Administracinė byla Nr. ATP-158-487/2013
Teisminio proceso Nr.: 4-52-3-01165-2012-2
Procesinio sprendimo kategorija: 39.4.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2013 m. vasario 12 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jolanta Čepukėnienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal I. R. (I. R.) atstovės advokatės N. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutarties, kuria Administracinės komisijos prie Vilniaus rajono savivaldybės tarybos (toliau - Komisija) 2012-05-29 nutarimas Nr. TK13-44 administracinio teisės pažeidimo byloje paliktas nepakeistu,
n u s t a t ė :
2012 m. balandžio 24 d. Vilniaus apskrities VPK Vilniaus rajono PK įgaliotas pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą I. R. už tai, kad 2012-04-17 apie 18 val. Vilniaus r., Nemėžio sen., Pakalniškių k., S. B. „Kloniai“ jam priklausantis šuo įkando į veidą S. S., kuri dėl minėto įvykio patyrė veido sužalojimus, t.y. kaip padariusiam Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau - ATPK) 110 str. 5 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą.
Administracinė komisija 2012 m. gegužės 29 d. nutarimu Nr. TR13-44 I. R. pripažino kaltu, padarius pažeidimą, numatytą ATPK 110 str. 5 d., ir paskyrė 750 Lt baudą.
Nesutikdamas su Komisijos nutarimu, I. R. skundu kreipėsi į Vilniaus rajono apylinkės teismą, prašydamas jį panaikinti, nurodydamas, kad administracinio teisės pažeidimo nepadarė.
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2012-12-07 nutartimi netenkino I. R. skundo ir paliko Komisijos 2012-05-29 nutarimą nepakeistą. Savo sprendimą apylinkės teismas motyvavo tuo, kad įrodyta, jog I. R., vedžiodamas šunis be pavadėlio ir be antsnukių, neužtikrino, kad jie nekels grėsmės ir nepakenks žmonių sveikatai, nuosavybei, nepažeis kitų asmenų teisių ir interesų ir taip pažeidė Gyvūnų laikymo ir priežiūros Vilniaus rajone taisyklių 36 p., dėl ko buvo sužalota S. S..
Apeliaciniu skundu I. R. atstovė advokatė N.Pakalkienė prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012-12-07 nutartį ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti.
Nurodo, jog apylinkės teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą dėl I. R. kaltės, padarius teisės pažeidimą, numatytą ATPK 110 str. 5 d. Anot apeliantės, pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Gyvūnų laikymo ir priežiūros Vilniaus rajone taisyklėmis, netinkamai jas aiškino bei taikė.
Nurodo, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad S. S. nurodytas rudas šuo buvo nuolat ar laikinai laikomas I. R. patalpose ar aptvertoje teritorijoje. Tai patvirtino liudytojai L. Ž., J. O., pareigūnai T. J., R. L.. Įvykį tyręs pareigūnas T. J. pas I. R. nei namuose, nei kieme minėto šuns nerado, matė tik du jo šunis. Teigia, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog I. R. būtų aiškinęs, kad vienas iš įvykyje dalyvavusių šunų priklauso jam, o kitas dalinai jam, nes buvo valkataujantis ir yra jo priglaustas. Pažymi, jog nesant konkrečių duomenų apie šunį, jo išvaizdą, visi aiškinimai vertintini kaip netikslūs.
Teigia, kad teismas nepagrįstai sprendimą grindė tik nukentėjusiosios, jos draugo A. G. parodymais, tačiau nenurodė konkrečių įrodymų, patvirtinančių jų parodymų nuoseklumą bei patikimumą. Pažymi, jog tiesiogiai įvykio niekas, išskyrus nukentėjusiąją, nematė.
Apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad teismas neįvertino tos aplinkybės, jog I. R. yra rusakalbis, o Komisijos posėdyje vertėja nedalyvavo, todėl jo duoti paaiškinimai negali būti aiškinami pažodžiui.
Pažymi, jog I. R. neneigė, kad, vedžiojant jam priklausančius du šunis, šalia jų laksto nežinomas benamis šuo, kurio savininkas nėra jis. Vien šuns lakstymas šalia jo vedžiojamų šunų negali būti pagrindas konstatuoti, jog už tokio šuns priežiūrą yra atsakingas I. R..
Nurodo, kad teismas, nagrinėdamas bylą, nenustatė įvykio mechanizmo, t.y. kuris iš įvykyje dalyvavusių keturių šunų įkando nukentėjusiajai. Be to, teismas nepašalino abejonių dėl S. S. padaryto veido sužalojimų pobūdžio. Nors ji nurodė, kad rudas šuo vieną kartą griebė jai už veido, tačiau iš padarytų sužalojimų metyti, jog pastarajai sužalotos abejos veido pusės. Šios aplinkybės patvirtina I. R. versiją, kad S. S. laikė savo besiblaškantį šunį ir jai veido sužalojimai galėjo būti padaryti tik sukamuoju, braukiamuoju judesiu, o ne vieno šuns įkandimu.
Apeliantė atkreipia dėmesį į tai, jog byloje nėra fotonuotraukų ar kito objektyvaus įrodymo, kurie leistų identifikuoti šunis, dalyvavusius įvykyje. Teigia, jog teismas nepagrįstai esančius byloje neaiškumus aiškino I. R. nenaudai ir tuo pažeidė suformuotą teismų praktiką.
Pažymi, kad nukentėjusioji yra suinteresuota apkaltinti I. R., nes tokiu būdu atsirado galimybė gauti žalos atlyginimą. Nurodo, kad S. S. pati ragino I. R. ateiti pas ją atsiprašyti, reikalavo atlyginti žalą pinigais. Atkreipia dėmesį į tai, jog nukentėjusioji policijai pareiškimą parašė ne iškart po įvykio, o po savaitės.
Anot apeliantės, byloje nėra nustatyta, kad S. S. įkando būtent I. R. priklausantis šuo, t.y. nėra įrodytas vienas iš būtinųjų administracinio teisės pažeidimo sudėties elementų, todėl I. R. atžvilgiu administracinio teisės pažeidimo byla turi būti nutraukta.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Institucija prašo apeliacinio skundo netenkinti ir apylinkės teismo nutartį palikti nepakeistą.
Nurodo, kad apylinkės teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Teigia, jog byloje neginčijamai nustatyta, jog I. R. įvykio metu vedžiojo vieną didelį šunį už pavadėlio bei dar du mažesnius šunis, iš kurių vienas ir sužalojo nukentėjusiajai veidą. Byloje taip pat nustatyta, kad nukentėjusiajai įkandęs rudas šuo yra apelianto augintinis, šią aplinkybę patvirtino ir pats I. R.. Be to, tai, jog apelianto sklypo ribose buvo trys šunys, patvirtino liudytojai R. L. ir A. G., kurių parodymais netikėti nėra pagrindo. Pažymi, kad liudytojo A. L. parodymai nenuoseklūs, todėl teismas pagrįstai jais nesirėmė.
Pažymi, kad S. S. duoti parodymai yra nuoseklūs, atitinkantys byloje nustatytas aplinkybes. Byloje nėra duomenų apie tai, kad nukentėjusioji turi tikslą I. R. apklabėti.
I. R. atstovės advokatės N.Pakalkienės apeliacinis skundas netenkinamas.
ATPK 257 str. nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Nagrinėjamu atveju buvo tinkamai įvertinti visi administracinio teisės pažeidimo byloje surinkti įrodymai ir pagrįstai konstatuota, jog I. R. padarė jam inkriminuotą teisės pažeidimą.
ATPK 110 str. 5 d. yra nustatyta atsakomybė už Gyvūnų įsigijimo, laikymo, veisimo, dresavimo, gabenimo ir prekybos jais taisyklių bei atskirų rūšių gyvūnų registravimo gyvenamosiose vietovėse taisyklių pažeidimą, padariusį žalos asmens sveikatai ar turtui. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2007-03-23 sprendimu Nr. T3-73 patvirtintų Gyvūnų laikymo ir priežiūros Vilniaus rajone taisyklių 36 p. nustato, kad savininkai privalo garantuoti, kad gyvūnų ir pavojingų gyvūnų auginimas ir laikymas nekels grėsmės ir nepakenks žmonių sveikatai, nuosavybei, nepažeis kitų asmenų teisių ir interesų.
Šiose taisyklėse apibrėžiama, kad gyvūno savininku laikomas kiekvienas ne jaunesnis kaip 16 metų fizinis arba juridinis asmuo, kuris nuolat arba laikinai augina gyvūną; gyvūno laikymas – žmogaus veikla, nuo kurios priklauso gyvūno egzistavimo zoohigienos sąlygos, komfortas ar diskomfortas; beglobiai gyvūnai – palaidi, be savo šeimininkų viešose vietose esantys naminiai gyvūnai.
Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo (2004 m. sausio 27 d. įstatymo Nr. IX-1978 redakcija) 2 str. 15 p., 2 str. 14 p. gyvūnų savininko ir gyvūno laikymo sąvoka apibrėžta analogiškai, t.y. gyvūnų priklausymo savininkui faktas siejamas ne su nuosavybės teisiniais santykiais, bet su tuo, kieno žinioje (kieno laikomas) konkrečiu atveju yra gyvūnas (šuo). Teisės aktai skiria ir laikiną gyvūno laikymą (LVAT nutartis N756-234/2010).
Nors I. R. kaltu padaręs šį administracinį teisės pažeidimą neprisipažino, jo kaltė įrodyta šiais įrodymais: administracinio teisės pažeidimo protokolu (b.l. 6), nutarimu Nr. TK 13-44 administracinio teisės pažeidimo byloje (b.l.7-8), S. S. pareiškimu bei paaiškinimu (b.l.16, 17, 20), I. R. paaiškinimu (b.l. 21), tyrėjo T. J. tarnybiniu pranešimu (b.l. 22), išrašu iš medicininių dokumentų (b.l. 23), fotonuotrauka (b.l. 24) ir kita byloje esančia medžiaga. Byloje surinktais įrodymais neginčytinai nustatyta, kad nukentėjusiajai S. S. įkando kartu su I. R. ėjęs rudos spalvos šuo.
N. S. S. parodymais teisme nustatyta, ji vedžiojo savo šunį be antsnukio su 5 metrų pavadėliu. Pamatė I. R. su jo trimis šunimis. Tuos tris šunis su I. R. mato jau 4 metus, kiek ten gyvena. Susipjovus šunims, ji pasilenkė patraukti pavadėlio. Tada didesnis rudos spalvos šuo įkando jai į veidą. Jos šuo negalėjo netyčia kliudyti dantimis jos veido, nes buvo su kitu šuniu. Minėti trys šunys yra I. R., nes per 4 metus matė juos tik su I. R.. Tą patį vakarą po įvykio pas ją atsiprašyti buvo atėjusi I. R. žmona. Kalbos, kad sužalojimus padarė ne jiems priklausantis šuo, net nebuvo. Po įvykio liudytoja matė I. R. tik su juodu šunimi ir mažesniu rudu. Tas šuo, kuris jai įkando, dingo.
Liudytojo R. L. parodymais teismo posėdyje nustatyta, kad jam, kaip I. R. kaimynui, yra žinoma, jog I. R. sklypo ribose buvo trys šunys. Du geltoni, beveik vienodo dydžio, vienas iš jų nuolat lakstydavo ant kelio. Kiti du buvo I. R. sklype, ar voljere. Per daugiau nei metų laikotarpį jis buvo ne kartą sutikęs I. R. su šiais trimis šunimis.
Liudytojo A. G. (A. G.) parodymais teismo posėdyje nustatyta, kad iš nukentėjusiosios, su kuria draugauja, jam žinoma, jog jai įkando šuo, kurį vedžiojo I. R.. Ji suprato, kad tai I. R. šuo. Jis pats I. R. visada matė vaikštantį su trimis šunimis.
Liudytojos T. S. parodymais teisme nustatyta, kad po įvykio, kurio metu šuo įkando jos dukrai S. S., buvo atėjusi atsiprašyti I. R. žmona, kuri sakė, kad pastoviai vaikščiojo su tuo šunimi ir nieko tokio nebuvo, prisipažino, kad visi trys šunys yra jų, kad I. R. nuolat juos vedžioja. I. R. neneigė, kad tai jo šuo, siūlė pinigų. Vėliau jų vyresnioji dukra prisistatė, kaip visų šunų globėja, atsakinga už juos. Kilo klausimas tik dėl sumos dydžio ir dėl to, kad dukra nerašytų pareiškimo, o ne kad įkando ne jiems priklausantis šuo.
Liudytojo I. S. (I. S.) parodymais teismo posėdyje nustatyta, kad, jam atvykus iškart po įvykio, I. R. pasiūlė pagalbą. Įvykio metu buvo trys I. R. šunys - du mažesni, kitas didelis, kuris buvo pririštas prie medžio, ir vienas S. S.. Kitą dieną pas juos buvo atėjusi I. R. žmona ir siūlė 100 litų, sakė, kad tai jų šunys. I. R. sakė, kad tai jo šuo, atsiprašė.
Liudytojo tyrėjo T. J. (T. J.) tiek tarnybiniu pranešimu (b.l. 22), tiek teismo posėdyje duotais parodymais nustatyta, kad jis vyko pagal skundą išsiaiškinti aplinkybių, I. R. klausė, kam priklauso šuo, kuris sužalojo S. S.. Kiek atsimena, įvykyje buvo du šunys. I. R. jam pasakė, kad vienas iš tų šunų priklauso jam, kitas dalinai priklauso jam, nes jis buvo valkataujantis ir I. R. tą šuniuką priglaudė. Nustatęs, kad I. R. prižiūri šį šunį, jis priėmė sprendimą, kad tas šuo priklauso I. R.. Buvo atvykęs pas I. R. į namus, tuo metu aptiko du šunis, trečio nematė.
Apeliantės teiginys, kad apylinkės teismas nepagrįstai rėmėsi vien tik liudytojais apklaustų nukentėjusiosios šeimos narių bei pažįstamų parodymais, atmesdamas I. R., liudytojų A. L., J. O., G. R., J. R. parodymus, nepagrįstas. Nagrinėjant bylą apylinkės teisme, aplinkybių, dėl kurių teismas nebūtų galėjęs remtis teismo posėdyje apklaustų R. L., A. G., tyrėjo T. J., T. S., I. S. nuosekliais, sutampančiais tarpusavyje ir papildančiais vieni kitus parodymais, nenustatyta, tokių duomenų nepateikta ir apeliacinės instancijos teismui.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai rėmėsi šiais parodymais ir nesirėmė liudytojų L. Ž., A. L., taip pat I. R. šeimos narių G. R., T. R. parodymais, kad rudas šuo, kuris įkando S. S., buvo benamis, kaip nenuosekliais ir prieštaringais bei paneigtais priešingai, kaip nurodo apeliantė, ne vien nukentėjusiosios S. S. šeimos narių, bet ir jų nurodytas aplinkybes patvirtinusių liudytojų K. L., A. G., T. J. parodymais.
Apylinkės teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, pagrįstai atsižvelgė I. R. pozicijos prieštaringumą - jis teisme nurodė, kad 2012-04-17 turėjo du šunis - vieną didelį, juodos spalvos, antrą mažą, šviesiai rudos spalvos, trečias benamis šuo atsiranda nuolat. Nors jo rašytame paaiškinime policijai nurodyta, kad jo yra trys šunys, tačiau taip nėra, turbūt ne taip jį suprato tyrėjas, kuriam aiškino, kad trečias šuo jam nepriklauso; šio šuns visi gaili ir maitina; nukentėjusioji eidama suklupo ant savo šuns, pasilenkė prie jo, apkabino, o šis išsigando ir jai įdrėskė. Tą patį vakarą jo žmona, kaip pas kaimynus, nuėjo pas nukentėjusiosios šeimą pasiūlyti pagalbos. S. S. reikalavo pinigų- 2000 litų, 7000 litų. Gi iš pirminio I. R. rašytinio paaiškinimo matyti, kad jis 2012-04-07 apie 18 val., adresu Vilniaus r., Pakalniškių kaime, s/b „Kloniai“ vedžiojo savo šunis, o būtent: vieną su pavadėliu, dar du – be pavadėlio. Šunys, buvę be pavadėlio, išgirdę nukentėjusiosios šuns lojimą, nubėgo link jos, šunys ėmė kandžiotis. Nukentėjusioji šaukė, jis matė, kaip ji apkabinusi laikė savo šunį, kuris, bandydamas ištrūkti iš jos rankų, užkabino dantimis jos veidą (b.l.21). Kaip matyti iš Komisijos 2012-05-15 posėdžio protokolo (b.l.9), I. R. per posėdį Komisijoje pripažino, kad namuose laiko du šunis, o vieną didesnį – kieme.
Taigi, tiek bylos nagrinėjimo Komisijoje, tiek I. R. apeliacinio skundo nagrinėjimo teisme metu, I. R. pozicija nebuvo nuosekli. I. R., neneigęs, kad ginčo šuo yra jo, tvirtino, jog nukentėjusiąją sužalojo jos pačios šuo, teisme gi jis ėmė įrodinėti, kad šuo, sužalojęs nukentėjusiąją, yra tik greta jo šunų ėjęs benamis šuo, kuris jam nepriklauso. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai įvertino ir I. R. elgesį iš karto po įvykio - kad jis ir jo šeimos nariai kelis kartus lankėsi pas nukentėjusiąją, siūlė jai pagalbą bei pinigų, norėjo taikiai išspręsti konfliktą, nekeliant klausimo, kad ne jo šuo S. S. sužalojo, siekė, kad ji nerašytų pareiškimo policijai, bei šiuos asmens veiksmus įvertino, kaip parodančius, jog jis dėl įvykio jautėsi kaltas. Teismas pagrįstai pripažino, kad I. R. priglaudė benamį šunį, kurį prižiūrėjo, vedžiojo, kas laikytina laikina gyvūno globa, o I. R. laikytinas atsakingu ir turinčiu pareigą elgtis taip, kad šuo nekeltų grėsmės aplinkiniams.
Apeliantės argumentas, kad apylinkės teismas nesiaiškino nukentėjusiosios sužalojimo mechanizmo ir nevertino, kad jai sužalojimą galėjo padaryti laikomas jos pačios šuo, atmestinas, kadangi byloje išanalizuotais įrodymais nustatytos įvykio aplinkybės ir nukentėjusiajai padaryto sužalojimo pobūdis, taip pat patvirtintas byloje esančiais dokumentais - išrašu iš medicininių dokumentų ir foto nuotrauka.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas, išnagrinėjęs apelianto skundą administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrino byloje surinktus įrodymus, motyvuotai juos įvertino bei pagrįstai nustatė, kad Komisijos nutarime I. R. veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal ATPK 110 str. 5 d. - I. R., vedžiodamas šunis be pavadėlio ir be antsnukių, neužtikrino, jog jie nekels grėsmės ir nepakenks žmonių sveikatai, nuosavybei, nepažeis kitų asmenų teisių ir interesų ir taip pažeidė Gyvūnų laikymo ir priežiūros Vilniaus rajone taisyklių 36 p., dėl ko buvo sužalota S. S.. Pabrėžtina, kad nubaustojo nesutikimas su teismo padarytomis išvadomis dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo savaime neleidžia teigti, kad jis nepagrįstai nubaustas dėl inkriminuoto teisės pažeidimo padarymo.
Apeliaciniame skunde nurodoma, jog I. R. yra rusakalbis, Komisijoje nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą, vertėjas nedalyvavo, todėl jo paaiškinimai, kurie užrašyti, nėra tikslūs. Šis skundo argumentas atmestinas.
Kaip matyti iš 2012-05-15 Komisijos posėdžio protokolo ir iš 2012-05-29 Komisijos posėdžio protokolo (b.l. 9-10, 6), Komisijos posėdžiuose dalyvavo jo advokatė Nijolė Pakalkienė, tačiau duomenų, kad ji būtų pateikusi prašymą, jog posėdyje dalyvautų vertėja, nėra. Pažymėtina, kad, nagrinėjant I. R. apeliacinį skundą apylinkės teisme, I. R. ar jo advokatė N.Pakalkienė taip pat nepateikė prašymo nagrinėti bylą, dalyvaujant vertėjui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą I. R. atžvilgiu, procesinių pažeidimų nenustatyta.
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012-12-07 nutartis yra teisėta ir pagrįsta, ją naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 30212 str. 1 d. 1 p.,
n u t a r ė :
Palikti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį nepakeistą ir I. R. (I. R.) įgaliotosios atstovės advokatės Nijolės Pakalkienės apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėja Jolanta Čepukėnienė
Nuorašas tikras:
Teisėja Jolanta Čepukėnienė