Administracinė byla Nr. eA-713-415/2020
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00723-2018-6
Procesinio sprendimo kategorija 33
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. balandžio 1 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ skundą atsakovui Lietuvos bankui dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2018 m. sausio 29 d. sprendimo Nr. 241-19 „Dėl poveikio priemonės taikymo AB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria AB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) paskirta (duomenys neskelbtini) Eur bauda. Pareiškėjas taip pat prašė jam priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
2. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos bankas (toliau – ir atsakovas) nepakankamai įsigilino į pareiškėjo argumentus ir netinkamai aiškino Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ir ABĮ) bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 2013/34/ES dėl tam tikrų rūšių įmonių metinių finansinių ataskaitų, konsoliduotųjų finansinių ataskaitų ir susijusių pranešimų, kuria iš dalies keičiama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/43/EB ir panaikinamos Tarybos direktyvos 78/660/EEB ir 83/349/EEB, (toliau – ir Apskaitos direktyva, Direktyva) nuostatas. Pareiškėjo vertinimu, jam paskirta bauda yra akivaizdžiai neproporcinga.
3. Pareiškėjas teigė, kad didindamas Bendrovės įstatinį kapitalą iš perkainojimo rezervo, jis tinkamai taikė Akcinių bendrovių įstatymo nuostatas. Pareiškėjo teigimu, Akcinių bendrovių įstatymo 39 straipsnio 7 dalis leidžia akcinės bendrovės įstatinį kapitalą didinti perkainojimo rezervu ar jo dalimis. Jokių draudimų ar ribojimų įstatinio kapitalo didinimui iš perkainojimo rezervo ABĮ nenumato. (duomenys neskelbtini) vykusiame Bendrovės neeiliniame visuotiniame akcininkų susirinkime akcininkai įstatymų reikalaujama balsų dauguma priėmė sprendimą iš Bendrovės lėšų, t. y. perkainojimo rezervo, padidinti Bendrovės įstatinį kapitalą didinant Bendrovės akcijų nominalią vertę (duomenys neskelbtini) Eur. Bendrovės pakeisti įstatai su padidintu įstatiniu kapitalu buvo įregistruoti Juridinių asmenų registre. Jokių pažeidimų nenustatė nei valstybės įmonė Registrų centras, nei notaras.
4. Pareiškėjas nurodė, kad pagal Akcinių bendrovių įstatymo 52 straipsnio 1 dalį akcinė bendrovė gali mažinti savo įstatinį kapitalą akcininkų sprendimu. Tuo remdamiesi Bendrovės akcininkai (duomenys neskelbtini) priėmė sprendimą sumažinti Bendrovės įstatinį kapitalą (duomenys neskelbtini) Eur tam, kad būtų panaikinti Bendrovės balanse įrašyti nuostoliai. Bendrovės įstatai su sumažintu įstatiniu kapitalu (duomenys neskelbtini) buvo įregistruoti Juridinių asmenų registre. Teisės aktai nenumato, per kiek laiko po to, kai įstatinis kapitalas buvo padidintas, jį galima vėl sumažinti, todėl Bendrovės įstatinio kapitalo sumažinimas po to, kai jis buvo padidintas, įstatymo reikalavimų nepažeidžia.
5. Pareiškėjas manė, kad atsakovas klaidingai aiškino ir taikė 16-ojo Tarptautinio apskaitos standarto „Nekilnojamasis turtas, įranga ir įrengimai“, patvirtinto Europos Komisijos reglamentu Nr. 1126/2008 (toliau – ir TAS) bei Apskaitos direktyvos nuostatas. Apskaitos direktyvos 7 straipsnio nuostata yra analogiška Akcinių bendrovių įstatymo 39 straipsnio 7 dalyje įtvirtintam leidimui didinti bendrovės įstatinį kapitalą perkainojimo rezervu ar jo dalimi. Pareiškėjo nuomone, atsakovas nepagrįstai aiškino Apskaitos direktyvą taip, kad esą leidžiama perkainojimo rezervu didinti bendrovės įstatinį kapitalą tik tuomet, kai perkainotas turtas yra perleidžiamas, nurašomas ar pan. Pareiškėjo teigimu, Apskaitos direktyvoje akcentuojamas ne perkainojimo rezervo kapitalizavimas, o konkretus draudimas panaudoti perkainojimo rezervą sukauptiems nuostoliams dengti. Pareiškėjas šio draudimo nekvestionavo, tačiau nemanė, jog nusižengė Apskaitos direktyvos ar kitų teisės aktų nuostatoms. Įstatymuose nėra numatyta, kad esant ar nesant perkainojimo rezervui bendrovė negali mažinti savo įstatinio kapitalo. Be to, Apskaitos direktyva nėra tiesioginio taikymo aktas, todėl atsakovas nepagrįstai juo rėmėsi.
6. Pareiškėjas pažymėjo, kad jokie akcininkų turtinių teisių pažeidimai nebuvo padaryti. Skunde pareiškėjas taip pat akcentavo paskirtos baudos neadekvatumą.
7. Atsakovas Lietuvos bankas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
8. Atsakovas nurodė, jog iš Apskaitos direktyvos 7 straipsnio 2 dalies nuostatos matyti, kad kapitalizuoti perkainojimo rezervą (didinant įstatinį kapitalą) leidžiama tik tuo atveju, kai į tą rezervą pervedamos sumos nebereikalingos apskaitos perkainojimo pagrindui taikyti, t. y. perkainotas turtas turi būti perleistas, nurašytas ir pan. Nors teisės aktai nedraudžia iš perkainojimo rezervo didinti įstatinį kapitalą, tačiau tai gali būti atliekama tik su sąlyga, kad perkainojimo rezervo sumos sprendimo dėl įstatinio kapitalo didinimo priėmimo momentu jau yra nebereikalingos apskaitos perkainojimo pagrindui taikyti.
9. Atsakovas pažymėjo, kad Juridinių asmenų registre prašomi įregistruoti įstatai prieš tai tvirtinami notaro, tačiau notaras netikrina įstatinio kapitalo didinimo teisėtumo.
10. Lietuvos bankas sutiko su pareiškėjo teiginiais, kad Akcinių bendrovių įstatymo 52 straipsnio nuostatos leidžia mažinti įstatinį kapitalą tam, kad būtų panaikinti Bendrovės balanse įrašyti nuostoliai, tačiau teigė, kad šiuo atveju Bendrovės nuostoliai buvo padengti panaudojant būtent perkainojimo rezervą, todėl pareiškėjas nesilaikė TAS 41 straipsnio reikalavimų.
11. Atsakovas nurodė, kad bauda paskirta įvertinus visas Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatymo (toliau – ir VPĮ) 51 straipsnio 3 dalyje nustatytas aplinkybes, išsamiai išnagrinėjus visus paaiškinimus, atsižvelgus į pažeidimo pavojingumą ir kt. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjui bauda buvo paskirta už du Vertybinių popierių įstatymo 22 straipsnio pažeidimus, kuriais pažeisti esminiai teisės aktų reikalavimai, nuo kurių nukrypta siekiant naudos kontroliuojančiam akcininkui ir pažeidžiant pačios Bendrovės ir jos smulkiųjų akcininkų interesus.
II.
12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
13. Teismas nurodė, jog Spendimu atsakovas nustatė, kad Bendrovė, sudarydama 2016 m. metines konsoliduotąsias ir patronuojančios bendrovės finansines ataskaitas, nesilaikė tarptautinių apskaitos standartų reikalavimų, neįvykdė Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2017 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. 241-15 duoto privalomo vykdyti nurodymo ir netinkamai viešai atskleidė informaciją apie tai, kaip 2016 m. buvo laikomasi AB Nasdaq Vilnius listinguojamų bendrovių valdymo konteksto principų ir standartų, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatymo nuostatas. Sprendimu už padarytus pažeidimus pareiškėjui buvo paskirta subendrinta (duomenys neskelbtini) Eur bauda. Pareiškėjui skirta (duomenys neskelbtini) Eur bauda už Lietuvos banko duoto privalomo nurodymo nevykdymą ir (duomenys neskelbtini) Eur bauda už perkainojimo rezervo panaudojimą.
14. Teismas nustatė, kad neeilinio visuotinio Bendrovės akcininkų susirinkimo, vykusio (duomenys neskelbtini), metu, buvo priimtas sprendimas iš Bendrovės lėšų, t. y. perkainojimo rezervo, padidinti Bendrovės įstatinį kapitalą padidinant Bendrovės akcijų nominalią vertę. Bendrovės visuotiniame akcininkų susirinkime (duomenys neskelbtini) priimtas sprendimas sumažinti Bendrovės įstatinį kapitalą (duomenys neskelbtini) Eur suma, tam, kad būtų panaikinti Bendrovės nuostoliai.
15. Teismas sutiko su atsakovo išvadomis, kad pareiškėjas susikaupusiems nuostoliams padengti neleistinai panaudojo perkainojimo rezervo dalį. Tokią išvadą teismas priėjo atsižvelgęs į tai, kad Bendrovė, turėdama tikslą sumažinti susikaupusius nuostolius, iš perkainojimo rezervo padidino įstatinį kapitalą, kurį vėliau sumažino, tačiau įstatiniam kapitalui padidinti pareiškėjas panaudojo perkainojimo rezervą, į kurį prieš tai nebuvo pervestos lėšos iš neperleisto ir nusidėvėjusio turto. Taigi pareiškėjas iš perkainojimo rezervo siekė sumažinti susikaupusius nuostolius. Teisės aktai draudžia nuostoliams padengti naudoti perkainojimo rezervą.
16. Teismo vertinimu, tai, kad Bendrovės įstatai su padidintu ir vėliau sumažintu įstatiniu kapitalu buvo patikrinti notaro ir vėliau įregistruoti Juridinių asmenų registre, pareiškėjo veiksmų teisėtumo nepatvirtina.
17. Teismas nurodė, kad pareiškėjui už du Vertybinių popierių įstatymo 22 straipsnio pažeidimus buvo skirta bauda, kuri sudaro 2 procentus maksimalios už nustatytus pažeidimus galimos skirti baudos. Atsakovas Sprendime išsamiai motyvavo paskirtos baudos dydį, todėl teismas neturėjo pagrindo abejoti paskirtos baudos proporcingumu padarytiems pažeidimams ir sprendė, kad atsakovas teisiškai tinkamai įvertino pareiškėjo veiksmus bei atsakomybės mastą Vertybinių popierių įstatymo 52 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme.
III.
18. Pareiškėjas AB „(duomenys neskelbtini)“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jam bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Be to, pareiškėjas prašo bylą nagrinėti bylą uždarame teismo posėdyje, o visą byloje esančią medžiagą laikyti konfidencialia ir neviešinama.
19. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
19.1. Teismas neteisingai aiškino ir taikė Apskaitos direktyvos nuostatas. Nėra aišku, ar Apskaitos direktyvos 7 straipsnio 2 punkto antroje pastraipoje nurodytas perkainojimo rezervo naudojimo būdas turi būti aiškinamas kartu su to paties punkto trečia pastraipa, nes ši reguliuoja visai kitus perkainojimo rezervo naudojimo būdus – pervedimus iš perkainojimo rezervo į pelno (nuostolių) ataskaitą ir perkainojimo rezervo mažinimą nutraukus turto naudojimą, kas nėra niekaip susiję su įstatinio kapitalo didinimu. Vadovaujantis Lietuvos banko pozicija, apskritai nebūtų galima didinti įstatinio kapitalo iš perkainojimo rezervo. Akcinių bendrovių įstatyme nėra jokio draudimo dėl perkainojimo rezervo ar jo dalies panaudojimo kapitalui didinti, todėl nėra pagrindo teigti, kad egzistuoja draudimas naudoti perkainojimo rezervą, kol turtas nėra perleistas. Apskaitos direktyva nėra tiesioginio taikymo aktas, jos nuostatos, kuriomis rėmėsi Lietuvos bankas, nėra įgyvendintos Akcinių bendrovių įstatyme. Negalima tiesiogiai taikyti Apskaitos direktyvos prieš Bendrovę. Pareiškėjas nėra atsakingas už tai, kad Lietuvos valstybė tinkamai neperkėlė šios direktyvos nuostatų į Akcinių bendrovių įstatymą.
19.2. Teismas neteisingai aiškino ABĮ nuostatas dėl perkainojimo rezervo naudojimo. Teisės aktai nenumato pareigos įstatinio kapitalo didinimui panaudoti tik tokį perkainojimo rezervą, į kurį būtų pervestos sumos iš perleisto ir / ar nusidėvėjusio turto, toks reglamentavimas netgi prieštarautų šio rezervo formavimo tikslui. Be to, byloje nėra ginčo, ar perkainojimo rezervas sudarytas tinkamai, to neginčijo net Lietuvos bankas. ABĮ nėra reikalavimo, kad pervedamos į perkainojimo rezervą lėšos būtų susijusios su jau perleistu ir nusidėvėjusiu turtu. Toks reglamentavimas prieštarautų ir paties rezervo suformavimo tikslui, kadangi perleidus ilgalaikį materialųjį turtą gautos lėšos nėra įskaitomos į perkainojimo rezervą, o yra priskiriamos kitoms Bendrovės pajamoms, nes tai nėra tipinė Bendrovės veikla. Taigi, pardavus tokį turtą suformuoti perkainojimo rezervą būtų tiesiog neįmanoma. Perkainojimo rezervas buvo panaudotas tinkamai. TAS nenustato taisyklių dėl perkainojimo rezervo panaudojimo didinant bendrovės įstatinį kapitalą. Įstatinio kapitalo didinimas (ABĮ 39 str. 7 d.) ir lėšų perkėlimas į nepaskirstytąjį pelną (TAS 41 p.) yra dvi visiškai skirtingos operacijos. Taigi, TAS reikalavimai, taikytini lėšų iš perkainojimo rezervo perkėlimui į nepaskirstąjį pelną, netaikytini įstatinio kapitalo didinimui iš perkainojimo rezervo. ABĮ aiškiai įtvirtinta galimybė didinti įstatini kapitalą iš perkainojimo rezervo (51 str. 3 d.) ir nustatytas baigtinis sąrašas tokiai operacijai taikytinų sąlygų, kurias visas Bendrovė įvykdė. Teisės aktai nenustato, per kiek laiko po to, kai įstatinis kapitalas buvo padidintas, jį galima vėl sumažinti. Tarp šių veiksmų nėra priežastinio ryšio. Teisės aktuose nenustatyti reikalavimai, kad esant / nesant perkainojimo rezervui bendrovė negali mažinti savo įstatinio kapitalo. Tiek notaras, įstatymų nustatyta tvarka tvirtinęs įstatinio kapitalo pokyčius, tiek valstybės įmonė Registrų centras, kuri yra įgaliota registruoti įstatinio kapitalo pokyčius ir įstatų pakeitimus ir užtikrina tokių veiksmų teisėtumą, juos patvirtino teisės aktų nustatyta tvarka.
19.3. Teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas ir neteisingai konstatavo, kad perkainojimo rezervas suformuotas nesilaikant teisės aktų reikalavimų. Bendrovė laikėsi visų reikalavimų dėl perkainojimo rezervo suformavimo. Lietuvos bankas taip pat neginčijo, kad perkainojimo rezervas suformuotas netinkamai. Perkainojimo rezervo suformavimo klausimas nebuvo ginčo dalykas.
19.4. Teismas neįvertino, kad Lietuvos bankas, priimdamas Sprendimą, veikė ultra vires (viršijant įgaliojimus). Įstatymai nesuteikia teisės atsakovui dalyvauti įstatinio kapitalo mažinimo ar didinimo procese. Lietuvos bankas turi teisę skirti poveikio priemonę už VPĮ 22 straipsnio 3 dalies pažeidimą, t. y. už informacijos, kaip laikomasi reguliuojamos rinkos operatoriaus patvirtinto bendrovių, kurių vertybiniais popieriais prekiaujama reguliuojamoje rinkoje, valdymo kodekso, neatskleidimą. Šiuo atveju atsakovas vertino pateiktos informacijos tinkamumą, nors nėra įgaliotas tai daryti. Šią pareiškėjo poziciją patvirtinta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-2454-535/2018.
19.5. Administracinė nuobauda, įvertinus sudėtingą perkainojimo rezervo teisinį reglamentavimą ir žalos nebuvimą, netaikytina. Atsakovas pripažino, kad ginčo teisiniai santykiai sudėtingi. Akcijos nominali vertė buvo sumažinta proporcingai dėl įstatinio kapitalo sumažinimo, todėl nepasikeitė akcininkų turtinių bei neturtinių teisių tarpusavio santykis ir tokiu būdu nebuvo padaryta jokių akcininkų turtinių ar neturtinių teisų pažeidimų.
20. Atsakovas Lietuvos bankas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
21. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
21.1. VPĮ 22 straipsnio pažeidimas konstatuotas todėl, kad Bendrovė nesilaikė reikalavimo apskaitą tvarkyti laikantis TAS, t. y. nesilaikė TAS 41 straipsnio reikalavimų. TAS ir VPĮ pažeidimas nėra kildinamas iš kitų teisės aktų – ABĮ ir, atitinkamai, Apskaitos direktyvos, pažeidimų. ABĮ ir Apskaitos direktyvos teisinis reguliavimas, jo tikslai ir aiškinimas nagrinėjamu atveju vertintini kaip reikšmingos aplinkybės, į kurias būtina atsižvelgti. Nors apeliantas ginčija atskirų Sprendimu konstatuoto pažeidimo epizodų teisinio vertinimo pagrįstumą, ginčo esmę sudaro sisteminis, o ne atskirų nustatytų faktinių aplinkybių teisinis vertinimas. Bendrovės veiksmai dėl įstatinio kapitalo didinimo iš perkainojimo rezervo ir paskesnio jo mažinimo, siekiant padengti Bendrovės sukauptus nuostolius, buvo atlikti nuosekliai vienas po kito, todėl, Lietuvos banko įsitikinimu, Bendrovės sukaupti nuostoliai buvo padengti iš Bendrovės naudojamo turto perkainojimo rezervo.
21.2. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime tiesiogiai netaikė Apskaitos direktyvos nuostatų. Į šios direktyvos nuostatas atsižvelgta pagrįstai ir tik tiek, kiek būtina, t. y. siekiant įvertinti ABĮ 39 straipsnio 7 dalyje nustatyto draudimo iš perkainojimo rezervo mažinti nuostolius turinį. Apeliantas neginčija fakto, kad draudimas apima tiek tiesioginį, tiek ir netiesioginį perkainojimo rezervo lėšų naudojimą nuostoliams dengti.
21.3. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad Bendrovė nesilaikė TAS ir ABĮ reikalavimų, kadangi byloje surinkti faktiniai duomenys patvirtino, jog Bendrovė nuostolius sumažino iš perkainojimo rezervo, kas nėra leidžiama. Tai, kad Bendrovė laikėsi įstatinio kapitalo didinimą ir mažinimą reglamentuojančių ABĮ nuostatų, nepaneigia atsakovo konstatuoto pažeidimo.
21.4. Apelianto abejonės dėl to, ar didinant įstatinį kapitalą iš perkainojimo rezervo turi būti taikomi tiek Apskaitos direktyvos 7 straipsnio 2 dalies antrojoje, tiek trečiojoje pastraipoje nustatyti reikalavimai, yra nepagrįstos. Privalu atsižvelgti tiek į antrojoje, tiek į trečiojoje Apskaitos direktyvos 7 straipsnio 2 dalies pastraipose nustatytas sąlygas.
21.5. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad vadovaujantis Lietuvos banko pozicija, apskritai nebūtų galima didinti įstatinio kapitalo iš perkainojimo rezervo. Nekilnojamojo turto, įrangos ir įrengimų perkainojimo pelnas, įtrauktas į nuosavybę, gali būti tiesiogiai perkeliamas į nepaskirstytąjį pelną, kai nutraukiamas šio turto pripažinimas. Tai gali apimti viso perkainojimo pelno arba jo dalies perkėlimą, kai turtas yra nebenaudojamas arba perleidžiamas. Tačiau dalis perkainojimo pelno gali būti perkeliama, nors ūkio subjektas tebenaudoja turtą. Tokiu atveju perkelto pelno suma būtų skirtumas tarp nusidėvėjimo, apskaičiuoto pagal perkainoto turto balansinę vertę, ir nusidėvėjimo, apskaičiuoto pagal pradinę turto savikainą.
21.6. ABĮ ir Apskaitos direktyva nedraudžia iš perkainojimo rezervo didinti įstatinį kapitalą, tačiau tai gali būti atliekama su sąlyga, kad perkainojimo rezervo sumos sprendimo dėl įstatinio kapitalo didinimo priėmimo momentu jau yra nebereikalingos apskaitos perkainojimo pagrindui taikyti, t. y. perkainotas turtas turi būti perleistas, nurašytas, nudėvėtas ir pan.
21.7. Visi bendrovės kapitalo pokyčiai, įskaitant ir perkainojimo rezervo sudarymą ir naudojimą, turi būti atvaizduojami apskaitoje. Tiek ABĮ, tiek TAS reguliuoja perkainojimo rezervo sudarymą ir naudojimą, skiriasi tik teisinio reguliavimo dalykas – ABĮ reguliuoja bendrovės kapitalo struktūrą, o TAS – kapitalo ir jo pokyčių apskaitą bei atvaizdavimą finansinėse ataskaitose. Teisės aktų reikalavimai turi būti vertinami kompleksiškai, atsižvelgiant į teisinio reguliavimo tikslus.
21.8. Nagrinėjant teisės pažeidimo bylą nebuvo vertinama, ar Bendrovės įstatinis kapitalas sumažintas laikantis ABĮ nustatytų reikalavimų. Nepaisant to, Lietuvos bankas pažymi, kad nesutinka su apelianto teiginiu, kad nėra priežastinio ryšio tarp Bendrovės įstatinio kapitalo sumažinimo ir padidinimo. Tyrimo metu surinkta pakankamai įrodymų, kad Bendrovės veiksmai dėl įstatinio kapitalo didinimo ir mažinimo buvo atlikti nuosekliai vienas po kito, siekiant padengti Bendrovės sukauptus nuostolius.
21.9. Argumentus, susijusius su atskirais pažeidimo epizodais ir jų teisėtumo vertinimu teikė pats pareiškėjas, todėl teismo pateiktas vertinimas nelaikytinas bylos nagrinėjimo ribų peržengimu, kaip tai apibrėžiama Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80 straipsnyje.
21.10. Bendrovė apeliaciniame skunde nepagrįstai siekia išplėsti bylos nagrinėjimo ribas, keldama reikalavimus dėl tų Sprendimo dalių, dėl kurių neteikė skundo pirmosios instancijos teismui. Pažeidimai, susiję su informacijos atskleidimu apie AB Nasdaq Vilnius listinguojamų bendrovių valdymo kodekse, patvirtintame AB Nasdaq Vilnius valdybos 2009 m. gruodžio 14 d. protokolu Nr. 09-106 (toliau – ir Kodeksas), nustatytų reikalavimų laikymąsi, konstatuoti atskiroje Sprendimo dalyje (trečiojoje) ir Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktame skunde nebuvo ginčijami. Be to, pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde nekėlė ir klausimų, susijusių su Lietuvos banko įgaliojimų ribomis.
21.11. Poveikio priemonė Bendrovei paskirta išsamiai išnagrinėjus ir įvertinus visas reikšmingas aplinkybes, yra pagrįsta ir tinkama.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Dėl rėmimosi Apskaitos direktyvos nuostatomis
22. Apeliantas teigia, kad tiek atsakovas, paskirdamas jam baudą, tiek pirmosios instancijos teismas tiesiogiai rėmėsi Apskaitos direktyvos nuostatomis, o to daryti negalima (išskyrus Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas) jurisprudencijoje suformuluotas išimtis), nes Direktyva nėra tiesioginio taikymo aktas.
23. Teisėjų kolegija su šiuo pareiškėjo argumentu nesutinka.
24. Pirma, atsakovas savo Sprendimą grindė kompleksiniu ABĮ ir 16 TAS nuostatų, susijusių su perkainojimo rezervu, jo tikslais ir galimais panaudojimo būdais, aiškinimu, VPĮ nuostatomis, įpareigojančiomis bendroves, kurių vertybiniais popieriais prekiaujama reguliuojamoje rinkoje, rengti ir teikti metinę informaciją. Taigi atsakovas Sprendime vadovavosi nacionaliniais ir tiesiogiai taikomais Europos Sąjungos teisės aktais ir tik ABĮ 39 straipsnio 7 dalyje įtvirtinto draudimo (apimties) aiškinimui pasitelkė Apskaitos direktyvos 7 straipsnio nuostatas.
25. Antra, skirtingai nei teigia apeliantas, Apskaitos direktyvos nuostatos yra įgyvendintos nacionalinėje teisėje. Atitinkamai Direktyvos 7 straipsnio nuostatos įgyvendintos ABĮ 39 straipsnio 7 dalyje, kurioje reglamentuojama bendrovės kapitalo struktūra (rezervai).
26. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, nėra pagrindo remtis ir Bendrovės apeliacinio skundo 15 punkte minima Teisingumo Teismo praktika bylose, kuriose nustatyti reikalavimai tiesioginiam direktyvų taikymui (Teisingumo Teismo 1978 m. vasario 26 d. sprendimas Marshall, C-152/84, ECLI:EU:C:1986:84; 1982 m. sausio 19 d. sprendimas Becker, C-8/81, ECLI:EU:C:1982:7; 1994 m. liepos 14 d. sprendimas Faccini Dori, C-91/92, ECLI:EU:C:1994:292), nes, skirtingai nei nagrinėjamoje byloje, minėtose bylose direktyvų nuostatos iš tiesų nebuvo įgyvendintos nacionalinėje teisėje.
27. Trečia, Teisingumo Teismas taip pat yra suformavęs nuoseklią praktiką, kad aiškindamas ir taikydamas nacionalinę teisę, nacionalinis teismas turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į direktyvos tikslą ir tekstą, kad būtų pasiekti direktyvoje numatyti rezultatai (Teisingumo Teismo 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimo Marleasing, C-106/89, ECLI:EU:C:1990:395, 8 punktas; 2004 m. spalio 5 d. sprendimas (sujungtose bylose) Pfeiffer ir kt. prieš Deutsches Rotes Kreuz, Kreisverband Waldshut eV, C-397/01, C-398/01, C-399/01, C-400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01, EU:C:2004:584). Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę Sąjungos teisę atitinkančia prasme išplaukia iš pačios Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo sistemos, kadangi toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą (žr. minėtą sprendimą Pfeiffer ir kt.). Taigi, siekiant tinkamai aiškinti ir taikyti nacionalinės teisės nuostatas, kuriomis įgyvendintos atitinkamos Europos Sąjungos (toliau – ir ES) direktyvos nuostatos, galima ir būtina remtis direktyvų priėmimo tikslu, tekstu ir rezultatais, kuriuos atitinkama direktyva norima pasiekti. Tokios praktikos nuosekliai laikosi Lietuvos aukščiausios grandies teismai (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 15 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-13-261/2020 46 punktą; 2019 m. lapkričio 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-1666-415/2019 25 punktą ir kt.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-421/2017 17 punktą; 2016 m. gruodžio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-49-916/2016 16 punktą ir kt.).
28. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, tiek atsakovas, tiek ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Apskaitos direktyvos 7 straipsnio nuostatomis aiškindamas ir taikydamas ABĮ 39 straipsnio 7 dalį.
Dėl pažeidimo
29. Apeliantas skunde ginčija visą atsakovo Sprendimu paskirtą baudą, tačiau argumentus pateikia tik dėl vieno iš Sprendime nustatytų pažeidimų – neleistinai panaudotos perkainojimo rezervo dalies, nors bauda skirta už du VPĮ pažeidimus.
30. Pagrindinis byloje keliamas klausimas, ar Bendrovė nesilaikė ABĮ 39 straipsnio 7 dalyje įtvirtinto draudimo iš perkainojimo rezervo mažinti įmonės nuostolius ir 16 TAS 41 straipsnio reikalavimų ir dėl to atitinkamai pažeidė VPĮ 22 straipsnyje įtvirtintą pareigą emitentui metinėje informacijoje pateikti pagal taikomus apskaitos standartus sudarytą metinę finansinę ataskaitą, kurioje pateikiama atitinkanti tikrovę ir teisingai rodanti emitento turtą, įsipareigojimus, finansinę būklę, pelną arba nuostolius ir pinigų srautus informacija, teisingai nurodyta verslo plėtros ir veiklos apžvalga, emitento būklė kartu su pagrindinėmis rizikomis ir neapibrėžtumais. Atsakovo Sprendime nurodoma, kad Bendrovė, būtent su dėl perkainojimo rezervo lėšomis atliktų veiksmų, tinkamai neįvykdė VPĮ 22 straipsnyje nurodytų pareigų ir dėl to jai buvo paskirta bauda.
31. Apeliantas yra listinguojama bendrovė (emitentas), kurio vertybiniais popieriais prekiaujama reguliuojamoje rinkoje, taigi jam taikomos tiek ABĮ nuostatos, tiek ir VPĮ nuostatos, nustatančios pareigas emitentams. Vadovaujantis VPĮ 22 straipsnio 5 dalimi, Lietuvos Respublikoje įsteigtų emitentų apskaita turi būti tvarkoma ir metinės finansinės ataskaitos ir metinės konsoliduotosios finansinės ataskaitos turi būti sudarytos vadovaujantis teisės aktuose nustatytais buhalterinės apskaitos ir finansinių ataskaitų sudarymo reikalavimais. Byloje nėra ginčo, kad Bendrovė savo konsoliduotas finansines ataskaitas turi sudaryti vadovaudamasi TAS, tarp jų ir 16 TAS „Nekilnojamasis turtas, įranga ir įrengimai“.
32. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apeliantui taikomi visų minėtų teisės aktų reikalavimai, kurie, kaip tiksliai pažymi atsakovas, nagrinėjamos bylos kontekste turi būti aiškinami ir taikomi kartu.
33. Perkainojimo rezervo sudarymą ir naudojimą reguliuoja ABĮ 39 straipsnio 7 dalies nuostatos (kuriomis įgyvendinamas Apskaitos direktyvos 7 straipsnis) ir TAS. ABĮ reguliuojama bendrovės kapitalo struktūra – rezervai ir jų panaudojimas, o TAS – kapitalo ir jo pokyčių apskaita bei atvaizdavimas finansinėse ataskaitose.
34. Siekiant tinkamai įvertinti ABĮ 39 straipsnio 7 dalies nuostatas svarbu atsižvelgti į Direktyvą. Apskaitos direktyvos 7 straipsnyje reglamentuotas alternatyvus ilgalaikio turto vertinimas perkainota verte. Direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybės narės gali leisti ar reikalauti, kad visos arba kai kurios įmonės ilgalaikį turtą vertintų perkainota verte, o ne įsigijimo kainos arba gamybos savikainos principu, kaip nustatyta Direktyvos 6 straipsnio 1 dalies i punkte. Tokios galimybės tikslas, kad finansinių ataskaitų vartotojams būtų galima pateikti aktualesnę informaciją (Direktyvos preambulės 18 punktas). Kaip matyti iš ABĮ 39 straipsnio 7 dalies, Lietuva yra tokią galimybę pasirinkusi. Ilgalaikio turto vertinimą perkainota verte (duomenys neskelbtini) visuotiniame akcininkų susirinkime pakeitusi apskaitos politiką pasirinko ir Bendrovė, šio sprendimo pagrindu suformavusi perkainojimo rezervą.
35. Direktyvos 7 straipsnio 2 dalies ketvirtojoje pastraipoje nurodyta, kad perkainojimo rezervą galima mažinti tik šios dalies antrojoje ir trečiojoje pastraipose nustatytomis sąlygomis. Antrojoje pastraipoje nurodyta, kad perkainojimo rezervas arba jo dalis bet kuriuo metu gali būti kapitalizuotas; trečiojoje, kad perkainojimo rezervas mažinamas, jei į tą rezervą pervedamos sumos nebereikalingos apskaitos perkainojimo pagrindui taikyti. Jokios perkainojimo rezervo dalies nei tiesiogiai, nei netiesiogiai paskirstyti negalima, nebent ta dalis būtų lygi faktiškai realizuotam pelnui. Taigi nesutiktina su apelianto argumentais, kad Direktyvos 7 straipsnio 2 dalies pastraipos turėtų būti vertinamos atskirai viena nuo kitos, nes, viena vertus, tai prieštarautų bendrajai teisėkūros logikai, kita vertus, šios dalies ketvirtojoje pastraipoje aiškiai nurodyta, kad perkainojimo rezervas gali būti mažinamas tik šioje dalyje nurodytais būdais.
36. Savo tikslu analogiškas su galimu perkainojimo rezervo panaudojimu susijęs reguliavimas nustatytas ir 16 TAS, kuris skirtas nustatyti nekilnojamojo turto, įrangos ir įrengimų apskaitos tvarką, kad finansinių ataskaitų informacijos vartotojai galėtų atskirti informaciją apie ūkio subjekto investicijas į nekilnojamąjį turtą, įrangą ir įrengimus ir šių investicijų pokyčius. 16 TAS 41 straipsnyje nurodyta, kad nekilnojamojo turto, įrangos ir įrengimų perkainojimo pelnas, įtrauktas į nuosavybę, gali būti tiesiogiai perkeliamas į nepaskirstytąjį pelną, kai nutraukiamas šio turto pripažinimas. Sutiktina su atsakovo pozicija, kad apskritai įvertinus 16 TAS nuostatas galima teigti, jog perkainojimo rezervo tikslas – atsižvelgiant į tai, kad ilgalaikio turto vertė pagal rinkos sąlygas ataskaitiniais laikotarpiais gali keistis ir, siekiant apsaugoti bendrovę nuo tam tikrais ataskaitiniais laikotarpiais nepagrįstai padidintų pelnų ar patiriamų nuostolių, kurie priklauso ne nuo tiesioginės bendrovės veiklos ir jos rezultatų, o, pavyzdžiui, nuo rinkos sąlygų, reikalaujama ilgalaikio turto pokyčius fiksuoti perkainojimo rezerve. Atsižvelgiant į ilgalaikio turto vertės padidėjimą ar sumažėjimą ataskaitiniu laikotarpiu atitinkamai mažinamas ar didinamas perkainojimo rezervas ir tai ataskaitine prasme tiesiogiai nelemia bendrovės uždirbamo pelno ar patiriamų nuostolių.
37. Kartu vertindama 16 TAS, ypač jo 41 straipsnio, nuostatas ir ABĮ 39 straipsnio 7 dalies nuostatas, kaip jos turi būti suprantamos atsižvelgiant į Direktyvos 7 straipsnio 2 dalį, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad minėtomis nuostatomis draudžiama tiesiogiai ar netiesiogiai panaudoti perkainojimo rezervo lėšas, iš jo mažinti bendrovės nuostolius, kai perkainojimo rezerve esančios sumos vis dar yra reikalingos apskaitos perkainojimo pagrindui taikyti, t. y. ilgalaikis turtas nėra realizuotas ar nurašytas.
38. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad (duomenys neskelbtini) Bendrovė atliko veiksmus, susijusius su apskaitos politikos pakeitimu, perkainojimo rezervo suformavimu ir dalies jo panaudojimu. (duomenys neskelbtini) vykusiame Bendrovės neeiliniame visuotiniame akcininkų susirinkime buvo priimtas sprendimas pakeisti apskaitos politiką ir šiuo pagrindu Bendrovė (duomenys neskelbtini) perkainota verte įvertino nekilnojamąjį turtą, įrangą ir įrengimus. Dėl to turto vertė, palyginti su balansine minėto turto verte, padidėjo (duomenys neskelbtini) Eur ir buvo suformuotas perkainojimo rezervas. (duomenys neskelbtini) vykusio neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo metu buvo priimtas sprendimas iš perkainojimo rezervo (duomenys neskelbtini) Eur padidinti Bendrovės įstatinį kapitalą padidinant Bendrovės akcijų nominalią vertę (duomenys neskelbtini) Eur. Šio sprendimo teisinis pagrindas – ABĮ 39 straipsnio 7 dalis. (duomenys neskelbtini) vykusiame Bendrovės akcininkų susirinkime priimtas sprendimas sumažinti Bendrovės įstatinį kapitalą (duomenys neskelbtini) Eur suma, tam, kad būtų panaikinti Bendrovės nuostoliai. Kaip ir reikalauja teisės aktai, Bendrovės įstatai tiek su padidintu įstatiniu kapitalu, tiek ir su sumažintu buvo įregistruoti Juridinių asmenų registre. (duomenys neskelbtini) Bendrovės visuotiniame akcininkų susirinkime patvirtintos 2016 m. Bendrovės finansinės ataskaitos.
39. Apeliantas teigia, kad savo veiksmais šios Nutarties 37 punkte nurodyto draudimo nepažeidė. Visi Apelianto argumentai iš esmės pagrįsti tuo, kad jis kiekvieną visuotinio akcininkų susirinkimo priimtą sprendimą vertina atskirai ir, vadovaudamasis tokia logika, teigia, kad viską atliko pagal ABĮ reikalavimus, t. y. veikė pagal įstatymo raidę.
40. Teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka, nes siekiant tinkamai įvertinti apelianto veiksmus, visus nagrinėjamu laikotarpiu priimtus sprendimus reikia vertinti sistemiškai, tik taip galima nustatyti, ar Bendrovės veiksmai iš tiesų atitiko teisės aktų reikalavimus ir jų tikslą.
41. Kaip matyti iš Nutarties 38 punkto, Bendrovė visus minėtus veiksmus atliko nuosekliai, sistemiškai, ir taip, kad bendras šių veiksmų tikslas, t. y. perkainojimo rezervo suformavimas, dalies lėšų perkėlimas į įstatinį kapitalą jį didinant perkainojimo rezervo lėšomis ir vėlesnis akcininkų susirinkimo sprendimas sumažinti įstatinį kapitalą nuostoliams padengti reikalinga suma, negali būti vertinamas niekaip kitaip kaip tik ABĮ 39 straipsnio 7 dalyje įtvirtinto draudimo iš perkainojimo rezervo mažinti įmonės nuostolius pažeidimas. Todėl, vien tai, kad buvo atlikti tarpiniai veiksmai, nekeičia vertinimo, kad nuostoliai faktiškai, nors ir netiesiogiai, buvo padengti iš perkainojimo rezervo lėšų, juolab, kaip minėta, kai lėšos į įstatinį kapitalą buvo perkeltos nesilaikant 16 TAS 41 straipsnio reikalavimų.
42. Dėl apeliacinio skundo 35 punkte nurodytų teiginių, jog tuo atveju, jei Bendrovė būtų pirmiausia sumažinusi įstatinį kapitalą nuostoliams padengti (ABĮ 52 ir 59 straipsniai), o po to įstatinį kapitalą padidinusi iš perkainojimo rezervo (ABĮ 39 straipsnio 7 dalis), jokio Bendrovės veiksmų neteisėtumo klausimo net nekiltų, pažymėtina, kad teisėjų kolegija tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo vertintas atsakovo Sprendimas, priimtas dėl Bendrovės faktiškai atliktų veiksmų, pagrįstumas ir teisėtumas. Šiame kontekste nėra pagrindo spręsti dėl hipotetinės galimų veiksmų sekos ir hipotetinio tokių veiksmų teisėtumo įvertinimo.
Dėl priežiūros įstaigos veikimo ultra vires (lot. viršijant įgaliojimus)
43. Bendrovė apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad priimdamas skundžiamą Sprendimą Lietuvos bankas išėjo už įstatymais jam priskirtos kompetencijos ribų ir veikė ultra vires (lot. viršijant įgaliojimus), kadangi iš esmės analizavo ABĮ nuostatas, aiškino, ką pagal ABĮ daryti galima ir ko ne.
44. Atsakovas Sprendimu (duomenys neskelbtini) Eur baudą Bendrovei paskyrė už VPĮ 22 straipsnio pažeidimą.
45. VPĮ 52 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad priežiūros institucija turi teisę skirti pinigines baudas emitentams, kurie laiku neįvykdė jiems taikomų reikalavimų pagal šio įstatymo 21, 22, 23, 29 ir 32 straipsnius <…> iki 10 000 000 eurų arba iki 5 procentų paskutinių finansinių metų pajamų, jeigu tai juridiniai asmenys. Kaip jau minėta Nutarties 30 punkte, VPĮ 22 straipsnyje nustatyta pareiga emitentams teikti finansines ataskaitas ir šiose ataskaitose pateikiamai informacijai, įvardinta, kad emitentų apskaita turi būti tvarkoma ir ataskaitos turi būti sudaromos vadovaujantis teisės aktų nustatytais buhalterinės apskaitos ir finansinių ataskaitų sudarymo reikalavimais.
46. Pažymėtina, kad siekiant įvertinti, ar įvykdytas VPĮ nurodytas pažeidimas, priežiūros institucija turi nagrinėti ir nustatyti, ar Bendrovės atlikti veiksmai yra tinkamai atspindėti jos finansinėje atskaitomybėje, todėl turi įvertinti, kaip Bendrovė laikosi nustatytų teisės aktų reikalavimų. Tai, kad nagrinėjamos bylos atveju priežiūros institucija vertino Bendrovės veiksmų atitiktį tiek TAS, tiek ir ABĮ reikalavimams, lemia konkreti situacija, nes perkainojimo rezervo sudarymas, jame esančių lėšų apskaitymas, jų panaudojimas ir draudimai šias lėšas naudoti nustatyti abiejuose teisės aktuose, kurių nuostatos, vertinant ar įvykdytas pažeidimas, turi būti aiškinamos ir taikomos kartu (Nutarties 30 ir 37 punktai). Nagrinėjamos bylos atveju priežiūros institucija priimdama skundžiamą Sprendimą TAS ir ABĮ rėmėsi tiek, kiek būtina priežiūros institucijai atlikti visapusišką ir objektyvų aplinkybių, reikšmingų nustatant, ar padarytas teisės pažeidimas, už kurį skirtinos sankcijos (Nutarties 45 p.), vertinimą ir priimtam sprendimui argumentuoti.
47. Atsižvelgiant į Nutarties 44–46 punktus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas veikė teisės aktų jam suteiktų įgalinimų ribose.
Dėl Kodekso pažeidimų
48. Šia skundo dalimi apeliantas iš esmės ginčija atsakovo Sprendimo 3 dalį ir nurodo argumentus, kurie nebuvo keliami ir nagrinėti pirmosios instancijos teisme.
49. Vadovaujantis ABTĮ 134 straipsnio 6 dalimi apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, todėl teisėjų kolegija dėl šių apelianto argumentų nepasisako.
Dėl baudos dydžio
50. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad dėl Bendrovės veiksmų neatsirado žala, kad nei įstatinio kapitalo didinimas, nei jo mažinimas nepažeidė akcininkų, įskaitant ir smulkiuosius, teisių, todėl Bendrovei paskirta nuobauda turėtų būti panaikinta.
51. Teisėjų kolegija pažymi, kad VPĮ 51 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė taikytina esant formaliajai, o ne materialiajai pažeidimo sudėčiai. Tai suponuoja, kad sankcijos skyrimas siejamas su pažeidimo sudėties konstatavimu, kur pasekmių atsiradimas žalos forma nėra būtinas pažeidimo sudėties elementas.
52. Pažymėtina, kad, atsižvelgiant į VPĮ projekto aiškinamąjį raštą, šio įstatymo tikslas – užtikrinti investuotojų interesų apsaugą. Tai siekiama daryti nustatant reikalavimus vertybinių popierių prospekto rengimo, tvirtinimo ir paskelbimo, periodinės ir einamosios informacijos atskleidimo bei saugojimo, oficialių pasiūlymų pateikimo ir įgyvendinimo procedūroms, taip pat nustatant priežiūros institucijos teises ir pareigas. Taigi, įstatymų leidėjo vertinimu, pagrindinė investuotojų apsaugos priemonė yra tinkamas, savalaikis, aiškios ir teisės aktų reikalavimus atitinkančios informacijos pateikimas investuotojams, būtent tokia informacija yra įrankis, padedantis investuotojams priimti informuotus sprendimus dėl listinguojamos bendrovės akcijų įsigijimo ar jų perleidimo. Todėl niekaip negalima sutikti su apelianto pozicija, kad netikslus, teisės aktų reikalavimų neatitinkančios informacijos pateikimas nepažeidė nei akcininkų, nei kitų asmenų teisių.
53. VPĮ 52 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad emitentams, kurie laiku neįvykdė jiems taikomų reikalavimų pagal šio įstatymo 21, 22, 23, 29 ir 32 straipsnius, skiriama bauda iki 10 000 000 eurų arba iki 5 procentų paskutinių finansinių metų pajamų, jeigu tai juridiniai asmenys. Atsakovas Bendrovei už du VPĮ 22 straipsnio pažeidimus, vienas kurių buvo padarytas neįvykdžius anksčiau priežiūros institucijos duoto privalomo nurodymo ištaisyti ankstesnes metines ataskaitas ir jose tinkamai pagal taikomus finansinės apskaitos standartus atvaizduoti esamą finansinę padėtį, taip pat įvertinant ir galimus neapibrėžtumus (konkrečiu atveju susijusius su įmonių grupei suteiktomis paskolomis) skyrė (duomenys neskelbtini) Eur baudą.
54. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsižvelgiant į galimą maksimalų baudos dydį, skirta bauda sudaro apie 2 procentus už nustatytus pažeidimus galimos skirti baudos. Atsakovas sprendime išsamiai pagrindė paskirtos baudos dydį, atsižvelgė į padarytų pažeidimų pobūdį, jų reikšmingumą vertinant pažeisto teisinio reguliavimo tikslus, tai, kad padaryti du įstatymo pažeidimai, todėl yra teisinis pagrindas pripažinti, kad Bendrovei paskirta individualizuota ir proporcinga padarytiems pažeidimams bauda ir nėra pagrindo ją mažinti.
55. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi reikšmės procesinei bylos baigčiai, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Romanas Klišauskas
Gintaras Kryževičius
Dainius Raižys