Administracinė byla Nr. A-477-662/2017
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05176-2015-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. kovo 14 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas E. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. spalio 26 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d. jis buvo kalintas Lukiškių TI-K, pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Pareiškėjui nebuvo suteiktas priklausantis kameros plotas: iki 2010 m. – 5 kv. m, po to – 3,6 kv. m. Pareiškėjas paskaičiavo, kad, atmetus inventoriaus užimtą plotą, jam likdavo tik 1,5 kv. m ploto. Pareiškėjas teigė buvęs kalintas be tinkamo apšvietimo, dirbtinis apšvietimas nesiekė 200 lx. Dėl grotose buvusio smulkaus sieto į kamerą patekdavo mažai dienos šviesos. Reikėjo skaityti prieblandoje, dėl to nukentėjo pareiškėjo rega. Gyvenamosios kameros, ypač pusrūsyje, buvo nuolat drėgnos, ant sienų buvo pelėsis, vandens nubėgimo žymės. Šaltuoju metų laiku temperatūra buvo žemesnė nei 18 laipsnių, todėl tekdavo miegoti su striuke ir kelnėmis. Kamerose nebuvo centralizuoto vėdinimo, o grotos trukdė atidaryti langus, todėl kamerų nebuvo galima išvėdinti.
Pareiškėjas prašė atnaujinti senaties terminą, nes kalinimo Lukiškių TI-K metu jis nebuvo supažindintas su Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010). Apie reikalingas kalinimo sąlygas pareiškėjas sužinojo tik Vilniaus pataisos namuose. Pareiškėjas teigė, kad neturtinių teisių pažeidimams senaties terminas netaikomas. Be to, pažeidimas buvo tęstinis, o pareiškėjas skundą padavė praėjus 2 metams ir keliems mėnesiams nuo paskutinės kalinimo dienos. Pareiškėjas neturėjo teisinio išsilavinimo ir negalėjo į teismą kreiptis anksčiau.
Pareiškėjas 2015 m. gruodžio 14 d. atsikirtime į atsakovo atsiliepimą nurodė, kad Lukiškių TI-K nuo jo slėpė informaciją apie kalinimo sąlygoms nustatytus reikalavimus, todėl jis apie šiuos reikalavimus sužinojo tik atvykęs į Vilniaus pataisos namus. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis neturėjo teisinio išsilavinimo ir pats nemokėjo kreiptis į teismą. Be to, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) nenumatyta, kad reikalavimui atlyginti neturtinę žalą nustatytas senaties terminas. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog tuo laikotarpiu, kai Lukiškių TI-K buvo sudaręs sutartis dėl dezinfekcijos darbų, pareiškėjo Lukiškių TI-K nebuvo. Kartais pareiškėjas kamerose buvo laikomas po 1–3 mėnesius, bet dezinfekcijos darbai jose nebuvo atlikti. Pareiškėjas neturėjo jokių nuobaudų dėl patalpų niokojimo. Pareiškėjo nuomone, sanitarinio mazgo įrengimas pažeidė jo teisę į privatumą. Kalinimo sąlygos pareiškėjui padarė iki šiol išlikusią traumą, jis sunkiai miegojo, jautė baimę uždaroms patalpoms, jį kamavo prisiminimai.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
Atsakovas teigė, kad pareiškėjas nuo 2008 m. kovo 17 d. iki 2013 m. kovo 15 d. su pertraukomis buvo laikytas Lukiškių TI-K. Lukiškių TI-K administracija negalėjo daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti neturėjo teisinio pagrindo. Atsakovas pripažino, jog kai kurios kameros galėjo būti perpildytos ir vienam asmeniui tekęs gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitiko teisės aktų reikalavimus.
Atsakovas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija iš suimtųjų (nuteistųjų) nuolat reikalavo palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą buvo atsakingi patys suimtieji (nuteistieji). Reikalingas inventorius buvo pristatomas į kameras, išduota kalcinuota soda, skirta kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti, už administracijos reikalavimų nevykdymą skirtos nuobaudos. Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) Kenkėjų kontrolės tarnyba, o nuo 2013 m. gruodžio 30 d. – su UAB „Dezinfa“, kurios atliko vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, vykdė patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.
Atsakovas nurodė, kad, vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), 14.1 punktu, langų angose įstatytos metalinės grotos, o langų stiklai aptraukti metaliniu tinklu. Nuteistieji tyčia gadindavo metalinį tinklą, kad būtų galima permesti daiktus, todėl įdėtos vidinės metalinės grotos. Atsakovas taip pat paaiškino, kad kamerų remontas buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus resursus ir iš valstybės biudžeto gautas lėšas. Suimtieji ir nuteistieji dažnai piktybiškai niokojo valstybės turtą, todėl visiškai suremontuotose kamerose tekdavo daryti pakartotinį remontą. Visose kamerose buvo įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, higienos priemonėms sudėti. Kamerų plotas buvo pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau spintelių ar kitų baldų. Tualetas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas ne žemesnė nei 1,5 m aukščio sienele. Lukiškių TI-K kamerose langai buvo pritaikyti vėdinimui, kameros vėdintos natūraliai per langus. Asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo ir tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl pelėsio ar drėgmės.
Atsakovo nuomone, pareiškėjas skundą grindė ne įrodymais, o samprotavimais apie teisės aktų turinį. Pareiškėjo nusiskundimai buvo abstraktūs, juose nebuvo konkretumo dėl padarytos žalos. Atsakovas akcentavo, kad tam tikras privatumo, judėjimo laisvės apribojimas buvo neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimu pareiškėjo E. K. skundą atmetė.
Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas prašė pareiškėjo reikalavimams taikyti ieškinio senaties terminą. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalį, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Iš atsakovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikytas nuo 2008 m. kovo 17 d. iki 2013 m. kovo 15 d. Pareiškėjas skundą paštu išsiuntė 2015 m. spalio 26 d., taigi reikalavimas dėl žalos, padarytos iki 2012 m. spalio 26 d., atlyginimo buvo pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą.
Teismas, spręsdamas dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, pastebėjo, kad pareiškėjas teigė dėl laikymo sąlygų pažeidimų jautęs dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, emocinį sukrėtimą, depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą. Jei pareiškėjas jautė, jog jis buvo žeminamas, kankinamas, jis turėjo suvokti, kad jo teisės galėjo būti pažeistos, ir tai sudarė pagrindą kreiptis į teismą. Byloje nebuvo jokių duomenų, kurie rodytų egzistavus aplinkybes, sutrukdžiusias pareiškėjui kreiptis į teismą anksčiau. Įprastai nurodomos aplinkybės – nesusipažinimas su teisės aktais, teismų praktikos nežinojimas – nebuvo pagrindas senaties terminui atnaujinti. Pabrėžtina, kad neturtinė žala patiriama neigiamais išgyvenimais, todėl atsakovo elgesio atitikimas teisės aktams nebuvo reikšmingas nustatant senaties termino eigos pradžią. Šios aplinkybės taip pat nebuvo pagrindas atnaujinti šį terminą. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, jog nebuvo pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl netinkamų kalinimo sąlygų iki 2012 m. spalio 26 d. pareikšti. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo šioje dalyje negalėjo būti tenkinamas ir todėl šia dalimi buvo atmestas.
Dėl kamerų ploto teismas akcentavo, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatyta, kad vienam asmeniui turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Teisinis reglamentavimas nenustatė tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi darytina išvada, kad, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų matyti, kad, pareiškėją laikant Lukiškių TI-K kamerose nuo 2012 m. gruodžio 14 d. iki 2013 m. kovo 15 d., ploto reikalavimai nebuvo pažeisti, nes pareiškėjas laikytas vienas kamerose Nr. 238 ir Nr. 226, kurių plotas buvo 6,83 kv. m ir 6,90 kv. m.
Dėl tualeto ir sanitarinio mazgo teismas pažymėjo, jog Lukiškių TI-K tualetas nuo likusios kameros buvo atskirtas 1,5 m aukščio sienele. Nors tai atitiko Eksploatavimo taisyklių 16.5 punkto reikalavimus, mažose patalpose laikant kelis asmenis tualetą atskirianti pertvara nebuvo tinkamas Higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų įvykdymas, kadangi trikdė sanitariniais įrenginiais besinaudojančius asmenis, stebėjimas žemino asmenį, buvo visuomeniškai nepriimtinas. Tačiau teismas konstatavo, kad, kadangi pareiškėjas buvo kalintas vienas, jis jokių privatumo problemų neturėjo.
Dėl kamerų apšvietimo, drėgmės, temperatūros, patalpų vėdinimo ir kitų reikalavimų teismas akcentavo, kad iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, jog kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, buvo atlikti patikrinimai. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. birželio 18 d. patikrinimo aktu nustatyta, kad kamera Nr. 238 buvo suremontuota. 2012 m. lapkričio 20 d. patikrinimo aktu patikrinti visi reikšmingi parametrai kameroje Nr. 238 ir konstatuota, kad jie atitiko teisės aktų reikalavimus. Taip pat nustatyta, kad vienas iš nuteistųjų prieš patikrinimą 2012 m. rugsėjo 25 d. sugadino kameros dirbtinio apšvietimo įrangą, sudaužė klozetą ir apdegino kameros lubas. Pareiškėjas teigė negalėjęs vėdinti kameros dėl grotų įrengimo, tačiau Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimų metu šios aplinkybės nebuvo patvirtintos. Lukiškių TI-K 2015 m. lapkričio 3 d. pažymoje Nr. 24-7668 nurodyta, jog visos kameros, kuriose kalintas pareiškėjas, vėdinamos natūraliai per langą. Be to, 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, o 2012 m. sausio 3 d. ir 2015 m. sausio 2 d. – su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kurios atliko vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, vykdė patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.
Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė duomenų, kad jo sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuotas teisės į tinkamas kalinimo sąlygas kamerose neįgyvendinimas. Bylos duomenys patvirtino, jog ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K jokių neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu neatliko, todėl skundas atmestas.
III.
Pareiškėjas E. K. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimą panaikinti ir patenkinti jo skundą.
Pareiškėjas pažymi, kad jis skundą paštu išsiuntė 2015 m. spalio 26 d., o paskutinį kartą Lukiškių TI-K buvo kalintas 2013 m. kovo 15 d., todėl laikytina, jog skundas paduotas nepraėjus 3 metams nuo paskutinės pažeidimo dienos. Jeigu pažeidimas yra tęstinis, ieškinio senaties terminas dėl veiksmų (neveikimo), atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 str. 5 d.), o ieškinio senatis reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisinių pažeidimų netaikoma.
Pareiškėjas nurodo, kad iki 2010 m. balandžio 11 d. vienam asmeniui kamerų tipo patalpoje turėjo tekti ne mažiau nei 5 kv. m kameros ploto, o vėliau – 3,6 kv. m kameros ploto, neįskaičiuojant patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto. Kameros, kuriose pareiškėjas buvo laikytas, buvo užstatytos baldais, todėl pareiškėjui trūko vietos judėti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), kadangi byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta iki 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 1–3 d.).
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pareiškėjo E. K. prašymo priteisti neturtinės žalos, atsiradusios dėl tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimo, atlyginimą.
Pirmosios instancijos teismas daliai pareiškėjo reikalavimų taikė ieškinio senaties terminą, o kitą dalį atmetė nenustatęs neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų.
Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas jo atžvilgiu nepagrįstai taikė ieškinio senaties terminą.
Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijai yra pažymėjęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, jog ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad, nagrinėdami bylas, teismai vadovaujasi Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, kurie neprieštarauja įstatymams. Konvencija yra tarptautinė sutartis, sukurianti atitinkamas pareigas jos dalyvėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, ir nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu, todėl prisiimti įsipareigojimai suponuoja tai, kad teisinis reguliavimas, asmenims suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją.
Teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic (pareiškimo Nr. 1474/62). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę, kuri suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (įskaitant teismus). Šiame kontekste pažymėtina, kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5493/72), 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04). Sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę EŽTT pažymėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, asmens teisių neužtikrinimą. Taigi atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01). Tai yra susiję su tuo, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negalėtų būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos. Ši sąveika lemia, kad, sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo, turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į individualiam ginčui reikšmingus EŽTT išaiškinimus.
Dėl ieškinio senaties termino EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigta ar nepagrįstai apribota pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo ir jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94). Prie tokių nustatytų ribojimų gali būti priskirta ir ieškinio senatis, o neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą akcentavo, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 str., ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2014 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-134/2014). CK 1.125 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali ieškinio senaties taikyti savo iniciatyva ir gali ją taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis to reikalauja.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad ieškinio senaties terminas šiuo atveju netaikytinas CK 1.134 straipsnio 1 punkto pagrindu, pagal kurį ieškinio senatis netaikoma reikalavimams, atsirandantiems iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų. Pažymėtina, jog CK 1.114 straipsnio 1 dalyje asmeninėmis neturtinėmis teisėmis ir vertybėmis įvardijamos teisė į vardą, gyvybę, sveikatą, kūno neliečiamybę, garbę, orumą, žmogaus privatų gyvenimą, autoriaus vardą, dalykinę reputaciją, juridinio asmens pavadinimą, prekių (paslaugų) ženklus ir kitas vertybes, su kuriomis įstatymai sieja tam tikrų teisinių pasekmių atsiradimą. Pareiškėjas savo reikalavimus iš dalies sieja su jo garbės ir orumo pažeidimu, atsiradusiu dėl tinkamų laikymo sąlygų neužtikrinimo. Akcentuotina, kad pareiškėjas skunde nereikalavo pripažinti jo asmeninių neturtinių teisių pažeidimą, o pasinaudojo kitu civilinių teisių gynimo būdu – pareiškė reikalavimą atlyginti dėl jo teisių pažeidimo kilusią neturtinę žalą (CK 1.138 str. 6 p.). Nors pareiškėjas teisingai pastebi, kad, pagal CK 1.134 straipsnio 1 punktą, ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog šios nuostatos antroje dalyje yra įtvirtinta išimtis – ieškinio senatis šiems reikalavimams gali būti taikoma įstatymų numatytais atvejais. Nagrinėjamoje byloje aktualus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas 3 metų ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos (inter alia (lot. – be kita ko, įskaitant) neturtinės žalos) atlyginimo. Taigi iš minėto teisinio reguliavimo matyti, kad ieškinio senatis netaikoma, be kita ko, tik tais atvejais, kai reiškiamas neturtinio pobūdžio reikalavimas, o reiškiamam turtiniam reikalavimui, pavyzdžiui, kaip šiuo atveju, atlyginti neturtinę žalą, ieškinio senatis yra taikoma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-962/2013, 2015 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2240-520/2015). Taigi, pareiškėjo argumentas, kad jo reikalavimui ieškinio senaties terminas netaikytinas CK 1.134 straipsnio 1 punkto pagrindu, atmestinas.
Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK normas dėl ieškinio senaties taikymo, pabrėžė, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005, 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009, 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).
Nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos asmens teisės pažeidimo dieną, atsižvelgiama į apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal numanomo jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad kalinimo sąlygas atitinkamoje įstaigoje ir asmeniui paskirtoje gyventi konkrečioje patalpoje kalinamas asmuo patiria kiekvieną tomis sąlygomis buvimo dieną. Pareiškėjo nusiskundimai dėl kalinimo sąlygų grindžiami neigiamais asmeniui veiksniais (kamerose trūko vietos, apšvietimo, buvo drėgna, šalta ir kt.), kurių kalinamas asmuo negali nejausti ir nesuvokti tuo metu (kiekvieną dieną) ir visą laikymo tomis sąlygomis laiką, kai tie neigiami veiksniai tą asmenį veikia. Taigi pareiškėjas, nuo 2008 m. kovo 17 d. iki 2013 m. kovo 15 d. laikytas Lukiškių TI-K kamerose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per 3 metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų (CK 1.125 str. 8 d.). Taigi, paskutinė diena skundui paduoti dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo 2008 m. kovo 17 d. buvo 2011 m. kovo 17 d., dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo 2008 m. kovo 18 d. – 2011 m. kovo 18 d. ir t. t. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi 2015 m. spalio 26 d. (žyma ant voko, b. l. 4), atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, pagrįstai ir teisingai nusprendė, kad pareiškėjas reikalavimui už laikotarpį nuo 2008 m. kovo 17 d. iki 2012 m. spalio 26 d. pateikti praleido ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d., 1.126 str. 2 d.).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažintos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes.
Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012, 2015 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-9-143/2015). Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-798/2008, 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA520-70/2012, 2016 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-49-822/2016). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas paaiškino, jog jis praleido ieškinio senaties terminą dėl to, kad jis neturėjo teisinio išsilavinimo ir kad, atvykus į Lukiškių TI-K, jis nebuvo supažindintas nei su Lietuvos higienos norma HN 76:1999, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461, nei su Higienos norma HN 76:2010, t. y. ši informacija nuo pareiškėjo buvo nuslėpta, ir todėl jis nežinojo, kokios kalinimo sąlygos jam priklausė. Pareiškėjas teigė apie reikalavimus kalinimo sąlygoms sužinojęs tik atvykęs į Vilniaus pataisos namus.
Teisėjų kolegija akcentuoja, kad laisvės atėmimo bausmę vykdančių institucijų prievolė nuteistuosius pasirašytinai supažindinti su jų teisėmis, pareigomis ir draudimais yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (2002 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. IX-994 redakcija) 54 straipsnio 3 dalyje (areštinių vidaus tvarka) ir 116 straipsnyje (pataisos įstaigų vidaus tvarka). Tačiau ši prievolė neturi būti aiškinama kaip apimanti pareigą juos supažindinti ir su visais teisės aktais, kurie nuteistajam galbūt kada nors bus aktualūs. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos higienos normų ir kitų teisės aktų nuostatos, reguliuojančios laisvės atėmimo vietų įrengimą ir eksploatavimą, suimtiesiems (nuteistiesiems) jokių teisių ar pareigų tiesiogiai nesukuria (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2385-662/2016). Taigi laisvės atėmimo bausmę vykdanti įstaiga (Lukiškių TI-K) neturėjo pareigos savo iniciatyva supažindinti pareiškėją su šiomis nuostatomis, o pareiškėjas nenurodė, kad jam nebuvo pateikta su jo teisėmis, pareigomis ir draudimais susijusi informacija.
Taip pat pastebėtina, kad pareiškėjas nepaaiškino, kokiu būdu jam turėjo būti sudaryta galimybė susipažinti su jo pageidaujamais teisės aktais. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog teisės aktai yra skelbiami viešai. Byloje nėra duomenų apie tai, kad Lukiškių TI-K ar kiti asmenys pareiškėjui būtų sudarę kliūtis su šiais aktais susipažinti arba gauti teisinę pagalbą. Pareiškėjas nenurodė, kad pats ėmėsi aktyvių veiksmų šiems teisės aktams gauti (pvz., atliko paiešką bibliotekoje, teikė prašymus) arba kad atitinkami jo prašymai nebuvo patenkinti. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pats pareiškėjas teigė, jog Lukiškių TI-K veiksmai neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų jam padarė didelę ilgametę traumą, išlikusią iki šiol, todėl jo nurodytų pažeidimų padarymo metu jis negalėjo nenumanyti, jog galbūt jo atžvilgiu nebuvo užtikrintos sveikatai saugios kalinimo sąlygos. Vadinasi, pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti, kad jam neužtikrintas pakankamas kameros plotas bei kitos tinkamos kalinimo sąlygos, ir galėjo kreiptis į teismą dėl savo teisių gynybos. Pastebėtina, kad, net ir atvykęs į Vilniaus pataisos namus (2015 m. lapkričio 12 d. Atsiliepime į E. K. skundą (b. l. 7-15) nurodyta, jog pareiškėjas į Vilniaus pataisos namus išvyko 2013 m. kovo 15 d.), kuriuose neva pirmą kartą sužinojo apie kalinimo sąlygoms teisės aktais nustatytus reikalavimus (pareiškėjas konkrečiau nenurodė, kada susipažino su aktualiais teisės aktais), pareiškėjas delsė ir į teismą kreipėsi tik praėjus daugiau nei 2 metams ir 7 mėnesiams – 2015 m. spalio 26 d. Iš to darytina išvada, kad pareiškėjo nurodytos ieškinio senaties termino praleidimo priežastys buvo subjektyvios, nulemtos paties pareiškėjo nepakankamo rūpestingumo ir neveiklumo siekiant užtikrinti savo teisių apsaugą.
Teisėjų kolegija iš bylos duomenų objektyvių priežasčių, nepriklausiusių nuo pareiškėjo valios ir pakankamai svarbių praleistam terminui atnaujinti, nenustatė. Atsižvelgusi į šią aplinkybę ir tai, kad pareiškėjo argumentai dėl ieškinio senaties netaikymo buvo atmesti, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui už laikotarpį nuo 2008 m. kovo 17 d. iki 2012 m. spalio 26 d., todėl nagrinėjamoje byloje bus vertinama tik pareiškėjo reikalavimo dalis dėl jo teisės į neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 26 d. iki 2013 m. kovo 15 d.
Teisėjų kolegija pažymi, jog CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą pirmiausiai kildino iš to, kad jis buvo laikytas neužtikrinant teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui.
Pastebėtina, jog ginčui aktualaus Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte įtvirtintos ploto normos, pastebėtina, jog, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K pareiškėjui buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui visą ginčo laikotarpį (nuo 2012 m. spalio 26 d. iki 2013 m. kovo 15 d.) Lukiškių TI-K buvo laikytas vienas, jam užtikrinta minimalaus 3,6 kv. m ploto vienam asmeniui norma. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (2015 m. lapkričio 12 d. Atsiliepimas į E. K. skundą, b. l. 7-15), sutinka su šia nustatyta aplinkybe. Ginčo laikotarpiu pareiškėjui teko nuo 6,83 kv. m iki 6,90 kv. m kameros ploto. Taigi, ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. šiuo aspektu įstaiga neatliko neteisėtų veiksmų.
Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis naujausia EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai (Įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.
Dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir privatumo naudojantis tualetu užtikrinimo teisėjų kolegija nurodo, kad, pagal Higienos normos HN 76:2010 21 punktą, sanitarinis mazgas turi būti įrengtas atskirose patalpose, jame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), turi būti atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema. Atkreiptinas dėmesys į Higienos normos HN 76:2010 2 punktą, kuriame įtvirtinta, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą. Tačiau ši aplinkybė neatleidžia Lukiškių TI-K nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2015 m. lapkričio 3 d. pažymoje „Dėl E. K. skundo“ (b. l. 16) teigiama, kad visose kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas 1,5 m aukščio pertvara. Pabrėžtina, jog, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, sanitarinio mazgo atskyrimas nuo gyvenamosios patalpos 1,5 m pertvara nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, kadangi kiti asmenys iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės gali matyti suimtąjį (nuteistąjį) besinaudojant tualetu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016). Kita vertus, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog dėl to, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kamerose buvo laikytas vienas, jo privatumas savaime negalėjo būti pažeistas. Pareiškėją besinaudojant tualetu galėjo atsitiktinai užtikti į kamerą įėję arba nuteistųjų stebėjimą atliekantys pareigūnai, todėl konstatuotina, kad Lukiškių TI-K tinkamai neužtikrino pareiškėjo privatumo.
Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais dėl kitų pareiškėjo nurodytų laikymo sąlygų, jų nebekartoja ir plačiau dėl jų nepasisakys. EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl nepakankamo apšvietimo, ventiliacijos ir šildymo, didelės drėgmės kamerose yra nepagrįsti. Tuo tarpu pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, arba argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti iš naujo, nepateikė.
Teisėjų kolegija akcentuoja, kad neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtine žala laikytina dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (įskaitant materialią kompensaciją) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant, be kita ko, materialią (pirmiausiai piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kartais išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą) (žr., pvz., 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus. Šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).
Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas 3 mėnesius buvo kalintas sąlygomis, kai jam nebuvo visiškai užtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Šiuo laikotarpiu pareiškėjas kamerose buvo laikytas vienas, bet jo privatumas atsitiktinai galėjo būti pažeistas Lukiškių TI-K pareigūnų. Pareiškėjas skunde nepateikė jokių pretenzijų dėl sanitarinio mazgo įrengimo, o 2016 m. gruodžio 14 d. atsikirtimuose, pateiktuose susipažinus su atsakovo atsiliepimu į skundą, nurodė, jog sanitarinis mazgas Lukiškių TI-K pažeidė žmogaus teisę į privatumą, tai pripažino ir Vilniaus apygardos administracinis teismas. Pareiškėjas nedetalizavo, ar jo paties teisė į privatumą buvo pažeista, ar jis nors kartą buvo pastebėtas besinaudojantis tualetu, ar tai jam sukėlė kokių nors neigiamų padarinių ar išgyvenimų. Pareiškėjas taip pat nepaaiškino, kokiu Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu buvo nustatyti Lukiškių TI-K sanitarinių mazgų neatitikimai teisės aktams, ar šie neatitikimai nustatyti kamerose, kuriose pareiškėjas laikytas ginčo laikotarpiu, ir ar šiuo teismo sprendimu buvo konstatuotas pareiškėjo teisių pažeidimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo teiginiai apie teisės į privatumą pažeidimą naudojantis sanitariniu mazgu yra abstraktūs ir deklaratyvūs, todėl darytina išvada, jog laikymas nustatytomis netinkamomis sąlygomis pareiškėjui nesukėlė tokių intensyvių neigiamų išgyvenimų, kurie galėtų būti pripažinti neturtine žala CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kad atsakovo deliktinei atsakomybei (įskaitant pareigą atlyginti neturtinę žalą) kilti yra būtina nustatyti visas CK 6.271 straipsnyje numatytas sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalą bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir padarytos žalos, ir tuo, kad šiuo atveju buvo nustatytas vienos iš šių būtinųjų sąlygų – neturtinės žalos – neegzistavimas, sprendžia, kad atsakovui deliktinė atsakomybė nekilo, todėl pareiškėjo reikalavimas atlyginti padarytą neturtinę žalą atmestinas.
Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo E. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Arūnas Dirvonas
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė