Pranešėja Aušra Maškevičienė Civilinė byla Nr. 2A-120-460/2010
Teisėja Erinija Kazlauskienė Procesinio sprendimo kategorija
(S)
25.3.; 121.21.
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
S P R E N D I M A S
2010 m. kovo 4 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Aušros Maškevičienės, kolegijos teisėjų Žydrūno Bertašiaus, Almanto Padvelskio, sekretoriaujant Sigitai Zaksaitei-Dumčiuvienei, dalyvaujant ieškovei Z. P., jos atstovei advokatei T. Borik, atsakovo Klaipėdos m. savivaldybės atstovei V. E., viešame kolegijos posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės Z. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-406-730/2009 pagal ieškovės Z. P. ieškinį atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybei dėl teisės pripažinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
ieškovė pareiškė reikalavimą pripažinti teisę privatizuoti nuomojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini), pagal Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymą bei įpareigoti atsakovą sudaryti su ieškove nuomojamo buto pirkimo-pardavimo sutartį pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Reikalavimo pagrindu nurodė aplinkybes, kad ieškovė yra atsakovei priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininkė. Vadovaudamasi galiojusio Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo nuostatomis, ieškovė turi teisę privatizuoti nuomojamą butą, kadangi ji yra privatizavimo subjektas, butas yra privatizavimo objektas, ji atliko reikalingus veiksmus butui privatizuoti, nėra sudariusi susitarimo privatizuoti ir nėra privatizavusi kito buto, pradėtas buto privatizavimas nebuvo užbaigtas dėl Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą vykdančios institucijos kaltės.
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2009 m. birželio 15 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovės Z. P. valstybei 12,30 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Nurodė, kad privatizavimo metu ieškovė buvo buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininkė ir ji, kaip buto nuomininkė, ir ieškovės mama E. D., kaip šeimos narys, įgyvendino Butų privatizavimo įstatymo suteiktą teisę vieną kartą šio įstatymo pagrindu lengvatine tvarka įsigyti teisėtai naudojamas valstybei ar savivaldybei priklausančias gyvenamąsias patalpas, todėl ieškovė nėra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti ginčo butą. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad nėra pagrindo pripažinti nustatytomis ieškovės nurodomas aplinkybes, kad ieškovės mama E. D. buvo pagrindinė buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininkė, ieškovė nesudarė su mama šeimos, o ieškovė buvo tik įregistruota šiame bute ir susitarimo su mama E. D. sudarymas buvo tik formalus, niekinis sandoris, neišreiškiantis valios dėl buto privatizavimo. Priešingai, byloje nustatytos aplinkybės, pagrindžiančios atsakovės veiksmus, tai yra prašymo pateikimas leisti privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), veiksmai, pripažįstant sutuoktinį K. K. netekusiu teisės į butą tuo pagrindu, kadangi jis nesutiko privatizuoti buto, po to sandorio sudarymas su mama E. D. rodo, kad ieškovė naudojo šį butą kaip buto nuomininkė, nuosekliai bei kryptingai siekdama įgyvendinti savo, kaip buto nuomininkės, įstatymo suteiktą teisę lengvatine tvarka privatizuoti butą, bei padarė išvadą, kad ieškovė suprato atliekamo veiksmo prasmę, jog tokiu būdu išreiškia savo valią dėl buto privatizavimo ir įgyja butą nuosavybėn. Ieškovė buto privatizavimo metu tuo metu įstatymų nustatyta tvarka buvo įrašyta į eilę (nuo 1989 m., b. l. 53) kitoms gyvenamosioms patalpoms gauti, kurios lygiagrečiai vykstant buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizacijai, ieškovei buvo suteiktos, tai yra ginčo butas (1995-01-17). Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovei buvo žinoma, jog yra galimybė privatizuoti gyvenamąsias patalpas, todėl elgiantis rūpestingai ji turėjo pareigą domėtis, kokias teisines pasekmes sukelia vienokio ar kitokio veiksmo atlikimas privatizuojant gyvenamąsias patalpas, tuo pagrindu nuspręsti, kurias gyvenamąsias patalpas sąžiningai naudodamasi jai suteiktomis teisėmis siekti privatizuoti lengvatine tvarka, ieškovė tokių veiksmų neatliko, ieškovės nuomone, sandoris atitinka įstatymų reikalavimus, sandorį ginčyti nėra prasmės.
Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009-06-15 sprendimą ir priimti naują – ieškinį patenkinti. Nurodo, kad ji tik formaliai buvo pagrindinė buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininke, ir pasirašė sutikimą privatizuoti butą mamos vardu ne todėl, kad buvo mamos šeimos nariu, o todėl, kad tuo metu namų valdos reikalavo susitarimo, pasirašyto visų registruotų bute asmenų. Norėdama turėti darbą ir gauti būstą ji turėjo būti registruota bute ir dėl to neišsiregistravo iš mamos naudojamo buto, adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovės veiksmai, iškeliant civilinę bylą dėl jos buvusio sutuoktinio, dėl kurio ji buvo priversta išsikelti iš buto (duomenys neskelbtini), liudija ne tai, kad ji kryptingai ir nuosekliai siekė tapti buto savininke, o tik tai, kad ji siekė padėti savo mamai privatizuoti butą. Tačiau su mama negyveno, nevedė bendro ūkio, nes turėjo savo šeimą ir gyveno atskirai. Dėl to mano, kad buvo Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu privatizavimo subjektas ir jai turi būti pripažinta teisė privatizuoti butą.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Klaipėdos miesto savivaldybė prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009-06-15 sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Apeliacinis skundas tenkintinas.
1991 m. gegužės 21 d. priimtame Butų privatizavimo įstatyme buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų teisė įsigyti privačion nuosavybėn jų nuomojamus valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamuosius namus, butus daugiabučiuose namuose ir bendrabučiuose. Šiame įstatyme ir jį detalizuojančiuose teisės aktuose buvo nustatyta gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pirkimo–pardavimo) sąlygos ir tvarka. Butų privatizavimo įstatymas galiojo iki 1998 m. liepos 1 d., išskyrus nuomininkams, gyvenantiems įstatymo 2 straipsnio 3, 4, 5 dalyse įvardytose gyvenamosiose patalpose (Seimo 1997 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. VIII-206).
Butų privatizavimo įstatymo 1 str. 1 d. buvo nustatyta, kad valstybinio ir visuomeninio butų fondo nuomininkai norą įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas turėjo pareikšti iki 1992-12-01. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu asmenys, turintys teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas pagal paminėtą įstatymą, ne dėl savo kaltės šio straipsnio 1 dalyje nustatytu laiku nepadavė pareiškimų gyvenamosioms patalpoms privatizuoti, gali kreiptis į Seimo sudarytą komisiją. Pagal Butų privatizavimo įstatymą vietos savivaldybės parduodavo joms priklausančius, o įmonės, įstaigos, organizacijos - jų balanse esančius butus. Pirkti butą turėjo teisę asmenys, kurie iki 1989-11-03 nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo buto nuomininkai ar jų šeimos nariai, arba kuriems po įstatymo įsigaliojimo buvo nustatyta tvarka suteikta gyvenamoji patalpa (Butų privatizavimo įstatymo 4 str. 1 ir 2 d.). Atsakant į klausimą, ar ieškovai turėjo teisę privatizuoti ginčo butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, reikia nustatyti įstatyme nurodytas būtinas tokio privatizavimo sąlygas: pirma, kad atitinkama gyvenamoji patalpa gali būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); antra, kad asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); trečia, kad asmuo išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5 straipsniai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. kovo 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2006; 2006 m. balandžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2006, kt.).
Butų privatizavimo įstatymo 2 str. 1 dalyje buvo nustatyta, kad pirkimo - pardavimo objektas yra valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamieji namai, butai daugiabučiuose namuose ir bendrabučiuose. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), 1995-01-17 Klaipėdos miesto mero potvarkiu leista eksploatuoti, 1997-02-18 šis namas įregistruotas kaip nekilnojamojo turto objektas, Klaipėdos miesto savivaldybės nuosavybė. Ieškovei išnuomotas butais nebuvo priskirtas neprivatizuojamų butų kategorijai, gyvenamoji patalpa nebuvo bendrabutis, nebuvo ji įregistruota ir kitu tuo metu galiojančiuose įstatymuose numatytu teisiniu statusu: manevrinis, tarnybinis, ribojančiu privatizavimo galimybę pagal tuo metu galiojančius įstatymus (Butų privatizavimo įstatymo 3 str.), taigi konstatuotina, kad jie priklausė valstybiniam ir visuomeniniam butų fondui ir gali būti privatizavimo objektais.
Byloje ginčas kyla dėl to, ar ieškovė buvo tinkamas butų privatizavimo subjektas. Bylos duomenimis nustatyta, kad 1994-05-05 ieškovės mama E. D. su Klaipėdos m. valdyba sudarė buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sandorį. 1993-11-11 susitarimą privatizuoti butą E. D. vardu pasirašė ir jos dukra Z. P. (tuo metu Z. K.). Klaipėdos m. apylinkės teismas remdamasis šiomis aplinkybėmis nustatė, kad ieškovė privatizavimo metu buvo buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininke ir ji, kaip buto nuomininkė, bei ieškovės mama E. D. įgyvendino Butų privatizavimo įstatyme suteiktą teisę vieną kartą šio įstatymo lengvatine tvarka įgyti teisėtai naudojamas valstybei ir savivaldybei priklausančias gyvenamąsias patalpas, todėl ieškovė nėra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti ginčo butą.
Gyvenamųjų patalpų privatizavimas, kurio teisinė pasekmė – fizinių asmenų įgyta nuosavybės teisė į gyvenamąsias patalpas, yra ne vienkartinis aktas, bet tam tikras sudėtingas procesas, užtrunkantis trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą. Dėl to teismas, spręsdamas šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, turi aiškinti bei taikyti teisės normas ne formaliai, bet įvertindamas kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis).
Ieškovės paaiškinimais bei liudytojų A. D. ir A. G. parodymais nustatyta, kad ieškovė laikotarpiu 1998-1990m. gyveno kitame bute (duomenys neskelbtini) nuomininko teisėmis, tačiau namo savininkai jos neregistravo. Pagal tuo metu galiojusius teisės normų reikalavimus, norėdama dirbti bei naudotis valstybės teikiamomis socialinio draudimo bei sveikatos apsaugos paslaugomis, ji negalėjo būti neregistruota, todėl liko registruota bute, adresu (duomenys neskelbtini). Negalima laikyti, kad ieškovė buto, adresu (duomenys neskelbtini), privatizavimo metu buvo mamos šeimos narė, nes tuo metu ji turėjo savo šeimą, t. y. vyrą bei tris vaikus. Bute, adresu (duomenys neskelbtini), liko registruota nuo 1976 m., kai buvo nepilnametė. Pagal tuo metu susiklosčiusią butų privatizavimo praktiką buvo reikalaujama, kad susitarimą privatizuoti butą pasirašytų visi bute registruoti suaugę asmenys, todėl laikytina, kad ieškovė formaliai pasirašydama sutikimą, kad butas (duomenys neskelbtini) būtų privatizuotas jos mamos vardu, savo teisės privatizuoti butą nerealizavo. Tai patvirtina ir tas faktas, kad ieškovei valstybė 1995 metais suteikė kitą butą iš valstybinio fondo. Be to, galiojant butų privatizavimo įstatymui, atsakovas nelaikė, kad ieškovė nėra tinkamas butų privatizavimo subjektas. Šis argumentas atsirado, tik iškėlus bylą teisme.
Remiantis tuo kas išdėstyta, nustatyta, kad ieškovė galiojant Butų privatizavimo įstatymui buvo tinkamas privatizavimo subjektas, kad ieškovė siekė privatizuoti savo butą pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą ir jo galiojimo metu įgijo subjektines teises, kurios buvo atsakovės pažeistos. Iš byloje esančių įrodymų paaiškėjo, jog ieškovė savo valią dėl butų privatizavimo išreiškė, jos prašymas 1996 metais per UAB „Vingio valdos“ direktorių buvo perduotas Klaipėdos miesto savivaldybei, todėl darytina išvada, kad iš karto po to, kai ieškovei suteikta gyvenamoji patalpa, ji tinkamai ir laiku realizavo savo teises pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą. Nustačius, jog privatizavimo procedūra buvo pradėta teisėtai, tarp ieškovės ir atsakovės susiklostė privatizavimo teisiniai santykiai, galima daryti išvadą, kad ginčo butai neprivatizuoti dėl atsakovės kaltės jai nustatytu laiku nevykdžius įstatymų deleguotų funkcijų, netinkamai vykdžius Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad ieškovei nuomos sutartimis perduotas neįrengtas ir Nekilnojamojo turto registre neįregistruotas butas. Su ieškove sudarytoje butų apdailos darbų atlikimo sutartyje ieškovė įsipareigojo savo lėšomis atlikti apdailos darbus, kurių vertė - 9442 litų. Šioje sutartyje buvo nustatyta, jog privatizuojant butą buto apdailos darbų kaina į buto išpirkimo kainą įskaičiuojama nebus, todėl darytina išvada, kad ieškovės teisės privatizuoti butą buvo pažeistos ir šiuo aspektu.
Esant nurodytoms aplinkybėms sprendimas naikintinas dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo (CPK 330 str.) ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys tenkintinas (CPK 326 str.1 d. 2 p.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.
Pripažinti Z. P. teisę privatizuoti nuomojamą butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą bei įpareigoti Klaipėdos m. savivaldybę sudaryti su Z. P. nuomojamo buto pirkimo-pardavimo sutartį pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą.
Kolegijos pirmininkė Aušra Maškevičienė
Kolegijos teisėjai Žydrūnas Bertašius
Almantas Padvelskis