Administracinė byla Nr. I-71-402/2012

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01026-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.2.; 74.

 (S)

                                     KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S       

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 9 d.

Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Natalja Zelionkienė,

sekretoriaujant Daivai Čižinauskienei,

dalyvaujant pareiškėjui V. A. , atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, atstovams Algirdui Jurkšai ir Gintarui Kėžiui,

nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie LR teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos priteisimo ir

n u s t a t ė :

Pareiškėjas kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 30 000 Lt neturtinės žalos.

Pareiškėjas skunde (b. l. 4-6, 13, 21) nurodė, taip pat teismo posėdžio metu paaiškino, kad nuo 2009 m. kovo mėn. iki 2012 m. buvo apribota pareiškėjo laisvė Marijampolės pataisos namuose, pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Jis buvo kalinamas būryje, kuriame būdavo nuo 25-29 asmenų, todėl buvo pažeidžiamos jo teisės į privatumą. Pagal Higienos normą HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtintoje LR sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461, aiškiai buvo nustatyta gyvenamasis plotas negali būti mažesnis kaip 5 kv. m. Tačiau padaugėjus nuteistųjų buvo imtasi veiksmų sumažinti gyvenamąjį plotą iki 3,1 kv. m. Nurodė, jog Pataisos namuose buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis, kankinančiomis sąlygomis, pažeidžiant šiuo metu galiojančius įstatymus ir teisės aktus, nesudarant normalių kalinimo sąlygų, dėl ko patyrė didžiulę dvasinę, psichologinę, moralinę žalą. Kadangi Pataisos namuose nuteistųjų skaičius stipriai viršijo nustatytą maksimalų nuteistųjų skaičių, todėl apribota teisė pasinaudoti viešomis patalpomis, reikia eilėse stovėti prie sanitarinių mazgų ir tai turi būti priskiriama prie kankinimo. Valgykloje tiekiamas maistas neatitinka higienos reikalavimų yra nekokybiškas. Valgykloje nėra įrengta kriauklių, nėra pakabų rūbams. Nurodė, jog buvo patyręs riešo traumą ir dėl netinkamo medicininio aptarnavimo Pataisos namų medicinos personalas jam nenustatė rankos lūžio, ko pasėkoje jis patyrė skausmus ir nepatogumus. Dėl ploto trūkumo sumažėja galimybės užtikrinti higienos standartus bei tinkamas sanitarines sąlygas. Sunkiau užtikrinti sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą ir tinkamumą. Prašo atkreipti dėmesį į Vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Europos žmogaus teismo praktiką, kurioje nurodyta, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą pagal LR CK 6.250 str. 7 d. Nurodė, jog dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą, t. y. patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, depresiją, fizinį skausmą, sutriko sveikata, sutriko visavertis gyvenimas, negali ramiai miegoti, pasidarė dirglus, uždaras. Neturtinę žalą pareiškėjas įvertino 30 000 Lt suma.

Atsakovas atsiliepime į skundą (b. l. 25-29) ir atsakovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, jog su skundu nesutinka, o taip pat paaiškino, jog į pataisos namus pareiškėjas atvyko 2011-06-23 ir buvo paskirtas į 15-tą nuteistųjų būrį, kur atliko bausmę iki 2012-09-02. 15- tas būrys susideda iš 7 įvairių patalpų bei erdvaus lauko kiemo, kur nuteistieji turi galimybę visą dieną vaikščioti gryname ore, sportuoti ir kitaip leisti laisvalaikį, be to, gali lankyti direktoriaus nustatytu laiku vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę ir kitas erdves. Pareiškėjas bausmę atlikinėjo pataisos namų bendrabučio tipo patalpose, po kurias (ir lauke esantį sektorių) galėjo laisvai judėti nuo 6:30 val. ryto iki 22:30 val. vakaro, o kitose įkalinimo įstaigos teritorijose ir erdvėse – pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka. Bendras 15-tam nuteistųjų būriui priklausančių patalpų, po kurias ne miego metu nuteistieji gali laisvai judėti, plotas yra 220,97 kv. m. Be to, gali nuteistieji naudotis ir jų lokalinio sektoriaus kiemu, kurio bendras plotas yra apie 350 kv. m. Nuteistųjų miegui skirtų 2 patalpų šiame būryje bendras plotas yra 155,29 kv. m. Nuo 2011-06-23 iki 2012-09-02 šio būrio vidutinis sąrašinis nuteistųjų skaičius buvo 52 nuteistieji, 15 būrio patalpų gyvenamasis plotas susideda iš 2 miegui skirtų gyvenamųjų kambarių (Nr. 1-11 ir Nr. 1-12) ir virtuvės (Nr. 1-15). Visos patalpos plotas sudaro 172,12 kv. Paaiškino, jog namuose maistas nuteistiesiems gaminamas vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2006-05-02 įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo". Valgiaraštis patvirtintas Kalėjimų departamento direktoriaus ir šį valgiaraštį, įsakymu gali pakeisti kalinimo įstaigos direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas ne ilgesniam kaip 7 dienų laikotarpiui. Nuo 2011-06-23 iki 2012-09-02 valgiaraštis direktoriaus įsakymais buvo pakeistas 4 kartus. Valgiaraštis keičiamas tik esant būtinybei ir vadovaujantis teisės aktais. Laikotarpyje nuo 2011-06-23 iki 2012-09-02 Marijampolės valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba atliko 4 patikrinimus, kurių metu nenustatė, kad maistas būtų gaminamas nekokybiškai ar pažeidžiant nustatytus teisės aktus. Valgykloje ir virtuvėje yra įrengtos kriauklės ir pakabos, nes tai būtina ne tik pagal teisės aktus, bet ir dėl gamybinio būtinumo. Pataisos namai neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo ženklių moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ir pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buities sąlygos ar patalpų užpildymas. Dėl buitinių sąlygų ar su tuo susijusių problemų nesikreipė į psichologinę tarnybą. Mano, jog nei nuteistojo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, nei įvardinta šios žalos piniginė apimtis neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo.

Skundas netenkintinas.

Pareiškėjas teisme pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam netinkamomis sąlygomis atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose (Toliau tekste – Pataisos įstaiga). Savo reikalavimą pareiškėjas grindė tuo, kad, pažeidžiant taikytinus teisės aktus, jis buvo laikomas perpildytose patalpose, taip pat buvo neužtikrintos higienos, sanitarinės sąlygos ir medicininis aptarnavimas.

ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p. numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia ir bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 str. nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 str. 1 d. yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 str. yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Kaip jau buvo paminėta, pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu) jam atliekant terminuoto laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, atlyginimo. Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindė tuo, kad pažeidžiant galiojančius teisės aktus, jis buvo laikomas perpildytose patalpose, jam nebuvo užtikrintos teisės aktais garantuotos higienos ir sanitarinės bausmės atlikimo sąlygos. Kaip vieną iš argumentų dėl neturtinės žalos atsiradimo pareiškėjas nurodė, kad buvo laikomas gyvenamosiose patalpose (taip pat ir karantino kameroje), kuriose vienam asmeniui teko mažesnis plotas, negu garantuoja teisės aktai. Imama domėn tai, kad LVAT yra suformavęs teisminę praktiką, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu (ABTĮ 13 str., 20 str.). Iš to seka, kad vien teiginys, jog mažesnis gyvenamosios patalpos (taip pat ir karantino kameros) plotas sukėlė dvasinius išgyvenimus, nežmoniškas kančias, antisanitarines sąlygas neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu. Šiuo atveju ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.).

Europos Žmogaus Teisių teismo praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją. Tai priklauso nuo daugelio aplinkybių, tokių kaip įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmė, fizinių ir psichinių įkalintojo savybių, kalinčio asmens amžiaus, lyties, sveikatos ir kt.

Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos, įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ 6.15 punktą (2 lentelę) (iki 2009-04-09 galiojusi redakcija), vienam asmeniui, kalinčiam pataisos darbų kolonijoje (namuose), gyvenamojoje patalpoje turi tekti ne mažiau kaip 3 m² gyvenamojo ploto. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „ Dėl Lietuvos higienos normos HN: 2010“ Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“ patvirtinimo“ 2.2 ir 2.4 punktais Lietuvos higienos normą HN 76:1999 pripažino netekusia galios. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nuo 2010-04-30 įsigaliojusios redakcijos 11¹.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 m² pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose, o Taisyklų 11¹.2 p. – ne mažesnį kaip 3,6 kv.m. plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose. LR aplinkos ministro 1999 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 310 patvirtintos STR 1.14.01:1999 Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarkos 8 p., 9 p., 10 p., 15 p., 18 p. nuostatų sisteminė analizė patvirtina, jog į gyvenamąjį plotą neturi būti įskaičiuotos bendrojo naudojimo patalpos (turi būti sudedamas tik kambarių ir virtuvės plotas).

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog nuo 2009 m. kovo mėn. buvo apribota pareiškėjo laisvė Marijampolės pataisos namuose, pažeidžiant galiojančius teisės aktus (b. l. 4), tačiau pagal bylos duomenis matyti, kad pareiškėjas į Marijampolės pataisos įstaigą atvyko 2011-06-23 ir išvyko 2012-09-02 (b. l. 30) (bus vertinamas laikotarpis nuo 2011-06-23 iki 2012-09-02). Pareiškėjas nuo 2011-06-23 iki 2011-06-29 buvo patalpintas į karantino kamerą. Bendras karantino patalpų plotas – 63,72 kv.m. (b. l. 84). Atsakovas nurodė, jog tuo laikotarpiu į karantino kamerą buvo patalpinta 16 nuteistųjų (b. l. 27) Pats pareiškėjas tikslaus skaičiaus kiek buvo nuteistųjų karantino kameroje negali nurodyti. Pagal turimus duomenis paskaičiavus vienam nuteistajam tenkančią gyvenamojo ploto dalį (karantino kamerose laikant atsakovo nurodytą nuteistųjų skaičių - 16) matyti, jog jam tenka 3,98 kv.m. Kadangi Taisyklių 11-1.2 p. nustato, jog asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose, turi būti suteikiamas ne mažesnis kaip 3,6 kv.m. plotas, darytina išvada, kad šis reikalavimas nebuvo pažeistas.

2011-06-29 Pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu buvo paskirtas į 151 brigadą (b. l. 30, 31). Visą bausmės atlikimo laiką nuo 2011-06-29 iki 2012-09-02 gyveno 15 būrio 151 brigados patalpoje. Atsakovas nurodė, jog pataisos namai kaupia tik vidutinį sąrašinį atitinkamam būriui priskirtų nuteistųjų skaičių mėnesio tikslumu. Pats pareiškėjas teigia, kad buvo kalinamas su daugiau nei 25 asmenys (b. l. 4).Atsakovas pateikė bendrą 15 būrio nuteistiesiems tenkamo gyvenamojo ploto paskaičiavimą, neišskirdamas atskiromis brigadomis. Gyvenamasis plotas, tenkantis vienam nuteistajam, yra paskaičiuotas, prie abiejų brigadų, esančių 15 būryje miegamosios patalpos ploto pridedant virtuvėlės plotą, ir atitinkamai dalinant iš tuo metu buvusio bendro nuteistųjų skaičiaus 15 būryje. Apskaičiavus matyti, jog bendras 15 būrio nuteistiesiems tenkantis gyvenamasis plotas yra 172,12 kv. m. (78,78 kv.m. +76,51 kv.m. +16,83 kv.m.) (b. l. 28, 86). Atsižvelgus į nurodytą bendrą plotą bei padalinus iš Taisyklių 11¹.1. p. nustatyto privalomo užtikrinti vienam nuteistajam gyvenamojo 3,1 kv. m. ploto, galima daryti išvadą, jog pareiškėjo kalinimo metu nuo 2011-06-28 iki 2012-09-02 Taisyklių 11¹.1. p. įtvirtintas privalomas 3,1 kv. m. reikalavimas nebuvo pažeistas, kadangi 172,12 kv. m. patalpų gyvenamajame plote maksimaliai galėtų gyventi 55 nuteistieji, kad reikalavimai nebūtų pažeisti. Atsakovo pateiktais duomenimis matyti, jog 15 būryje laikotarpiu nuo 2011-06-28 iki 2012-09-02 maksimalus nuteistųjų skaičius 15 būryje buvo: 2011 m. birželio mėn. - 48 nuteistieji (ploto vienam teko – 3,58 kv.m.), liepos mėn. -53 (ploto vienam teko – 3,24 kv.m.), rugpjūčio ir rugsėjo mėn. – 51 (ploto vienam teko – 3,37 kv.m.), spalio mėn. – 54 (ploto vienam teko – 3,18 kv.m.), lapkričio mėn. – 51 (ploto vienam teko – 3,37 kv.m.) , gruodžio mėn. – 52 (ploto vienam teko – 3,31 kv.m.); 2012 m. sausio mėn. – 52 (ploto vienam teko – 3,31 kv.m.) , vasario mėn. – 51 (ploto vienam teko – 3,37 kv.m.); kovo ir balandžio mėn. – 54 (ploto vienam teko – 3,18 kv.m.), gegužės mėn. – 53 (ploto vienam teko – 3,24 kv.m.), birželio ir liepos mėn. – 52 (ploto vienam teko – 3,31 kv.m.), rugpjūčio mėn. – 51 (ploto vienam teko – 3,37 kv.m.), rugsėjo mėn. - 50 (ploto vienam teko – 3,44 kv.m.) (b. l. 41), todėl tuo metu 1 nuteistajam buvo užtikrintas Taisyklių 11¹.1. p. reikalavimas dėl privalomo 3,1 kv.m. vienam nuteistajam gyvenamojo ploto.

Bylos duomenys patvirtina, jog atsakovas pareiškėjui užtikrino Taisyklių 11¹.1. p. ir 11¹.2 p. reikalavimus dėl privalomo vienam nuteistajam ploto. Iš to darytina išvada, jog šiuo aspektu atsakovas jokių neteisėtų veiksmų (neveikimo), duodančių pakankamą pagrindą neturtinės žalos konstatavimui, pareiškėjo atžvilgiu neatliko (ABTĮ 57 str.). Dėl šių aplinkybių šioje dalyje pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).  

Pareiškėjas savo skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, jog skalbyklos ir džiovyklos, tualetų patalpos nepritaikytos tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, yra įrengta permažai sanitarinių mazgų (klozetų, pisuarų), dušų, dėl ko, esant dideliam nuteistųjų skaičiui, sunku laikytis higienos reikalavimų, nėra įrengta drabužių ir avalynės džiovyklos, laisvalaikio kambario, tiekiamas blogos kokybės maistas, pastovi drėgmė, bloga ventiliacija.

Asmenų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę, maisto ir materialinio buitinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Marijampolės pataisos namuose nuteistųjų maitinimas privalėjo būti organizuojamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-01-09 nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002-09-23 įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose“, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu 2006-05-02 Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“. Pagal minėtų teisės aktų nuostatas valgiaraštį tvirtina Kalėjimų departamento direktorius. Valgiaraščiai sudaromi 31 dienai. Kalėjimų departamento direktoriaus patvirtintą valgiaraštį išimtiniais atvejais, suderinęs su Kalėjimų departamento Infrastruktūros ir pirkimų skyriumi, įsakymu gali pakeisti kalinimo įstaigos direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas ne ilgesniam kaip 7 dienų laikotarpiui, nepažeisdamas maisto produktų normos energinės vertės ir vadovaudamasis Maisto produktų, skirtų maitinti suimtuosius ir nuteistuosius, keitimo kitais produktais normomis.

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjo bausmės atlikimo laikotarpiu, nuo 2011-06-28 iki 2012-09-02, Marijampolės pataisos namuose periodiškai ir pagal nuteistųjų skundus buvo atliekami Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistų patikrinimai dėl maisto produktų higienos. 2011-06-22, 2012-02-22, 2012-08-09 ir 2012-08-24 Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistai, atliko patikrinimus dėl maisto produktų higienos (tiriant vartotojų skundus) (b. l. 56-68). Patikrinimų metu nebuvo nustatyta, jog maistas gaminamas nekokybiškai ar pažeidžiant teisės aktus, taip pat nebuvo nustatyta ir maisto higienos reikalavimų pažeidimų. Valgiaraščiai buvo keičiami tik pagal Marijampolės pataisos namų direktoriaus įsakymus (b. l. 77-80). Pareiškėjo teiginiai, kad maistas neatitinka numatyto valgiaraščio taip pat yra nepagrįsti. Taigi, byloje nenustatyta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad Marijampolės pataisos namuose organizuojamas netinkamas maitinimas, ar tiekiamas nekokybiškas maistas, neatitinkantis nustatytų fiziologinės mitybos normų.

Nustatyta, jog pareiškėjas bausmę atliko pataisos namų 15-ajame būryje. Byloje objektyvių duomenų apie higienos normų, kurios reglamentuotos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos Higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, reikalavimų pažeidimų minėtoje patalpoje nenustatyta.

Marijampolės pataisos namų administracija ir jos atstovas teismo posėdžio metu nurodė, jog pataisos namų įkalinimo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus, patalpos buvo remontuojamos, visos patalpos nuolat vėdinamos ir dezinfekuojamos. Šias aplinkybes patvirtina pateikti Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai (b. l.46 -55). 2011-09-23, 2012-03-22 ir 2012-04-12 patikrinimo akte nurodyta, jog gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, vėdinimas iš sanitarinio mazgo vyksta natūralios traukos būdu, antro aukšto valgykloje ir tualetuose lubos neištrupėję, pelėsio nepastebėta, sanitarinėje švarykloje, sveikatos priežiūros tarnyboje, dušinėse, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose įrengta karšto ir šalto vandens tiekimo sistema, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ pažeidimų nenustatyta. Pareiškėjas įrodymų, paneigiančių atsakovo pateiktus duomenis, teismui nepateikė. Teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo paminėtus pažeidimus ir visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė, jis taip pat nėra Visuomenės sveikatos centro ir pan. įgaliotas atstovas. Akcentuotina ir tai, kad bylų nagrinėjimo procese vyrauja proceso šalių rungtyniškumo, lygiateisiškumo principai, kurių realų įgyvendinimą proceso metu privalo garantuoti teismas. Nežiūrint to, teismas, būdamas aktyvus, savo iniciatyva ABTĮ 10 str. nuostatų pagrindu padėjo pareiškėjui ginti jo teigimu pažeistas jo subjektines teises ir to pasėkoje iš atsakovo savo iniciatyva išreikalavo visą eilę įrodymų. Teismas akcentuoja, kad pats pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės (taip pat veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir būtinojo (tiesioginio) priežastinio ryšio. Kaip jau buvo paminėta, sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta neturtinė žala (pasekmės), kurią teismas galėtų įvertinti pinigais. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2008-04-16 sprendime administracinėje byloje Nr. A⁴⁴⁴-619/2008 (Teismų įstatymo 33 str.) imperatyviai pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai - t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas terminuoto laisvės atėmimo bausmę atlieka pataisos namuose. Nuteistieji tokio tipo įstaigoje gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, dienotvarkės nustatytu laiku gali vaikščioti tiek dalyje bendro naudojimo patalpų, tiek ir lauke (LR bausmių vykdymo kodekso 117 str.). Pataisos namų teritorijoje yra įrengti suoliukai poilsiui bei treniruokliai sportinei veiklai ar mankštai. Pagal Marijampolės pataisos namų direktoriaus įsakymu patvirtintą tvarką gali dalyvauti sportiniuose užsiėmimuose (b. l. 44-45), iš grafiko matosi, jog pareiškėjo būrys pirmadieniais bei ketvirtadieniai nuo 9.30 val. iki 11.20 val. galėjo sportuoti. Byloje duomenų, jog nuo pareiškėjo patalpinimo į Marijampolės pataisos namus iki jo perkėlimo į kitą įkalinimo įstaigą būtų pateikęs nors vieną skundą, kuriuo būtų skundęsis dėl bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų jo atžvilgiu (nežmoniškų kalinimo sąlygų, nepakankamo gyvenamojo ploto ir pan.). Teismas dar kartą akcentuoja, kad neturtinė žala – tai subjektyvus asmens aplinkybių vertinimas, jo subjektyvūs išgyvenimai ir t.t. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Dėl paminėtų priežasčių ir šioje dalyje pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjas turėjo realią galimybę judėti po visą lokalinį sektorių ir kiemą, ši teisė nebuvo apribota nuo kėlimosi iki gulimosi laiko, imperatyviai konstatavo, kad santykinai mažą gyvenamąjį plotą kompensavo absoliučiais dydžiais vertinant nemaži miegamųjų išmatavimai bei suteikta judėjimo laisvė. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 3 str. atsakovas nepažeidė. Spręsdamas klausimą dėl Konvencijos 3 str. pažeidimo, kai yra duomenų apie kameros perpildymą, EŽTT savo praktikoje atsižvelgia ir į kalinimo trukmę, kalinčio asmens emocinę ir fizinę būseną, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę, kalinio galimybę laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje, kalinčio asmens galimybę mankštintis, pasivaikščioti lauke, kameros apšvietimą ir ventiliaciją, į tai ar kameroje yra tualetas, ar jis atskirtas pertvara ir kt. EŽTT taip pat yra imperatyviai pabrėžęs, kad tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 str. veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus - jis priklauso nuo aplinkybių viseto: elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei, amžiaus bei sveikatos būklės. Vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą” Konvencijos 3str. prasme, EŽTT atsižvelgia į tai, ar juo sąmoningai siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį, ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė asmenybę su Konvencijos 3 str. nesuderinamu būdu. Paminėtų aplinkybių (dėl minimalaus žiaurumo laipsnio, akivaizdaus sveiktos būklės pablogėjimo, sąmoningo siekimo pažeminti pareiškėją ir t.t.) šios administracinės bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta (ABTĮ 57 str.).

Pareiškėjas teigia, kad jam buvo padaryta neturtinė žala ir dėl to, kad nebuvo tinkamai suteiktos gydymo paslaugos pataisos įstaigoje. Nebuvo nustatytas rankos lūžis ir dėl netinkamo gydymo patyrė skausmus ir nepatogumus.

Iš byloje pateiktų medicinos dokumentų (V. A. asmens sveikatos istorijos) matyti, jog pareiškėjas 2011-07-22 kreipėsi į Marijampolės pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos gydytoją S. S. , gydytojai nurodė, jog prieš 30 min. stadione krito ir susimušė dešinės rankos riešą. Gydytoja nusiuntė atlikti dešinės rankos riešo rentgenogramą. Pareiškėjas pasirašė sutikimą, kad būtų atliekama rentgenograma. 2011-07-26 buvo atlikta dešinės plaštakos rentgenograma. Sveikatos priežiūros tarnybos gydytoja radiologė A. L. įvertino rentgenogramą ir Asmens sveikatos istorijoje pažymėjo, kad lūžio nerasta. 2011-08-25 pareiškėjas dėl dešinės rankos skausmų vėl kreipėsi pas gydytoją S. S. . Gydytoja pareiškėją nusiuntė chirurgo konsultacijai. 2011-09-06 gydytojas G. R. Ž. taip pat nenustatė lūžio.

Bausmių vykdymo kodekso 174 str. nustatyta, kad asmens sveikatos priežiūra pataisos įstaigose bei areštinėse organizuojama ir atliekama pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos įstatymus. Paciento teisę į kokybišką sveikatos priežiūrą, į sveikatos priežiūros prieinamumą ir priimtinumą, teisę skųstis, taip pat teisę į žalos atlyginimą ir šios teisės įgyvendinimo tvarką reglamentuoja 1996 m. spalio 3 d. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas Nr. I-1562. Šio įstatymo 13 str. nustato, kad sveikatos priežiūros įstaiga privalo atlyginti žalą, padarytą pacientams dėl šios įstaigos ar jos darbuotojų kaltės teikiant sveikatos priežiūros paslaugas.

Pareiškėjas nurodė, jog Marijampolės PN medicinos personalas netinkamai suteikė medicinos paslaugas, nes nenustatė dešinės rankos riešo lūžio, o 2011-09 nuvykus į Šiaulių tardymo izoliatorių jam jau buvo nustatytas rankos riešo lūžis.

Iš byloje pateiktų medicinos dokumentų (V. A. asmens sveikatos istorijos) matyti, jog pareiškėjui Šiaulių tardymo izoliatoriaus Sveikatos priežiūros tarnyboje 2011-09-20 buvo paskirta radiologo konsultacija. Gydytoja J. J. padarė įrašą, jog dešinio riešo srities rentgenogramoje kaulų struktūros pakitimų, lūžio linijų nematyti, laisvakaulio skersinis lūžimas, konsolidacija tarp fragmentų gera.

Teismo posėdžio metu buvo apklaustas liudytojas G. K.. Jis nurodė, jog yra Marijampolės pataisos namų Sveikatos priežiūros viršininkas. Paaiškino, jog pareiškėjas dėl dešinės rankos riešo skausmo kreipėsi kelis kartus į medicinos personalą. Buvo padarytos riešo nuotraukos. Jas įvertino gydytoja radiologė, kuri turi didelę darbo patirtį, ir lūžių nenustatė. Buvo suteikta ir chirurgo konsultacija, taip pat nenustatyta lūžių. Iš Šiaulių TĮ įrašo matyti, jog lyg tai buvo nustatytas laivakaulio skersinis lūžimas ir lūžimas sugijęs per nepilnus du mėnesius. Paaiškino, jog riešo sąnario laivakaulio lūžis gyja labai ilgai, apytikriai keturis mėnesius. Nebūtinas lūžimas, kad būtų skausmas, užtenka patempimo, sumušimo.

Įvertinus pareiškėjo sveikatos istorijos įrašus, liudytojo G. K. parodymus (b. l. 154-155) ir byloje esančius duomenis apie pareiškėjo konsultavimus bei skiriamą gydymą, darytina išvada, kad nėra pagrindo nepasitikėti Marijampolės pataisos namų kvalifikuotų gydytojų įrašais, nustatytomis diagnozėmis ir gydymu.

Neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, žalos dydį, t. y. visas šiuo atveju būtinas civilinės atsakomybės sąlygas privalo įrodyti pareiškėjas kreipdamasis į teismą dėl žalos atlyginimo. Minėtose teisės normose nėra nustatyta jokių prezumpcijų, dėl to turi būti taikoma bendra taisyklė dėl kiekvienos proceso šalies pareigos įrodyti savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindą.

Neturtinė žala nėra bet koks net ir menkiausias asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-337/2006). Taip pat ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas teismų praktiką šios kategorijos bylose, yra konstatavęs, kad, siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, jog tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinių ir fizinių išgyvenimų, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁵⁵⁶-95/2009).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat ne kartą yra nurodęs, kad vien tik pareiškėjų paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Šie paaiškinimai turi būti patvirtinti tiesioginiais ar netiesioginiais įrodymais. Nagrinėjamu atveju įrodymų, kad Marijampolės pataisos namų pareigūnai atliko pareiškėjo atžvilgiu neteisėtą veiksmą arba neveikė taip, kaip įpareigojo įstatymai, nėra. Visi pareiškėjo teiginiai, kad jis patyrė neturtinę žalą, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad dėl netinkamo gydymo jam atsirado neigiamų padarinių, t. y. kad jis patyrė dvasinių išgyvenimų, depresiją, moralinę traumą.

Teismas konstatuoja, kad atsakovo veiksmuose nenustačius priešingų teisei veiksmų (arba neveikimo), nėra ir pagrindo atsirasti civilinei atsakomybei ir teisinio pagrindo reikalauti iš Lietuvos valstybės atlyginti jam  neturtinę žalą.

Liudytojų A. B., L. L. ir M. B. parodymus dėl įkalinimo sąlygų (b. l. 155-158) teismas vertina kritiškai, kaip suinteresuotų bylos baigtimi, nes jie kartu su pareiškėju atlikinėjo bausmę.

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ir 87 straipsniais bei 88 straipsnio 1 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo V. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėja                                                                                                        Natalja Zelionkienė