užduotį ir / ar pasiekti intelektinės kūrybinės veiklos rezultatą (kūrinių atlikimą), atmestini kaip nepagrįsti.
55. Dėl darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių sumų mokėjimui būdingo reguliarumo pažymėtina, kad sutarčių 12 punkte nurodyta, jog užsakovas moka atlikėjui 40 Eur dydžio atlygį už vakarą, kurio metu atlikėjas atlieka kūrinius. Svarbu pažymėti, kad atlygis mokamas ne už atliktus kūrinius (jų kiekį, šokių atlikimo laiką), tačiau už vakarą, nepriklausomai nuo to, kiek kūrinių (šokių) yra atliekama. Taigi toks atlyginimas nepriklauso nuo galutinio darbo rezultato, pagal kurį paprastai sumokamas atlyginimas atliekant konkrečią užduotį civilinės sutarties pagrindu. Sutarties 12 punkte sutartas atlyginimas „už kiekvieną vakarą“, priešingai nei nurodo Bendrovė, rodo šio užmokesčio periodiškumą. Tai taip pat patvirtina išvadą, kad Bendrovės ir šokėjų teisiniuose santykiuose dominavo ne konkretaus rezultato siekimas – kūrinio atlikimas, o funkcija šokti. Tiek Inspekcija, tiek pirmosios instancijos teismas iš esmės sutiko, kad šokėjų gautas atlyginimas yra atlyginimas už suteiktą paslaugą. Darbo kodekso 34 straipsnio 2 dalyje, kaip jau minėta, nurodyta, kad darbo funkcija gali būti laikomas bet kokių veiksmų, paslaugų ar veiklos atlikimas. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiomis aplinkybėmis buvo faktinis ir teisinis pagrindas pripažinti, kad Bendrovė ir šokėjos, sudarydamos ginčo sutartis, susitarė ir šokėjos faktiškai vykdė tęstinę darbo funkciją, už kurios atlikimą gaudavo pastovų darbo užmokestį.
56. Be to, sutartyse įtvirtinta galimybė skatinti atlikėją papildomomis piniginėmis išmokomis, priedais ar premijomis, jeigu atlikėja pavyzdingai atlieka jai pavestus atlikti kūrinius, dėl ko ženkliai pagerėja užsakovo pardavimų rodikliai (sutarčių 13 p.). Darbuotojo skatinimas yra būdingas darbo santykiams, o ne atlygintinų paslaugų teikimui pagal civilinę sutartį. Kita vertus, tai patvirtina aplinkybę, kad šokėjų veiksmai buvo nukreipti į tai, jog Bendrovė gautų naudą.
57. Dėl šokėjų pavaldumo Bendrovei išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad, įvertinus sutarčių nuostatas ir jų tarpusavio ryšį, darytina išvada, kad šokėjų pavaldumą Bendrovei patvirtina tokios aplinkybės, kaip šokėjų pareiga informuoti Bendrovę apie negalėjimą atvykti atlikti kūrinių, apie nedarbingumą, tai, kad šokėjų atliekama veikla vykdavo Bendrovės darbo valandomis, kas suponuoja, kad šokėjos privalėjo būti darbo vietoje (kaip darbuotojos) ir dirbti tam tikromis konkrečiomis valandomis, taip pat sutartyje nurodytas kūrinių atlikimas pagal suderintą su užsakovu grafiką. Išplėstinė teisėjų kolegija sutinka su Bendrovės argumentu, kad sutartyse nurodytas kūrinių atlikimas pagal suderintą su užsakovu grafiką ipso facto (savaime) nėra pakankamas įrodymas, patvirtinantis darbo teisinių santykių tarp šalių egzistavimą. Tačiau byloje nagrinėjamu atveju aplinkybė dėl darbo grafiko, kaip šokėjų pavaldumo Bendrovei požymio, vertintina visų sutarčių sąlygų ir Bendrovę bei šokėjas siejusių santykių kontekste. Inspekcijos Nutarime nurodyta, kad šokėja R. R. paaiškino, jog darbo grafiką reguliuoja administracija, o šokėjos D. K. ir A. H. nurodė, kad dirba pagal grafiką, kurį sudaro administracija. Taigi negalima vienareikšmiškai teigti, kad grafikas buvo suderinamas su šokėjomis ir šokėjos savo nuožiūra naudojo darbo laiką bei šiam grafikui galėjo daryti įtaką.
58. Nors šokėjos paaiškino, kad jos asmeniškai rūpindavosi savo rūbais (žr. Inspekcijos Nutarime pateiktus šokėjų paaiškinimus), sutarčių 18 punkto nuostata rodo, kad tikrieji šalių ketinimai, sudarant sutartis, buvo tokie, jog užsakovas įsipareigojo aprūpinti atlikėjas programiniais drabužiais, taip pat kita papildoma medžiaga, reikalinga kūrinio ruošimui ir atlikimui. Be to, kūriniai buvo atliekami užsakovo nurodytoje vietoje (sutarčių 6 p.) ir užsakovas pagal sutartis galėjo atlikti atliekamo kūrinio pakeitimus (sutarčių 7 p.). Tai rodo, kad Bendrovė iš esmės galėjo daryti įtaką šokėjų šokiui, nurodyti, kaip šokis turi būti atliekamas ir pan., kitaip tariant – vadovauti darbo procesui. Atitinkamai visos dėl šokėjų pavaldumo Bendrovei išdėstytos aplinkybės vertintinos kaip patvirtinančios, kad šokėjos privalėjo paklusti Bendrovėje nustatytai darbo tvarkai ir tokiu būdu atsirado subordinacijos santykiai. Tai sudaro pagrindą atmesti Bendrovės apeliacinio skundo argumentą, kad byloje neatskleista, kaip Bendrovė galėjo kontroliuoti šokėjų kuriamą kūrybinės veiklos rezultatą.
59. Taip pat svarbu pažymėti, kad pagal sutartis atlikėjos įsipareigojo nesudaryti jokių sutarčių su trečiaisiais asmenimis dėl analogiško pavedimo (sutarčių 17 p.). Susitarimas nekonkuruoti yra būdingas darbo sutarčiai ir yra reglamentuotas Darbo kodekso 38 straipsnyje.
60. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, tai, jog tam tikros sutarčių nuostatos atitinka atlygintinų paslaugų teikimo sandoriams būdingus požymius ar yra nebūdingos darbo teisiniams santykiams (aptartas turtinių teisių perdavimas, sutarčių 8, 9 p.; įtvirtintos sutarčių nuostatos dėl šalių atsakomybės, sutarčių galiojimo ir nutraukimo, sutarčių 22–28 p.), nepaneigia, kad tarp Bendrovės ir šokėjų egzistavo darbo santykių požymių visuma.
61. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, ir atsižvelgdama į ginčo sutarčių esmę, tikslą ir kitas šiuo atveju reikšmingas aplinkybes, t. y. į subjektyvius šalių ketinimus, taip pat atlikus sisteminę-lingvistinę sutarčių teksto analizę, įvertinusi šokėjų pateiktus paaiškinimus, užfiksuotus Inspekcijos Nutarime, išplėstinė teisėjų kolegijos vertina, kad tarp Bendrovės ir šokėjų sudarytų sutarčių pagrindu susiklostė darbo teisiniai santykiai, o ne civiliniai santykiai. Šokėjų veikla (veiklos tęstinumas), leidžia spręsti, kad Bendrovės ir šokėjų teisiniuose santykiuose dominavo konkreti darbo funkcija – šokti, o ne rezultato siekimas – kūrinio atlikimas. Veikdamos pagal sutartis šokėjos atliko darbines funkcijas Bendrovės naudai, už kurių atlikimą gaudavo pastovų darbo užmokestį. Šokėjų atžvilgiu buvo nustatytas darbo santykiams būdingas jų veiklos kontrolės mechanizmas, o tai ir skiria ginčo teisinius santykius nuo civilinių teisinių santykių. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo pripažinti, kad tarp Bendrovės ir šokėjų egzistavo civiliniai teisiniai santykiai.
62. Tai, kad šokėjos realiai dirbo, faktiniai šalių santykiai atitiko darbo teisinių santykių požymius (šokėjos buvo pavaldžios Bendrovei ir būtent jos naudai atlygintinai atliko darbo funkcijas), tačiau darbo sutarties sudarymo taisyklių nebuvo laikytasi, o VSDFV teritorinei įstaigai reikiamu metu nebuvo pranešta apie darbuotojų priėmimą į darbą, sudaro pagrindą šokėjų atliktą veiklą kvalifikuoti kaip nelegalų darbą pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir taikyti Bendrovei atsakomybę pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punktą, skiriant baudą.
63. Nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. birželio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-387/2006, įvertinęs tai, kad tarp šalių (naktinio klubo ir šokėjos) sudarytose mokymo ir autorinėje sutartyse nebuvo numatytos rūšiniais požymiais apibrėžtos darbo funkcijos, vertino, kad susiklostė teisiniai santykiai, nepatenkantys į darbo teisės reguliavimo sritį, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje vertintinos kitokios Bendrovės ir šokėjų sutarytų sutarčių nuostatos, taip pat nagrinėjamu atveju mokymo sutartis nebuvo sudaryta. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra kitokios, nei pareiškėjo nurodomoje byloje, šių bylų ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa, todėl nėra pagrindo vadovautis minėtoje nutartyje pateiktais išaiškinimais. Precedento galią, kaip žinoma, remiantis oficialia konstitucine doktrina, turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).
64. Reikia pažymėti, kad Vilniaus apygardos teismas 2022 m. sausio 7 d. nutartimi administracinio nusižengimo byloje Nr. eAN2-15-932/2022 paliko galioti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 28 d. nutartį dėl V. R. nubaudimo pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį. Šioje byloje ir minėtoje administracinio nusižengimo byloje dalyvauja ta pati institucija – Inspekcija. Administracinio nusižengimo byloje administracinėn atsakomybė trauktas asmuo (V. R.) yra betarpiškai susijęs su šios administracinės bylos pareiškėju – yra Bendrovės direktorė. Administracinių nusižengimų byloje aptarinėta ta pati teisiškai reikšminga faktinė aplinkybė – nelegalus penkių asmenų darbas Bendrovėje, todėl aptarti procesiniai dokumentai pripažįstami turintys esminę įrodomąją reikšmę nagrinėjamoje byloje (šiuo aspektu taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2422-502/2023). Duomenų, paneigiančių aplinkybes, nustatytas įsiteisėjusiais procesiniais sprendimais, nenustatyta.
65. Taigi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrindė esminių darbo sutarčių požymių egzistavimo, vertintini kaip nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tarp Bendrovės ir šokėjų susiklostė darbo teisiniai santykiai.
Dėl tarp Bendrovės ir naktinio klubo „4play“ reklamines skrajutes dalinusio asmens susiklosčiusių santykių vertinimo
66. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad Bendrovės ir skrajutes dalinusio E. M. santykiai kvalifikuoti netinkamai, nes E. M. reklamines skrajutes su Bendrovės rekvizitais dalijo ne Bendrovės administracijos darbuotojų prašymu / nurodymu, bet susitaręs dėl aptariamų veiksmų su Bendrovėje dirbančiu tvarkos prižiūrėtoju R. V., šie apeliacinio skundo argumentai vertintini kaip nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad E. M. dirbo Bendrovės naudai: 2019 m. rugsėjo 19 d. jam buvo leista dalinti klubo „4 play“ skrajutes su vadovo (Bendrovės direktorės V. R.) žinia, už tai buvo sutartas atlygis (5 Eur už kiekvieną klientą su jo vardo skrajute, turėtų atsiskaityti buhalteris), buvo sutarta pabandyti, o vėliau galbūt jis bus įdarbintas (Bendrovės direktorė bendravo su E. M. dėl darbo vadybininko pareigoms užimti). Šios aplinkybės atskleidžia, kad E. M. ir Bendrovę siejo darbo teisiniai santykiai, jo atlikta skrajučių dalijimo funkcija atitinka rūšiniais požymiais apibrėžtą darbo funkciją, susijusią su darbdavio nurodymų vykdymu. Inspekcija išsamiai atskleidė, kad Bendrovės direktorei buvo žinoma, kas yra E. M. ir kodėl jis dalija klubo skrajutes. Šias aplinkybes patvirtina pirminiai V. R. ir R. V. Inspekcijos Nutarime išdėstyti paaiškinimai, pagal kuriuos R. V. nurodė, kad dėl E. M. paslaugos buvo sutarta prieš savaitę, dėl jo atsiskaitymo tartasi su vadove V. R., kuri dirba klube; V. R. paaiškino, kad E. M. – pretendentas į Bendrovės darbuotojus. E. M. paaiškinimai, nurodyti Inspekcijos Nutarime, taip pat patvirtina, kad, jo manymu, jis pradėjo dirbti ir jam buvo pasiūlytas išbandymo laikotarpis. Vėlesni 2021 m. rugpjūčio 8 d. R. V. ir V. R. paaiškinimai vertintini kritiškai, kaip gynybinė pozicija ir siekis pakreipti aplinkybių vertinimą sau palankia linkme. Taigi darbo sutartis su E. M. nebuvo pasirašyta, taip pat VSDFV teritorinis skyrius nebuvo informuotas apie jo įdarbinimą, taip padarant Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą pažeidimą. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo pareiškėjo argumentus šiuo klausimu ir pagrįstai juos atmetė.
67. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, išbandymo laikotarpiu darbas gali būti pripažįstamas nelegaliu ir užtraukti atsakomybę, jeigu per išbandymą darbas dirbamas nesudarius rašytinės darbo sutarties arba darbdavys prieš vieną darbo dieną iki numatytos išbandyme darbo pradžios nėra pranešęs Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai apie asmens darbo pradžią. Nelegalaus darbo nepaneigia tai, kad išbandymo laikotarpiu su darbdaviu nėra susitarta dėl darbo apmokėjimo sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-87-895/2015, Teismų praktika, 2015, 44, p. 465–473). Nustatant darbo atlygintinumo faktą nėra būtinas darbuotojo ar darbdavio pripažinimas, kad dirbama atlygintinai, nurodant konkretų atlyginimo dydį. Atlygintinumas nustatomas vadovaujantis visais įstatymo leistinais įrodymais, todėl tai, kad dirbamas atlygintinas darbas, gali būti konstatuojama atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes, įvertinus darbo pobūdį, jo trukmę ir pan. Kaip šis atlygis vadinamas – arbatpinigiais, alga, darbo užmokesčiu ar kitaip, reikšmės neturi, jei iš anksto nustatyto dydžio atlygis yra gaunamas už atliekamą darbą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 13 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-25-942/2018, Teismų praktika, 2018, 49, p. 587–593).
Dėl dvigubo Bendrovės nubaudimo
68. Pareiškėjo teigimu, Inspekcija nagrinėjamu atveju turėjo vadovautis Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalimi, pagal kurią šio straipsnio 4 dalies 3 punkte, 5 dalies 4 punkte ir 7 dalyje nurodyta bauda skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam ar juridiniam asmeniui pagal ANK ar Baudžiamąjį kodeksą. Inspekcija, patraukusi administracinėn atsakomybėn Bendrovės atstovę (direktorę), Nutarimu taip pat skyrė baudą ir Bendrovei kaip darbdaviui, remdamasi Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punktu.
69. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad konstitucinis principas non bis in idem nereiškia, jog už teisės pažeidimą asmuo apskritai negali būti traukiamas skirtingų rūšių teisinėn atsakomybėn (2001 m. gegužės 7 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2010 m. gegužės 28 d. nutarimai).
70. Papildomai pažymėtina, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad pagal ne bis in idem principą draudžiamas kumuliacinis persekiojimas ir baudžiamojo pobūdžio sankcijų taikymas už tą pačią veiką ir tam pačiam asmeniui (2022 m. kovo 22 d. sprendimo bpost, C‑117/20, EU:C:2022:202, 24 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija; 2023 m. rugsėjo 14 d. sprendimas byloje Volkswagen Group Italia SpA, Volkswagen Aktiengesellschaft prieš Autorità Garante della Concorrenza e del Mercato, C-27/22, EU:C:2023:663, 44 punktas).
71. Pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatas negali būti baudžiama du kartus už tapatų pažeidimą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad non bis in idem principas pažeidžiamas tada, kai nustatoma, kad asmuo antrą kartą baudžiamas (traukiamas baudžiamojon atsakomybėn) už identiškus arba iš esmės tokius pat teisiškai reikšmingus faktus (tą patį poelgį), konstatuota, kad Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnis turi būti suprantamas ir aiškinamas taip, kad principu non bis in idem būtų draudžiama persekioti ir / arba bausti asmenį antrą kartą už pažeidimą, jeigu jis kyla iš identiškų arba iš esmės tokių pat faktų (įvykių), dėl kurių asmuo jau buvo nubaustas (2009 m. vasario 10 d. sprendimas byloje S. Z.prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 14939/03).
72. Nesant vieno iš būtinųjų požymių (asmens tapatumo), sudarančių sąlygas konstatuoti non bis in idem principo pažeidimą, kai pagal specialųjį įstatymą bauda skiriama juridiniam asmeniui, o administracinė nuobauda paskirta fiziniam asmeniui, teismų praktikoje konstatuojama, jog skiriant sankciją juridiniam asmeniui non bis in idem principas nepažeidžiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-162-438/2022 ir kt.). Byloje nustačius neteisėtos veikos, už kurios padarymą buvo taikytos sankcijos formaliai skirtingiems asmenims, tapatumo faktą, būtina patikrinti, ar atsakomybėn traukiamas fizinis ir juridinis asmenys realiai nėra tapatūs, t. y. ar skiriant nuobaudą juridiniam asmeniui, šios nuobaudos pasekmės neteks tam pačiam asmeniui, kuris už tą patį pažeidimą jau buvo nubaustas kaip fizinis asmuo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2651/2011 ir kt.).
73. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalies nuostatas, yra konstatuota, kad Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalis aiškintina taip, jog bauda gali būti skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės pagal Administracinių nusižengimų kodeksą ar Baudžiamąjį kodeksą ne bet kokiam, o tam pačiam fiziniam ar juridiniam asmeniui, kuriam svarstoma skirti baudą pagal Užimtumo įstatymo nuostatas (žr., pvz., 2021 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1712-575/2021; 2021 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1809-502/2021; 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2705-442/2021; 2022 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-344-502/2022 ir kt.).
74. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. lapkričio 18 d. nutartimi administracinio nusižengimo byloje Nr. eAN2-15-932/2022 Bendrovės direktorę V. R., kuri veikė Bendrovės vardu, pripažino kalta padarius ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą ir paskyrė jai 1 000 Eur baudą (Vilniaus apygardos teismas 2022 m. sausio 7 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą). Šioje byloje ginčijamu Nutarimu bauda paskirta pareiškėjui, t. y. UAB „Doriantas“, už Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą pažeidimą.
75. Taigi nagrinėjamu atveju nėra vieno iš būtinų požymių (asmens tapatumo), sudarančių sąlygas konstatuoti non bis in idem principo pažeidimą, nes bauda šioje byloje ginčijamu Nutarimu skirta juridiniam asmeniui, o administracinė nuobauda paskirta fiziniam asmeniui (UAB „Doriantas“ direktorei). Teisinės atsakomybės prasme fizinis ir juridinis asmuo yra atskiri subjektai ir negali būti sutapatinami. Nepaisant to, jog nelegalaus darbo pažeidimas pasireiškė per fizinio asmens veiksmus, teisinė atsakomybė kyla tiek fiziniam, tiek ir juridiniam asmeniui. Bendrovė yra atskiras teisės pažeidimo subjektas, todėl vertintina, kad Bendrovė kartu yra atsakinga ir už padaryto teisės pažeidimo pasekmes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1601-438/2021; 2022 m. gegužės 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-344-502/2022 ir kt.). Analizuojamos bylos kontekste juridinis ir fizinis asmenys nėra vienas ir tas pats atsakomybės subjektas, sutapęs tiek pažeidimo (veiklos), tiek finansiniu požiūriu, todėl non bis in idem principo pažeidimo nėra. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalies netinkamo taikymo.
76. Pareiškėjas dėl jam paskirtos baudos (868 Eur baudos už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį, kas iš esmės atitinka žemutinę baudos ribą) argumentų apeliaciniame skunde nenurodė, todėl išplėstinė teisėjų kolegija detaliau dėl šio klausimo nepasisakys.
77. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas. Pareiškėjo apeliacinį skundą atmetus, jis neįgyja teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Doriantas“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Gintaras Kryževičius
Jolanta Malijauskienė
Dainius Raižys
Skirgailė Žalimienė