Administracinė byla Nr. A-4543-520/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04164-2014-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2; 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugsėjo 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kriminalinės policijos biuro, ir Lietuvos kriminalinės policijos biurui (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos kriminalinės policijos biuro (toliau ? ir Biuras) 2014 m. rugpjūčio 21 d. raštą Nr. 38-S-1210 (toliau – ir Raštas); 2) įpareigoti Biurą pateikti pareiškėjui atsakymą į 2014 m. birželio 26 d. prašymą; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Biuro, 27 326 Eur turtinę žalą; 4) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Biuro, 100 000 Eur neturtinę žalą; 5) įpareigoti Biurą išslaptinti su pareiškėju pasirašytą raštišką slapto bendradarbiavimo sutartį ir ją pateikti pareiškėjui.

Pareiškėjas nurodė, kad jis 2014 m. birželio mėnesį kreipėsi į Biurą su prašymu išslaptinti ir pateikti informaciją, išimtinai susijusią su juo pačiu, kadangi ši informacija būtina įgyvendinant teisę gauti senatvės ir neįgalumo pensijas. Biuras Rašte nurodė, kad Specialioji ekspertų komisija, išnagrinėjusi prašymą ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (toliau ? Paslapčių įstatymas) bei Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo nuostatomis, nusprendė informacijos neteikti.

Pareiškėjo teigimu, Biuras, neteikdamas informacijos, piktnaudžiauja jam suteiktomis teisėmis, pažeidžia teisėtumo, lygiateisiškumo, protingumo ir sąžiningumo principus, nes anksčiau Specialioji ekspertų komisija jau ne kartą yra išslaptinusi ir pateikusi duomenis apie pareiškėją. Be to, jau yra pasibaigęs 15 metų įslaptinimo terminas, o įslaptinimo tikslingumas baigėsi 2001 metais, kai pareiškėjas nutraukė slapto bendradarbiavimo sutartį, pradėjo duoti parodymus baudžiamojoje byloje ir paviešino šiuos faktus žiniasklaidoje, dėl to Biuras turėtų pareiškėjui ir teismui pateikti slapto bendradarbiavimo sutartį.

Pareiškėjas paaiškino, kad Biuras, sudaręs su pareiškėju raštišką slapto bendradarbiavimo sutartį (darbo sutartį), buvo jo darbdavys, kuris mokėjo fiksuotą atlyginimą, tačiau nepateikė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) jokių duomenų apie tai. Dėl duomenų nepateikimo pareiškėjas, kuriam nuo 2007 m. vasario 13 d. iki 2028 m. birželio 12 d. yra nustatytas neįgalumas, gauna neįgalumo pašalpą, nors turėtų gauti neįgalumo pensiją, jeigu 3 metų darbo stažas būtų įskaitytas. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad jis dėl Biuro neteisėtų veiksmų negavo dalies pajamų (su neįgalumo nustatymu susijusių išmokų), kurias būtų gavęs, jeigu Biuras būtų nepažeidęs teisės aktų reikalavimų. Nuo 2007 m. vasario 13 d. iki 2028 m. birželio 12 d. negautos pajamos iš viso sudaro 27 326 Eur.

Pareiškėjas akcentavo, kad Biuras neužtikrino Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies (bendradarbiaujantiems pagal sutartį užtikrinamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) nustatytos socialinės garantijos) nuostatų veiksmingumo ir šiuo metu yra suinteresuotas slėpti su pareiškėju susijusius duomenis, nes galbūt organizavo neteisėtą veikimą ar neveikimą, kai pareiškėjas vykdė policijos užduotis, nors nusikalstamos veikos imitavimo modelis nebuvo sankcionuotas, t. y. Biuras vykdė provokaciją prieš pareiškėją. Neturtinės žalos atlyginimo aspektu pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Biuras galbūt apgaulės būdu „įdarbino“ pareiškėją, nesuteikdamas jam jokių socialinių garantijų, t. y. pareiškėjas policijos užduotis vykdė vergijos pagrindu (priverstinai, privalomai), ir dėl to buvo pažeistos prigimtinės pareiškėjo teisės, kylančios iš prigimtinio žmogaus orumo. Biuras baudžiamojoje byloje taip pat bandė įrodyti pareiškėjo savavališkai atliktus veiksmus.

Atsakovai Biuras ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Biuro, (toliau – ir atsakovai) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Atsakovai paaiškino, kad pareiškėjo teiginiai dėl pasibaigusio įslaptintos informacijos termino atmestini, o pareiga užtikrinti reikiamą įslaptintos informacijos apsaugą galioja visą jos įslaptinimo terminą. Vyriausybės nutarimas, kuriame būtų nustatytos socialinės garantijos bendradarbiaujantiems pagal sutartį, nebuvo priimtas, o nuo 2002 metų nuostatos dėl socialinių garantijų tokiems asmenims neliko ir įstatyme. Operatyvinės veiklos subjektų slaptųjų darbuotojų, įslaptintų žvalgybos tarnautojų ar Lietuvos kariuomenės specialiosios paskirties padalinių įslaptintų pareigūnų valstybinio socialinio draudimo tvarkos aprašas buvo patvirtintas tik 2007 m. kovo 19 d. Atsakovai nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad slapto bendradarbiavimo sutartys prilygsta darbo sutartims. Darbą su slaptaisiais bendradarbiais pareiškėjo nurodytu laikotarpiu reglamentavo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 1994 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 004 patvirtinta Vidaus reikalų sistemos operatyvinės veiklos padalinių darbo su slaptaisiais bendradarbiais instrukcija, tačiau šiam įsakymui buvo suteikta slaptumo žyma „Visiškai slaptai“.

Atsakovai nurodė, kad tai, jog pareiškėjas nebuvo operatyvinės veiklos slaptasis dalyvis, yra prejudicinis faktas, todėl iš naujo ši aplinkybė nėra įrodinėjama. Netekto darbingumo pensijos yra skiriamos ir mokamos pagal socialinės apsaugos srities teisės aktus. Turtinės žalos aspektu atsakovai pažymėjo, kad šiuo atveju nėra neteisėtų Biuro veiksmų, nes atsisakymas pateikti informaciją, sudarančią valstybės paslaptį, yra teisėtas. Be to, pareiškėjo teiginys, jog jam mokama neįgalumo pašalpa yra dvigubai mažesnė nei neįgalumo pensija, yra nepagrįstas jokiais įrodymais. Atsakovų teigimu, pareiškėjas neturtinę žalą sieja su baudžiamąja byla, kurioje jis buvo kaltinamasis, tačiau dėl to padarytos žalos atlyginimo klausimas buvo nagrinėjamas civilinėje byloje, kurioje pareiškėjui buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas. Šiuo atveju nėra būtinųjų sąlygų valstybės atsakomybei dėl policijos pareigūnų veiksmų kilti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 1 d. sprendimu pareiškėjo A. B. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Biuras pareiškėjo prašomą suteikti informaciją laiko valstybės paslaptimi ir būtent dėl šios priežasties atsisako ją suteikti. Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pareiškėjas turi teisę gauti privačią informaciją apie save, išskyrus Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytus atvejus, kai tokia informacija neteikiama. Įvertinęs Paslapčių įstatyme nustatytą teisinį reglamentavimą, teismas konstatavo, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs besąlyginės pareigos laikyti tam tikrą informaciją įslaptintą visą įstatyme nustatytą terminą, pats įslaptinimo termino klausimas sietinas su konkretaus visuomeninio intereso, dėl kurio atitinkama informacija buvo įslaptinta, buvimu.

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju tol, kol tam tikra informacija nėra išslaptinta, Biuras negalės pateikti papildomų argumentų ir paaiškinimų, nes jie potencialiai galėtų atskleisti valstybės paslaptį. Vadovaudamasis Paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktu, teismas darė išvadą, kad šiuo atveju Biuro atsisakymas pateikti pareiškėjui turimą informaciją yra konstituciškai pagrįstas, siekiant apsaugoti valstybės paslaptį. Teismas konstatavo, kad Raštas yra motyvuotas, pagrįstas teisės aktų nuostatomis ir teisėtas, todėl naikinti jį nėra teisinio pagrindo. Be to, teismas nenustatė, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, būtų viršijęs įstatymų jam suteiktas teises. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo išvestinį reikalavimą įpareigoti atlikti veiksmus, nes Raštas yra teisėtas ir pagrįstas.

Turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo aspektu teismas akcentavo, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių Biuro veiksmų neteisėtumą. Kadangi Raštas yra pagrįstas ir teisėtas, nes pareiškėjo reikalaujama suteikti informacija sudaro valstybės paslaptį, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad nurodytoje situacijoje Biuro pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti, t. y. pareigūnų veiksmai atsisakant pateikti informaciją, sudarančią valstybės paslaptį, yra teisėti, o tai reiškia, jog neatsirado pagrindas atlyginti pareiškėjo nurodytą turtinę žalą. Nurodęs, kad pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš baudžiamosios bylos Nr. 1-9-107/2008, kurioje jis buvo kaltinamasis, teismas atkreipė dėmesį, jog dėl to jau yra priimti teismų sprendimai civilinėje byloje, kurioje pareiškėjui atlyginta jo patirta neturtinė žala.

III.

Pareiškėjas A. B. apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 1 d. sprendimu, ir prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Biuro, nuo 2007 m. vasario 13 d. iki 2028 m. birželio 12 d. susidariusią turtinę žalą (28 672 Eur), išspręsti turtinės žalos mokėjimo po 2028 m. birželio 12 d. sąlygas (iki pareiškėjo gyvenimo pabaigos) ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Biuro, 100 000 Eur neturtinę žalą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai išaiškino ir taikė proceso ir materialiosios teisės normas, neatskleidė bylos esmės. Teismo sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 86 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių reikalavimų, nes teismas tinkamai nevertino įrodymų, turinčių esminės reikšmės bylai, visumos, teismui nepavyko išsireikalauti iš Biuro įslaptintos informacijos, nors teismas turi teisę su ja susipažinti. Be to, teismo sprendime nėra atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus klausimus ir pagrindinius reikalavimus, o faktai yra iškraipyti. Teismas visiškai suvaržė pareiškėjo teisę į gynybą, nors asmenys, sergantys psichikos ligomis, yra itin pažeidžiami ir bet koks jų teisių apribojimas turi būti griežtai tikrinamas. Šiuo atveju yra ribojama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta pareiškėjo teisė gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį. Atsakovu turėjo būti ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, nes vidaus reikalų ministras buvo Vyriausybės deleguotas asmuo, kuris jai atstovavo.

2. Teismas sprendime nutylėjo pareiškėjo pateiktus teisinius motyvus, kad pasibaigė informacijos įslaptinimo terminai, kad pareiškėjo asmens įslaptinimas prarado tikslingumą, todėl informacija turėtų būti išslaptinta ir pateikta teismui. Teismas 2017 m. kovo 1 d. priėmė nutartį išslaptinti ar pateikti su pareiškėju susijusią slaptą medžiagą, tačiau pareiškėjui nebuvo suteikta informacija, ar Biuras įvykdė teismo pavedimą. Teismo motyvai, kad tol, kol informacija nėra išslaptinta, Biuras negalės pateikti papildomų argumentų ir paaiškinimų, yra neteisėti ir nepagrįsti. Teismas šiuo atveju nedėjo visų pastangų, kad įvykdytų teisingumą, o neteisėtai ir nepagrįstai suteikė Biurui diskrecijos teisę manipuliuoti ir piktnaudžiauti įstatymu.

3. Pareiškėjas neprašė išslaptinti duomenų, nustatytų Paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punkte, o prašė duomenų apie savo asmenį. Nėra aišku, kokią valstybės paslaptį Biuras potencialiai dar gali atskleisti, kai baudžiamojo proceso metu (sprendime) aiškiai buvo pasisakyta, kad kaltinamieji turėjo informaciją, kuri sudarė valstybės ir tarnybos paslaptį, ir disponavo ja, o civiliniame procese Biuras išslaptino dalį duomenų, sudarančių valstybės paslaptį. Teismo sprendime nurodyti motyvai (nenurodant jokių teisinių argumentų), kad informacija, kuria disponuoja Biuras, yra neatskleistina ir kad atsisakymas ją pateikti yra konstituciškai pagrįstas, siekiant apsaugoti valstybės paslaptį, rodo, kad teismas neatliko savo tiesioginės pareigos veiksmingai kontroliuoti asmens teisių ribojimus.

4. Teismas ignoravo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-949-858/2016 pateiktus išaiškinimus. Įslaptinti duomenys nebesudaro valstybės paslapties ne tik dėl pasibaigusio įslaptinimo termino, tačiau ir dėl to, jog jie buvo paviešinti žiniasklaidoje bei teismuose ir dėl to prarado slaptumo tikslingumą.

5. Nors teismas sprendime nurodė, kad žala yra kildinama iš baudžiamosios bylos Nr. 1-9-107/2008, tačiau pareiškėjas padarytą turtinę ir neturtinę žala kildina iš 1998 metais sudarytos slaptos bendradarbiavimo sutarties, nes nebuvo realizuojami tuo metu galioję teisės aktai. Skundas buvo paduotas dėl su darbu susijusių santykių ir socialinių garantijų, sutarties nevykdymo ir piktnaudžiavimo, o ne dėl iškeltos baudžiamosios bylos. Pareiškėjui socialines garantijas laiduoja tuo metu galiojusi Operatyvinės veiklos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies redakcija ir Konstitucijos 48, 49 ir 52 straipsniai. Baudžiamąją bylą nagrinėję teismai aiškinosi pareiškėjo kaltumo klausimą, o civilinėje byloje buvo atlyginta dėl kardomųjų priemonių taikymo ir dėl užsitęsusio baudžiamosios bylos nagrinėjimo pareiškėjo patirta neturtinė žala.

6. Dėl užsitęsusio šios bylos nagrinėjimo pareiškėjas patiria turtinę ir neturtinę žalą. Teismas priėmė šališką ir neobjektyvų sprendimą, kuriame yra akcentuojami tik atsakovų pateikti motyvai, o pareiškėjo argumentai – ignoruojami. Biuras neturėjo jokio teisinio pagrindo meluoti, sudaryti su pareiškėju slapto bendradarbiavimo sutartį ir nurodyti vykdyti jų užduotis, kol Vyriausybė nepriėmė nutarimo dėl Operatyvinės veiklos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatų įgyvendinimo socialinių garantijų aspektu. Pareiškėjas nėra kaltas dėl to, kad Vyriausybė nenustatė teisinio reglamentavimo, susijusio su pareiškėjo socialinių teisių realizavimu. Dėl valstybės kaltės pareiškėjas nepagrįstai ir neteisėtai neteko socialinių garantijų, jam buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala.

7. Pareiškėjas nuo 1998 iki 2001 metų dirbo vidaus reikalų sistemoje pagal slaptą sutartį, todėl turėjo pagrįstą ir teisėtą lūkestį, kad valstybė mokės socialinio draudimo įmokas ir kad valstybė užtikrins, jog pareiškėjo padėtis socialinės apsaugos srityje nebus pabloginta. Teismas nagrinėjamu atveju negali paneigti pareiškėjo teisės į neįgalumo pensiją, nes priešingas traktavimas pažeistų konstitucinį teisėtų lūkesčių principą, neatitiktų teisingumo, teisėtumo ir proporcingumo principų.

8. Teismas netinkamai vertino deliktinės atsakomybės sąlygas. Neturtinės žalos atlyginimo atveju svarbu atsižvelgti į Biuro sudarytas intensyvias kliūtis, į pažeidžiamų vertybių pobūdį. Biuro neteisėti veiksmai sukėlė ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus, šie fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai lėmė neigiamą poveikį pareiškėjui, šie išgyvenimai yra susiję su ligoms ir būklėmis, dėl kurių buvo nustatytas pareiškėjo nedarbingumas. Atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę, pareiškėjo patirta neturtinė žala gali būti įvertinama pinigais.

Atsakovai Biuras ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Biuro, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 1 d. sprendimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. Informacija, žymima slaptumo žymomis „Visiškai slaptai“, „Slaptai“ ir „Konfidencialiai“, išslaptinama tik įslaptintos informacijos rengėjo sprendimu. Informacija pagal teisės aktus gali būti įslaptinama ne tik 15 metų, kaip nurodo pareiškėjas, tačiau ir 75 metams. Informacija, sudaranti valstybės arba tarnybos paslaptį, negali būti įrodymu byloje, tokiomis įrodinėjimo priemonėmis galima remtis tik išslaptinus jose esančius duomenis. Biuras įvykdė pirmosios instancijos teismo 2017 m. kovo 1 d. įpareigojimą ir 2017 m. gegužės 4 d. pateikė teismo reikalautą medžiagą. Teismas, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo administracinę bylą, įvertino įrodymų visumą, vadovavosi įstatymais, teisingumo ir protingumo kriterijais bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

2. Asmuo, besikreipiantis į valstybės institucijas, turi teisę gauti informaciją apie save, tačiau teisė gauti informaciją ir ją skleisti nėra absoliuti. Pareiškėjo prašomi duomenys, vadovaujantis Paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostatomis, sudaro valstybės paslaptį, todėl negali būti pateikti. Vyriausybės nutarimas, kuriame būtų nustatytos socialinės garantijos bendradarbiaujantiems pagal sutartį, nebuvo priimtas, o slapto bendradarbiavimo sutartys neprilygsta darbo sutartims. Tai, jog pareiškėjas nebuvo operatyvinės veiklos slaptasis dalyvis, yra prejudicinis faktas, todėl iš naujo ši aplinkybė nėra įrodinėjama. Šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas yra ne senatvės ar netekto darbingumo pensijos mokėjimas.

3. Byloje nėra įrodyti Biuro pareigūnų neteisėti veiksmai, nes pareiškėjo reikalaujama suteikti informacija sudaro valstybės paslaptį, todėl negali būti suteikta, o pareigūnų veiksmai atsisakant pateikti informaciją, sudarančią valstybės paslaptį, yra teisėti. Subjektyvūs pareiškėjo teiginiai apie susidariusį skirtumą tarp mokėtinos neįgalumo pensijos ir realiai mokamos neįgalumo pašalpos nėra pagrįsti jokiais įrodymais.

4. Pareiškėjas, prašydamas atlyginti patirtą neturtinę žalą, nurodo, kad išgyveno dvasinį skausmą, nepatogumus, emocinę depresiją, tačiau šių savo teiginių nepagrindžia, o pareiškėjo sveikata sutriko dar 2005 metais, kai jis Danijoje pasislėpė nuo teismo. Šiuo atveju teismas nenustatė neteisėtų pareigūnų veiksmų ar tiesioginio priežastinio ryšio, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-423-378/2015 priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės 6 000 Eur neturtinės žalos dėl procesinės prievartos priemonių neteisėtumo ir baudžiamojo proceso trukmės. Nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.). Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme taip pat buvo nagrinėjama vadovaujantis nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojusio ABTĮ nuostatomis, nes Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartimi buvo panaikintas pirmiau priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir byla perduota nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 8 str. 2 d.).

Esminis šios bylos dalykas – atsakovo Biuro 2014 m. rugpjūčio 21 d. rašto Nr. 38-S-1210 teisėtumas ir pagrįstumas. Pareiškėjas byloje taip pat yra pareiškęs reikalavimus: įpareigoti atsakovą Biurą pateikti jam (pareiškėjui) atsakymą į 2014 m. birželio 26 d. prašymą; išslaptinti su pareiškėju pasirašytą slapto bendradarbiavimo sutartį ir ją pateikti pareiškėjui; priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Biuro, 27 326 Eur turtinės žalos ir 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. birželio 26 d. prašyme Biurui dėl informacijos pateikimo (I t., b. l. 3–4) prašė išslaptinti ir pateikti jam (pareiškėjui) su jo asmeniu susijusią informaciją, kuri reikalinga pateikti VSDFV tam, jog jam būtų suteiktos socialinės garantijos, ir Lietuvos apeliaciniam teismui, nagrinėjančiam civilinę bylą. Iš šio prašymo turinio matyti, kad pareiškėjo prašoma pateikti informacija yra susijusi su bendradarbiavimo su teisėsaugos institucijomis sutarties sudarymu, t. y. pareiškėjas prašė atsakyti, ar buvo sudaryta bendradarbiavimo su teisėsaugos institucijomis (ar kitokio pavadinimo) sutartis (1 punktas); jei tokia sutartis buvo sudaryta, – tai pateikti informaciją, kada tokia sutartis buvo sudaryta; kada sutartis buvo nutraukta ar pasibaigė; koks pareiškėjui buvo mokamas užmokestis pagal šią sutartį (2a, 2b ir 2c punktai); ar šios sutarties sudarytojas padarė sutarties bet kokio pobūdžio įforminimo pažeidimus (darbo santykių prasme), jeigu taip, – tai kokius; ar sutarties sudarytojas (ne pareiškėjas) padarė bet kokio pobūdžio veiksmų įteisinimo pažeidimus (pareiškėjo veiksmų sankcionavimo baudžiamosios teisės prasme), jeigu taip, – tai kokius (2d ir 2e punktai).

Akcentuotina, kad pareiškėjas minėtame prašyme nebuvo suformulavęs reikalavimo išslaptinti su pareiškėju pasirašytą slapto bendradarbiavimo sutartį ir ją pateikti jam (pareiškėjui), todėl pagrįstai šis pareiškėjo reikalavimas byloje nėra patenkintas.

Atsakovo Biuro 2014 m. rugpjūčio 21 d. rašte Nr. 38-S-1210 (I t., b. l. 6) nurodyta, kad pareiškėjo prašymą išnagrinėjo Biuro Specialioji ekspertų komisija (2014 m. rugpjūčio 14 d. posėdžio protokolas Nr. 8-S10-4(RN))3–4), ir pareiškėjas buvo informuotas, jog Biuras, vadovaudamasis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo bei Kriminalinės žvalgybos įstatymo nuostatomis, neteikia asmenims duomenų, ar su jais kriminalinės žvalgybos subjektai sudarė / nesudarė rašytines slapto bendradarbiavimo sutartis arba kriminalinės žvalgybos subjekto darbuotojai sudarė / nesudarė žodinius slapto bendradarbiavimo susitarimus.

Atsakovas Biuras, šioje byloje laikydamasis pozicijos, kad Raštas yra pagrįstas ir teisėtas bei pareiškėjui negali būti suteikta jo prašyme nurodyta informacija, nurodė bendro pobūdžio argumentus, dėl kurių valstybės paslaptį sudaranti informacija, t. y. duomenys, galintys atskleisti kriminalinės žvalgybos slaptųjų dalyvių asmens tapatybę, negali būti atskleista (Kriminalinės žvalgybos įstatymo 17 str. 3 d.). Iš esmės atsakovas savo atsikirtimus grindė tik tuo, kad pareiškėjo prašomi pateikti duomenys pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostatas sudaro valstybės paslaptį (informacija yra su įslaptinimo žyma „Slaptai“), todėl pareiškėjui negali būti pateikti (I t., b. l. 36–40; 87–88; II t., 1–7; 26–31).

Pirmosios instancijos teismas Raštą pripažino pagrįstu ir teisėtu, nurodydamas, kad pagal Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 7 straipsnio 1 dalį pareiškėjas turi teisę gauti privačią informaciją apie save, išskyrus Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytus atvejus, kai tokia informacija neteikiama, o pagal Paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktą valstybės paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie kriminalinės žvalgybos slaptųjų dalyvių, įslaptintų žvalgybos pareigūnų ir žvalgybos slaptųjų bendradarbių vykdomos kriminalinės žvalgybos ir žvalgybos, kontržvalgybos organizavimą, eigą ir rezultatus, priemonių ir metodų naudojimą, jų finansavimą, materialinį ir techninį aprūpinimą, kriminalinės žvalgybos slaptųjų dalyvių, įslaptintų žvalgybos pareigūnų ir žvalgybos slaptųjų bendradarbių kriminalinės žvalgybos ir žvalgybos, kontržvalgybos metu gauta informacija ir jos pagrindu parengta analitinė informacija. Pirmosios instancijos teismas taip pat vadovavosi Kriminalinės žvalgybos įstatymo 17 straipsnio 3 dalies nuostata, kad kriminalinės žvalgybos slaptuosius dalyvius gina valstybė, o duomenys, galintys atskleisti kriminalinės žvalgybos slaptųjų dalyvių asmens tapatybę, sudaro valstybės paslaptį.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, kad teismas, atsižvelgęs iš esmės vien į tai, jog pagal Paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktą valstybės paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie kriminalinės žvalgybos slaptųjų dalyvių, įslaptintų žvalgybos pareigūnų ir žvalgybos slaptųjų bendradarbių vykdomos kriminalinės žvalgybos ir žvalgybos, kontržvalgybos organizavimą, eigą ir rezultatus, priemonių ir metodų naudojimą, jų finansavimą, materialinį ir techninį aprūpinimą, kriminalinės žvalgybos slaptųjų dalyvių, įslaptintų žvalgybos pareigūnų ir žvalgybos slaptųjų bendradarbių kriminalinės žvalgybos ir žvalgybos, kontržvalgybos metu gauta informacija ir jos pagrindu parengta analitinė informacija, duomenys, galintys atskleisti kriminalinės žvalgybos slaptųjų dalyvių asmens tapatybę, sudaro valstybės paslaptį, darė išvadą, kad šiuo atveju Biuro atsisakymas pateikti pareiškėjui jo prašyme nurodytą informaciją, susijusią su pareiškėjo asmeniu, yra konstituciškai pagrįstas, siekiant apsaugoti valstybės paslaptį.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjo nurodomų argumentų, kuriais remdamasis jis (pareiškėjas) prašė pateikti jam reikalingą informaciją, bei dėl aplinkybių, ar pagrįstai atsakovas pareiškėjo prašomą pateikti informaciją apie jį (pareiškėją) vis dar laiko įslaptinta ir jos neatskleidžia pareiškėjui. Šiuo aspektu taip pat atkreiptinas dėmesys, kad ginčas dėl informacijos pateikimo tarp pareiškėjo ir atsakovo pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjamas ne pirmą kartą. Šio ginčo ypatumai ir jo pobūdis buvo įvertintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A-949-858/2016), kurioje vadovaujantis pirmiau nurodytomis teisės aktų normomis ir remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, išaiškinta, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai nesuteikia pareiškėjui kitų veiksmingos gynybos priemonių nei kreipimasis į teismą, jeigu pareiškėjo prašoma pateikti informacija yra neatskleistina, institucijai tenka pareiga pagrįsti šią aplinkybę.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad teismas tokiu atveju turi pareigą aiškintis minėtą aplinkybę; spręsti klausimą, ar pareiškėjo teisės gauti informaciją apie save ribojimas yra proporcingas; įvertinti šios informacijos pobūdį, jos naujumą; tai, kad dalis informacijos apie pareiškėjo ir atitinkamų valstybės institucijų bendradarbiavimo faktą yra nustatyta bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose, paskelbta žiniasklaidoje.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje pateiktų išaiškinimų dėl teisės taikymo, nors ABTĮ 148 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog kai apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą visą ar iš dalies ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstyti teisės išaiškinimai yra privalomi pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad byla jau nagrinėjama antrą kartą, tiek pareiškėjui, tiek atsakovui Biurui buvo sudarytos galimybės pateikti visus įrodymus, pagrindžiančius reiškiamus reikalavimus bei teikiamus atsikirtimus į reikalavimus, išnagrinėja pareiškėjo nurodomas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo 2014 m. birželio 26 d. prašyme nurodytos informacijos nepagrįstu nepateikimu.

            Vertinant pareiškėjo prašomus jam pateikti duomenis, susijusius su tuo, ar buvo sudaryta bendradarbiavimo su teisėsaugos institucijomis (ar kitokio pavadinimo) sutartis; jei tokia sutartis buvo sudaryta, – tai pateikti informaciją, kada tokia sutartis buvo sudaryta; kada sutartis buvo nutraukta ar pasibaigė, ar buvo mokamas atlyginimas, pirmiausia būtina akcentuoti tai, jog pareiškėjas prašė pateikti informaciją, susijusią su jo asmeniu, ir ši informacija jam reikalinga tam, kad jis galėtų gauti socialines garantijas.

             Pareiškėjas byloje yra pateikęs įrodymus, kad jis yra netekęs 80 proc. nedarbingumo (nuo 2014 m. gegužės 29 d. iki 2028 m. birželio 12 d. jo darbingumo lygis – 20 proc.,), o nuo 2007 m. vasario 13 d. iki 2008 m. vasario 12 d. jo darbingumo lygis buvo 35 proc. (I t., b. l. 11; 12). Pareiškėjui mokama šalpos pensija (I t., b. l. 13–17), nes pareiškėjui negali būti paskirta valstybinė socialinio draudimo netekto darbingumo pensija dėl to, kad pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 30 straipsnyje nustatytų reikalavimų (neturi minimalaus valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo netekto darbingumo pensijai gauti), t. y. pareiškėjo stažas yra 4 metai 7 mėnesiai ir 25 dienos, o reikalingas minimalus stažas yra 6 metai (žr. VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2009 m. balandžio 16 d. raštą Nr. (15.6.2.)15-5-5695). VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2011 m. sausio 28 d. rašte Nr. 15-5-814 nurodyta, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas 1997–2001 metais buvo operatyvinės veiklos slaptasis dalyvis, todėl nėra juridinio pagrindo šį laikotarpį įtraukti į stažą (I t., b. l. 25).

            Tai reiškia, jog pareiškėjui reikalinga minėta informacija tam, kad jis ją galėtų pateikti VSDFV, o ši institucija galėtų išspręsti klausimą dėl valstybinės socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos skyrimo / neskyrimo.

           Pareiškėjo byloje nurodomu laikotarpiu (1998–2001 metais) galiojusios Operatyvinės veiklos įstatymo redakcijos (1997 m. gegužės 22 d. įstatymo Nr. VIII-222 redakcija, galiojusi nuo 1997 m. gegužės 22 d. iki 2002 m. birželio 28 d.) 5 straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtinta, kad operatyvinės veiklos slaptieji dalyviai yra operatyvinės veiklos subjektų etatiniai slaptieji darbuotojai, kurių priklausomybė operatyvinės veiklos subjektui užšifruota, ir slaptai bendradarbiaujantys fiziniai asmenys, su kuriais operatyvinės veiklos subjektų darbuotojai sudarė raštišką sutartį ar žodinį susitarimą dėl slapto bendradarbiavimo. Šios redakcijos Operatyvinės veiklos įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje buvo nurodyta, kad bendradarbiaujantiems pagal sutartį užtikrinamos Vyriausybės nustatytos socialinės garantijos. Nuo 2002 m. birželio 28 d. iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusioje Operatyvinės veiklos įstatymo (2002 m. birželio 20 d. įstatymo Nr. IX-965 redakcija) 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad operatyvinės veiklos slaptieji dalyviai yra operatyvinės veiklos subjektų darbuotojai, kurių priklausomybė operatyvinės veiklos subjektui yra įslaptinta, ir slaptai su operatyvinės veiklos subjektais bendradarbiaujantys pilnamečiai asmenys, su kuriais operatyvinės veiklos subjekto darbuotojai sudarė susitarimą (žodžiu ar raštu) dėl slapto bendradarbiavimo. Taip pat nurodyta, kad susitarimų ypatumus nustato operatyvinės veiklos subjektų pagrindinės institucijos.

           Pažymėtina, kad duomenys, jog su asmenimis gali būti sudaromos sutartys (susitarimai) dėl slapto bendradarbiavimo, taip pat yra nurodomi ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 13 punkte (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1394 redakcija), t. y. nurodoma, kad valstybiniu socialiniu pensijų draudimu privalomai draudžiami kriminalinės žvalgybos slaptieji dalyviai, kuriems pagal su jais sudarytas rašytines slapto bendradarbiavimo sutartis mokamas atlygis. Atkreiptinas dėmesys, kad 1998–2001 metais galiojusi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo redakcija nenustatė, jog valstybiniu socialiniu pensijų draudimu privalomai draudžiami kriminalinės žvalgybos slaptieji dalyviai, kuriems pagal su jais sudarytas rašytines slapto bendradarbiavimo sutartis mokamas atlygis.

             Atsižvelgiant į pareiškėjo nurodomas aplinkybes dėl informacijos, reikalingos pateikti VSDFV, tam, kad būtų išspręstas klausimas dėl valstybinės socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos skyrimo, akcentuotina, kad Konstitucijos 52 straipsnyje nustatyta: „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.“ Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad pagal Konstituciją įstatymu gali būti nustatytos ir kitokios, ne tik Konstitucijos 52 straipsnyje expressis verbis (aiškiai žodžiais; tiesiogiai) nurodytosios, pensijos ir socialinė parama; Konstitucijos 52 straipsnyje pavartota formuluotė „valstybė laiduoja“ inter alia (be kita ko) reiškia, kad pensijos ir įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais bei tokio dydžio, kurie nustatyti įstatymuose, o asmenys, atitinkantys įstatymo nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų; įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, sąlygas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityje laikytis konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas).

             Atsakovas Biuras byloje yra nurodęs, kad slapto bendradarbiavimo sutartis nėra darbo sutartis, o vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatomis privalomai draudžiami tik asmenys, dirbantys pagal darbo sutartis, galiojant Operatyvinės veiklos įstatymui (1997 m. gegužės 22 d. įstatymo Nr. VIII-222 redakcija) nuo 1997 m. gegužės 22 d. iki 2002 m. birželio 28 d. nebuvo priimtas Vyriausybės nutarimas, kuriame būtų nustatytos socialinės garantijos bendradarbiaujantiems pagal sutartį asmenims. Šiuo aspektu pažymėtina, kad klausimą dėl pareiškėjo nurodomos socialinės garantijos turi spręsti VSDFV, kuri nėra išsprendusi šio klausimo, ir šio klausimo sprendimas nėra šios bylos dalykas.

            Byloje yra pateiktas VSDFV 2010 m. gruodžio 30 d. raštas Nr. (6.5)I-8394 (I t., b. l. 151), kuriame nurodyta, kad pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 8 straipsnį po 1995 m. sausio 1 d. asmens stažą sudaro laikas, per kurį asmenys patys moka arba už juos yra mokamos ar turi būti mokamos įstatymo jiems nustatytos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, laikas, per kurį asmenys gauna ligos, motinystės, tėvystės ir kitas įstatymo nustatytas socialinio draudimo pašalpas. Asmenų, kurie yra sudarę rašytines slapto bendradarbiavimo sutartis, darbo stažui prilyginamas laikotarpis tik nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d., t. y. nuo tada, kai šie asmenys pagal įstatymą privalomai draudžiami valstybiniu socialiniu pensijų draudimu. Rašte taip pat nurodoma, kad nėra teisinio pagrindo įskaityti į pareiškėjo stažą 1998–2001 metų laikotarpį, t. y. laikotarpį, kuriuo pareiškėjas nebuvo ir neturėjo būti draudžiamas valstybiniu socialiniu pensijų draudimu. Šiuo aspektu pažymėtina, kad šioje byloje taip pat nėra sprendžiamas klausimas, ar pareiškėjas turėjo pats mokėti valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokas, ar Biuras, jei su pareiškėju buvo sudaryta slapto bendradarbiavimo sutartis.

           Atsakovas atsikirtimus taip pat grindė ir tuo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 6 d. ir 2015 m. liepos 3 d. nutartyse nustatytas prejudicinis faktas, jog pareiškėjas nebuvo operatyvinės veiklos slaptasis dalyvis, tačiau šios nutartys yra priimtos kitokio pobūdžio bylose ir šiose bylose nebuvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo reikalavimo, reiškiamo Biurui, pateikti jam (pareiškėjui) minėtą informaciją.  

            Taigi atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjui yra reikalinga minėta informacija dėl to, kad būtų išspręstas klausimas dėl Konstitucijoje įtvirtintos garantijos suteikimo, į tai, kad apie tai, jog su slaptai bendradarbiaujančiais asmenimis gali būti sudaromos sutartys (susitarimai), yra nurodoma viešai skelbiamuose teisės aktuose, minėta informacija yra susijusi su pareiškėjo asmeniu, o atsakovas byloje nėra nurodęs jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kuriais remiantis pareiškėjui turėtų būti užkirstas kelias gauti informaciją, ar su juo 1998–2001 metais buvo sudaryta Operatyvinės veiklos įstatymo (1997 m. gegužės 22 d. įstatymo Nr. VIII-222 redakcija), galiojusio nuo 1997 m. gegužės 22 d. iki 2002 m. birželio 28 d., 5 straipsnio 2 dalyje nurodyta sutartis dėl slapto bendradarbiavimo, o jei buvo sudaryta, – tai kada buvo sudaryta ir iki kada galiojo, ir ar ji buvo atlygintinė, t. y. informaciją, kuri reikalinga pateikti VSDFV (pareiškėjo prašymo 1 punktas, 2a, 2b, 2c punktai), nesutiktina su atsakovo pozicija, kad tokia informacija pareiškėjui negalėjo būti teikiama ir kad atsisakymas teikti informaciją nepažeidžia pareiškėjo teisių.

          Taip pat svarbu pažymėti, kad atsakovas byloje nėra pateikęs jokių įrodymų ir nurodęs teisiškai pagrįstų argumentų, kad aplinkybės, jog pateikus pareiškėjui informaciją (pabrėžtina – būtent tik pareiškėjui ir dėl jo nurodyto tikslo – pateikti informaciją VSDFV), bus atskleistas įslaptintų žvalgybos pareigūnų ir žvalgybos slaptųjų bendradarbių vykdomos kriminalinės žvalgybos ir žvalgybos, kontržvalgybos organizavimas, eiga ir rezultatai, kriminalinės žvalgybos ir žvalgybos, kontržvalgybos metu gauta informacija ir jos pagrindu parengta analitinė informacija ir kt., kils pavojus žmonių gyvybėms, sveikatai; gali būti pakenkta bei kils grėsmė Lietuvos Respublikos suverenitetui, teritorijos vientisumui, gynybinei galiai ar pan. Dėl šių priežasčių konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog atsakovas Raštu tinkamai išsprendė pareiškėjo prašymo dalį dėl minėtos informacijos pateikimo.

           Atsižvelgus į tai, kad Rašto dalis, kuria atsisakyta teikti informaciją, ar buvo sudaryta su pareiškėju Operatyvinės veiklos įstatymo (1997 m. gegužės 22 d. įstatymo Nr. VIII-222 redakcija), galiojusio nuo 1997 m. gegužės 22 d. iki 2002 m. birželio 28 d., 5 straipsnio 2 dalyje nurodyta sutartis dėl slapto bendradarbiavimo 1998–2001 metais, o jei buvo sudaryta, – tai kada buvo sudaryta ir iki kada galiojo, bei ar ji buvo atlygintinė, t. y. informaciją, kurią pareiškėjas turi pateikti VSDFV, nėra pagrįsta ir teisėta, todėl panaikintina, atsakovas įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymo dalį, susijusią su minėtos informacijos pateikimu, ir priimti sprendimą.

            Pareiškėjo 2014 m. birželio 26 d. prašyme nurodyta kita informacija, susijusi su įforminimo pažeidimais, pareiškėjo pažeidimais, vykdant teisėsaugos institucijų užduotis ir kt., pareiškėjui negali būti suteikta, nes šiuo atveju tai nėra susiję su netekto darbingumo pensijos skyrimo klausimo sprendimu, šie duomenys būtent yra susiję su kriminalinės žvalgybos eiga ir rezultatais, kriminalinės žvalgybos gauta informacija ir pan., t. y. gali būti susijusi ne tik su pareiškėjo asmeniu, bet ir su kitais asmenimis, todėl pareiškėjui negali būti atskleista. Sutiktina su atsakovo Biuro pozicija, kai tai yra valstybės paslaptis, kuri negali būti atskleista pareiškėjui. Be to, pareiškėjas 2014 m. birželio 26 d. prašyme abstrakčiai yra nurodęs aplinkybes dėl informacijos pateikimo civilinėje byloje, todėl pagrįstai buvo atsisakyta teikti pareiškėjui informaciją dėl to, kad, pareiškėjo nurodymu, informacija turi būti pateikta civilinėje byloje.           

Pareiškėjas šioje byloje taip pat yra pareiškęs reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų netenkino, nes nenustatė neteisėtų atsakovo veiksmų.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jam turėjo būti priteista 28 672 Eur turtinė žala, kuri susidarė dėl nuo 2007 m. vasario 13 d. negautų pajamų (pareiškėjas negautas pajamas apskaičiuoja iki 2028 m. vasario 12 d. kaip skirtumą tarp neįgalumo pensijos ir neįgalumo šalpos); 100 000 Eur neturtinė žala, atsižvelgiant į atsakovų sudarytas intensyvias kliūtis, kurios buvo orientuotos į pažeidžiamų vertybių pobūdį.

Pirmosios instancijos teisme pareiškėjas nurodė, kad atsakovo Biuro neteisėti veiksmai yra tai, kad duomenų apie tai, jog pareiškėjas sudarė slapto bendradarbiavimo sutartį įslaptinimas pasibaigė 2001 metais, tačiau atsakovas be pagrindo pratęsė slaptumo terminą nuo 15 metų iki 75 metų; pareiškėjui pareigūnai nurodė vykdyti slaptas užduotis ir dėl to pareiškėjas nukentėjo (atsakovas pažeidė Operatyvinės veiklos įstatymą ir slaptas instrukcijas), t. y. atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, įslaptindamas informaciją ir mėgindamas su pareiškėju susidoroti (vykdytas baudžiamasis persekiojimas, nepagrįstas baudžiamosios bylos iškėlimas); atsakovas įsipareigojo drausti pareiškėją valstybiniu socialiniu pensijų draudimu ir privalomuoju sveikatos draudimu, pareiškėjas dėl atsakovo neteisėto veikimo ar neveikimo negauna neįgalumo pensijos (gauna tik neįgalumo šalpą, kuri yra dvigubai mažesnė).

Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Pagal CK 6.263 straipsnio 1 dalį, kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kuriai nustatyti būtinos trys civilinės atsakomybės sąlygos: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atlikti neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) asmens patirta žala (CK 6.249 str.), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejantis priežastinis ryšys (CK 6.247 str.). Viešoji atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų tiek neturtinės, tiek turtinės žalos atveju atsiranda esant visoms trims civilinės atsakomybės sąlygoms (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444–619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; kt.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms.

CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Pagal neteisėto veikimo ir žalos santykį skiriama tiesioginė ir netiesioginė žala (nuostoliai). Netiesioginė žala (nuostoliai) teisės doktrinoje apibrėžiama kaip dėl neteisėtų veiksmų patiriamos išlaidos arba turto sumažėjimas. Turto sumažėjimas ar negautos pajamos yra kreditoriaus numatytos ir realiai tikėtinos gauti sumos, kurių jis negavo dėl neteisėtų skolininko veiksmų, arba dėl tokių veiksmų prarasta nauda. Apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymą, kaip ir atlyginimo teisinius pagrindus, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes.

CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Nustatant priežastinį ryšį, sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Būtina pažymėti, kad tam, jog būtų konstatuotas priežastinio ryšio buvimas ar nebuvimas, būtina visapusiškai analizuoti atsakovų veiksmus ir bylos faktines aplinkybes, turi būti įvertinta deliktinės atsakomybės apimtis, kurią sudaro pirmiau nurodytos ir kitos konkrečioje situacijoje reikšmingos aplinkybės.

             Nagrinėjamoje byloje analizuojant ir vertinant pareiškėjo nurodytas plinkybes, kurių pagrindu jis teigė, kad Biuras neteisėtais veiksmais (neveikimu) jam padarė jo nurodomą turtinę ir neturtinę žalą, turi būti nustatomos CK 6.246, 6.247, 6.249 ir 6.250 straipsniuose nurodytos sąlygos.

              Vertinant pareiškėjo argumentus dėl jo patirtos turtinės žalos, kurią jis sieja su tuo, kad jei atsakovas būtų pateikęs jam informaciją (ar informaciją VSDFV), tai pareiškėjas būtų gavęs neįgalumo pensiją, kuri yra didesnė už jo gaunamą neįgalumo šalpą, pirmiausia pažymėtina, kad šios pareiškėjo nurodomos aplinkybės ir jo nurodomos negautos pajamos yra hipotetinės, nes pareiškėjas informaciją turi pateikti VSDFV, kuri ir spręs klausimą, ar pareiškėjui pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nuostatas turėjo būti ir turi būti mokama ateityje netekto darbingumo pensija.              Pabrėžtina, kad šis klausimas galės būti sprendžiamas tik tada, kai pareiškėjui bus pateikta informacija apie tai, ar buvo sudaryta sutartis dėl slapto bendradarbiavimo (ar nebuvo), jei buvo sudaryta, – tai ar pareiškėjas turi pakankamai stažo, kad jam galėtų būti paskirta netekto darbingumo pensija, ir kokio dydžio, be to, klausimo sprendimas yra susijęs ir su tuo, dėl kokių priežasčių nebuvo sumokėtos valstybinio socialinio draudimo įmokos.

            Taigi šiuo metu teigti, kad atsakovas savo veiksmais (neveikimu), netinkamai išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą dėl informacijos pareiškėjui pateikimo, jam padarė turtinę žalą, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Be to, pareiškėjas šioje byloje nėra pateikęs jokių įrodymų, pagrindžiančių jo skaičiavimus apie tai, kokio dydžio jam turėjo būti mokama netekto darbingumo pensija bei turi būti mokama ateityje.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad jam turi būti atlyginta neturtinė žala, kurią jis patyrė dėl to, jog Biuras ar jo darbuotojai galbūt vykdė nesankcionuotas policijos užduotis ir šie duomenys buvo įslaptinti ne dėl to, kad tai sudarė valstybės ir tarnybos paslaptį, o dėl to, jog policijos pareigūnai neteisėtai atliko veiksmus ir šiuo pagrindu ne tik įslaptino informaciją apie pareiškėją, bet mėgino ir su juo susidoroti (baudžiamuoju persekiojimu, nepagrįstos baudžiamosios bylos iškėlimu), pirmiausia pažymėtina, kad pareiškėjas šioje byloje neteikė jokių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti konkrečius Biuro ar jo darbuotojų neteisėtus veiksmus (neveikimą), susijusius su tuo, kad prieš pareiškėją buvo pradėtas baudžiamasis persekiojimas, iškelta baudžiamoji byla.

Įvertinus byloje pareiškėjo pateiktus įrodymus, taip pat nustatyta, kad pareiškėjas neteikė jokių įrodymų, jog Biuras ar jo darbuotojai siekė su pareiškėju susidoroti.

Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui paduotame skunde (galutinai patikslintame) (II t., b. l. 9–14) nebuvo nurodęs jokių konkrečių įrodymų, kurie būtent šioje byloje pagrįstų atsakovo Biuro neteisėtus veiksmus. Pareiškėjas apsiribojo deklaratyviais teiginiais apie tai, kad Biuras, duodamas pareiškėjui užduotis, „neužgarantavo pareiškėjo „priedangos“ ir saugumo“, nepateikė dokumentų prokuratūrai apie pareiškėjo vykdomas slaptas užduotis, sunaikino 1998 m. spalio 5 d. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros sankcionuotą nusikalstamos veikos imitavimo modelį, 8 metus mėgino ikiteisminiame tyrime ir teisme interpretuoti pareiškėjo savavališkai atliktus veiksmus ir kt.

Akcentuotina, kad šioje byloje reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo pareikštas atsakovui Lietuvos valstybei, kuriai atstovauja Biuras, todėl pareiškėjas turėjo įrodyti būtent Biuro ar jo darbuotojų neteisėtus veiksmus (neveikimą), tačiau tokių įrodymų nepateikė, nenurodė, kada konkrečiai buvo atlikti būtent Biuro neteisėti veiksmai (neveikimas).

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas minėtus skundo argumentus, pagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014, išnagrinėtoje pagal pareiškėjo ir jo sutuoktinės kasacinį skundą dėl turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro veiksmų, atlyginimo priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato. Šia nutartimi buvo panaikinta Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimo dalis, kuria tenkinta ieškinio dalis dėl neturtinės žalos pareiškėjui priteisimo, ir ši bylos dalis perduota iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-1385/2014 apeliacinį skundą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 4 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. liepos 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-423-378/2015 pareiškėjui iš Lietuvos valstybės priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą padidino iki 6 000 Eur. Pažymėtina, kad šioje civilinėje byloje buvo išnagrinėtos faktinės ir teisinės aplinkybės, susijusios su pareiškėjo persekiojimu baudžiamojo proceso tvarka, įvertinti teisėsaugos pareigūnų veiksmai, t. y. iš esmės tos pačios aplinkybės, kurios buvo nurodytos ir šioje byloje pareiškėjo pateiktame skunde.

Kaip jau minėta, šios bylos esminis dalykas yra Biuro Rašto pagrįstumas ir teisėtumas. Akcentuotina, kad šioje byloje nebuvo ginčijami kiti Biuro priimti sprendimai dėl dokumentų įslaptinimo ar atsisakymo išslaptinti tam tikrą informaciją. Kadangi teisėjų kolegija iš dalies pripažino Rašto nepagrįstumą ir neteisėtumą, todėl darytina išvada, kad yra nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai, dėl kurių pareiškėjas yra patyręs nepatogumus, išgyvenimus, t. y. pareiškėjas yra patyręs neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl patirtos neturtinės žalos ir jos dydžio dėl to, kad pareiškėjui 2014 m. rugpjūčio 21 d. raštu Nr. 38-S-1210 nebuvo tinkamai išspręstas klausimas dėl dalies informacijos pateikimo, pirmiausia nurodo, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012).

Pažymėtina, kad neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais, todėl teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Esminiais neturtinės žalos nustatymo kriterijais yra nukentėjusiajam teisės pažeidimo sukelti neigiami padariniai, kurie nustatomi pirmiausia atsižvelgiant į pažeistų vertybių specifiką, pažeidimo pobūdį ir jo aplinkybes bei sunkumą. Akcentuotina, kad neturtinės žalos atlyginimas yra skirtas kompensuoti pažeistas neturtines vertybes, o ne atlyginti patirtus nuostolius ar atkurti nukentėjusiojo turėtą padėtį, kaip kad yra turtinės žalos atlyginimo atveju. Neturtinės žalos atlyginimo piniginė išraiška turi atitikti sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytas aplinkybes apie jo patirtą neturtinę žalą, teisės aktuose bei teismų praktikoje suformuotus kriterijus neturtinės žalos dydžiui apskaičiuoti, tai, kad byloje nenustatyta, jog sutriko ar pablogėjo pareiškėjo sveikata dėl 2014 m. rugpjūčio 21 d. rašto Nr. 38-S-1210, pareiškėjas šioje byloje nėra nurodęs išskirtinių aplinkybių ar tokio pobūdžio kriterijų, dėl kurių turėtų būti konstatuota, kad pareiškėjas dėl šio Rašto patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti įvertinta 100 000 Eur suma, daro išvadą, kad pareiškėjui nustatytinas ir priteistinas 100 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra tik iš dalies teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, todėl atsižvelgdama į išdėstytus argumentus pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 1 d. sprendimą pakeisti.

Sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo A. B. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti atsakovo Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2014 m. rugpjūčio 21 d. rašto Nr. 38-S-1210 dalį, kuria atsisakyta suteikti pareiškėjui A. B. su jo asmeniu susijusią informaciją, nurodytą jo 2014 m. birželio 26 d. prašyme, t. y. ar buvo su pareiškėju A. B. sudaryta Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo (1997 m. gegužės 22 d. įstatymo Nr. VIII-222 redakcija), galiojusio nuo 1997 m. gegužės 22 d. iki 2002 m. birželio 28 d., 5 straipsnio 2 dalyje nurodyta sutartis dėl slapto bendradarbiavimo 1998–2001 metais; jei tokia sutartis buvo sudaryta, – tai kada buvo sudaryta ir iki kada galiojo, ar ji buvo atlygintinė.

Įpareigoti atsakovą Lietuvos kriminalinės policijos biurą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo A. B. 2014 m. birželio 26 d. prašymo 1 punktą, 2a, 2b ir 2c punktus.

Priteisti pareiškėjui A. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kriminalinės policijos biuro, 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                                                Audrius Bakaveckas

Romanas Klišauskas

Dalia Višinskienė