Civilinė byla Nr. e2A-2878-945/2025

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-13645-2025-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.2.4.5.1.7;

1.4.2.3; 2.6.10.2.4.2; 3.2.4.11; 3.3.1.21

(S)

Kauno apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gruodžio 30 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Simonos Dementavičienės ir Tomo Ridiko, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus lopšelio-darželio „Strazdelis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. S. ieškinį atsakovui Vilniaus lopšeliui-darželiui „Strazdelis“ dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė L. S. (toliau – ieškovė, darbuotoja) prašė teismo pripažinti ieškovės atleidimą iš darbo Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 58 straipsnio pagrindu neteisėtu ir priteisti ieškovei iš atsakovo Vilniaus lopšelio-darželio „Strazdelis“ (toliau – atsakovas, darbdavys) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu, grąžinti ieškovę į buvusią darbovietę, jeigu bylos nagrinėjimo metu paaiškėtų, kad grąžinimas negalimas, be išmokos už priverstinę pravaikštą priteisti ieškovei iš atsakovo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, priteisti ieškovei iš atsakovo 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, taip pat bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2.       Ieškovė nurodė nuo 1989 m. rugpjūčio 1 d. dirbusi ikimokyklinio ugdymo vaikų auklėtoja. Per 36 darbo metus ieškovei nebuvo taikytos drausminės nuobaudos. Ieškovės iniciatyva 2024 m. rudenį atsakovas turėjo atleisti iš darbo darbuotoją, kuri nuolatos darbo vietoje pasirodydavo neblaivi, tačiau atsakovo administracija toleravo tokį jos elgesį. Po minėtos darbuotojos atleidimo prasidėjo sisteminis priekabiavimas ir veikimas prieš ieškovę, kuris galiausiai baigėsi neteisėtu atleidimu iš darbo. Ieškovė buvo apkaltinta smurtu prieš vaikus – trumpalaikiu vaiko uždarymu į sanitarinį mazgą, tokiu būdu pritaikant bausmę už nederamą elgesį. Ieškovė minėto pobūdžio veiksmų nėra atlikusi, o nurodoma situacija yra pramanyta. Atsakovas 2025 m. kovo 7 d. priėmė įsakymą, kuriuo atleido ieškovę iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, nukėlė darbo sutarties pabaigą iki ieškovės laikino nedarbingumo pabaigos. Ieškovės nušalinimas nuo darbo, o vėliau ir įsakymas atleisti iš darbo sukėlė ieškovei neigiamus išgyvenimus, kurie pasireiškė depresine nuotaika, blogu miegu, galvos skausmais, bendru silpnumu, dėl ko ieškovei 2025 m. vasario 26 d. teko kreiptis į šeimos gydytoją, kuris paskyrė nedarbingumą, taip pat papildomos medicininės pagalbos į psichoterapeutę.

3.       Atsakovas nesutiko su ieškinio reikalavimais, prašė juos atmesti. Atsakovas nurodė, kad 2025 m. vasario 22 d. atsakovo direktorei per elektroninį dienyną „Eliis“ buvo atsiųstas vieno iš „(duomenys neskelbtini)“ grupės ugdytinio (šios grupės auklėtoja dirbo ieškovė) tėvų pranešimas apie tai, jog vaikai už bausmę uždaromi tualete, dėl ko jų vaikas patyrė traumą, verkė, nenorėjo eiti į darželį, tėvai prašė imtis priemonių, kad tokie auklėjimo metodai nebūtų taikomi ir nebūtų žalojamas vaikų savisaugos instinktas. Prie pranešimo buvo pridėtas tėvų susirašinėjimas, iš kurio matyti, kad pranešimą pateikusius tėvus apie situaciją grupėje informavo kita mama, kadangi jų vaikas dar nemoka gerai kalbėti ir pats negebėjo pasipasakoti, kas su juo vyko. 2025 m. vasario 24 d. atsakovo direktorė per elektroninį dienyną „Eliis“ gavo kito ugdytinio, lankančio tą pačią „(duomenys neskelbtini)“ grupę, mamos laišką, kuriame nurodyta, kad jos vaikas buvo uždarytas tualete, nes prie stalo valgydamas juokėsi, jį uždarė ieškovė. Pranešime taip pat nurodoma, kad, aiškinantis situaciją su kitais tėvais, paaiškėjo, jog tualete po vieną buvo uždaryti 5 grupės vaikai. 2025 m. vasario 25 d. atsakovo direktorė sušaukė laikinąją etikos komisiją (sudaryta 2024 m. gruodžio 3 d. įsakymu Nr. V-132, gavus ankstesnius „(duomenys neskelbtini)“ grupės tėvų nusiskundimus dėl ieškovės darbo), kurią informavo apie gautus tėvų pranešimus dėl ieškovės vaikams taikomų netinkamų drausminimo priemonių. Laikinoji etikos komisija priėmė sprendimą: 1) kreiptis į „(duomenys neskelbtini)“ grupės mokytojos padėjėją R. N., kad ši raštu atsakytų, ar tokios bausmės buvo taikomos grupėje; 2) informuoti ieškovę apie gautus pranešimus ir pareikalauti pateikti paaiškinimą; 3) pakartotinai supažindinti ieškovę su pareigybės aprašymu ir smurto prevencijos aprašu. 2025 m. vasario 25 d. atsakovo direktorė gavo darbuotojos R. N. pranešimą apie tai, kad ieškovė naudojo smurtą prieš kelis vaikus – drausmindama juos valgio metu griebdavo už rankos ir uždarydavo tualete po vieną. 2025 m. vasario 26 d. įvyko laikinosios etikos komisijos Nr. 2 posėdis, kuriame komisija nutarė rekomenduoti nušalinti ieškovę nuo pareigų dviem darbo dienoms. Atsižvelgdama į laikinosios etikos komisijos rekomendaciją, atsakovo direktorė 2025 m. vasario 26 d. priėmė įsakymą nušalinti ieškovę nuo darbo. 2025 m. vasario 26 d. ieškovė pateikė atsakovo direktorei pasiaiškinimą, kuriame nurodė, kad nepripažįsta kaltinimų, prašo suteikti galimybę susitikti su tėvais ir išsiaiškinti situaciją. Ieškovė nuo 2025 m. vasario 27 d. tapo laikinai nedarbinga. 2025 m. kovo 4 d. laikinosios etikos komisijos Nr. 2 posėdyje svarstytas ieškovės galimai padarytas darbo pareigų pažeidimas. Komisijos nariai išsakė nuomonę dėl ieškovės elgesio, anksčiau jai teiktos metodinės pagalbos ir nusprendė, kad ieškovės veiksmai prieštarauja atsakovo darbo tvarkos taisyklių 4.4.2 punktui, auklėtojo pareigybės aprašymo 4.13 punktui. Komisija nusprendė, kad ieškovė padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą. 2025 m. kovo 7 d. atsakovo direktorė priėmė įsakymą Nr. V-38 dėl ieškovės atleidimo iš darbo DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Ieškovės darbo santykiai su atsakove nutrūko 2025 m. kovo 13 d. Šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti kokius nors neteisėtus atsakovo veiksmus, ieškovė neįrodė jai kilusios žalos. Nenustačius žalos ir neteisėtų atsakovo veiksmų ieškovės atžvilgiu, negali būti nustatytas ir priežastinis ryšys tarp jų. Dėl to nėra pagrindo vertinti, kad dėl atsakovo veiksmų ieškovė patyrė neturtinę žalą.

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. rugsėjo 18 d. sprendimu patenkino ieškinį ir pripažino ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu, tačiau ieškovės į darbą negrąžino, pripažino, kad ieškovės ir atsakovo sudaryta darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną, priteisė ieškovei iš atsakovo 17 361,50 Eur (neatskaičius mokesčių) dydžio vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2025 m. kovo 14 d. iki 2025 m. rugsėjo 18 d. (įskaitytinai) ir po 133,55 Eur (neatskaičius mokesčių) už kiekvieną paskesnę darbo dieną nuo 2025 m. rugsėjo 19 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, taikant 5 darbo dienų per savaitę darbo režimą, 16 827,30 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensaciją, 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, 2 900 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, priteisė valstybei iš atsakovo 8,08 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimą.

5.       Teismas, įvertinęs rašytinius įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, paaiškinimus teismo posėdžio metu, liudytojų parodymus, remdamasis vertinant įrodymus taikytina įrodymų pakankamumo taisykle, konstatavo, kad byloje surinktų duomenų nepakanka ieškovės darbo pareigų pažeidimo faktui konstatuoti. Spręsdamas dėl įrodymų nepakankamumo teismas pažymėjo, kad, nors DK, be kita ko, reglamentuojančiame darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės klausimus, yra nustatytas vienintelis procedūrinis reikalavimas darbdaviui prieš priimant sprendimą nutraukti darbo sutartį – pareikalauti rašytinio darbuotojo paaiškinimo, tačiau, taikydamas inicijuodamas darbo sutarties nutraukimą aptariamu pagrindu darbdavys privalo disponuoti visapusiška informacija apie darbuotojo padarytą darbo pareigų pažeidimą. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad atsakovo direktorė prieš priimdama įsakymą dėl darbo sutarties su ieškove nutraukimo vadovavosi laikinosios etikos komisijos posėdžiuose priimtais nutarimais, kurie net nėra pasirašyti atsakingų asmenų.

6.       Teismas padarė išvadą, kad itin griežtos pasekmės ieškovei taikytos iš esmės vadovaujantis vieno mažamečio auklėtinio A. paaiškinimais mamai. Teismas pažymėjo, jog darbdavys neatliko jokių papildomų veiksmų, siekdamas įsitikinti, ar ieškovė iš tiesų padarė darbo pareigų pažeidimą. Iš A. paaiškinimų mamai matyti, kad ieškovė bausmes taikė dviem vaikams, tačiau A. mama teigia, jog iš kitų tėvų sužinojo, kad tokia bausmė buvo taikyta iš viso 5 vaikams. Darbdavys neatliko jokių papildomų veiksmų, kad įsitikintų mažamečio vaiko paaiškinimų patikimumu ir surinktų papildomus įrodymus ieškovės kaltei pagrįsti, t. y. nebuvo aiškinamasi, kokiomis aplinkybėmis vaikui buvo užduodami klausimai, nevertinta, ar vaikas nėra linkęs fantazuoti, o gal jis neatskleidė visų reikšmingų aplinkybių mamai. Teismas nurodė, jog darbdavys tam, kad įsitikintų, jog ieškovė pažeidė darbo tvarką, turėjo surinkti visus galimus duomenis (pvz. apklausti tėvus, kurie teigė, jog ieškovė taikė bausmes), t. y. patikrinti iš A. mamos gautą informaciją. Teismui abejonių sukėlė R. N. 2025 m. vasario 25 d. pranešime nurodyta informacija, jog ieškovė panaudojo smurtą prieš kelis vaikus, nes apklausiama liudytoja R. N. nurodė tik vieną jos matytą smurto atvejį, kas rodo, kad liudytojos parodymai nėra nuoseklūs. Teismas pastebėjo ir tai, kad minėta liudytoja negalėjo teismui paaiškinti ir dėl 2025 m. vasario 13 d. jos pasirašytame kreipimesi nurodytos informacijos, jog ieškovė netinkamai elgiasi su vaikais, akcentuodama, jog kreipimąsi parengė kartu su liudytoja jį pasirašiusi kita atsakovo darbuotoja. Abejonių dėl darbo pareigų pažeidimo fakto buvimo teismui sukėlė ir aplinkybė dėl pažeidimo padarymo laiko. Liudytoja R. N. teismo posėdyje parodė, kad 2025 m. vasario 25 d. pranešimą ji parašė kitą dieną po įvykio, kas reiškia, jog įvykis turėjo būti 2025 m. vasario 24 d. Auklėtinio A. mama 2025 m. vasario 24 d. elektroniniame laiške nurodė, jog „mūsų vaikas dabar ~1,5 savaites nelankė darželio dėl ligos, tai įvykis galėjo įvykti šiek tiek anksčiau, gal ~2 savaičių bėgyje“. Atsižvelgęs į įvykių chronologiją, teismas nusprendė, kad A. 2025 m. vasario 24 d. negalėjo būti izoliuotas sanitariniame mazge, nes jis nelankė ugdymo įstaigos. Teismas konstatavo, kad tai paneigia liudytojos R. N. parodymus dėl smurto A. atžvilgiu naudojimo laiko. Teismui taip pat sukėlė abejonių laikinosios etikos komisijos veikla ir sprendimų pagrįstumas, kadangi liudytoja A. U., būdama viena iš komisijos narių, teismo posėdyje parodė, jog neatsimena, ar dalyvavo komisijos veikloje, kai buvo tiriami skundai dėl smurto. Teismo įsitikinimu, tokie parodymai taip pat patvirtina, kad darbdavio įgalioti asmenys nesiėmė visų reikalingų veiksmų susiklosčiusiai situacijai išsiaiškinti, tinkamai neatliko jų kompetencijai priskirtų užduočių, todėl akivaizdu, jog paviršutiniškas komisijos narių įsitraukimas atliekant veiksmus ir priimti sprendimai negali būti vertinami kaip objektyvūs. Teismas pažymėjo, kad atleistam iš darbo darbuotojui inicijavus darbo ginčo nagrinėjimą, atleidimo iš darbo teisėtumą privalo įrodyti darbdavys. Teismo vertinimu, neapklausdamas tėvų dėl galimai padaryto pažeidimo, atsakovas tyrimą atliko paviršutiniškai, kas turėjo tiesioginės įtakos darbdavio sprendimui. Byloje nesant objektyvių įrodymų, kad ieškovė būtų padariusi darbo tvarkos pažeidimą, kuris būtų pripažintas šiurkščiu, teismas padarė išvadą, jog ieškovė iš darbo atleista nepagrįstai.

7.       Teismas pažymėjo, kad, nors šios bylos ir Vilniaus apygardos teisme išnagrinėtos civilinės bylos Nr. e2A-1154-863/2025 faktinės aplinkybės yra tapačios, tačiau šioje byloje darbdavys nesurinko pakankamai įrodymų, pagrindžiančių, jog ieškovė padarė darbo pareigų pažeidimą, kai atsakovės nurodytoje byloje teismas vadovavosi objektyviu įrodymu – vaizdo įrašu. Dėl to, nors šioje byloje yra sprendžiamas itin jautrus klausimas, ar pažeidžiamų asmenų – mažamečių vaikų atžvilgiu buvo naudojamas smurtas, darbdaviui neįrodžius, jog ieškovė padarė darbo pareigų pažeidimą, teismas šioje situacijoje negali vadovautis Vilniaus apygardos teismo nutartimi kaip precedentu.

8.       Teismas, pripažinęs, kad ieškovė iš darbo atleista nepagrįstai ir neteisėtai, konstatavo, jog darbo sutartis su ieškove nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną. Teismas pažymėjo, kad ieškovė išreiškė savo valią būti sugrąžintai į darbą, tačiau atsakovas prašo negrąžinti ieškovės į darbą, kadangi atsakovas prarado pasitikėjimą ja ir nebemato galimybės tolimesniam bendradarbiavimui, juo labiau, jog, pasak atsakovo, ieškove, kaip auklėtoja, nepasitiki daugelis ugdytinių tėvų. Aptartos aplinkybės, teismo vertinimu, leidžia spręsti, jog pripažinus ieškovės darbo sutarties nutraukimą neteisėtu nėra tikslinga ieškovę grąžinti į darbą.

9.       Teismas nustatė, kad ieškovė dirbo nuo 1989 m., į bylą nėra pateikta įrodymų apie ieškovei anksčiau konstatuotus darbo pareigų pažeidimus. Teismo vertinimu, atleidimas iš darbo neabejotinai sukėlė ieškovei itin stiprius dvasinius išgyvenimus, galėjo įtakoti ir sveikatos būklę, pažeminimą prieš kolegas, buvo smarkiai sumenkinta reputacija, kilo neužtikrintumas dėl ateities. Ieškovės pažeistos teisės ir įstatymo saugomi interesai buvo apginti tik šiuo teismo sprendimu, pripažįstant jos atleidimą iš darbo neteisėtu, t. y. praėjus pusei metų po atleidimo. Teismo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju ieškovei padaryta skriauda bus teisingai atlyginta priteisiant jai iš atsakovo 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Teismo vertinimu, 1 000 Eur neturtinės žalos suma šiuo atveju atitinka sąžiningumo, protingumo, teisingumo principus ir teismų praktiką.

III.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

10.       Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį, priteisti atsakovui iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1.                      Teismas nepagrįstai konstatavo, kad byloje surinktų duomenų nepakanka ieškovės darbo pareigų pažeidimo faktui įrodyti. Teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, rėmėsi byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms prieštaraujančiais teiginiais ir prielaidomis.

1.2.                      Teismas nepagrįstai vertino, kad atsakomybė ieškovei yra taikyta iš esmės vadovaujantis vieno mažamečio asmens A. paaiškinimais mamai, neatlikus jokių papildomų veiksmų, jog įsitikinti mažamečio vaiko paaiškinimų patikimumu ir surinkti papildomus įrodymus ieškovės kaltei pagrįsti. Toks vertinimas prieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms, nes atsakovas, iki priimdamas sprendimą nutraukti darbo santykius su ieškove, atliko papildomus veiksmus – informavo apie gautus skundus laikinąją etikos komisiją, kuri savo ruožtu priėmė sprendimą kreiptis į vienintelį suaugusį žmogų, galėjusį būti toje pačioje patalpoje, gavo raštišką auklėtojos padėjėjos paaiškinimą. Atsakovas sprendimą nutraukti darbo santykius su ieškove priėmė įvertinęs ne tik mažamečio ugdytinio, bet ir kartu patalpoje buvusios ir situaciją mačiusios darbuotojos paaiškinimus. Informacija apie ieškovės padarytą pažeidimą (vaikų izoliavimą tualete) buvo gauta iš kelių skirtingų šaltinių – vaikų įstatyminių atstovų (tėvų) ir darbuotojos, kuri savo akimis matė daromą pažeidimą ir tą paliudijo darbdaviui raštu, o vėliau ir teismo posėdyje, prisiekusi sakyti tiesą.

1.3.                      Teismas bylos nagrinėjimo metu nekėlė klausimo dėl laikinosios etikos komisijos protokolų (ne)pasirašymo. Atsakovas, teikdamas atsiliepimą byloje, paaiškino, kad laikinosios etikos komisijos protokolai rengiami elektroniniu būdu dokumentų valdymo sistemoje, kurioje formuojamos sąsajos su atsakingais darbuotojais, todėl fiziškai nėra pasirašomi.

1.4.                      Teismo pozicija, kad atsakovas turėjo surinkti visus galimus duomenis (pvz. apklausti tėvus, kurie teigė, jog ieškovė taikė bausmes), t. y. patikrinti iš A. mamos gautą informaciją, vertintina kaip perteklinių pareigų nustatymas darbdaviui. Kadangi darbdaviui ieškovės padarytą šiurkštų pažeidimą patvirtino kartu patalpoje buvęs suaugęs asmuo, teismo sprendime nurodyti atsakovo neatlikti papildomi veiksmai yra neesminiai, nekeičiantys paties pažeidimo fakto ir jo vertinimo. Vaikų tėvai iš esmės galėjo paliudyti tik tai, ką sužinojo iš vaikų. Nepriklausomai nuo to, kaip ieškovės taikytas bausmes tėvams nupasakojo vaikai, tas pačias aplinkybes mačius ir patvirtinus suaugusiam žmogui, dar kartą apklausinėti vaikus, primenant jiems patirtus neigiamus išgyvenimus, nebūtų tikslinga ir neatitiktų vaikų interesų.

1.5.                      Teismas nepagrįstai suabejojo R. N. nurodyta informacija, jog ieškovė panaudojo smurtą prieš kelis vaikus. Nuo ieškovės padaryto darbo pareigų pažeidimo, jo tyrimo iki teismo posėdžio, kuriame buvo apklausta liudytoja, praėjo daugiau kaip pusė metų. Natūralu, kad, praėjus tiek laiko, žmogus įprastai negali tiksliai prisiminti įvykių aplinkybių, jeigu nėra to kažkaip specialiai sau pasižymėjęs. Liudytoja teisme patvirtino, kad aiškiai matė, kaip vaikams valgant, ieškovė išdykavusį prie stalo vaiką sugriebė už rankos, nuvedė į tualetą ir ten paliko, tokiu būdu pritaikydama jam bausmę už netinkamą elgesį. Net jeigu praėjus pusei metų nuo įvykių, susijaudinusi dėl neįprastos aplinkos, pirmą kartą gyvenime dalyvaudama teismo posėdyje, liudytoja galėjo prisiminti tik vieną tokį atvejį, jis yra pakankamas, kad būtų pripažintas ieškovės šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu ir iš esmės neprieštarauja liudytojos darbdaviui 2025 m. vasario 25 d. raštu teiktam pranešimui, nes tiek teisme, tiek darbdaviui rašytame pranešime liudytoja aiškiai patvirtino, jog matė, kaip ieškovė taikė netinkamą, pedagogo etikai prieštaraujančią bausmę jos grupės ugdytiniui. Liudytoja teismui nenurodė tikslios įvykio datos, priešingai, kelis kartus pakartojo, kad nepamena tikslios datos. Nors liudytoja tiksliai neprisiminė datų, tačiau iš jos pasakojamos įvykių chronologijos aišku, kad tarp įvykio ir jos pranešimo pateikimo dienos praėjo daugiau negu viena diena, todėl teismo išvada, jog jos matytas įvykis turėjo vykti 2025 m. vasario 24 d. (nors tą dieną liudytojos minėto ugdytinio darželyje nebuvo) grindžiama prielaidomis, liudytojos paaiškinimų interpretacija ir negali būti vertinama kaip objektyvi.

1.6.                      Teismas nepagrįstai suabejojo laikinosios etikos komisijos veikla ir sprendimų pagrįstumu. Teisme liudytoja apklausta ikimokyklinio ugdymo mokytoja A. U. laikinosios etikos komisijos veikloje dalyvavo kaip eilinė narė, komisija rinkosi daug kartų, narės susirinkdavo, kai galėdavo atsitraukti nuo pagrindinių savo darbų, todėl suprantama, jog praėjus kuriam laikui gali neprisiminti kiekvieno susitikimo. Šiuo atveju liudytojos paaiškinimas, kad ji buvo supažindinta su skundais, patvirtina tai, jog ji dalyvavo laikinosios etikos komisijos veikloje, nes atsakovo direktorė tėvų skundų nerodė jokiems kitiems asmenims (išskyrus laikinąją etikos komisiją, o vėliau ginčą nagrinėjančius organus). 

1.7.                      Teismas liudytojų ir ieškovės parodymų vertinimui taikė skirtingus standartus. Ieškovė posėdžio metu neprisiminė, kad 2024/2025 mokslo metais tėvai ne kartą skundėsi atsakovo direktorei ir steigėjui dėl jos netinkamo pareigų vykdymo, 2024 m. gruodžio mėn. dėl gautų skundų vyko tėvų, atsakovo administracijos ir grupės mokytojų susirinkimas, ieškovei buvo sudarytas pagalbos priemonių planas, kuris buvo įteiktas ieškovei 2025 m. sausio 30 d. ir aptartas laikinosios etikos komisijos posėdyje 2025 m. vasario 20 d., dalyvaujant ieškovei. Visgi teismas neatsižvelgė į prieštaringą ieškovės poziciją, dėl jos nepasisakė, nors gilinosi į liudytojos vartojamą daugiskaitą/vienaskaitą, rėmėsi prielaidomis grįsta įvykio chronologija, neatitinkančia realių liudytojos paaiškinimų, ignoravo esminę liudytojos nurodytą aplinkybę, kad ji, būdama toje pačioje patalpoje, savo akimis matė, kaip ieškovė drausmino A., izoliuodama jį tualete.

1.8.                      Teismas nepagrįstai nesivadovavo Vilniaus apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-1154-863/2025. Teismas nustatė nepagrįstai aukštą įrodinėjimo standartą, nurodęs, kad šioje byloje darbdavys nesurinko pakankamai įrodymų, pagrindžiančių, jog ieškovė padarė darbo pareigų pažeidimą. Tai reiškia, kad norint įrodyti darbuotojo (pedagogo, kuris įprastai su mažamečiais būna vienas arba kartu su padėjėju) darbo pareigų pažeidimą, susijusį su netinkamu elgesiu su vaikais, reikėtų nuolat filmuoti mažamečius. Vaiko interesų apsaugos reikalavimas praktiškai neįgyvendinamas, jeigu vienintelis netinkamo pedagogo elgesio drausminimo būdas yra nuolatinis vaikų ir pedagogo filmavimas. Juo labiau, kad atsakovas negali imtis tokių priemonių dėl Bendrojo duomenų apsaugos reglamento reikalavimų.

1.9.                      Iš ieškovės pateiktų dokumentų negalima daryti išvados apie jos sveikatos būklės sąsajas su jos darbine veikla ir/ar atsakovo priimtais sprendimais nušalinti ją nuo darbo ir nutraukti darbo santykius. Ieškovė neturtinę žalą įrodinėja pateikdama nepasirašytą neva psichoterapeutės rašytą elektroninį laišką (pavadintą „pažyma“) iš Gmail paskyros, elektroninio paslaugų portalo skelbimą apie V. B. siūlomas paslaugas, jos sertifikato kopiją, išrašą iš e-sveikatos, šeimos narių liudijimus. Pateiktas elektroninis laiškas nėra pažyma, net jeigu jo turinyje nurodoma, kad tai pažyma. Ieškovės pateiktas išrašas iš medicinos dokumentų patvirtina, kad ieškovė nuo 2025 m. liepos 1 d. konsultuota dėl nerimo, padidėjusios įtampos. Išraše nurodyta, kad simptomai atsirado 2025 m. gegužės mėn. pradžioje, t. y. po dviejų mėnesių nuo atleidimo iš darbo. Aplinkybė, kad simptomai atsirado gegužės mėn., įrašyta skiltyje „anamnezė“, t. y. toje skiltyje, kurioje rašomos paciento nurodomos aplinkybės, o ne gydytojo vertinimas. Šeimos narių (sutuoktinio ir kartu gyvenančio sūnaus) liudijimas taip pat negali būti vertinamas kaip objektyvus ir sudarantis teismui pagrindą spręsti apie realiai ieškovės (ne)patirtą neturtinę žalą ar jos dydį. Atleidimas iš darbo savaime yra nemalonus ir stresą keliantis procesas, tačiau vien tai, kad darbo santykiai buvo nutraukti, neįrodo neturtinės žalos fakto ir nepagrindžia jos dydžio. Ieškovės šeimos nariai, liudiję apie ieškovės patirtus išgyvenimus, neabejotinai situaciją vertina subjektyviai.

11.       Ieškovė atsiliepimu prašo atmesti apeliacinį skundą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

2.1.                      Atsakovas skunde naudoja daugiskaitą, siekdamas sudaryti klaidingą įspūdį, kad buvo daug nusiskundimų ir duomenų, pagrindžiančių netinkamą ieškovės elgesį, tačiau buvo tik mažamečio A. neaiškus pokalbis su mama. Kita skundą pateikusi auklėtinio mama tokios informacijos iš savo sūnaus nebuvo gavusi. Be to, skunde nėra argumentų apie ieškovės pateiktus priešpriešinius duomenis, t. y. kitų vaikų tėvų grupės liudijimus ir paaiškinimus, kad nėra žinoma apie ieškovės netinkamą elgesį su jų vaikais.

2.2.                      Liudytojos R. N. paaiškinimai buvo aiškūs ir nedviprasmiški, 2025 m. rugpjūčio 25 d. teismo posėdžio metu net keletą kartų buvo tikslinamasi dėl įvykių chronologijos, pagal kurią tariamo įvykio data – 2025 m. vasario 24 d. Aplinkybė, kad liudytoja nenurodė tikslios datos, savaime nereiškia, kad sugretinus visą bylos medžiagą klaidingai nustatyta bylai aktuali data. Įvertinus atsakovo interpretaciją, tampa net preliminariai neaišku, kada galėjo įvykti tariamas pažeidimas, nes laiko tarpas tampa neapibrėžtas ir lieka neatsakyta, kodėl minėta liudytoja laukė savaites, mėnesius ar net metų metus.

2.3.                      Liudytoja R. N. 2025 m. rugpjūčio 25 d. teismo posėdyje teigė, kad pati matė tariamą smurto atvejį, ir nurodė, jog sanitariniame mazge buvo uždarytas A. A. mama 2025 m. vasario 24 d. pranešime nurodė, kad jos vaikas 1,5 savaitės nelankė darželio dėl ligos. A. nei 2025 m. vasario 24 d., nei 1,5 savaitės iki tol negalėjo būti izoliuotas sanitariniame mazge, nes jis nelankė ugdymo įstaigos, todėl R. N. liudijimas, kad 2025 m. vasario 24 d. ieškovė smurtavo prieš A., neatitinka tikrovės. Be to, R. N. 2025 m. rugpjūčio 25 d. teismo posėdžio metu neigiamai atsakė į klausimą, ar ji yra mačiusi smurto atvejų kitų vaikų atžvilgiu.

2.4.                      Liudytoja A. U. 2025 m. rugpjūčio 25 d. teismo posėdyje aiškiai nurodė, kad faktiškai nesidomėjo ir nedalyvavo ieškovės tariamo pažeidimo nagrinėjime. Nepaisant to, atsakovas skunde interpretuoja, jog liudytoja dalyvavo, o toks interpretavimas neatitinka įrodymų vertinimo taisyklių.

2.5.                      Faktiškai visą tariamo pažeidimo tyrimą atliko tik atsakovo vadovė I. K. 2025 m. rugpjūčio 25 d. teismo posėdyje jos pasiteiravus, ar abi minėtos mamos tiesiogiai iš savo vaikų sužinojo apie tariamą smurtą, I. K. atsakė, kad, jos žiniomis, taip. Rašytinė bylos medžiaga įrodo priešingas aplinkybes, kas reiškia, kad I. K. nėra įsigilinusi į tyrimo medžiagą, o apeliaciniame skunde nurodoma itin subjektyvi bylos medžiagos interpretacija.

2.6.                      A. yra itin jauno amžiaus, jo pasaulio suvokimas yra specifinis. Byloje nėra duomenų, koks buvo tikslus A. ir jo mamos pokalbio turinys, ar mama teisingai suprato, ką jai sakė A.

2.7.                      R. N. 2025 m. rugpjūčio 25 d. teismo posėdžio metu teigė, jog smurto atvejis įvyko prie pietų stalo ir visi vaikai tai matė, tačiau vaikai nepatvirtino šių R. N. teiginių. R. N. teismo posėdžio metu pasiteiravus, ar ieškovės elgesys buvo smurtinis, ji nesiryžo to patvirtinti, paminėjo, kad sanitarinio mazgo durys neužrakinamos, į jį bet kada galima patekti ir iš jo išeiti.

2.8.                      Teismas pagrįstai nesivadovavo atsakovo cituojama teismo nutartimi, nes situacijos nėra identiškos, taip pat nėra nustatytas ieškovės neteisėtas elgesys. Šioje byloje nėra nustatyta, kad ieškovė būtų atlikusi netoleruotinus veiksmus, bylos medžiaga sudaro pagrindą pagrįstai vertinti, jog pažeidimas yra pramanytas, A. neturi specialiųjų poreikių, vaikui nėra kilę jokie liekamieji padariniai.

2.9.                      Atsakovas, vertindamas kvalifikuotos psichoterapeutės pateiktos informacijos apie ieškovės sveikatos būklę po neteisėto atleidimo iš darbo formą, nepaneigė nei ieškovės pagalbos kreipimosi į kvalifikuotą specialistą, nei ieškovės patirtų sveikatos sutrikimų. Ieškovės patiriamas stresas nėra laikinas ar epizodinis reiškinys. Stresinė būklė tęsiasi nuo 2025 m. vasario 26 d., kai atsakovo administracija nepagrįstai apkaltino ieškovę netoleruotinu elgesiu. Būtent tą dieną ieškovė ir patyrė reikšmingą sveikatos sutrikimą, dėl kurio jai buvo suteiktas laikinas nedarbingumas (iki 2025 m. kovo 12 d.).

2.10.                      Ieškovės šeimos nariai yra asmenys, galintys išsamiausiai ir tiksliausiai apibūdinti ieškovės sveikatos būklę. Ieškovė iki šiol patiria stresą, jos sveikatos būklė yra itin pažeista ir dėl psichologinės/emocinės būsenos ji negali užmegzti/palaikyti bendravimo su pašaliniais asmenimis, tad šeimos nariai, kurie gyvena kartu su ieškove, ją nuolat stebi ir teikia jai kasdienę pagalbą. Atsakovas nenurodė jokių objektyvių ir pagrįstų motyvų, kodėl ieškovės šeimos narių liudijimai neatitinka tikrovės ar yra pramanyti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

13.       Byloje nekilo ginčo dėl to, kad ieškovė nuo 1989 m. rugpjūčio 1 d. dirbo ikimokyklinio ugdymo vaikų auklėtoja, darbo santykiai nutraukti 2025 m. kovo 7 d. įsakymu DK 58 straipsnio pagrindu darbdaviui konstatavus šiurkštų ieškovės darbo pareigų pažeidimą. Būtent šio atsakovo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą kvestionuoja ieškovė, ieškiniu prašydama atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu, taikyti DK 218 straipsnyje numatytas pasekmes, taip pat priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Dėl ieškovės atleidimo iš darbo teisėtumo

14.       DK 58 straipsnio 1 dalyje, 2 dalies 1 punkte įtvirtinta darbdavio teisė nutraukti darbo sutartį be įspėjimo ir nemokėti išeitinės išmokos, jeigu darbuotojas dėl savo kalto veikimo ar neveikimo padaro šiurkštų pareigų, kurias nustato darbo teisės normos ar darbo sutartis, pažeidimą. Sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo darbdavys turi priimti įvertinęs pažeidimo sunkumą ir padarinius, padarymo aplinkybes, darbuotojo kaltę, priežastinį ryšį tarp darbuotojo veikos ir atsiradusių padarinių, jo elgesį ir darbo rezultatus iki pažeidimo; atleidimas iš darbo turi būti proporcinga pažeidimui ar jų visumai priemonė (DK 58 straipsnio 5 dalis).

15.       Pabrėžtina, kad būtent darbdavys inicijuodamas darbo sutarties su darbuotoju nutraukimą turi pareigą įvardinti tiek darbuotojo atleidimo iš darbo pagrindą, tiek ir konkrečią tą pagrindą atitinkančią priežastį. Nagrinėjamu atveju darbdavys konstatavo, kad ieškovė, pažeisdama atsakovo darbo tvarkos taisyklių 4.4.2 punktą, draudžiantį neleistiną elgesį su lankytojais ar interesantais arba kitus veiksmus, tiesiogiai pažeidžiančius žmonių konstitucines teises, auklėtojo pareigybės aprašymo 4.13 punktą, numatantį pareigą saugoti ir stiprinti vaikų sveikatą, garantuoti vaikų fizinį ir psichologinį saugumą, mažamečių atžvilgiu taikė neleistinas (turinčias smurto ir patyčių požymių) auklėjimo priemones (fizinės izoliacijos naudojimą kaip bausmę). Kitaip tariant, darbdavys aiškiai įvardijo, kad priežastimi darbo sutarčiai nutraukti tapo pasikartojantys ieškovės veiksmai kaip auklėjimo priemonę pasirenkant auklėtinių izoliavimą, turintį smurto ir patyčių požymių. Savo pobūdžiu tokie veiksmai atitinka DK 58 straipsnio 3 dalies 4 punkte aptartą šiurkštų darbo pareigų pažeidimą – smurtą ar priekabiavimą, diskriminacinio pobūdžio veiksmus ar garbės ir orumo pažeidimą kitų darbuotojų ar trečiųjų asmenų atžvilgiu darbo metu ar darbo vietoje. Be to, vadovaujantis atsakovo darbo tvarkos taisyklių 4.4 punktu, neleistinas elgesys su lankytojais ar interesantais pripažįstamas šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu (DK 58 straipsnio 3 dalies 7 punktas).

16.       Vadovaujantis DK 214 straipsnio 3 dalimi, atleidimo iš darbo bylose atleidimo iš darbo teisėtumą privalo įrodyti darbdavys. Remdamasis šia įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykle pirmosios instancijos teismas ir konstatavo, kad darbdavys neįrodė, jog ieškovė atliko veiksmus, kuriuos darbdavys įvardijo kaip šiurkštų darbo pareigų pažeidimą. Nesutikdamas su tokia išvada atsakovas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad darbdavys tinkamai įvertino situaciją ir surinko pakankamai įrodymų, kurie leido spręsti, jog ieškovė padarė darbo pareigų pažeidimą.

17.       Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovės veiksmų tyrimas buvo pradėtas atsakovo administracijai gavus du pranešimus iš auklėtinių tėvų. Kita vertus, teisėjų kolegija sutinka su ieškovės ir pirmosios instancijos teismo argumentais, kad abiejų pranešimų šaltinis yra tas pats: vieną pranešimą pateikė mažamečio A. mama, reaguodama į pokalbį su savo sūnumi; kitą pranešimą pateikė kito vaiko, lankančio tą pačią grupę kaip ir A., mama po įvykusio pokalbio su A. mama, įvertinusi A. mamos jai perduotą informaciją. Kitaip tariant, aptariami pranešimai patvirtina, kad pokalbio su mažamečiu A. metu jo mama suprato, jog ieškovė auklėtinio atžvilgiu kaip bausmę už netinkamą elgesį taikė vaiko uždarymą tualete, ir apie tai pranešė atsakovo administracijai, reikalaudama imtis veiksmų. Be to, pranešime A. mama nurodė pokalbių su kitų grupės vaikų tėvais metu išsiaiškinusi, kad ieškovė netinkamas auklėjimo priemones taikė bent 5 grupės vaikų atžvilgiu.

18.       Skundžiamame sprendime akcentuojama, kad, gavusi nutarties 17 punkte nurodytą informaciją, atsakovo administracija nesiėmė pakankamų veiksmų jai patikrinti ir įvertinti. Nesutikdamas su tokia išvada atsakovas apeliaciniame skunde pažymi, kad situacijai įvertinti buvo pasitelkta laikinoji etikos komisija. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pavedimas laikinajai etikos komisijai įvertinti gautus nusiskundimus tėra techninis veiksmas, kuris pats savaime negali būti vertinamas kaip patvirtinantis tyrimo išsamumą ir jo rezultatų pagrįstumą. Net ir pritardama skundo argumentui, kad laikinosios etikos komisijos protokolų nepasirašymas fiziniu parašu tėra formalumas, nepaneigiantis šių dokumentų parengimo fakto, teisėjų kolegija įžvelgia atsakovo siekį nepagrįstai sumenkinti laikinosios etikos komisijos veiklos organizavimui itin reikšmingus liudytoja apklaustos komisijos narės A. U. parodymus, jog ji posėdžiuose, kuriuose būtų sprendžiamas ieškovės galimai padaryto pažeidimo klausimas, nedalyvavo, tebuvo informuota apie skundo gavimo faktą. Kitaip tariant, atsakovas, kuriam tenka įrodinėjimo pareiga byloje, nepateikė pakankamų įrodymų, kurie leistų spręsti, kad kreipimasis į laikinąją etikos komisiją buvo ne tik formali darbdavio pasitelkta procedūra, kurios tikslas padidinti įspūdį, jog buvo atliktas realus tyrimas, bet ir veiksmas, praktiškai prisidėjęs prie atlikto situacijos tyrimo išsamumo bei objektyvumo.

19.       Tokią išvadą patvirtina ir šios papildomos bylai reikšmingos aplinkybės:

8.1.                      Pats atsakovas apeliaciniame skunde akcentavo, jog skundų dėl ieškovės elgesio buvo gauta ir anksčiau, dėl ko 2024 m. gruodžio mėn. vyko tėvų, atsakovo administracijos ir grupės mokytojų susirinkimas, ieškovei buvo sudarytas pagalbos priemonių planas, kuris buvo įteiktas ieškovei 2025 m. sausio 30 d. ir aptartas laikinosios etikos komisijos posėdyje 2025 m. vasario 20 d., dalyvaujant ieškovei. Laikinosios etikos komisijos 2025 m. kovo 4 d. posėdžio protokole atlikus tyrimą ankstesnis netinkamas ieškovės elgesys, nereagavimas į pastabas ir situacijos blogėjimas, įvardinti kaip faktai, kurių pagrindu komisija padarė išvadą dėl šiurkštaus ieškovės darbo pareigų pažeidimo. Kitaip tariant, komisija aiškiai įvardijo nuomonę apie ieškovę susidariusi ne dėl atlikto tyrimo, bet dėl turimos informacijos apie ankstesnį jos elgesį, kas negalėjo būti teisėtu pagrindu konstatuoti šiurkštų darbo pareigų pažeidimą. Kita vertus, kaip matyti iš darbdavio sprendimo nutraukti su ieškove darbo santykius turinio, jokie ankstesni su auklėtinių izoliavimu nesusiję veiksmai netapo pagrindu darbdaviui atleisti ieškovę iš darbo, t. y. darbdavys iš esmės nesivadovavo aptariama komisijos pateiktos išvados dalimi.

8.2.                      Akcentuotinas ir laikinosios etikos komisijos veiksmų nenuoseklumas vertinant ieškovės atžvilgiu gautus skundus: vienu atveju, kaip nurodyta nutarties 19.1 punkte, akcentuojamas išsamus situacijos tyrimas, į jį įtraukiant tiek auklėtinių tėvus, tiek įstaigos pedagogus, tiek ir pačią ieškovę, bei pagalbos priemonių plano parengimas; kitu atveju, kuris pasibaigė itin reikšmingomis pasekmėmis (ieškovės atleidimu iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą), nei skundą pateikę, nei kitų auklėtinių tėvai į tyrimą nebuvo įtraukti, nors atsakovo gauta pirminė informacija suponavo, kad ieškovės veiksmai taikant vaikų izoliavimo bausmes buvo nevienkartiniai, pasikartojantys (kaip tam tikra jos taikyta praktika), jog tokią informaciją skundo autorė gavo pokalbių su neįvardintų auklėtinių tėvais metu. Šios informacijos komisija netyrė, nebuvo siekiama išsiaiškinti, ar kiti mažamečiai auklėtiniai savo tėvams pasakojo apie ieškovės netinkamą elgesį jų ar jų grupės draugų atžvilgiu. Į bylą nepateikta jokių duomenų, kurie leistų spręsti, kad komisija išsiaiškino konkrečias skunduose aptartas aplinkybes, t. y. įvertino, kiek kartų, kokių auklėtinių atžvilgiu ir kada ieškovė atliko konkrečius neteisėtus veiksmus, kurių auklėtinių tėvai pokalbio su auklėtinio A. mama patvirtino, jog ir jų vaikų atžvilgiu buvo atliekami neteisėti veiksmai. Kaip matyti iš laikinosios etikos komisijos 2025 m. kovo 4 d. posėdžio protokolo, tebuvo konstatuota, jog pasitvirtino skunduose nurodyti ieškovės neteisėto elgesio faktai, jų konkrečiai neįvardijant. Kas leido komisijai daryti tokią išvadą, iš protokolo turinio nėra aišku.

8.3.                      Tokie tyrimo veiksmai nulėmė ne tik tai, kad nebuvo surinkti jokie duomenys, kurie leistų daryti išvadą, jog ieškovė auklėtinių izoliavimą tualete, kaip bausmę, taikė daugiau nei vieną kartą, aiškiai identifikuojant, kada ir kokiomis aplinkybėmis tokie veiksmai galėjo būti atlikti, bet ir reikšmingai sumažino darbdavio surinktų įrodymų apie konkretų vienkartinį atvejį, kurį įvardijo auklėtinio A. mama, apimtį. Kitaip tariant, iš vieno auklėtinio mamos gavusi informaciją, kad ieškovė visos auklėtinių grupės akivaizdoje jos sūnaus atžvilgiu ėmėsi netinkamų drausminimo veiksmų, atsakovo administracija, prisiimdama visą su tuo susijusią riziką, nesiėmė veiksmų, kurie būtų leidę reikšmingai sumažinti galimai subjektyvų situacijos vertinimą. Ši aplinkybė itin reikšminga ir dėl to, kad tyrimo eigoje pati ieškovė savo netinkamo elgesio faktą neigė. Tokios prieštaringos informacijos kontekste, nesant objektyviomis priemonėmis užfiksuoto neteisėto ieškovės elgesio fakto, atsakovui tenkanti įrodinėjimo pareiga lėmė poreikį susiklosčiusią situaciją aptarti su grupės auklėtinių tėvais, siekiant išsiaiškinti jiems žinomą informaciją, kuri galėtų patvirtinti ar paneigti atsakovo administracijos gautus pirminius duomenis. Be to, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, pažeidimo tyrimo eigoje nebuvo pasinaudota ir galimybe situaciją detaliai aptarti su pradiniu skundo šaltiniu – auklėtinio A. mama, siekiant išsiaiškinti, kokiomis aplinkybėmis auklėtinis mamai papasakojo apie netinkamą ieškovės elgesį, ir taip užkirsti kelią ieškovės keliamomis prielaidomis dėl galimo mažamečio fantazavimo, galimo neigiamo jo mamos požiūrio į ieškovę ir su tuo susijusio galimo subjektyvaus pokalbio su vaiku vertinimo. Skirtingai nei nurodo atsakovas apeliaciniame skunde, išvada, kad aptartų veiksmų neatlikimas nulėmė įrodymų atsakovo pozicijai pagrįsti nepakankamumą, negali būti vertinama kaip per didelio įrodinėjimo standarto darbdaviui nustatymas. Įstatymas numato pareigą darbdaviui prieš taikant DK 58 straipsnyje įtvirtintą sankciją detaliai išsiaiškinti su darbo pareigų pažeidimu susijusias aplinkybes, surinkti pažeidimui konstatuoti reikšmingą medžiagą, patikrinti jos patikimumą.

8.4.                      Toks tyrimo rezultatas nulėmė ir darbdavio sprendimo konstatuoti šiurkštų darbo pareigų pažeidimą ir inicijuoti darbo sutarties su ieškove nutraukimą turinį, kuriame, kaip minėta nutarties 15 punkte, nėra identifikuoti konkretūs ieškovės atlikti veiksmai, pateikiant konkrečia tyrimo eiga nepagrįstą išvadą dėl besikartojusių ieškovės veiksmų kaip bausmę auklėtiniams taikant jų izoliavimą, nenurodant nei konkrečių auklėtinių, kurių atžvilgiu veiksmai atlikti, nei tikslių tokio netinkamo elgesio aplinkybių.

8.5.                      Svarbu pažymėti, kad šiame nutarties punkte aptartos aplinkybės vertintinos ne kaip aiškiai paneigiančios netinkamo ieškovės elgesio faktą, bet kaip darbdavio pasitelkiant laikinąją etikos komisiją sąmoningai pasirinktas kilusio konflikto sprendimo būdas, nepašalinantis subjektyvaus jo vertinimo grėsmių, o kartu ir apribojantis darbdavio galimybes įvykdyti jam tenkančią įrodinėjimo pareigą.

20.       Apeliaciniu skundu atsakovas taip pat akcentuoja, kad esminę reikšmę tiek tyrimo eigai, tiek ir atlikus tyrimą priimtam sprendimui konstatuoti ieškovės padarytą šiurkštų darbo pareigų pažeidimą turėjo kartu su ieškove dirbusios darbuotojos R. N. patvirtinimas, jog ieškovė auklėtinių atžvilgiu taikė netinkamas drausminimo priemones. Įvertinusi šį atsakovo argumentą, teisėjų kolegija akcentuoja tokias reikšmingas aplinkybes:

9.1.                      Pats atsakovas teikė į bylą duomenis, kad ir iki ginčytinos situacijos (2025 m. vasario 13 d.) kartu su ieškove grupėje dirbusi R. N. su kita kolege teikė informaciją darbdaviui apie netinkamą ieškovės elgesį su auklėtiniais. Svarbu pažymėti, kad darbdavys byloje neįrodinėjo tyręs šį pranešimą, sprendimo ieškovę atleisti iš darbo su juo nesiejo. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, apklausiama liudytoja R. N. negalėjo įvardinti su 2025 m. vasario 13 d. pranešimo pateikimu darbdaviui susijusių aplinkybių, nurodydama, kad pranešimo autore buvo kita kolegė. Kitaip tariant, su ieškove dirbusi atsakovo darbuotoja netiesiogiai patvirtino ir anksčiau dėl subjektyvių priežasčių, kurių pati negalėjo paaiškinti, kitos darbuotojos iniciatyva teikusi darbdaviui neigiamą informaciją apie ieškovę, o darbdavys neįrodinėjo tokią informaciją tikrinęs bei vertinęs jos, o kartu ir ją teikusių darbuotojų veiksmų, patikimumą.

9.2.                      Šiame kontekste kaip itin reikšmingi vertintini ir į bylą surinkti duomenys apie atsakovės veiksmų, kuriuos darbdavys įvertino kaip šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, momentą. Patvirtinimą, kad ieškovė auklėtinio A. atžvilgiu taikė netinkamas auklėjimo priemones, R. N. pateikė 2025 m. vasario 25 d. Išanalizavęs šį patvirtinimą ir teisme duotus R. N. parodymus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad kalbama apie įvykį, galėjusį įvykti vienintelę konkrečią dieną – 2025 m. vasario 24 d., tačiau nei tą dieną, nei pusantros savaitės iki tol A. nebuvo ugdymo įstaigoje. Apeliaciniame skunde tokia išvada kritikuojama akcentuojant, kad į bylą surinkti įrodymai patvirtina, jog aptariamas įvykis įvyko ne 2025 m. vasario 24 d., bet kažkada anksčiau. Pažymėtina, kad atsakovo administracijai teiktame skunde A. mama nurodė, jog sūnus į ugdymo įstaigą dėl ligos iki skundo pateikimo nebuvo vedamas pusantros savaitės, įvykis galėjo įvykti prieš dvi savaites iki skundo pateikimo. Darbdavys neįrodinėjo bandęs išsiaiškinti, kurią konkrečiai dieną buvo atliktas galimai neteisėtas ieškovės veiksmas. Dar daugiau, tyrimo metu nebuvo analizuojama, kodėl apie aptariamą įvykį R. N. neužsiminė 2025 m. vasario 13 d. darbdaviui teiktame pranešime apie netinkamą ieškovės elgesį, nevertintos priežastys, dėl kurių R. N. informacijos apie jos matytą netinkamą ieškovės elgesį auklėtinio A. atžvilgiu darbdaviui nepateikė savo iniciatyva, jį tepatvirtino po to, kai buvo gauti skundai iš auklėtinių tėvų ir pradėtas tyrimas. Tokios prieštaringos informacijos kontekste darbdavio sprendimas besąlygiškai pasitikėti R. N. 2025 m. vasario 25 d. patvirtinimu, kaip pagrindiniu šiurkštaus ieškovės darbo pareigų pažeidimo įrodymu, ignoruojant pačios ieškovės kategoriškai priešingą poziciją ir neatliekant papildomų veiksmų, kurie leistų situaciją įvertinti maksimaliai išsamiai, pagrįstai įvertinti kaip stokojantys objektyvumo.

9.3.                      Teisėjų kolegija reikšminga pripažįsta ir aplinkybę, kad atleidimas iš darbo pagal DK 58 straipsnį sietinas ne su bendro pobūdžio išvada dėl netinkamo darbuotojo elgesio, bet su konkretaus darbuotojo padaryto pažeidimo konstatavimu. Nagrinėjamu atveju ne tik į tyrimą nebuvo įtraukti auklėtinių tėvai, kurie būtų galėję pateikti detalesnę informaciją apie jiems žinomus galimai ieškovės atliktus neteisėtus veiksmus, bet ir nebuvo patikslintos R. N. 2025 m. vasario 25 d. rašte patvirtintos bendro pobūdžio aplinkybės, t. y. kiek kartų, kada ir kurių auklėtinių atžvilgiu ji stebėjo netinkamą ieškovės elgesį. Kitaip tariant, iš dviejų auklėtinių mamų ir savo darbuotojos gavęs bendro pobūdžio informaciją apie besikartojantį galimai netinkamą ieškovės elgesį, darbdavys būtent tokį besikartojantį elgesį pripažino šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu, dėl pasirinkto netinkamo ir nepakankamo aplinkybių vertinimo savo priimtame sprendime neidentifikuodamas, kada, kokiomis aplinkybėmis, kurių auklėtinių atžvilgiu nustatytas netinkamas ieškovės elgesys. Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymo nuostata, jog sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo darbdavys turi priimti ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo pažeidimo paaiškėjimo ir ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo jo padarymo dienos, lemia būtinybę tyrimo metu nustatyti ne tik koks pažeidimas buvo padarytas, bet ir kada, o ne tik apibendrintai konstatuoti praeityje buvusį netinkamo elgesio faktą. Būtent dėl darbdavio atlikto tyrimo spragų nagrinėjamu atveju ir kilo ginčą sudarančios abejonės dėl to, kada ir kokiomis aplinkybėmis galėjo įvykti situacija, kurią darbdavys pripažino šiurkščiu ieškovės darbo pareigų pažeidimu. Dėl to apeliacinio skundo argumentas, kad praėjus ilgesniam laiko tarpui po pažeidimo konstatavimo liudytoja apklausiama R. N. galėjo visko tiksliai neatsiminti ir dėl to duoti prieštaringus parodymus dėl įvykio laiko ar netinkamo ieškovės elgesio atvejų skaičiaus, vertintinas ne kaip objektyviai susiklosčiusios situacijos vertinimas, bet kaip paties atsakovo atlikto neišsamaus tyrimo interpretavimas sau palankiu būdu.

21.       Apibendrindama nurodytų aplinkybių visumą teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas neatliko tinkamo gautos informacijos apie galimai neteisėtą ieškovės elgesį tyrimo, nesurinko pakankamai įrodymų, kad buvo padaryti jo sprendime nutraukti su ieškove darbo santykius nurodyti veiksmai, dėl ko kilus ginčui neįvykdė jam tenkančios pareigos įrodyti neteisėtą ieškovės elgesį, kaip šiurkštų darbo pareigų pažeidimą.

22.       Teisėjų kolegija atmeta ir apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo Vilniaus apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-1154-863/2025. Esminis skirtumas tarp nagrinėjamoje ir atsakovo cituojamoje bylose susiklosčiusių aplinkybių yra tas, kad Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje byloje buvo aiškiai konstatuotas darbuotojo padaryto pažeidimo faktas, tebuvo sprendžiamas klausimas, ar tokį faktą darbdavys pagrįstai pripažino šiurkščiu, pakankamu inicijuoti darbo santykių nutraukimą pagal DK 58 straipsnį. Nagrinėjamoje byloje nebuvo sprendžiamas padaryto pažeidimo kvalifikavimo klausimas, kadangi pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad darbdavys neįrodė paties neteisėto veiksmo fakto. Sutikdama su tokia išvada, teisėjų kolegija dar kartą pažymi įstatyme įtvirtintos įrodinėjimo pareigos tarp darbo ginčo šalių paskirstymo svarbą: ne darbuotojai teko pareiga įrodyti, kad ji nepadarė pažeidimo; priešingai, darbdavys turėjo pateikti įrodymus, kurių visuma leistų spręsti, jog pažeidimas buvo padarytas. Šios pareigos atsakovas neįvykdė, todėl byloje ir priimamas jam nepalankus sprendimas.

Dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu pasekmių

23.       Vadovaujantis DK 218 straipsnio 2, 4–6 dalimis, konstatavęs, kad darbuotojas iš darbo darbdavio iniciatyva buvo atleistas neteisėtai, darbdavys pirmiausia turi nuspręsti, ar darbdavio padarytas pažeidimas yra pagrindas darbuotoją grąžinti į darbą, ar darbo santykiai neatkuriami bei pripažįstami pasibaigusiais teismo sprendimu. Nors nagrinėjamu atveju ieškovė prašė, jos atleidimą pripažinus neteisėtu, atkurti darbo santykius, pirmosios instancijos teismui taikius kitokį darbuotojos teisių gynimo būdą – darbo santykių pasibaigimą teismo sprendimu, ieškovė apeliacinio skundo dėl tokio sprendimo neteikė, o atsakovas dar pirmosios instancijos teismui buvo išsakęs nesutikimą ieškovės grąžinimui į darbą. Dėl nurodytų priežasčių aptariama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis vertintina kaip nepatenkanti į bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas ir dėl jos teisėtumo teisėjų kolegija nepasisako.

24.       Tas pats pasakytina ir apie sprendimo dalis, kuriomis, taikydamas DK 58 straipsnio 4 dalį, pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovei iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, taip pat kompensaciją, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai. Nei ieškovės vidutinio darbo užmokesčio dydžio, nei šio dydžio pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytų išmokų sumų apskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo apeliaciniu skundu darbdavys nekvestionuoja, neteikia prašymo jas mažinti, todėl jų peržiūrėjimas apeliacine tvarka negalimas.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo

25.       Tenkindamas ieškinį pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovei iš atsakovo 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Nesutikdamas su tokia skundžiamo sprendimo išvada atsakovas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad ieškovė neįrodė išgyvenimų, kurių nekompensuotų atleidimo iš darbo pripažinimas neteisėtu ir su tuo susijusių kompensacijų priteisimas, fakto. Teisėjų kolegija sutinka su šia atsakovo pozicija.

26.       Vadovaujantis DK 151 straipsniu, kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą. Nagrinėjamu atveju neteisėti atsakovo veiksmai buvo siejami išskirtinai su neteisėtu ieškovės atleidimu iš darbo. Vadovaujantis DK 218 straipsnio 2, 4 dalimis, neteisėtas darbuotojo atleidimas iš darbo gali tapti pagrindu šalia kitų teisių ir teisėtų interesų gynimo priemonių taikyti ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimą. Kita vertus, kadangi vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį priteisimas vertintinas ne tik kaip kompensacinė priemonė, bet ir kaip tam tikros sankcijos darbdaviui taikymas, sąlygų priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kaip papildomą sankciją darbdaviui, egzistavimas sietinas ne tik su neteisėtų darbdavio veiksmų pobūdžiu, bet ir su minėtų teisinių pasekmių (įskaitant piniginių išmokų darbuotojui priteisimą), kaip reakcijos į darbdavio padarytą pažeidimą, nepakankamumu.

27.       Šiuo aspektu itin reikšmingais teisėjų kolegija pripažįsta 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusius teisinio reglamentavimo pokyčius bei tokių pokyčių priežastis. Vadovaujantis iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 300 straipsnio 3–4 dalimis, priverstinės pravaikštos laikotarpis, už kurį darbuotojui priteisiamas vidutinis darbo užmokestis, nebuvo ribojamas laike. Toks reglamentavimas atitiko Lietuvos Respublikos ratifikuotos Europos socialinės chartijos (pataisytos) 24 straipsnyje įtvirtintą standartą, draudžiantį bet kokių kompensacijų lubų nustatymą (žr. pvz., Europos socialinių reikalų komiteto 2016 m. išvadą dėl Lietuvos (https://hudoc.esc.coe.int/eng?i=2016/def/LTU/24/EN)). Tokio pobūdžio lubomis galėjo tapti teisinio reglamentavimo naujovė, pagal kurią 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusios redakcijos DK 218 straipsnio 2 ir 4 dalyse buvo nustatytas maksimalus vienerių metų terminas, už kurį skaičiuojama vidutinio darbo užmokesčio išmoka už priverstinės pravaikštos laiką. Būtent dėl šios priežasties aptariamos normos buvo papildytos tiesiogine nuostata, suteikiančia galimybę už konkretų pažeidimą – neteisėtą atleidimą iš darbo – papildomai reikalauti ir turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo. Būtent tokia įstatymo struktūra (kai neapsiribojama bendro pobūdžio DK 151 straipsnio nuostata dėl žalos atlyginimo priteisimo, bet savarankiškoje normoje apjungiamos dvi sankcijos darbdaviui – išmoka už priverstinės pravaikštos laiką ir žalos atlyginimo priteisimas), ją aiškinant sistemiškai, lemia darbo ginčą nagrinėjančio organo pareigą įvertinti, ar konkrečiu atveju konstatuotas pažeidimas yra tokios apimties, kad jo nekompensuoja darbuotojo reabilitavimas atleidimą iš darbo pripažįstant neteisėtu bei išmokos už priverstinės pravaikštos laiką priteisimas.

28.       Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija reikšmingomis pripažįsta tris aplinkybes. Pirma, darbdavio elgesys inicijuojant darbo pareigų pažeidimo tyrimą turėjo pagrindą (darbdavys gavo informaciją apie darbuotojos galimai padarytą pažeidimą), o priimto sprendimo nutraukti darbo santykius neteisėtumą lėmė atlikto tyrimo spragos, t. y. ne aplinkybė, kad ieškovė pažeidimo nepadarė, bet pažeidimą patvirtinančių įrodymų nepakankamumas, todėl darbdavio elgesį vertinti kaip piktybišką siekį pakenkti ieškovei nėra teisinio pagrindo. Antra, ieškovei iš atsakovo buvo priteista reikšmingo dydžio išmoka už priverstinės pravaikštos laikotarpį, toliau skaičiuojama iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, t. y. suma, keliasdešimt kartų viršijanti ieškovės nurodytą neturtinės žalos dydį, todėl kaip nepagrįsta vertintina pirmosios instancijos teismo išvada, kad finansinės sankcijos darbdaviui ir kartu finansinės kompensacijos darbuotojai dydis yra nepakankamas bei lemia poreikį papildomai priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Trečia, nors ieškovė teikė į bylą su jos psichinės sveikatos būkle susijusius duomenis, kaip teisingai nurodė atsakovas apeliaciniame skunde, spręsti, kad ieškovė susidūrė su išskirtinio pobūdžio išgyvenimais, kurių nekompensuotų kitos išnagrinėjus darbo ginčą pritaikytos ieškovės teisių gynybos priemonės, nėra jokio pagrindo. Ši išvada pripažįstama pagrindu skundžiamą sprendimą pakeisti ir atmesti ieškovės reikalavimą priteisti jai iš atsakovo 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

29.       Aptartų aplinkybių visumą apeliacinės instancijos teismas pripažįsta pagrindu sprendimo daliai, kuria išspręstas neturtinės žalos atlyginimo klausimas, pakeisti, apeliacinio skundo argumentus dėl kitų materialinių teisinių reikalavimų atmesti. Sprendimą pakeitus, iš naujo spręstinas bylinėjimosi išlaidų, turėtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, paskirstymo klausimas.

30.       Pirmosios instancijos teismui ieškovė pateikė duomenis apie nagrinėjant bylą turėtas 2 900 Eur, atsakovas – apie 4 029,30 Eur atstovavimo išlaidas. Įvertinusi šalių atstovų teiktų paslaugų apimtį, šias išlaidas teisėjų kolegija pripažįsta objektyviai pagrįstomis. Pirmosios instancijos teismas, patenkindamas ieškinį visa apimtimi, priteisė ieškovei iš atsakovo visą ieškovės turėtų atstovavimo išlaidų sumą (2 900 Eur), gi atsakovo prašymą atlyginti atstovavimo išlaidas atmetė. Apeliacine tvarka pakeisdama pirmosios instancijos teismo sprendimą ir atmesdama ieškovės reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad byla buvo išnagrinėta santykiu 90 proc. prieš 10 proc. ieškovės naudai, todėl ieškovei iš atsakovo priteista atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme suma mažinama iki 2 610 Eur (2 900 Eur × 90  proc.), atsakovui iš ieškovės priteisiama 402,93 Eur (4 029,30 Eur × 10 proc.) atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimo suma. Vadovaujantis ekonomiškumo principu priešpriešines sumas įskaičius tarpusavyje, ieškovei iš atsakovo priteisiama atstovavimo išlaidų suma mažinama iki 2 207,07 Eur (2 610 Eur – 402,93 Eur).

31.       Tą pačią proporciją pritaikius skirstant pirmosios instancijos teismo turėtas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu (8,08 Eur), gaunamos mažesnės sumos už minimalią valstybei priteistiną 8 Eur sumą (CPK 96 straipsnio 6 dalis), todėl šių išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas.

32.       Apeliaciniame procese ieškovė turėjo 1 000 Eur atstovavimo išlaidų, atsakovas pateikė duomenis apie sumokėtą 752,84 Eur žyminį mokestį ir turėtas 1 742,40 Eur atstovavimo išlaidų. Kadangi buvo patenkinta apeliacinio skundo dalis 1 000 Eur turtinio reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą netenkinimo, atsakovui iš ieškovės priteistina už šią reikalavimo dalį mokėtina žyminio mokesčio suma (1 000 Eur × 3 proc. × 75 proc. = 22,50 Eur). Šalių turėtas atstovavimo išlaidas pripažinusi objektyviai pagrįstomis, teisėjų kolegija jas paskirsto taikydama nutarties 30 punkte nurodytą proporciją, ieškovei iš atsakovo priteisdama 900 Eur (1 000 Eur × 90 proc.), atsakovui iš ieškovės – 174,24 Eur (1 742,40 Eur× 10 proc.). Vadovaujantis ekonomiškumo principu priešpriešines sumas įskaičius tarpusavyje, ieškovei iš atsakovo priteisiamas 703,26 Eur (900 Eur – 22,50 Eur – 174,24 Eur) bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese atlyginimas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 18 d. sprendimą pakeisti, sprendimo rezoliucinę dalį išdėstant taip:

„Ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti ieškovės L. S., gim. (duomenys neskelbtini), atleidimą iš darbo Vilniaus lopšelyje darželyje „Strazdelis“, juridinio asmens kodas 190028477, neteisėtu.

Ieškovės į darbą negrąžinti, pripažinti, kad ieškovės L. S. ir atsakovo Vilniaus lopšelio darželio „Strazdelis“ sudaryta darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną.

Priteisti ieškovei L. S., gim. (duomenys neskelbtini), iš atsakovo Vilniaus lopšelio darželio „Strazdelis“, juridinio asmens kodas 190028477, 17 361,50 Eur (septyniolikos tūkstančių trijų šimtų šešiasdešimt vieno euro 50 ct) (neatskaičius mokesčių) dydžio vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2025 m. kovo 14 d. iki 2025 m. rugsėjo 18 d. (įskaitytinai) ir po 133,55 Eur (vieną šimtą trisdešimt tris eurus 55 ct) (neatskaičius mokesčių) už kiekvieną paskesnę darbo dieną nuo 2025 m. rugsėjo 19 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, taikant 5 (penkių) darbo dienų per savaitę darbo režimą, 16 827,30 Eur (šešiolikos tūkstančių aštuonių šimtų dvidešimt septynių eurų 30 ct) (neatskaičius mokesčių) kompensaciją, 2 207,07 Eur (dviejų tūkstančių dviejų šimtų septynių eurų 7 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ieškinio reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmesti.“

Priteisti ieškovei L. S., gim. (duomenys neskelbtini), iš atsakovo Vilniaus lopšelio darželio „Strazdelis“, juridinio asmens kodas 190028477, 703,26 Eur (septynių šimtų trijų eurų 26 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese atlyginimą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai        Marius Bartninkas

                Simona Dementavičienė

        Tomas Ridikas