Civilinė byla Nr. e2A-814-881/2021

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00172-2017-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.9

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. liepos 1 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. vasario 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ieškinį atsakovui A. Ž. dėl žalos atlyginimo. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas iš atsakovų L. K., K. B. ir A. Ž. solidariai priteisti 131 945,82 Eur žalos atlyginimą. Ieškovas nurodė, kad viešajai įstaigai (toliau – VšĮ) „Arčiau visų“ Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartimi buvo iškelta bankroto byla, 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartimi patvirtintas 131 945,82 Eur dydžio ieškovo finansinis reikalavimas, 2015 m. birželio 12 d. nutartimi bankrotas pripažintas tyčiniu, 2015 m. lapkričio 25 d. sprendimu VšĮ „Arčiau visų“ veikla pripažinta pasibaigusia likvidavus ją dėl bankroto. VSDFV Kauno skyriaus 131 945,82 Eur finansinis reikalavimas liko nepatenkintas. Prejudicinis faktas, kad VšĮ „Arčiau visų“ bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo, pripažintas Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartimi. Įstaigos vadovu laikotarpiu nuo 2007 m. vasario 15 d. iki 2012 m. rugsėjo 10 d. buvo K. B., nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. iki 2014 m. liepos 8 d. – A. Ž., įmonės dalininkė – L. K.. Įmonės vadovai neperdavė bankroto administratoriui įstaigos dokumentų, dėl to nebuvo galima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros. Tokie atsakovų veiksmai (neveikimas) yra tapatūs tiems, kokie galėtų būti pripažįstami lėmusiais juridinio asmens nemokumą ir nesąžiningais įmonės kreditorių atžvilgiu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nustačius, jog juridinio asmens dalyvis atliko nesąžiningus veiksmus kreditoriaus atžvilgiu, laikoma, kad jis kaltas dėl nesąžiningų veiksmų atlikimo ir nesąžiningų veiksmų nustatymas yra pakankamas pagrindas taikyti juridinio asmens dalyviui subsidiariąją atsakomybę.

2.       Atsakovas A. Ž. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad nors nuo 2012 m. rugsėjo 17 d. iki 2013 m. kovo 26 d. formaliai jis ir buvo susijęs darbo santykiais su VšĮ „Arčiau visų“, tačiau faktiškai jokio darbo nedirbo ir jo veiksmai negalėjo būti ieškovo patirtų nuostolių priežastimi.

3.       Kauno apygardos teismas 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: iš atsakovo A. Ž. priteisė 41 478,07 Eur žalos atlyginimo ieškovui ir bylinėjimosi išlaidas į valstybės biudžetą. Kitą reikalavimų dalį teismas atmetė. Teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė atsakovų solidariosios atsakomybės pagrindų, taip pat nei atsakovės L. K., nei atsakovo K. B. civilinės atsakomybės sąlygų, tačiau nustatė, jog A. Ž. vadovavimo
VšĮ „Arčiau visų“ laikotarpiu, teikė VSDFV Kauno skyriui tikrovės neatitinkančius duomenis apie įdarbintus asmenis bei jų draudžiamąsias pajamas ir šiais neteisėtais veiksmais ieškovui padarė 41 478,07 Eur žalą.

4.       Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. lapkričio 29 d. nutartimi, išnagrinėjęs atsakovo A. Ž. apeliacinį skundą, Kauno apygardos teismo 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo A. Ž. ieškovui priteista 41 478,07 Eur žalos atlyginimo, panaikino ir bylą perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. lapkričio 29 d. nutartyje nurodė, kad nagrinėjamu atveju neteisėtais veiksmais yra pripažintas tikrovės neatitinkančių duomenų apie įdarbintus asmenis pateikimas ieškovui ir socialinio draudimo įmokų už juos nesumokėjimas. Tačiau tokias įmokas privaloma apskaičiuoti ir sumokėti už asmenis, su kuriais yra realiai sudarytos, o įstatymo numatytais atvejais ir įregistruotos darbo sutartys, kurie VšĮ „Arčiau visų“ atliko konkrečius veiksmus, susijusius su jų darbo pareigomis. Už nedirbančius (fiktyviai įdarbintus) ir darbo užmokesčio (pajamų) negaunančius asmenis socialinio draudimo įmokos neturi būti nei apskaičiuojamos, nei mokamos, o neteisėtai apskaičiuotų įmokų nesumokėjimas nėra žala.

5.       Bylą išnagrinėjęs iš naujo Kauno apygardos teismas 2019 m. kovo 14 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė atsakovui A. Ž. 1 257 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas, nustatęs, kad atsakovo
A. Ž., kaip VšĮ „Arčiau visų“ vadovo atlikti neteisėti veiksmai, kai jo vadovavimo laikotarpiu valstybei buvo nesumokėtos socialinio draudimo įmokos, nesudaro pagrindo individualiai ieškovo žalai bei priežastiniam neteisėtų veiksmų ir žalos ryšiui konstatuoti. Teismas nustatė, jog VšĮ „Arčiau visų“ realios veiklos nevykdė, tačiau ieškovui buvo teikiami tikrovės neatitinkantys duomenys apie įstaigoje įdarbintus asmenis. Ieškovui buvo žinoma, kad dalis VšĮ „Arčiau visų“ darbuotojų buvo įdarbinti fiktyviai, todėl ieškovas nepagrįstai prašė žalos dėl už juos apskaičiuotų įmokų nesumokėjimo. Teismas vertino, jog už nedirbančius ir darbo užmokesčio negaunančius asmenis socialinio draudimo įmokos neturi būti nei apskaičiuojamos, nei mokamos, nes iš neteisės negali kilti teisė. Ieškovas, teismo vertinimu, taip pat negrindė ieškinio ta aplinkybe, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų apdraustieji asmenys nepagrįstai pasinaudojo valstybės draudžiamosiomis pajamomis (ar įgijo teisę į įstatymų nustatytas socialinio draudimo išmokas) ir dėl to valstybė patyrė žalą.

6.       Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. kovo 5 d. nutartimi, esant proceso teisės normų pažeidimams, t. y. pažeidus įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, Kauno apygardos teismo 2019 m. kovo 14 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad teismas nors ir atsižvelgė į tai, jog išnagrinėtoje tyčinio bankroto byloje buvo nustatyta, jog dalis VšĮ „Arčiau visų“ darbuotojų – E. B., J. A., J. A. ir T. K., buvo įdarbinti fiktyviai, tačiau nenustatinėjo kitų svarbių nagrinėjamo ginčo aplinkybių ir netyrė įrodymų, kurie patvirtintų arba paneigtų atsakovo A. Ž., kaip buvusio įmonės vadovo, civilinę atsakomybę. Teismas neatsižvelgė į tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. lapkričio 29 d. nutartyje nurodė, jog teismas turėjo nustatyti konkrečių asmenų įdarbinimo įmonėje fiktyvumą ir spręsti, ar tokiais įmonės vadovo veiksmais buvo padaryta žala ieškovui. Pirmosios instancijos teismas turėjo tiesiogiai aiškintis ar išklausyti nutartyje nurodytų asmenų paaiškinimus, kartu ir asmenų, nurodytų atskirame ieškovo sąraše, bei įpareigoti ar pasiūlyti ieškovui pateikti duomenis apie tai, ar atsakovo vadovavimo laikotarpiu apdraustiems įmonės darbuotojams buvo faktiškai mokamos socialinio draudimo išmokos, ar jiems kaupėsi darbo stažas. Lietuvos apeliacinio teismo vertinimu, teismas, nustatinėdamas priežastinį ryšį dėl padarytos žalos, turėjo įvertinti ir byloje apklaustos liudytojos J. Č. 2017 m. rugpjūčio 3 d. teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus, kuriuose ji nurodė, jog atsakovo vadovavimo VšĮ „Arčiau visų“ laikotarpiu, ji neteikė buhalterinės apskaitos paslaugų įmonei, nes ji tik siuntė ataskaitas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui (toliau – Sodra) apie draudžiamuosius asmenis pagal žodinį susitarimą. Teismas, tirdamas padarytos žalos dydį, turėjo vertinti, už kurį laikotarpį ir už kokius konkrečius asmenis atsakovas teikė duomenis apie darbuotojus J. Č., kuri vėliau juos pateikdavo ieškovui.

7.       Ieškovas VSDFV Kauno skyrius, bylą nagrinėjant iš naujo pirmosios instancijos teisme, nurodė, jog VŠĮ „Arčiau visų“ 2012 – 2014 metais nemokėjo valstybinio socialinio draudimo įmokų už apdraustuosius asmenis. Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 12 d. pripažino VšĮ „Arčiau visų“ bankrotą tyčiniu, nes buvo nustatytos tik labiau tikėtinos aplinkybės, kad atskiri darbuotojai VšĮ „Arčiau visų“ nedirbo, tačiau nėra įsiteisėjusia teismo nutartimi, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu / sprendimu, ar kitos kompetentingos valstybės institucijos sprendimu, išvada, pažyma ar patikrinimo aktu tiksliai nustatyta, kurie asmenys, kokiu tiksliai laikotarpiu nedirbo ir neturėjo būti draudžiami socialiniu draudimu, ir kokios socialinio draudimo įmokos turėtų būti šalinamos iš registro. Ieškovas neturėjo teisinio pagrindo tikslinti VšĮ „Arčiau visų“ apdraustųjų duomenų ir juos pašalinti iš registro. Ieškovas neturi pagrindo tikslinti registre įrašytus duomenis apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo laikotarpį ir priskaičiuotas valstybinio socialinio draudimo įmokas, VSDFV Kauno skyriaus bankroto byloje nepatenkintas finansinis reikalavimas visa apimtimi – 131 945,82 Eur, yra laikytinas žala.

        II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8.       Kauno apygardos teismas 2021 m. vasario 22 d. sprendimu ieškinį tenkino ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

9.       Teismas, atsižvelgęs į apeliacinės instancijos teismo išaiškinimus, paskirstė šalims įrodinėjimo naštą – tiek ieškovui, tiek atsakovui pasiūlė įrodinėti reikšmingas aplinkybes, apie atsakovo vadovavimo įstaigai metu įdarbintų asmenų fiktyvumą, liudytojų pagalba, tačiau šalys šia galimybe pasinaudojo tik iš dalies: nuo 2012 m. rugsėjo 14 d. iki 2013 m. kovo 26 d. laikotarpiu VšĮ „Arčiau visų“ įdarbintiems asmenims buvo išsiųsti bendrai šalių paruoštos formos užklausimas bei liudytojais apklausti du asmenys. Iš teismui pateiktų anketų, teismas padarė išvadą, kad keli asmenys nurodė, jog juos siejo darbo santykiai su VšĮ „Arčiau visų“, kiti pateikė atsakymus, kad neprisimena įdarbinimo aplinkybių, trys asmenys nurodė, jog darbo santykiai jų su VšĮ „Arčiau visų“ nesiejo. Be to, byloje liudytojais apklausti A. A. ir
Ž. A. patvirtino, kad nuo darbo sutarties sudarymo vykdė darbo funkcijas, gavo už tai atlygį, tačiau įvardinti kas buvo jų darbdavys negalėjo. Teismo vertinimu, ieškovui, bylos nagrinėjimo metu patvirtinus, kad visiems asmenims, apie kuriuos laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 14 d. iki 2013 m. kovo 26 d. pateikti duomenys apie jų įdarbinimą VšĮ „Arčiau visų“, buvo skaičiuojamas darbo stažas, taip pat, kad jiems galiojo socialinio draudimo apsauga, sudaro pagrindą daryti išvadą, jog šie asmenys įvardintu laikotarpiu įgijo teisę į socialinio draudimo išmokas.

10.       Teismas sutiko su ieškovo argumentais, kad pagrindo tikslinti į VšĮ „Arčiau visų“ darbuotojų sąrašą įtrauktų asmenų duomenis nėra, kadangi tiek šie asmenys neišreiškė valios dėl duomenų tikslinimo, be to, nėra įsiteisėjusia teismo nutartimi, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu / sprendimu, ar kitos kompetentingos valstybės institucijos sprendimu, išvada, pažyma ar patikrinimo aktu tiksliai nustatyta, kurie asmenys, kokiu tiksliai laikotarpiu nedirbo ir neturėjo būti draudžiami socialiniu draudimu, ir kokios socialinio draudimo įmokos turėtų būti šalinamos iš registro.

11.       Teismas konstatavo, kad šiuo atveju įrodinėjimo pareiga pagrįsti aplinkybes, kuriomis atsakovas grindžia nesutikimą su ieškiniu, įrodyti, jog ieškovas už nedirbančius (fiktyviai įdarbintus) ir darbo užmokesčio (pajamų) negaunančius asmenis socialinio draudimo įmokos neturėjo pagrindo apskaičiuoti, t. y. kad asmenys buvo įdarbinti fiktyviai, tenka atsakovui, kaip buvusiam, įstaigos vadovui, kadangi šis asmuo geriausiai žino įmonės veiklos, taip pat ir darbuotojų įdarbinimo, aplinkybes. Kadangi nagrinėjamos bylos atveju teismas teisės rinkti įrodymus neturi (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 179 straipsnio 2 dalis), todėl teismas siūlė atsakovui teikti papildomus įrodymus, kuriais būtų grindžiami atsikirtimai į ieškinį
(CPK 179 straipsnio 1 dalis). Atsakovas, teismo siūlymu teikti papildomas įrodymus nepasinaudojo, CPK 190 straipsnio nustatyta tvarka nepateikė prašymo šaukti byloje liudytojais asmenis, apie kuriuos laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 14 d. iki 2013 m. kovo 26 d. pateikti duomenys apie jų įdarbinimą VšĮ „Arčiau visų“, neteikė šių asmenų duomenų apie jų gyvenamąją vietą. Teismas pripažino pagrįstais ieškovo argumentus, kad byloje nepateikti faktiniai duomenys (įrodymai), patvirtinantys aplinkybes, kad į Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registrą įrašyti VšĮ „Arčiau visų“ apdraustųjų asmenų duomenys yra neteisingi, netikslūs, neišsamūs, buvo įrašyti pagal duomenų teikėjo pateiktus dokumentus, neatitinkančius teisės aktų nustatytų reikalavimų. Atsakovas, teigdamas, kad ieškovas už nedirbančius (fiktyviai įdarbintus) ir darbo užmokesčio (pajamų) negaunančius asmenis socialinio draudimo įmokos neturėjo pagrindo apskaičiuoti, nevykdė savo įrodinėjimo pareigos, t. y. nepateikė faktinių duomenų (įrodymų), paneigiančių aplinkybes, sudarančias žalos bei priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio prezumpcijų turinį, o savo argumentavimu, kad ieškovas turi visas galimybes tikslinti į VšĮ „Arčiau visų“ darbuotojų sąrašą įtrauktų asmenų duomenis, iš esmės siekia perkelti ieškovui jam (atsakovui) tenkančią įrodinėjimo naštą.

12.       Teismas, nustatęs, kad atsakovo vadovavimo įmonei laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo mėn. iki 2013 m. kovo mėn. pabaigos įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai buvo tvarkomi aplaidžiai, galimai klastojami, jog bendrovės buhalterija buvo tvarkoma apgaulingai, sprendė, kad yra pagrindas išvadai, jog dėl neteisėtų atsakovo veiksmų ieškovui buvo padaryta 41 478,07 Eur
(143 215,51 Lt) žala (2012 m. III ketv. – 5 154,08 Eur; IV ketv. – 20 176,36 Eur; 2013 m. I ketv. – 16 147,61 Eur).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13.       Apeliaciniu skundu atsakovas A. Ž. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2021 m. vasario 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1.                      Teismas atsakovo vadovavimo įstaigai laikotarpį nustatė ne pagal nutartyje dėl tyčinio bankroto nustatytus faktus, bet pagal kitus duomenis, nes nutartyje, kuria bankrotas pripažintas tyčiniu, teismas nurodė VĮ Registrų centro duomenis. Byloje esantys įrodymai ir išdėstyti argumentai patvirtina, kad atsakovas VšĮ „Arčiau visų“ vadovu buvo nuo 2012 m. rugsėjo 17 d. iki 2012 m. rugsėjo 24 d., o kitą laikotarpį jis įstaigoje nedirbo jokio darbo, bet dėl pačios VšĮ „Arčiau visų“ kaltės informacija apie atsakovo darbo pabaigą nebuvo pateikta Sodrai. Svarbu ir tai, kad atsakovas negalėjo pats pateikti Sodrai pranešimo apie jo socialinio draudimo pabaigą, nes tai gali daryti tik darbdavys. Todėl teismo sprendimas priteisti iš atsakovo visą VšĮ „Arčiau visų“ ieškovui nesumokėtų įmokų sumą per laikotarpį, kurio metu išimtinai dėl pačios VšĮ „Arčiau visų“ neteisėtų veiksmų buvo laikoma, kad atsakovas dirba įstaigoje, nors faktiškai nedirbo, yra neteisingas ir nepagrįstas – atsakovas yra nekaltas dėl VšĮ „Arčiau visų“ valdymo organų neteisėtų veiksmų (mokesčių nemokėjimo), atliktų laikotarpiu, kai jis nebuvo įstaigos vadovu.

13.2.                      Nuo 2012 m. rugsėjo 24 d. įstaigos vadovu buvo R. J., kuris apklaustas, nors ir neigė buvęs vadovu, tačiau byloje esantys įrodymai leidžia daryti priešingą išvadą (pasirašytos darbo sutartys, informaciją apie jo paties įdarbinimą).

13.3.                      Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. kovo 5 d. nutarties 30 punkte nurodė, kad „Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartimi VšĮ „Arčiau visų“ bankrotas pripažintas tyčiniu ir dėl atsakovo veiksmų, todėl nagrinėjamoje byloje apeliantas turėjo įrodyti atsakovo A. Ž. padarytos žalos dydį, o pastarasis turėjo teisę paneigti preziumuojamą priežastinį ryšį tarp apelianto nurodomų neteisėtų veiksmų ir žalos.“. Teismas, nagrinėdamas civilinę bylą privalėjo laikytis Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimų.

13.4.                      Atsakovas nesutinka su teismo sprendimu perkelti atsakovui pareigą įrodymais paneigti ieškovo nurodytą žalos dydį. Vien iškviesti ir apklausti asmenį liudytoju civilinėje byloje šiuo atveju nėra pakankama tiesai nustatyti, kadangi nebūtų galimybės ir priemonių patikrinti liudytojo duotų parodymų teisingumo, naudojantis kitais neviešais registrais ar gaunant informaciją iš kitų asmenų ar įmonių. Tuo tarpu ieškovas turi ne tik administracinius įgaliojimus, bet ir visas reikalingas priemones tokiam tyrimui atlikti. Ieškovas, turėdamas administracinius įgaliojimus, faktinį ir teisinį pagrindą, turi nepalyginamai daugiau galimybių pateikti teismui teisingais duomenis pagrįstą ieškinį, nei atsakovas, kuris iš esmės pats yra nukentėjęs dėl VšĮ „Arčiau visų“ neteisėtos veiklos. Kai bylos šalių galimybės rinkti įrodymus yra tokios nelygios, yra neteisinga perkelti įrodinėjimo naštą tai šaliai, kuri faktiškai negali tokių įrodymų gauti ir efektyviai gintis nuo nepagrįstų reikalavimų.

13.5.                      Nustatytas reglamentavimas patvirtina ne tik ieškovo teisę, bet ir pareigą tikrinti ir tikslinti duomenų bazėje esančius duomenis apie apdraustus asmenis, draudimo laikotarpius, draudžiamąsias pajamas ir įmokas (Duomenų apie apdraustuosius ir draudėjus pateikimo ir tikslinimo taisyklių, socialinio draudimo pranešimų / prašymo formų ir jų elektroninių duomenų struktūros aprašų patvirtinimo taisyklių 77.9 punktas).

13.6.                      Teismui pripažinus ieškinį pagrįstu, mažiausiai už devynis asmenis priskaičiuotos socialinio draudimo įmokos 16 804,53 Eur sumai, turėjo būti atimtos iš ieškinio bendros sumos. Iš 46 buvusių VšĮ „Arčiau visų“ apdraustų darbuotojų į ieškovo siųstą užklausą atsiliepė 9 asmenys, iš kurių 5 – patvirtino, kad dirbo įstaigoje, 3 (I. Z., V. P. ir D. B.) – patvirtino, kad įstaigoje nedirbo, ir 1 (A. P.) – nurodė, kad neprisimena, ar dirbo įstaigoje. 2021 m. vasario 1 d. teismo posėdyje apklaustas liudytojas R. J. taip pat tvirtino, kad atlyginimo už darbą VšĮ „Arčiau visų“ negavo, kas reiškia, kad taip pat nebuvo apdraustas socialiniu draudimu ir už jį neturėjo būti mokamos atitinkamos įmokos. Tačiau teismas šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų netyrė ir priteisė iš atsakovo visą ieškinyje nurodytą sumą kaip žalą, kurią patyrė ieškovas, negavęs priskaičiuotų įmokų.

14.       Ieškovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

14.1.                      Kauno apygardos teismas 2017 m. gruodžio 6 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-1794-413/2017, remdamasis VšĮ „Arčiau visų“ deklaracijomis už 2012 ir 2013 metus, pranešimais apie A. Ž. priėmimą į darbą ir apie darbo pabaigą, 2012 m. rugsėjo 14 d. darbo sutartimi Nr. 2, išanalizavęs liudytojų A. K., J. Č. parodymus, priėjo labiau tikėtinos išvados, jog atsakovas laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 14 d. iki 2013 m. kovo 26 d. buvo VšĮ „Arčiau visų“ vadovu. Teismas sprendime pabrėžė, jog į bylą pateikti oficialūs dokumentai nėra nuginčyti.

14.2.                      Ieškovas neturi teisinio pagrindo tikslinti VšĮ „Arčiau visų“ apdraustųjų duomenų ir pašalinti jų iš registro. Kadangi ieškovas neturi teisinio pagrindo tikslinti registre įrašytus duomenis apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo laikotarpį ir priskaičiuotas valstybinio socialinio draudimo įmokas, VSDFV Kauno skyriaus bankroto byloje likęs nepatenkintas finansinis reikalavimas yra laikytinas žala.

14.3.                      Atsakovas, įrodinėdamas jo, kaip buvusio VšĮ „Arčiau visų“ vadovo, civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą, kvestionuoja faktines aplinkybes, nustatytas sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartimi nustatyta, kad A. Ž. VĮ Registrų centro duomenyse nurodytu laikotarpiu, t. y. nuo 2012 m. rugsėjo 14 d. iki 2013 m. kovo 26 d., buvo VšĮ „Arčiau visų“ vadovu. Ši faktinė aplinkybė, kaip prejudicinis faktas, nebegali būti ginčijama (priešingas aiškinimas reikštų res judicata (galutinis teismo sprendimas) principo pažeidimą).

14.4.                      Pagrindo tikslinti į VšĮ „Arčiau visų“ darbuotojų sąrašą įtrauktų asmenų duomenis nėra, kadangi tiek šie asmenys neišreiškė valios dėl duomenų tikslinimo, be to, nėra įsiteisėjusia teismo nutartimi, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu / sprendimu, ar kitos kompetentingos valstybės institucijos sprendimu, išvada, pažyma ar patikrinimo aktu tiksliai nustatyta, kurie asmenys, kokiu tiksliai laikotarpiu nedirbo ir neturėjo būti draudžiami socialiniu draudimu, ir kokios socialinio draudimo įmokos turėtų būti šalinamos iš registro. Šiuo atveju įrodinėjimo pareiga pagrįsti aplinkybes, kuriomis atsakovas grindžia nesutikimą su ieškiniu, įrodyti, kad ieškovas už nedirbančius (fiktyviai įdarbintus) ir darbo užmokesčio (pajamų) negaunančius asmenis socialinio draudimo įmokos neturėjo pagrindo apskaičiuoti, t. y. kad asmenys buvo įdarbinti fiktyviai, tenka atsakovui, kaip buvusiam, įstaigos vadovui, kadangi šis asmuo geriausiai žino įmonės veiklos, taip pat ir darbuotojų įdarbinimo, aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl byloje nustatytų faktinių ir procesinių aplinkybių

16.       Byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog apeliantas A. Ž. nuo 2012 m. rugsėjo 14 d. iki 2013 m. kovo 26 d. dirbo VšĮ „Arčiau visų“ (Sodros duomenys), o nuo 2012 m. rugsėjo 14 d. iki 2014 m. liepos 15 d. buvo VšĮ „Arčiau visų“ vadovas (Juridinių asmenų registro duomenys).

17.       Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartimi VšĮ „Arčiau visų“ buvo iškelta bankroto byla, o Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartimi buvo patvirtintas ieškovo VSDFV Kauno skyriaus 131 945,82 Eur finansinis reikalavimas.

18.       Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartimi VšĮ „Arčiau visų“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 
20 straipsnio 2 dalies 5 punktą. Teismas nustatė, jog 2012 – 2014 metais VšĮ ,,Arčiau visų“ buvo įdarbinti asmenys, kurie pasinaudojo valstybės draudžiamosiomis pajamomis, tačiau realiai įmonėje nedirbo (E. B., J. A., T. K.). Teismas taip pat nustatė, jog VšĮ „Arčiau visų“ vardu buvo atliekamos finansinės operacijos, teikiamos ataskaitos, tačiau nebuvo mokami mokesčiai valstybės biudžetui, į valstybės mokesčių administratoriaus reikalavimus pateikti bendrovės dokumentus patikrinimui bendrovės vadovai neatsiliepė, dokumentų nepateikė. Taip pat byloje konstatuota, kad 2012 metais (už III – IV ketvirtį) bendrovei apskaičiuota 17 796,02 Lt, 69 665 Lt įmokų, 2013 metais (už I – IV ketvirtį) apskaičiuota 55 754,49 Lt, 82 173,75 Lt, 111 222,71 Lt, 78 702,72 Lt, 2014 metais (už I ketvirtį) apskaičiuota 17 285,32 Lt, minėti mokesčiai valstybės biudžetui nebuvo sumokėti, o 2014 m. lapkričio 10 d. duomenimis, įmonės įsiskolinimas VSDFV biudžetui už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. liepos 8 d. yra 455 582,54 Lt.

19.       Kauno apygardos teismas 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: iš apelianto priteisė 41 478,07 Eur žalos atlyginimo ieškovui ir bylinėjimosi išlaidas į valstybės biudžetą. Kitą reikalavimų dalį teismas atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. lapkričio 29 d. nutartimi, išnagrinėjęs atsakovo apeliacinį skundą, Kauno apygardos teismo 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo ieškovui VSDFV Kauno skyriui buvo priteista 41 478,07 Eur žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidos valstybei, panaikino ir bylą perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

20.       Kauno apygardos teismas 2019 m. kovo 14 d. sprendimu ieškinį atmetė, nes nebuvo nustatyti pagrindai apelianto civilinei atsakomybei taikyti ir priteisė apeliantui iš ieškovo 1 257 Eur bylinėjimosi išlaidas. Teismas, nustatęs, jog atsakovo, kaip VšĮ „Arčiau visų“ vadovo, atlikti neteisėti veiksmai, kai jo vadovavimo laikotarpiu valstybei buvo nesumokėtos socialinio draudimo įmokos, nesudaro pagrindo individualiai ieškovo žalai bei priežastiniam neteisėtų veiksmų ir žalos ryšiui konstatuoti. Teismas nustatė, kad VšĮ „Arčiau visų“ realios veiklos nevykdė, tačiau ieškovui buvo teikiami tikrovės neatitinkantys duomenys apie įstaigoje įdarbintus asmenis. Ieškovui buvo žinoma, kad dalis VšĮ „Arčiau visų“ darbuotojų buvo įdarbinti fiktyviai, todėl ieškovas nepagrįstai prašė žalos dėl už juos apskaičiuotų įmokų nesumokėjimo. Teismas vertino, jog už nedirbančius ir darbo užmokesčio negaunančius asmenis socialinio draudimo įmokos neturi būti nei apskaičiuojamos, nei mokamos, nes iš neteisės negali kilti teisė. Ieškovas, teismo vertinimu, negrindė ieškinio ta aplinkybe, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų apdraustieji asmenys nepagrįstai pasinaudojo valstybės draudžiamosiomis pajamomis (ar įgijo teisę į įstatymų nustatytas socialinio draudimo išmokas) ir dėl to valstybė patyrė žalą.

21.       Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. kovo 5 d. nutartimi, nustatęs proceso teisės normų pažeidimus, t. y. konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, Kauno apygardos teismo 2019 m. kovo 14 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad teismas nors ir atsižvelgė į tai, jog išnagrinėtoje tyčinio bankroto byloje buvo nustatyta, kad dalis VšĮ „Arčiau visų“ darbuotojų – E. B., J. A., J. A. ir T. K., buvo įdarbinti fiktyviai, tačiau nenustatinėjo kitų svarbių nagrinėjamo ginčo aplinkybių ir netyrė įrodymų, kurie patvirtintų arba paneigtų atsakovo A. Ž., kaip buvusio įmonės vadovo, civilinę atsakomybę. Teismas neatsižvelgė į tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. lapkričio 29 d. nutartyje nurodė, jog teismas turėjo nustatyti konkrečių asmenų įdarbinimo įmonėje fiktyvumą ir spręsti, ar tokiais įmonės vadovo veiksmais buvo padaryta žala ieškovui. Pirmosios instancijos teismas turėjo tiesiogiai aiškintis ar išklausyti nutartyje nurodytų asmenų paaiškinimus, kartu ir asmenų, nurodytų atskirame ieškovo sąraše, bei įpareigoti ar pasiūlyti ieškovui pateikti duomenis apie tai, ar atsakovo vadovavimo laikotarpiu apdraustiesiems įmonės darbuotojams buvo faktiškai mokamos socialinio draudimo išmokos, ar jiems kaupėsi darbo stažas. Lietuvos apeliacinio teismo vertinimu, teismas, nustatinėdamas priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos, turėjo įvertinti ir byloje apklaustos liudytojos J. Č. 2017 m. rugpjūčio 3 d. teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus, kuriuose ji nurodė, jog atsakovo vadovavimo VšĮ „Arčiau visų“ laikotarpiu, ji neteikė buhalterinės apskaitos paslaugų įmonei, o tik siuntė ataskaitas Sodrai apie draudžiamuosius asmenis pagal žodinį susitarimą. Teismas, tirdamas padarytos žalos dydį, turėjo vertinti, už kurį laikotarpį ir už kokius konkrečius asmenis atsakovas teikė duomenis apie darbuotojus J. Č., kuri vėliau juos pateikdavo ieškovui.

Dėl apelianto vadovavimo laikotarpio

22.       Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė apelianto VšĮ „Arčiau visų“ vadovavimo laikotarpį. Apelianto teigimu, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad jis įstaigos vadovu buvo nuo 2012 m. rugsėjo 17 d. iki 2012 m. rugsėjo 24 d.

23.       Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas vertino, kad aplinkybės, jog apeliantas nuo 2012 m. rugsėjo 14 d. iki 2013 m. kovo 26 d. buvo VšĮ „Arčiau visų“ vadovu, yra prejudiciniai faktai, nustatyti Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. eB2-2932-781/2018, kurioje VšĮ „Arčiau visų“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, todėl jų nereikia atskirai įrodinėti.

24.       Pagal CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatas nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Kasacinis teismas, aiškindamas šią proceso normą, yra nurodęs, kad prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37-916/2019).

25.       Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartyje, kuria VšĮ „Arčiau visų“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, yra konstatuota, kad Juridinių asmenų registro duomenys apie VšĮ „Arčiau visų“ vadovus (direktorius) byloje nenuginčyti, todėl laikomi teisingais, teismas šiais įrašais vadovaujasi byloje (CPK 178 straipsnis). Toje pačioje nutartyje nurodyta, kad teismas laiko įrodyta, jog A. Ž. ir K. B. VĮ Registrų centro duomenimis nurodytu laikotarpiu buvo
VšĮ „Arčiau visų“ vadovais, todėl jiems galiojo pareiga perduoti bankroto administratoriui įmonės veiklos ir buhalterinės apskaitos dokumentus, tinkamai rūpintis ir išsaugoti įmonės dokumentaciją. Remiantis Juridinių asmenų registro duomenimis, atsakovas bendrovės vadovu buvo nuo 2012 m. rugsėjo 14 d. iki 2014 m. liepos 15 d. Taigi, nagrinėjamu atveju sutiktina su apelianto argumentu, kad skundžiamu sprendimu teismas nepagrįstai konstatavo, jog apeliantas nuo 2012 m. rugsėjo 14 d. iki 2013 m. kovo 26 d. buvo VšĮ „Arčiau visų“ vadovu. Nors, priimdamas 2015 m. birželio 12 d. nutartį, kurioje VšĮ „Arčiau visų“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, Kauno apygardos teismas nurodė, kad vadovavosi Juridinių asmenų registro duomenimis, tačiau iš minėtų duomenų, kaip jau buvo minėta, matyti, kad apeliantas VšĮ „Arčiau visų“ vadovu buvo ne iki 2013 m. kovo 26 d., bet iki 2014 m. liepos 15 d. 

26.       Kita vertus, nors pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad pagal VĮ Registrų centro duomenis, apelianto vadovavimo laikotarpis buvo nuo 2012 m. rugsėjo 14 d. iki 2013 m.
kovo 26 d., ši aplinkybė laikytina  prejudiciniu faktu, nustatytu Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartyje, juolab, kad teismo nustatytas laikotarpis iš esmės atitinka bylos medžiagą bei anksčiau nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes.

27.       Vadovaujantis Sodros duomenimis apie apelianto valstybinio socialinio draudimo laikotarpius VšĮ „Arčiau visų“, matyti, kad apelianto socialinio draudimo laikotarpis įstaigoje buvo iki 2013 m. kovo 26 d. Be to, byloje esantys įrodymai – VšĮ „Arčiau visų“ deklaracijos už 2012 ir 2013 metus, pranešimas apie apelianto priėmimą į darbą ir apie darbo pabaigą, pasirašytos VSDF Kauno skyriaus raštų kopijos, 2012 m. rugsėjo 14 d. Darbo sutartis Nr. 2, kurioje nurodyta, kad apeliantas priimtas į darbą administracijos direktoriumi, nėra nuginčyti jokiais objektyviais įrodymais. Nors apeliantas teigia, kad jo darbo sutartis buvo pakeista, t. y. pakeistos jo atliekamos pareigos, tačiau 2012 m. rugsėjo 24 d. darbo sutarties pakeitimas, kuriuo apeliantas buvo perkeltas į personalo vadovo pareigas, vertinant byloje esančių įrodymų visumą (įskaitant ir Juridinių asmenų registro duomenis), nepaneigia to, kad Sodros duomenys yra teisingi (CPK 178,
185 straipsniai). Apeliantas teigia nuo 2012 m. rugsėjo 24 d. realiai VšĮ „Arčiau visų“ nedirbęs ir negavęs atlygio, tačiau tokie teiginiai prieštarauja Sodros registre esančiai informacijai, kurioje yra nurodomos apelianto draudžiamosios pajamos ir apskaičiuotas socialinio draudimo dydis. Taigi esant prieštaringiems duomenims VĮ Registrų centre ir Sodros duomenų bazėje, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino byloje esančių įrodymų visumą, kuri patvirtina esant labiau tikėtina, kad apeliantas VšĮ „Arčiau visų“ vadovo pareigas ėjo nuo 2012 m. rugsėjo 14 d. iki
2013 m. kovo 26 d. 

28.       Apeliantas teigia, kad jam negali būti perkeliama atsakomybė dėl to, jog dėl pačios VšĮ „Arčiau visų“ kaltės informacija apie apelianto darbo pabaigą nebuvo pateikta Sodrai. Jis teigia, kad negalėjo pats pateikti Sodrai pranešimo apie jo socialinio draudimo pabaigą, nes tai gali atlikti tik darbdavys. Pažymėtina, kad nors ir pareiga ne vėliau kaip kitą darbo dieną po darbo santykių pasibaigimo dienos apie darbo sutarties pasibaigimą pranešti tenka darbdaviui (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 65 straipsnio 7 dalis), tačiau nėra aišku, kokią, apelianto teigimu, informaciją turėjo pateikti VšĮ „Arčiau visų“, jei, kaip nurodo ir pats apeliantas, Sodrai duomenys apie darbo pareigų pasikeitimą nėra teikiami. Įvertinus apeliacinio skundo argumentus, matyti, kad apeliantas laikosi skirtingos pozicijos. Apeliaciniame skunde teigiama, kad jo, kaip vadovo, pareigos buvo pakeistos ir tokia informacija nėra teikiama Sodrai, o kitoje skundo dalyje teigia, jog VšĮ „Arčiau visų“ vadovu buvo nuo 2012 m. rugsėjo 17 d. iki 2012 m. rugsėjo 24 d., o likusį laikotarpį jis įstaigoje nedirbo jokio darbo, bet dėl pačios VšĮ „Arčiau visų“ kaltės informacija apie atsakovo darbo pabaigą nebuvo pateikta Sodrai.

29.       Kita vertus, nors, kaip minėta, pareiga informuoti apie darbo santykių pasibaigimą tenka įmonės darbdaviui, tačiau nagrinėjamu atveju įžvelgtinas ir paties apelianto nesąžiningumas bei neapdairumas. Kaip jau nustatyta, apeliantas VšĮ „Arčiau visų“ vadovu buvo įregistruotas ir Juridinių asmenų registre. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ)  
37 straipsnio 6 dalis numato, kad apie bendrovės vadovo išrinkimą, atšaukimą, taip pat darbo sutarties su juo pasibaigimą kitais pagrindais, bendrovės vadovą išrinkusio bendrovės organo įgaliotas asmuo ne vėliau kaip per 5 dienas privalo pranešti juridinių asmenų registro tvarkytojui. Jeigu bendrovės vadovą išrinkęs bendrovės organas nepriima sprendimo atšaukti atsistatydinimo pranešimą pateikusį vadovą, apie darbo sutarties su juo pasibaigimą juridinių asmenų registro tvarkytojui praneša atsistatydinęs bendrovės vadovas, pateikdamas dokumentus, patvirtinančius atsistatydinimo pranešimo pateikimą vadovą išrinkusiai valdybai ar stebėtojų tarybai, arba tuo atveju, kai vadovą išrinko visuotinis akcininkų susirinkimas, – dokumentus, patvirtinančius visuotinio akcininkų susirinkimo sušaukimą, šiam neįvykus, – patvirtinančius ir pakartotinio visuotinio akcininkų susirinkimo sušaukimą. Nors apeliantas teigia, kad nebėjo įmonės vadovo pareigų nuo 2012 m. rugsėjo 24 d., ir būtent įstaiga privalėjo padaryti įrašus apie vadovo pasikeitimą, tačiau tokie veiksmai nebuvo atlikti, o apeliantas nepateikė įrodymų, jog jis pats būtų ėmęsis aktyvių veiksmų, siekdamas šiuos duomenis įregistruoti viešame registre, t. y. būtų laikęsis  ABĮ 37 straipsnio 6 dalyje jo atžvilgiu nustatytos tvarkos.

30.       Dar daugiau, aplinkybė, kad apeliantas nuo 2012 m. rugsėjo 14 d. iki 2013 m. kovo 26 d. buvo VšĮ „Arčiau visų“ vadovu konstatuota ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 29 d nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-632-186/2018. Šioje nutartyje apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo spręsti kitaip dėl šios aplinkybės, nes į bylą pateikti oficialūs dokumentai nėra nuginčyti. Vien tik aplinkybė, kad dokumentai, kurių pagrindu atsakovas A. Ž. priimtas į darbą ir paskirtas įstaigos direktoriumi, surašyti vėlesne data nei sutartis, kuria atsakovė L. K. perleido savo nuosavybės teises į įstaigą naujajam jos savininkui, nereiškia, jog apeliantas teismo nustatytu laikotarpiu nebuvo VšĮ „Arčiau visų“ vadovas, nes, kaip nustatyta ir šioje, ir Kauno apygardos teisme išnagrinėtoje bankroto byloje dėl tyčinio bankroto, jis realiai šias pareigas atliko, tvarkė įstaigos dokumentus, davė nurodymus pateikti atitinkamoms įstaigoms reikalingus duomenis. Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m.
kovo 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-162-186/2020 taip pat nustatyta, kad apeliantas nuo 2012 m. rugsėjo 14 d. iki 2013 m. kovo 26 d. (Juridinių asmenų registro duomenimis nuo 2012 m. rugsėjo 14 d. iki 2014 m. liepos 15 d.) buvo VšĮ „Arčiau visų“ vadovas.

31.       Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija, neturi pagrindo abejoti, kad apelianto vadovavimo VšĮ „Arčiau visų“ laikotarpis buvo nustatytas tinkamai. Visuma byloje esančių įrodymų, įskaitant viešuosius duomenis, patvirtina, kad apeliantas nuo 2012 m. rugsėjo 14 d. iki 2013 m. kovo 26 d. ėjo VšĮ „Arčiau visų“ vadovo pareigas, o apelianto nurodomi argumentai vertintini kaip deklaratyvūs, pagrįsti subjektyviu aplinkybių vertinimu, ir nepaneigiantys viešai skelbiamų tiek Juridinių asmenų registro, tiek Sodros duomenų (CPK 185 straipsnis).

Dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo ir žalos dydžio

32.       Apeliaciniu skundu teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai tarp šalių paskirstė įrodinėjimo pareigą. Apelianto teigimu, būtent ieškovas, turėdamas administracinius įgaliojimus, faktinį ir teisinį pagrindą, turi nepalyginamai daugiau galimybių pateikti teismui teisingais duomenis pagrįstą ieškinį, nei apeliantas, kuris iš esmės pats yra nukentėjęs dėl VšĮ „Arčiau visų“ neteisėtos veiklos. Kai bylos šalių galimybės rinkti įrodymus yra tokios nelygios, yra neteisinga perkelti įrodinėjimo naštą tai šaliai, kuri faktiškai negali tokių įrodymų gauti ir efektyviai gintis nuo nepagrįstų reikalavimų. Apeliantas nesutinka su teismo sprendimu perkelti atsakovui pareigą įrodymais paneigti ieškovo nurodytą žalos dydį.

33.       Bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Kasacinio teismo praktika dėl juridinio asmens vadovo, kaip vienasmenio valdymo organo, civilinės atsakomybės yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridinio asmens valdymo organų (įskaitant vienasmenį valdymo organą, t. y. vadovą) civilinė atsakomybė yra deliktinė. Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246 – 6.249 straipsniai). Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą bei dydį ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį
(CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m.
lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018).

34.       Įmonės vadovo civilinės atsakomybės sąlygų įrodinėjimo aspektu šiuo atveju aktualu yra tai, kad VšĮ „Arčiau visų“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu. Kasacinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad juridinio asmens bankroto pripažinimas tyčiniu turi esminę (ir kartu išskirtinę) reikšmę tokio juridinio asmens vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų įrodinėjimo ir nustatymo kontekste: 1) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, kitaip negu bendrais vadovo civilinės atsakomybės atvejais, nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų – faktinės aplinkybės, nustatytos sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir susijusios su vadovo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, laikytinos prejudiciniais faktais; 2) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, taip pat nereikia įrodinėti žalos bei priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio, kaip būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – pripažinus bankrotą tyčiniu, preziumuojamas šių dviejų sąlygų egzistavimas; 3) pati formuluotė „tyčinis bankrotas“ patvirtina, kad juridinis asmuo gali būti privestas prie bankroto tik tyčiniais, t. y. kaltais, veiksmais, vadinasi, juridinio asmens vadovo kaltė, kaip jo civilinės atsakomybės sąlyga, yra neatsiejamai susijusi su jo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, todėl laikytina, kad, pripažinus bankrotą tyčiniu, kartu su neteisėtais veiksmais yra nustatyta (prejudicinių faktų forma) ir vadovo kaltė. Taigi civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procesui būdingas specifinis civilinės atsakomybės sąlygų, būtinų juridinio asmens vadovo atsakomybei atsirasti, įrodinėjimo procesas: dvi civilinės atsakomybės sąlygos – vadovo neteisėti veiksmai ir kaltė – laikytinos nustatytomis prejudicinių faktų forma, kitos dvi civilinės atsakomybės sąlygos – žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys – yra preziumuojamos. Juridinio asmens vadovas, pripažintas kaltu dėl tyčinio bankroto, gali gintis, siekdamas paneigti šias prezumpcijas, tačiau būtent jam ir tenka procesinė pareiga įrodinėti, kad jo veiksmai nėra žalos atsiradimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m.
lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018).

35.       Nagrinėjamoje byloje ieškovas reiškia reikalavimą atlyginti žalą, atsiradusią dėl to, kad buvęs įmonės vadovas (apeliantas) buhalterinės apskaitos dokumentus tvarkė aplaidžiai, apgaulingai, galimai juos klastojo, nemokėjo mokesčių valstybės biudžetui. Apeliantas, atsikirsdamas į pareikštą ieškinį, nurodo, kad įstaigoje darbuotojai buvo įdarbinti fiktyviai, todėl ieškovas už nedirbančius (fiktyviai įdarbintus) ir darbo užmokesčio (pajamų) negaunančius asmenis socialinio draudimo įmokos neturėjo pagrindo apskaičiuoti. Įrodyti aplinkybę, esančią jo atsikirtimo faktiniu pagrindu, turėjo būtent apeliantas, taigi pirmosios instancijos teismas teisingai tarp šalių paskirstė įrodinėjimo naštą. Vien tai, kad ieškovas nagrinėjamoje byloje yra VSDFV Kauno skyrius, negali būti pagrindas pakeisti bendrąsias įrodinėjimo taisykles, kaip to siekia apeliantas, nes tai būtų nesuderinama su civilinio proceso principais (CPK 6, 12, 17, 21 straipsniai). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad apeliantas, teigdamas, jog ieškovas už nedirbančius (fiktyviai įdarbintus) ir darbo užmokesčio (pajamų) negaunančius asmenis socialinio draudimo įmokos neturėjo pagrindo apskaičiuoti, nevykdė jam tenkančios įrodinėjimo pareigos, t. y. nepateikė faktinių duomenų (įrodymų), paneigiančių aplinkybes, sudarančias žalos bei priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio prezumpcijos turinį, o savo argumentais, kad ieškovas turi visas galimybes tikslinti į VšĮ „Arčiau visų“ darbuotojų sąrašą įtrauktų asmenų duomenis, būtent dėl savo statuso, iš esmės siekia perkelti ieškovui jam (apeliantui) tenkančią įrodinėjimo naštą.

36.       Apelianto teiginiai, kad vien iškviesti ir apklausti asmenį liudytoju civilinėje byloje šiuo atveju nėra pakankama tiesai nustatyti, kadangi nebūtų galimybės ir priemonių patikrinti liudytojo duotų parodymų teisingumo, naudojantis kitais neviešais registrais ar gaunant informaciją iš kitų asmenų ar įmonių, vertintini kritiškai. Teismas netiria faktų ir nerenka įrodymų savo iniciatyva, t. y. visas bylos aplinkybes turi nurodyti ir įrodyti ginčo šalys, o teismas, remdamasis šalių pateiktais įrodymais, tik įvertina įrodymus ir konstatuoja tam tikras bylos aplinkybes. Apeliantas, siekdamas atsikirsti į jam pareikštus reikalavimus, turi teisę / galimybę dėti maksimalias pastangas, naudotis visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, tačiau įvertinus apelianto skundo argumentus bei procesinį elgesį bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, matyti, kad apeliantas visą įrodinėjimo pareigą tik siekia perkelti ieškovui, kritikuodamas įrodinėjimo priemones, kuriomis šis galėtų pasinaudoti, tačiau pats ginčijamų aplinkybių neįrodinėjo. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas, paskirstęs šalims įrodinėjimo naštą, tiek ieškovui, tiek apeliantui pasiūlė įrodinėti reikšmingas aplinkybes apie apelianto vadovavimo įstaigai metu įdarbintų asmenų fiktyvumą, liudytojų pagalba, tačiau šalys šia galimybe pasinaudojo tik iš dalies, t. y. buvusiems VšĮ „Arčiau visų“ darbuotojams buvo siunčiamos anketos, tačiau, kaip matyti, jas užpildė tik keli asmenys. Daugiau jokių prašymų, susijusių su šių asmenų apklausa, byloje pareikšta nebuvo, ko aiškiai nepakanka apeliantui siekiant įrodyti, kad darbuotojai VšĮ „Arčiau visų“ dirbo fiktyviai. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. kovo 5 d. nutartyje pažymėjo, kad Kauno apygardos teismas 2019 m. kovo 14 d., priimdamas sprendimą, neatsižvelgė į tai, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. lapkričio 29 d. nutartyje nurodė, kad teismas turėjo nustatyti konkrečių asmenų įdarbinimo įmonėje fiktyvumą ir spręsti, ar tokiais įmonės vadovo veiksmais buvo padaryta žala ieškovui. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas turėjo tiesiogiai aiškintis ar išklausyti nutartyje nurodytų asmenų paaiškinimus, kartu ir asmenų, nurodytų atskirame ieškovo sąraše, bei įpareigoti ar pasiūlyti ieškovui pateikti duomenis apie tai, ar atsakovo vadovavimo laikotarpiu apdraustiesiems įmonės darbuotojams buvo faktiškai mokamos socialinio draudimo išmokos, ar jiems kaupėsi darbo stažas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas vadovavosi apeliacinės instancijos teismo išaiškinimu, siūlė teikti įrodymus, kurie pagrįstų apelianto nurodomas aplinkybes dėl VšĮ „Arčiau visų“ įdarbintų asmenų fiktyvaus darbo, tačiau jis šia teise nesinaudojo, tiesiog teigdamas, jog nėra tikslinga apklausti šiuos asmenis. Kadangi ieškovas byloje yra pateikęs Sodros duomenis apie VšĮ „Arčiau visų“ įdarbintus asmenis, jų draudžiamųjų pajamų dydį ir apskaičiuotą draudimo įmoką, pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad VšĮ „Arčiau visų“ įdarbintiems asmenims galiojo socialinis draudimas, kurio priskaičiuotų įmokų nesumokėjo būtent apelianto nuo 2012 m. rugsėjo 14 d. iki 2013 m. kovo 26 d. vadovaujama įstaiga.

37.       Apeliantas teigia, kad nustatytas teisinis reglamentavimas patvirtina ne tik ieškovo teisę, bet ir pareigą tikrinti bei tikslinti duomenų bazėje esančius duomenis apie apdraustąjį asmenį, draudimo laikotarpius, draudžiamąsias pajamas, nustačius, kad apdraustojo asmens duomenys yra neteisingi, netikslūs ar neišsamūs (Duomenų apie apdraustuosius ir draudėjus pateikimo ir tikslinimo taisyklių, socialinio draudimo pranešimų / prašymo formų ir jų elektroninių duomenų struktūros aprašų patvirtinimo taisyklių 77.9 punktas). Šiuo atveju, apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamo teismo sprendimo motyvu, kad ieškovui, nesant nei apdraustųjų asmenų valios, nei įsiteisėjusia teismo nutartimi, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu / sprendimu, ar kitos kompetentingos valstybės institucijos sprendimu, išvada, pažyma ar patikrinimo aktu tiksliai nustatyta, kurie asmenys, kokiu tiksliai laikotarpiu nedirbo ir neturėjo būti draudžiami socialiniu draudimu, ir kokios socialinio draudimo įmokos turėtų būti šalinamos iš registro, nebuvo pagrindo tikslinti į VšĮ „Arčiau visų“ apdraustų darbuotojų duomenų. Vien tai, kad apeliantas deklaratyviai nurodo, jog atitinkami asmenys VšĮ „Arčiau visų“ dirbo fiktyviai, nesant byloje jokių kitų objektyvių įrodymų, negali būti pripažįstama teisėtu pagrindu ieškovui atlikti duomenų tikslinimą.

38.       Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė priteisiamos žalos dydį. Jo vertinimu, teismui pripažinus ieškinį pagrįstu, mažiausiai už devynis asmenis apskaičiuotos socialinio draudimo įmokos 16 804,53 Eur sumoje turėjo būti atimtos iš ieškinio bendros sumos. Iš 46 buvusių VšĮ „Arčiau visų“ apdraustų darbuotojų į ieškovo siųstą užklausą atsiliepė 9 asmenys, iš kurių 5 asmenys patvirtino, kad dirbo įstaigoje, 3 – patvirtino, kad įstaigoje nedirbo, ir 1– nurodė, kad neprisimena, ar dirbo įstaigoje. 2021 m. vasario 1 d. teismo posėdyje apklaustas liudytoju R. J. taip pat tvirtino, kad atlyginimo už darbą VšĮ „Arčiau visų“ negavo, kas, apelianto teigimu, įrodo, jog jis nebuvo apdraustas socialiniu draudimu ir už jį neturėjo būti mokamos draudimo įmokos.

39.       Pasisakydamas dėl žalos dydžio ir fakto įrodinėjimo, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad kai įrodinėjimo dalykas yra žalos dydis, teismas diskrecijos teisę dalyvauti įrodinėjimo procese turi įgyvendinti atsižvelgdamas į tai, jog nenustačius tikrojo žalos dydžio negali būti teisingai išspręstas šalių ginčas. CK 6.249 straipsnio, reglamentuojančio žalos (nuostolių) nustatymą,
1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad tais atvejais, kai šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, jų dydį nustato teismas; tai reiškia, kad tuo atveju, kai žalos padarymo faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti, yra įrodytas, ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti atmestas tik tuo pagrindu, jog suinteresuota šalis tinkamai neįrodė patirtų nuostolių dydžio. Sprendimą dėl žalos atlyginimo teismas turi priimti tik tada, kai žalos dydis nustatytas, t. y. pasiekiamas įstatyme įtvirtintas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas patikimais, laikantis įrodinėjimo taisyklių ištirtais įrodymais.

40.       Apeliantas cituoja Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. kovo 5 d. nutarties 30 punktą ir nurodo, kad teismas nesilaikė šio išaiškinimo, tačiau su šiuo teiginiu teisėjų kolegija nesutinka. Nutartyje buvo nurodyta, kad Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartimi VšĮ „Arčiau visų“ bankrotas pripažintas tyčiniu ir dėl atsakovo veiksmų, todėl nagrinėjamoje byloje apeliantas (ieškovas) turėjo įrodyti apelianto padarytos žalos dydį, o pastarasis turėjo teisę paneigti preziumuojamą priežastinį ryšį tarp apelianto nurodomų neteisėtų veiksmų ir žalos. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 14 d. iki 2013 m. kovo 26 d. VšĮ „Arčiau visų“ įdarbintiems asmenims buvo skaičiuojamas darbo stažas, jiems galiojo socialinio draudimo apsauga, todėl ieškovas už šiuos asmenis socialinio draudimo įmoką turėjo pagrindą apskaičiuoti, o nesumokėtas draudimo įmokas vertinti kaip žalą. Apeliantas privalėjo įrodyti, kad ieškovas nepagrįstai skaičiavo darbuotojų socialinio draudimo įmokas, tačiau to nepadarė, todėl teigti, jog ieškovas neįrodė žalos dydžio, šiuo atveju nėra pagrindo.  

41.       Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir jų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015). Nagrinėjamu atveju byloje nėra pakankamai įrodymų, kurie pagrįstų įrodinėjamą darbo santykių VšĮ ,,Arčiau visų“ fiktyvumą, o vien tai, kad keli darbuotojai teismui atsiųstose anketose nurodė, jog VšĮ „Arčiau visų“ nedirbo, nėra pakankamas įrodymas daryti priešingą išvadą, kai šiems asmenims realiai buvo taikomas socialinis draudimas ir skaičiuojamas darbo stažas (CPK 178, 185 straipsniai).

42.       Apibendrindama aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, jog apeliantas, laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 14 d. iki 2013 m. kovo 26 d., VšĮ „Arčiau visų“ įdarbino asmenis, už kuriuos nebuvo mokamos socialinio draudimo įmokos, nors apdraustieji asmenys gavo socialinę apsaugą, jiems buvo skaičiuojamas darbo stažas, ir tokiais veiksmai padarė ieškovui 41 478,07 Eur žalą. Tuo tarpu apeliantas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad visi VšĮ „Arčiau visų“ darbuotojai, jo vadovavimo laikotarpiu, buvo įdarbinti fiktyviai.

Dėl procesinės bylos baigties

43.       Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nustatė, jog apelianto, kaip VšĮ „Arčiau visų“ vadovo, atlikti veiksmai, aplaidžiai, apgaulingai tvarkant įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus, turi būti kvalifikuojami kaip neteisėti lėmę žalos atsiradimą ieškovei. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio vertinimo neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apelianto nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga. Apeliantas iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų ir jų paaiškinimų pagrindu būtų nustatytos kitokios faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Kadangi apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo, jis paliekamas nepakeistas 
(CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

44.       Apeliacinio skundo netenkinus, netenkinamas ir apelianto prašymas atlyginti jo turėtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2021 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                Marius Bajoras

Vilija Mikuckienė

Aldona Tilindienė