Baudžiamoji byla Nr. 2K-83/2011

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.2.1; 1.1.4.7; 2.1.2.4; 2.1.2.11; 2.1.2.12; 2.1.7.4; 2.1.15.1.2 (S)

 

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. sausio 20 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Vytauto Masioko,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Artūrui Urbeliui,

nuteistajam A. G.,

nuteistųjų gynėjams advokatams Birutei Strimaitytei, Aleksandrui Palamarčiukui ir Algirdui Gurauskui,

 

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų S. G., A. G., V. B. ir M. M. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 16 d. nuosprendžio, kuriuo:

S. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 227¹ straipsnio 2 dalį (1998 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. VIII-983 redakcija) (toliau – 1961 m. BK) laisvės atėmimu iki gyvos galvos; pagal BK 187 straipsnio 2 dalį už O. K. turto sunaikinimą laisvės atėmimu dvejiems metams; pagal BK 187 straipsnio 2 dalį už I. B. ir kt. turto sunaikinimą laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 187 straipsnio 2 dalį už Šiaulių miesto vyriausiojo policijos komisariato pastato ir kt. sprogdinimą laisvės atėmimu trejiems metams; pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 6, 11 punktus už K. K. ir A. G. nužudymą laisvės atėmimu aštuoniolikai metų; pagal 1961 m. BK 234 straipsnio 1 dalį (1999 m. lapkričio 25 d. įstatymo Nr. VIII-1439 redakcija) (toliau nutarties tekste – 1961 m. BK 234 straipsnio 1 dalį) už ginklo, susijusio su K. K. ir A. G. nužudymu, įgijimą, laikymą ir nešiojimą laisvės atėmimu vieneriems metams; pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 10 punktus už V. J. R. ir V. G. nužudymą laisvės atėmimu penkiolikai metų; pagal 1961 m. BK 234 straipsnio 2 dalį (1999 m. lapkričio 25 d. įstatymo Nr.  VIII-1439 redakcija) (toliau – 1961 m. BK 234 straipsnio 2 dalį) už ginklų ir šaudmenų, susijusių su V. J. R. ir V. G. nužudymu, įgijimą, laikymą, nešiojimą laisvės atėmimu trejiems metams; pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą už N. N. nužudymą laisvės atėmimu aštuoniolikai metų; pagal 1961 m. BK 278 straipsnio 1 dalį (1999 m. lapkričio 25 d. įstatymo Nr. VIII-1439 redakcija) (toliau – 1961 m. BK 278 straipsnio 1 dalį) už N. N. automobilio sunaikinimą laisvės atėmimu vieneriems metams; pagal 1961 m. BK 278 straipsnio 1 dalį už N. N. rūbų sunaikinimą laisvės atėmimu vieneriems metams; pagal 1961 m. BK 234 straipsnio 1 dalį už ginklo ir šaudmenų, susijusių su N. N. nužudymu, įgijimą laikymą ir nešiojimą laisvės atėmimu vieneriems metams; pagal BK 187 straipsnio 2 dalį už poilsio namų „Pušynas“ sprogdinimą laisvės atėmimu ketveriems metams; pagal 1961 m. BK 234 straipsnio 2 dalį už sprogstamųjų medžiagų, susijusių su poilsio namų „Pušynas“ sprogdinimu, įgijimą ir gaminimą, laikymą, nešiojimą laisvės atėmimu trejiems metams; pagal 1961 m. BK 6 straipsnį ir 104 straipsnį (1993 m. birželio 10 d. įstatymo Nr. I-180 redakcija) už A. L. nužudymą laisvės atėmimu dvylikai metų; pagal 1961 m. BK 6 straipsnį ir 234 straipsnio 1 dalį už ginklo ir šaudmenų, susijusių su A. L. nužudymu, įgijimą laikymą, nešiojimą laisvės atėmimu dvejiems metams; pagal BK 5 straipsnį ir 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą už N. K. nužudymą laisvės atėmimu iki gyvos galvos; pagal 1961 m. BK 104 straipsnį už M. B. nužudymą laisvės atėmimu dvylikai metų; pagal 1961 m. BK 234 straipsnio1 dalį už ginklo, šaudmenų, susijusių su M. B. nužudymu, neteisėtą įgijimą, laikymą, nešiojimą laisvės atėmimu dvejiems metams; pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą už A. S. nužudymą laisvės atėmimu iki gyvos galvos; pagal 1961 m. BK 234 straipsnio 1 dalį už ginklo, šaudmenų, susijusių su A. S. nužudymu, įgijimą, laikymą, nešiojimą laisvės atėmimu dvejiems metams; pagal 1961  m. BK 104 straipsnį už V. Č. nužudymą laisvės atėmimu dvylikai metų; pagal 1961 m. BK 234 straipsnio 1 dalį už ginklų, šaudmenų, susijusių su V. Č. nužudymu, įgijimą laikymą, nešiojimą laisvės atėmimu dvejiems metams; pagal 1961 m. BK 104 straipsnį už R. M. nužudymą laisvės atėmimu dvylikai metų; pagal 1961 m. BK 234 straipsnio 1 dalį už ginklo, šaudmenų, susijusių su R. M. nužudymu, įgijimą, laikymą, nešiojimą laisvės atėmimu dvejiems metams; pagal BK 187 straipsnio 2 dalį už Kauno miesto „Dainavos“ policijos komisariato sprogdinimą laisvės atėmimu ketveriems metams; pagal 1961 m. BK 234 straipsnio 2 dalį už sprogstamųjų medžiagų, susijusių su Kauno miesto „Dainavos“ policijos komisariato sprogdinimu, įgijimą, gaminimą, laikymą, nešiojimą laisvės atėmimu ketveriems metams; pagal BK 187 straipsnio 2 dalį už prekybos centro „Arčia“ sprogdinimą laisvės atėmimu penkeriems metams; pagal 1961 m. BK 234 straipsnio 2 dalį už sprogstamųjų medžiagų, susijusių su prekybos centro „Arčia“ sprogdinimu, įgijimą, gaminimą, laikymą, nešiojimą laisvės atėmimu ketveriems metams; pagal 1961 m. BK 104 straipsnį už V. B. nužudymą laisvės atėmimu dvylikai metų; pagal 1961 m. BK 234 straipsnio 1 dalį už ginklo, šaudmenų, susijusių su V. B. nužudymu, įgijimą, laikymą, nešiojimą laisvės atėmimu dvejiems metams; pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą už D. K. ir I. U. nužudymą laisvės atėmimu iki gyvos galvos; pagal 1961 m. BK 234 straipsnio 1 dalį už ginklo, šaudmenų, susijusių su D. K. nužudymu, įgijimą, laikymą laisvės atėmimu dvejiems metams; pagal 1961 m. BK 104 straipsnį už A. K. nužudymą laisvės atėmimu dvylikai metų; pagal 1961 m. BK 104 straipsnį už S. B. nužudymą laisvės atėmimu dvylikai metų; pagal 1961 m. BK 234 straipsnio 2 dalį už ginklų, šaudmenų, susijusių su S. B. nužudymu, įgijimą laikymą ir nešiojimą laisvės atėmimu ketveriems metams; pagal BK 250 straipsnio 1 dalį už laivo „Meridianas“ sprogdinimą laisvės atėmimu penkeriems metams; pagal 1961 m. BK 234 straipsnio 2 dalį už sprogstamųjų medžiagų, susijusių su laivo „Meridianas“ sprogdinimu, įgijimą, laikymą, nešiojimą laisvės atėmimu ketveriems metams; pagal 1961 m. BK 234 straipsnio 2 dalį už ginklų, šaudmenų, sprogmenų, sprogstamųjų medžiagų, laikytų Klaipėdoje „Lėbartų“ garažų bendrijoje J. K. garaže, įgijimą, laikymą, nešiojimą laisvės atėmimu ketveriems metams; pagal 1961 m. BK 234 straipsnio 1 dalį už Ispanijos pramoninės gamybos 9 mm pistoleto „Astra“ ir šaudmenų įgijimą, laikymą laisvės atėmimu trejiems metams; pagal 1961 m. BK 234 straipsnio 2 dalį už ginklų, laikytų Klaipėdos rajone Judrėnų kaime, įgijimą, laikymą, nešiojimą laisvės atėmimu ketveriems metams; pagal 1961 m. BK 234 straipsnio 2 dalį už ginklų, šaudmenų, laikytų garažų bendrijoje „Miškas“ A. R. – U. garaže, įgijimą laikymą, nešiojimą laisvės atėmimu ketveriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 3 punktu, paskirtos bausmės ir bausmė, paskirta Palangos miesto apylinkės teismo 1999 m. gegužės 21 d. nuosprendžiu pagal 1961 m. BK 235 straipsnį, subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė S. G. paskirta laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Bausmę paskirta atlikti kalėjime.

A. G. nuteistas pagal BK 249 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) laisvės atėmimu aštuoneriems metams; pagal 1961 m. BK 131 straipsnio 2 dalį už neteisėtą K. K. ir A. G. laisvės atėmimą laisvės atėmimu vieneriems metams; pagal BK 5 straipsnį ir 237 straipsnio 1 dalį už A. L. nužudymo slėpimą laisvės atėmimu dvejiems metams; pagal 1961 m. BK 111 straipsnio 1 dalį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. I-551 redakcija) už A. K. sužalojimą laisvės atėmimu ketveriems metams.             Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, bausmės, paskirtos pagal 1961m. BK 131 straipsnio 2 dalį, BK 5 straipsnį ir 237 straipsnio 1 dalį, ir bausmė, paskirta Palangos miesto apylinkės teismo 1998 m. vasario 24 d. nuosprendžiu pagal 1961 m. BK 225 straipsnio 2 dalį, subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir A. G. paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams, į šią subendrintą bausmę įskaičiuotas Palangos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos ir atliktos bausmės laikas vieneri metai keturi mėnesiai. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, likusios subendrintos bausmės dalis ir bausmės, paskirtos pagal BK 249 straipsnio 2 dalį ir 1961 m. BK 111 straipsnio 1 dalį, subendrintos apėmimo būdu ir A. G. galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas aštuoneriems metams. Šią bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktu, A. G. pripažintas pavojingu recidyvistu.

V. B. nuteistas pagal 1961 m. BK 18 straipsnio 6 dalį ir 104 straipsnį už K. K. nužudymą laisvės atėmimu dešimčiai metų; pagal 1961 m. BK 104 straipsnį už N. N. nužudymą laisvės atėmimu dešimčiai metų; pagal BK 278 straipsnio 1 dalį už N. N. automobilio sunaikinimą laisvės atėmimu vieneriems metams; pagal 1961 m. BK 6 straipsnį ir 104 straipsnį už A. L. nužudymą laisvės atėmimu dešimčiai metų; pagal BK 5 straipsnį ir 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą už N. K. nužudymą laisvės atėmimu penkiolikai metų; pagal 1961 m. BK 104 straipsnį už M. B. nužudymą laisvės atėmimu dešimčiai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė V. B. paskirta laisvės atėmimas aštuoniolikai metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

M. M. nuteistas pagal BK 249 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) laisvės atėmimu iki gyvos galvos; pagal 1961 m. BK 104 straipsnį už V. Č. nužudymą laisvės atėmimu vienuolikai metų; pagal 1961 m. BK 234 straipsnio 1 dalį už ginklo, šaudmenų, susijusių su V. Č. nužudymu, įgijimą, laikymą, nešiojimą laisvės atėmimu dvejiems metams; pagal 1961 m. BK 104 straipsnį už R. M. nužudymą laisvės atėmimu dvylikai metų; pagal 1961 m. BK 234 straipsnio 1 dalį už ginklo, šaudmenų, susijusių su R. M. nužudymu, įgijimą, laikymą, nešiojimą laisvės atėmimu dvejiems metams; pagal BK 187 straipsnio 2 dalį už dviejų automobilių stovėjimo aikštelių Klaipėdoje sprogdinimą laisvės atėmimu dvejiems metams; pagal 1961 m. BK 234 straipsnio 2 dalį už sprogmenų, susijusių su automobilių aikštelių Klaipėdoje sprogdinimu, įgijimą, gaminimą, laikymą, nešiojimą laisvės atėmimu ketveriems metamas; pagal 1961 m. BK 104 straipsnį už V. B. nužudymą laisvės atėmimu dešimčiai metų; pagal 1961 m. BK 104 straipsnį už A. K. nužudymą laisvės atėmimu dešimčiai metų; pagal 1961 m. BK 104 straipsnį už S. B. nužudymą laisvės atėmimu dvylikai metų; pagal 1961 m. BK 234 straipsnio 1 dalį už ginklo, šaudmenų, susijusių su S. B. nužudymu, įgijimą, laikymą, nešiojimą laisvės atėmimu dvejiems metams; pagal BK 250 straipsnio 1 dalį už laivo „Meridianas“ sprogdinimą laisvės atėmimu ketveriems metams; pagal 1961 m. BK 234 straipsnio 2 dalį už sprogmens, susijusio su laivo „Meridianas“ sprogdinimu, nešiojimą laisvės atėmimu ketveriems metams; pagal BK 300 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 3 punktu, 9 dalimi, paskirtos bausmės ir bausmės, paskirtos Klaipėdos apygardos teismo 2002 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžiu, su vėlesniais pakeitimais, pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6, 8 punktus, 258 straipsnio 2 dalį, subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė M. M. paskirta laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Bausmę paskirta atlikti kalėjime. Vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktu, M. M. pripažintas pavojingu recidyvistu.

V. K. priteista solidariai iš S. G., R. Š., V. B. 4230 Lt turtinei ir 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; V. G. priteista iš S. G. 9900 Lt turtinei ir 132 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; G. P. (M.) priteista solidariai: 1) iš S. G. ir R. Š. 1350 Lt turtinei žalai atlyginti; 2) iš S. G. ir V. B. 13 450 Lt turtinei žalai atlyginti; 3) iš S. G., R. Š., V. B. 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; G. K. iš S. G., R. Š., V. B. priteista solidariai 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; S. K. priteista solidariai iš S. G., M. M., B. J., A. G. ir R. Š. 9900 Lt turtinei žalai atlyginti; Valstybinei ligonių kasai priteista solidariai iš S. G., M. M., B. J., A. G., R. Š. 1108,80 Lt turtinei žalai už A. K. gydymą atlyginti; M. B. priteista solidariai iš S. G., R. Š. ir M. M. 41 000 Lt turtinei žalai atlyginti. Iš S. G. ir R. Š. priteista solidariai Šiaulių miesto vyriausiajam policijos komisariatui 16 145,54 Lt, likviduojamos AB Litimpeks bankas administratoriui AB „Valeksa“ 16 145,54 Lt, Šiaulių rajono apylinkės teismui 346,33 Lt, Šiaulių apygardos teismui 1180, 52 Lt, Kauno miesto vyriausiajam policijos komisariatui 12 106,31 Lt, Kauno kolegijai 178,68 Lt, P. L. J. 130 Lt, A. M. K. 70 Lt turtinei žalai atlyginti.

Tuo pačiu nuosprendžiu už įvairių nusikaltimų padarymą nuteisti R. Š., A. D. ir B. J., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Skundžiamas ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 12 d. nuosprendis, kuriuo Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 16 d. nuosprendis pakeistas:

S. G. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 6, 11 punktus už K. K. ir A. G. nužudymą paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos; pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 10 punktus už V. J. R. ir V. G. nužudymą paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos; pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą už N. N. nužudymą paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos; S. G. veika, kvalifikuota pagal 1961 m. BK 6 straipsnį ir 104 straipsnį, dėl A. L. nužudymo, perkvalifikuota pagal 2000 m. BK 5 straipsnį ir 129 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) (toliau nutarties tekste – BK 129 straipsnio 1 dalį) ir paskirtas laisvės atėmimas penkiolikai metų; veika, kvalifikuota pagal 1961 m. BK 104 straipsnį, dėl M. B. nužudymo, perkvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir paskirtas laisvės atėmimas penkiolikai metų; veika, kvalifikuota pagal 1961 m. BK 104 straipsnį, dėl V. Č. nužudymo, perkvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir paskirtas laisvės atėmimas penkiolikai metų; veika, kvalifikuota pagal 1961 m. BK 104 straipsnį, dėl R. M. nužudymo, perkvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir paskirtas laisvės atėmimas penkiolikai metų; veika, kvalifikuota pagal 1961 m. BK 104 straipsnį, dėl V. B. nužudymo, perkvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir paskirtas laisvės atėmimas penkiolikai metų; veika, kvalifikuota pagal 1961 m. BK 104 straipsnį, dėl A. K. nužudymo, perkvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir paskirtas laisvės atėmimas penkiolikai metų; veika, kvalifikuota pagal 1961 m. BK 104 straipsnį, dėl S. B. nužudymo, perkvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir paskirtas laisvės atėmimas penkiolikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 3 punktu, šios bausmės bei Vilniaus apygardos teismo 2006 m. sausio 16 d. nuosprendžiu paskirtos nepakeistos bausmės ir bausmė, paskirta Palangos miesto apylinkės teismo 1999 m. gegužės 21 d. nuosprendžiu pagal 1961 m. BK 235 straipsnį, subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas iki gyvos galvos.

M. M. veika, kvalifikuota pagal 1961 m. BK 104 straipsnį, dėl V. Č. nužudymo, perkvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir paskirtas laisvės atėmimas dvylikai metų; veika, kvalifikuota pagal 1961 m. BK 104 straipsnį, dėl R. M. nužudymo, perkvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir paskirtas laisvės atėmimas keturiolikai metų; veika, kvalifikuota pagal 1961 m. BK 104 straipsnį, dėl V. B. nužudymo, perkvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir paskirtas laisvės atėmimas dešimčiai metų; veika, kvalifikuota pagal 1961 m. BK 104 straipsnį, dėl A. K. nužudymo, perkvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir paskirtas laisvės atėmimas keturiolikai metų; veika, kvalifikuota pagal 1961 m. BK 104 straipsnį, dėl S. B. nužudymo, perkvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir paskirtas laisvės atėmimas keturiolikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 3 punktu, šios bausmės bei Vilniaus apygardos teismo 2006 m. sausio 16 d. nuosprendžiu paskirtos nepakeistos bausmės ir bausmė, paskirta Klaipėdos apygardos teismo 2002 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžiu su vėlesniais pakeitimais pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6, 8 punktus ir 258 straipsnio 2 dalį, subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas iki gyvos galvos.

A. G., vadovaujantis BK 63 straipsnio 6, 9 dalimis, Vilniaus apygardos teismo 2006 m. sausio 16 d. nuosprendžiu pagal BK 249 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr.  IX-1495 redakcija), 1961 m. BK 131 straipsnio 2 dalį, 1961 m. BK 111 straipsnio 1 dalį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. I-551 redakcija), BK 5 straipsnį ir 237 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės ir Klaipėdos rajono apylinkės teismo 1998 m. vasario 24 d. nuosprendžiu paskirta vienerių metų keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmė subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas devyneriems metams.

V. B. veika, kvalifikuota pagal 1961 m. BK 104 straipsnį, dėl N. N. nužudymo, perkvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir paskirtas laisvės atėmimas keturiolikai metų; veika, kvalifikuota pagal 1961 m. BK 6 straipsnį ir BK 104 straipsnį, dėl A. L. nužudymo, perkvalifikuota pagal BK 5 straipsnį ir 129 straipsnio 1 dalį ir paskirtas laisvės atėmimas penkiolikai metų; pagal BK 5 straipsnį ir 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą už N. K. nužudymą paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos; veika, kvalifikuota pagal 1961 m. BK 104 straipsnį, dėl M. B. nužudymo, perkvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir paskirtas laisvės atėmimas penkiolikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 3 punktu, šios bausmės bei Vilniaus apygardos teismo 2006 m. sausio 16 d. nuosprendžiu paskirtos nepakeistos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas iki gyvos galvos.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Masioko pranešimą, nuteistojo A. G., prašiusio skundą patenkinti, nuteistųjų S. G., V. B. ir M. M. gynėjų, prašiusių jų ginamųjų skundus patenkinti, prokuroro, prašiusio visų nuteistųjų skundus atmesti, paaiškinimų,

 

n u s t a t ė :

 

S. G., A. G., V. B. ir M. M. nuteisti už tai, kad:

S. G. kartu su A. J. ir R. M., dėl kurių ikiteisminis tyrimas nutrauktas jiems mirus, bendrai nusikalstamai veiklai – daryti tyčinius nužudymus, teroro aktus ir kitus sunkius ir labai sunkius nusikaltimus – 1995 m. Klaipėdos mieste sukūrė S. G. vadovaujamą nusikalstamą susivienijimą, ginkluotą įvairiais šaunamaisiais ginklais (įvairių markių pistoletais, pistoletais–kulkosvaidžiais, automatais – AKM ir AK), dviem koviniais granatsvaidžiais, įvairiais sprogmenimis ir sprogstamosiomis medžiagomis. Nusikalstamo susivienijimo dalyviai rengė bendrus pasitarimus, kuriuose buvo parengiami nusikaltimų planai, pasiskirstomi vaidmenys, nuo 1996 m. sausio mėnesio parenkami ir užverbuojami nauji nariai – R. Š., A. D., A. G., M. M. bei nusikaltimams daryti įgyjamos transporto, ryšių priemonės. Nusikalstamo susivienijimo veikloje dalyvavo S. G. nuo 1995 m. iki 2002 m. rugsėjo 19 d., R. Š. nuo 1996 m. sausio–gegužės mėnesių iki 2002 m. rugsėjo 19 d., A. D. nuo 1997 m. gegužės mėn. iki 1998 m. rugpjūčio 20 d. bei nuo 2000 m. vasario 19 d. iki 2002 m. rugsėjo 19 d., M. M. nuo 1997 m. rugsėjo 2–12 d. iki 2002 m. balandžio 19 d., A. G. nuo 1996 m. spalio 16 d. iki 1997 m. gegužės 17 d. bei nuo 1998 m. rugsėjo 19 d. iki 2002 m. rugsėjo 19 d.

S. G., vadovaudamas nusikalstamam susivienijimui ir dalyvaudamas susivienijimo daromuose nusikaltimuose, veikdamas su susivienijimo nariais A. J., R. M., R. Š., A. D., A. G., M. M. įvairiomis sudėtimis ir taip bendrininkaudami bei veikdami įvairiomis sudėtimis ir bendrininkaudami su šiam susivienijimui nepriklausančiais S. J., R. Č., dėl kurių ikiteisminis tyrimas nutrauktas jiems mirus, V. D., dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą tyrimą šiam pasislėpus, ir V. B., veikusių organizuota grupe, S. Č., dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, B. J., padarė šiuos nusikaltimus:

S. G. nenustatytomis aplinkybėmis neteisėtai įgijo du iš Kalašnikovo konstrukcijos automato perdirbtus šaunamuosius ginklus, daugiau nei 50 vnt. įvairių šaudmenų, kovinę granatą ir sprogstamąją medžiagą; 1997 m. vasarą juos nešiojo ir Klaipėdos rajone Kliošų miške prie Vilhelmo kanalo perdavė R. Š. nurodydamas paslėpti. R. Š. neteisėtai įgytus minėtus ginklus, nugabeno į metalinių garažų statybos aikštelės ir eksploatavimo bendrijos „Lėbartai” teritorijoje esantį J. K. garažą, kur su S. G. neteisėtai iki 2002 m. spalio 17 d. laikė, kol juos rado ir paėmė pareigūnai;

S. G. neteisėtai įgijo ir laikė pistoletą „Astra” ir 41 vnt. šaudmenų, o iš A. D. įgijo revolverį „ME 38 Magnum–6R“ ir 13 vnt. šaudmenų. S. G. ir A. D. šiuos ginklus ir šaudmenis laikė Šilutės rajone, vėliau juos nugabeno į ,,duomenys neskelbtini“ A. R. garažą Nr. 8 ir ten neteisėtai iki 2002 m. spalio 18 d. laikė, kol juos kratos metu rado ir paėmė pareigūnai;

S. G. neteisėtai įgijo perdirbtą Špagino konstrukcijos pistoletą – kulkosvaidį, du kovinius vienkartinio panaudojimo reaktyvinius prieštankinius granatsvaidžius RPG–18 ir laikė Šilutės rajone Kalviškių kaime R. R. gyvenamajame name ir jo priklausinių teritorijoje, o nuo 2001 m. gegužės 22 d., perdavęs A. D. pergabenti, laikė ,,duomenys neskelbtini“ namo malkinėje iki 2003 m. gegužės 9 d., kai kratos metu juos rado ir paėmė pareigūnai;

1997 m. balandžio mėnesį S. G. dėl asmeninio nesutarimo manydamas, kad K. K. ar jo aplinka gali kėsintis į jo gyvybę bei yra susiję su jo draugų nužudymu, bendrininkaudamas su A. J. ir R. Š. kaip nusikalstamo susivienijimo nariais, V. B., S. J. ir V. D., veikusiu su šiais bendrininkų grupe, susitarė su jais nužudyti K. K.. S. G. nurodymu R. Š. 1997 m. balandžio mėnesį Marijampolėje surinko informaciją, kad K. K. gyvena šiame mieste, tuo pačiu metu S. G. nurodymu S. J. ir V. D. surado Alytaus rajone sodybą, tinkamą K. K. nužudymui; nuo 1997 m. balandžio 30 d. iki gegužės 1 d. A. G., nesusitaręs su S. G. dėl K. K. nužudymo, bet S. G. kėslus suprasdamas abstrakčiai, pastarojo nurodymu susitiko su K. K. ir 1997 m. gegužės 1 d., apie 12.00–13.00 val., išviliojo K. K. ir atsitiktinai su juo buvusį A. G.; K. K. automobiliu atvežė į S. G. nurodytą vietą Alytaus rajone 3 km nuo kelio Alytus–Kaišiadorys iki Vaisodžių sankryžos. Pasalos vietoje S. G. kartu su A. J. ir R. Š., ginkluoti šaunamaisiais ginklais (taip juos neteisėtai įgijo ir nešiojo), užpuolė K. K. ir A. G.. S. G., A. J., R. Š. ir A. G. K. K. ir A. G. surakino jų rankas antrankiais, surišo rankas, kojas lipnia juostele, A. G. uždarė automobilio bagažinėje, taip atėmė jų laisvę. S. G. pranešus atvyko S. J. ir V. B.. Apie 15.00–16.00 val. S. G., A. J., R. Š., V. B., S. J. ir V. D. pervežė K. K. ir A. G. į Lazdijų rajone Paseirės kaime esantį J. B. namą, kur S. G., peržengęs susitarimo su R. Š., V. B., S. J. ir V. D. ribas dėl K. K. nužudymo būdo bei susitarimą dėl žmonių nužudymo skaičiaus – dėl A. G. nužudymo, siekiant nuslėpti K. K. nužudymą, sukeldamas dideles fizines kančias, žiauriai kankino K. K. ir A. G., suduodamas smūgius surištam K. K. į galvą ir kitas kūno vietas, įkaitintą žarsteklį liesdamas K. K. prie antakių ir pakinklių bei kišdamas į A. G. išeinamąją angą. Tada tarp 20.00 ir 23.00 val., S. G., greta stovint ir saugant A. J., rankomis ir virve suverždamas K. K. ir A. G. kaklus, vieną po kito juos abu nužudė. Po to S. G., A. J. ir R. Š. užkasė lavonus, taip juos paslėpdami Druskininkų savivaldybės Skuisto miške nenustatytoje vietoje šalia kelio Leipalingis–Merkinė, o V. B., S. J. ir V. D. žudymo metu iš sulaikymo vietos pašalino K. K. automobilį, taip paslėpdami nužudymo pėdsakus;

1997 m. birželio 27 d., apie 17.30 val., Klaipėdos rajono kelyje Mikoliškiai–Šakiniai 1,5 km atstumu nuo Mikoliškių kaimo, prie Trumpės upelio, S. G. kartu su R. Š. šaudė dviem neteisėtai įgytais, laikomais ir nešiojamais nenustatyto modelio 9 mm kalibro pistoletais tam nepritaikytoje vietoje bei iššaudė daugiau nei 50 vnt. šovinių. V. J. R. ir V. G., kurie vykdė piliečio pareigą ir stabdė S. G. vairuojamą automobilį, siekdami sulaikyti viešosios tvarkos pažeidėjus, S. G., nesitaręs su R. Š., veikdamas ne kaip nusikalstamo susivienijimo dalyvis, trim šūviais nužudė V. J. R. ir penkiais šūviais – V. G.;

1997 m. liepos 10 d. Klaipėdoje, S. G. susitarė su A. J., S. Č., V. B., R. Č. ir S. J. dėl asmeninių nesutarimų nužudyti N. N.. 1997 m. liepos 11 d., po 18.00 val. S. Č. padedant ir įviliojus N. N. į sutartą sulaikymo vietą, S. G. su A. J., V. B. ir R. Č. užpuolė N. N., surišo ir pervežė prie tvenkinio, esančio prie kelio Klaipėda–Palanga 8 km. 1997 m. liepos 11 d., apie 21.00–22.00 val. į šią vietą S. G. nurodymu atvykus R. Š., susitarė su juo dėl bendrininkavimo nužudant N. N., pranešęs apie ketinimą nužudyti ir įsakęs jį saugoti. S. G., A. J., R. Š., V. B., R. Č. ir S. J. N. N. saugojo iki liepos 12 d. 17.00 val. Po to pervežė į Judrėnų mišką, šalia automagistralės Klaipėda–Vilnius 51 km. Ten S. G. tyčia peiliu supjaustė antrankiais surakinto ir gulinčio ant pilvo N. N. sėdmenis. Po to buvo iškasta duobė ir apie 20.00–21.00 val., V. B., R. Č., S. J., A. J. ir R. Š. stovint greta ir saugant, S. G. liepė N. N. gultis į iškastą duobę ir ten jį iš neteisėtai įgyto ir laikomo pistoleto ,,Bereta“ nušovė. S. G., bendrininkaudamas su nusikalstamo susivienijimo nariais A. J., R. Š., organizuotos grupės nariais R. Č., S. J. ir V. B., padedant S. Č., peržengdamas susitarimo su jais ribas dėl N. N. nužudymo būdo, itin žiauriai ir kankindamas nužudė N. N.. S. G. kartu su A. J., R. Š., R. Č., S. J. ir V. B. miške užkasė N. N. lavoną, taip jį paslėpdami Klaipėdos rajone Judrėnų miške nenustatytoje vietoje. Be to, nužudymo pėdsakams paslėpti S. G. nurodymu V. B., atidavęs kitiems asmenims išardyti ir išmėtyti dalimis, sunaikino N. N. naudotą 13 450 Lt vertės automobilį „Audi 80“, o R. Š. Klaipėdos mieste šalia autobusų stotelės “Terminalas 18” Kairių gatvėje sudegino N. N. 1350 Lt vertės rūbus;

1997 m. birželio–rugpjūčio mėnesiais, Latvijos Respublikoje, Rygoje, nenustatytame viešbutyje, S. G. dėl asmeninio nesutarimo norėdamas nužudyti A. L., susitarė dėl jo nužudymo su A. J., R. Š., V. B., R. Č. ir S. J. nurodydamas, ką kiekvienas turės daryti. Tuo metu, tarp 16.00 ir 18.00 val., A. L. buvo atviliotas į Tirelos girininkijos miško aikštelę 820 m atstumu nuo sankryžos kelio A-9 Ryga–Liepoja kelio link Tareni gyvenvietės. S. G., vykdydamas išankstinį susitarimą, davė bendrininkams ženklą, tuomet A. J., R. Š., V. B., R. Č. užpuolė A. L., po to A. J. ir S. J. stovint šalia ir saugant, R. Š., V. B., R. Č. laikant prispaustą prie žemės A. L., S. G. iš neteisėtai įgyto ir laikomo pistoleto ,,Bereta“ ne mažiau kaip dešimčia šūvių tyčia nužudė A. L. ir, miške iškasus duobę, paslėpė jo lavoną. Tą pačią dieną, siekdami nuslėpti A. L. nužudymą, Rygoje, automobilyje, S. G. pasiūlymu A. J., R. Š., V. B. ir R. Č. susitarė nužudyti A. L. sugyventinę N. K.. S. G., minėtiems bendrininkams sutikus, kiekvienam paskirstė užduotis. Visi bendrininkai atvažiavo pas N. K., Latvijos Respublikoje, Rygos rajono, Saulkrastų gyvenvietėje ,,duomenys neskelbtini“, apie 21.00–23.00 val. S. G., A. J., R. Š., V. B., R. Č., vykdydami susitarimą ir bendrininkaudami vieni su kitais, pasmaugdami tyčia nužudė N. K., o kitą dieną kelio Ryga–Talinas atkarpoje, tarp 22–23 km, užkasė jos lavoną;

1997 m. rugsėjo 1 d. S. G. prašymu A. D. organizavus susitikimą su A. S., susitikimo metu sužinojęs, kad A. S. pažįsta M. B. ir gali pastarąjį iškviesti į susitikimą, dėl asmeninių nesutarimų nutaręs jį nužudyti, nepaaiškinęs A. S. tikrųjų susitikimo tikslų, per jį, šiam paskambinus, iškvietė M. B.. Tą pačią dieną S. G., paskambinęs S. J., iškvietė jį, V. B. ir R. Č. į Klaipėdą, kur tą pačią dieną, tarp 11.00–16.00 val. automobilyje, važiuojant į numatomą susitikimą su M. B., susitarė su jais bei A. J. ir R. Š. nužudyti M. B., nurodydamas, ką kiekvienas turės daryti, tačiau 1997 m. rugsėjo 1 d. šio nusikalstamo ketinimo nerealizavo, nes numatytoje susitikimo vietoje buvo pašalinių asmenų. Tęsdamas nusikalstamus veiksmus, S. G. 1997 m. rugsėjo 2 d. pakartotinai per A. S., nepaaiškinęs šiam susitikimo tikslų, susitaręs su M. B. susitikti prie poilsio namų ,,Žuvėdra“, esančių Klaipėdoje, Giruliuose, nuvyko ten apie 13.00 val. kartu su A. J., ginkluoti neteisėtai įgytais, laikomais ir nešiojamais pistoletais, R. Š., V. B. ir R. Č., kur pagal išankstinį vaidmenų pasiskirstymą, R. Š. likus automobilyje stebėti aplinką ir laukti nurodymų dėl pasišalinimo iš įvykio vietos, S. G., V. B. ir R. Č. miške prie poilsio namų ,,Žuvėdra“ stovint greta ir saugant, A. J. tyčia iš pistoleto iššovė ne mažiau kaip septynis šūvius į atvykusį M. B. ir taip tyčia jį nužudė. Nusikalstamo susivienijimo nariai S. G., A. J., R. Š., bendrininkaudami tarpusavyje ir su V. B., S. J. ir R. Č., veikusiais organizuota grupe, tyčia nužudė M. B.. 1997 m. rugsėjo 2 d. po M. B. nužudymo S. G. ir A. J., siekdami nuslėpti šį nužudymą, susitarė nužudyti A. S.. Po to S. G., paaiškinęs, kad nuveš paslėpti A. S. ir A. D., kartu su A. J., R. Š., A. D. ir A. S., atvykę į Trakų rajoną, tą pačią dieną, apie 17.00 val., Trakų rajono Dargionių miško pakraštyje, nesitardamas ir savo veiksmų nederindamas su R. Š. ir A. D., greta stovint ir saugant A. J., tyčia iš neteisėtai įgyto, laikomo ir nešiojamo 9 mm kalibro pistoleto – kulkosvaidžio „AGRAM 2000“ nužudė A. S.. Po to S. G. nurodė R. Š. ir A. D. paslėpti lavoną, kuris buvo užkastas minėtame miške. Taip R. Š. ir A. D., bendrininkaudami kaip nusikalstamo susivienijimo nariai, iš anksto nepažadėję, paslėpė A. S. nužudymo pėdsakus;

1997 m. rugsėjo 2–25 d. S. G., manydamas, kad S. B. ir jo pažįstami asmenys gali kėsintis į jo gyvybę ir kad jie susiję su S. G. draugų nužudymu, įsakė A. D. kartu su M. M. nužudyti V. Č., parodydamas A. D. V. Č. gyvenamąją vietą, automobilį bei perdavęs jam neteisėtai įgytus ir laikytus du revolverius, kiekvieną su penkiais šoviniais. 1997 m. rugsėjo 2–26 d. A. D. perdavė M. M. S. G. įsakymą nužudyti V. Č., parodė jo gyvenamąją vietą, automobilį, nurodė, kur dirba, taip pat perdavė iš S. G. gautą ir taip neteisėtai įgytą ir laikytą vieną revolverį su penkiais šoviniais. A. D. ir M. M. sekė V. Č., stebėjo jo gyvenamąją ir darbo vietas, o 1997 m. rugsėjo 26 d., 18.20 val., Klaipėdoje, Minijos g. 147, automobilių stovėjimo aikštelėje, M. M., vykdydamas susitarimą nužudyti V. Č., netoliese stovint ir saugant revolveriu ginkluotam A. D., penkiais revolverio šūviais M. M. tyčia nužudė automobilyje „Volvo 480“ sėdėjusį V. Č.;

1997 m. rugsėjo 27 d. – spalio 28 d. S. G., manydamas, kad S. B. ir jo pažįstami asmenys gali kėsintis į jo gyvybę ir kad jie susiję su S. G. draugų nužudymu, įsakė A. D. kartu su M. M. nužudyti R. M., tam tikslui perdavė neteisėtai įgytą ir nešiotą revolverį bei pistoletą su šoviniais. A. D. ir M. M. sekė R. M., stebėjo jo gyvenamąją ir darbo vietas, 1997 m. spalio 29 d., apie 19.30 val., Klaipėdoje, Minijos g. 13, automobilių stovėjimo aikštelėje, M. M., vykdydamas susitarimą nužudyti R. M., netoliese stovint ir saugant ginkluotam pistoletu A. D., penkiais revolverio šūviais M. M. tyčia nužudė automobilyje (duomenys neskelbtini) sėdėjusį R. M.;

1998 m. gegužės 3 d. S. G. dėl asmeninių nesutarimų kartu su A. J. susitarė nužudyti V. B.. Tą pačią dieną jie Klaipėdoje iš Bangų g. 7 ir Kūlių vartų g. 7 rajono išsivežė V. B. į nenustatytą vietą, kurioje jį laikė iki 1998 m. gegužės 4 d. ryto, kai S. G. kartu su A. J. Klaipėdos rajono Klemiškės kaime susitarė su R. Š. ir M. M. nužudyti V. B., pastariesiems jį parodę, nurodė kartu važiuoti ir ieškoti vietos, tinkamos nužudymui ir lavono paslėpimui. Po to visi nuvežė V. B. į mišką, esantį prie Palangos; 1998 m. gegužės 4 d., tarp 10.00 ir 12.00 val., jie saugojo miške V. B., nusikaltimo vietą ir iškasė duobę, po to S. G. iš neteisėtai įgyto, laikomo ir nešiojamo nenustatyto modelio ir kalibro pistoleto tyčia trimis šūviais nužudė V. B., kurio lavoną užkasė nenustatytoje Palangos miško vietoje, taip jį paslėpdami. Taip visi minėti asmenys, bendrininkaudami kaip nusikalstamo susivienijimo nariai, dalyvavo V. B. nužudyme;

1998 m. gegužės 7 d. S. G. dėl asmeninių nesutarimų kartu su A. J. susitarė nužudyti D. K. ir I. U.. 1998 m. gegužės 7 d. iki 16.00 val. S. G. A. R. sodyboje, esančioje Trakų rajone Markininkų kaime, susitarė su R. Š. ir A. D. dėl jų bendrininkavimo D. K. nužudyme, nurodydamas, ką šie turės daryti. Tą pačią dieną apie 16.00–19.00 val. A. J. atvežus D. K. ir I. U. į minėtą sodybą, pagal išankstinį susitarimą S. G. rankos smūgiu apsvaigino D. K., A. D. su R. Š. jį surišo, o A. J. su A. D. surišo I. U.. Po to S. G. nurodė R. Š. ir A. D. Užtrakių miške Trakų rajone iškasti duobę lavonams paslėpti. Tarp 19.00 ir 21.00 val. S. G. su A. J. į mišką atvežė D. K. ir I. U., kur S. G. iš neteisėtai įgyto ir laikomo pistoleto dviem šūviais tyčia nužudė D. K., o A. J. tyčia iš neteisėtai įgyto ir laikomo pistoleto vienu šūviu nužudė I. U.. Taip visi minėti nusikalstamo susivienijimo nariai, bendrininkaudami tyčia nužudė du žmones ir po to paslėpė užkasdami nužudytųjų lavonus;

1998 m. lapkričio 27–28 d. Klaipėdoje S. G., dėl asmeninių nesutarimų ir siekdamas atkeršyti už B. J. sumušimą, susitarė su R. Š., A. G., M. M., B. J. ir tyrimo metu nenustatytais asmenimis sumušti A. K., sunkiai sutrikdant jam sveikatą. 1998 m. lapkričio 29 d. visi minėti asmenys prie Pamario vidurinės mokyklos pasiruošė A. K. sumušimui: išsidalijo atsineštus metalinius strypus, S. G. nurodymu R. Š. ir A. G. liko prie pastato saugoti nusikaltimo vietos siekiant užkirsti kelią galimam A. K. pasitraukimui, o tyrimo nenustatyti asmenys saugojo priešingą pusę. Apie 14.25 val. A. K. išėjus iš namo, esančio Klaipėdoje, Naikupės g. 21, laiptinės, S. G. su M. M. ir B. J. užpuolė jį. S. G. peiliu sudavus du smūgius į pilvą bei smūgį į kaklą, o B. J. kartu su M. M. metaliniais strypais sudavus ne mažiau kaip septynis smūgius į galvą bei į kairįjį dilbį, padarė sunkius, pavojingus gyvybei kūno sužalojimus, nuo kurių A. K. 1998 m. lapkričio 29 d. ligoninėje mirė. Nusikalstamo susivienijimo nariai S. G., M. M., bendrininkaudami su B. J., kuris veikė su jais organizuota grupe, peržengdami susitarimo dėl kūno sužalojimo sunkumo padarymo ribas, su kitais minėtais asmenimis tyčia nužudė A. K.;

Nuo 1999 m. sausio iki vasario 12 d. Klaipėdoje S. G. dėl asmeninių nesutarimų, manydamas, kad S. B. ir jo pažįstami asmenys gali kėsintis į jo gyvybę, susitarė su R. Š. dėl S. B. nužudymo parodydamas jo gyvenamąją ir darbo vietas. 1999 m. kovo 1–6 d. S. G., būdamas suimtas ir laikomas Klaipėdos VPK areštinėje, per advokatą A. D., nepaaiškindamas šiam savo ketinimų, perdavė R. Š. raštelį, kuriame išdėstė įsakymą nužudyti S. B.. R. Š. paklusus šiam įsakymui ir jį perdavus M. M., šis taip pat sutiko. 1999 m. kovo 1–6 d. R. Š. Klaipėdos parke perdavė M. M. du pistoletus ir 16 vnt. šovinių, parodė S. B. gyvenamąją ir darbo vietas, po to jį sekė ir žvalgė nusikaltimo vietą. 1999 m. kovo 9 d., apie 1.25 val., M. M., vykdydamas išankstinį susitarimą dėl nužudymo, Klaipėdoje, Ryšininkų g. 2 esančio namo vidurinės laiptinės pirmojo aukšto aikštelėje, iš neteisėtai įgyto, laikomo ir nešiojamo 7,65 mm kalibro pistoleto „Walther“ tyčia keturiais šūviais nužudė S. B.. Taip S. G., R. Š. ir M. M., bendrininkaudami kaip nusikalstamo susivienijimo nariai, tyčia nužudė S. B.;

1999 m. rugsėjo 23 d. rytą, S. G. nurodžius A. G. ir R. Š. perslėpti 1997 m. birželio–rugpjūčio mėnesiais nužudyto A. L. lavoną, A. G. su R. Š. Latvijos Respublikos, Tirelos girininkijos miške, šalia kelio A-9 Ryga–Liepoja surado žemėje užkastus A. L. palaikus, padalijo juos į dvi dalis, automobiliu „VW Passat“ pervežė į kitą šio miško vietą ir užkasė dviejose nenustatytose vietose. Taip jie iš anksto nepažadėję paslėpė A. L. nužudymą.

M. M., veikdamas ne kaip nusikalstamo susivienijimo narys, 1999 m. kovo 9–12 d., siekdamas susidaryti alibi dėl S. B. nužudymo bei pateisinti 1997 m. rugpjūčio 8 d. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nutartimi nustatyto įpareigojimo neišeiti iš namų nuo 22.00 iki 6.00 val. ryto pažeidimą, atspausdino tikrovės neatitinkančią 1999 m. kovo 10 d. pažymą, šioje pažymoje pasirašė už vadovą bei uždėjo G. B. individualios įmonės spaudą ir 1999 m. kovo 9–12 d. ją pateikė Klaipėdos miesto 4-ojo policijos komisariato pirmos nuovados pareigūnams.

S. G. ir M. M. taip pat nuteisti už tai, kad įvairiomis sudėtimis veikdami su A. J., R. M., R. Š., kaip nusikalstamo susivienijimo dalyviai, nuo 1996 m. rugsėjo 22 d. iki 1998 m. sausio 22 d. visuotinai pavojingu būdu, susprogdinę neteisėtai įgytus, pagamintus, laikomus ir nešiojamus sprogstamuosius įtaisus, septynis kartus tyčia sunaikino ir sugadino svetimą turtą, taip pat 2000 m. rugsėjo 24 d. įvykdė teroro aktą ir sugadino svetimą turtą, o būtent:

1996 m. rugsėjo mėnesį S. G. ir A. J. Klaipėdos parke susitarė susprogdinti O. K. statomą namą, nes nesutarė su juo; dėl to susitarė su R. Š. ir R. M. ir įsakė šiems tai padaryti. Tuo tikslu parodė O. K. namą, A. J. perdavė sprogstamąją medžiagą ir ugnialaidę virvutę. 1996 m. rugsėjo 21 d. R. Š. ir R. M. atgabeno sprogstamąjį įtaisą į miškelį, esantį šalia statomo namo ,,duomenys neskelbtini“, o 1996 m. rugsėjo 22 d., apie 21.00 val., R. M. padėjo sprogstamąjį įtaisą prie namo ir šį susprogdino. Taip S. G., A. J., R. Š. ir R. M., bendrininkaudami kaip nusikalstamo susivienijimo dalyviai, tyčia visuotinai pavojingu būdu sunaikino ir sugadino svetimą turtą;

1997 m. vasario 22 d. S. G. ir A. J. Klaipėdoje, siekdami visuomenėje sukelti įtampą ir suformuoti neigiamą nuomonę apie policijos darbą, susitarė su R. Š. ir R. M., įsakydami jiems tai padaryti – susprogdinti buvusio Greitojo reagavimo rinktinės ,,Aras“ Klaipėdos kuopos vado V. L. gyvenamąjį namą. Tuo tikslu A. J. R. Š. parodė V. L. gyvenamąjį namą bei perdavė sprogstamąsias medžiagas. R. Š. su R. M. pagamino sprogstamąjį įtaisą, o 1997 m. kovo 1 d. vakare R. Š. nuvežė sprogstamąjį įtaisą ir padėjo ant statomo namo, esančio ,,duomenys neskelbtini“, pamatų ir jį susprogdino. Tokiu būdu S. G., A. J., R. Š. ir R. M., bendrininkaudami kaip nusikalstamo susivienijimo dalyviai, tyčia visuotinai pavojingu būdu sunaikino ir sugadino svetimą turtą – I. B. statinio pamatus bei šalia esančio Markučių g. 5 namo gyventojų butų ir bendrojo naudojimo patalpų langų stiklus ir rėmus; iš viso sunaikino ir sugadino turto už 13 710,63 Lt;

1997 m. kovo 1 d.–balandžio 1 d. S. G. ir A. J. Klaipėdoje, siekdami per teisėsaugos pareigūnų prevencinius bei procesinius veiksmus keršyti Šiaulių mieste gyvenantiems ir su nusikalstama veikla susijusiems asmenims, susitarė su R. Š., įsakydami jam tai padaryti – susprogdinti Šiaulių miesto vyriausiojo policijos komisariato pastatą. Apie 1997 m. balandžio 1 d. A. J. R. Š. Šiauliuose parodė vyriausiojo policijos komisariato pastatą, vietą, kur reikia sprogdinti, bei atsitraukimo kelius, o bute, esančiame Klaipėdoje, Kauno g. rajone, perdavė sprogstamąsias medžiagas. 1997 m. balandžio 2 d. R. Š. pagamino sprogstamąjį įtaisą, kurį 1997 m. balandžio 3 d. nuvežė į Šiaulius, tos pačios dienos vakare padėjo sprogstamąjį įtaisą prie Šiaulių vyriausiojo policijos komisariato rytinės sienos ir apie 21.53 val. jį susprogdino. Taip S. G., A. J. ir R. Š., bendrininkaudami kaip nusikalstamo susivienijimo dalyviai, tyčia visuotinai pavojingu būdu sunaikino ir sugadino didelės vertės svetimą turtą – VPK pastatą bei šalia esančio AB Litimpeks banko Šiaulių filialo pastatą, ten stovėjusį banko automobilį, šalia esančio gyvenamojo namo bei kitų visuomeninių pastatų langų stiklus – iš viso sunaikino ir sugadino turto už 41  998,91 Lt;

Tiksliau nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 1997 m. liepos 25 d., S. G., siekdamas per teisėsaugos pareigūnų prevencinius bei procesinius veiksmus keršyti Kaune ir kituose miestuose gyvenantiems ir su nusikalstama veikla susijusiems asmenims, atostogaujantiems Palangoje, susitarė su A. J. ir R. Š. susprogdinti Vidaus reikalų ministerijos poilsio namų ,,Pušynas“ pastatą, liepdamas R. Š. jį susprogdinti. 1997 m. liepos 25 d. vakare Palangoje S. G. ir A. J. perdavė R. Š. sprogstamąsias medžiagas, o šis kopose, S. G. ir A. J. stovint šalia ir saugant, pagamino sprogstamąjį įtaisą, kurį nunešė, S. G. ir A. J. einant greta ir saugant, prie minėto pastato vakarinės sienos ir ten paliko, o po vidurnakčio apie 00.30 val. susprogdino. Taip S. G., A. J. ir R. Š., bendrininkaudami kaip nusikalstamo susivienijimo dalyviai, tyčia visuotinai pavojingu būdu sunaikino ir sugadino svetimą turtą už 23 921,13 Lt bei neteisėtai įgijo, laikė, gabeno daugiau kaip 0,1 kg sprogstamųjų medžiagų – apie 2000 g heksogeno, kurį panaudojo sprogmens gaminimui bei pastato sprogdinimui;

1997 m. lapkričio 1–14 d. A. R. sodyboje, esančioje Trakų rajone, Markininkų kaime, S. G. ir A. J., siekdami visuomenėje sukelti įtampą ir suformuoti neigiamą nuomonę apie policijos darbą, policijos vadovų tinkamumą, siekdami per teisėsaugos pareigūnų prevencinius bei procesinius veiksmus keršyti Kaune gyvenantiems ir su nusikalstama veikla susijusiems asmenims, susitarė su R. Š. susprogdinti Kauno miesto Dainavos policijos komisariato pastatą, tai R. Š. nurodė S. G.. Minėtoje sodyboje 1997 m. lapkričio 14 d. S. G. ir A. J. perdavė R. Š. sprogstamąsias medžiagas, šis pagamino sprogstamąjį įtaisą. Tuomet S. G. su R. Š. sprogstamąjį įtaisą nugabeno į Kauną, ten, prie Dainavos policijos komisariato pastato esančių namų kieme, R. Š. įtaisą parengė sprogdinimui, kurį abu nunešė ir padėjo prie Dainavos policijos komisariato pastato rytinės sienos ir 1997 m. lapkričio 14 d. 22.25 val. susprogdino; taip sunaikino ir sugadino svetimą turtą – Dainavos policijos komisariato pastatą bei šalia esančių Kauno technologijos mokyklos turtą, gyvenamojo namo gyventojų butų langų stiklus. Taip S. G., A. J. ir R. Š., bendrininkaudami kaip nusikalstamo susivienijimo dalyviai, tyčia visuotinai pavojingu būdu sunaikino ir sugadino svetimą turtą už 19 186,16 Lt, be to, S. G. ir R. Š. neteisėtai įgijo, laikė, gabeno daugiau kaip 0,1 kg sprogstamųjų medžiagų – apie 1800 g trotilo, kurį panaudojo sprogmens gaminimui bei pastato sprogdinimui;

1998 m. sausio 1–14 d. Klaipėdoje A. J. ir R. Š. susitarė A. J. nurodymu susprogdinti automobilių stovėjimo aikšteles, esančias Klaipėdoje, Artojų g. 2 ir Tilžės g. 53. A. J. perdavė R. Š. sprogstamąsias medžiagas, šis pagamino du sprogstamuosius įtaisus. 1998 m. sausio 15 d., apie 16.00 val., R. Š. perdavė A. J. nurodymą dėl sproginimo M. M., šis sutiko su juo ir apie 16.30 val. automobiliu ,,VW Golf“ nuvežė R. Š. į automobilių pardavimo aikštelę, esančią Klaipėdoje, Artojų g. 2, ten R. Š. po automobiliu ,,Isuzu Trooper“ padėjo sprogstamąjį įtaisą, po to nuvežė R. Š. į automobilių pardavimo aikštelę, esančią Klaipėdoje, Tilžės g. 53, kur R. Š. po automobiliu ,,VW Passat“ padėjo sprogstamąjį įtaisą. 1998 m. sausio 15 d., apie 16 val. 50-55 min., abu įtaisai buvo susprogdinti. Taip A. J., R. Š. ir M. M., bendrininkaudami kaip nusikalstamo susivienijimo dalyviai, tyčia visuotinai pavojingu būdu sunaikino ir sugadino didelės 135 900 Lt vertės svetimą turtą. Be to, R. Š. iš A. J. neteisėtai įgijo daugiau kaip 0,1 kg sprogstamųjų medžiagų – apie 4000 g heksogeno, kurį panaudojo sprogmenų gaminimui, laikė bei su M. M. gabeno ir panaudojo aikštelių sprogdinimui;

1998 m. sausio 15–22 d. A. R. sodyboje, esančioje Trakų rajone Markininkų kaime, S. G. ir A. J., siekdami per teisėsaugos pareigūnų prevencinius bei procesinius veiksmus keršyti Kaune gyvenantiems ir su nusikalstama veikla susijusiems asmenims, susitarė su R. Š. susprogdinti Kauno mieste Savanorių pr. esančios parduotuvės pastatą, tai R. Š. įsakė S. G.. Minėtoje sodyboje S. G. ir A. J. perdavė R. Š. sprogstamąsias medžiagas, šis pagamino sprogstamąjį įtaisą. Po to S. G. su R. Š. sprogstamąjį įtaisą automobiliu nugabeno į Kauną, kur S. G. parodė reikiamą susprogdinti pastatą, o R. Š. sprogmenį nunešė ir padėjo ant pastato stiklinio stogo, kurį 1998 m. sausio 22 d. 23.30 val. susprogdino. Taip S. G., A. J. ir R. Š., bendrininkaudami kaip nusikalstamo susivienijimo dalyviai, tyčia visuotinai pavojingu būdu sunaikino ir sugadino svetimą turtą už 18 273,95 Lt, be to, S. G. ir R. Š. neteisėtai įgijo, laikė, gabeno daugiau kaip 0,1 kg sprogstamųjų medžiagų – apie 2000 g heksogeno, kurį panaudojo sprogmens gaminimui bei pastato sprogdinimui;

S. G. 2000 m. rugsėjo 19–24 d., siekdamas visuomenėje suformuoti neigiamą nuomonę apie policijos darbą bei nepasitenkinimą Klaipėdos vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos bei jos vadovo V. P. darbo rezultatais, susitarė su R. Š. ir M. M. susprogdinti laive ,,Meridianas“ sprogstamąjį įtaisą, įsakydamas jiems tai padaryti. Tuo tikslu 2000 m. rugsėjo 23 d. S. G. ir R. Š. iš slaptavietės paėmė sprogstamąsias medžiagas, iš kurių R. Š. pagamino sprogstamąjį įtaisą. 2000 m. rugsėjo 24 d., apie 23.00 val., Klaipėdoje, prie Joniškės kapinių, susitiko S. G., R. Š. ir M. M., automobiliu sprogstamąjį įtaisą nugabeno į Pylimo g., ten R. Š. jį paruošė sprogdinimui ir kartu su M. M. nunešė prie laivo ,,Meridianas“; R. Š. saugant, M. M. įtaisą pritvirtino prie laivo kairiojo borto ir apie 23.15 val. susprogdino. Taip S. G., R. Š. ir M. M., bendrininkaudami kaip nusikalstamo susivienijimo dalyviai, įvykdė teroro aktą – žmonių darbo ir viešoje vietoje susprogdino sprogmenis bei sugadino jų turtą. Be to, S. G., R. Š. ir M. M. neteisėtai įgijo, laikė, gabeno daugiau kaip 0,1 kg sprogstamųjų medžiagų – apie 2000 g heksogeno, kurį R. Š. panaudojo sprogmens gaminimui bei teroro aktui – laivo sprogdinimui;

 

 

Kasaciniu skundu nuteistasis S. G. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 16 d. nuosprendį ir bylą grąžinti tyrimui papildyti.

Kasaciniame skunde nuteistasis S. G. nurodo, kad byloje padaryti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1, 2, 6, 7, 10, 11, 18, 20, 23 straipsnių, 21 straipsnio 1, 3 dalių, 22 straipsnio 1, 3 dalių, 44 straipsnio 1, 5, 6, 7 dalių, 45, 48 straipsnių, 51 straipsnio 3 dalies, 52 straipsnio 1 dalies, 57, 58, 59, 60 straipsnių, 62 straipsnio 2, 3 dalių, 63 straipsnio 1, 2 dalių, 64 straipsnio 2, 3, 4 dalių, 78 straipsnio, 83 straipsnio 4 dalies, 91, 95, 97, 119 straipsnių, 121 straipsnio 2, 4 dalių, 133 straipsnio 2 dalies, 141 straipsnio 1–3 dalių, 147 straipsnio 1 dalies, 154 straipsnio 1, 6 dalių, 161 straipsnio 1 dalies, 170 straipsnio, 172 straipsnio 2 dalies, 173 straipsnio, 176, 177 straipsnių, 178 straipsnio 1 2, 3, 6 dalių, 179 straipsnio 1–4 dalių, 180 straipsnio, 181 straipsnio 1, 2 dalių, 183 straipsnio 1–3 dalių, 184 straipsnio 1–4 dalių, 188 straipsnio 3, 4 dalių, 189 straipsnio 4, 5 dalių, 190, 191 straipsnių, 192 straipsnio 1 dalies, 193 straipsnio 1 dalies, 194 straipsnio, 195 straipsnio 1–3 dalių, 196 straipsnio 1–3 dalių, 197 straipsnio, 201 straipsnio 1 dalies, 205 straipsnio 1 dalies, 207, 208 straipsnių, 209 straipsnio 1 dalies, 211 straipsnio 2 dalies, 212, 214 straipsnių, 216 straipsnio 1 dalies, 218, 219 straipsnių, 220 straipsnio 2, 3, 5 dalių, 232 straipsnio, 233 straipsnio 1, 3, 4 dalių, 237 straipsnio 1 dalies, 238 straipsnio, 240 straipsnio 4 dalies, 241 straipsnio 2 dalies, 243 straipsnio, 244 straipsnio 3 dalies, 253 straipsnio 1, 2 dalių, 255 straipsnio, 256 straipsnio 1 dalies, 257, 259 straipsnių, 260 straipsnio 2, 3 dalių, 261 straipsnio, 262 straipsnio 2 dalies, 264, 265, 266 straipsnių, 267 straipsnio 2 dalies, 270, 271 straipsnių, 272 straipsnio 1–3 dalių, 275 straipsnio 1, 2, 6 dalių, 276 straipsnio, 279 straipsnio 2, 3, 5 dalių, 280, 284, 285, 286, 287, 288, 290, 292 straipsnių, 293 straipsnio 1, 2, 4, 5 dalių, 294, 295, 300 straipsnių, 301 straipsnio 1, 2 dalių, 302 straipsnio 2 dalies, 303 straipsnio 1, 2, 5 dalių, 304, 305, 307 straipsnių, 320 straipsnio 3 dalies, 322, 321 straipsnių, 322 straipsnio 2 dalies, 323 straipsnio 3, 4 dalių, 324 straipsnio 1, 2, 4, 5, 6, 7 dalių, 325 straipsnio 2 dalies, 326 straipsnio 1 dalies, 331, 332 straipsnių, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29, 31, 109 straipsnių, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio nuostatų pažeidimai. Kasatorius teigia, kad jo bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos pirmininkui A. Kruopiui buvo pareikštas nušalinimas, nes šioje byloje kartu nuteistam V. B. šis teisėjas yra priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį ir nuteisęs kalėti iki gyvos galvos kitoje byloje. Teisėjas A. Kruopys nenusišalino ir motyvuotai nepaaiškino nenusišalinimo priežasčių. Byloje dalyvavęs prokuroras A. Urbelis vadovavo ikiteisminiam tyrimui kitose S. G. ir šioje byloje kartu nuteistų asmenų bylose, kuriuose taip pat vyko klastojimai, todėl suinteresuotas bylų netyrimu teismuose. Pagal BPK 6 straipsnio 1 dalies nuostatas teisingumą vykdo tik teismai, tačiau abiejų instancijų teismai tai ignoravo, nebuvo nepriklausomi, per šešerius metus užsitęsusį teisminio nagrinėjimo procesą savo tyrimo neatliko, rėmėsi tik ikiteisminio tyrimo duomenimis, nors kasatorius pateikė neginčijamus įrodymus dėl jo metu padarytų pažeidimų, netyrė kasatoriaus teikiamų įrodymų, nepašalintų prieštaravimų nevertino jo naudai, teikė pranašumą nuteistųjų R. Š. ir A. D., kuriems buvo pažadėtos mažos bausmės, netirti jų turto, 1998–1997 metais gauto už nužudymus, įsigijimo dokumentai, parodymams, rėmėsi jų ir V. M. parodymais, įslaptintais ikiteisminio tyrimo metu. Teismui visi kaltinamieji prieš įstatymą turi būti lygūs, bet byloje liko teisūs tie, kurie rėmė kaltinimą, o tie, kurie bandė įrodyti ikiteisminio tyrimo klastojimą, liko kalti. BPK nėra nuostatos, kad pirmasis davęs parodymus yra teisus ir jo kaltės tirti nereikia, nors tokio asmens parodymai ir po aštuonių ar dešimties mėnesių surašyti tais pačiais prokuroro sakiniais. Kasatorius teigia, kad nesutiko su pareigūnų siūlymu išvengti griežtos atsakomybės, jeigu sutiks prisiimti visus kaltinimus. Apygardos teismo nuosprendis perrašytas iš kaltinamojo akto, o apeliacinio teismo nuosprendis – iš apygardos teismo nuosprendžio, juose nenurodytos faktinės aplinkybės, taip ribojama teisė gintis nuo pareikšto kaltinimo; kasatoriaus argumentai dėl pareigūnų padarytų pažeidimų atmesti kaip nepagrįsti, nurodant argumentą, kad sudaryta didelė ikiteisminio tyrimo pareigūnų grupė paneigia jo keliamas abejones dėl galimumo kokybiškai atlikti ikiteisminį tyrimą, arba prisidengiama nagrinėjimo ribomis. Pirmosios instancijos teismas nekreipė dėmesio į tai, kad jis nesusipažinęs su byla, teismo posėdžių protokoluose nebuvo rašomi kaltinamųjų parodymai, jų klausimai liudytojams ir liudytojų atsakymai, nefiksuoti proceso metu kilę konfliktai su gynėjais, kalbančiais prieš ginamųjų valią, kasatoriaus perspėjimai dėl šalia sėdinčių R. Š. ir A. D. tarimosi dėl parodymų, nebuvo daromas garso įrašas ir neleista garso įrašą daryti advokatui, byla nagrinėta į posėdį neatvykus svarbiems liudytojams A. L., A. Č., B. B., kuriems 2004 m. prokuroras A. Urbelis leido išvykti į užsienį, atsisakė apklausti nepilnametį liudytoją A. B., mačiusį V. Č. žudiką. Teismas menamais klausimais darė įtaką J. B., A. P., A. R., J. T., netyrė liudytojų O. K., S. K., A. K., R. Š., L. S., V. M., G. M., J. A., V. S., L. D., S. N., A. M., A. G., V. K., V. G., M. M., O. M., T. P., V. V. bei kaltinamųjų parodymų, kurie skiriasi nuo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų. Pavyzdžiui, teismas nekreipė dėmesio į liudytojos G. M. parodymus teisme, kad dingęs be žinios jos vyras N. N. jai skambino 1997 m. liepos 13 d., sakė jai, kad važiavo naktį švęsti į Palangą su draugais, o kaltinamajame akte prokuroras nurodė, kad N. N. nužudytas 1997 m. liepos 11–12 d. Visi šie liudytojai teisme pasakė, kad apie nusikaltimus sužinojo iš masinių informavimo priemonių, rodžiusių, rašiusių ir nuteisusių kasatorių iki gyvos galvos, nesulaukus teismo bei prokurorų, patys nieko nežinojo, ir po įvykio nieko nematė. Apygardos teismo nuosprendyje parodymai surašyti kaip reikia kaltinimui, melagingai įrašyta apie A. D. ir R. Š. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad teismo proceso metu atskleidė Baltarusijoje padarytus nusikaltimus, nes taip 2005 m. spalio 20 d. teisme pasakė prokuroras A. Urbelis; nepagrįstai patenkinti nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai, nors Civilinis kodeksas (toliau – CK) tuo metu to nereglamentavo, sumaišyti kasatoriaus S. G. teistumai, vėliau atsiunčiant perrašytą nuorašą.

Apeliacinės instancijos teismas bylos nepatikrino, pažeidimų nenustatė, iškraipė neteisingai nuosprendyje aprašydamas kasatoriaus S. G. teisme ir skunde nurodytus įrodymus ne tik dėl savo paties kaltės; dėl prašymo dalyvauti tyrimo procese ir veiksmuose, taip pat akistatose; dėl suimto M. M. įtakos R. Š. ir A. D. per pokalbius mobiliuoju telefonu, į pasimatymus atvežtą moterį, samdytą advokatą ir t. t.; dėl A. D., bendravusio su A. S. ir jį nužudžiusio; dėl A. L. ryšio su A. L., A. J., verslo konflikto; dėl apygardos teisme neapklausto pareigūno V. P.; dėl R. Š. parodymų nušvietimo spaudoje, kai dar buvo nesulaikyti A. L. ir V. M., o A. D. aštuonis mėnesius nedavė parodymų; dėl nusikalstamo susivienijimo, kad turi būti ištirta, ką nužudė ir ką organizavo R. Š. ir A. D., kad gavo iš A. J. už nužudymą A. L. turtus; dėl įrodymų, jog dingę be žinios asmenys nužudyti, nebuvimo; dėl melagingų A. D. parodymų, kur paslėpti ginklai, pakartotų R. Š. ir M. M.. Apeliaciniame nuosprendyje du kartus įrašyta, kad A. L. nužudė A. L. ir N. K., bet užmiršta įrašyti apie A. L. organizuotą ir R. Š. įvykdytą dar vieną nužudymą, R. Š. organizuotą ir V. M. įvykdytą S. B. nužudymą, tą patį mėnesį abu organizavo, žudė L. K. ir įtraukė M. M., kad V. M. nedalyvavo M. B. nužudyme, B. J. nedalyvavo A. L. ir N. K. nužudyme. Apeliacinės instancijos teismas į posėdį nekvietė ir apie jį nepranešė civiliniams ieškovams, nekvietė liudytojų, nukentėjusių, ekspertų, specialistų, nuteistųjų R. Š. ir A. D., V. M., pažeidė kasatoriaus teisę atsisakyti jo interesams netinkamai atstovavusios gynėjos advokatės B. Strimaitytės; prokuroro prašymu dėl kasatoriaus tariamai keliamo pavojaus gyvybei išleido į laisvę nuteistąjį A. D., kuris pats darė įtaką neduoti parodymų prieš jį ir išleistas puolė gąsdinti kasatoriaus artimuosius bei slėpti nusikaltimų pėdsakus. Apeliacinės instancijos teismas tikėjo kasatorių po aštuonerių metų ir gausybės informacijos spaudoje melagingai kaltinančiu M. M., pirmosios instancijos teisme dėl to paties kaltinusio A. J. ir R. Š., bet neuždavė jam klausimų apie S. B., V. Č., R. M. nužudymus, dėl kurių M. M. davė kasatorių teisinančius parodymus. Byloje nenustatyta, kas žudė S. B., V. J. R., V. G., A. S., I. U., D. K., V. Č., R. M., N. K., A. L., M. B., dėl penkių be žinios dingusių asmenų nėra įrodymų, kad jie nužudyti, nėra nužudymų motyvų, tikslo, nenustatytos nusikaltimų vietos, nerasti palaikai, sprogmenys, ginklai, netirta, ką žudė, ką organizavo R. Š., A. D., V. M., A. J., A. L..

Kasaciniu skundu nuteistasis A. G. prašo dėl padarytų BPK pažeidimų panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 16 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 12 d. nuosprendį ir jį išteisinti dėl visų jam inkriminuotų veikų padarymo, taip pat panaikinti jo pripažinimą pavojingu recidyvistu.

Kasatorius mano, kad teismai suklydo vertindami įrodymus ir pagal juos kvalifikuodami veikas bei padarė daugybę BPK pažeidimų. Už visas veikas jis nuteistas tik kitų nuteistųjų byloje R. Š., A. D. bei B. J. skirtingų, iškraipomų ir nepatvirtintų jokiais kitais objektyviais įrodymais parodymų pagrindu. Kasatoriaus kaltės dėl laisvės atėmimo K. K. ir A. G. įrodymais laikomi V. B. ir A. D. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad S. G. pasakojo apie A. G. dalyvavimą tame nusikaltime. Tačiau S. G. neigia savo, kartu ir A. G. dalyvavimą šiame nusikaltime, o V. B. teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu parodymai iš jo gauti apsvaiginus psichotropinėmis medžiagomis. Nuteistasis A. G. V. B. parodytas atpažinti iš nuotraukos, o ne gyvai, nors daug mėnesių jie buvo laikomi tame pačiame tardymo izoliatoriaus – kalėjimo korpuse; į Vilniaus apygardos teismą neiškviesta liudytoja V. V., kuri apeliacinės instancijos teisme nieko neprisiminė, taip pat atsisakyta į apeliacinės instancijos teismo posėdį kviesti jos brolį ir draugę Jūratę, dalyvavusius paskutiniame kasatoriaus susitikime su K. K. ir A. G.. B. J. nėra nurodęs, kad A. G. buvo žinoma apie susitarimą sumušti A. K., o pats apie tai sužinojo, kai kartu su S. G. ir M. M. atėjo prie namo, kur pas draugę N. Š. buvo A. K.. Kasatoriui nebuvo paskirta medicinos ekspertizė patikrinti jo klausą, nes dėl prastos klausos, net ir būdamas toje vietoje, jis galėjo negirdėti, kas ir ką ruošiasi daryti, nebuvo patenkintas prašymas iškviesti draugo A. D. motiną, šalia šio įvykio vietos esančioje mokykloje dirbusią sarge ir galėjusią patvirtinti, kad jis su draugais dažnai rinkdavosi žaisti krepšinio ar futbolo. Nėra objektyvių įrodymų, kad kasatorius perslėpė A. L. lavoną. R. Š. ir A. D. nepateikia faktų apie kasatoriaus A. G. dalyvavimą bent viename nusikalstamo susivienijimo pasitarime, o R. Š. nurodo, kad S. G. sakydavo, jog A. G. dėl savo fizinių ir psichologinių savybių nėra tinkamas daryti nusikaltimus. Teismų nuosprendžiuose teigiama, kad per kasatorių A. G. į nusikalstamą susivienijimą 1997 m. įsitraukė A. D., nors šis, dirbdamas kavinės „Linas“ administratoriumi, su S. G., ten laikiusiu žaidimų automatus, gerai pažįstamas nuo 1992 metų. Kasatoriaus prašymas surasti kavinės savininkus ir tuo metu ten dirbusius darbuotojus netenkintas. Kaip liudytojai neapklausti kasatoriaus nekilnojamojo turto agentūros „Jauki pastogė“ darbuotojai G. B., kuris būtų patvirtinęs, kad M. M. lankydavosi pas jį, o ne pas kasatorių, bei sekretore dirbusi D. G., kuri būtų patvirtinusi, kad kasatorius naudojosi tik vienu mobiliojo ryšio telefono numeriu, nesirengė maskuojamai ir nesilaikė jokių konspiracijos taisyklių. Kasatorius mano, kad neturėjo būti pripažintas pavojingu recidyvistu pagal BK 27 straipsnį, nes jo vaidmuo nusikalstamo susivienijimo veikloje antraeilis, be to, pirmieji seni teistumai iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo yra už nusikaltimus, kurie pagal dabartinį kodeksą neturėtų būti laikomi sunkiais, ir vienas jų yra už nusikaltimą, kurį padarė būdamas nepilnametis.

Kasaciniu skundu nuteistasis V. B. prašo atsižvelgti į jo nurodytas aplinkybes, ištirti jo nurodytus BPK 6 straipsnio 2 dalies, 7, 10, 44, 45, 47, 48 straipsnių, 51 straipsnio 1 dalies 4, 5, 7 punktų, 3, 4 dalių, 60 straipsnio 1–5 dalių, 62 straipsnio 1, 2 dalių, 63 straipsnio 1–3 dalių, 64 straipsnio 1–5 dalių, 65 straipsnio 1 dalies, 78, 80, 81 straipsnių, 83 straipsnio 1 dalies, 84 straipsnio 1 dalies, 85, 86 straipsnių, 87 straipsnio 3 dalies, 88, 89, 90, 102 straipsnių, 106 straipsnio 2, 3 dalių, 108 straipsnio 1, 2 dalių, 123 straipsnio 2–7 dalių, 124, 125, 127 straipsnių, 128 straipsnio 1, 2 dalių, 130 straipsnio 1 dalies, 132 straipsnio 1–3 dalių, 133, 139 straipsnių, 140 straipsnio 1, 2, 4 dalių, 141, 142 straipsnių, 143 straipsnio 1, 2, 4 dalių, 146 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 2 punkto, 158 straipsnio 1–6 dalių, 160 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų, 2–5 dalių, 161 straipsnio, 163 straipsnio 3 dalies, 164 straipsnio, 166 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktų, 168 straipsnio, 170 straipsnio 2, 3, 4 dalių, 328 straipsnio, 329 straipsnio 1–3 punktų, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalies, Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies b ir c punktų, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 3 dalies c punkto nuostatų pažeidimus, suvaržiusius jo teises ikiteisminio ir bylos nagrinėjimo pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose metu.

Skunde nuteistasis V. B. nurodo, jog nuo tyrimo pradžios suvaržytos jo teisės į gynybą, todėl jis psichologiškai gniuždomas siekiant palaužti jo valią priversti ir duoti parodymus. Byloje nurodoma, kad jis slapstėsi nuo teisėsaugos, bet jis visada buvo Panevėžyje, nežinojo apie įtarimus ar kaltinimus, nebuvo kviečiamas į teisėsaugos institucijas, todėl be pagrindo užpultas pareigūnų ir jam skirtas suėmimas teismo posėdyje nedalyvaujant gynėjui. Bylą tiriantis prokuroras 2001 m. gruodžio 5 d. priėmė nutarimą dalyvauti jo pokalbiuose su gynėja bei iki ikiteisminio tyrimo pabaigos kontroliuoti susirašinėjimą, taip pažeidė teisę į realią galimybę pasirengti gynybai. 2002 m. balandžio 12 d. skiriant psichiatrinę ekspertizę gynėjas taip pat nedalyvavo. Šios aplinkybės sutrukdė išsamiai ištirti bylą bei patikrinti bylos duomenų teisėtumą ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose metu.

Kasaciniu skundu nuteistasis M. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 16 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 12 d. nuosprendį ir bylą grąžinti iš naujo tirti prokurorui arba perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius mano, kad apygardos teismo nuosprendis neteisėtas, neatitinka 304 straipsnio 1 dalies 2 punkto įžanginės dalies reikalavimų, nes jam išsiųstame nuoraše buvo nurodyta nuosprendžio data 2005 m. sausio 16 d., vėliau 2006 m. kovo 15 d. jam išsiųsti taisyti 1 ir 224 lapai, bet jis ir gynėja byloje nerado dokumento, kas buvo taisyta. Ši aplinkybė tokioje rezonansinėje byloje negali būti laikoma technine klaida. Be to, nuosprendyje neteisingai nurodytas teismo pavadinimas Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, kai turėtų būti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, todėl pažeistos BPK 40 straipsnio 2 dalies nuostatos ir teismas buvo šališkas. Apeliaciniame skunde prokuroras nurodė, kad jis nuteistas už tokias veikas, už kurias iš tiesų jis nenuteistas. Nuteistasis pažymi, kad viso proceso metu ir surašant kasacinį skundą, išskyrus apeliacinės instancijos teismo posėdį, kai dalyvavo gynėja advokatė J. L., jis neturėjo tinkamos teisinės gynėjo pagalbos ir galimybės susipažinti su byla pačiam ar per gynėją, todėl jo paties surašytas apeliacinis skundas surašytas nekvalifikuotai. Prokuroras ir teismai netikrino jo pateiktų įrodymų dėl alibi, netenkino nė vieno jo ir gynėjo prašymo, spaudoje buvo publikuojami straipsniai, formuojantys visuomenės nuomonę dėl kasatoriaus kaltumo, nors jis buvo dar tik kaltinamasis. Teismo nuosprendyje beveik dėl kiekvienos veikos kasatoriaus parodymai vertinami kritiškai, kaip gynybos pozicija; A. D. ir R. Š. parodymai vertinami kaip patikimas įrodymų šaltinis. Iš byloje esančio teismo psichiatrinės ekspertizės akto turinio matyti, kad R. Š. bando sumenkinti savo vaidmenį nusikaltimų padaryme, o nuoširdžiame prisipažinime nurodo ne visas veikas, kurių padaryme pats dalyvavo, tik vėliau, padedant spaudai, prisimindavo vis daugiau. 2002 m. rugsėjo 19 d. sulaikytas A. D. skundėsi sveikata, nesuprato ir  neatsakinėjo į klausimus, buvo tiriamas psichiatrų ir nedavė parodymų iki 2003 m. gegužės 8 d. Šių aplinkybių ir šių asmenų parodymų patikimumo teismai nevertino. Kasatorius M. M. neturėjo galimybės dalyvauti liudytojo A. B. apklausoje ir užduoti jam klausimus pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir abiejų instancijų teismuose, nors šio liudytojo parodymais pagrįstas apkaltinamasis nuosprendis dėl V. Č. nužudymo ir apeliacinėje instancijoje buvo atnaujintas įrodymų tyrimas. Dėl tokių pažeidimų priimtas Europos Žmogaus Teisų Teismo (toliau – EŽTT) sprendimas byloje Birutis ir kiti prieš Lietuvą (Birutis and Others v. Lithuania, nos. 47698/99 and 48115/99, judgement of 28 March 2002). Duodamas parodymus apie V. Č. nužudymą, 1997 m. rugsėjo 26 d. A. D. teigia naudojęsis savo vardu įsigytu ir registruotu mobiliojo ryšio telefonu, į kurį skambino kasatorius M. M.. Tačiau apeliacinės instancijos teismo užklaustos mobiliojo ryšio paslaugas teikiančios bendrovės teigė, kad nė su viena jų tuo metu sutarties A. D. ar M. M. neturėjo. M. M. turėjo sutartį su UAB „Omnitel“ tik nuo 1997 m. gruodžio 4 d. Į apeliacinės instancijos teismo posėdį A. D. nebuvo iškviestas, todėl kasatorius negalėjo jam užduoti klausimų dėl šių aplinkybių, prieštaravimai liko nepašalinti.

Byloje 2003 m. birželio 10 d. atlikta R. Š. ir V. M. akistata dėl S. B. nužudymo, prieš tai jų neapklausus BPK 188 ir 189 straipsniuose nustatyta tvarka, kurios metu R. Š., valdydamas situaciją, duodamas parodymus nurodė V. M., kokius parodymus duoti. 2003 m. liepos 11 d. V. M. parašo, kad nori padėti išaiškinti visas S. B. nužudymo aplinkybes, duoda parodymus prieš tylintį ir parodymų neduodantį kasatorių M. M., taip iš žudiko tapdamas liudytoju. Kasatorius teigia, kad dar 2002 m. balandžio 24 d., Klaipėdoje, Valstybės saugumo departamento Klaipėdos apygardos skyriaus vyr. inspektoriui pirmas atskleidė, jog saugojo aplinką, kai Klaipėdoje, Ryšininkų g. 2 namo laiptinėje, V. M. šovė į S. B.. Bijodamas S. G., R. Š., V. M., A. D., kasatorius atskleidė tik mažą dalį tikrų motyvų, o dabar tvirtina, jog S. B. nušautas, kad nereikėtų grąžinti V. M., dabar jau nušauto V. M. ir M. M. iš jo paimtų parduoti narkotinių medžiagų ir pinigų už jas. Apeliacinės instancijos teismas neištyrė S. B. nužudymo priežasčių, filmuotų kasatoriaus parodymų, kad 1997–1998 m. Klaipėdos rajono miškingoje vietovėje jis, A. D., V. M., B. M. šaudė į medį trimis ginklais, iš kurių vienu vėliau buvo nušautas S. B..

Apeliacinės instancijos teismas, prisidengęs prokuroro skundu, kasatoriaus veikas, kvalifikuotas pagal 1961 m. BK 104, 105 straipsnius, perkvalifikavęs pagal 2000 m. BK 129 straipsnio 1 dalį ir paskyręs griežtesnes bausmes, pasunkino jo padėtį. Nužudymų padarymo metu galiojo ir turėjo būti taikytas 1961 m. BK, pagal kurio 104 ir 105 straipsnių sankcijas nebūtų galima griežtinti bausmės. Apeliacinis nuosprendis nesuprantamas, jame neatsakyta į pagrindinius skundo argumentus.

Byloje liko daug neištirtų prieštaravimų dėl V. Č., R. M., S. B., A. K., V. B. nužudymų, neištirti ir neįvertinti bylos duomenys, neatlikta jų lyginamoji analizė.

Taip byloje padaryti BPK 44 straipsnio 5, 6 dalių, 20 straipsnio 3, 4, 5 dalių, 48 straipsnio 1 dalies 2–4 punktų, 78 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 1–4 punktų, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies, Konvencijos 6 straipsnio 1, 3 dalių nuostatų pažeidimai.

 

Nuteistojo S. G. kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Nuteistųjų A. G., V. B. ir M. M. kasaciniai skundai atmestini.

 

Dėl kasacinio nagrinėjimo ribų

BPK 376 straipsnio 1 dalis nustato, kad kasacinės instancijos teismas apskųstus įsiteisėjusius nuosprendžius ir nutartis patikrina tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar pagal žemesnės instancijos teismų sprendimais nustatytas bylos aplinkybes yra tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas; ar nustatant tas aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimų. Nepakanka tik formaliai nurodyti kasacinius pagrindus, būtina nurodyti juos pagrindžiančius teisinius argumentus (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Be to, pagal BPK 367 straipsnio 3 dalies nuostatas kasacine tvarka galima skųsti tik apeliacine tvarka apskųstą ir nagrinėtą nuosprendį ar nutartį ir tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacine tvarka. Vadinasi, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Iš naujo tirti faktines bylos aplinkybes ir pateikti naują jų vertinimą yra apeliacinės instancijos teismo kompetencija.

Nuteistųjų S. G., M. M. ir A. G. skunduose nurodoma, kad teismų išvados neatitinka bylos aplinkybių, kad jos negali būti grindžiamos kitų nuteistųjų (R. Š., A. D., V. B., B. J.) bei liudytojų A. L., V. M. parodymais, kritikuojamas kitų įrodymų vertinimas, su kuriuo kasatoriai nesutinka ir pateikia savo bylos aplinkybių ir įrodymų vertinimą. Taigi tokie ir panašūs kasacinių skundų argumentai, kuriais ginčijamas įrodymų vertinimas, jų pakankamumas, teismo išvadų pagrįstumas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas, nesiejant jų su esminiais BPK pažeidimais, paliekami nenagrinėti, nes, kaip jau minėta, tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Taip pat paliekami nenagrinėti deklaratyviai nurodomi Baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimai, kurie nepagrįsti konkrečiais teisiniais argumentais. Kasatorius V. B. apeliacine tvarka neskundė prokuroro 2001 m. gruodžio 5 d. sprendimo dalyvauti jo pokalbiuose su gynėju, šis klausimas nenagrinėtas apeliacine tvarka, todėl negali būti nagrinėjamas ir kasacine tvarka (BPK 367 straipsnio 3 dalis).

Nagrinėjami tik tie kasacinių skundų argumentai, kurie grindžiami teisiniais argumentais ir susiję su teisės taikymu.

 

Dėl nuteistojo V. B. teisės į gynybą

Kasatorius V. B. nurodo, kad nuo bylos tyrimo pradžios buvo suvaržytos ir pažeistos jo teisės į gynybą, kai atliekamuose ikiteisminio tyrimo veiksmuose nedalyvavo gynėjas. Nuteistasis nenurodo, kokiuose konkrečiai tyrimo veiksmuose nebuvo leista dalyvauti gynėjui. Taip pat kaip teisės į gynybą pažeidimą nuteistasis vertina prokuroro sprendimą dalyvauti jo pokalbiuose su gynėju. Nuteistojo manymu, šis prokuroro sprendimas atėmė galimybę pasirengti gynybai. Šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti.

Bylos duomenys patvirtina, kad gynėjo dalyvavimas byloje V. B. užtikrintas nuo jo sulaikymo momento, t. y. nuo 2001 m. lapkričio 23 d. 1961 m. BPK 137 straipsnio tvarka sulaikius V. B., jam buvo paskirtas gynėjas ir 2001 m. lapkričio 24 d. išrašytas advokatės J. S. orderis dėl V. B. gynybos, vėliau jį gynė artimųjų pakviesti gynėjai. Gynėjas dalyvavo 2001 m. lapkričio 24 d. įteikiant V. B. nutarimą patraukti kaltinamuoju, apklausiant dėl pareikšto kaltinimo ir 2001 m. lapkričio 25 d. skiriant kardomąjį kalinimą (suėmimą). Gynėjas dalyvavo ir atliekant kitus tyrimo veiksmus, tai patvirtina protokoluose esantys įrašai ir parašai. Vadovaujantis 1961 m. BPK 207 straipsnio nuostatomis, psichiatrinė ekspertizė V. B. paskirta tardytojo nutarimu, o gynėjo dalyvavimas paskiriant ekspertizę nebuvo numatytas. 2002 m. spalio 21 d. V. B. pareiškė, kad 2002 m. spalio 22–29 d. parodymų patikrinimo vietoje metu gynėjo dalyvavimo nepageidauja, todėl gynėjo nedalyvavimas tuose tyrimo veiksmuose jo teisės į gynybą nepažeidė. Kito gynėjo skyrimas su V. B. buvo suderintas, jis sutiko su gynėjo V. G. paskyrimu, kuris dalyvavo tolesniuose su V. B. atliekamuose tyrimo veiksmuose, išskyrus parodymų patikrinimą vietoje, nes V. B. nepageidavo, kad gynėjas dalyvautų šio veiksmo metu. V. B. bei jo gynėjas buvo informuoti apie ikiteisminio tyrimo pabaigą, tačiau susipažinti su byla nepageidavo. Pirmosios instancijos teisme V. B. atsisakius gynėjo V. G. paslaugų, teismas paskyrė gynėju advokatą S. Pelš. Apeliacinės instancijos teisme ginti nuteistąjį V. B. buvo paskirti du gynėjai. Gynėjams buvo suteikta pakankamai laiko susipažinti su bylos medžiaga. Byla į teismą perduota 2004 m. kovo 8 d., pirmasis teismo posėdis įvyko 2004 m. gegužės 13 d., todėl akivaizdu, kad kaltinamasis V. B. turėjo pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai. Taigi tyrimo metu V. B. atstovavo tiek sutartį su juo sudarę gynėjai, tiek ir prokuroro paskirti gynėjai. Visos apklausos su V. B. vyko gynėjams dalyvaujant, tai patvirtina byloje esantys protokolai. Duomenų, kad V. B. būtų apklausiamas gynėjui nedalyvaujant, nėra. Tyrimo metu, V. B. sutikus, buvo atliktas parodymų patikrinimas vietoje. Prieš šį veiksmą, dalyvaujant gynėjui, buvo išsiaiškinta, ar V. B. pageidauja, kad tikrinant parodymus vietoje dalyvautų gynėjas. V. B. atsisakius gynėjo dalyvavimo, buvo surašytas protokolas, kurį pasirašė V. B. ir jo gynėjas. 1961 m. BPK 58 straipsnio 3 dalyje buvo numatyta, kad gynėjas turi teisę, bet neprivalo dalyvauti tardymo veiksmuose. Todėl gynėjo neatvykimas, jeigu jam iš anksto apie tardymo veiksmo atlikimą buvo pranešta, nebuvo kliūtis atlikti šį tardymo veiksmą. Parodymų patikrinimas vietoje atliekamas prireikus patikrinti ar patikslinti parodymus. Taigi tai išvestinis procesinis veiksmas, kuris galimas tik po kaltinamojo apklausos. 1961 m. BPK 57 straipsnyje buvo numatyta kaltinamojo teisė atsisakyti gynėjo ir šia teise V. B. pasinaudojo. Teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį į tai, kad tyrimo veiksmai buvo atliekami pagal jų atlikimo metu galiojantį baudžiamojo proceso įstatymą. 1961 m. BPK 58 straipsnio 2 dalies 3 punkte buvo numatyta, kad esant tam tikroms aplinkybėms prokuroras gali dalyvauti gynėjo pokalbiuose su ginamuoju ir kontroliuoti susirašinėjimą. Kaip jau buvo minėta, nuteistasis V. B. šio argumento nenurodė savo apeliaciniame skunde, todėl pagal BPK 367 straipsnio 3 dalies nuostatas šis klausimas nenagrinėtinas, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2002 m. BPK įsigaliojo nuo 2003 m. gegužės 1 d., kuris jau nenumatė galimybės pareigūnams dalyvauti gynėjo pokalbiuose su ginamuoju, ir nuo šio laiko V. B. turėjo visas galimybes nekontroliuojamas bendrauti su gynėju ir tinkamai pasirengti gynybai.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisė į gynybą tiek bylos tyrimo metu, tiek nagrinėjant ją teisme V. B. buvo užtikrinta, jis naudojosi gynėjo paslaugomis ir visi procesiniai veiksmai buvo atlikti nepažeidžiant procesinių veiksmų atlikimo metu galiojusio Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalies, Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies b ir c punktų, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 3 dalies b punkto nuostatų.

 

Dėl nuteistųjų M. M. ir S. G. skundų argumentų, susijusių su nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimu ir teismo šališkumu

Kasatoriai M. M. ir S. G. nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimą argumentuoja tuo, kad iki nuosprendžio priėmimo su byla susiję įvykiai buvo plačiai nušviesti žiniasklaidoje ir taip buvo formuojama visuomenės nuomonė dėl jų kaltumo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog žiniasklaidoje apie kasatorių kaltumą pasisakytų valstybės pareigūnai; jokių pareiškimų šiuo aspektu nepadarė ir bylą nagrinėję teisėjai (Butkevičius v. Lithuania, no. 48297/99, decision of 26 March 2002).

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas analogiškus nuteistųjų V. B. bei S. G. skundų argumentus, pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra ir jokių duomenų apie tai, jog bylą nagrinėję pirmosios instancijos teismo teisėjai buvo vienaip ar kitaip paveikti tokių publikacijų. Byloje nėra jokių duomenų, kad tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismų teisėjai turėjo išankstinę nuomonę apie kaltinamųjų kaltumą ar tokią nuomonę galėjo susidaryti kiti proceso dalyviai dėl teisėjų elgesio proceso metu. Byloje nėra duomenų nei apie straipsnių ar televizijos laidų turinį, tokios informacijos sąsajų su teismų sprendimais, konkrečiais teisėjais, nagrinėjusiais šią bylą. Byloje nėra jokių duomenų, kad kaltinamieji galėjo pasinaudoti ir pasinaudojo vieša informacija tam, kad suderintų M. M. ar kitų nuteistųjų atžvilgiu duotus šiems nepalankius parodymus. EŽTT sprendime dėl priimtinumo byloje Daktaras prieš Lietuvą (Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, decision of 11 January 2000) pažymėjo, kad aktualių įvykių nušvietimas spaudoje yra naudojimasis saviraiškos laisve, kurią garantuoja Konvencijos 10 straipsnis. Aktyvios spaudos kampanijos, susijusios su procesu, atveju lemiamas dalykas yra ne subjektyvūs kaltinamojo būgštavimai dėl išankstinio nusistatymo nebuvimo, kurio reikalaujama iš bylą nagrinėjančių teismų, kad ir kaip jie būtų suprantami, bet tai, ar konkrečiomis bylos aplinkybėmis jo baimė gali būti laikoma objektyviai pagrįsta. Tiek M. M., tiek S. G. skunduose nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, kaip galėjo būti paveikti abiejų instancijų teismai. Taigi žiniasklaidos kampanija teismų nešališkumui ir proceso teisingumui apskritai nepakenkė.

Nepagrįsti ir kiti kasatorių S. G. ir M. M. teiginiai dėl teismų šališkumo. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Taigi teismo nešališkumo reikalavimas yra ir vienas iš asmenų konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (pvz., kasacinė nutartis Nr. 2K-414/2010; EŽTT sprendimai Daktaras prieš Lietuvą (Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, judgement of 10 October 2000; kaip naujesnį šaltinį žr. Micallef prieš Maltą (Micallef v. Malta, no. 17056/06, judgement of 15 October 2009). Šališku turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą išnagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad teisėjas negali dalyvauti procese, jeigu proceso dalyviai nurodo kitas aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių teisėjo nešališkumu. Vertinant subjektyviuosius aspektus byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų rodyti konkretaus teisėjo asmeninį tendencingumą. Kaltinamiesiems, nuteistiesiems buvo išaiškintos teisės nušalinti teisėją, teisėjų kolegiją, tačiau nušalinimų nebuvo pareikšta. Vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teisėjo šališkumo.

Teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus S. G. dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teisme nė vienas nuteistasis nepareiškė nušalinimų teisėjų kolegijai ar teisėjui A. Kruopiui. Kasatorius S. G. nenurodo procesinio pagrindo, dėl kurio teisėjas A. Kruopys privalėjo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka. Iš skundo teiginių galima suprasti, kad nuteistajam S. G. abejonių dėl teisėjo nešališkumo sukėlė kitoje byloje teisėjo nagrinėti nuteistųjų, tarp jų ir V. B., apeliaciniai skundai. BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu nušalinimą pareikšti nuteistieji privalėjo teismo posėdžio metu ir tokį nušalinimą motyvuoti. BPK 58 straipsnio 2 dalis leidžia teisėjui nagrinėjant tą pačią bylą dalyvauti tik vienos instancijos teismo procese, tačiau įstatymas nedraudžia tam pačiam teisėjui nagrinėti keletos skirtingų bylų dėl to paties asmens padarytų nusikaltimų. Tokios pozicijos iš esmės laikomasi ir EŽTT praktikoje (Craxi prieš Italiją (Craxi c. Italie, n° 63226/00, décision du 14 juin 2001). Taigi ta aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjas anksčiau nagrinėjo kitą bylą, kurioje buvo nuteistas V. B., nėra pagrindas abejoti teisėjo A. Kruopio nešališkumu. Kita byla buvo susijusi su kitomis nusikalstamomis veikomis negu nagrinėjamoji ir toje byloje teisėjo A. Kruopio priimtame procesiniame sprendime nebuvo pasisakyta dėl A. B. kaltumo padarius nusikalstamas veikas, už kurias jis nuteistas nagrinėjamoje byloje. Kasatorius nepateikė jokių įrodymų, kad kitoje byloje apeliacinės instancijos teismo priimtas procesinis sprendimas būtų panaikintas kaip neteisėtas ir nepagrįstas, kad aukštesnysis teismas būtų nustatęs teismo nešališkumo principo pažeidimą ir dėl to panaikinęs apeliacinės instancijos teismo sprendimą.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi jokio teisinio pagrindo kuris leistų daryti išvadą, kad žemesnės instancijos teismai nagrinėdami šią bylą buvo šališki.

 

Dėl M. M. ir S. G. skundų argumentų, susijusių su teisės į gynybą pažeidimu ir dėl nuosprendžio atitikimo BPK 304 straipsnio reikalavimams

Kasatorius M. M. skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis neatitinka šiam procesiniam dokumentui keliamų reikalavimų (taisyta nuosprendžio priėmimo data, neteisingai nurodytas teismo pavadinimas), be to, viso proceso metu jis neturėjo tinkamos teisinės gynėjo pagalbos, galimybės susipažinti su byla.

Iš tiesų spausdinant nuosprendį buvo padaryta techninė klaida – neteisingai nurodyta data, kurią teismas, nepažeisdamas BPK reikalavimų, ištaisė. Be to, M. M. dalyvavo skelbiant nuosprendį, nuosprendžio skelbimo data nurodyta teisiamojo posėdžio protokole, taigi nuosprendžio paskelbimo data jam buvo žinoma. Nurodant teismo pavadinimą padaryta gramatinė klaida. Taigi minėtos klaidos negali būti vertinamos kaip procesinis pažeidimas, juolab esminis. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis atitinka BPK 304 straipsnio reikalavimus.

Taip pat nepagrįsti kasatoriaus M. M. skundo teiginiai dėl bylos medžiagos nepateikimo susipažinti ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme. Gynyba yra įtariamojo, kaltinamojo teisė, bet ne pareiga, todėl gynybos būdas ir taktika priklauso nuo jo paties pasirinkimo. Bylos tyrimo metu M. M. nebuvo pareiškęs nė vieno prašymo susipažinti su bylos medžiaga, tokio prašymo nepateikė ir pirmosios instancijos teisme. Pirmosios instancijos teisme M. M. turėjo gynėją, kuriam nušalinimų nepareiškė ir jo paslaugų neatsisakė. Apeliacinės instancijos teisme M. M. pateikus prašymą susipažinti su bylos medžiaga, toks prašymas buvo patenkintas ir suteikta pakankamai laiko realizuoti šią teisę. Gynybos organizavimas iš esmės yra ginamojo ir jo gynėjo tarpusavio reikalas ir kasatoriaus subjektyvi neigiama nuomonė apie jam suteiktos teisinės pagalbos kokybę nėra pagrindas konstatuoti teisės į gynybą suvaržymo.

Kasatorius S. G. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nekreipė dėmesio į tai, jog jis nesusipažinęs su byla, o apeliacinės instancijos teismas pažeidė teisę atsisakyti jo interesams netinkamai atstovavusios gynėjos B. Strimaitytės.

Įtariamajam S. G. ir jo gynėjui 2004 m. kovo 1 d. pranešta apie ikiteisminio tyrimo pabaigą. 2004 m. kovo 2 d. S. G. gynėjui pareiškus, kad jis dėl didelio užimtumo kartu su ginamuoju tardymo izoliatoriuje susipažinti su byla negalės, S. G. pareiškė, kad sutinka susipažinti su byla gynėjui nedalyvaujant, tačiau nepasirašinės jokių tai patvirtinančių protokolų. Todėl tą pačią dieną buvo surašyta pažyma dėl S. G. atsisakymo susipažinti su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga. Beje, pažymėtina, kad S. G. šio argumento nebuvo pateikęs savo apeliaciniame skunde.

Nuteistasis S. G. 2009 m. spalio 8 d. apeliacinės instancijos teisme vykusių baigiamųjų kalbų metu pareiškė, kad atsisako gynėjos advokatės B. Strimaitytės paslaugų ir prašo ją nušalinti. Teisėjų kolegija, išklausiusi proceso dalyvių nuomonių dėl pareikšto prašymo, nutarė S. G. pareiškimą dėl advokatės B. Strimaitytės nušalinimo atmesti. Teismas nutartyje nurodė, kad S. G. nepateikė BPK 61 straipsnio 1 dalyje numatytų advokato nušalinimo pagrindų. Be to, S. G., nuteistas laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, yra suimtas, kiti nuteistieji, kurių gynybos interesai prieštarauja, turi gynėjus, todėl, remiantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 4, 5, 7 punktais, gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Taip pat teismas nurodė, kad advokatė B. Strimaitytė S. G. gina ilgą laiką, gynybos kokybės vertinimas nėra teismo funkcija, be to, gynėjos B. Strimaitytės kalba dar nėra baigta ir klausimai, kurie, nuteistojo manymu, nebuvo paliesti, dar gali būti aptarti. Advokatės nušalinimo pagrindo buvimo nelemia ir susitikimų su ginamuoju kiekis. Teismas neturi duomenų, kad gynėja būtų ignoravusi ginamojo prašymus dėl susitikimų ir gynybos pozicijos derinimo.

Pagal Baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo gali gintis pats arba per pasirinktą gynėją, o neturėdamas pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti turi nemokamai gauti teisinę pagalbą įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka (BPK 44 straipsnio 8 dalis). Iš šio teisės į gynybą principo kylantys reikalavimai yra įtvirtinti atskiruose BPK straipsniuose (BPK 10, 50, 52 ir kt.). Kartu pažymėtina, kad, vadovaujantis BPK 52 straipsnio 1 dalimi, įtariamasis ar kaltinamasis bet kuriuo proceso metu turi teisę atsisakyti gynėjo. Tačiau BPK 52 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismui nėra privaloma priimti atsisakymą gynėjo, pareikštą nepilnamečio ar asmens, kuris dėl fizinių ar psichinių trūkumų pats pasinaudoti savo teise į gynybą negali; taip pat asmens, nemokančio kalbos, kuria vyksta procesas, ar asmens, įtariamo ar kaltinamo sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymu, kai dėl bylos sudėtingumo ar didelės apimties arba kitais atvejais kyla abejonių dėl šio asmens galimybės pasinaudoti teise į gynybą. Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistasis S. G. advokatės B. Strimaitytės paslaugų nusprendė atsisakyti baigiamųjų kalbų metu, t. y. tuo metu, kai žodis buvo suteiktas advokatei B. Strimaitytei, jos ginamoji kalba nebuvo baigta, taigi kiti proceso dalyviai tuo metu negalėjo reikšti nušalinimų. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas pagrįstai nepriėmė S. G. atsisakymo gynėjos B. Strimaitytės paslaugų. Gynybos organizavimas iš esmės yra ginamojo ir jo gynėjo tarpusavio reikalas ir kasatoriaus subjektyvi neigiama nuomonė apie jam suteiktos teisinės pagalbos kokybę nėra pagrindas konstatuoti teisės į gynybą suvaržymą.

 

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo

Kasatorių M. M., A. G. ir S. G. skundų esminiai argumentai siejami su žemesnės instancijos teismų netinkamu surinktų įrodymų vertinimu – ginčijamas įrodymų vertinimas, jų pakankamumas ir bylos faktinių aplinkybių nustatymo teisingumas. Kadangi įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas, todėl kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, sudaro svarbiausią ir pagrindinę baudžiamojo proceso teisės dalį. Tinkamas šių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalgos išvadų 4 punkte pažymėjo: Asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Taigi tokie kaltinamojo parodymai yra leistini ir teisėti įrodymai, todėl žemesnės instancijos teismai pagrįstai rėmėsi kaltinamųjų A. D., R. Š. parodymais. BPK 276 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kokiais atvejais gali būti perskaitomi kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, vienas iš tokių atvejų – jei toks asmuo nedalyvauja teisiamajame posėdyje dėl svarbių priežasčių. Liudytojas A. B. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo nepilnametis ir jis buvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, todėl teismas, remdamasis BPK 186 straipsnio 2 dalimi, turėjo teisę šio liudytojo nekviesti į posėdį ir perskaityti jo duotus parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui.

Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4  dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Remdamasi šia nuostata, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis), tačiau visais atvejais gauti duomenys vertintini bendrajame bylos duomenų kontekste.

Iš nuteistojo M. M. kasacinio skundo turinio galima suprasti, kad, kasatoriaus nuomone, teismas buvo šališkas dėl to, kad netinkamai, vienpusiškai vertino įrodymus, nepaisė daugybės prieštaravimų, netenkino nė vieno prašymo. Tokie kasatoriaus teiginiai prieštarauja procesinių dokumentų turiniui. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje esančius teisėtais būdais bei baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautus duomenis, t. y. apklausė kaltinamuosius, nukentėjusiuosius, liudytojus, specialistus, ekspertus, perskaitė bylai nagrinėti reikšmingus dokumentus, juos išanalizavo, palygino ir padarė pagrįstas išvadas. Taigi teismo nuosprendis pagrįstas teisiamajame posėdyje ištirtais (BPK 301 straipsnio 1 dalis) ir laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų įvertintais įrodymais. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti visi teismo procese patikrinti įrodymai, atlikta analizė, atskleidžianti jų turinį bei nustatytas faktines aplinkybes, motyvuotai paneigti kaltinimui prieštaraujantys įrodymai. Teismų nuosprendžių turinys patvirtina, kad bet kokios abejonės buvo vertinamos nuteistųjų naudai (pvz., A. G. išteisintas dėl K. K. ir A. G. nužudymo, A. G. ir R. Š. išteisinti dėl A. K. nužudymo). Pirmosios instancijos teisme kaltinamajam M. M. davus parodymus apie V. B. nužudymo aplinkybes, teisėjų kolegija pavedė prokurorui patikrinti šias aplinkybes, su kaltinamuoju buvo atliktas parodymų patikrinimas vietoje. Be to, apeliacinės instancijos teismas, nuteistiesiems, tarp jų ir M. M., iškėlus abejonių dėl šaunamojo ginklo, panaudoto nužudant V. Č. ir R. M., dėl kitų bylos aplinkybių, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostata, atliko papildomą įrodymų tyrimą. Papildomo tyrimo metu buvo apklausti liudytojai V. V., A. L., balistikos ekspertas J. B., išreikalauta nuteistųjų prašoma medžiaga. Be to, M. M. per baigiamąsias kalbas nurodžius naujas aplinkybes, įrodymų tyrimas buvo atnaujintas ir papildomai apklausti nuteistieji M. M., S. G. ir A. G.. Visi šie bei kiti apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu gauti duomenys įvertinti visų bylos duomenų kontekste. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo M. M. skundo esminius argumentus, aptarė įrodymus, esamus prieštaravimus bei motyvavo, kodėl remiasi jį kaltinančiais įrodymais.

Kasatorius M. M. nepagrįstai tvirtina, kad teismai nevertino nuteistųjų šioje byloje A. D. ir R. Š. parodymų patikimumo, kasatorius S. G. – kad teismas teikė jų parodymams pranašumą, o kasatorius A. G. – kad už visas veikas jis nuteistas tik šių nuteistųjų bei nuteistojo B. J. parodymų, kurie nepatvirtinami jokiais kitais objektyviais įrodymais, pagrindu. Nuteistųjų A. D., R. Š. ir B. J. parodymai, vadovaujantis BPK 20 straipsnio nuostatomis, įvertinti, palyginti kaip visuma su visais bylos duomenimis ir nurodyti motyvai, kodėl remiamasi šių nuteistųjų parodymais grindžiant kitų nuteistųjų kaltę šioje byloje. Beje, nuteistųjų A. D. ir R. Š. parodymų teisėtumo kasatoriai neginčija.

Kasatorius M. M. nepagrįstai tvirtina, kad neturėjo galimybės dalyvauti liudytojo A. B. apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Bylos duomenys patvirtina, kad įtariamasis M. M. buvo informuotas apie šio liudytojo apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tačiau atsisakė joje dalyvauti. Toks atsisakymas įvertintas kaip M. M. pasirinkta gynyba ikiteisminio tyrimo metu. Ikiteisminio tyrimo metu M. M. neigė ką nors žinantis apie V. Č. nužudymą, teigė, kad nužudytojo nepažinojo. Bylos nagrinėjimo teisme metu dėl V. Č. nužudymo kasatorius pakeitė gynybos poziciją, prakalbo ir apie neva padarytus proceso pažeidimus. Vadovaujantis BPK 186 straipsnio 2 dalimi, jaunesni kaip aštuoniolikos metų liudytojas ir nukentėjusysis į teisiamąjį posėdį kviečiami tik išimtiniais atvejais. Asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Kadangi liudytojas A. B. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo nepilnametis ir buvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, teismas turėjo teisę šio liudytojo nekviesti į posėdį ir perskaityti jo duotus parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui. Taigi teismas, remdamasis BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata, ištyrė liudytojo A. B. parodymus bei pagrįstai nuosprendyje rėmėsi šiais liudytojo parodymais dėl V. Č. nužudymo. Taigi kasatorius S. G. nepagrįstai tvirtina, kad byla išnagrinėta neištyrus šio svarbaus liudytojo parodymų. Beje, liudytojo A. B. parodymai nebuvo vieninteliai ir lemiantys M. M. ir S. G. kaltę dėl V. Č. nužudymo.

Iš bylos duomenų matyti, kad 2003 m. birželio 10 d. R. Š. ir V. M. akistata (dėl S. B. nužudymo) atlikta prieš tai juos apklausus, taigi nepažeidžiant BPK 190 straipsnio nuostatų. V. M., apklausiamas dėl S. B. nužudymo aplinkybių, atsisakė duoti bet kokius parodymus ir pageidavo akistatos su asmenimis, kurie jį apkalba. Dėl šios priežasties buvo atlikta akistata su anksčiau apklaustu R. Š..

Kasatorius A. G. nurodo, kad, pateikiant V. B. atpažinti jį iš nuotraukos, o ne asmeniškai, buvo padarytas proceso pažeidimas, nes jie abu tuo metu buvo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, todėl V. B. galėjo jį matyti ir atpažinti kaip matytą. Šie argumentai nepagrįsti. Prieš atpažinimą, kaip buvo numatyta 1961 m. BPK 184 straipsnyje, V. B. buvo apklaustas apie žymes bei ypatybes, pagal kurias gali atpažinti asmenį. 2002 m. spalio 3 d. kaltinamojo papildomos apklausos metu V. B., apibūdindamas A. G., nurodė, kad jis yra maždaug 40 metų amžiaus, 180 cm ūgio, lieso kūno sudėjimo, rusvai pilkų plaukų, truputį pliktelėjusiu viršugalviu, pailgo veido. Taigi V. B. išsamiai apibūdino A. G. ir jo pateiktas aprašymas atitinka A. G. išvaizdą. 2002 m. rugsėjo 23 d. papildomos apklausos metu V. B. pageidavo, kad atpažinimai būtų daromi iš nuotraukų. Tiek ankščiau galiojęs, tiek dabartis baudžiamojo proceso įstatymas numato, kad kaltinamasis turi teisę, o ne pareigą duoti paaiškinimus, parodymus. Taigi kaltinamasis nurodė, kaip jis norėtų įgyvendinti savo teisę. 1961 m. BPK 185 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad jeigu parodyti asmens negalima, atpažinimas gali būti daromas pagal jo nuotrauką, parodomą kartu su ne mažiau kaip trimis kitų asmenų nuotraukomis. Minėtoje normoje išsamiai neaptarta, kada parodyti asmens negalima, tai gali būti įvairios aplinkybės, tiek pasislėpus, tiek siekiant užtikrinti atpažįstančiojo saugumą, tiek didelis atpažįstančiųjų asmenų skaičius ir pan. Esant tokioms aplinkybėms, kai kaltinamasis nurodė, kaip pageidauja įgyvendinti savo teisę, ir buvo padaryta išvada dėl paties asmens parodymo negalimumo. Kartu su A. G. nuotrauka buvo pateiktos trijų su byla neturinčių ryšio asmenų nuotraukos, tai akivaizdžiai matyti ne tik atpažinimo fotolentelėje, bet ir atpažinimo metu padarytose nuotraukose. A. G. atpažinimas darytas dalyvaujant V. B. gynėjui, nepažeidžiant BPK reikalavimų, todėl šis proceso veiksmas pagrįstai pripažintas tinkamu įrodymu.

Kasatorius A. G. nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas atsisakė apklausti liudytojos V. V. brolį ir draugę Jūratę, taip padarydamas procesinį pažeidimą. Tokie kasatoriaus teiginiai nepagrįsti. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas A. G. skunde nurodytas aplinkybes ir prašymą apklausti liudytoją V. V., atliko įrodymų tyrimą, iškvietė šią liudytoją, apklausė ir įvertino jos parodymus. Remiantis liudytojos V. V. parodymais, nustatytas negalimumas į teismo posėdį iškviesti kasatoriaus nurodytus liudytojus ir dėl šios priežasties toks nuteistojo A. G. prašymas motyvuotai atmestas. Kartu apeliacinės instancijos teismas išsamiai išanalizavęs liudytojos V. V. parodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad net šiai patvirtinus nuteistojo 2007 m. spalio 17 d. apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodytas aplinkybes, kurias neva žino liudytojos V. V. brolis ir draugė Jūratė, tai nepaneigtų teismo padarytų išvadų pagrįstumo dėl A. G. veiksmų sulaikant K. K. ir A. G..

Kasatoriaus A. G. argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo atsisakymo atlikti jo klausos ekspertizę, nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas šį nuteistojo A. G. prašymą išnagrinėjo ir motyvuotai atmetė. Taip pat nuosprendyje teismas vertino A. G. parodymus apie blogą klausą bei išdėstė motyvus, kodėl šiuos argumentus atmetė. Taigi apeliacinės instancijos teismas atsakė į nuteistojo skunde iškeltus klausimus.

Nepagrįsti ir kasatoriaus A. G. argumentai, susiję su apeliacinės instancijos teismo atsisakymu apklausti kavinės „Linas“ savininkus, taip pat liudytojus G. B. ir D. G.. Apeliacinės instancijos teismas šį nuteistojo A. G. prašymą išnagrinėjo ir motyvuotai atmetė. Taip pat nuosprendyje teismas vertino A. G. parodymus apie galimus nuteistojo M. M. santykius su A. G. agentūroje dirbusiu G. B.. Įvertinęs bylos įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad legalus M. M. bendravimas su agentūros „Jauki pastogė“ darbuotoju, A. G. darbas toje agentūroje ir legalaus telefono abonento numerio turėjimas nepaneigia bylos įrodymais patvirtinto A. G. priklausymo S. G. vadovaujamam nusikalstamam susivienijimui.

Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai ištirti bylos aplinkybes, atliko įrodymų tyrimą ir, patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą apeliacinių skundų ribose, pripažino, kad, vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, todėl teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas dėl kasatorių kaltės. Nesutikti su tokiomis šio teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio jų ištyrimo. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų – byla patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose, priimtame nuosprendyje į esminius apeliantų argumentus – dėl procesinių pažeidimų, įrodymų vertinimo, padarytų išvadų, faktinių bylos aplinkybių nustatymo – yra atsakyta bei pakankamai motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami (BPK 332 straipsnio 5 dalis).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, vertindami surinktus įrodymus ir nustatydami faktines aplinkybes, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.

 

Dėl M. M. nusikalstamų veikų kvalifikavimo

Kasatorius M. M. nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nusikalstamas veikas dėl V. Č., R. M., V. B., A. K. ir S. B. nužudymų perkvalifikavęs pagal 2000 m. BK 129 straipsnio 1 dalį ir paskyręs griežtesnes bausmes, pasunkino jo teisinę padėtį. Šie kasatoriaus skundo argumentai nepagrįsti.

Pirmosios instancijos teismas M. M. padarytus V. Č., R. M., V. B., A. K. ir S. B. nužudymus perkvalifikavo pagal 1961 m. BK 104 straipsnį (1993 m. birželio 10 d. įstatymo Nr. I-180 redakcija) ir paskyrė atitinkamas bausmes motyvuodamas tuo, kad baudžiamasis įstatymas, galiojęs veikų padarymo metu, teisine prasme buvo švelnesnis nei šiuo metu galiojantis baudžiamasis įstatymas, todėl lengvina kaltininko teisinę padėtį (2000 m. BK 3 straipsnio 2 dalis).

Pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo M. M. padarytiems nusikaltimams apskundė prokuroras, prašydamas kiekvieną nužudymą kvalifikuoti pagal 2000 m. BK 129 straipsnio 1 dalį ir paskirti griežtesnes bausmes.

Apeliacinės instancijos teismas M. M. padarytus V. Č., R. M., V. B., A. K. ir S. B. nužudymus perkvalifikavo pagal 2000 m. BK 129 straipsnio 1 dalį ir už kiekvieną nužudymą paskyrė griežtesnes bausmes. Šis teismas nurodė, kad V. Č. nužudymas veikos padarymo metu būtų atitikęs tuo metu galiojusio 1961 m. BK 105 straipsnio 6 punktą (darant kitą sunkų nusikaltimą), kiti nužudymai – 1961 m. BK 105 straipsnio 6 punktą (darant kitą sunkų nusikaltimą) ir 12 punktą (jeigu tai padarė asmuo, ankščiau nusikaltęs tyčiniu nužudymu, numatytu 1961 m. BK 104 arba 105 straipsniuose). 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalyje tokios kvalifikuojamosios aplinkybės nenumatytos. Toks įstatymo pakeitimas lengvina nuteistojo padėtį, todėl jau ikiteisminio tyrimo metu šios M. M. veikos buvo teisingai kvalifikuotos pagal 2000 m. BK 129 straipsnio 1 dalį, numatančią švelnesnę sankciją negu įvykio metu galiojęs įstatymas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad įstatymas neleidžia laikyti, jog tuo pačiu metu kaltininkui gali būti palankūs abu kodeksai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-82/2004, 2K-775/2007, 2K-143/2008, 2K-162/2009, 2K-331/2010 ir kt.). Vienai veikai paprastai taikomas, kaip to ir reikalaujama BK 3 straipsnio nuostatų, tik vienas baudžiamasis įstatymas (šiuo konkrečiu atveju – vienas iš BK), nes veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas.

1961 m. BK už tyčinį nužudymą baudžiamoji atsakomybė buvo nustatyta dviejuose straipsniuose: 104 straipsnyje – už tyčinį nužudymą (be kvalifikuojamųjų požymių) ir 105 straipsnyje – už tyčinį nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis (su kvalifikuojamaisiais požymiais), kurio sankcijoje buvo numatytas laisvės atėmimas nuo dešimties iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos (1998 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. VIII-983 redakcija). Taikant minėtą BK, M. M. padaryti nužudymai turėjo būti kvalifikuojami taip: V. Č. nužudymas – pagal 105 straipsnio 6 punktą (darant kitą sunkų nusikaltimą); kiti nužudymai – pagal 105 straipsnio 12 punktą (jeigu tai padarė asmuo, ankščiau nusikaltęs tyčiniu nužudymu).

2000 m. BK (įsigaliojo 2003 m. gegužės 1 d.) už tyčinį nužudymą baudžiamoji atsakomybė nustatyta 129 straipsnyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), kurio 1 dalyje nustatyta: tas, kas nužudė kitą žmogų, baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki penkiolikos metų, o 2 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už nužudymą su kvalifikuojamaisiais požymiais, tačiau tarp jų nėra tų kvalifikuojamųjų požymių, kurie buvo numatyti 1961 m. BK 105 straipsnio 6 ir 12 punktuose: kai veiką padaro asmuo, darantis kitą sunkų nusikaltimą; kai nužudo asmuo, anksčiau nusikaltęs tyčiniu nužudymu. Remdamasis BK 3 straipsnio 2 dalies nuostata, kad bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį lengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, apeliacinės instancijos teismas M. M. padarytus nužudymus teisingai kvalifikavo pagal 2000 m. BK 129 straipsnio 1 dalį (šios normos sankcija švelnesnė nei 1961 m. BK 105 straipsnio) ir galėjo pabloginti nuteistojo padėtį paskirdamas griežtesnes bausmes, nes dėl to buvo prokuroro skundas (BPK 320 straipsnio 4 dalis).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas M. M. padarytiems nužudymams baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

 

Dėl A. G. pripažinimo pavojingu recidyvistu

Kasatorius G. G. nurodo, kad teismas netinkamai taikė BK 27 straipsnio nuostatas, todėl nepagrįstai pripažino jį pavojingu recidyvistu, nes jo vaidmuo nusikalstamo susivienijimo veikloje antraeilis, pirmieji teistumai iki Lietuvos Respublikos valstybės nepriklausomybės atkūrimo yra už nusikaltimus, kurie pagal 2000 m. BK neturėtų būti laikomi sunkiais, ir vienas jų yra už nusikaltimą, kurį padarė būdamas nepilnametis.

Pavojingu recidyvistu A. G. pripažintas atsižvelgus į tai, kad jis, būdamas recidyvistas, t. y. turėdamas neišnykusius teistumus, padarė naują labai sunkų nusikaltimą. Pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai nurodė teisinį tokio sprendimo pagrindą, numatytą BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punkte.

Pagal BK 27 straipsnio 1 dalį nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs arba nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Asmuo pripažįstamas kaltu padaręs nusikalstamą veiką teismo nuosprendžiu, todėl ir nusikaltimų recidyvas konstatuojamas nuo to momento, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, kitu teismo nuosprendžiu pripažįstamas kaltu padaręs naują tyčinį nusikaltimą.

Bylos duomenys patvirtina, kad kasatorius teistas penkis kartus: 1) 1978 m. birželio 13 d. pagal 1961 m. BK 118 straipsnio 1 dalį ketverių metų laisvės atėmimo bausme; 2) 1981 m. liepos 15 d. pagal 1961 m. BK 151 straipsnio 3 dalį, 204 straipsnį, 147 straipsnio 2 dalį penkerių metų laisvės atėmimo bausme; 3) 1988 m. rugsėjo 21 d. pagal 1961 m. BK 232 straipsnį, 16 straipsnį, 232¹ straipsnio 3 dalį trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme; 4) 1993 m. sausio 25 d. pagal 1961 m. BK 150 straipsnio 3 dalį, 131 straipsnio 2 dalį šešerių metų laisvės atėmimo bausme konfiskuojant turtą. Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų kolegijos 1993 m. kovo 17 d. nutartimi nuosprendis pakeistas, panaikinant dalį dėl paskirtos papildomos bausmės – turto konfiskavimo. Vadovaujantis 1993 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl amnestijos 3 straipsniu, 4 straipsnio 1 punktu, bausmė sumažinta vienu trečdaliu, 1996 m. spalio 16 d. paleistas atlikęs bausmę; 5) 1998 m. vasario 24 d. pagal 1961 m. BK 225 straipsnio 2 dalį vienerių metų keturių mėnesių laisvės atėmimo bausme. Byloje esančių nuosprendžių turinys patvirtina, kad kasatorius teistas tik už tyčinius nusikaltimus, teistumas už padarytas nusikalstamas veikas tęsiasi nuo 1978 metų. Pirmosios instancijos teismui pripažįstant A. G. pavojingu recidyvistu pakako atsižvelgti ir remtis jo teistumais pagal 1988 m. rugsėjo 21 d. ir 1993 m. sausio 25 d. nuosprendžius.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. G. pavojingu recidyvistu, įvertino kaltininko asmenybę, bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis yra pavojingas visuomenei, nes išvadų iš teistumų nepadarė, todėl BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punkto bei 3 dalies nuostatas pritaikė tinkamai.

 

Dėl neturtinės žalos

Nuteistojo S. G. skundo argumentas, kad nepagrįstai patenkinti nukentėjusiųjų V. K., V. G., G. P. ir G. K. civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo, pagrįstas. Teismas, tenkindamas nukentėjusiųjų ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo, netinkamai taikė materialinės teisės (2000 m. CK) ir procesinės teisės (2002 m. BPK 113 straipsnis) normas, taip padarydamas esminį BPK pažeidimą, kuris suvaržė įstatymų garantuotas kaltinamųjų teises, sukliudė išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus nuosprendžius (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).

Žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo pagrindus, dydį ir būdus nustato CK normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad visi nusikaltimai (tyčiniai nužudymai), dėl kurių nukentėjusiesiems priteista neturtinė žala, padaryti 1997–1999 metų laikotarpiu, t. y. galiojant 1964 m. CK, kuris prievolės atlyginti neturtinę žalą tokiu atveju dar nenumatė. 1964 m. CK moralinės (neturtinės) žalos atlyginimą numatė tik dviem atvejais: pirma, kai ji padaryta pažeminant asmens garbę ir orumą (7¹ straipsnis); antra, kai ji padaryta neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais (486 straipsnis). 2000 m. CK įsigaliojo 2001 m. liepos 1 d. Šio kodekso 1.7 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad civilinis įstatymas ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai negalioja atgaline tvarka. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas V. K., V. G., G. P. ir G. K. ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkinti yra nepagrįstas, 2000 m. CK nuostatos dėl nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo aptariamiems ginčo santykiams negali būti taikomos. Tai visiškai atitinka 2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 11 straipsnio turinį, kur nurodoma, kad kodekse nustatytos taisyklės dėl neturtinės žalos atlyginimo taikomos tiems civiliniams teisiniams santykiams, kurių faktinis pagrindas atsiranda įsigaliojus šiam kodeksui. Tai reiškia, kad aptariamos normos grįžtamosios galios neturi.

Kadangi netinkamas materialinės teisės normų taikymas ir kartu padarytas esminis BPK pažeidimas turi įtakos ne tik kasatoriui S. G., bet ir kasatoriui V. B., kuris savo skunde šio klausimo nekėlė, bei nuteistajam R. Š., kuris nepadavė kasacinio skundo, teismų sprendimai keistini ir dėl jų, naikinant teismų nuosprendžių dalis, kuriomis iš jų priteista neturtinė žala (BPK 376 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1, 6 punktais, 376 straipsnio 2 dalimi,

 

n u t a r i a :

           

Nuteistųjų A. G., V. B. ir M. M. kasacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 16 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 12 d. nuosprendį dėl S. G., R. Š. ir V. B. pakeisti.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 16 d. nuosprendžio dalį, kuria priteista: V. K. solidariai iš S. G., R. Š., V. B. 100 000 Lt, V. G. iš S. G. 132 000 Lt, G. P. (M.) solidariai iš S. G., R. Š., V. B. 100 000 Lt, G. K. solidariai iš S. G., R. Š., V. B. 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Kitas teismų nuosprendžių dalis palikti nepakeistas.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                                        Albinas Sirvydis

 

 

Viktoras Aidukas

 

 

Vytautas Masiokas