Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2021-03-30][nuasmeninta nutartis byloje][e2A-887-934-2021].docx
Bylos nr.: e2A-887-934/2021
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
UAB "Idee fixe Vilnius" 301899560 atsakovas
UAB STRICTLY BALTIC 302308455 Ieškovas
Kategorijos:
Prievolės
Bendrosios nuostatos.
SU PRIEVOLIŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
Procesas pirmosios instancijos teisme
Rašytinis bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme
CIVILINIS PROCESAS
Bylos nagrinėjimas teismo posėdyje
Prievolių vykdymas
Prievolių teisė
Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
Bylinėjimosi išlaidos
Sutarčių teisė
Kitos su prievolių teise susijusios bylos
Sutarčių neįvykdymo teisiniai padariniai

?

Civilinė byla Nr. e2A-887-934/2021

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-15612-2020-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.4;

2.6.8.10; 3.1.7.6; 3.2.3.2

                                                                                                                                      (S)

img1 

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2021 m. kovo 30 d.

Vilnius

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Šulco, Žilvino Terebeizos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Tomo Venckaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Idee Fixe Vilnius“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-01-06 sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Strictly Baltic“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Idee Fixe Vilnius“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės 5 917,55 Eur skolą, 1 775,26 Eur metines palūkanas, 6 procentų dydžio procesinių metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas (b. l. 21-24).

2.       Ieškinyje nurodė, kad tarp šalių susiklostė paslaugų pirkimo – pardavimo teisiniai santykiai, kurių pagrindu ieškovė įsipareigojo suteikti atsakovei reklamos, reklamos objektų nuomos paslaugas, o atsakovė įsipareigojo šias paslaugas priimti iš ieškovės ir tinkamai bei laiku atsiskaityti pagal pateiktas PVM sąskaitas – faktūras. Už suteiktas paslaugas ieškovė atsakovei išrašė sąskaitas, kurių mokėtina suma yra 5 917,55 Eur. Suėjus mokėjimo terminams, atsakovė nereagavo į ieškovės raginimus mokėti skolą. Kadangi atsakovė nevykdė prievolės atsiskaityti, buvo sudaryta skolos išieškojimo paslaugų teikimo sutartis, kurios pagrindu ieškovė suteikė teisę, o paslaugos teikėjas įgijo teisę vykdyti skolos išieškojimą iš atsakovės. Atsakovei buvo išsiųstas pranešimas dėl skolos sumokėjimo, skolų išieškojimo paslaugų teikimo sutarties kopija, todėl atsakovė buvo tinkamai informuota apie susidariusios skolos dydį. Atsakovė skolos neapmokėjo, nors ieškovė tinkamai vykdė savo prisiimtus įsipareigojimus ir paslaugas suteikė tinkamai bei laiku.

3.       Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškinį atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė nesuteikė paslaugų, todėl nepagrįstai reikalauja atsiskaityti. Pažymėjo, kad šalis sieja tęstiniai santykiai nuo 2011 metų ir atsakovė pagal tarp šalių susiklosčiusią praktiką visuomet atsiskaitydavo po paslaugų suteikimo išrašius sąskaitas. Pagal PVM įstatymo 79 straipsnio 2 dalies 1 punktą PVM sąskaita faktūra privalo būti išrašyta nedelsiant po paslaugų suteikimo per nustatytą terminą, tačiau ieškovė šių sąskaitų atsakovei nepateikė nei elektroniniu paštu, ne paštu pagal registracijos adresą ar gyvai. Ieškovė reikalauja sumokėti skolą už tariamai suteiktas paslaugas, kurios buvo suteiktos prieš 7-8 metus. Pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras neįmanoma identifikuoti, už kokių konkrečių projektų įgyvendinimą yra siekiama susigrąžinti tariamą skolą. Sąskaitose nurodomos tik bendrinės paslaugas apibūdinančios sąvokos. Nesant galimybių susisieti su konkrečiomis atsakovei suteiktomis paslaugomis, nėra tinkamo teisinio pagrindo, kuris patvirtintų paslaugų atsakovei suteikimą ir pagrįstų reikalaujamą skolą. Ieškovė 2013-2020 metais tęsė bendradarbiavimą su atsakove, tačiau dėl neapmokėtų sąskaitų pretenzijų jai nekėlė. Ieškovės pateiktos sąskaitos yra galimai suklastotos, nes senosiose sąskaitose nurodoma nauja atsakovės tik 2018 metais atidaryta sąskaita, kas leidžia abejoti apie sąskaitų išrašymo datą jose nurodomu momentu. Ieškovės kartu su ieškiniu pateiktose sąskaitose paslaugų kaina nurodoma litais ir eurais, tačiau iš atsakovės gautų ir su atsiliepimu teikiamų sąskaitų matyti, jog tai nebuvo įprasta tarp šalių susiklosčiusi praktika – ieškovė tuo laikotarpiu sąskaitas išrašydavo tik litais. Ieškovė taip pat nepagrįstai reikalauja priteisti palūkanas, kadangi joms taikomas sutrumpintas 5 metų ieškinio senaties terminas, o nuo ieškovės pateikiamų sąskaitų praėjo daugiau nei septyneri metai.

II. Byloje priimto teismo procesinio sprendimo esmė

5.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021-01-06 sprendimu ieškinį tenkino visiškai – priteisė iš atsakovės UAB „Idee Fixe Vilnius“ ieškovės UAB „Strictly Baltic“ naudai 5 917,55 Eur skolos, 1 775,26 Eur palūkanų, 6 procentus dydžio procesines metines palūkanas už priteistą sumą (7 692,81 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020-06-01) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 173,00 Eur bylinėjimosi išlaidų (b. l. 117-120). Teismas sprendimą grindė tokiais motyvais:

5.1.       Byloje esantys įrodymai patvirtina ieškovės ir atsakovės bendradarbiavimą dėl reklamos, reklamos objektų nuomos paslaugų užsakymo, todėl laikytina, jog tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai vertintini kaip atlygintinų paslaugų santykiai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.716 straipsnis);

5.2.       Atsakovės argumentus, jog jai kelia pagrįstų abejonių po ilgo laiko pateiktos ieškovės sąskaitos, paneigia 2012-2013 šalių elektroninis susirašinėjimas, kuris patvirtina, jog 2013 metais atsakovei buvo siunčiama skolų apyvarta už laikotarpį 2012-01-01 – 2013-01-31, kurioje atspindėta atsakovės skola pagal prie ieškinio pateiktas sąskaitas faktūras;

5.3.       Kartu su elektroniniais laiškais 2012-2013 metais atsakovei buvo siunčiamos 2012-05-24 PVM sąskaita faktūra Nr. STG0524-01, 2013-02-21 PVM sąskaita faktūra Nr. SP2013 Nr. SB0215-03, 2012-12-11 PVM sąskaita faktūra Nr. SP2012 Nr. SB1211-02 bei skolų apyvarta už laikotarpį nuo 2012-01-01 iki 2013-01-31, kas paneigia atsakovės teiginius, jog ieškovė nėra pateikusi atsakovei sąskaitų nei elektroniniu paštu, nei paštu pagal registracijos adresą ar gyvai;

5.4.       Iš atsakovės kartu atsiliepimu pateiktų PVM sąskaitų faktūrų, kurių šalys neginčija, nustatyta, jog šalims toliau bendradarbiaujant visose sąskaitose buvo nurodomos bendrinės paslaugos, neindividualizuojant pagal kurį projektą ar kuriuo metu, kurioje vietoje buvo teikiamos. Pretenzijų dėl tokio paslaugų apibūdinimo atsakovė niekada nereiškė ir laikė jas tinkamomis suteiktų paslaugų faktui patvirtinti, todėl atsakovės argumentai, kad ginčo sąskaitose nurodomos tik bendrinės paslaugas apibūdinančios sąvokos, todėl ji negali susisieti jų su konkrečiomis atsakovei suteiktomis paslaugomis, yra nepagrįsti;

5.5.       Apie ginčo sąskaitas atsakovei buvo žinoma nuo 2012 metų, todėl teiginiai, kad sąskaitos pateiktos praėjus 7 metams, laikytini deklaratyviais, o argumentai dėl PVM įstatymo nuostatų pažeidimo atmestini kaip nepagrįsti. Be to vien aplinkybė, kad ieškovė išrašė atsakovei PVM sąskaitas faktūras, kurios atsakovei buvo pateiktos apmokėti po ilgo laiko nuo paslaugų suteikimo, neįrodo, kad atsakovė sąskaitose faktūrose nurodytų paslaugų pas ieškovę neužsakė, kadangi pagal bendrąją taisyklę PVM sąskaitos faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių/paslaugų pateikimą;

5.6.       Byloje pateiktų ir įvertintų įrodymų visuma patvirtina, kad ieškovė išrašė PVM sąskaitas faktūras už ieškovės suteiktas paslaugas, paslaugos suteiktos ir priimtos, priešingų įrodymų byloje nėra. Teismo nuomone, ieškovė įrodė, kad tarp ginčo šalių buvo susiklostę atlygintinų paslaugų teisiniai santykiai, kurių pagrindu atsakovė turėjo vykdyti ir, kaip teigia ieškovė, nevykdė prievolės atsiskaityti už paslaugas. Todėl atsakovei tenka pareiga sumokėti ieškovei už suteiktas reklamos, reklamos objektų nuomos paslaugas pagal sutartį;

5.7.       Teismas atmeta atsakovės argumentus, jog ieškovės pateiktos sąskaitos yra galimai suklastotos, kadangi šioms aplinkybėms pagrįsti atsakovė nepateikė jokių įrodymų;

5.8.       Pagal kasacinio teismo praktiką, ieškovė negali reikalauti skaičiuoti palūkanų daugiau kaip už penkerius metus, o ne kreiptis į teismą su reikalavimu išieškoti palūkanas. Iš ieškinyje pateiktos metinių palūkanų paskaičiavimo detalizavimo lentelės matyti, kad ieškovė reikalauja 1 775,26 Eur paskaičiuotų palūkanų už penkerius metus, todėl toks reikalavimas laikytinas pagrįstu ir tenkintinu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

6.       Atsakovė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-01-06 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovės atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas (b. l. 122-127).

7.       Apeliacinio skundo argumentai, reikšmingi byloje sprendžiamiems klausimams:

7.1.       Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovės pateiktos PVM sąskaitos – faktūros buvo tinkamai priimtos atsakovės. Atsakovė nėra skolinga ieškovei, nes atsakovei pateiktos PVM sąskaitos – faktūros nebuvo priimtos ir buvo grąžintos ieškovei. Atsakovė neneigia, kad dalis ginčo PVM sąskaitų – faktūrų buvo teiktos, tačiau teismas nepagrįstai konstatavo, jog duomenų dėl pateiktų sąskaitų nepriėmimo ir grąžinimo nebuvimas lemia atsakovės skolos ieškovei egzistavimą. Be to, ieškovės pateiktos sąskaitos nėra įrašytos į atsakovės buhalterinę apskaitą, t. y. ginčo skola nėra niekaip užfiksuota atsakovės finansiniuose dokumentuose;

7.2.       Skolos nebuvimo faktą taip pat patvirtina ir tai, jog ieškovė siekė tęsti ir tęsė komercinius santykius su atsakove, pretenzijų dėl neapmokėtų PVM sąskaitų – faktūrų neteikė, t. y. pati ieškovė 7-8 metus nelaikė, kad atsakovė yra skolinga. Akivaizdu, jog po 7 – 8 metų reikalaudama susidariusios skolos apmokėjimo, ieškovė veikia nesąžiningai ir prieštarauja savo sąmoningiems veiksmams tęsti teisinius santykius su atsakove;

7.3.       Skolos 2012 – 2013 metais nebuvimą patvirtina ir tai, jog ieškovė į bylą pateikė ne ieškovės ir atsakovės susirašinėjime nurodytas, o naujas PVM sąskaitas – faktūras. Į bylą pateiktame šalių susirašinėjime pateiktose sąskaitose yra nurodoma tuo laikotarpiu ieškovės disponuotos Danske Bank banko sąskaitos numeris. Tuo tarpu ieškovės į bylą kartu su ieškiniu pateiktose PVM sąskaitose faktūrose, kurios buvo išrašytos 2012 – 2013 metais, yra nurodoma nauja, tik 2018 metais atidaryta ieškovės banko sąskaita. Akivaizdu, jog su ieškiniu į bylą ieškovės pateiktos sąskaitos nėra 2012 – 2013 metų originalios PVM sąskaitos – faktūros. Priešingai, ieškovė iš naujo išrašė PVM sąskaitas – faktūras ir jas pateikė teismui. Ši aplinkybė tik patvirtina faktą, jog skola neegzistavo, o ieškovė jokiais veiksmais nesiekė jos išieškojimo;

7.4.       Pirmosios instancijos teismas nesilaikė kasacinio teismo formuojamos praktikos įrodymų vertinimo atžvilgiu ir pažeidė praktikoje suformuotas įrodymų vertinimo taisykles, nes ieškovės ieškinį tenkino visa apimtimi, nors ieškovė neįrodė, jog atsakovei buvo pateiktos visos ginčo PVM sąskaitos faktūros. Teismas sprendimą priėmė neatsižvelgęs į tai, jog ieškovė pateikė tik trijų iš penkių PVM sąskaitų faktūrų pateikimą atsakovei patvirtinančius duomenis – šalių tarpusavio susirašinėjimą. Dėl išdėstytų aplinkybių teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovei buvo žinoma apie visas į ginčą pateiktas neapmokėtas PVM sąskaitas faktūras, kadangi pateikti elektroniniai laiškai pagrindžia ne visų PVM sąskaitų faktūrų pateikimą atsakovei. Dėl išdėstyto, teismas negalėjo priteisti skolos visoje į bylą pateiktų sąskaitų apimtyje, net jei ir būtų vertinama, kad dalį sąskaitų ieškovė buvo pateikusi.

8.       Ieškovė pateikė atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 131-133). 

9.       Atsiliepimo argumentai, reikšmingi byloje nagrinėjamiems klausimams:

9.1.       Ieškovas pirmosios instancijos teismui pateikė įrodymus, jog ne kartą kreipėsi į atsakovę elektroniniu paštu dėl PVM sąskaitų – faktūrų apmokėjimo. Taigi, atsakovės teiginys, jog per visą laikotarpį nuo minėtų PVM sąskaitų – faktūrų pradelstumo, ieškovė nesikreipė į atsakovę, yra melagingas, neatitinkantis tikrovės;

9.2.       Atsakovė, teismui nurodydamas, jog minėtas PVM sąskaitas – faktūras grąžino ieškovei, nepateikė šiuos teiginius pagrindžiančių įrodymų. Kadangi ieškovė ir atsakovė toliau bendradarbiavo, t. y. ieškovė ir toliau vykdė atsakovės pateiktus reklamos paslaugų užsakymus, ieškovė geranoriškai primindavo atsakovei apie prievolę atsiskaityti, stengėsi suteikti atsakovei protingo termino įsigilinti į susidariusią situaciją, tačiau ilgainiui pastebėta, jog atsakovė piktnaudžiauja ieškovės geranoriškumu, todėl ieškovė po gana nemažo laiko, neturėdama kitos išeities, siekdama apginti savo interesus, buvo priversta pradėti teisminį procesą dėl skolos priteisimo iš atsakovo;

9.3.       Atsakovės teiginiai dėl galimų PVM sąskaitų – faktūrų klastojimo neatitinka tikrovės. Atsakovė teigia, jog PVM sąskaitose – faktūrose, pateiktose teismui, yra nurodyta kita banko atsiskaitomoji sąskaita, taip pat mokėtinos sumos nurodytos eurais. Atkreipė dėmesį, jog teismui yra pateiktos PVM sąskaitų – faktūrų kopijos, ištrauktos iš ieškovės naudojamos buhalterinės apskaitos programos, kuri yra suprogramuota, jog informacija yra generuojama pagal dabartinius ieškovės pateiktus duomenis, todėl iš apskaitos programos pateiktų PVM sąskaitų – faktūrų sumos yra nurodytos euro valiuta bei rekvizituose nurodyta dabartinė ieškovės naudojama atsiskaitomoji sąskaita.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

10.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

11.       Apeliacinis procesas vyksta dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovės UAB „Strictly Baltic“ ieškinys atsakovei UAB „Idee Fixe Vilnius“ dėl skolos priteisimo, pagrįstumo ir teisėtumo.  

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. 

12.       Paslaugų sutarties samprata įtvirtinta CK 6.716 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti.

13.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad atlygintinų paslaugų teikimo sutartį nuo kitų giminingų sutarčių tiksliausiai leidžia atriboti sutarties dalykas – nematerialaus pobūdžio (intelektinės) ar kitokios paslaugos, nesusijusios su materialaus objekto sukūrimu; pagal atlygintinų paslaugų sutartį teikėjas įsipareigoja rūpestingai (atidžiai) atlikti tam tikrą veiklą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-12-17 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-381-684/2019; 2018-02-09 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018).

14.       Kasacinio teismo jurisprudencijoje taip pat nurodyta, kad CK XXXV skyrius, reglamentuojantis atlygintinų paslaugų teikimą, įsakmiai nenustato paslaugų sutarties formos, todėl ši sutartis gali būti sudaryta tiek rašytine, tiek žodine forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-12-17 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-381-684/2019; 2018-01-10 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-378/2018).

15.       Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad tarp šalių susiklostė tęstiniai atlygintinų paslaugų teikimo santykiai, kurių pagrindu ieškovė suteikdavo atsakovei reklamos ir reklamos objektų nuomos paslaugas, o atsakovė suteiktas paslaugas priimdavo ir atsiskaitydavo pagal ieškovės išrašytas PVM sąskaitas – faktūras. Rašytinė sutartis dėl reklamos ir reklamos objektų nuomos nebuvo sudaryta. Ieškovė reikalavimą priteisti 5917,55 Eur dydžio skolą grindė atsakovei išrašytomis PVM sąskaitomis – faktūromis: 1) 2012-05-24 PVM sąskaita faktūra Serija Ir Nr. SP2012 Nr. STG0524-01; 2) 2012-05-30 PVM sąskaita faktūra Serija Ir Nr. SP2012 Nr. STG0530-01; 3) 2012-12-11 PVM sąskaita faktūra Serija Ir Nr. SP2012 Nr. SB1211-02; 4) 2013-02-21 PVM sąskaita faktūra Serija Ir Nr. SP2013 Nr. SB0215-03; 5) 2013-05-13 PVM sąskaita faktūra Serija Ir Nr. SP2013 Nr. SB0511-01 (b. l. 28-32). Atsakovė nesutiko su reikalavimu priteisti skolą, nurodydama, jog ieškovė nesuteikė paslaugų pagal ieškinyje nurodytas PVM sąskaitas – faktūras, be to, PVM sąskaitos – faktūros jai nebuvo įteiktos (b. l. 75-78).

Dėl PVM sąskaitos – faktūros įrodomosios reikšmės

16.       Pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) 2 straipsnio 30 dalį, PVM sąskaita faktūra yra dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas ir kuris atitinka visus šiame įstatyme tokiam dokumentui nustatytus privalomus reikalavimus.

17.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo formuojamoje praktikoje yra išaiškinęs, kad vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, o vertintina kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-09-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-219/2020; 2019-06-06 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-421/2019). Remiantis PVM sąskaita faktūra, galima patvirtinti patį šalių sutartinių santykių faktą, tačiau negalima nustatyti šių santykių pobūdžio, t. y. to, ar šalis sieja pirkimo–pardavimo ar komiso, ar dar kitokie sutartiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-09-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-219/2020; 2020-04-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020).

18.       Teismų praktikoje taip pat pažymima, jog net ir apmokėtos PVM sąskaitos faktūros savaime nepatvirtina sandorio realaus vykdymo – PVM sąskaitos faktūros teismui neturi iš anksto nustatytos galios (CPK 185 straipsnio 2 dalis), tai tik viena iš įrodinėjimo priemonių, todėl realių sutartinių santykių buvimo, sandorio vykdymo faktas įrodinėjamas kitomis įrodinėjimo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-02-13 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-23-219/2020). Šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjami visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-09-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-219/2020; 2020-04-22 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020).

19.       Nagrinėjamu atveju ieškovė paslaugų suteikimą iš esmės įrodinėjo su ieškiniu pateiktomis PVM sąskaitomis – faktūromis, šalių 2012 – 2013 metų elektroniniu susirašinėjimu (b. l. 91-96). Pirmosios instancijos teismas ginčo sprendime nurodė, kad byloje pateiktų ir įvertintų įrodymų visuma patvirtina, kad ieškovė išrašė PVM sąskaitas – faktūras už suteiktas paslaugas, paslaugos suteiktos ir priimtos. Apeliacinės instancijos teismas su tokia teismo pozicija sutinka tik iš dalies.

20.       Kaip pagrįstai ginčo sprendime nurodė Vilniaus miesto apylinkės teismas, kartu su elektroniniais laiškais 2012-2013 metais atsakovei buvo siunčiamos šios PVM sąskaitos – faktūros: 1) 2012-05-24 PVM sąskaita faktūra Serija Ir Nr. SP2012 Nr. STG0524-01; 2) 2012-12-11 PVM sąskaita faktūra Serija Ir Nr. SP2012 Nr. SB1211-02; 3) 2013-02-21 PVM sąskaita faktūra Serija Ir Nr. SP2013 Nr. SB0215-03 (b. l. 93-96). Atsakovės (atsakovės darbuotojų) elektroninių laiškų turinio analizė iš esmės pagrindžia, kad pati atsakovė prašė atsiųsti minėtas PVM sąskaitas – faktūras, todėl spręstina, kad su minėtose PVM sąskaitose – faktūrose nurodytomis paslaugomis sutiko ir jas priėmė (b. l. 94-95). Kad aukščiau nurodytos trys PVM sąskaitos – faktūros buvo pateiktos atsakovei, apeliaciniame skunde pripažino ir atsakovė (apeliacinio skundo 16, 36 punktai). Kita vertus, į bylą ieškovė nepateikė įrodymų, kad atsakovei suteikė paslaugas, už kurias buvo išrašyta 2012-05-30 PVM sąskaita faktūra Serija Ir Nr. SP2012 Nr. STG0530-01 ir 2013-05-13 PVM sąskaita faktūra Serija Ir Nr. SP2013 Nr. SB0511-01. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog 2012-05-30 PVM sąskaita faktūra Serija Ir Nr. SP2012 Nr. STG0530-01 yra įrašyta ieškovės 2013-02-22 elektroniniu laišku atsakovei siųstoje skolų apyvartoje už laikotarpį nuo 2012-01-01 iki 2013-01-31 (b. l. 91), tačiau vien šios PVM sąskaitos – faktūros įrašymas į vienašališkai ieškovės parengtą skolų apyvartą, neįrodo, jog paslaugos pagal minėtą PVM sąskaitą – faktūrą buvo suteiktos. Byloje taip pat nėra įrodymų, kurie pagrįstų, jog ieškovė suteikė atsakovei paslaugas pagal 2013-05-13 PVM sąskaitą – faktūrą Serija Ir Nr. SP2013 Nr. SB0511-01. Dėl išdėstytų aplinkybių nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, jog ieškovė suteikė atsakovei paslaugas pagal visas penkias PVM sąskaitas – faktūras, kuriomis ieškovė grindžia savo ieškinio reikalavimą.

21.       Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys netiesioginiai įrodymai (šalių elektroninis susirašinėjimas) leidžia daryti išvadą, jog ieškovė suteikė, o atsakovė priėmė ir įsipareigojo sumokėti už ieškovės suteiktas paslaugas pagal tris ieškinyje nurodytas PVM sąskaitas – faktūras: 1) 2012-05-24 PVM sąskaitą – faktūrą Serija Ir Nr. SP2012 Nr. STG0524-01; 2) 2012-12-11 PVM sąskaitą – faktūrą Serija Ir Nr. SP2012 Nr. SB1211-02; 3) 2013-02-21 PVM sąskaitą – faktūrą Serija Ir Nr. SP2013 Nr. SB0215-03. Dėl išdėstytų aplinkybių ir nesant patikimų duomenų, kurių pagrindu galima būtų daryti bent tikėtiną išvadą dėl dviejose PVM sąskaitose – faktūrose nurodytų paslaugų suteikimą, pirmosios instancijos teismas neturėjo faktinio pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimo dėl skolos priteisimo visa apimtimi. Vadovaujantis išdėstytu, ieškovei iš atsakovės priteistina skola pagal aukščiau nurodytas tris PVM sąskaitas – faktūras, t. y. 2 912,16 Eur (1 249,32 Eur + 87,61 Eur + 1 575,23 Eur).

22.       Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė nepateikė įrodymų, jog ginčo sąskaitų ji nepriėmė ar grąžino ieškovei, tačiau vien šių įrodymų nebuvimas taip pat nepatvirtina, kad visos ginčo PVM sąskaitose – faktūrose nurodytos paslaugos buvo suteiktos, o patikimų duomenų, kurių pagrindu teismas galėtų spręsti, jog aptarta apimtimi paslaugos buvo suteiktos, ieškovė nepateikė (CPK 178 straipsnis). Vien ieškovės, suinteresuotos bylos baigtimi, paaiškinimų pagrindu teisėjų kolegija negali daryti patikimų išvadų dėl fakto buvimo ar nebuvimo (CPK 176 straipsnis).

23.       Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, jog reikalaudama susidariusios skolos apmokėjimo po 7 – 8 metų, ieškovė elgiasi nesąžiningai. Pažymėtina, jog vadovaujantis CK 6.38 straipsnio 1 dalimi, prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra – vadovaujantis protingumo kriterijais. Ieškovės teisės gauti atlyginimą už atsakovei suteiktas ir šios priimtas paslaugas negali panaikinti aplinkybė, jog dėl skolos priteisimo ieškovė kreipėsi ne iš karto po atsakovės nevykdomų įsipareigojimų ir faktas, jog šalys toliau tęsė bendradarbiavimą. Aplinkybė, jog į teismą su ieškiniu ieškovė kreipėsi po ilgo laiko tarpo, nepanaikina ir atsakovės prievolės sumokėti už ieškovės jai suteiktas paslaugas.

24.       Apeliantės skunde nurodytas aplinkybes, jog ieškovė į bylą pateikė ne originalias 2012 – 2013 metų PVM sąskaitas – faktūras, o naujai išrašytas PVM sąskaitas – faktūras, kadangi jose nurodyta nauja, tik 2018 metais atidaryta ieškovės banko sąskaita, paneigia ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytos aplinkybės, kad teismui yra pateiktos PVM sąskaitų – faktūrų kopijos, ištrauktos iš ieškovės buhalterinės apskaitos programos, kuri yra suprogramuota taip, kad informacija yra generuojama pagal dabartinius ieškovės pateiktus duomenis, todėl iš apskaitos programos pateiktos PVM sąskaitų – faktūrų  sumos yra nurodytos euro valiuta bei rekvizituose nurodyta dabartinė ieškovės naudojama banko atsiskaitomoji sąskaita (b. l. 131-133).

Dėl metinių palūkanų priteisimo

25.       Vadovaujantis CK 6.210 straipsnio 1 dalimi, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio (CK 6.210 straipsnio 2 dalis).

26.       Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 1775,26 Eur metinių palūkanų pagal su ieškiniu pateiktas ir atsakovės neapmokėtas PVM sąskaitas – faktūras. Atsižvelgiant į tai, jog byloje esantys netiesioginiai įrodymai įrodo paslaugų suteikimą tik pagal tris ieškovės išrašytas PVM sąskaitas – faktūras, palūkanos už prievolių nevykdymą priteistinos tik pagal 2012-05-24 PVM sąskaitą – faktūrą Serija Ir Nr. SP2012 Nr. STG0524-01, 2012-12-11 PVM sąskaitą – faktūrą Serija Ir Nr. SP2012 Nr. SB1211-02 ir 2013-02-21 PVM sąskaitą – faktūrą Serija Ir Nr. SP2013 Nr. SB0215-03. Iš ieškinyje pateiktos metinių palūkanų paskaičiavimo detalizavimo lentelės nustatyta, kad pagal aukščiau nurodytas ir atsakovės neapmokėtas PVM sąskaitas – faktūras ieškovė paskaičiavo 873,65 Eur palūkanų (374,80 Eur + 26,28 Eur + 472,57 Eur).

27.       Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad yra pagrindas apeliantės skundą tenkinti iš dalies ir pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, ieškovės naudai iš atsakovės priteisiant 2 912,16 Eur skolos ir 873,65 Eur palūkanų (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl procesinių palūkanų priteisimo

28.       Procesinės palūkanos priteisiamos visais atvejais, jei byloje yra pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti ir ieškinys tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-11-29 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2007). Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-04-11 nutartos, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2014).

29.       Nagrinėjamu atveju esant ieškovės prašymui priteisti procesines palūkanas ir teisėjų kolegijai konstatavus, kad yra pagrindas ieškovės pareikštą ieškinį tenkinti iš dalies, ieškovei iš atsakovės priteistinos 6 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos už priteistą sumą (3 785,81 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020-06-01) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme paskirstymo

30.       CPK 93 straipsnio 5 dalyje numatyta, jog jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

31.       Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovė sumokėjo 173,00 Eur žyminio mokesčio, kurį, patenkinęs ieškovės pareikštą ieškinį visa apimtimi, pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovės ieškovės naudai (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodytus argumentus, jog ieškovė neįrodė paslaugų suteikimo pagal visas ieškinyje nurodytas PVM sąskaitas – faktūras ir konstatavus, jog ieškinio reikalavimai yra pagrįsti dalyje dėl 2 912,16 Eur skolos ir 873,65 Eur palūkanų priteisimo, darytina išvada, jog patenkintų ieškinio reikalavimų dalis sudaro 49,21 proc. (iš 7 692,81 Eur patenkinta 3 785,81 Eur), todėl iš atsakovės ieškovės naudai priteistina 85,13 Eur žyminio mokesčio (173,00 Eur x 49,21/100).

Dėl procesinės bylos baigties

32.       Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės pareikštą ieškinį visa apimtimi, netinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias civilinio proceso teisės normas, neatsižvelgė į kasacinio teismo išaiškinimus dėl PVM sąskaitos – faktūros įrodomosios vertės, todėl pirmosios instancijos teismo 2021-01-06 sprendimas keistinas ir ieškovės ieškinys tenkinamas iš dalies, priteisiant ieškovei iš atsakovės 2 912,16 Eur skolą, 873,65 Eur palūkanų, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanos už priteistą sumą (3 785,81 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020-06-01) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 85,13 Eur žyminio mokesčio (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

33.       Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinių skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-05 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme paskirstymo

34.       CPK 79 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro sumokėtas žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, ši taisyklė taikoma ir žyminiam mokesčiui, kurį šalis sumoka paduodama apeliacinį skundą (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).

35.       Maksimalūs advokato ar advokato padėjėjo atlyginimo už suteiktas teisines paslaugas civilinėse bylose dydžiai ir jų nustatymo kriterijai yra pateikti Rekomendacijoje dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę paslaugą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo, patvirtintoje Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 (2015-03-19 redakcija) (toliau – Rekomendacijos). CPK 98 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip patvirtintų Rekomendacijoje.

36.       Byloje nustatyta, jog atsakovė patyrė 937,85 Eur bylinėjimosi išlaidų už apeliacinio skundo parengimą, kurias prašė priteisti iš ieškovės. Teismas, įvertinęs pateikto procesinio dokumento turinį ir apimtį, konstatuoja, kad atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos, protingos bei neviršija Rekomendacijoje nustatytų maksimalių dydžių. Atsižvelgiant į tai, jog apeliacinės instancijos teismas atsakovės apeliacinį skundą tenkino iš dalies, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir atmesdamas 50,79 proc. ieškinio reikalavimų, iš ieškovės atsakovės naudai priteistina 476,33 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti (937,85 Eur x 50,79/100) (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

37.       Apeliantė už apeliacinį skundą sumokėjo 173,00 Eur žyminio mokesčio, pateikė šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus. Atsižvelgiant į tai, jog apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė ir nusprendė ieškovės ieškinį tenkinti iš dalies, atmesdamas 50,79 proc. ieškinio reikalavimų, iš ieškovės atsakovės naudai priteistina 87,87 Eur žyminio mokesčio (173,00 Eur x 50,79/100). Viso iš ieškovės atsakovės naudai priteisina 564,20 Eur (476,33 + 87,87 = 564,20) bylinėjimosi išlaidų.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Atsakovės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-01-06 sprendimą pakeisti.

Ieškovės UAB „Strictly Baltic“ ieškinį atsakovei UAB „Idee Fixe Vilnius“ dėl skolos priteisimo tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės UAB „Idee Fixe Vilnius“, juridinio asmens kodas 301899560, ieškovės UAB „Strictly Baltic“, juridinio asmens kodas 302308455, naudai 2 912,16 Eur skolos, 873,65 Eur palūkanų, 6 procentų dydžio procesines metines palūkanas už priteistą sumą (3 785,81 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020-06-01) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 85,13 Eur žyminio mokesčio.

Priteisti iš ieškovės UAB „Strictly Baltic“, juridinio asmens kodas 302308455, atsakovės UAB „Idee Fixe Vilnius“, juridinio asmens kodas 301899560, naudai 564,20 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

 

Teisėjai                         Irmantas Šulcas  

                Žilvinas Terebeiza

Tomas Venckus

 


Paminėta tekste:
  • CK
  • CPK
  • e3K-3-381-684/2019
  • 3K-3-97-219/2020
  • e3K-3-200-421/2019
  • e3K-3-110-916/2020
  • CPK 185 str. Įrodymų įvertinimas
  • e3K-3-23-219/2020
  • CPK 178 str. Įrodinėjimo pareiga
  • CPK 176 str. Įrodinėjimas
  • CK6 6.38 str. Prievolių vykdymo principai
  • CK6 6.210 str. Palūkanos
  • CPK 326 str. Apeliacinės instancijos teismo teisės
  • 3K-3-536/2007
  • CK6 6.37 str. Palūkanos pagal prievoles
  • 3K-3-193/2014
  • CPK 93 str. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
  • 3K-3-382/2010
  • 3K-3-536/2010
  • CPK 79 str. Bylinėjimosi išlaidos
  • CPK 98 str. Išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimas