Civilinė byla Nr. 2A-898-436/2015

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-10859-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

30.3.; 30.5.; 42.9.; 121.14.; 121.18.; 121.21.

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 18 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininko), Gintauto Koriagino ir Arūno Rudzinsko (pranešėjo), viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie LR žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-14973-886/2014 pagal ieškovės G. N. ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir D. M. dėl sandorio pripažinimo sudarytu ir įsakymo panaikinimo, ir

n u s t a t ė:

I.              Ginčo esmė

Ieškovė G. N. pradiniu ir papildomu ieškiniu (3-5, 65-69 b. l.) prašė: 1) pripažinti galiojančia 1992-07-29 tarp ieškovės G. N. ir atsakovo Lietuvos Respublikos sudarytą 0,0375 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią G. N. įgijo nuosavybės teise 0,1031 ha žemės sklypo dalį – 0,375 ha už 1408 rublius; 2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Kauno rajono skyriaus vedėjo 2014-05-26 įsakymą Nr. 7VĮ-(14.7.2)-661 „Dėl kitos paskirties žemės sklypo (duomenys neskelbtini), dalių nustatymo“; 3) leisti atsiimti ieškinio reikalavimą, kuriuo ieškovė prašė nustatyti naudojamo ir parduodamo 0,1031 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalis bendraturčiams: D. M. – 0,0656 ha ploto žemės dalį, G. N. – 0,0375 ploto žemės dalį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimu ieškinį tenkino ir pripažino galiojančia 1992 m. liepos 29 d. tarp ieškovės G. N. ir Lietuvos Respublikos sudarytą 0,0375 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią G. N. įgijo nuosavybės teise 0,1031 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini),, esančio (duomenys neskelbtini), dalį – 0,0375 ha už 1408 rublius. Panaikino Nacionalinės žemės tarnybos Kauno rajono skyriaus vedėjo 2014-05-26 įsakymą Nr. 7VĮ-(14.7.2)-661 „Dėl kitos paskirties žemės sklypo (duomenys neskelbtini), dalių nustatymo“. Ieškovės G. N. ieškinio reikalavimą, kuriuo ji prašė nustatyti naudojamo ir parduodamo 0,1031 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), dalis bendraturčiams: D. M. – 0,0656 ha ploto žemės dalį, G. N. – 0,0375 ploto žemės dalį, paliko nenagrinėtą.

Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklauso 0,1031 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini). Jame esantis gyvenamasis namas nuosavybės teise priklauso dviem bendraturtėm: 1/3 ieškovei G. N., o 2/3 atsakovei D. M..

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyriaus vedėjo 2014-05-26 įsakymu Nr. 7VĮ-(14.7.2)-661 „Dėl kitos paskirties žemės sklypo (duomenys neskelbtini), dalių nustatymo“ nustatytos šio žemės sklypo, 0,1031 ha, dalys bendraturčiams: D. M. – 0,0687 ha, G. N. – 0,0344 ha. Šis įsakymas priimtas remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių, nuo 2004-11-18 įsigaliojusiu pakeitimu (patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 1442), kuriuo pašalinta Taisyklių 7 punkto nuostata, leidusi bendraturčiams perkamo žemės sklypo dalis nustatyti remiantis rašytiniu bendraturčių susitarimu, ir įtvirtinta nauja imperatyvi teisės norma, pagal kurią kiekvieno gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio bendraturčio perkama žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje nustatoma pagal kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo dalį, neatsižvelgiant į kitų priklausinių nuosavybės teise turimas dalis.

Iš bylos 1 priede esančios Namų valdos bylos dokumentų kopijos (1 priedo 30-19 lapai) matyti, kad ieškovė G. N. 1992-03-27 Kauno rajono apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą parduoti jai 375 kv.m ploto (pradinis plotas 277 ištaisytas į 375 kv.m) žemės sklypą privačioje namų valdoje (duomenys neskelbtini) (1 priedo 27 lapas, civilinės bylos 46 l.). Kauno rajono Garliavos gyvenvietės Deputatų taryba 1992-05-30 sprendimu „Dėl žemės sklypo ribų korektūrų“ nusprendė leisti G. N. atlikti žemės sklypo ribų korektūrą, prijungiant iš fondinės žemės 140 kv.m žemės plotą ir nustatė bendrą sklypo plotą po korektūros – 375 kv.m (1 priedo 28 lapas). Žemės sklypo įkainojimo akte nurodyta pardavėjo Kauno raj. valdybos Žemėtvarkos tarnybos parduodamo ir pirkėjos G. N. perkamo 3,75 arų žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), kaina – 1408 rub. ir 300 rublių mokestis už dokumentų rengimą ir įforminimą (1 priedo 25 lapas). Žemės sklypo įkainojimo aktą sudarė komisija: pirmininkė vyresn. inž. A. Č., ir du nariai landšafto architektas R. V. ir G. B.. Ieškovė G. N. ir pilnamečiai šeimos nariai R. N. ir R. N. 1992-05-01 sudarė rašytinį susitarimą pirkti 375 kv.m žemės sklypą, kuriame nurodyta, kad sklypo bendraturčiai bus G. N. ir O. P. (1 priedo 23 lapas). Susitarimas patvirtintas Kauno rajono Garliavos gyvenvietės Tarybos raštvedės konsultantės G. B. ir įregistruotas numeriu 732. 1992-06-26 mokėjimo kvitas patvirtina, kad ieškovė G. N. sumokėjo 300 rublių Kauno rajono žemėtvarkos tarnybai už namų valdos dokumentų įforminimą (1 priedo 29 lapas). Sumokėjus dokumentų įforminimo mokestį, 1992 m. birželio 29 d. parengta žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis (skliausteliuose įrašyta „projektas“), kurioje nurodyta, kad pardavėjas Kauno raj. valdyba pardavė, o pirkėja G. N. nupirko 3,75 arų žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), už 1408 rub., kurių visą sumą pirkėjas turi sumokėti iki 1992-08-10. Sutartis pasirašyta abiejų šalių: pardavėjo atstovo Žemėtvarkos tarnybos atstovės G. B. ir pirkėjos G. N. (1 priedo 26 lapas). Kauno raj. valdyba mokėjimo pranešimu nurodė G. N. sumokėti perkamo žemės sklypo pardavimo kainą pagal įkainojimo aktą – 1408 rublių investiciniais čekiais. Mokėjimo pranešime esantis Lietuvos Taupomojo banko darbuotojo 1992-07-29 įrašas su parašu ir banko antspaudu patvirtina, kad nurodyta suma įmokėta ir nurašyta (1 priedo 30 lapas, civ. bylos 14 lapas). Namų valdos byloje taip yra pirkėjos G. N. pateiktas gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), techninis pasas (kuriame nurodytos gyvenamojo namo bendraturtės: G. N.-1/3 ir O. P.-2/3), žemės sklypo planą ir 1988-11-21 paveldėjimo teisės liudijimą, pagal kurį G. N. paveldėjo nekilnojamąjį turtą po jos tėvo J. G. mirties. Teismas pažymi, kad tokius pat veiksmus atliko ir kita namų valdos bendraturtė O. P..

Įvertinęs šias aplinkybes, teismas darė išvadą, kad abi namų valdos bendraturtės žemės sklypo naudotojos, G. N. ir O. P., siekė nusipirkti iš valstybės kiekvienai jų tenkančią naudotis žemės sklypo dalį; abi pateikė prašymus, abiems tenkančios žemės sklypo dalys buvo įkainotos, abi gavo mokėjimo pranešimus sumokėti nustatytą kainą, abi pasirašė žemės sklypo prikimo pardavimo sutarčių projektus, abi sumokėjo nustatytą kainą ir mokestį už dokumentų rengimą ir įforminimą. Iki žemės sklypo ribų korektūros ieškovė ir atsakovė naudojosi 600 kv. metrų ploto sklypu, po korektūros prie jų naudojamo žemės sklypo prijungta 420 kv.m (vėliau patikslinta – 415 kv.m) fondinės žemės, iš kurio 140 kv.m. paskirta G. N., o 275 kv.m – O. P.. Tokiu būdu, po žemės sklypo ribų korektūros Garliavos gyvenvietės Deputatų Tarybos sprendimais G. N. ieškovei nustatytas bendras 375 kv. m ploto žemės sklypo dalis, O. P. - 645 kv.m.

Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties projektas parengtas 1992-06-29. Tuo metu kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimą ir nuomą reglamentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1992-02-07 nutarimas Nr. 89 „Dėl kitų žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“ (toliau – Nutarimas Nr. 89).

Vadovaujantis Nutarimo Nr. 89  4.1.1 punktu 1992-05-30 priimtas Kauno rajono Garliavos gyvenvietės Deputatų tarybos sprendimas „Dėl žemės sklypo ribų korektūrų“ leisti G. N. atlikti žemės sklypo ribų korektūrą, prijungiant iš fondinės žemės 140 kv.m žemės plotą ir nurodytas bendras sklypo plotas po korektūros – 375 kv.m. Valstybę atstovaujančios institucijos atliko teisės aktų nustatyta tvarka veiksmus dėl žemės sklypo dalies pardavimo dokumentų sutvarkymo: patvirtino ieškovės pilnamečių šeimos narių susitarimą dėl žemės klypo dalies pirkimo ieškovės vardu, įkainojo žemės sklypą, parengė pirkimo-pradavimo sutarties projektą, nustatė terminą sumokėti už perkamą žemės sklypą, išsiuntė mokėjimo pranešimą.

Teismas darė išvadą, kad ieškovės pateiktas planas atitiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-02-07 nutarimu patvirtintos naudojamų žemės sklypų pardavimo tvarkos 4.3 punkto reikalavimus. Namų valdos byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovės pateiktas planas yra netinkamas, kad žemėtvarkos tarnyba buvo nustatė plano trūkumus ir reikalavo ar pasiūlė pirkėjai pateikti naują ar pakoreguotą planą.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 89, kuriuo patvirtinta naudojamų žemės sklypų pardavimo tvarka, priimtas 1992-02-07. Ieškovė po pusantro mėnesio, 1992-03-27, pateikė prašymą pirkti jos naudojamo žemės sklypo dalį. Sprendimas dėl žemės sklypo ribų korektūrų priimtas 1992-05-30. Pagal Tvarkos 6 punktą, žemėtvarkos tarnyba per 1 mėnesį po prašymo pirkti sklypą gavimo surašo žemės įkainojimo aktą, žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties projektą ir supažindina pirkėją, kuris savo parašu patvirtina sutikimą su įkainojimu ir pirkimo sąlygomis. Pagal Tvarkos 8 punktą, žemėtvarkos tarnyba, supažindinusi pirkėją su įkainojimo aktu ir pirkimo-pardavimo sutarties projektu, per 5 dienas šiuos dokumentus pateikia miesto (rajono) valdybai, kuri priima potvarkį, patvirtindama leidimą įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise. Pagal Tvarkos 9 punktą, miesto (rajono) valdyba, patvirtinusi leidimą įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise, siunčia pranešimą pirkėjui sumokėti perkamo sklypo kainą. Nagrinėjamu atveju, priėmus 1992-05-30 Sprendimą dėl žemės sklypo ribų korektūrų, žemėtvarkos tarnyba atliko nuoseklius žemės sklypo pirkimo-pardavimo dokumentų įforminimo veiksmus: komisija sudarė įkainojimo aktą, 1992-06-29 sudarė žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties projektą, nustatė terminą iki 1992-08-10 sumokėti už perkamą žemės sklypą, pirkėjai sutikus su kaina ir pirkimo sąlygomis ir sumokėjus 300 rublių mokestį, žemėtvarkos tarnyba išsiuntė mokėjimo pranešimą sumokėti visą žemės sklypo kainą, o pirkėja už perkamą sklypą sumokėjo 1992-07-29. Pagal Tvarkos 9 punktą pranešimas pirkėjai G. N. sumokėti perkamo sklypo kainą galėjo būti siunčiamas tik po to, kad buvo priimtas miesto (rajono) valdybos potvarkis leisti įsigyti žemės sklypą privatinėn nuosavybėn. Iš to seka, kad potvarkis leisti pirkti žemės sklypą egzistavo, priešingu atveju pirkėjai negalėjo būti siunčiamas pranešimas sumokėti perkamo sklypo kainą. Šiuo konkrečiu atveju svarbios aplinkybės, jog 1992-05-30 Sprendimas koreguoti žemės sklypo ribas priimtas tik po to, kai ieškovė pateikė prašymą pirkti žemės sklypo dalį, ir per porą mėnesių nuo Sprendimo priėmimo atlikti visi kiti veiksmai, susiję su pirkimo dokumentų įforminimu. Teismas, įvertinęs 1992-05-30 Sprendimo priėmimo tikslus ir pasekmes (buvo tęsiamos pirkimo procedūros), nors jame tiesiogiai neįvardintas leidimas parduoti, daro išvadą, kad 1992-05-30 Sprendimas priimtas, vadovaujantis Nutarimo Nr. 89 4.1.1 punktu, įgyvendinant ieškovės, privačios namų valdos savininkės, teisę įsigyti valstybės žemės sklypo dalį privatinėn nuosavybėn.

Teismas daro išvadą, kad ieškovei buvo leista pirkti namų valdos žemės sklypą laikantis teisės norminių aktų, o ieškovė, sumokėjusi jai nurodytą žemės sklypo kainą, įvykdė visas teisės aktuose numatytas sąlygas ir faktiškai jį įsigijo. Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo įforminta tik dėl valstybinės įstaigos kaltės, nes pardavėjas pinigus už žemės sklypą priėmė, tačiau pirkimo – pardavimo sutarties notarine tvarka neįformino, pirkėjai nepranešęs apie priežastis. Iš Namų valdos byloje surinktų rašytinių įrodymų matyti, kad valstybės institucija, organizavusi valstybinės žemės pirkimo-pardavimo dokumentų tvarkymą, neatliko jokių veiksmų, kad ieškovė būtų informuota pateikti papildomus dokumentus, ištaisyti trūkumus ar atlikti kitus veiksmus, kad būtų pašalintos kliūtys sudaryti notarine tvarka pirkimo pardavimo sandorį.

Pripažinus sandorį galiojančiu, remiantis CK 1.93 straipsnio 4 dalimi, ieškovė įgis teisę pagal teismo sprendimą įregistruoti nuosavybės teisę į 375 kv.m ploto dalį, esančią 0,1031 ha bendro ploto žemės sklype, kurio savininkas šiuo metu yra Lietuvos Respublika.

Teismas pabrėžė, kad ieškovės ginčijamas Nacionalinės žemės tarnybos Kauno rajono skyriaus vedėjo 2014-05-26 įsakymas Nr. 7VĮ-(14.7.2)-661 dėl ginčo sklypo dalių nustatymo yra priimtas laikantis valstybinės žemės sklypų pardavimą reglamentuojančių teisės norminių aktų, yra teisėtas ir pagrįstas. Tačiau ieškovei papildomu ieškiniu pareiškus reikalavimą pripažinti 1992-07-29 sandorį galiojančiu, ir teismui šį reikalavimą patenkinus, pasikeis ginčo sklypo teisinis režimas. Šiuo metu valstybei nuosavybės teise priklausančiame 0,1031 ha žemės sklype, pripažinus sandorį galiojančiu, dalies žemės sklypo nuosavybės teisė pereis ieškovei ir ji taps atitinkamos žemės sklypo dalies bendraturtė (CK 4.73 straipsnio 1 dalis). Teismo sprendimu patenkinus pirmąjį ieškovės reikalavimą (pripažinus sandorį galiojančiu) ir ieškovei įgijus nuosavybės teisę į dalį žemės sklypo, kaip išvestinis iš pirmojo ieškovės reikalavimo, panaikintinas atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Kauno rajono skyriaus vedėjo 2014-05-26 įsakymas Nr. 7VĮ-(14.7.2)-661 „Dėl kitos paskirties žemės sklypo J. Lukšos g. 32, Garliavos m. Kauno r., dalių nustatymo“ (CK 1.5 straipsnis, 4.75 straipsnis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą, ieškovės papildomą ieškinį atmesti.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad:

1. Nacionalinės žemės tarnybos nuomone, Kauno apylinkės teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisė normas, reglamentuojančias valstybinės žemės pardavimą, todėl priimtas sprendimas yra nepagrįstas ir naikintinas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 str. nurodo, kad civiliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, Civilinis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms bei teisinėms situacijoms, kurios atsiranda jam įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios nors ir atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, bet įgyvendinamos jam įsigaliojus. Iki Civilinio kodekso įsigaliojimo pradėtoms administracinėms ir teisminėms procedūroms taikomos tuo metu galiojusių įstatymų materialinės teisės normos, išskyrus šiame įstatyme nustatytas išimtis. Atsižvelgiant į tai, kiekvieno konkretaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos faktinės aplinkybės, kurios turi būti įvertintos pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų normas. Nagrinėjamos bylos atveju atitinkami veiksmai, susiję su valstybinės žemės sklypo pirkimu - pardavimu buvo atlikti 1992 metais.
2. Valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutartis yra žemės sandoris. Ar iš jo atsiranda civilinės teisės ir pareigos sprendžiama pagal tai, ar sutarties šalys atliko visus reikalingus veiksmus, nukreiptus civilinėms teisėms ir pareigoms sukurti, pakeisti ar panaikinti. Valstybinei žemei parduoti valstybei atstovaujanti institucija turi apibrėžti parduodamą valstybinės žemės sklypą kaip pardavimo sutarties objektą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007-04-20 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-60/2007 yra pasisakęs, jog „sprendžiant klausimą, ar ieškovai turi CK 58 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą teisę reikalauti pripažinti sandorį galiojančiu, reikia išsiaiškinti, ar šalys atliko veiksmus, kuriais buvo siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ar pareigas. Be to, reikia išsiaiškinti, ar toks sandoris neprieštaravo tuo metu galiojusioms imperatyviosioms teisės normoms. Tuo atveju, jeigu šalių veiksmai atitinka sandorio šalių suderintą valią dėl teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ir panaikinimo (šioje byloje - dėl valstybinės žemės sklypų pardavimo ieškovų privatinėn nuosavybėn) ir tie veiksmai neprieštaravo imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, sandoris pripažintinas sudarytu ir galiojančiu“.
3. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (1991-07-15 įstatymo Nr. 1-1607 redakcija) (toliau- Žemės reformos įstatymas) 6 str. 2 d. numatė, kad vykdant žemės reformą, žemės įsigijimo nuosavybėn būdai: nuosavybės teisės atstatymas (grąžinimas) ir pirkimas. To paties straipsnio 3 d. nustatė, kad žemė privatinėn nuosavybėn gali būti įsigyjama privačiam ūkiui steigti, kitai žemės ūkio veiklai, individualioms (personalinėms) įmonėms, privačių namų valdoms, sodininkų bendrijų narių sodo sklypeliams bei kitai įstatymų neuždraustai veiklai. Žemės reformos įstatymo 9 str. 4 d. buvo nurodyta, kad atskirai sodybai (namų valdai) parduodama žemė, užimta statiniais, daugiamečiais sodiniais, kitais sodybos želdiniais, kiemas ir sodybos ribose pastoviai daržui naudojamos žemės sklypas. Pagal Žemės reformos įstatymo 17 str. 1 d., vykdyti žemės reformą buvo pavesta apylinkių agrarinės reformos tarnyboms ir rajonų privatizavimo komisijoms. Asmenys, pageidaujantys įsigyti žemės ūkinei ir kitai veiklai, prašymus turėjo pateikti vietos apylinkės, kurioje yra sklypas, Agrarinės reformos tarnybai Vyriausybės nustatyta tvarka (Žemės reformos įstatymo 18 str. l d.).
4. Žemės reformos įstatymo nuostatas įgyvendinančiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992- 02-07 nutarimu Nr.89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“ patvirtinta Žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarka (toliau - Tvarka) detaliai nustatė pagrindines procedūras ir taisykles, kurių turėjo laikytis pretendentas pirkti naudojamą žemės sklypą ir žemės buvimo vietos žemėtvarkos tarnyba. Tam, kad asmuo galėtų tapti naudojamo žemės sklypo, kurį pretenduoja pirkti iš valstybės, savininku, turėjo būti įvykdyti šie Tvarkos 4, 6-10 punktų reikalavimai.
5. Byloje yra pateikti duomenys apie tai, kad ieškovė buvo pateikusi prašymą parduoti naudojamą žemės sklypą privatinės nuosavybės teise Kauno rajono žemėtvarkos tarnybai, jog Kauno rajono žemėtvarkos tarnyba surašė sklypo įkainojimo aktą bei jo pirkimo - pardavimo sutarties projektą ir supažindino su šiais dokumentais pirkėją (Tvarkos 4, 6 p.), jog ieškovė yra sumokėjusi mokėjimo pranešime nurodytą sklypo kainą, tačiau priešingai nei konstatavo Kauno apylinkės teismas, byloje nėra objektyvių įrodymų, kad ieškovei buvo leista pirkti namų valdos žemės sklypą ir Kauno rajono valdyba būtų priėmusi potvarkį, leidžiantį įsigyti valstybinės žemės sklypą privatinės nuosavybės teise (Tvarkos 8 p.).
6. Kauno apylinkės teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad žemė sklypo pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo įforminta tik dėl valstybės įstaigos kaltės. Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties projektas buvo parengtas 1992-06-29. Be 1992 metų dokumentų, kurie, kaip jau buvo minėta, patvirtina, jog žemės pirkimo - pardavimo procedūra buvo pradėta, tačiau teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo užbaigta, nėra jokių susirašinėjimų tarp pretendentės pirkti žemę ir žemėtvarkos tarnybos, ar kitokio turinio dokumentų. Ieškovė taip pat nepateikė į bylą įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovė nuo 1992 m. iki 2014 m., kai buvo priimtas ginčijamas Nacionalinės žemės tarnybos Kauno rajono skyriaus vedėjo 2014-05-26 įsakymas Nr. 7VĮ-(14.7.2)-661 pati ar per savo atstovus ėmėsi kokių nors teisės aktų numatytų veiksmų, kad remiantis jos turimu žemės pirkimo - pardavimo sutarties projektu būtų sudaryta žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartis, o valstybės institucijos būtų atsisakę tai padaryti. Taigi byloje nėra įrodymų, leidusių Kauno apylinkės teismui padaryti išvadą, kad žemės pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo procedūra nebuvo užbaigta dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo.
7. Kauno apylinkės teismas, priimdamas sprendimą, nevertino tos aplinkybės, jog 1992-07-29 ginčo žemės sklypas nebuvo apibrėžtas kaip pardavimo sutarties objektas. 1992-07-29 nebuvo parengto žemės sklypo plano su gretimybėmis kaip privalomo priedo prie pirkimo - pardavimo sutarties. Kaip jau buvo nurodyta, valstybinei žemei parduoti valstybei atstovaujanti institucija turi apibrėžti parduodamą valstybinės žemės sklypą kaip pardavimo sutarties objektą. Žemės sklypas, kaip pardavimo sutarties objektas, buvo suformuotas tik Nacionalinės žemės tarnybos Kauno rajono skyriaus vedėjo 2014-05-02 sprendimu Nr. 7SK-(14.7.110)-810. Taigi, Kauno apylinkės teismas savo sprendimu pripažino galiojančia sutartį objekto, kuris apibrėžta, kaip objektas buvo, tik po 22 m.
8. Nacionalinės žemės tarnybos nuomone, Kauno apylinkės teismas sprendime nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-10-25 nutartimi Nr. 3K-3-439/2012, kadangi skiriasi nagrinėjamos ir civilinės bylos Nr. 3K-3-439/2012 faktinės bylos aplinkybės.
9. Kadangi ginčo žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartis nebuvo sudaryta ir šiuo metu žemės plotas po pastatais priklauso valstybei, ieškovei sklypo privatizavimo dokumentai turėtų būti rengiami pagal šiuo metu galiojančių teisės aktų nuostatas. Taigi, ieškovei, siekiančiai įgyti nuosavybės teises į ginčo sklypą, nėra užkirstas kelias įgyvendinti šias savo teises, pagal šiuo metu galiojančių teisės aktų nustatytą tvarką.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė G. N. prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas argumentais:

1. Apelianto apeliaciniame skunde yra cituojama eilė įstatymų, teisės normų bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys, tačiau iš skundo neįmanoma suprasti, o ir pats apeliantas nenurodo, kodėl cituojami įstatymai neatitinka 2014-12-16 Kauno apylinkės teismo priimto sprendimo, kaip tai yra susiję su ginčijamu sprendimu, bei kokiu būdu cituojami įstatymai buvo netinkamai taikomi.
2. Nors paties potvarkio atsakovas ir nepateikė, tačiau įrodymų visuma šioje byloje bei teisės aktų analizė neginčytinai patvirtina faktą, kad toks institucijos, vykdančios žemės pardavimą, sprendimas iš esmės buvo, tik jis dėl neaiškių priežasčių nėra išlikęs. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs reikalavimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ištyrė visus įrodymus byloje ir nuosekliai pagrindė jais išvadą, patvirtinančią, jog toks sprendimas buvo priimtas, bei, kad valstybę atstovaujančios institucijos atliko teisės aktų nustatyta tvarka veiksmus dėl žemės sklypo dalies pardavimo dokumentų sutvarkymo (patvirtino mano, G. N., pilnamečių šeimos narių susitarimą dėl žemės sklypo dalies pirkimo pardavimo mano vardu, įkainojo žemės sklypą, parengė pirkimo-pardavimo sutarties projektą, išsiuntė reikalavimą pirkėjui ir nustatė terminą sumokėti už perkamą žemės sklypą, išsiuntė mokėjimo pranešimus ir t.t.)
3. Pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovei priklausančią žemės sklypo dalį ji yra senai išsipirkusi, sumokėjusi pinigus, sklypas jai faktiškai yra perduotas, tik neįformintas notariškai, dėl ko teismas pagrįstai pripažino žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sandorį galiojančiu teismine tvarka. Teismas pagrįstai vadovavosi ginčo santykį reglamentavusiu 1992-02-07 Vyriausybės nutarimu NR. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“. Šios tvarkos 9 p. nurodyta, jog miesto (rajono) valdyba tik patvirtinusi leidimą įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise siunčia pranešimą pirkėjui, nurodydama suma, kurią pirkėjas privalo sumokėti už įsigyjamą žemės sklypą, banko įstaigos pavadinimą ir sąskaitos numerį, žemės sklypo pirkimo- pardavimo sutarties pasirašymo vietą ir laiką. Taigi, akivaizdu, kad pranešimas apie mokėjimą negalėjo būti išsiųstas be miesto (rajono) leidimo patvirtinimo įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise. Kaip minėta, šioje byloje yra nustatyta, kad 1992-07-29 Kauno rajono valdyba parengė ir išsiuntė ieškovei mokėjimo pranešimą, kuriuo buvo nustatyta sumokėjimo už parduodamą žemės sklypą tvarka ir suma. Tai pat nustatyta, kad reikalaujama 1408 rublių suma buvo iš karto sumokėta.
4. Svarbu ir tai, jog teismas apie sandorio sudarymą sprendė ne vien iš aplinkybės, jog ieškovė sumokėjo žemės sklypo kainą, bet ir iš byloje esančių įrodymų bei nustatytų faktinių aplinkybių visumos. Teismas teisingai pažymėjo, kad aplinkybę, jog ieškovei buvo leista nusipirkti žemės sklypą, patvirtina ne tik rašytiniai įrodymai, ieškovės veiksmai, bet ir pačios žemėtvarkos tarnybos atlikti nuoseklūs žemės sklypo pirkimo-pardavimo dokumentų įforminimo veiksmai: komisija sudarė įkainojimo aktą, 1992-06-29 parengė žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties projektą, nustatė terminą iki 1992-08-10 sumokėti už perkamą žemės sklypą, ieškovei sutikus su kaina ir pirkimo sąlygomis ir sumokėjus 300 rublių mokestį, išsiuntė mokėjimo pranešimą sumokėti visą žemės sklypo kainą, už kurį sumokėta 1992-07-29. Anksčiau nurodytų rašytinių įrodymų bei atliktų institucijos veiksmų, susijusių su žemės sklypo pirkimu pardavimu, visuma patvirtina aplinkybę, jog potvarkis leidžiantis ieškovei įsigyti žemės sklypą buvo priimtas.
5. Tiesa yra ta, jog ieškovė ne kartą lankėsi žemėtvarkos skyriuje, klausinėjo dėl sutarties pasirašymo datos, tačiau ieškovei buvo atsakyta, jog reikia laukti, ir ji apie notarinės sutarties pasirašymą bus informuota. Pažymėtina, kad šį faktą teisme patvirtino liudytoja apklausta R. N., kuri ne karta lankėsi tiek Kauno rajono Valdyboje, tiek žemėtvarkos skyriuje su ieškove kartu. Taigi aplinkybė, jog tiek laiko ieškovė nebuvo informuota apie pasirašymo datą be jokios objektyvios priežasties, parodo institucijos nepagrįstą vengimą įforminti sandorį, kai visi reikalingi veiksmai susiję su žemės sklypo pirkimu-pardavimu buvo atlikti dar 1992 m. Ieškovė, laikydamasi tuo metu galiojusios tvarkos, atliko visus reikalingus veiksmus namų valdos privatizavimui, dėl ko įgijo subjektinę teisę sudaryti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Būtent institucija, nepranešdama apie notarinės sutarties nesudarymo priežastis, vengė pasirašyti notarinę pirkimo-pardavimo sutartį, dėl ko pirmos instancijos teismas pagrįstai taikė LR CK 1.93 straipsnio 4 dalies ir CK 6.393 straipsnio 4 dalies normas ir pripažino sandorį galiojančiu.
6. Tas faktas, kad po kelių dešimtmečių pasikeitė žemė sklypo plano sudarymo ir parengimo tvarka ir šiuo metu, atsiradus tikslesniems matavimo prietaisams, yra įregistruotas 0,1031 ha plotas, Lukšos g. 32, Garliava, Kauno rajonas, jokiu būdu nereiškia, jog negali būti tenkintas ieškinys. Ieškovė ir įsigijo šio sklypo 375 kv. m ploto, todėl sklypo įregistravimas šiuo metu neturi reikšmės sandorio patvirtinimui. Siekiant atsikirsti į apeliacinį skundą, prideda Kauno rajono savivaldybės siunčiamas deklaracijas, iš kurių matyti, jog visą laiką ieškovė naudojosi 0,0375 ha žemės dalimi.
7. Priešingai nei teigia apeliantas, civilinės bylos Nr. 3K-3-439/2012 faktinės aplinkybės yra labai panašios į šios bylos faktines aplinkybes. Tiek minėtoje, tiek šioje byloje notarinė žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartis nebuvo pasirašyta. Taip pat tiek byloje (Nr. 3K-3-439/2012), tiek analizuojamoje situacijoje ieškovas įvykdė visas įstatyme nustatytas sąlygas žemės sklypui įsigyti. Faktinės aplinkybės, kurios buvo nustatytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje (Nr. 3K-3-439/2012) yra labai panašios į aplinkybes, nustatytas šioje situacijoje. Tokiu būdu pirmos instancijos teismas visiškai pagrįstai vadovavosi jau suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Patikrinusi apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad valstybei nuosavybės teise priklauso 0,1031 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). (b. l. 10–11). Ant šio žemės sklypo esantis gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teise priklauso dviem bendrasavininkėm: 1/3 ieškovei G. N., o 2/3 atsakovei D. M. (b. l. 12–13). G. N. vardu nuosavybės teisės į 1/3 dalį gyvenamojo namo įregistruota 1988-11-21 paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu. Atsakovės D. M. nuosavybės teisės įregistruotos nuo 2011-07-25 paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo pagrindu. Prieš tai šios 2/3 dalies statinių savininkė buvo O. P..

Ieškovė G. N. 1992-03-27 Kauno rajono apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą parduoti jai 375 kv.m ploto žemės sklypą privačioje namų valdoje (duomenys neskelbtini), (1 priedo 27 lapas). Kauno rajono Garliavos gyvenvietės Deputatų taryba 1992-05-30 sprendimu „Dėl žemės sklypo ribų korektūrų“ nusprendė leisti G. N. atlikti žemės sklypo ribų korektūrą, prijungiant iš fondinės žemės 140 kv.m žemės plotą ir nustatė bendrą sklypo plotą po korektūros – 375 kv.m (1 priedo 28 lapas). Žemės sklypo įkainojimo akte nurodyta pardavėjo Kauno raj. valdybos Žemėtvarkos tarnybos parduodamo ir pirkėjos G. N. perkamo 3,75 arų žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), kaina – 1408 rub. ir 300 rublių mokestis už dokumentų rengimą ir įforminimą (1 priedo 25 lapas). Ieškovė G. N. ir pilnamečiai šeimos nariai R. N. ir R. N. 1992-05-01 sudarė rašytinį susitarimą pirkti 375 kv.m žemės sklypą, kuriame nurodyta, kad sklypo bendraturčiai bus G. N. ir O. P. (1 priedo 23 lapas). Susitarimas patvirtintas Kauno rajono Garliavos gyvenvietės Tarybos ir įregistruotas numeriu 732. Ieškovė 300 rub. Sumokėjo 1992-06-26 mokėjimo kvitu (1 priedo 29 lapas). Sumokėjus dokumentų įforminimo mokestį, 1992 m. birželio 29 d. parengta žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis (skliausteliuose įrašyta „projektas“), kurioje nurodyta, kad pardavėjas Kauno raj. valdyba pardavė, o pirkėja G. N. nupirko 3,75 arų žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), už 1408 rub., kurių visą sumą pirkėjas turi sumokėti iki 1992-08-10. Sutartis pasirašyta abiejų šalių: pardavėjo atstovo Žemėtvarkos tarnybos atstovės G. B. ir pirkėjos G. N. (1 priedo 26 lapas). Kauno raj. Valdyba mokėjimo pranešimu nurodė G. N. sumokėti perkamo žemės sklypo pardavimo kainą pagal įkainojimo aktą – 1408 rublių investiciniais čekiais. Mokėjimo pranešime esantis Lietuvos Taupomojo banko darbuotojo 1992-07-29 įrašas su parašu ir banko antspaudu patvirtina, kad nurodyta suma įmokėta ir nurašyta (1 priedo 30 lapas). Namų valdos byloje yra pateiktas gyvenamojo namo techninis pasas, kartu su žemės sklypo naudojimosi pasidalinimo tarp J. G. ir O. P. projektu (1 priedo 19 lapas). 1988-11-21 paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu ieškovė G. N. paveldėjo nekilnojamąjį turtą po jos tėvo J. G. mirties (1 priedo 20 lapas). Kaip matyti iš bylos medžiagos, notarinė sutartis dėl žemės pirkimo taip ir liko nesudaryta. Tokius pat veiksmus atliko ir kita namų valdos bendraturtė O. P..

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyriaus remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintomis Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėmis, 2014-05-26 priėmė įsakymą Nr. 7VĮ-(14.7.2)-661 „Dėl kitos paskirties žemės sklypo (duomenys neskelbtini), dalių nustatymo“ (toliau – Įsakymas), kuriuo nustatė šio žemės sklypo, 0,1031 ha, dalis bendraturčiams: D. M. – 0,0687 ha, G. N. – 0,0344 ha. Su šiuo įsakymu ieškovė nesutiko, todėl kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį pirmosios instancijos teismas patenkino.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliaciniame skunde yra cituojama eilė įstatymų, teisės normų bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys, tačiau, kaip teisingai savo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo ieškovė, kodėl cituojami įstatymai neatitinka 2014-12-16 Kauno apylinkės teismo priimto sprendimo ir kaip tai yra susiję su ginčijamu sprendimu, bei kokiu būdu cituojami įstatymai buvo netinkamai taikyti, apeliantas nepagrindžia.

Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, kad abi namų valdos bendraturtės žemės sklypo naudotojos, G. N. ir O. P., siekė nusipirkti iš valstybės kiekvienai jų tenkančią naudojamą žemės sklypo dalį; abi pateikė prašymus, abiems tenkančios žemės sklypo dalys buvo įkainotos, abi gavo mokėjimo pranešimus sumokėti nustatytą kainą, abi pasirašė žemės sklypo prikimo pardavimo sutarčių projektus, abi sumokėjo nustatytą kainą ir mokestį už dokumentų rengimą ir įforminimą. Iki žemės sklypo ribų korektūros ieškovė ir atsakovė naudojosi 600 kv. metrų ploto sklypu, po korektūros prie jų naudojamo žemės sklypo prijungta 420 kv.m (vėliau patikslinta – 415 kv.m) fondinės žemės, iš kurio 140 kv.m. paskirta G. N., o 275 kv.m – O. P.. Tokiu būdu, po žemės sklypo ribų korektūros Garliavos gyvenvietės Deputatų Tarybos sprendimais G. N. ieškovei nustatytas bendras 375 kv. m ploto žemės sklypo dalis, O. P. - 645 kv.m.

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties projektas parengtas 1992-06-29. Tuo metu kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimą ir nuomą reglamentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1992-02-07 nutarimas Nr. 89 „Dėl kitų žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“ (toliau – Nutarimas Nr. 89). Remiantis Nutarimo Nr. 89 4.1.1 punkte buvo numatyta privačios namų valdos savininko teisė įsigyti nusipirkti valstybinė žemės sklypą ne žemės ūkio veiklai privatinėn nuosavybėn. Taigi, ieškovė, siekdama įsigyti privatinėn nuosavybės naudojamą prie namų valdos žemės sklypą, atliko visus veiksmus, vadovaujantis Nutarimu Nr. 89. Remiantis to pateis nutarimo 4 punktu, kuriame nurodyta, kad asmuo, turintis teisę įsigyti privatinėn nuosavybėn jo naudojamą žemės sklypą ir norintis tą padaryti, žemėtvarkos tarnybai turi pateikti: 1) prašymą įsigyti privatinės nuosavybės teise žemės sklypą, 2) dokumentą, kurio pagrindu asmuo naudojasi žemės sklypu, 3) sklypo planą, kurį sudaro ir tvirtina valstybinis inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuras ar kita Žemės ūkio ministerijos įgaliota tarnyba pagal asmens užsakymą, 4) notariškai patvirtintą susitarimą, jeigu perkamą žemės sklypą turi teisę pirkti keli asmenys.

Apeliantas teigė, kad ieškovė neatliko visų reikiamų veiksmų pagal Nutarime Nr. 89 patvirtintą tvarką, nes nepateikė žemės sklypo plano. Suriktina su pirmosios instancijos argumentais, kad apelianto argumentus paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai, t.y. iš Nekilnojamojo turto kadastro ir Registro bylos Nr. 20-9793 matyti, kad ginčo žemės sklypo planą su jame esančiais statiniais sudarė ir patvirtino Kauno tarpmiestinis inventorizavimo biuras ir 1984-01-03 užregistravo pakeitimus, bei to paties plano kopiją ieškovė pateikė 1992-06-29 Kauno rajono valdybos žemėtvarkos tarnybai (1 priedo 21 lapas, inv. Bylos Nr. 906, 1 tomo, 1 lapas). Taip pat pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, jog ieškovės pateiktas planas yra netinkamas, kad žemėtvarkos tarnyba buvo nustačiusi plano trūkumus ir reikalavo ar pasiūlė pirkėjai pateikti naują ar pakoreguotą planą. Taigi, byloje esantys rašytiniai įrodymai paneigia apelianto argumentus, kad ieškovė nesilaikė nustatytos tvarkos ir nepateikė visų reikiamų dokumentų. Priešingai, valstybės institucija, organizavusi valstybinės žemės pirkimo-pardavimo dokumentų tvarkymą pagal tuo metu galiojusį Nutarimą Nr. 89, neatliko jokių veiksmų, kad ieškovė būtų informuota pateikti papildomus dokumentus, ištaisyti trūkumus ar atlikti kitus veiksmus, kad būtų pašalintos kliūtys sudaryti notarine tvarka pirkimo - pardavimo sandorį. Tai reiškia, kad notarinė žemės pirkimo - pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl valstybės institucijos neveikimo.

CK 1.93 straipsnis 4 dalyje numatyta, kad jei viena iš sandorio šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu, ir šiuo atveju sandorio po to notarine tvarka įforminti nereikia. Panaši teisės norma įtvirtinta CK 6.393 straipsnio 4 dalyje, kurioje numatyta, kad vienai šaliai vengiant įregistruoti nekilnojamojo daikto nuosavybės teisės perėjimo faktą, tai kitos šalies prašymu teismas gali priimti sprendimą dėl sutarties įregistravimo; šiuo atveju sutartis registruojama teismo sprendimo pagrindu.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 25 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2012, kadangi skiriasi nagrinėjamos bylos ir civilinės bylos Nr. 3K-3-439/2012 faktinės aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apelianto argumentais, kadangi minėtoje kasacinio teismo nutartyje sandoris pripažintas sudarytu nustačius analogiškas faktines aplinkybes, t.y. tai, kad ieškovas buvo atlikęs visus veiksmus pagal tuo metu galiojančią įstatymo redakciją, tačiau Marijampolės apskrities viršininko administracijos su ieškovu sutarties nebuvo sudariusi. Teismas šioje nutartyje konstatavo, kad ieškovas, laikydamasis išdėstyto teisinio reglamentavimo, atliko visus veiksmus, būtinus privatizuoti namų valdai naudojamą žemę.

Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad asmuo, išreiškęs savo valią pirkti teisėtai jam skirtą ir jo naudojamą asmeninio ūkio žemės sklypą bei sumokėjęs už jį nustatyto dydžio kainą, apskaičiuotą pagal Vyriausybės patvirtintą metodiką, yra pripažintinas įgyvendinusiu savo teisę įgyti žemės sklypą nuosavybėn ir įgyja turtinę teisę sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-317/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2012).

Šioje nagrinėjamoje byloje taip pat nustatyta, kad ieškovė, pagal tuo metu galiojusį Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-02-07 nutarimą Nr. 89 „Dėl kitų žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“ atliko visus veiksmus, būtinus valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sandoriui sudaryti, tačiau atsakovė šį sandorį sudaryti vengė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino sandorį sudarytu (CK 1.93 str. 4 d.).

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Vadovaudamasis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir išsamiai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas, byloje esančius įrodymus vertino laikydamasis CPK nustatytų sąsajumo, leistinumo, įrodymų vertinimo taisyklių, jam pagrįstai nekilo abejonių dėl sandorio pripažinimo sudarytu, todėl pagrįstai sprendė, kad ieškovei įgijus nuosavybės teisę į dalį žemės sklypo, kaip išvestinis iš pirmojo ieškovės reikalavimo, turi būti panaikintas atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Kauno rajono skyriaus vedėjo 2014-05-26 įsakymas Nr. 7VĮ-(14.7.2)-661 „Dėl kitos paskirties žemės sklypo J. Lukšos g. 32, Garliavos m. Kauno r., dalių nustatymo“ (CK 1.5 straipsnis, 4.75 straipsnis).

Įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija kitus apeliacinio skundo argumentus ginčo atveju laiko teisiškai nereikšmingais ir dėl jų nepasisako bei sprendžia, kad skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistu, o atsakovės nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

V. Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Apeliacinės instancijos teismui nusprendus atmesti apeliacinį skundą, iš atsakovės ieškovės naudai priteistinos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme, kurios sudarė 400 Eur (CPK 93 str. 5 d.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 96 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (j. a. k. 188704927) 400 Eur (keturis šimtus eurų 00 ct) teisinės pagalbos išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, ieškovės G. N. (a.k. (duomenys neskelbtini) naudai.

Teisėjai                                                                       Evaldas Burzdikas

                                                                                     Gintautas Koriaginas

                                                                                     Arūnas Rudzinskas