Administracinė byla Nr. eI-3244-331/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01190-2017-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 55.1.3

                                                                           (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 12 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Inos Kirkutienės, Rūtos Miliuvienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), 

dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui Nedui Šilaikai,

atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos, atstovei Eglei Izokaitytei,

atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos, atstovui Tomui Moleikaičiui,

trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atstovei Sigitai Narbutytei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos BUAB „VIPC Vilnius“, atstovaujamam bankroto administratoriaus UAB „Valeksa“, skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos, ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos, tretieji suinteresuoti asmenys Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, dėl žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė:        

Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu (el. b., I t., b. l. 1–18, 154–155)  ir prašo priteisti solidariai iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės tarybos bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos, pareiškėjos naudai:

1) 12 137 685,36 Eur žalos atlyginimą;

2) 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

3) pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad jai nuo 2004 m. nuosavybės teise priklauso pastatas – kultūros rūmai, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Pastatas), kuris yra padalintas į dvi negyvenamąsias patalpas - kavinės bei kultūros paskirties patalpas. Pareiškėja Pastatą įsigijo fiziškai pažeistą gaisro. Pastatas yra Lietuvos Respublikai priklausančiame žemės sklype, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas). Iki 2015 m. rugsėjo 29 d. Žemės sklypo naudojimo būdas buvo nustatytas visuomeninės paskirties. 2007 m. birželio 29 d. pareiškėja buvo sudariusi valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį dėl naudojimosi Žemės sklypu iki 2016 m. liepos 2 d. Įsigytą Pastatą pareiškėja planavo pritaikyti šiuolaikiniams poreikiams. Tam reikėjo tiek rekonstruoti ar kapitališkai suremontuoti Pastatą, tiek detaliuoju planu arba (vėliau) savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu pakeisti teritorijos, kurioje buvo Pastatas, naudojimo būdą. Pareiškėjai pradėjus planuoti ir rengtis šiems veiksmams, Vilniaus miesto savivaldybėje (toliau – ir Savivaldybė) ir valstybės institucijose prasidėjo svarstymai dėl Pastato perėmimo valstybės ar Savivaldybės nuosavybėn bei Tautos namų įkūrimo. Todėl pareiškėja, elgdamasi rūpestingai, kurį laiką (kol Savivaldybės ir valstybės institucijose bus parengti ir priimti sprendimai) susilaikė nuo konkrečių veiksmų atlikimo. 2006 m. liepos 26 d. Savivaldybės tarybos sprendimu Savivaldybės administracija buvo įpareigota pradėti derybas dėl Pastato įsigijimo Savivaldybės nuosavybėn bei nustatė, kad šiame Pastate turi būti įkurti Tautos namai. 2007 m. vasario 14 d. Savivaldybės taryba nusprendė dalyvauti steigiant viešąją įstaigą Tautos namus, pritarti viešosios steigimo sutarčiai ir įstatams. 2007 m. Savivaldybės administracija pradėjo sklypo tarp (duomenys neskelbtini) gatvių (plotas apie 9,1 ha, į kurį pateko ir (duomenys neskelbtini) esantis sklypas) detaliojo plano rengimo procedūras. 2007 m. spalio 17 d. buvo parengtos planavimo sąlygos detaliojo planavimo dokumentui rengti. Tačiau Vilniaus miesto savivaldybės administracija šių procedūrų neužbaigė. Savivaldybės ir valstybės atsakingų pareigūnų (institucijų) veiksmai, kuriais nuolat nuo 2006 metų buvo inicijuojami, vykdomi (galimai tik imituojami), tačiau niekada neužbaigiami pareiškėjai priklausančio Pastato išpirkimo, teritorijos suplanavimo ir pritaikymo Tautos namų idėjos įgyvendinimui procesai, kartu ribojant bet kokias pareiškėjos galimybes savarankiškai (savo nuožiūra ir jėgomis) sutvarkyti ir pritaikyti šiuolaikiniams poreikiams fiziškai pažeistą Pastatą, vertintini kaip neteisėti ir nesąžiningi pareiškėjos atžvilgiu, o nuo 2016 m. rugsėjo mėn. Savivaldybės veiksmai, keičiant Pastatui eksploatuoti reikalingo Žemės sklypo naudojimo sąlygas, inicijuojant draudimus valstybės institucijoms sudaryti Žemės nuomos sutartį su pareiškėja arba nustatant ribojimus, neleidžiančius užtikrinti tinkamo Pastato priežiūros ir eksploatavimo, taip pat vertintini kaip sąmoningas ir kryptingas veikimas siekiant sumažinti Pastato rinkos vertę ir jį užvaldyti už realių nekilnojamojo turto rinkos sąlygų neatitinkančią kainą. Minėti tęstiniai ir kryptingi atsakovų veiksmai daugiau nei dešimt metų realiai ribojo pareiškėjos galimybes ir ketinimus tinkamai sutvarkyti, prižiūrėti jai priklausantį Pastatą bei naudoti jį savo veikloje. Šiuo metu Savivaldybės meras viešai ir kategoriškai pareiškia, kad Pastato vietoje nebus galima ar leidžiama jokia kita veikla, išskyrus visuomeninę. Nagrinėjamu atveju neteisėti atsakovų veiksmai pirmiausia pasireiškė nesąžiningais ikisutartiniais santykiais su pareiškėja.

2006 m. liepos 26 d. Savivaldybės taryba priėmė sprendimą, kurio pagrindu Savivaldybės administracija pradėjo derybas su pareiškėja dėl Pastato išpirkimo Savivaldybės nuosavybėn ar dėl bendros veiklos, įgyvendinant Tautos namų idėją. 2009 m. birželio 9 d. buvo sudaryta vyriausybinė darbo grupė (toliau – ir Darbo grupė), kuri aktyviai svarstė Pastato išpirkimo ir Tautos namų įgyvendinimo klausimus. Nurodytų institucijų sprendimams pritarė ar dalyvavo juos įgyvendinant Lietuvos Respublikos kultūros ministerija (toliau – ir Kultūros ministerija) bei Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba). Derybos su nedidelėmis pertraukomis tęsėsi iki pat 2015 metų. Bendrovė neturėjo jokio pagrindo (o kartu ir galimybių) investuoti lėšas į sutvarkymą ir pritaikymą šiuolaikiniams poreikiams Pastato, kurį pagal Savivaldybės deklaruojamus tikslus ir priimamus sprendimus ketinama artimiausiu metu perimti Savivaldybės žinion. Pareiškėja visada pripažino ir palaikė Savivaldybės ir Valstybės institucijų deklaruojamą siekį (viešą interesą) teritorijoje, kurią užima Pastatas, įgyvendinti Tautos namų idėją. Todėl pareiškėja ne kartą derinosi prie Savivaldybės priimamų sprendimų, neginčijo ir neskundė jų ir net savo lėšomis finansavo Savivaldybės pasitelktas priemones. Tačiau atsakovų veiksmai pradedant derybas dėl Pastato išpirkimo ir jų nebaigiant, inicijuojant ir pradedant atitinkamų teritorijų planavimo dokumentų rengimą, tačiau jų nebaigiant, vykdant derybas dėl Pastato mainų ir net suderinus visas reikalingas susitarimo sąlygas, tačiau dėl visiškai nežinomų priežasčių neteikiant šio klausimo svarstyti Savivaldybės tarybai, vertintini kaip akivaizdžiai nesąžiningi ir neteisėti. Atsakovų veiksmai pasireiškė esminiu trukdymu pareiškėjai naudoti jai priklausantį turtą pagal paskirtį (atsižvelgiant į šiuolaikinius poreikius) ir tokiu būdu gauti savo investicijų, patirtų įsigyjant Pastatą ir jį prižiūrint, susigrąžinimą. Atsakovų veiksmai vertintini kaip faktinis pareiškėjai priklausančio turto nusavinimas. Šalis, kuri derybų metu elgiasi nesąžiningai, privalo atlyginti kitai šaliai nuostolius. Savivaldybės ir Valstybės institucijų derybos buvo vykdomos nesiekiant galutinio derybų rezultato, derybų procesas tik buvo imituojamas. Net jei teismas atmestų tokią išvadą, akivaizdu, kad derybos net keletą kartų atsakovų buvo nutrauktos be jokių svarbių ir objektyvių priežasčių.

 Pareiškėja, įsigijusi pastatą ilgą laiką dėl Savivaldybės ir Valstybės institucijų vilkinimo neturėjo galimybės tinkamai valdyti ir naudoti nuosavybės teisės objektą, nes Žemės sklypo, kuriame yra Pastatas, naudojimo reglamentai (visuomeninės paskirties teritorija) neatitiko Pastato privačios nuosavybės formos. Tik 2015 m. rugsėjo 29 d. Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Žemės sklypo naudojimo būdas buvo pakeistas iš visuomeninės paskirties teritorijos į rekreacinės teritorijos. Tačiau praėjus tik metams po šio sprendimo priėmimo, Savivaldybė inicijavo, o Nacionalinė žemės tarnyba pritarė naujiems pareiškėjos nuosavybės teisės apribojimams, uždraudžiant vykdyti bet kokius Pastato sutvarkymo darbus, apribojant Žemės sklypo, reikalingo Pastatui eksploatuoti, nuomos terminą bei inicijuojant teritorijos naudojimo būdo pakeitimą į visuomeninės paskirties. 2016 m. spalio mėn. - 2017 m. balandžio mėn. atlikti atsakovų veiksmai iš esmės apribojo pareiškėjos galimybę įgyvendinti du nuosavybės teisės elementus - valdyti ir naudoti Pastatą. Savivaldybės atsakingų pareigūnų pareiškimai paneigė galimybę Pastatą įsigyti kokiam nors privačiam asmeniui ir tokiu būdu apribojo ir trečiąjį nuosavybės teisės elementą - savo nuožiūra disponuoti Pastatu. Po viešų pareiškimų liko galimybė perleisti Pastatą vieninteliam įgijėjui - Savivaldybei ar kitai viešai institucijai.

Žala dėl įvardintų atsakovų veiksmų ir sprendimų pareiškėjai pasireiškė apribojimu naudotis nuosavybės į Pastatą suteikiamomis valdymo, naudojimo ir disponavimo teisėmis, tai yra faktiniu Pastato nusavinimu. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjos patirta žala apskaičiuojama kaip pareiškėjai teisėtai priklausiusio, tačiau atsakovų nusavinto turto vertė. Atsakovai šioje byloje įvardytus neteisėtus veiksmus atliko bendrai, todėl jiems taikytina solidari atsakomybė.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas prašė skundą patenkinti, priteisti prašomą žalą, palaikė skundo argumentus.

Atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės atstovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime (el. b., II t., b. l. 1–24) paaiškino, kad pareiškėja neįrodė Savivaldybės veiksmų/neveikimo neteisėtumo, skunde nėra pateikiamas nė vienas konkretus teisės aktas, reglamentuojantis Savivaldybės kaip viešojo administravimo subjekto veiklą, kurį Savivaldybė pažeidė, taip padarydama turtinę žalą. Pareiškėja teigia, kad atsakovai nesąžiningai vedė derybas dėl pastato išpirkimo ir turi atlyginti nuostolius dėl pareigų ikisutartiniuose santykiuose pažeidimo, t. y. atsakovų atžvilgiu jau yra keliamas nebe viešosios, bet ikisutartinės civilinės atsakomybės taikymo klausimas. Administraciniai teismai turi kompetenciją spręsti ginčus dėl atsakovų kaip viešojo administravimo subjektų veiklos, įgyvendinant viešojo administravimo funkcijas. Pareiškėja nenurodo, kaip Savivaldybės Meras, pateikdamas informaciją apie Žemės sklypui miesto bendruoju planu nustatytus sprendinius, jų pagrindu pradėtų Žemės sklypo detaliojo planavimo procedūrų eigą ir bendruoju planu numatytą galimybę pastato vietoje įkurti Tautos namus, pažeidė įstatymu Savivaldybei priskirtas funkcijas ar lėmė jų aplaidų, netinkamą vykdymą. Žemės sklypo detalusis planas ar jo sprendinių teisėtumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, planas dar yra tik rengimo stadijoje. Pareiškėja į bylą nepateikia jokių įrodymų, kad ji per visą pastato valdymo laikotarpį iki pat bendrovės bankroto procedūrų inicijavimo būtų inicijavusi ir nesėkmingai vykdžiusi pastato pardavimo procedūras kitiems privatiems subjektams. Jokie teisės aktai neįpareigoja Valstybės (Savivaldybės) institucijų vykdyti privataus turto išpirkimo procedūras, turto paėmimo visuomenės poreikiams diskrecijos teisė įstatymų leidėjo suteikta būtent Valstybės ir Savivaldybės institucijoms. Pareiškėja negalėjo turėti jokio objektyviais teisiniais pagrindais paremto lūkesčio, kad Savivaldybė (ar Valstybė) būtinai išpirks Pastatą visuomenės reikmėms. Pareiškėja puikiai suvokė, kokios paskirties Žemės sklype stovi Pastatas, kokia yra Pastato naudojimo paskirtis ir kokie yra galimi Pastato pertvarkymo būdai/perspektyvos, todėl nuo pat Pastato įsigijimo ji skatino derybas su atsakovais dėl išpirkimo, taip pat palaikydama idėją dėl Tautos namų idėjos įgyvendinimo Žemės sklype. Pareiškėja yra pelno siekiantis juridinis asmuo, kuriam taikomi aukštesni atidumo ir rūpestingumo standartai. Pareiškėja laisva valia dešimtmetį dalyvavo derybose dėl pastato perdavimo visuomenės poreikiams, todėl neturi pagrindo teigti, kad dėl nesėkmingų derybų pabaigos yra kalti atsakovai. Pareiškėja derybų metu niekada nereiškė pretenzijų atsakovams. Pareiškėja iki pat 2015 m. nesiekė Žemė sklypo naudojimo būdo pakeitimo. Net ir pakeitus Žemės sklypo naudojimo būdą, pareiškėja bet kokiu atveju nesiėmė jokių veiksmų Pastatui sutvarkyti pagal savo turimą viziją. Dėl Pastato išpirkimo/mainų vykusios derybos niekaip nekliudė ir negalėjo kliudyti pareiškėjai rūpintis tinkama Pastato būkle. Pareiškėja nuo 2004 m. nėra atlikusi jokių pastato remonto darbų. Pačios pareiškėjos neveikimas lėmė dabartinę prastą Pastato būklę ir dėl to skaičiuojamus padidintus nekilnojamojo turto/valstybinės žemės nuomos mokesčius. Pareiškėjai nebuvo ir nėra suvaržyta teisė pagal teisės aktų reikalavimus daryti pastatui ūkini/fizinį poveikį. Iki pat 2017 m., kai buvo iškeltas bankrotas, pareiškėja niekada nesiekė Pastato parduoti ar kitaip perleisti kitiems asmenims, išskyrus vykusias derybas. Teisė Pastatą perleisti nėra suvaržyta ir šiuo metu. Taigi jokie nuosavybės teisės apribojimai, susiję su pastatu, neegzistuoja. Kadangi Pastatas vis dar priklauso pareiškėjai, jokie sandoriai dėl pastato su trečiaisiais asmenimis sudaryti nebuvo, o byloje nesant jokių duomenų, leidžiančių spręsti apie tariamą pastato vertės sumažėjimą dėl neteisėtų atsakovų veiksmų, nėra įmanoma konstatuoti pareiškėjos neva patirtą turtinę žalą dėl pastato vertės sumažėjimo.

Teismo posėdyje atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos, atstovas prašė pareiškėjos skundą atmesti atsiliepime išdėstytais argumentais.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Lietuvos Respublikos Vyriausybė atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo jį atmesti, tuo atveju, jeigu teismas vertintų ir nustatytų neteisėtus Valstybės institucijų veiksmus (neveikimą), prašo taikyti ieškinio senatį.

Atsiliepime (el. b., I t., b. l. 178–184, 189–195) paaiškino, kad vienos Valstybės institucijos (valstybinio administravimo subjektai) neatsako už kitų institucijų veiksmus ir jų neatstovauja, todėl Vyriausybės kanceliarija nepagrįstai šioje byloje yra įtraukta kaip Valstybės atstovė, kadangi pareiškėja nurodo ne tik Vyriausybės kanceliarijos veiksmus, bet mini ir kitas institucijas - Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos ir Kultūros ministeriją. Pareiškėja neįrodė (ir neįrodinėja), kad dėl Vyriausybės, Vyriausybės kanceliarijos ar Darbo grupės atitinkamų veiksmų (neveikimo) jai atsirado žala. Pareiškėja taip pat nenurodė, kokio įstatymo nuostatas pažeidė Valstybė (jos institucijos), kaip pažeidimas pasireiškė, kokios teisės normos buvo pažeistos. Vien bendro pobūdžio pamąstymai apie civilinės atsakomybės sąlygas, neargumentuoti teiginiai apie derybas ir sąžiningą derėjimąsi, kai valstybės institucijos nebuvo davusios (suteikusios) įsipareigojimo ir (ar) priėmusios sprendimo dėl pareiškėjos turto išpirkimo ir (ar) paėmimo visuomenės poreikiams ar kitokiu teisėtu būdu priėmę sprendimą dėl turto perėmimo, neįrodė (ir neįrodo), kad buvo atlikti kokie nors neteisėti Valstybės veiksmai, dėl kurių pareiškėjai galėjo kilti kokia nors žala. Vien principinės pozicijos svarstymas negalėjo suteikti pareiškėjui teisėtų lūkesčių. Pareiškėjos nurodyta suma nepagrindžia (ir neįrodo) žalos dydžio, ji nėra (ir negali būti) priežastiniame ryšyje su tariamais neteisėtais veiksmais (neveikimu). Solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Pareiškėjos argumentai, jog apribojimai jos turtui buvo nustatyti abiejų atsakovų veiksmų pasekmėje, yra nepagrįsti, nes tiek Valstybės institucijos, tiek Savivaldybės institucijos veikė (ir veikia) pagal savo kompetenciją savarankiškai, o jų įstatymais nustatytos funkcijos nesidubliuoja, todėl pareiškėjos teiginys apie bendrų veiksmų buvimą yra teisiškai neapgrįstas. Pareiškėjos skundas yra akivaizdžiai nepagrįstas. Pagal analogiškas faktines aplinkybes pareiškėja jau yra pateikusi (ir teismas yra priėmęs) pareiškimą dėl žalos atlyginimo administracinėje byloje Nr. eI-3018-208/2017.

Teismo posėdyje atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos, atstovė prašė pareiškėjos skundą atmesti atsiliepime išdėstytais argumentais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros ministerija atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime (el. b., II t., b. l. 121–123) paaiškino, kad Kultūros ministerija neatliko jokių veiksmų, kuriuos galėtų ginčyti pareiškėja.

Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens Kultūros ministerijos atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 str.).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepime prašo dėl pareiškėjos skundo pagrįstumo spręsti atsižvelgiant į atsiliepime išdėstytus argumentus. Atsiliepime (el. b., II t., b. l. 129–132) paaiškino, kad šiuo atveju turėtų būti taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje reglamentuotas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Darbo grupė buvo sudaryta tik teikti pasiūlymams dėl Tautos namų projekto įgyvendinimo tikslingumo ir jos siūlymai nėra privalomo pobūdžio. Pareiškėja nepateikia argumentų, kokius Vyriausybės, Vyriausybės kanceliarijos, Darbo grupės ar Savivaldybės veiklą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus padarė Valstybės ir Savivaldybės institucijos, todėl ji neįrodė neteisėtų veiksmų. Savivaldybės institucija buvo aktyvi, siekiant perimti pareiškėjai nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą ir pareiškėja, kuri pati dalyvavo derybose su atsakovėmis, ginčo laikotarpiu neprieštaravo institucijų priimamiems pasiūlymams, neginčijo institucijų priimtų sprendimų, todėl nėra pagrindo teigti, kad institucijoms neradus pakankamai viešųjų finansų, skirtų kultūros rūmų išpirkimui, pareiškėjai buvo sukelta turtinė žala. Kaip pelno siekiantis juridinis asmuo, matydama, kad derybos užsitęsė ir dėl to atsiranda nuostoliai, pareiškėja turėjo teisę spręsti dėl to kaip naudotis jai priklausančiu nekilnojamuoju turtu, atlikti jo remontą ir pan. Pareiškėja į teismą kreipėsi tik tuomet, kai jai buvo pradėta bankroto procedūra.

Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos atstovė palaikė atsiliepimo argumentus.

S k u n d a s a t m e s t i n a s.

Šioje byloje ginčas kilęs dėl žalos, kurią, pasak pareiškėjos, ji patyrė dėl Vilniaus miesto savivaldybės ir Lietuvos valstybės valdžios institucijų veiksmų, atlyginimo.

Nustatyta, kad pareiškėja 2004 m. gruodžio 7 d. nusipirko fiziškai pažeistą po gaisro pastatą – kultūros rūmus, kurio adresas (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr.), pagrindinė naudojimo paskirtis – kultūros (el. b., I t., b. l. 19–20). Pastatas yra padalintas į dvi negyvenamąsias patalpas: kavinės patalpą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kultūros paskirties patalpą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (el. b., I t., b. l. 22–23, 24–25). Pastatas yra Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausančiame 0,5730 ha žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio naudojimo būdas įsigijimo metu buvo visuomeninės paskirties teritorijos, kurį pareiškėja nuo 2007 m. birželio 29 d. išsinuomojo iš Lietuvos Respublikos (el. b., II t., b. l. 59–62).

Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2006 m. liepos 26 d. priėmė sprendimą Nr. 1-1251 įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją pradėti derybas dėl pirkimo neskelbiamų derybų būdu Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nuosavybėn iš savininkų pastatą (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (el. b., I t., b. l. 55).

Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2007 m. vasario 14 d. nusprendė dalyvauti steigiant viešąją įstaigą Tautos namus, patvirtino viešosios įstaigos steigimo sutartį ir įstatus (el. b., I t., b. l. 42).

2007 m. spalio 17 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracija patvirtino planavimo sąlygas detaliojo planavimo dokumentui rengti 91 ha sklypui tarp (duomenys neskelbtini) g.; detaliojo planavimo tikslas – sklypų ribų ir plotų, teritorijos naudojimo būdo ir pobūdžio patikslinimas bei naudojimo ir tvarkymo rėžimo nustatymas (el. b., I t., b. l. 34–39).

Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas 2009 m. birželio 9 d. potvarkiu Nr. 210 sudarė darbo grupę klausimams dėl kultūros objektų plėtros Vilniaus mieste išnagrinėti (toliau – ir Darbo grupė) ir pavedė jai parengti ir iki 2009 m. liepos 31 d. pateikti pasiūlymus dėl Tautos namų Vilniuje ant Tauro kalno projekto įgyvendinimo tikslingumo (el. b., I t., b. l. 26).

Vilniaus miesto savivaldybė pradėjo ieškoti nekilnojamojo turto alternatyvų ginčo Pastato mainams ir 2009 m. rugpjūčio 25 d. posėdyje nutarė kreiptis į pareiškėją, kad ši pateiktų raštu savo pageidavimus dėl turto mainų ekvivalento (el. b., I t., b. l. 27–30).

Darbo grupė 2010 m. sausio 28 d. posėdyje nutarė tęsti derybas su pareiškėja dėl galimybės Lietuvos valstybei įsigyti Pastatą mainais į nekilnojamąjį turtą arba žemės sklypą (el. b., I t., b. l. 56).

2011 m. birželio 2 d. Ministro pirmininko tarnyboje vyko pasitarimas, kuriame nutarta pritarti nuostatai, kad tikslinga siekti iki 2018 m. įgyvendinti Tautos namų projektą (el. b., I t., b. l. 57).

2011 m. rugsėjo 23 d. Vilniaus miesto savivaldybėje įvykusio pasitarimo metu nutarta pavesti UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ kartu su Ekonomikos ir investicijų departamentu užsakyti pastato ir žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), vertinimą (pareiškėja siūlė pasirašyti ketinimų protokolą ar kitos rūšies susitarimą su Savivaldybe, numatant pagrindinius sandorio principus ir terminus) (el. b., I t., b. l. 58–60).

Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2012 m. vasario 15 d. priėmė rezoliuciją, kurioje įsipareigojo siekti įgyvendinti Tautos namų projektą iki 2018 metų Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto 100-ųjų metinių (el. b., I t., b. l. 62–63).

Vilniaus miesto savivaldybės meras 2012 m. balandžio 24 d. potvarkiu Nr. 22-97 sudarė darbo grupę mainų, susijusių su Pastatu, priežiūrai (el. b., I t., b. l. 74).

Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, Vilniaus apygardos teisme 2013 metais buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-1399-567/2013 pagal ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei ir UAB „Start Vilnius“ (buvęs UAB „Šiaurės miestelis“) dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys A. P., UAB „EWC Projekts“, UAB „Fondas statyboms vystyti“, UAB „Raivalda“, UAB „VSA Vilnius“, UAB „Universiteto vaistinė“ , IĮ Periodont (buvusi V. P. įmonė), UAB „VIPC Vilnius“, AB SEB bankas. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 23 d. priėmė sprendimą ieškinį patenkinti visiškai: pripažinti negaliojančiu nuo priėmimo momento Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. 1-491 „Dėl UAB „Šiaurės miestelis“ įstatinio kapitalo didinimo turtiniu įnašu“; 2012 m. kovo 28 d. priėmimo-perdavimo aktą Nr. A403-16 (2.2.6.23)-FN4, sudarytą tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Start Vilnius“ (buvęs UAB „Šiaurės miestelis“); taikyti restituciją.

 Šią bylą nagrinėjant apeliacine tvarka 2014 m. vasario 13 d. Vilniaus miesto savivaldybėje įvykusio pasitarimo metu nutarta pavesti Ekonomikos ir investicijų departamentui kartu su UAB „Start Vilnius“ parengti susitarimo/ketinimų projektą, kuriame atsispindėtų Savivaldybės, UAB „Start Vilnius“, pareiškėjos tikslai dėl Tautos namų projekto įgyvendinimo ir iki 2014 m. vasario 28 d. teikti projekto paraišką Kultūros ministerijai ES paramai gauti (el. b., I t., b. l. 95–97).

2014 m. balandžio 1 d. Vilniaus miesto savivaldybėje įvykusio pasitarimo metu nutarta Ekonomikos ir investicijų departamentui suderinus su visomis šalimis taikos sutartį civilinėje byloje Nr. 2-1399-567/2013 teikti svarstyti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos posėdyje (el. b., I t., b. l. 98–99).

2014 m. balandžio 8 d. Vilniaus miesto savivaldybėje vyko pasitarimas, kuriame nutarta pavesti UAB „Start Vilnius“ kartu su Ekonomikos ir investicijų departamentu rengti sprendimo projektą dėl pritarimo taikos sutarties sudarymui minėtoje civilinėje byloje, dėl nuosavybės teisių įgijimo į Pastatą, Savivaldybei siekiant įgyvendinti Tautos namų projektą (el. b., I t., b. l. 83–84).

Vilniaus apygardos prokuratūroje 2014 m. gegužės 16 d. vykusiame pasitarime buvo nuspręsta taikos sutarties projektą parengti ir pateikti iki 2014 m. gegužės 19-20 d. (el. b., I t., b. l. 85–88).

Generalinė prokuratūra, susipažinusi su taikos sutarties projektu, 2014 m. spalio 7 d. pranešė Lietuvos apeliaciniam teismui, kad taikos sutartis negali būti sudaryta, nes jos turinys prieštarauja imperatyvioms teisės aktų nuostatoms: sandoriai dėl savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų nustatytais atvejais ir būdais, įstatymas nenumato galimybės mainyti savivaldybei priklausantį turtą, kas faktiškai numatoma taikos sutartimi (el. b., I t., b. l. 56).

Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, minėtą civilinę bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. kovo 5 d. priėmė sprendimą 2A-37-381/2015 Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kultūros ministerija 2015 m. birželio 11 d. raštu Nr. S2-1587 pranešė pareiškėjai, kad iš esmės pritaria Tautos namų projektui, tačiau finansavimą valstybės investicijų programos lėšomis galėtų skirti tik tuo atveju, jei Profesinių sąjungų rūmai nuosavybės teise priklausytų valstybei ar savivaldybei. Kultūros ministerija šiuo metu įsigyti Profesinių sąjungų rūmus neturi finansinių galimybių (el. b., I t., b. l. 108–109).

Vilniaus miesto savivaldybėje 2015 m. rugsėjo 16 d. įvykusio susitikimo metu buvo aptarta Tautos namų projekto įgyvendinimo esama situacija ir nutarta, kad pareiškėja pagal savo verslo planą parengs Pastato rekonstrukcijos projektą; numatoma organizuoti kūrybines dirbtuves, kuriose būtų išanalizuoti galimi Pastato ir teritorijos panaudojimo variantai; Tautos namų santara įsipareigojo per vienerius metus pateikti konkretų finansinį planą dėl Tautos namų projekto įgyvendinimo (išperkant pastatą visuomenės reikmėms arba vystant Tautos namų projektą gretimoje teritorijoje) (el. b., I t., b. l. 117–118).

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2015 m. rugsėjo 29 d. priėmė įsakymą Nr. 30-3219 pakeisti 5730 kv. m ploto kitos paskirties žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) naudojimo būdą iš visuomeninės paskirties teritorijos į rekreacinės teritorijos (el. b., I t., b. l. 119).

Kultūros ministerija 2015 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. S1-330 kreipėsi į Vyriausybės kanceliariją, siūlydama apsvarstyti, kad Tautos namų projektui būtų suteiktas ypatingos svarbos infrastruktūros objekto statusas, taip pat ieškoti galimybės skirti lėšas pastato išpirkimui; Kultūros ministerija, užbaigusi didžiuosius projektus, finansuojamus Valstybės investicijų programos lėšomis, ieškotų galimybių prisidėti prie projekto įgyvendinimo, galimai nuo 2019 m. (el. b., I t., b. l. 120–121).

Vilniaus miesto savivaldybės meras R. Š. 2016 m. rugsėjo 14 d. priėmė sprendimą Nr. 1-634 pripažinti, kad Taralaukio teritorija yra svarbi vietos bendruomenei viešajam interesui tenkinti (1 punktas); nustatyti, kad tenkinant viešąjį interesą žemės sklype (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) planuojama įgyvendinti Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrajame plane numatytą Tautos namų (daugiafunkcio kultūros centro) projektą, o teritorijoje aplink minėtą sklypą įkurti parką (atskirąjį želdyną), skirtą visuomenės kultūros ir poilsio reikmėms, ant Tauro kalno (2 punktas); įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių organizuoti Tauralaukio teritorijos žemės sklypo, skirto parkui, formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą (3.1 punktas); žemės sklypo detaliojo plano rengimą šio sprendimo 2 punkte nurodytam tikslui įgyvendinti (3.2 punktas) (el. b., I t., b. l. 110).

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2016 m. spalio 19 d. priėmė įsakymą Nr. 30-2385 (2017 m. liepos 28 d. įsakymo Nr. 30-1862 redakcija) organizuoti 5730 kv. m žemės sklypo (duomenys neskelbtini), detaliojo plano rengimą ir nustatyti, kad detaliojo plano rengimo tikslas - patenkinti viešąjį interesą ir įgyvendinti Tautos namų (daugiafunkcio kultūros centro) projektą, vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendiniais nustatant sklypo (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) visuomeninės paskirties teritorijų naudojimo būdą ir kitus pagal galiojančius teritorijų planavimo dokumentus bei teisės aktus leistinus teritorijos naudojimo reglamentus; planavimo terminas iki 2017 m. gruodžio 1 d.

Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2016 m. spalio 21 d. raštu Nr. A51-79047/16(2.14.2.12-MP8) pranešė Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriui, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), nupirktas Tautos namams statyti, turėtų likti išimtine valstybės nuosavybe ir neturėtų būti jokiais pagrindais perduotas naudotis kitiems asmenims, todėl nerekomendavo sudaryti šio valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties su pareiškėja arba sklypą išnuomoti ne ilgesniam kaip vienerių metų terminui, į nuomos sutartį įrašant privalomąją sąlygą, kad draudžiama kapitaliai remontuoti ir (ar) rekonstruoti sklype esantį pastatą (el. b., I t., b. l. 125–126).

2016 m. gruodžio 27 d. įvykusiame UAB „VIPC Vilnius“ kreditorių susirinkime nutarta pradėti vykdyti UAB „VIPC Vilnius“ bankroto procedūrą ne teismo tvarka (el. b., I t., b. l. 128–129); 2017 m. kovo 31 d. UAB „VIPC Vilnius“ kreditorių susirinkime nutarta pripažinti BUAB „VIPC Vilnius“ bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (el. b., I t., b. l. 130–135).

Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyrius 2017 m. vasario 1 d. pateikė pareiškėjai valstybinės žemės nuomos sutarties projektą, kurio 2 punkte numatyta, kad žemės sklypas (duomenys neskelbtini), pareiškėjai išnuomojamas iki paėmimo visuomenės poreikiams procedūros pradžios, bet ne ilgiau kaip vieneriems metams; 7 punkte nustatytas žemės naudojimo apribojimas: statinio rekonstrukcija ir nauja statyba sklype negalima (el. b., I t., b. l. 122, 123–124).

SĮ „Vilniaus planas“ 2017 m. balandžio 4 d. rašte Nr. SR-17-173 pareiškėjai buvo pranešta apie parengtą žemės sklypo (duomenys neskelbtini), detalųjį planą ir viešąjį plano svarstymą (el. b., I t., b. l. 141).

Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyrius 2017 m. birželio 15 d. rašte Nr. 49SJN-1499-(14.49.105) nurodė, kad atsisako parduoti pareiškėjai ginčo žemės sklypą, o jį išnuomoti gali iki paėmimo visuomenės poreikiams procedūros pradžios, bet ne ilgiau kaip vieneriems metams (el. b., II t., b. l. 149–150).

Šioje byloje atsakovės Lietuvos valstybės atstovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba (el. b., b. l. 178–184, 189–195; II t., b. l. 129–132) prašo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą pareiškėjos reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.124 str. ir 1.131 str. 1 d., ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį, o ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Pagal CK 1.125 str. 8 d., reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.126 str. 2 d. ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalys). Nagrinėjamu atveju pareiškėja skundą teismui elektroninių ryšių priemonėmis pateikė 2017 m. balandžio 11 d., todėl reikalavimas dėl žalos atlyginimo galėtų apimti laikotarpį nuo 2014 m. balandžio 11 d. Pareiškėja teigia, kad atsakovų atstovai neteisėtus veiksmus vykdo nuo 2006 metų, todėl į teismą kreipdamasi 2017 m. balandžio 11 d. praleido 3 metų ieškinio senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis priežastimis laikytinos objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise. Pareiškėjos teigimu, pažeidimai jos atžvilgiu prasidėjo nuo 2006 metų, tačiau skundą teismui pateikė tik 2017 m. balandžio 11 d. Apie savo teisių pažeidimus pareiškėja turėjo žinoti ir suvokti šių pažeidimų pasireiškimo momentu, nuo tada ir skaičiuotinas senaties terminas. Pareiškėjos nurodyti argumentai dėl laukimo, kol atsakovių atstovai imsis veiksmų Tautos namų projekto įgyvendinimui, nesudaro pagrindo teismui daryti išvadą, kad jos teisių pažeidimo metu ji nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja nenurodė jokių svarbių priežasčių, dėl kurių ieškinio senaties terminas galėtų būti atnaujinamas bei nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėja iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdama tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises, teismas pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjos reikalavimams taip pat nenustatė.

Byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o atsakovo atstovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo prašo ieškinio senatį taikyti, teismas gali skundą atmesti, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Tokiu atveju, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti argumentų dėl pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo nebūtina, pakanka teismo sprendimą motyvuoti ieškinio senaties taikymu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-2256-12). Tuo remdamasis teismas laiko, kad yra pagrindas tenkinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei Nacionalinės žemės tarnybos prašymą ir pareiškėjos reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2006 m. iki 2014 m. balandžio 10 d. taikyti ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2011-03-24 nutartį byloje Nr. A-261-1027/2011, 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2408-624/2015).

Atsižvelgdamas į tai, teismas toliau spręs dėl pareiškėjos skundo pagrįstumo už laikotarpį nuo 2014 m. balandžio 11 d. iki 2017 m. balandžio 11 d.

Iš skundo turinio ir pridėtų dokumentų, paaiškinimų teismo posėdžio metu matyti, kad pareiškėja žalos atlyginimą kildina iš, jos teigimu, nesąžiningų ikisutartinių santykių bei iš atsakovų veiksmų, pasireiškusių esminiu trukdymu pareiškėjai naudotis jai priklausančiu turtu pagal paskirtį.

Atsakovių atstovai teigia, kad pareiškėja neįrodė jų veiksmų (neveikimo) neteisėtumo.

Teismas negali sutikti su pareiškėjos teiginiais, nes atsakomybės už žalą, padarytą neteisėtais valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų veiksmais, klausimus reglamentuoja CK 6.271 straipsnis. Minėto straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė ir savivaldybė iš biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. CK 6.271 straipsnio 4 dalis numato, jog valstybės ar savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Vadinasi, viešoji (valstybės ar savivaldybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444–619/2008; 2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-330/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pagal LVAT praktiką, asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų; sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (LVAT 2015 m. balandžio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-406-602/2015). Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, tačiau abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir, ar objektyviai ją įvykdė. Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.163 straipsnyje, reglamentuojančiame šalių pareigas esant ikisutartiniams santykiams, nustatyta, kad: šalys privalo elgtis sąžiningai ir esant ikisutartiniams santykiams (1 dalis); šalys turi teisę laisvai pradėti derybas bei derėtis ir neatsako už tai, jog nepasiekiamas šalių susitarimas (2 dalis); šalis, kuri pradeda derybas dėl sutarties sudarymo ar derasi nesąžiningai, privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius; laikoma, kad derybos pradedamos ar deramasi nesąžiningai, kai derybų šalis neturi tikslo sudaryti sutartį, taip pat atlieka kitus sąžiningumo kriterijų neatitinkančius veiksmus (3 dalis); šalys privalo atskleisti viena kitai joms žinomą informaciją, turinčią esminės reikšmės sutarčiai sudaryti (4 dalis).

Atmestini atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės atsiliepimo argumentai, kad administraciniai teismai nenagrinėja bylų dėl Savivaldybės ir Valstybės ikisutartinės atsakomybės, kadangi juos paneigia teismų praktika (žr., pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-311/2013; 2013 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-648/2013; 2014 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-643-14).

Pareiškėja atsakovių ikisutartinę atsakomybę kildina iš CK 6.163 straipsnio 3 dalyje nustatytos pareigos pažeidimo, t. y. iš to, kad atsakovės derybas su pareiškėja dėl Tautos namų projekto įgyvendinimo vykdė nesiekdamos rezultato, tik imituojant derybų procesą. Teismas negali sutikti su šiais pareiškėjos skundo teiginiais, nes iš nurodytų byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad tiek Vilniaus miesto savivaldybės institucijos, tiek Lietuvos Respublikos Vyriausybė, elgėsi sąžiningai, nuosekliai vedė derybas su pareiškėja, jų metu jokiais administraciniais aktais neprisiėmė teisinių įsipareigojimų iš pareiškėjos nupirkti Pastatą, derybų procese savo veiksmus aiškiai motyvavo. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad Vilniaus miesto savivaldybėje 2015 m. rugsėjo 16 d. vykusiame susitikime mero patarėja aiškiai informavo pareiškėją, kad Savivaldybė neturi finansinių galimybių įsigyti Profesinių sąjungų rūmus bei išvystyti juose Tautos namų idėją; neturi galimybių statyti nacionalinės reikšmės salės, tačiau prašo ir nori, kad Pastatas pagaliau būtų sutvarkytas, nes daug metų vykstantis procesas kenkia miesto įvaizdžiui, žlugdo verslą (el. b., I t., b. l. 117–118). Šiame susitikime pareiškėja taip pat atskleidė savo poziciją, kad ji planuoja po 2 mėnesių parduoti Pastatą arba prašo Savivaldybės leisti rekonstruoti pastatą, nedidinant esamo užstatymo ploto ir aukščio; atsiradus Savivaldybės ir Vyriausybės lėšoms, verslas pasiryžęs bendradarbiauti ir keisti minėtus planus (el. b., I t., b. l. 117–118). Taigi pareiškėja nereiškė pretenzijų dėl Pastato neišpirkimo Tautos namų projektui įgyvendinti. Iš šio susitikimo protokolo aiškiai matyti abiejų šalių pozicija derybų procese. Pareiškėja, net, jos teigimu, dėl negalėjimo vystyti Tautos namų projektą patirdama finansinius nuostolius, ilgą laiką laukė Valstybės ir Savivaldybės sprendimų dėl projekto įgyvendinimo, nors nei Valstybės, nei Savivaldybės valdžios institucijos nesuteikė pareiškėjai jokio pagrindo pagrįstai tikėtis, kad tokie sprendimai bus priimti. Atvirkščiai, atsakovių atstovai aiškiai ir konkrečiai pareiškėjai aiškindavo, jog nėra lėšų projekto įgyvendinimui, o pareiškėja pati, nesant tam jokio teisinio pagrindo, pasirinkdavo laukimą. Atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjos skundo argumentai dėl nepagrįsto taikos sutarties nesudarymo, neįvykusių mainų, kadangi teismuose nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-1399-567/2013 buvo pateikta aiški ir argumentuota Generalinės prokuratūros išvada, kad taikos sutartis negali būti sudaryta, nes jos turinys prieštarauja imperatyvioms teisės aktų nuostatoms (el. b., I t., b. l. 56). 

Teismo vertinimu, pareiškėja, kaip verslo subjektas, turi organizuoti savo verslą taip, kad nesukeltų grėsmės investuotam kapitalui ir gaunamoms pajamoms, būti apdairi siekdama sumažinti investicijų riziką, taip pat prisiimti riziką už padarytus sprendimus, o ne stengtis perkelti naštą už savo priimamus sprendimus Lietuvos valstybei ar savivaldybei. Pareiškėja įsigijusi fiziškai pažeistą po gaisro pastatą (el. b. I t., b. l. 19–20) prisiėmė su tuo susijusią verslo riziką, ir pagal teisinį reguliavimą neturi teisės reikalauti, kad Valstybės ir Savivaldybės institucijos jį išpirktų, atitinkamai Valstybės ir Savivaldybės institucijos neturi tokios pareigos. Teismo vertinimu, laikantis priešingos nuostatos, Valstybei ir Savivaldybei nepagrįstai būtų perkeliama privataus ūkio subjekto verslo rizika. Byloje nesant duomenų, kad atsakoves atstovaujančios institucijas vedė su pareiškėja derybas nesąžiningai, nepagrįstai vengė išpirkti Pastatą, pareiškėjos priimtas sprendimas laukti ilgus metus, kol Valstybė ar Savivaldybės išpirks Pastatą, yra laikytinas pareiškėjos savarankiškai pasirinktu veikimo modeliu, nesusijusiu su atsakovų neteisėtais veiksmais. Tokią teismo išvadą patvirtina LVAT praktika bylose, kuriose buvo sprendžiamas Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės ikisutartiniuose santykiuose klausimas (žr. pvz., LVAT 2014 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-643-14).

Pareiškėja jai atsiradusią žalą taip pat kildina iš Valstybės ir Savivaldybės institucijų veiksmų, pasireiškusių esminiu trukdymu pareiškėjai naudotis jai priklausančiu turtu pagal paskirtį. Šis trukdymas, pasak pareiškėjos, visų pirma pasireiškė žemės sklypo, kuriame yra ginčo Pastatas, naudojimo reglamentų neatitikimu privačios nuosavybės formai. Teismas pažymi, kad pareiškėja teigdama apie savo teisių pažeidimą šiuo aspektu, nenurodė nė vieno teisės akto, reglamentuojančio atsakovių atstovų veiklą, kurį būtų pažeidę Valstybės ar Savivaldybės valdžios institucijos.

Rašytiniais bylos įrodymais nustatyta (el. b., II t., b. l. 59–62), kad tuo metu, kai pareiškėja įsigijo ginčo Pastatą, valstybinės žemės, ant kurio stovi Pastatas, naudojimo būdas buvo nustatytas visuomeninės paskirties teritorijos. Taigi žinodama, valstybinės žemės sklypo naudojimo būdą, kuris pasak pareiškėjos neatitiko Pastato privačios nuosavybės formos, laisva valia ir savo nuožiūra pasirinko tokį elgesio variantą (įsigyti Pastatą) ir prisiėmė su tuo susijusią verslo riziką. Iš nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 30-3219 buvo pakeistas ginčo žemės sklypo naudojimo būdas iš visuomeninės paskirties teritorijos į rekreacinės teritorijos (el. b., I t., b. l. 119) ir toks sklypo naudojimo būdas buvo iki 2016 m. spalio 19 d. įsakymo priėmimo. Pareiškėja nenurodė teismui, kokius konkrečius veiksmus šiuo nurodytu laikotarpiu ji atliko, siekdama naudotis jai priklausančiu turtu pagal paskirtį.

Pareiškėja žalos atsiradimą kildina iš atsakovių atstovų atliktų veiksmų laikotarpiu nuo 2016 m. spalio mėn. iki 2017 m. balandžio mėn., pakeitus ginčo žemės sklypo paskirtį iš rekreacinės teritorijos į visuomeninės paskirties, bei iš pareigūnų viešų pareiškimų. Kaip minėta, iš nurodytų faktinių aplinkybių matyti, kad pareiškėja, įsigydama Pastatą žinojo, kad jis stovi ant žemės sklypo, kurio naudojimo būdas buvo visuomeninės paskirties teritorijos, ir kurį ji išsinuomojo iš valstybės, ir kad tuo laikotarpiu, kai naudojimo būdas buvo pakeistas pareiškėjos pageidaujamu būdu, ji neatliko jokių reikšmingų konkrečių veiksmų, įrodančių, kad ji realiai siekia naudotis jai priklausančiu turtu pagal paskirtį, o ne laukti, kol Valstybės ir Savivaldybės institucijos išpirks Pastatą. Pareiškėjos siekį realiai naudoti pastatą paneigia byloje nustatytos aplinkybės, susijusios su pareiškėjos, kaip turto savininkės, veiksmais, rūpinantis turtu. UAB „Statinių konstrukcijų laboratorija“ specialistų atliktos Pastato statybinių konstrukcijų ekspertizės 2017 m. rugpjūčio 1 d. aktas Nr. 1-11/17 (el. b., II t., b. l. 157–174), patvirtina, kad Pastato dešiniojo sparno statybinės konstrukcijos mūro sienos, surenkamos ir monolitinės gelžbetoninės konstrukcijos netenkina nustatytų mechaninio atsparumo ir pastovumo reikalavimų; gaisro metu pažeistos Pastato dalies kapitalines mūro sienas būtina stiprinti; drėgmės ir šalčio paveiktas sienas rekomenduojame stiprinti pakeičiant vidinių sluoksnių mūrą nauju; gaisro pažeistos surenkamos ir monolitinės gelžbetoninės konstrukcijos netinkamos tolesnei eksploatacijai; gelžbetonines konstrukcijas rekomenduojame keisti naujomis; Pastato rūsio monolitinės gelžbetoninės perdangų konstrukcijos išbetonuotos nekokybiškai; patalpose, kuriose kaupiasi drėgmė, koroduoja konstrukcijų plieniniai elementai ir armatūra; korozijos pažeistas rūsio ir antstato gelžbetonines konstrukcijas rekomenduojame sustiprinti; stiprinamų, drėgmės pažeistų gelžbetoninių konstrukcijų betono paviršių rekomenduojame padengti apsauginėmis dangomis; gelžbetoninių konstrukcijų apsaugos medžiagų kokybė turi tenkinti standartų reikalavimus; atmosferinių kritulių, šalčio ir gaisro pažeistas pastato centrinės dalies antstato mūrines sienas būtina sustiprinti; monolitinę gelžbetoninę antstato denginio plokštę rekomenduojame sustiprinti ir padegti apsauginėmis dangomis pagal standartų reikalavimus; Pastato centrinės dalies medinės stogo konstrukcijos netenkina ES reglamento Nr. 305/2011 nustatytų mechaninio atsparumo ir pastovumo reikalavimų; Pastato centrinės dalies medines stogo konstrukcijas rekomenduojama stiprinti; Pastato stogo skardinę dangą rekomenduojama pakeisti; būtina pakeisti supuvusį lentų paklotą ir supuvusias gegnes; atsižvelgiant į statinio laikančiųjų konstrukcijų pažeidimų mastą gaisro metu, eksploatuojamos dalies būklės ir statybos reglamentų reikalavimų pokyčius statinio eksploatacijos periodu, rekomenduojama parengti pastato rekonstrukcijos projektą. Kaip minėta, Vilniaus miesto savivaldybėje 2015 m. rugsėjo 16 d. vykusiame susitikime mero patarėja aiškiai informavo pareiškėją, kad Pastatas pagaliau būtų sutvarkytas, nes daug metų vykstantis procesas kenkia miesto įvaizdžiui, žlugdo verslą (el. b., I t., b. l. 117–118).

Teismų praktikoje yra išaiškinta, jog anksčiau nurodytas civilinės atsakomybės sąlygas privalo įrodyti pareiškėjas (ieškovas) (žr., pvz., LVAT 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2013). Kaip minėta, pareiškėja nenurodė, kokius teisės aktus pažeidė atsakovių atstovai laikotarpiu nuo 2016 m. spalio mėn. iki 2017 m. balandžio mėn., pakeisdami ginčo žemės sklypo paskirtį iš rekreacinės teritorijos į visuomeninės paskirties, apribodami žemės nuomos terminą vienerių metų laikotarpiu, atsisakydami parduoti ginčo žemės sklypą, ar nustatydami apribojimus kapitaliai remontuoti ir (ar) rekonstruoti Pastatą. Pareiškėja taip pat nepateikė įrodymų, kad nurodyti administraciniai aktai būtų pripažinti neteisėtais ir nepagrįstais. Pareiškėja taip pat nenurodė, kokius teisės aktus pažeidė Vilniaus miesto savivaldybės meras, pateikdamas informaciją apie Žemės sklypui miesto bendruoju planu nustatytus sprendinius, jų pagrindu pradėtą Žemės sklypo detaliojo planavimo procedūrų eigą ir bendruoju planu numatytą galimybę pastato vietoje įkurti Tautos namus. Taigi darytina išvada, kad pareiškėja neįrodė atsakovių veiksmų neteisėtumo.

Teismas nepasisakys dėl pareiškėjos skundo argumentų dėl Pastato įtraukimo į apleistų ir (ar) neprižiūrimų objektų sąrašą ir 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifo taikymo, kadangi Lietuvos informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, dėl to ginčas yra iškeltas kitose administracinėse bylose Nr. eI-3018-208/2017 ir Nr. eI-2681-561/2017.

Pareiškėjai nenurodžius, kokie dar atsakovių veiksmai sudaro pagrindą žalai atlyginti, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju nenustatytas Valstybės ir Savivaldybės valdžios institucijų veiksmų neteisėtumas, kaip būtina sąlyga, reikalavimui atlyginti žalą tenkinti, todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Netenkinus reikalavimo atlyginti žalą, taip pat atmestinas, kaip išvestinis, reikalavimas priteisti pareiškėjai 5 proc. dydžio metines palūkanas.

Kadangi pareiškėjos skundas atmestinas, jos prašymas priteisti jai bylinėjimosi išlaidas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, netenkinamas.

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinėse bylose: Nr. A-261-3555/2011, Nr. A-556-1995/2013).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjos BUAB „VIPC Vilnius“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai                                                    Ina Kirkutienė

           Rūta Miliuvienė

           Henrikas Sadauskas