Civilinė byla Nr. 3K-3-463/2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
30.6;
114.11; 116.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. lapkričio 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės
Janavičiūtės, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vinco
Versecko,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Dzūkija“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 12 d.
nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Dzūkija“ ieškinį atsakovams Nacionalinei
žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (perėmusiai likviduojamos Vilniaus
apskrities viršininko administracijos teises), Vilniaus miesto savivaldybei ir
valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui dėl perdavimo-priėmimo akto
pripažinimo negaliojančiu, teisinės registracijos panaikinimo, nuosavybės
teisių pripažinimo bei nuosavybės teisių įregistravimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiamas klausimas dėl valstybinio turto privatizavimo metu
pirkėjui perleistų patalpų dydžio.
Ieškovas prašė:
1) pripažinti negaliojančiu 2005 m.
rugsėjo 15 d. perdavimo-priėmimo aktą, kiek tai susiję su prekybos patalpomis;
2) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės
teisės į 28,66 kv. m prekybos patalpos teisinę registraciją;
3) pripažinti ieškovui UAB „Dzūkija“
nuosavybės teisę į 28,66 kv. m prekybos patalpas;
4) įpareigoti VĮ Registrų centrą įregistruoti
UAB „Dzūkija“ nuosavybės teises į 28,66 kv. m prekybos patalpas.
Ieškovas nurodė, kad ginčo patalpos
susideda iš 15,87 kv. m salės, 7,61 kv. m koridoriaus ir 5,18 kv. m ploto tambūro,
iš viso 28,66 kv. m. 1987 m. lapkričio 5 d. buvo reorganizuotas Vilniaus
visuomeninio maitinimo susivienijimas „Dzūkija“, prie jo buvo prijungtas
restoranas, valgykla su visais padaliniais, įskaitant ir užkandinę „Arbatinė“
su ginčo patalpomis (ginčo patalpos kartu su arbatine sudarė vieną savarankišką
objektą ir vadinosi užkandinė „Arbatinė“). 1992 m. vasario 27 d. Vilniaus m.
valdybos potvarkiu užkandinė „Arbatinė“, kuriai tuo metu priklausė ginčo
patalpos, buvo perduotos į valstybinės akcinės bendrovės „Dzūkija“ balansą. 1994
m. vasario 9 d. bendrovė buvo perregistruota į AB „Dzūkija, 1995 m. rugsėjo 6
d. ši reorganizuota į UAB „Dzūkija“. 1997 m. birželio 19 d. buvo įregistruoti
UAB „Dzūkija“ įstatų pakeitimai, ir taip UAB „Dzūkija“ buvo visiškai
privatizuota.
1999 m. sausio 19 d. ieškovas prašė
atlikti patalpų inventorizaciją, sujungiant abi patalpas į vieną, tačiau po
atliktų matavimų šios patalpos buvo išskirtos į du atskirus nekilnojamojo turto
objektus. Ginčo
patalpos pavadintos prekybos patalpomis, o likusioms patalpoms paliktas užkandinės
„Arbatinė“ pavadinimas. 2005 m. rugsėjo 15 d. Vilniaus apskrities viršininko
administracija ginčo patalpas perdavė Vilniaus m. savivaldybei, o 2007 m.
birželio 12 d. ginčo patalpos, nežinant ieškovui, įregistruotos kaip Vilniaus
m. savivaldybės nuosavybė. Nors 1992 m. vasario 27 d. potvarkyje visų perduodamų
patalpų plotas buvo nurodytas 164,91 kv. m, tačiau faktiškai perduotos patalpos
buvo didesnės, nes į plotą nebuvo įskaičiuoti tambūrai, koridoriai, o tik
naudingas plotas. Tai reiškia, kad buvo perduotos ne tik užkandinės „Arbatinė“
patalpos (164,91 kv. m), bet ir ginčo patalpos (28,66 kv. m) kaip jų dalis. Ieškovas ginčo patalpas valdo nuo 1982 m. Jis
teigia, kad ginčo patalpos nuosavybės teise priklauso nuo 1992 m. kovo 17 d.,
kai buvo pasirašytas perdavimo–priėmimo aktas, teisiškai įforminantis
nuosavybės teisės perdavimą ieškovui. Nuo to momento ieškovas jas
nepertraukiamai valdo ir jomis naudojasi kaip nuosavybe. Jis teisėmis į
patalpas laisvai naudojosi ir naudojasi visus septyniolika metų; tvarkė ir
tvarko, prižiūrėjo ir prižiūri patalpas, vykdė ir vykdo jose komercinę veiklą,
atliko naujus kadastrinius matavimus. Per visą šį laikotarpį ieškovas nebuvo
gavęs jokių pretenzijų dėl teisių į ginčo patalpas iš atsakovų.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė
Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2009 m. liepos 1
d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad ieškovas savo reikalavimą
grindė 1992 m.
kovo 17 d. perdavimo-priėmimo
aktu, kuriuo jam buvo perduota užkandinė „Arbatinė“. Teismas nustatė, kad šiame
akte nurodyta tik apie užkandinės „Arbatinė“ perdavimą ieškovui, bet
nenurodyta, kad kartu buvo perduotos papildomos patalpos, kurios byloje yra
ginčo objektas. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad ieškovui kartu
su užkandine „Arbatinė“, arba atskirai, būtų perduotos kitu indeksu žymimos bei
kitą pavadinimą ir paskirtį turinčios patalpos. Teismas nustatė, kad pirminė
ginčo patalpų paskirtis (iki 1999 m.) buvo „Butas“, indeksas „2“, niekada jos
paskirtis nebuvo „Arbatinė“ ar „Arbatinės“ pagalbinės patalpos. Teismas
konstatavo, kad nepagrįstas ieškovo atstovo teiginys, jog ginčo patalpos kartu
su „Arbatine“ sudarė vieną savarankišką teisių objektą, nes sandoriai, turto
perdavimo aktai, Viešojo registro dokumentai to nepatvirtino. Teismas nustatė,
kad Vilniaus miesto valdybos 1992 m. liepos 9 d. potvarkiu visos pastato patalpos,
išskyrus „Arbatinės“ patalpas, kurios 1992 m. vasario 27 d. Vilniaus m.
valdybos potvarkiu Nr. 371 jau buvo perduotos į įmonės „Dzūkija“ balansą, buvo
perduotos į savivaldybės balansą ir tapo valstybės turtu, patikėjimo teise
valdomu Vilniaus miesto savivaldybės. Teismas konstatavo, kad valstybei
priklausiusios ginčo patalpos perduotos Vilniaus miesto savivaldybės
nuosavybėn, todėl negali būti laikomos bešeimininkiu turtu, neturinčiu
savininko arba kurio savininkas būtų nežinomas. Teismas pažymėjo, jog aplinkybė, kad ieškovas kurį laiką
savo nuožiūra galėjo naudotis ginčo patalpomis, nuosavybės teisės nesukūrė, nes
įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar
savivaldybei priklausančius daiktus.
Vilniaus apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo
apeliacinį skundą 2010 m. vasario 12 d. nutartimi Vilniaus miesto 3-iojo
apylinkės teismo 2009 m. liepos 1 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų
kolegija rėmėsi teismų praktikoje suformuluota prezumpcija, kad visi viešosios
nuosavybės teisės objektai yra valstybės nuosavybė, jeigu neįrodyta, kad jie
įstatymų nustatyta tvarka buvo perduoti savivaldybės nuosavybėn. Teismas
nurodė, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog valstybė įstatymų
nustatyta tvarka buvo perdavusi ginčo patalpas ieškovo nuosavybėn, todėl yra
pagrindas daryti išvadą, kad ginčo patalpos buvo valstybės nuosavybė. Teisėjų
kolegija kritiškai vertino apelianto argumentą, kad ginčo patalpos 1992 m.
liepos 9 d. buvo įskaičiuotos į ieškovo įstatinį kapitalą, nes byloje nėra šią
aplinkybę patvirtinančių įrodymų. Paties ieškovo sudaryta įstatinio kapitalo formavimo
pažyma neįrodo, kad ginčo patalpos buvo privatizuotos nustatyta tvarka,
įtraukiant jas į ieškovo įstatinį kapitalą.
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu
ieškovas prašo panaikinti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m.
liepos 1 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 12 d.
nutartį bei priimti naują sprendimą: ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas
šiais argumentais:
1.Ginčo
patalpos nuosavybės teise ieškovui priklauso nuo 1992 m. kovo 17 d., jas valdo
nuo 1982 m. Ginčo patalpos buvo privatizuotos pagal Valstybinio turto pirminio
privatizavimo įstatymą. Jos tapo ieškovo nuosavybe, užskaitant jas kaip
valstybei priklausančią įmonės kapitalo dalį. UAB „Dzūkija“ visiškai
privatizavus neliko jokios valstybės dalies ir visas turtas liko ieškovui
privačios nuosavybės teise. Tai patvirtina techninės apskaitos byla, patalpų
registracijos pažymėjimas, brėžiniai, vidaus ploto eksplikacijos, patalpų
nuomos sutartis. 1995 m. gruodžio 29 d. atlikta teisinės registracijos išvada
dėl šių patalpų ploto, kaip 164,91 kv. m, yra suklastota tepikliu
(korektoriumi).
2. Teismai
sprendimą ir nutartį grindė įrodymais, kurie neturi jokio ryšio su byla: Vilniaus
miesto valdybos 1992 m. liepos 9 d. potvarkyje Nr. 1360V, kuriuo, be kita ko,
grindžiami teismų sprendimai, net nepaminėti žodžiai „Arbatinė“ ar „1992 m.
vasario 27 d. potvarkis Nr. 371V“.
3. Teismai
nagrinėjo dalykus, kurių ieškovas nebuvo iškėlęs byloje. Ieškovas nepateikė
argumentų dėl nuosavybės įgijimo įgyjamąja senatimi ar bešeimininkio turto,
tačiau teismai juos analizavo.
Atsiliepimais į
kasacinį skundą atsakovai Vilniaus
miesto savivaldybė ir valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas
prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimus palikti nepakeistus.
Atsiliepimais iš esmės palaikomi apeliacinės instancijos teismo argumentai.
Teisėjų
kolegija
konstatuoja:
V. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353
straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų,
patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu,
remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis
aplinkybėmis. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka fakto klausimai netiriami, todėl
kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį pateikti faktinio pobūdžio argumentai nevertinami
ir nauji faktai nenustatinėjami. Kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro
kasaciniame skunde iškelti teisės klausimai.
Dėl kasacinio
skundo argumentų apie ginčo patalpų nuosavybės teisės priklausymą kasatoriui
Šioje byloje teismai priėjo prie išvados,
kad 1992 m. kovo 17 d. perdavimo-priėmimo aktu, kuriuo
ieškovui buvo perduota užkandinė „Arbatinė“, nurodyta tik apie užkandinės „Arbatinė“ perdavimą ieškovui,
bet nenurodyta, kad kartu būtų perduotos papildomos patalpos, kurios byloje yra
ginčo objektas. Taip pat teismai
pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, jog ieškovui kartu su užkandine „Arbatinė“ (arba
atskirai) būtų perduotos kitu indeksu žymimos bei kitą pavadinimą ir paskirtį
turinčios patalpos. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su teismų
padaryta išvada, kad siekiant patenkinti ieškinį nagrinėjamu atveju
turėjo būti nustatyta, jog valstybės nuosavybės teisę įgyvendinanti institucija
aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė ketinimą perduoti ginčo patalpas ieškovo
nuosavybėn, nes valstybės turtu galima disponuoti tik įstatymo nustatytais
atvejais ir būdais, ir valstybės nuosavybė gali būti perleista ne bet kaip, o
tik pagal įstatymo nustatytą sutartį ar kitokį įstatyme nurodytą sandorį. Atsižvelgdami į tai, kad tokio
perdavimo nebuvo, taip pat į kitas faktines aplinkybes bei taikytinas daiktinės
teisės normas, teismai padarė pagrįstą išvadą, kad ginčo patalpos ieškovui
nepriklauso nuosavybės teise, ir ieškinį dėl nuosavybės teisių atmetė. Kasatorius
kvestionuoja teismų priimtus sprendimus byloje iš esmės neigdamas juos ir
nepateikdamas svarių materialiosios teisės argumentų, pagrindžiančių sprendimų
nepagrįstumą, bet vardydamas faktinio pobūdžio argumentus, kurių nagrinėjimas
yra pirmosios ir apeliacinės instancijos prerogatyva, neįeinanti į kasacinio
teismo kompetenciją (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Dėl įrodinėjimą reglamentuojančių
teisės normų pažeidimo
Teismas
privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir išklausyti dalyvaujančių
byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir
įrodomąją reikšmę. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų
įvertinimas. Aiškindamas įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas CPK 185
straipsnyje, kasacinis teismas suformulavo tokias esmines nuostatas, kad įrodymus,
vadovaudamasis įstatymais, vertina tik teismas; kad teismas civiliniame procese
įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir
objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu,
išnagrinėjimu teismo posėdyje; kad teismo įsitikinimo laipsnis ar kriterijai
pagal CPK nekonkretizuoti; kad pagal įrodinėjimo procese CPK įtvirtintą supratimą
faktas vertinamas kaip įrodytas, jeigu taip sprendžiama protingo žmogaus požiūriu:
faktas pripažintinas įrodytu esant visiškam arba beveik visiškam vidiniam
teismo įsitikinimui. Kilus abejonių dėl fakto buvimo (nebuvimo), teismas turėtų
patikslinti šalių naštą įrodinėti, įgyvendindamas išaiškinimo pareigą (CPK 159
straipsnis, 179 straipsnio 1 dalis, 225 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje
DNSB „Eglutė“ v. E. R., bylos Nr. 3K-3-206/2010; kt.).
Teismo
išvada turi būti pagrįsta visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios
buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu ir visų byloje esančių duomenų
įvertinimu. Byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas. Vienas iš įrodymų
vertinimo kriterijų yra šių įrodymų ryšys su byla. CPK 180 straipsnis
nedetalizuoja, kokio laipsnio ar pobūdžio turi būti šis ryšys. Įrodymai kaip
faktiniai duomenys apie konkrečias bylos aplinkybes gali būti tiesioginiai ar
netiesioginiai. Vieni duomenys tiesiogiai patvirtina tam tikras aplinkybes,
pavyzdžiui, asmens nuosavybės teisę, nurodo asmens atliktus veiksmus ar kt.
Kiti duomenys bylos aplinkybes gali patvirtinti netiesiogiai, pavyzdžiui, duoti
nuorodas į kitus informacijos šaltinius, patvirtinti šalutines aplinkybes,
kurios sudaro pagrindą padaryti išvadas, kam tam tikri faktai egzistavo arba
ne. Pavyzdžiui, tai gali būti duomenys apie privatizavimo tvarką, surašytus
aktus, turto perdavimą iki privatizavimo, duomenys apie turto valdytoją po jo
savininko pasikeitimo ir kt. Įrodymai gali būti vertinami kaip neturintys ryšio
su byla, jeigu nustatyta, kad jie tiesiogiai ar netiesiogiai nepatvirtina jokių
bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių. Įrodymų visumos ir vertinimo prasme
tokių įrodymų vertinimas yra perteklinis ar klaidingas, bet tokie trūkumai turi
įtakos padarytai išvadai dėl fakto egzistavimo ar neegzistavimo, jeigu išvada
padaryta vien tik iš neturinčių su bylos aplinkybėmis įrodymų arba nulemta
tokių įrodymų daugumos. Teisėjų kolegija pažymi, kad net jei remiamasi įrodymu,
kuris neturi ryšio su byla, tai savaime nereiškia, kad faktas yra netinkamai
nustatytas, jei buvo remtasi didesniu kiekiu įrodymų, iš visų kitų byloje
esančių įrodymų vis tiek galima daryti tapačią išvadą.
Kasatorius
nurodo, kad teismai sprendimą ir nutartį grindė įrodymais, kurie neturi jokio
ryšio su byla: Vilniaus miesto valdybos 1992 m. liepos 9 d. potvarkyje Nr.
1360V, kuriuo, be kita ko, grindžiami teismų sprendimai, net nepaminėti žodžiai
„Arbatinė“ ar „1992 m. vasario 27 d. potvarkis Nr. 371V“. Teisėjų kolegija vertindama
šį kasacinio skundo argumentą atkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus
miesto valdybos 1992 m. liepos 9 d. potvarkyje Nr. 1360V nevartojama žodžių „Arbatinė“
ar „1992
m. vasario 27 d. potvarkis Nr. 371V“, nes šio potvarkio nurodymai yra suformuluoti
trumpai ir apibendrintai nurodant, kad seniūnijos teritorijoje esantys pastatai
turi būti perduoti į vietinio ūkio skyriaus balansą, be atskiro objektų
detalizavimo. Pažymėtina, kad bendresnės teisinės formuluotės įtvirtinimas
nereiškia, kad ši formuluotė netinka apibrėžti teisės akto taikymo srities,
priešingai – bendresnė formuluotė leidžia teisės aktą taikyti visiems akte
nurodytais požymiais pasižymintiems objektams, šiuo atveju visiems seniūnijos
teritorijoje esantiems pastatams, taigi ir ginčo patalpoms. Taip patvirtinamas
šio įrodymo ryšys su bylos aplinkybėmis. Svarbu ir tai, kad teismai grindė
savo sprendimus ne tik Vilniaus miesto valdybos 1992 m. liepos 9
d. potvarkiu Nr. 1360V, bet ir kitais įrodymų šaltiniais: patalpų išsidėstymo
planu ir eksplikacija, namų valdos techninės apskaitos kortele, negyvenamųjų
patalpų nuomos sutartimi, 1995 m. gruodžio 29 d. atlikta teisinės registracijos
išvada, 2005 m. rugsėjo 15 d. priėmimo-perdavimo aktu, liudytojų parodymais ir
kt. Dėl to net ir nustačius, kad Vilniaus miesto valdybos 1992 m. liepos 9 d.
potvarkis Nr. 1360V neturi ryšio su byla, teismų padaryta išvada nebūtų
paneigta, nes byloje yra surinkta pakankamai kitų įrodymų, kurie yra išvardyti
ir jų turinys nurodytas teismų spendime ir nutartyje, kurie patvirtina, kad
nuosavybės teisę į ginčo patalpas turi ne ieškovas, bet Vilniaus miesto
savivaldybė. Taigi teismai vertino Vilniaus miesto valdybos 1992 m. liepos 9 d.
potvarkį Nr. 1360V, atsižvelgdami į visus byloje esančius įrodymus.
Taigi nėra
pagrindo teigti, kad teismai sprendimą ir nutartį grindė įrodymais, kurie
neturi jokio ryšio su byla.
Dėl teismo
teisės naudoti šalių neiškeltus teisinius argumentus motyvuojant teismų
sprendimus
Teismas
formuluodamas sprendimo motyvus turi pateikti įtikinamus argumentus, kodėl
teismo sprendimas yra teisingas, teisėtas ir pagrįstas. Skirtingai nei
dispozityvumo principo varžoma teismo teisė nagrinėti bylos šalių nepareikštus
reikalavimus, teismo teisė naudoti bylos šalių nenaudotus argumentus yra
varžoma tik procesiniu reikalavimu nenutolti nuo bylos esmės. Teismo motyvai
gali būti formuluojami bet kokiu teismui priimtinu, tačiau oficialiam
dokumentui tinkančiu kanceliariniu stiliumi. Vienas iš teisinio argumentavimo ir
teisinio teksto kompozicijos stilių yra kai teismas savo išvadas nurodo, kaip
vienintelį logišką nustatytų faktų ir taikytinų teisės normų rezultatą.
Pasirinkęs tokį teisinio argumentavimo stilių, teismas siekdamas įtikinti bylos
šalis ir visuomenę sprendimo teisingumu, ne tik nurodo, kad jo išvados yra
teisingos, bet ir tai, kodėl kitos, konkuruojančios teisės normų taikymo alternatyvos
negalimos šioje byloje. Tokie, t.y. papildomi, argumentai tik sustiprina teismo
sprendimo motyvus ir leidžia tinkamai įgyvendinti CPK 270 straipsnio 4 dalies
ir 331 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Kartu pažymėtina, kad alternatyvių
pozicijų kritika turi būti protingai ribota ir nukreipta į bylos esmę, nes to
reikalauja bylos ekonomiškumas ir koncentruotumas (CPK 7 straipsnis).
Kasatoriaus
teigia, kad teismai nagrinėjo dalykus, kurių ieškovas nebuvo iškėlęs byloje
(ieškovas nenaudojo argumentų dėl nuosavybės įgijimo įgyjamąja senatimi ar
bešeimininkio turto, tačiau teismai juos analizavo). Teisėjų kolegija pažymi,
kad, nors šių argumentų ieškovas ir nebuvo iškėlęs, jų nagrinėjimas sustiprino
teismų sprendimų argumentus ir pašalino potencialias abejones dėl sprendimų
neteisingumo. Atsižvelgiant į tai, kasacinio skundo argumentai dėl perteklinės
teisinių argumentų analizės atmestini.
Pagal CPK 359
straipsnio 3 dalį kasacinis teismas, išnagrinėjęs bylą, panaikina arba pakeičia
apskųstą sprendimą, nutartį, nustatęs CPK 346 straipsnyje įtvirtintus kasacijos
pagrindus. Atsižvelgdama į šioje nutartyje
išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindų kasacine
tvarka pakeisti ar panaikinti skundžiamą nutartį šioje byloje nėra, ir kasacinį
skundą atmeta kaip nepagrįstą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Prašymų priteisti kasaciniame
teisme patirtas atstovavimo išlaidas negauta. Kasaciniame procese valstybė
patyrė 45,50 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, todėl jos valstybės
naudai priteisiamos iš kasatoriaus.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 12 d. nutartį palikti
nepakeistą.
Priteisti
valstybės naudai (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. kodas
188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. LT 247300010112394300, įmokos
kodas 5660) iš UAB „Dzūkija“ (j.a.
kodas 121263258)
45,50 Lt (keturiasdešimt penkis litus 50 ct) išlaidoms, susijusioms su
procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginti.
Nutarties
nuorašą išsiųsti VĮ Registrų centrui.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
|
Teisėjai
|
Birutė Janavičiūtė
|
|
|
Algis Norkūnas
|
|
|
Vincas Verseckas
|