Administracinė byla Nr. P-40-602/2016
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03284-2014-7
Procesinio sprendimo kategorija 80.9; 80.11; 80.13
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2016 m. gegužės 18 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo mažosios bendrijos „Kevita“ prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-384-442/2016 pagal pareiškėjo mažosios bendrijos „Kevita“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas mažoji bendrija „Kevita“ (toliau – ir MB „Kevita“, pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2014 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. S-101 (7-246/2014) (toliau – ir Sprendimas Nr. S-l01 (7-246/2014)); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2014 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. 69-14 (toliau – ir Sprendimas Nr. 69-14); 3) Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Panevėžio AVMI) 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. SAT-16 (toliau – ir Sprendimas Nr. SAT-16).
Paaiškino, kad mokesčių administratorius skundžiamus sprendimus priėmė konstatavęs, jog MB „Kevita“ nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gegužės 1 d. į apskaitą neįtraukė 61 331 Lt pardavimo pajamų. Atkreipė dėmesį į tai, kad Panevėžio AVMI netiesiogiai nustatė mokesčio bazę ne tik konkrečių 16 ūkinių operacijų atžvilgiu, bet ir visų likusių analogiškų ūkinių operacijų, vykusių nuo 2009 metų iki 2010 metų, atžvilgiu. Pareiškėjas nurodė, kad Komisijos teiginiai, prielaidos bei spėlionės yra nepagrįstos. Nei vienas iš apklaustų asmenų nenurodė, kad grynuosius pinigus mokėjo tiesiogiai MB „Kevita“ arba jos savininkui (direktoriui). Taip pat nei vienas iš jų nepatvirtino, kad MB „Kevita“ buvo sumokėta didesnė pinigų suma, nei nurodyta pažymose-sąskaitose. Liudytojai aiškiai patvirtino, kad automobiliai buvo parduodami ir pinigai už juos mokami skirtingose vietose, skirtingiems asmenims, skirtingomis aplinkybėmis. Nei vienas iš apklaustųjų nepatvirtino, kad sąskaitą-faktūrą MB „Kevita“ vadovas surašė, pasirašė ir antspaudą ant jos uždėjo jų akivaizdoje. Byloje nėra jokių duomenų apie trečiuosius asmenis, kaip nėra ir duomenų, paneigiančių MB „Kevita“ nurodytą aplinkybę, jog pareiškėjas gavo būtent tokią pinigų sumą, kokia nurodoma pažymose-sąskaitose, užpildytose trečiųjų asmenų. Mokesčių administratorius neatsižvelgė į tai, kad specialisto išvadoje net nebuvo tirtas visas 2009–2010 metų laikotarpis ir nebuvo surinkta jokių duomenų apie MB „Kevita“ veiklą antroje 2010 metų pusėje. 2009 metais buvo nustatyta 14 atvejų, kada pareiškėjas į apskaitą tariamai neįtraukė visų gautų pajamų, o 2010 metais iš 53 įvykusių pardavimų tokie atvejai nustatyti tik 2. Akivaizdu, kad mokesčių administratorius be jokio faktinio pagrindo nurodė, jog visą tiriamą laikotarpį MB „Kevita“ sistemiškai ir kryptingai buhalterinės apskaitos dokumentuose nenurodė tikrojo vykdytų operacijų turinio, todėl nepagrįstai nusprendė MB „Kevita“ 2009–2010 metų laikotarpio mokesčius apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Pareiškėjas pažymėjo, kad Komisija nepagrįstai ignoravo jo nurodytą teismų praktiką. MB „Kevita“ nuomone, atsižvelgiant į tai, kad jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra nustatyta, o atsakomybę lengvina, jog pareiškėjas geranoriškai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, paskirtos baudos turėtų būti sumažintos iki minimalaus 10 proc. dydžio.
Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškėjo MB „Kevita“ skundą, kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Pažymėjo, kad Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Panevėžio apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2012 m. kovo 16 d. specialisto išvadoje nurodyta, jog apklausti asmenys paliudijo, kad MB „Kevita“ iš viso sumokėjo 180 181 Lt, o pareiškėjo apskaitoje užfiksuota, kad 2009–2010 metais automobilių parduota už 118 850 Lt sumą. Tai reiškia, kad pirkėjai sumokėjo 61 331 Lt daugiau, nei nurodyta MB „Kevita“ apskaitos dokumentuose. Pareiškėjas mokesčių administratoriui nepateikė jokių dokumentų, įrodančių, kad už automobilių pardavimus dalis gautų pajamų atiteko tretiesiems asmenims, kurie MB „Kevita“ vardu parduodavo automobilius. Pažymėjo, kad nei Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme (toliau – ir MAĮ), nei poįstatyminiuose teisės aktuose nėra nustatyta, koks apklaustųjų ir (ar) jų parodymų skaičius yra pakankamas tam, jog mokesčių administratorius galėtų padaryti išvadas apie pažeidimo apimtį. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie galėtų sukelti pagrįstų abejonių dėl mokesčių administratoriui pateiktų asmenų informacijos patikimumo ir objektyvumo. Pabrėžė, kad nagrinėjamos bylos atveju mokesčių administratorius koregavo tik 30 proc. pareiškėjo 2009–2010 metais parduotų automobilių kainų. VMI nuomone, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiškėjui paskirtos baudos pagrįstai ir teisingai.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 16 d. sprendimu pareiškėjo MB „Kevita“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad iš mokesčių administratoriaus atrankos būdu apklaustų 54 fizinių asmenų, kurie 2009–2010 metais iš MB „Kevita“ įsigijo automobilius, 16 asmenų (pirkėjų) nurodė, jog automobilius pirko didesnėmis kainomis, nei buvo užfiksuota sąskaitose-faktūrose. Šiais paaiškinimais teismas abejoti neturėjo pagrindo, nes nemažas asmenų skaičius patvirtino tas pačias aplinkybes, taip pat MB „Kevita“ nėra mokėjusi pelno mokesčio. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai, jog MB „Kevita“ automobilius skirtinguose Lietuvos miestuose pardavinėjo tretieji asmenys, yra niekuo nepagrįsti bei prieštaraujantys verslo, įmonės administravimo logikai, vertinami kaip pareiškėjo gynybinė pozicija. Bylos įrodymai aiškiai patvirtina, kad visų automobilių pardavimai buvo įforminti MB „Kevita“ vardu išduotomis pažymomis-sąskaitomis, jos yra patvirtintos pirkėjų ir MB „Kevita“ direktoriaus parašais bei pareiškėjo antspaudu. Mokesčių administratorius palygino MB „Kevita“ apskaitytas automobilių pardavimo pajamas (118 850 Lt) su pirkėjų nurodytais duomenimis (180 181 Lt) ir nustatė kainų skirtumo vidurkį – pirkėjai aiškino mokėję vidutiniškai 52 proc. daugiau, nei pareiškėjas apskaitė. Įrodymų, paneigiančių nurodytas aplinkybes ir įrodančių tikrąjį ūkinių operacijų turinį, nėra pateikta. Todėl mokesčių administratorius, nustatęs pajamų slėpimo mastą (30 proc. atvejų) sandoriuose su apklaustaisiais asmenimis, pagrįstai padidino MB „Kevita“ tikrinto laikotarpio slepiamas apmokestinamąsias pajamas.
Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo pažeidimas pasižymėjo nuolatiniais veiksmais, kuriais sąmoningai (tyčia) buvo siekiama sumažinti mokėtinų mokesčių dydį apskaitos dokumentuose, fiksuojant ne visas gautas pajamas, o tik jų dalį, ir tokiu būdu stengiantis nuslėpti dalį pajamų, sumažinti mokėtinų mokesčių dydį. Pažeidimas buvo ne vienkartinis ar atsitiktinis, padarytas dėl neatsargumo ar suklydus, o sąmoningas, buvo daromas pakankamai ilgą laikotarpį. Pareiškėjas nepripažino pažeidimo, nors padaryta didelė žala valstybės biudžetui. Todėl teismas konstatavo, kad MB „Kevita“ baudos paskirtos pagrįstai ir teisėtai, nėra pagrindo jas mažinti iki minimalios 10 proc. baudos dydžio.
III.
Pareiškėjas MB „Kevita“ pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
Pareiškėjas nurodė, kad buvo tikrinamos ne visos apibrėžto (tikrinamojo) laikotarpio analogiškos ūkinės operacijos, o tik operacijos, atliktos nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gegužės 1 d. Tikrinti buvo išimtinai su fiziniais asmenimis, Lietuvos piliečiais, sudaryti sandoriai. Iš 114 automobilių pirkėjų tik 16 asmenų, t. y. vos 14 proc. visų pirkėjų, patvirtino, kad už automobilį mokėjo brangiau, negu nurodyta pažymose-sąskaitose. Nors 16 asmenų teigė, kad už automobilius sumokėjo didesnes sumas, tačiau jų paaiškinimuose nurodytas kainų skirtumas yra kas kartą vis kitoks. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas griežtai apribojo mokesčių administratoriaus, Komisijos ir teismų galimybes vertinti ūkio subjektų veiklą, kaip ekonomiškai pagrįstą ar tinkamą pajamoms uždirbti. Todėl aplinkybė, kad buvo vertinamas įmonės pelno mokesčio mokėjimo klausimas, pavirtina, jog minėti subjektai viršijo kompetenciją.
Pareiškėjo tvirtinimu, nei vienas apklaustas asmuo savo paaiškinimuose nenurodė, jog grynuosius pinigus MB „Kevita“ mokėjo tiesiogiai. Juo labiau nei vienas iš jų nepatvirtino, kad pareiškėjui tiesiogiai buvo sumokėta didesnė pinigų suma, nei nurodyta pažymose-sąskaitose. Apklausti asmenys paaiškino, kad automobilius surasdavo įvairiuose Lietuvos miestuose bei interneto skelbimuose. Dėl automobilių pirkimo pirkėjai kalbėjosi ir juos perkant mokėjo skirtingiems asmenims, kurių negali atpažinti. Didžioji dalis pirkėjų nurodė, kad parašai ant dokumentų galėjo būti sudėti iš anksto. Todėl akivaizdu, kad MB „Kevita“ automobilius įvairiuose Lietuvos miestuose pardavinėjo tretieji asmenys. Byloje nėra jokių duomenų apie trečiuosius asmenis, kadangi mokestinio patikrinimo metu jie nebuvo apklausti, nors, vadovaujantis įrodinėjimo naštos principais bei Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalimi, būtent mokesčių administratorius turėjo tai padaryti. Pareiškėjas visą laiką teigė, kad susidariusį kainų skirtumą galėjo pasisavinti tretieji asmenys, tačiau šis argumentas nebuvo tirtas ir įvertintas. Dėl to pareiškėjo argumentas, kad MB „Kevita“ negavo jokių papildomų pajamų, nėra paneigtas.
Pasak pareiškėjo, kadangi pareiškėjas laiku pateikė dokumentus, vykdė mokesčių administratoriaus žodinius nurodymus, geranoriškai bendradarbiavo, mokesčių administratorius neturėjo pagrindo pareiškėjui skirti didesnių baudų nei 10 proc. dydžio. Pirmosios instancijos teismas turėjo ištirti visus pareiškėjo pateiktus argumentus. To nepadarius, o byloje esančius įrodymus įvertinus netinkamai, nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad mokesčių administratorius surinko pakankamai įrodymų ir teisingai apskaičiavo MB „Kevita“ mokėtinus mokesčius.
Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Iš esmės nurodė tuos pačius argumentus, kaip atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Pabrėžė, kad pareiškėjas dėsto analogiškus argumentus, į kuriuos jau atsakyta skundžiamuose sprendimuose. Todėl tvirtino, kad pirmosios instancijos teismo spendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. vasario 4 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimą paliko nepakeistą, o pareiškėjo mažosios bendrijos „Kevita“ apeliacinį skundą atmetė.
Pareiškėjas pateikė prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau teismas jį atmetė konstatavęs, kad pareiškėjas iš esmės nenurodė aiškių ir konkrečių tokio prašymo motyvų.
Teismas pažymėjo, kad mokestinis ginčas šioje byloje kilęs dėl pareiškėjo 2009–2010 metais vykdytos automobilių pirkimo–pardavimo veiklos apmokestinimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą.
Įgyvendinant Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 2 dalies nuostatas, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 buvo patvirtintos Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklės (toliau – ir Taisyklės).
Teismas rėmėsi Taisyklių 4 punktu ir pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą esant dviem būtinoms sąlygoms, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: pirma, mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka ir, antra, to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) negalima dėl to, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus (2010 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1542/2010; 2011 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-146/2011; 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1984/2012; 2013 m. balandžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-27/2013; 2015 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2210-502/2015).
Mokesčių vietos administratorius mokestinio patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėjas per mažas pajamas apskaitė sistemingai visus 2009–2010 metus. Taip pat, į mokesčių deklaracijas įrašė neteisingus duomenis, todėl, mokesčių administratoriaus nuomone, jo buhalterinės apskaitos dokumentai neatspindi tikrojo įvykdytų ūkinių operacijų turinio. Tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjas, pardavęs automobilius, pažymose-sąskaitose nurodė mažesnes pardavimo kainas, apskaitoje apskaitė mažesnes pajamas bei įrašė klaidingą informaciją apie pirkėjų skolas, tuo iškreipė savo veiklos tikrąją ekonominę esmę ir į mokesčių deklaracijas įrašė nepatikimus, prieštaringus duomenis apie gautas pajamas. Atsižvelgdamas į šias mokestinio patikrinimo metu nustatytas faktines aplinkybes, mokesčių administratorius priėjo išvadą, kad pareiškėjas netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, į mokesčio deklaracijas įrašė neteisingus duomenis apie savo pajamas, todėl mokesčių mokėtojo (pareiškėjo) mokestinės prievolės neįmanoma nustatyti įprastine, atitinkamų mokesčių įstatyme nustatyta tvarka, o tai yra pagrindas apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą.
Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė. Mokesčių mokėtojas, norėdamas paneigti mokesčių administratoriaus apskaičiuotą konkretų mokestį, privalo pateikti pagrįstus argumentus ir juos pagrindžiančius naujus įrodymus, lemiančius nustatyto mokesčio dydžio neteisingumą.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, darė išvadą, kad mokesčių administratorius surinko pakankamai duomenų tam, kad pagrįstų pareiškėjui papildomai apskaičiuotus mokesčius ir su jais susijusias sumas, t. y. įvykdė MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Abejoti įrodymais, kuriais remdamasis mokesčių administratorius nusprendė apskaičiuoti mokesčius vadovaudamasis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi, nėra pagrindo. Tai, kad mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokesčius pagal savo įvertinimą, netyrė visų pareiškėjo 2009–2010 metais sudarytų automobilių pardavimo sandorių, nereiškia, jog dėl to mokesčių administratorius neturėjo faktinio pagrindo pasirinkti MAĮ 70 straipsnyje įtvirtinto mokesčių apskaičiavimo būdo.
Teisėjų kolegijos vertinimu, mokesčių administratorius gali apskaičiuoti mokesčius MAĮ 70 straipsnio nustatyta tvarka ir tuo atveju, jeigu, atsižvelgiant į atliktų ūkinių operacijų pobūdį, jų skaičių, laikotarpį, per kurį jos buvo atliktos, ir kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes, bent dalis mokesčių mokėtojo atliktų operacijų neatspindi tikrojo jų turinio. Jeigu nustatoma, jog yra pagrindas apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą dėl to, jog dalis mokesčių mokėtojo per tikrinimo laikotarpį atliktų ūkinių operacijų neatspindi tikrojo jų turinio, mokesčiai pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą gali būti perskaičiuojami ir likusių analogiškų ūkinių operacijų, atliktų per tikrinimo laikotarpį, atžvilgiu.
Mokesčių mokėtojas, siekdamas paneigti mokesčių administratoriaus mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumą ir pagrįstumą, privalo ne tik nurodyti savo abejones dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo, bet ir pateikti tokias abejones pagrindžiančius įrodymus. Pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, kuriais remiantis galima būtų paneigti mokesčių administratorių išvadas, o savo nesutikimą dėl papildomų mokesčių apskaičiavimo grindė tik abejonėmis.
Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodė, kad automobiliai buvo perkami ne iš įmonės, o iš trečiųjų asmenų, kuriems buvo duodamos neužpildytos pažymos-sąskaitos su įmonės vadovo parašu ir įmonės antspaudu. Duomenis apie pirkėją, automobilį, pardavimo kainą tretieji asmenys įrašydavo patys ir pareiškėjui grąžindavo užpildytus blankus kartu su pinigais, gautais iš pirkėjo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pažymėjo, kad mokesčių administratorius nesiėmė jokių veiksmų nustatyti ir apklausti minėtus trečiuosius asmenis, t. y. nevykdė savo pareigos, įtvirtintos MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje.
Teisėjų kolegijos nuomone, tokie pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai yra visiškai nepagrįsti.
Pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio nuostatas pareiškėjas, pasirinkęs nurodytą savo ūkinės veiklos modelį, privalėjo visas ūkines operacijas pagrįsti apskaitos dokumentais, t. y. buhalterinėje apskaitoje fiksuoti trečiųjų asmenų pareiškėjui sumokamus pinigus, gautus iš pirkėjų už parduotus automobilius. Tačiau šios pareigos nevykdė, nes pažymose-sąskaitose nurodytas ūkinės operacijos turinys neatitiko faktinio ūkinės operacijos turinio. Taigi šiuo atveju ne mokesčių administratorius, o pareiškėjas privalo pateikti duomenis, patvirtinančius faktinį ūkinės operacijos turinį, t. y. pagrįsti, iš kokių konkrečių asmenų ir kokias sumas jis gavo už parduotus automobilius.
Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje surinktais faktiniais duomenimis, nustatė, kad iš 2009–2010 metais 114 Lietuvos fizinių asmenų, pirkusių iš pareiškėjo automobilius, buvo apklausti 54 asmenys, iš jų 16 asmenų nurodė, kad automobilius įsigijo už kur kas didesnes kainas, nei užfiksuota pareiškėjo buhalterinės apskaitos dokumentuose. Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų įvertinimas pagrįstas visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu.
Kadangi nustatyta, jog dalis pirkėjų už iš pareiškėjo nupirktus automobilius sumokėjo didesnę kainą, negu nurodyta pareiškėjo išrašytose pažymose-sąskaitose, todėl pagal buhalterinės apskaitos dokumentus, t. y. įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka negalima apskaičiuoti (nustatyti) mokėtinų mokesčių dydžio. Taigi pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ir objektyviai išaiškinęs visas bylai reikšmingas aplinkybes, pagrįstai nusprendė, jog mokesčių administratorius pagrįstai apskaičiavo pareiškėjo mokėtinus mokesčius pagal savo įvertinimą. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo motyvacija ir išvadomis dėl mokesčių administratorius pagal MAĮ 70 straipsnį apskaičiuotų mokesčių, kuriuos privalo mokėti pareiškėjas už 2009–2010 m. laikotarpį, pagrįstumo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, todėl teisėjų kolegija detaliai nevertino apeliacinio skundo argumentų dėl mokesčių perskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą pagrįstumo.
Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išaiškino visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, savo išvadas pagrindė teisminio nagrinėjimo metu nustatytomis aplinkybėmis bei ginčo teisinius santykius reguliuojančių teisės normų nuostatomis. Tai, kad pirmosios instancijos teismo išvados ar surinktų įrodymų vertinimas iš dalies sutampa su ginčijamuose Komisijos ir mokesčių administratorių sprendimuose nurodytomis išvadomis ar motyvacija, savaime nereiškia, jog teismas neišsprendė ginčo iš esmės, nepakankamai motyvavo skundžiamą sprendimą. Todėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismas sprendimas yra grindžiamas tik ginčijamų Komisijos ir mokesčių administratorių sprendimuose išdėstytais motyvais, yra nepagrįstas.
Teisėjų kolegija taip pat sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl pareiškėjui paskirtų baudų dydžio. Teisėjų kolegijos nuomone, mažinti pareiškėjui paskirtas baudas dėl apeliaciniame skunde išdėstytų aplinkybių nėra pagrindo.
Kadangi, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, skundžiamas pirmosios instancijos teismo yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jis paliktas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestas.
V.
Pareiškėjas pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo, kuriuo prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-384-442/2016, remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8, 10, 12 punktais. Taip pat prašoma sustabdyti mokestinės nepriemokos išieškojimą. Nurodo, kad dalis turto yra areštuota, todėl mokesčių administratorius yra garantuotas, kad šis turtas nebuvo perleistas.
Prašyme pareiškėjas pažymi, kad remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktu, procesas turėtų būti atnaujintas, nes teismas turi pateikti argumentus, dėl kurių atmeta kuriuos nors įrodymus. Nagrinėjamu atveju nutartis yra grįsta VMI, Komisijos, atsakovo ir pirmosios instancijos teismo sprendimuose pateiktais motyvais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad toks bylos išsprendimas, kai teismas argumentuotai nevertina skundžiamo atsakovo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, o tokį sprendimą pripažįsta teisėtu ir pagrįstu remdamasis vien tik argumentais, išdėstytais skundžiamame sprendime, nėra teisingumo vykdymas. Tokia situacija gali būti prilyginama atvejui, kai teismo sprendimas yra be motyvų (administracinė byla Nr. A438-342/2011).
Prašyme nurodoma, jog procesas byloje turi būti atnaujintas ir remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu. Pareiškėjas nesutinka su teismo padarytomis išvadomis, kad VMI patikrino pakankamą kiekį analogiškų ūkinių operacijų tam, kad būtų galima spręsti apie viso santykinai apibrėžto (tikrinamojo) laikotarpio analogiškas ūkines operacijas. Pirmiausia pažymi, kad buvo tikrinamos ne viso apibrėžto laikotarpio analogiškos ūkinės operacijos, o tik operacijos, atliktos nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gegužės 1 d., netikrintas nei vienas iš 2010 m. antroje pusėje atliktų sandorių. Antra, tikrinti išimtinai tik su fiziniais asmenimis, Lietuvos piliečiais, sudaryti sandoriai. Trečia, tik 16 iš 114 asmenų patvirtino, kad už automobilį mokėjo brangiau, negu nurodyta pažymose-sąskaitose. Ketvirta, kainų skirtumas yra kas kartą vis kitoks – tariamai nuslėptų pajamų dydis balansuoja tarp 800 Lt ir 10 400 Lt, tarp 11 proc. ir 70,4 proc. nuo tariamai realios automobilio kainos. Tačiau VMI padarė nepagrįstą išvadą, kad privaloma koreguoti 30 proc. visų 2009-2010 m. sudarytų sandorių kainas, didinant jas 52 proc. VMI paskaičiavimai nėra pagrįsti pakankamais objektyviais duomenimis, skaičiavimams panaudoti duomenys atrinkti selektyviai, apklausti asmenys pasirinkti tendencingai. Dėl to pareiškėjui be pagrindo taikytos MAĮ 70 straipsnio nuostatos.
Pareiškėjas mano, jog yra pagrindas atnaujinti procesą byloje, remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. sausio 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A143-714/2006 pažymėjo, kad pagrindžiant negalimumą nustatyti mokesčio bazę mokesčio įstatymo nustatyta tvarka yra būtina pateikti atskirą kiekvieno mokestinio laikotarpio (kalendorinių metų) analizę. Nagrinėjamu atveju nei specialisto išvadoje, nei patikrinimo akte nėra išskirti atskiri mokestiniai laikotarpiai, t. y. 2009 m. ir 2010 m. Specialisto išvadoje net nebuvo surinkta duomenų apie pareiškėjo veiklą antroje 2010 m. pusėje.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
VI.
Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į tokią proceso atnaujinimo instituto paskirtį, ABTĮ gana detaliai reglamentuoja proceso atnaujinimo procedūrą, kuri vykdoma griežtai laikantis nustatytų sąlygų ir tvarkos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje P63-159/2010).
ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje.
Vadovaudamasis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus ABTĮ 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas MB „Kevita“ prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-384-442/2016, remdamasis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktais.
Teisėjų kolegija, vykdydama nurodytus įstatymo leidėjo įpareigojimus ir vertindama, ar nėra praleistas terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti, visų pirma pažymi, jog ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gautas 2016 m. vasario 29 d. Apie aplinkybes, kuriomis grindžiamas proceso atnaujinimas, pareiškėjas sužinojo 2016 m. vasario 4 d., kada buvo priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A-384-442/2016 (b. l. 107–113). Taigi konstatuotina, kad pareiškėjas prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikė nepraleidęs ABTĮ nustatytų terminų, todėl prašymas nagrinėtinas iš esmės.
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu
ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai sprendimas ar nutartis yra be motyvų.
Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktą procesas byloje gali būti atnaujintas, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662–61/2010, 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143–127/2011). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog nuostata dėl teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimo yra skirta visam teismo sprendimui, o ne atskiram šiame sprendime teismo išspręstam klausimui, todėl aplinkybė, kad bylą nagrinėjantis teismas savo sprendime neaptarė arba kokybinių ir kiekybinių kriterijų taikymo požiūriu nepakankamai aptarė bylai reikšmingas aplinkybes, savaime negali būti tapatinama su motyvų nebuvimu (2011 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143–221/2011). Be to, nesutikimas su teismo motyvais iš esmės pats savaime rodo, kad teismo sprendimas yra motyvuotas tik asmuo su jais nesutinka (2006 m. birželio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P6-289/2006).
Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje turinio matyti, kad prašymas atnaujinti procesą šiuo pagrindu siejamas su tuo, kad, anot pareiškėjo, atsakovo sprendimas pripažintas teisėtu ir pagrįstu remiantis tik argumentais, išdėstytais skundžiamame sprendime.
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties, priimtos administracinėje byloje Nr. A-384-442/2016, motyvus, nustatė, jog šis sprendimas yra motyvuotas ir iš esmės atitinka ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies nuostatas (ABTĮ 133 str.). Teisėjų kolegija pažymi, jog netinkamų, anot pareiškėjo, motyvų buvimas negali būti tapatinamas ar prilyginamas motyvų nebuvimui. Be to, nesutikimas su teismo motyvais, pagrindžiant tai konkrečiais teisiniais argumentais ir teisės normų aiškinimu, pats savaime rodo, kad teismo sprendimas yra motyvuotas, tik pareiškėjui teismo įvardinti motyvai yra nepriimtini.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, todėl prašymas dėl proceso atnaujinimo šiuo pagrindu atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu
Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas byloje gali būti atnaujintas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl proceso atnaujinimo šiuo pagrindu yra pažymėjęs, kad nurodytu pagrindu procesas atnaujinimas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-119/2011). Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012).
Įvertinusi pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šiuo prašymu iš esmės siekiama, kad byla būtų nagrinėjama iš naujo, nes nesutinkama su teismo atliktu įrodymų vertinimu. Prašyme teigiama, kad nagrinėtu atveju nebuvo pagrindo taikyti MAĮ 70 straipsnio nuostatas, nes VMI nepatikrino pakankamo kiekio analogiškų ūkinių operacijų. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymai tiriami ir vertinami nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Skirtingas įrodymų vertinimas pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nesudaro pagrindo proceso atnaujinimui (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-99/2009, 2014 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P552-24/2014, 2014 m. rugsėjo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-54/2014). Be to, prašyme dėl proceso atnaujinimo pateikiami tapatūs argumentai, kuriais buvo grindžiamas pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui ir apeliacinis skundas. Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir apeliacinis teismas pateikiamus argumentus išnagrinėjo ir jų analize grindė savo motyvus.
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu
ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas, priimti skirtingi procesiniai sprendimai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143–127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602–71/2012). Gavęs prašymą atnaujinti procesą aptariamu pagrindu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pirmiausia vertina, ar paminėtos bylos su ta, kurioje siekiama proceso atnaujinimo, yra analogiškos, t. y. jų ratio decidendi sutampa (2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858–149/2011).
Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2006 m. sausio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A143-714/2006), kurioje konstatuota, kad pagrindžiant negalimumą nustatyti mokesčio bazę mokesčio įstatymo nustatyta tvarka yra būtina pateikti atskirą kiekvieno mokestinio laikotarpio (kalendorinių metų) analizę.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiga pateikti atskirą kiekvieno mokestinio laikotarpio (kalendorinių metų) analizę buvo numatyta atsižvelgiant į konkrečias nagrinėtos bylos aplinkybes. Pareiškėjo prašyme nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje buvo, be kita ko, konstatuota, kad išvada apie negalimumą nustatyti mokesčio bazę įprasta (mokesčio įstatymo nustatyta) tvarka, taikant argumentus, būdingus ir tuo pačiu galinčius turėti reikšmės tik konkrečiam mokestiniam laikotarpiui, padaryta viso minėto laikotarpio atžvilgiu. Taigi aptariamoje byloje, be kita ko, buvo vertinami argumentai, turintys reikšmės tik konkrečiam mokestiniam laikotarpiui. Todėl minėtoje byloje suformuota taisyklė negali būti laikoma absoliučia ir taikytina neatsižvelgiant į konkrečios nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes. Nagrinėjamu atveju bylą sprendusiai teisėjų kolegijai nebuvo pateikta argumentų, lemiančių būtinumą tirti atskirų kalendorinių metų mokestinę situaciją. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija, palyginusi administracinę bylą Nr. A143-714/2006 su ta, kurioje siekiama proceso atnaujinimo, sprendžia, kad jos nėra analogiškos, t. y. jų ratio decidendi nesutampa.
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo atnaujinti proceso ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu.
Įvertinus teisinio tikrumo, res judicata principus ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti proceso ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais. Atmetus pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo, nėra pagrindo spręsti dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo sustabdymo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo mažosios bendrijos „Kevita“ prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.
Neatnaujinti proceso administracinėje byloje Nr. A-384-442/2016 pagal pareiškėjo mažosios bendrijos „Kevita“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Arūnas Dirvonas
Veslava Ruskan